2026-01-21 Nr. AB-1706-3-61-3-04727-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1438-492/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04727-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 10.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas, Migracijos departamentas) 2024 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 24S176575 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas 2017 metų lapkritį per Lietuvos Respublikos konsulatą Maskvoje Departamentui pateikė šiuos dokumentus, patvirtinančius jo lietuvybę: pareiškimą, kuriame pareiškė, kad atpažįsta save kaip lietuvį; motinos G. (R.) T. gimimo liudijimą, kuriame atsispindi, kad jos mama R. (K.) P. yra lietuvė; motinos G. (R.) T. santuokos liudijimą, kuriame pilietybė nenurodyta; savo gimimo liudijimą, išduotą 1972 m. rugpjūčio 4 d. Postavy rajono, Vitebsko srities, metrikacijos skyriaus. 2018 m. gegužės 23 d. Departamentas išdavė pareiškėjui lietuvių kilmės pažymėjimą LK (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pažymėjimas).

2.2. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 1 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas, nagrinėdamas prašymą, papildomai pareikalavo dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo močiutės R. (K.) ir jos tėvų gimimą, santuoką ir gyvenimą Lietuvoje. Pareiškėjas pateikė savo lietuvio kilmę patvirtinančius dokumentus.

2.3. Departamentas 2023 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą Nr. 23S109091, kuriuo pripažino netekusiu galios Departamento Pilietybės skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą išduoti pareiškėjui lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą (toliau – ir 2023 m. liepos 14 d. sprendimas), ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 12 straipsnio 4 dalies 3 punktu pripažino pareiškėjui 2018 m. gegužės 23 d. išduotą lietuvių kilmės pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančiu.

2.4. Pareiškėjas 2023 m. liepos 14 d. sprendimą apskundė teismui ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) Departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimą panaikino, tačiau Departamentas vėl priėmė tokį patį sprendimą, t. y. skundžiamą Sprendimą, kuris grindžiamas tokiais pačiais pagrindas kaip ir Departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimas. S. S. taip pat panaikintas Departamento Pilietybės skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimas išduoti pareiškėjui lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą bei pripažintas negaliojančiu pareiškėjui išduotas lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini).

2.5. Sprendimas turi būti panaikintas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 dalį, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl to paties dokumento panaikinimo. Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes neteisingai įvertinti byloje surinkti įrodymai, netinkamai taikytos materialiosios ir proceso teisės normos, nukrypta nuo aktualios teismų praktikos. Atsakovas klaidingai vertino gautus dokumentus. Pareiškėjas pateikė visus dokumentus pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnį, t. y. išpildė visas sąlygas ir pateikė visus turimus dokumentus, kurie gali patvirtinti pareiškėjo ryšį su lietuvių kilmės giminaičiais. Pareiškėjo senelė P. R. yra lietuvė, ji 1980–1990 metais laisvai kalbėjo lietuviškai, prenumeravo laikraščius lietuvių kalba, jos namuose katalikų pamaldos dažnai vykdavo lietuvių kalba, ji lankėsi Gervyatsky bažnyčioje, kurioje iki šiol pamaldos vyksta lietuvių kalba. Senelės reikalavimu pareiškėjas buvo pakrikštytas bažnyčioje, kuri yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsakovas nevertino Gardino srities, Astravo rajono teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimo, priimto teismui išnagrinėjus civilinę bylą pagal S. L. B. ir K. I. B. skundą dėl Astravo rajono vidaus reikalų departamento pasų ir vizų aptarnavimo skyriaus atsisakymo pasuose įrašyti pilietybę.

2.6. Departamentas padarė nepagrįstą išvadą, jog 2001 m. birželio 5 d. Gardino srities, Astravo rajono teismo sprendimas neturi teisinės galios Lietuvos Respublikoje. Pagal Baltarusijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (pasirašyta Vilniuje 1992 m. spalio 20 d.) 53 punktą, teisės aktai, kurie yra įgiję juridinę galią ir savaip nereikalauja atlikimo pobūdžio, yra pripažįstami kitos susitariančiosios Šalies teritorijose be specialių procedūrų. Tad teismo sprendimas yra galiojantis ir Lietuvos Respublikos teritorijoje. Departamentas nepateikė jokių faktų, kurie pagrįstų išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Departamento 2018 m. gegužės 22 d. sprendimas išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą buvo priimtas remiantis pareiškėjo pateiktu motinos T. G. B. išduotu gimimo liudijimu (kartotiniu), kuriame jos motinos (pareiškėjo senelės) P. R. tautybė – lietuvė, tačiau atsakovas neturėjo duomenų, kad pareiškėjo pateiktame kartotiniame motinos gimimo liudijime duomenys apie P. R. tautybę galimai yra keisti. Pirminis motinos T. G. gimimo liudijimas nebuvo pateiktas. Pareiškėjo papildomai pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo senelės P. R. tautybė buvo nustatyta Gardino srities, Astravo rajono teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimu, kuris neturi teisinės galios Lietuvoje. Darytina išvada, jog pareiškėjo motinos T. G. gimimo liudijime buvo įrašyta pareiškėjo senelės P. R. tautybė remiantis minėtu Baltarusijos teismo sprendimu. Pagal pateiktus duomenis, P. R. tautybė teisme buvo nustatyta remiantis iš esmės vieninteliu dokumentu – Gardino srities, Astravo rajono, Rimdžiūnų gyvenvietės tarybos 1949 m. kovo 30 d. sudarytu akto įrašu apie pareiškėjo prosenelio S. K. mirtį (duomenys neskelbtini), kuriame jo tautybė – lietuvis. Pareiškėjas nepateikė jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, kad jo prosenelis S. K. buvo lietuvis. Gardino srities, Astravo rajono teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendime yra nurodyta, jog iš Astravo rajono vykdomojo komiteto civilinės metrikacijos 2001 m. balandžio 5 d. išvados matyti, kad į P. S. K. (pareiškėjo senelės) gimimo įrašą Nr. 13, sudarytą 1918 m. balandžio 7 d. Smurgainio rajono Solskio bažnyčios, pagrindu akto įrašo Nr. 3, dėl K. S. S. mirties, sudaryto 1949 m. kovo 30 d. Astravo rajono Rimdžiūnų gyvenvietės tarybos, buvo įrašytas papildymas apie tėvo tautybę – lietuvis, tačiau pareiškėjo pateiktoje Gardino miesto Baltarusijos nacionalinio istorijos archyvo 2023 m. kovo 13 d. pažymoje Nr. 3-4/607-1385, kurioje nurodyta, kad Vilniaus vaivadijos Ašmenos apskrities Solskio bažnyčios (dabar Baltarusijos Respublikos Gardino srities Smurgainio rajonas) 1918 m. gimusių registre yra įrašas Nr. 13 apie P. (P.) gimimą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime, tėvai S. K. ir E., gim. T., tėvų tautybės – nenurodytos.

4.2. Departamentas nustatė, kad duomenys apie pareiškėjo motinos T. G. tautybę pateiktuose dokumentuose taip pat buvo keisti. Pareiškėjo A. G. gimimo liudijime, kuris buvo Baltarusijoje išduotas 1972 m. rugpjūčio 4 d., motinos T. G. tautybė – baltarusė, o A. G. gimimo liudijime (kartotiniame), kuris buvo išduotas 2018 m. rugpjūčio 8 d., motinos T. G. tautybė – lietuvė, taip pat Astravo rajono vykdomojo komiteto civilinės metrikacijos skyriaus 2023 m. vasario 24 d. pažymoje apie T. G. (duomenys neskelbtini) Baltarusijoje sudarytą santuoką nurodyta, kad skiltyje „JI“ tautybė buvo pakeista iš „baltarusė“ į „lietuvė“ Pastovio rajono vykdomojo komiteto metrikacijos skyriaus 2012 m. sausio 9 d. išvados pagrindu. Be to, dokumentuose galimai buvo keisti ir duomenys apie pareiškėjo A. G. tautybę, kadangi pateiktame A. G. santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini) Rusijoje, liudijime (kartotiniame), kuris buvo išduotas 2019 m. vasario 14 d., jo tautybė – lietuvis.

4.3. Departamento vertinimu, pateikti dokumentai apie pareiškėjo A. G. bei jo motinos T. G. tautybę yra nepatikimi, kadangi dokumentai, patvirtinantys duomenų keitimo pagrindą, nepateikti. Departamentas pareiškėjui sudarė visas galimybes pateikti dokumentus, patvirtinančius jo lietuvių kilmę. Departamentas neturi informacijos apie pareiškėjo prosenelių gimimo datas ir vietą, jų gimimą / gyvenimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, negalėjo savo iniciatyva kreiptis į Lietuvos archyvus dėl duomenų apie pareiškėjo prosenelius gavimo. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, jog duomenys apie pareiškėjo, jo motinos ir senelės tautybę pateiktuose Baltarusijoje išduotuose kartotiniuose dokumentuose buvo keisti. Duomenys galimai buvo pakeisti remiantis Gardino srities, Astravo rajono teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimu, neturinčiu teisinės galios Lietuvoje.

4.4. Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka pareiškėjo lietuvių kilmei patvirtinti. Lietuvos archyvuose nerasta duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo prosenelis S. K. būtų buvęs lietuvis. Nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, ir, kad jis atitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nurodytą lietuvių kilmės asmens apibrėžimą, todėl jis nėra laikomas lietuvių kilmės asmeniu. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 3 punktu ir VAĮ 1 dalies 1 punktu, ginčijamu Departamentas Sprendimu pripažino Departamento 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą pareiškėjui išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą neteisėtai priimtu ir pripažino pareiškėjui 2018 m. gegužės 23 d. išduotą lietuvių kilmės pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančiu, kaip neteisėtai išduotą.

4.5. Nesutiktina su pareiškėjo skundo teiginiu, kad ginčijamas Sprendimas yra tapatus Departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimui, dėl kurio LVAT 2024 m. kovo 20 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1082-822/2024. Minėtuose Departamento sprendimuose skiriasi faktinių aplinkybių vertinimas, sprendimų rezoliucinės dalys. LVAT nutartyje konstatavo pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, todėl ši aplinkybė papildomai patvirtina pareiškėjo teikiamos informacijos nepatikimumą. Pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima manyti, kad pareiškėjo prosenelio S. K. mirties akto įrašas būtų padarytas pagal objektyviai egzistuojančius duomenis, o ne iš asmens žodžių, kai kituose pareiškėjo pateiktuose dokumentuose, kuriuose yra nurodytas pareiškėjo prosenelis, pareiškėjo prosenelio tautybė yra nenurodyta, todėl minėto dokumento negalima laikyti patikimu įrodymu.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino; panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 24S176575; priteisė pareiškėjo A. G. naudai 22,50 Eur. bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

6. Teismas nustatė, kad Departamentas, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 3 punktu ir VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą, kuriuo pripažino netekusiu galios Departamento Pilietybės skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą A. G., gim. (duomenys neskelbtini), išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą, ir atsižvelgdamas į VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 3 punktą, pripažino pareiškėjui 2018 m. gegužės 23 d. išduotą lietuvių kilmės pažymėjimą Nr. LK (duomenys neskelbtini) negaliojančiu.

Pareiškėjas Departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimą apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas (dabar Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 4 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-11262-561/2023, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. LVAT 2024 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1082-822/2024 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir panaikino Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimą.

LVAT konstatavo, kad Departamentas nepagrindė (neįrodė), jog pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje minimo lietuvių kilmės asmens apibrėžimo. Departamentas, priimdamas 2023 m. liepos 14 d. sprendimą, vertindamas tuos pačius įrodymus (pareiškėjo gimimo liudijimą, pareiškėjo motinos kartotinį gimimo liudijimą), priėjo prie priešingos išvados, nei išduodamas pareiškėjui lietuvių kilmės pažymėjimą, jos nemotyvuodamas tuo, kad pareiškėjo Departamentui pateikti dokumentai buvo nepatikimi ir (ar) neatitiko tikrovės, atsakovas buvo pareiškėjo suklaidintas.

LVAT taip pat nurodė, jog Departamentas 2023 m. liepos 14 d. sprendime neįvardijo, kokia teisės norma vadovavosi prašydamas pateikti papildomus dokumentus, kodėl reikalavo pareiškėjo įrodyti pareiškėjo senelės tėvų gyvenimą Lietuvoje ir kodėl reikšminga pripažino aplinkybę, jog pareiškėjas negalėjo pateikti duomenų, pagrindžiančių, kokiu pagrindu pareiškėjo prosenelio S. K. mirties akto įraše buvo įrašyta tautybė – lietuvis. LVAT 2024 m. kovo 20 d. taip pat pažymėjo, jog Departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendime padaryta išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui yra pagrįsta.

7. Teismas konstatavo, kad faktinė situacija, buvusi LVAT 2024 m. kovo 20 d. nutarties priėmimo metu, iš esmės nėra niekaip pasikeitusi, t. y. nebuvo gauta naujų įrodymų, nepaaiškėjo jokios naujos aplinkybės ir pan. Tačiau Departamentas vėl sprendė dėl pareiškėjo lietuviškos kilmės ir iš esmės priėmė sprendimą (t. y. 2024 m. liepos 29 d. Sprendimą) analogišką savo teisinėmis pasekmėmis buvusiam ankstesniam sprendimui (t. y. 2023 m. liepos 14 d. sprendimui), kurį LVAT panaikino.

8. Teismo vertinimu, šioje byloje ginčijamas Sprendimas iš esmės yra grindžiamas tais pačiais esminiais argumentais, kaip ir LVAT panaikintas Departamento Sprendimas, tačiau jų argumentacija yra praplėsta. Abiem atvejais Departamentas sprendė, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka pareiškėjo lietuvių kilmei patvirtinti. Nors Departamentas 2023 m. liepos 14 d. sprendime neįvardijo, jog pareiškėjo pateiktus dokumentus laiko nepatikimais, tačiau akivaizdu, kad buvo nustatytos tos pačios aplinkybės kaip ir naujai priimtame Sprendime, tik pastarajame dar įvardinta, kad dokumentai yra nepatikimi. Vien tai, kad naujai priimtame Sprendime, esant visiškai toms pačioms nustatytoms aplinkybėms, dar įvardinta, jog dokumentai yra nepatikimi, nereiškia, kad Sprendime buvo pateikti kokybiškai kiti motyvai, lyginant su 2023 m. liepos 14 d. priimtu sprendimu, kuris LVAT buvo panaikintas. Departamentas abiejuose sprendimuose iš esmės kėlė tuos pačius klausimus, susijusius su pareiškėjo prosenelio S. K. mirties akto įraše nurodyta tautybe – „lietuvis“, kuris vėliau buvo pagrindu pareiškėjo senelei, pagal Baltarusijos atitinkamo teismo sprendimą (Migracijos departamentas šio teismo sprendimo nepripažįsta), nustatyti tautybę – „lietuvė“, ir pan.

9. Teismo vertinimu, nesant kokybiškai naujų esminių motyvų, taip pat nepaaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms, neatsiradus naujų esminių įrodymų po LVAT nutarties priėmimo, Departamento priimtas naujas Sprendimas, kuris savo pasekmėmis yra analogiškas 2023 m. liepos 14 d. sprendimui, kuris LVAT buvo panaikintas, reiškia ne ką kitą, kaip bandymą įveikti jau priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo galią, kas yra draudžiama pagal ABTĮ 16 straipsnį.

III. 10. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 29 d. sprendimą ir 2025 m. lapkričio 19 d. papildomą sprendimą bei priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

11. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo:

11.1. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika lietuvių kilmė turi būti įrodinėjama objektyviais duomenimis, bet ne asmens valia traktuoti save lietuviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2021).

11.2. LVAT 2024 m. kovo 20 d. nutartis nesudarė pagrindo pareiškėjo pagal pateiktus dokumentus laikyti lietuvių kilmės asmeniu. Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas minėtoje nutartyje pasisakė dėl ankstesnio Departamento sprendimo motyvavimo trūkumų, todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamentas negali priimti tas pačias pasekmes sukeliantį sprendimą pagal tuos pačius dokumentus. Ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas nauju motyvu, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1082-822/2024 laikė esminiu ankstesniame Departamento Sprendime nenurodytu motyvu (pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti dokumentai yra nepatikimi).

11.3. Teismas ignoravo aplinkybę, kad po LVAT 2024 m. kovo 20 d. nutarties priėmimo Departamente atliktas patikrinimas dėl Pažymėjimo išdavimo aplinkybių, kurio metu taip pat konstatuota, kad pareiškėjas nėra lietuvių kilmės.

11.4. Nors pareiškėjui Pažymėjimas buvo išduotas 2018 m., faktiškai jis juo nesinaudojo gyvenimo Lietuvoje tikslu, t. y. jis nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvoje.

11.5. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo Departamentui pateiktų dokumentų patikimumo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų kontekste, todėl skundžiamu sprendimu neišnagrinėjo bylos iš esmės.

11.6. Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika, jei įrašai apie pareiškėjo tėvų ir senelių lietuvių kilmę buvo padaryti remiantis užsienio valstybės teismo sprendimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, toks teismo sprendimas Lietuvos Respublikoje būtų nepripažįstamas, o šio teismo sprendimo pagrindu padaryti įrašai užsienio valstybės dokumentuose – nepatikimi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 16 d, nutartį civilinėje byloje Nr. e2T-11-912/2023 ir kt.).

11.7. Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių kitų argumentų, dėl kurių ginčijamas Departamento Sprendimas yra naikintinas, todėl teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai.

12. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

13. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad LVAT 2024 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1082-822/2024 galutinai nusprendus panaikinti Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimą, Migracijos departamentas neteko teisės savo esme tais pačiais pagrindais dar kartą savo nuožiūra spręsti dėl Migracijos departamento Pilietybės skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo panaikinimo. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas neįrodė pagrindų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 24S176575, kuriuo pripažintas neteisėtai priimtu Migracijos departamento Pilietybės skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimas ir pripažintas negaliojančiu pareiškėjui 2018 m. gegužės 23 d. išduotas lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini).

15. Pirmosios instancijos teismas panaikinto ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš esmės analogiško turinio Migracijos departamento sprendimo (2023 m. liepos 14 d. sprendimo) teisėtumą pareiškėjas jau ginčijo teisme ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutine ir neskundžiama 2024 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1082-822/2024 tokį Migracijos departamento sprendimą pripažino neteisėtu. Teismo vertinimu, priimant šioje byloje ginčijamą Sprendimą faktinė situacija nebuvo pasikeitusi, nebuvo gauta naujų įrodymų, nepaaiškėjo jokios naujos aplinkybės, Sprendime nėra kokybiškai naujų esminių motyvų, todėl Sprendimas savo pasekmėmis yra analogiškas 2023 m. liepos 14 d. sprendimui, kuris buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartimi.

16. Atsakovas su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir tvirtina, kad Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimas teismo buvo panaikintas konstatavus sprendimo motyvavimo trūkumus, kurie buvo ištaisyti priimant šioje byloje ginčijamą Sprendimą.

17. Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą paprastai tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių teismo sprendimas paprastai naikinamas, teisėjų kolegija nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, įvertinant apeliacinio skundo argumentus, patikrinamas ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

20. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta lietuvių kilmės asmens sąvoka, t. y. nurodyta, kad lietuvių kilmės asmuo yra tas, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Pagal Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, lietuvių kilmės asmenų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija išduoda lietuvių kilmę patvirtinančius dokumentus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, kad asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu.

21. Vadinasi, lietuvių kilmės pažymėjimas asmens prašymu gali būti išduotas tik tuo atveju, jei šis asmuo atitinka (i) objektyvųjį kriterijų, t. y. tokio asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, ir (ii) subjektyvųjį kriterijų, t. y. asmuo pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1589-968/2023).

22. Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 (toliau – ir Aprašas), 69 punktas nustato, kad teisės atkurti pilietybę pažymėjimas ar lietuvių kilmės pažymėjimas išduodamas ar keičiamas asmens prašymu neribotam laikui.

23. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. G. yra Rusijos Federacijos pilietis, kuriam Migracijos departamentas 2018 m. gegužės 23 d. išdavė lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėjimas išduotas atsižvelgiant į 2017 m. lapkričio 23 d. pareiškimą, kuriuo pareiškėjas pripažįsta save lietuviu, pareiškėjo gimimo liudijimą, išduotą 1972 m. rugpjūčio 4 d., kuriame nurodyta, jog abu jo tėvai (G. R. D. ir G. T. B.) – baltarusiai, pareiškėjo motinos T. G. (R.) kartotinį (išduotą 2011 m. gruodžio 24 d.) gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jos motina P. R. S. yra lietuvė, pareiškėjo motinos T. G. (R.) santuokos liudijimą, išduotą 1971 m. liepos 24 d., kuriame pilietybė nenurodyta.

24. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 21 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2023 m. vasario 3 d. sustabdė pareiškėjo prašymo nagrinėjimą ir papildomai paprašė pateikti pareiškėjo gimimo liudijimą, pareiškėjo motinos T. G. gimimo ir santuokos liudijimus, patvirtintus pažyma (Apostille), taip pat dokumentus apie senelės P. R. gimimą ir santuoką, jos ir jos tėvų gyvenimą Lietuvoje. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 14 d. papildomai savo lietuvių kilmei patvirtinti pateikė A.

G., gim. (duomenys neskelbtini) Baltarusijoje, pakartotinį gimimo liudijimą, išduotą 2018 m. rugpjūčio 8 d., kuriame tėvai R. G. (baltarusis) ir T. G. (lietuvė), A. G. santuokos, kuri buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) Rusijoje, pakartotinį liudijimą, išduotą 2019 m. vasario 14 d., kuriame A. G. tautybė – lietuvis, Gardino srities Astravo rajono teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimo nuorašą, Astravo r. vykdomojo komiteto civilinės metrikacijos skyriaus 2023 m. vasario 24 d. pažymą Nr. 144, kurioje nurodyta, kad K. S. S., lietuvis, mirė (duomenys neskelbtini), akto įrašas sudarytas 1949 m. kovo 30 d.

Gardino sr., Astravo r., Rimdžiūnų gyvenvietės tarybos, senelės P. S. K., gim. (duomenys neskelbtini) Gardino sr., Astravo r., Girių k., santuokos su B. R., sudarytos (duomenys neskelbtini)Astravo r., pakartotinį liudijimą, nepatvirtintą pažyma (Apostille), išduotą 1992 m. sausio 14 d. dokumente tautybės – nenurodytos, Gardino m. Baltarusijos nacionalinio istorijos archyvo 2023 m. kovo 13 d. pažymą Nr. 3-4/606-1384, kurioje nurodyta, kad Vilniaus sr., Vilniaus–Trakų r. Gervėčių bažnyčios (dabar Baltarusijos Respublikos Gardino sr.

Astravo r.) 1938 m. santuokų registre yra įrašas apie B. R. (B. R.), 23 m., F. R. ir M., gim. P., sūnaus ir P. K. (P. K.), 19 m., S. K. ir E., gim. T., dukros, Gervėčių bažnyčios parapijiečių, (duomenys neskelbtini) santuoką; senelės P. S. K., gim. (duomenys neskelbtini) Gardino sr., Astravo r., Girios k., gimimo liudijimą, nepatvirtintą pažyma (Apostille), kuriame nurodyti tėvai S. K. ir E. K., tautybės – nenurodytos, motinos T. B. R., gim. (duomenys neskelbtini) N. J. k., Astravo r., Gardino sr., Baltarusijoje, kartotinį gimimo liudijimą, išduotą 2011 m. gruodžio 24 d., kuriame tėvai B.

R. (baltarusis) ir P. S. R. (lietuvė), motinos T. R., gim. (duomenys neskelbtini) Gardino sr., Astravo r., N. J. k., santuokos su R. G., sudarytos (duomenys neskelbtini) Gardino sr., Astravo r., liudijimą, nepatvirtintą pažyma (Apostille), kuriame tautybės – nenurodytos, Gardino m. Baltarusijos nacionalinio istorijos archyvo 2023 m. kovo 13 d. pažymą Nr. 3-4/607-1385, kurioje nurodyta, kad Vilniaus vaivadijos Ašmenos aps. Solskio bažnyčios (dabar Baltarusijos Respublikos Gardino sr. Smurgainio r.) 1918 m. gimusių registre yra įrašas apie P. (P.) gimimą (duomenys neskelbtini), tėvai S. K. ir E., gim.

T., asmenų tautybės – nenurodytos.

25. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą, kuriuo įvertino pareiškėjo kartu su prašymu dėl lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo ir 2023 m. balandžio 14 d. papildomai lietuvių kilmei patvirtinti pateiktus dokumentus bei pripažino netekusiu galios Migracijos departamento Pilietybės skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą pareiškėjui išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą, pripažino pareiškėjui 2018 m. gegužės 23 d. išduotą lietuvių kilmės pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančiu. Migracijos departamentas nustatė, kad nėra pateikta duomenų, pagrindžiančių, kokiu pagrindu pareiškėjo prosenelio S. K. mirties akto įraše buvo įrašyta tautybė – lietuvis. Gardino srities Astravo rajono teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimu, neturinčiu teisinės galios Lietuvoje, nustatyta pareiškėjo senelės P. R. (K.) tautybė lietuvė, remiantis S. K. mirties akto įrašu, todėl nėra duomenų, pagrindžiančių, kokiu pagrindu pareiškėjo motinos T. G. (R.) pakartotiniame gimimo liudijime įrašyta senelės P. R. (K.) tautybė – lietuvė, ir duomenų, kurių pagrindu motinos T. G. santuokos akto įraše bei pareiškėjo A. G. pakartotiniame gimimo liudijime T. G. tautybė pakeista iš baltarusė į lietuvė bei duomenų, kurių pagrindu pakartotiniame pareiškėjo A. G. santuokos liudijime įrašyta A. G. tautybė – lietuvis. Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas nėra lietuvių kilmės, neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje minimo lietuvių kilmės asmens apibrėžimo, todėl negali būti laikomas lietuvių kilmės asmeniu.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1082-822/2024 panaikino Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimą, konstatavęs, kad Migracijos departamentas nepagrindė (neįrodė), kad pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje minimo lietuvių kilmės asmens apibrėžimo, nepagrindė, kodėl Migracijos departamento 2018 m. gegužės 22 d. priimtas sprendimas pareiškėjui išduoti Pažymėjimą yra neteisėtas.

27. Šioje byloje ginčijamu Sprendimu atsakovas dar kartą nusprendė pripažinti neteisėtai priimtu Migracijos departamento Pilietybės skyriaus 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą ir panaikinti pareiškėjui išduotą lietuvių kilmės pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo lietuvių kilmę. Migracijos departamentas nurodė, kad kartu su pareiškėjo prašymu išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą pateikti dokumentai buvo nepatikimi. Migracijos departamentas pažymėjo, kad 2018 m. gegužės 22 d. sprendimas išduoti pareiškėjui lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą buvo priimtas remiantis pareiškėjo pateiktu motinos T. G. gimimo liudijimu, kuriame jos motinos (pareiškėjo senelės) P. R. tautybė – lietuvė, tačiau Migracijos departamentas neturėjo duomenų, kad T. G. gimimo liudijime duomenys apie jos motinos P. R. tautybę galimai yra keisti. Departamentas iš pareiškėjo papildomai pateiktų duomenų nustatė, kad P. R. tautybė buvo nustatyta Gardino srities Astravo rajono teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimu, kuris neturi teisinės galios Lietuvoje.

28. Sprendime nurodyta, kad jis priimtas, vadovaujantis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 3 punktu.

29. Pagal VAĮ 16 straipsnio 1 dalį, viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą (1 p.); teisėtą administracinį sprendimą, jeigu administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios yra leidžiamas pagal kitus įstatymus arba jeigu administracinis sprendimas yra sąlyginis ir per nustatytą laikotarpį asmuo nustatytų sąlygų neįvykdo (2 p.).

30. VAĮ 16 straipsnis yra bendrojo pobūdžio teisės norma, reglamentuojanti administracinių sprendimų pripažinimo netekusiais galios procedūrą, tačiau savaime nesukurianti savarankiško ir neriboto viešojo administravimo subjekto įgaliojimo peržiūrėti savo anksčiau priimtus individualius administracinius sprendimus. Todėl kiekvienu atveju būtina vertinti ir tai, ar ir kokia apimtimi atsakovui taikytinas specialusis teisinis reguliavimas nustato jo kompetenciją peržiūrėti ir panaikinti anksčiau priimtus sprendimus, taip pat ar VAĮ 16 straipsnio taikymas konkrečiu atveju neprieštarauja šio specialiojo reguliavimo tikslams ir sistemai. Kaip ne kartą pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, bendroji teisės norma, suteikianti institucijai teisę keisti ar panaikinti savo sprendimus, neatleidžia nuo pareigos laikytis specialiuosiuose teisės aktuose nustatytų taisyklių, sąlygų ir apribojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-560/2014; 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014).

31. VAĮ 16 straipsnis negali būti aiškinamas kaip suteikiantis viešojo administravimo subjektui neribotą teisę bet kuriuo metu panaikinti anksčiau priimtus individualius administracinius sprendimus. Toks aiškinimas paneigtų administracinių sprendimų stabilumo reikšmę ir sudarytų prielaidas nuolatiniam asmens teisinės padėties neapibrėžtumui.

32. Todėl sprendžiant dėl VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo, teismas privalo nustatyti ne tik paties administracinio sprendimo neteisėtumo faktą, bet ir tai, ar toks sprendimas apskritai galėjo sukurti teisėtus lūkesčius jo adresatui, atsižvelgiant į sprendimo pobūdį, jo galiojimo trukmę bei tai, ar pareiškėjas ginčijamu sprendimu realiai pasikliovė, įskaitant galimų finansinių ar kitokių negrįžtamų pasekmių atsiradimą.

33. Sprendžiant dėl ginčijamo administracinio sprendimo peržiūros leistinumo ir pagrįstumo, savarankiškai vertintini peržiūros pagrindas ir jo taikymas laiko aspektu, t. y. būtina nustatyti, ar viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimą pripažinti ankstesnį administracinį sprendimą netekusiu galios, rėmėsi iš tiesų naujomis faktinėmis aplinkybėmis ar duomenimis, kurie sprendimo priėmimo metu objektyviai nebuvo žinomi ir negalėjo būti žinomi viešojo administravimo subjektui, veikiančiam laikantis gero administravimo standarto. Vien institucijos vėliau atliktas pakartotinis jau turimų duomenų vertinimas ar išsamesnė analizė savaime nelaikytini nauja informacija, pateisinančia individualaus administracinio sprendimo peržiūrą. Šiame kontekste taip pat turi būti įvertinta, ar institucija savo peržiūros kompetenciją įgyvendino per protingą laiką nuo momento, kai sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimo neteisėtumą. Nepagrįstas delsimas tam tikromis aplinkybėmis gali sustiprinti asmens teisėtus lūkesčius ir riboti sprendimo panaikinimo galimybes.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinio sprendimo pripažinimas netekusiu galios nuo jo priėmimo momento (ab initio) laikytinas išimtine priemone, kurios taikymą pats įstatymų leidėjas sieja su papildomomis sąlygomis. Kaip nustatyta VAĮ 16 straipsnio 2 dalyje, bendroji taisyklė yra ta, kad neteisėtas administracinis sprendimas netenka galios nuo sprendimo dėl jo panaikinimo įsigaliojimo momento, o nukrypimas nuo šios taisyklės galimas tik viešojo administravimo subjekto motyvuotu sprendimu. Be to, įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė, kad nuo priėmimo momento visais atvejais netekusiais galios pripažįstami tik tie administraciniai sprendimai, kurie buvo priimti dėl asmens daromo neteisėto poveikio ar apgaulės panaudojimo, t. y. esant pareiškėjo nesąžiningumui. Todėl ab initio panaikinimas galimas tik išimtiniais atvejais, kai konstatuojamos tokios aplinkybės arba kai, jas aiškiai ir detaliai motyvuojant, nustatoma reikšminga viešojo intereso grėsmė, kurios neįmanoma pašalinti sprendimo panaikinimu ateities požiūriu (ex nunc).

35. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principai, taip pat iš jų kylantys vertinamieji kriterijai, taikant VAĮ 16 straipsnį, pirmiausia saisto patį viešojo administravimo subjektą jau sprendimo peržiūros stadijoje, nepriklausomai nuo to, ar vėliau pasirenkama sprendimą panaikinti ateities požiūriu, ar nuo jo priėmimo momento. Todėl viešojo administravimo subjektas, nusprendęs pasinaudoti VAĮ 16 straipsnyje numatyta galimybe persvarstyti anksčiau priimtą administracinį sprendimą, privalo šias aplinkybes įvertinti ir aiškiai atspindėti savo sprendimo motyvuose, o teismas tikrina, ar tokia diskrecija nebuvo įgyvendinta peržengiant nustatytas ribas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-17-502/2026).

36. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ar lietuvių kilmę patvirtinantis dokumentas pripažįstamas negaliojančiu, jeigu: 1) asmuo mirė; 2) jis prarastas; 3) jis neteisėtai išduotas; 4) jis pakeistas; 5) asmuo atkuria ar įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę; 6) asmuo neatsiima šio dokumento per vienus metus nuo jo išrašymo dienos.

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl viešojo administravimo subjekto teisės atšaukti priimtą teisės aktą, remdamasis, be kita ko, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, yra nurodęs, kad ESTT formuojamas administracinių sprendimų atšaukimo modelis remiasi konkuruojančiu interesų balansavimu kiekvienu konkrečiu atveju. Šiame kontekste Europos Sąjungos teisėje aiškiai atskiriamos dvi situacijos, pirma, Sąjungos institucija panaikina sprendimą, kuris yra teisėtas, tačiau dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių arba teisinio reguliavimo, jų manymu, turi būti pakeistas arba panaikintas, antra, kompetentinga institucija panaikina ar pakeičia sprendimą savo iniciatyva dėl to, kad priimtas sprendimas neteisėtas, pvz., buvo priimtas, remiantis klaidingu teisės nuostatų interpretavimu, pateikus apgaulingus, netikslius duomenis ir pan. Europos Sąjungos teismų praktikoje įtvirtintas bendrasis teisės principas, pagal kurį leidžiama atgaline data atšaukti neteisėtą administracinį aktą, sukūrusį subjektines teises, tačiau teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai reikalauja, kad neteisėtas aktas būtų panaikintas per protingą laikotarpį ir būtų atsižvelgta į tai, kiek suinteresuotas asmuo galėjo pasitikėti akto teisėtumu. Tačiau akto panaikinimas atgaline data galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms konkrečiu atveju. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, nors bet kuriai Sąjungos institucijai, kuri konstatuoja, kad jos ką tik priimtas teisės aktas yra neteisėtas, pripažįstama teisė atgaline data atšaukti jį per protingą laikotarpį, ši teisė gali būti ribojama būtinybės nepažeisti asmens, kuriam aktas buvo skirtas ir kuris galėjo pasitikėti jo teisėtumu, teisėtų lūkesčių.

38. ESTT praktikoje suformuluoti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama vertinant, kurie interesai turi prioritetą neteisėto sprendimo atšaukimo atveju. Pirma, vertinama, ar neteisėtas sprendimas apskritai galėjo sukurti teisėtus lūkesčius bei kokios pasekmės kiltų individui, jeigu sprendimas būtų panaikintas retroaktyviai. Šiuo aspektu ypač svarbu, kiek asmuo pasitikėjo akto teisėtumu (1997 m. balandžio 17 d. sprendimo De Compte prieš Parlamentą, C-90/95 P, Rink. p. I-1999, 35 p.). Teisėtų lūkesčių pažeidimu paprastai negali remtis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad tam tikras aktas yra neteisėtas arba jo teisėtumas yra abejotinas. Juolab prieštarauti, remdamasis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, sprendimo atšaukimui negali asmuo, kuris kompetentingai institucijai pateikė neišsamią ar apgaulingą informaciją (1987 m. vasario 26 d. sprendimo C. C. d'Abruzzo prieš Komisiją, 15/85, Rink. p. 1005, 14 p.; 1978 m. kovo 9 d. sprendimo Herpels prieš Komisiją, 54/77, Rink. p. 585, 41 p.; 1965 m. liepos 13 d. sprendimas Lemmerz-W. G. prieš EAPB Aukščiausiąją valdžios instituciją, 111/63, Rink. p. 835.). Antra, atsižvelgiama į atšaukiamo akto neteisėtumo pobūdį – kuo rimtesnio pobūdžio teisėtumo principo pažeidimai, tuo labiau tikėtina, kad sprendimas bus atšauktas. Tuo metu aktas, kuris turi formalių procedūrinių trūkumų, gali būti paliktas galioti (1997 m. balandžio 17 d. sprendimas De Compte prieš Parlamentą, C-90/95 P, Rink. p. I-1999). Šiame kontekste taip pat svarbu įvertinti pasekmes, kurios kiltų tretiesiems asmenims, panaikinus tam tikrą aktą. Be to, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, vertinamas protingo sprendimo atšaukimo terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3537-822/2016).

39. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad viešojo administravimo institucijos yra saistomos gero administravimo principo, kuris reikalauja, jog valdžios institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012). Gero administravimo principas paprastai neturėtų kliudyti valdžios institucijoms taisyti atsitiktines klaidas, net ir tas, kurios atsiranda dėl jų pačių aplaidumo. Vis dėlto poreikis ištaisyti praeities „skriaudas“ neturėtų neproporcingai trukdyti naudotis nauja teise, kurią asmuo įgijo pasitikėdamas valdžios institucijos veiksmų teisėtumu ir sąžiningai. Bet kokios valdžios institucijų padarytos klaidos riziką (naštą) turi prisiimti pati valstybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-514-662/2024).

40. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Migracijos departamentas naujai priimtame ir šioje byloje skundžiamame Sprendime iš esmės nenurodė jokių kokybiškai naujų motyvų, lyginant su nurodytais Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendime, kuris yra panaikintas LVAT 2024 m. kovo 20 d. nutartimi. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį, konstatuoja, kad jis yra grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir tuo pačiu teisiniu pagrindu kaip ir LVAT 2024 m. kovo 20 d. nutartimi panaikintas Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimas.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nagrinėjamu atveju neįrodė egzistuojant akivaizdžias sąlygas, sudarančias pagrindą panaikinti anksčiau priimtą sprendimą (2018 m. gegužės 22 d. Migracijos departamento sprendimą išduoti pareiškėjui lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą). Atsakovas nurodo, kad lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas pareiškėjui buvo išduotas, be kita ko, remiantis pareiškėjo pateiktu jo motinos T. G. pakartotinai (2011 m. gruodžio 24 d.) išduotu gimimo liudijimu, kuriame nurodyta, kad R. T. B. (pareiškėjo motinos) motina R. P. S. (pareiškėjo senelė) yra lietuvių tautybės. Šio įrašo pakartotinai (2011 m. gruodžio 24 d.) išduotame gimimo liudijime apie pareiškėjo senelės tautybę atsakovui pakako padaryti išvadą, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės. Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą atsakovas grindė naujai paaiškėjusia aplinkybe, kad duomenys apie pareiškėjo senelės R. P. S. tautybę minėtame gimimo liudijime yra keisti ir tai tikėtinai padaryta remiantis Gardino srities Astravo rajono teismo 2001 m. birželio 5 d. sprendimu, kuris neturi teisinės galios Lietuvoje.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent atsakovas, kuriam teisės aktai suteikia teisę spręsti lietuvių kilmės pažymėjimo išdavimo klausimus, turi pareigą patikrinti visus prašančio asmens pateiktus duomenis ir dokumentus, įvertinti, ar prašyme nurodyti duomenys atitinka pridedamose dokumentų skaitmeninėse kopijose nurodytus duomenis, ar pateiktos visos Aprašo 71 ar 72 punkte nurodytų dokumentų skaitmeninės kopijos ir ar šie dokumentai atitinka Apraše nustatytus reikalavimus. Jeigu įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas ar darbuotojas, atlikdamas šio punkto pirmojoje pastraipoje nurodytą vertinimą, nustato, kad šiame prašyme nurodyti duomenys neatitinka pridėtose dokumentų skaitmeninėse kopijose nurodytų duomenų, pateiktos ne visos aprašo 71 ar 72 punkte nurodytų dokumentų skaitmeninės kopijos arba šie dokumentai neatitinka aprašo reikalavimų, jis prašymą išduoti ar pakeisti teisės atkurti pilietybę pažymėjimą arba prašymą išduoti ar pakeisti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą užpildžiusiam asmeniui per MIGRIS išsiunčia pranešimą, kuriame nurodomi užpildyto prašymo trūkumai (Aprašo 73 p.). Jeigu Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą išduoti ar pakeisti teisės atkurti pilietybę pažymėjimą arba prašymą išduoti ar pakeisti lietuvių kilmės pažymėjimą, nustato, kad nepakanka šį prašymą pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų, taip pat kai pateiktuose dokumentuose yra klastojimo požymių, kyla abejonių dėl pateiktų dokumentų tikrumo (autentiškumo) ir (ar) vientisumo arba šiame prašyme ar šiuose dokumentuose nurodytos informacijos tikslumo, Migracijos departamentas šį prašymą pateikusiam asmeniui išsiunčia pranešimą per MIGRIS, kad jis ne vėliau kaip per vienerius metus nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos pateiktų ar patikslintų reikiamus duomenis ir (ar) dokumentus. Šiuo atveju aprašo 80 punkte nustatyto termino skaičiavimas sustabdomas nuo Migracijos departamento prašymo pateikti papildomus dokumentus ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo asmeniui dienos ir tęsiamas nuo papildomų dokumentų ir (ar) patikslintų duomenų priėmimo Migracijos departamente dienos (Aprašo 81 p.).

43. Byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjas, prašydamas išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą, pateikė Migracijos departamentui apgaulingus ar netikslius duomenis. Ta aplinkybė, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2023 m. sausio 5 d. pateiktą prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatė, jog anksčiau pareiškėjo pateikti dokumentai nebuvo patvirtinti pažyma (Apostille) ar, kad pateikti dokumentai nepatvirtino pareiškėjo senelės ryšio su Lietuva, nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti 2018 m. gegužės 22 d. Migracijos departamento sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju toks Migracijos departamento Sprendimas pažeidžia pareiškėjo įgytų teisių ir jo teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pats pareiškėjas siekė kokiu nors būdu suklaidinti Migracijos departamentą ar teikė neišsamius duomenis. Kaip jau minėta, duomenų pakankamumo ir atitikimo teisės aktų nustatytiems reikalavimams vertinimas buvo atsakovo pareiga ir atsakovas, netinkamai įgyvendinęs šią savo pareigą, neturi teisės ją perkelti pareiškėjui, kuris turėjo pagrindą pasitikėti valstybės institucija ir jos priimamų sprendimų teisėtumu, šios savo klaidos naštą.

44. Lietuvių kilmės pripažinimas sukelia reikšmingas teisines pasekmes pilietybės įgijimo procedūroje ar siekiant leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. Lietuvių kilmės asmenys, niekada neturėję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi teisę supaprastinta tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Be to, lietuvių kilmės asmenys turi teisę gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 53 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo pakankamą pagrindą pasitikėti Migracijos departamento 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo ir jam išduoto lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo teisėtumu ir šiais aktais pasitikėdamas atitinkamai veikė, t. y. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, todėl jo įgytos teisės ir teisėti lūkesčiai turi būti ginami. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, nėra paneigta, todėl teisėjų kolegija neįžvelgia gintino viešojo intereso, kuriam nagrinėjamu atveju galėtų būti suteiktas prioritetas prieš teisinių santykių stabilumą, pareiškėjo įgytų teisių ir jo teisėtų lūkesčių apsaugą. Galiausiai, teisėjų kolegijos vertinimu, terminas, po kurio Migracijos departamentas panaikino savo sprendimą, sukeliantį pareiškėjui teisines pasekmes, nagrinėjamu atveju yra neprotingas, nenustatyta jokių reikšmingų aplinkybių, kurios pateisintų 5 metų delsimą įgyvendinti savo kompetenciją.

45. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes, be kita ko, susijusias su pareiškėjo ir Migracijos departamento veiksmais, priimant 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą, į šiuo sprendimu pareiškėjo įgytų teisių pobūdį, į terminą, po kurio galiojantis sprendimas buvo atšauktas, nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju prioritetas teiktinas teisinių santykių stabilumui ir pareiškėjo įgytų teisių bei teisėtų lūkesčių apsaugai, todėl konstatuoja, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas panaikintas pagrįstai.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą sprendimą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis ir papildomas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

47. Kadangi galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

48. Pareiškėjas prašo priteisti jam iš atsakovo 750 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atstovavimo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidos. Išlaidoms pagrįsti yra pateikta 2026 m. sausio 13 d. sąskaita-faktūra AAR Nr. 0315 ir 2026 m. sausio 14 d. pinigų priėmimo kvitas LAT Nr. 705235.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra būtinos, pagrįstos ir realios, neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatymo, nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistinos pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 29 d. sprendimą ir 2025 m. lapkričio 19 d. papildomą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui A. G. iš atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 750 Eur (septyni šimtai penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė