2015-12-29 Nr. AB-25239-3-61-3-02673-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2562-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02673-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydamas: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3778 ir atnaujinti skundo padavimo terminą, jei bus nustatyta, kad jis praleistas.

Paaiškino, kad remiantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis jam nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo mokama sumažinta pensija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios buvo taikomos perskaičiuojant pensijos dydį, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi pensijos nepriemoka pareiškėjui nėra išmokėta, todėl šis turtinis praradimas turi būti pripažintas teisių pažeidimu ir deramai pašalintas.

Pareiškėjas su 2014 m. sausio 6 d. prašymu apskaičiuoti ir išmokėti jam neišmokėtą senatvės pensijos dalį kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių, kuris 2014 m. vasario 3 d. raštu Nr. (10.1) S-5376 pateikė informaciją apie apskaičiuotą neišmokėtos pensijos dalį bei informavo, kad 2010-2011 m. laikotarpiu senatvės pensija buvo pagrįstai ir teisėtai perskaičiuota ir mokėta tuo metu galiojusio ir privalomo vykdyti Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka. VSDFV 2014 m. kovo 5 d. raštu Nr. (6.5) I-2059 nurodė, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą skundui paduoti, tačiau jei iki 2014 m. kovo 26 d.

VSDFV pateiks įrodymus, kad 3 metų terminą praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, tai pareiškėjo skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas su 2014 m. kovo 24 d. skundu pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad VSDFV, nagrinėdama jo 2014 m. sausio 6 d. prašymą, privalėjo vadovautis bendrai formuojama teismų praktika, reglamentuojančia terminų atnaujinimą. Tačiau VSDFV 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 6 d. prašymą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo.

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – ir Pensijų įstatymas) nereguliuojamas neišmokėtos valstybinės pensijos (dalies) išmokėjimo klausimas, įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais.

Ši teisės norma pensijos nepriemokos dydžio neribojo. Priešingai – nustatė, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Remiantis šiomis įstatymo nuostatomis ir įvertinant ginčo specifiką, pažeistos teisės pobūdį darytina išvada, kad šiuo atveju veiksmingas pažeistų teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, išmokėjimą.

Toks asmens teisių gynimo būdas nepaprastai svarbus tam, kad įsipareigojimas garantuoti konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą būtų visiškai įvykdytas. Priešingu atveju nebūtų veiksmingai užtikrintos Konstitucijoje skelbiamos žmogaus teisės, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas. Pareiškėjas nesutinka su ginčijamame VSDFV sprendime išdėstytais argumentais, kad terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo, kad pareiškėjas per pakankamai ilgą laiką turėjo galimybę paduoti skundą.

Anot pareiškėjo, svarbi yra termino skaičiavimo pradžia, t. y. kada pareiškėjas de facto sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, paskelbto 2012 m. rugsėjo 21 d., pareiškėjui nebuvo jokio pagrindo nepasitikėti valstybe. Pareiškėjas savo poziciją grindžia Konstitucinio Teismo nutarimais, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 26–28) prašė pareiškėjo skundo netenkinti, o bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti trejų metų terminą skundui paduoti nutraukti.

Teigė, kad VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija VSDFV teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų sprendimams ir veiksmams (neveikimui) apskųsti. Pareiškėjas, prašydamas apskaičiuoti jam 2010-2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir šią dalį išmokėti, su 2014 m. sausio 6 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių. Skyrius pareiškėjo prašymo dalies, kuria jis prašė išmokėti 2010-2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį, nenagrinėjo ir 2014 m. vasario 4 d. raštu Nr. SE-27 persiuntė prašymą nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV. VSDFV, įvertinusi tai, kad VSDFV Šiaulių skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją pareiškėjui išmokėjo 2010 metų sausio mėnesį, todėl apie VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimą mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją jis sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį, nustatė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV Šiaulių skyrių su 2014 m. sausio 6 d. prašymu dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo 3 metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2059, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 6 d. prašymą. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti skundo dėl neišmokėtos pensijos grąžinimo padavimo terminą, išnagrinėti 2014 m. sausio 6 d. prašymą iš esmės ir išmokėti jam neišmokėtą senatvės pensijos dalį su 2014 m. kovo 24 d. skundu kreipėsi į VSDFV, kuri nusprendė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, įrodančių, jog terminą jis praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl, remdamasi Taisyklių 31 punktu, 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3778 atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nusprendė pareiškėjo 2014 m. sausio 6 d. prašymo ir 2014 m. kovo 24 d. skundo likusių reikalavimų nenagrinėti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Šiaulių skyrius atsiliepime (b. l. 35–37) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą grindė iš esmės tokiais pat argumentais kaip ir VSDFV. Papildomai nurodė, kad svarbi yra ta aplinkybė, kad pareiškėjas pradėjus vykdyti Laikinojo įstatymo nuostatas gyveno ir dirbo Lietuvoje, o apie šio įstatymo nuostatas buvo pakankamai informacijos per visuomenės informavimo priemones (radiją, televizija, spaudą). Be to, apskundimo termino neatnaujinimas neatima iš pareiškėjo teisės atgauti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų sumažintą senatvės pensijos dalį ir niekaip nepaneigia pareiškėjo teisės dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos atgauti ateityje išvengiant teisminės valdžios įsikišimo, kadangi Lietuvos Respublikos Seimas 2014 m. gegužės 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu (b. l. 67–72) bylos dalį, kurioje pareiškėjas J. M. prašo atnaujinti terminą skundui paduoti, nutraukė; kitą pareiškėjo J. M. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. (6.5) I-3778 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2014 m. sausio 6 d. prašymu apskaičiuoti jam 2010-2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir šią dalį išmokėti kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių. VSDFV Šiaulių skyrius 2014 m. vasario 3 d. raštu Nr. (10.1)S-5376 pateikė informaciją, kokiais teisės aktais remiantis skiriama ir mokama senatvės pensija ir nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 31 d. laikotarpiu sumažintos pensijos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensijos dalies išmokėjimo persiųstas nagrinėti VSDFV (b. l. 10).

VSDFV Šiaulių skyrius prie minėto rašto pridėjo lentelę su pareiškėjo senatvės pensijos apskaičiavimu (b. l. 11). VSDFV 2014 m. kovo 5 d. raštu Nr. (6.5) I-2059 pareiškėjo 2014 m. sausio 6 d. prašymą ta apimtimi, kuria prašė išmokėti jam 2010-2011 metais neišmokėtos pensijos dalį, atsisakė nagrinėti, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. (b. l. 12–13). VSDFV šiame rašte taip pat nurodė, kad jei iki 2014 m. kovo 26 d. pareiškėjas pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Pareiškėjas su 2014 m. kovo 24 d. skundu kreipėsi į VSDFV, kurios prašė išnagrinėti jo 2014 m. sausio 6 d. prašymą iš esmės ir išmokėti jam priklausančią neišmokėtos pensijos dalį (b. l. 29–31). Šiame skunde pareiškėjas nurodė, kad apie tai, jog jam mokama sumažinta pensija, sužinojo 2013 m. birželio 6 d., kai gavo savo sąskaitos AB SEB banke išrašą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 6 d. Paaiškino, kad tuo metu darbo užmokestį gaudavo grynais pinigais įmonės kasoje, todėl apie pensijos faktinį sumažinimą sužinojo žymiai vėliau.

VSDFV 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3778 atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir nagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 6 d. prašymą iš esmės ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos dalį, kadangi pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. nurodyti argumentai negali būti laikomi pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui (b. l. 32–33). Šiame sprendime pažymėjo, kad iš pareiškėjo pateikto sąskaitos išrašo matyti, kad 2010-2011 metų laikotarpiu pareiškėjas sąskaita, į kurią buvo pervedama pensija, naudojosi.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartimi, paskelbta 2012 m. rugsėjo 21 d., pažymėjo, kad pareiškėjo senatvės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas. Remdamasis Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.), 103 punktu, taip pat nustatęs, kad pirmoji dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, teismas pažymėjo, jog nuo šios datos skaičiuotinas terminas kreiptis į VSDFV, kaip į privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, dėl senatvės pensijos mokėjimo.

LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 taip pat išaiškino, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams taikytinos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai nustatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Remiantis nurodyta LVAT praktika, konstatuotina, kad pareiškėjas, su 2014 m. sausio 6 d. prašymu į VSDFV kreipdamasis dėl pensijos nepriemokos, praleido nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų) mokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo perskaičiuotą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

VSDFV, išnagrinėjusi 2014 m. kovo 24 d. skundą, nusprendė, kad šiame skunde nurodyti argumentai (kad jam darbo užmokestis buvo mokamas grynais pinigais, o apie tai, kad mokama sumažinta senatvės pensija sužinojo tik 2013 m. birželio 6 d. gavęs banko sąskaitos išrašą) nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją perskaičiavimo paduoti, todėl, remdamasi Taisyklių 31 punktu, 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3778 atsisakė atnaujinti praleistą terminą. Teismas palaiko VSDFV argumentus, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą. LVAT savo nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad norint priežastis pripažinti svarbiomis, jos turi būti objektyvios ir nepriklausyti nuo asmens valios. Nagrinėjamu atveju VSDFV ginčijamame sprendime tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas kreipimosi į VSDFV termino praleidimo priežastis ir pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir nagrinėti pareiškėjo 2013 m. sausio 6 d. prašymą iš esmės, tinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, atsižvelgė į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad sprendimas yra aiškiai ir pakankamai argumentuotas, jame nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, taip pat teisinis pagrindas, kuriuo VSDFV rėmėsi, priimdama ginčijamą sprendimą. Jokių kitų individualių ar objektyvių aplinkybių, dėl kurių terminas pareiškėjui galėtų būti atnaujintas, jis teismui nenurodė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas panaikinti VSDFV 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3778 atmestinas kaip nepagrįstas.

Be to, pareiškėjas teismo prašo atnaujinti terminą skundui paduoti. Pagal Taisyklių 31 punktą, VSDFV direktoriui ar direktoriaus pavaduotojui suteikta teisės spręsti dėl termino atnaujinimo. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį, būtent VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija ir tik ji turi teisę spręsti klausimą dėl termino atnaujinimo. Taigi, VSDFV, kaip viešojo administravimo institucijai, suteikta teisė spręsti klausimą, ar yra pagrindas atnaujinti terminą. Teismui tokia kompetencija nesuteikta, todėl bylos dalyje dėl skundo padavimo termino atnaujinimo nutraukiama (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

III. Pareiškėjas J. M. apeliaciniu skundu (b. l. 56–58) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ieškinio senaties terminą reglamentuojančius teisės aktus, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, susijusias su senaties termino nustatymo ir skaičiavimo momentais. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas apie pensijos sumažinimą turėjo žinoti nuo 2010 metų sausio mėnesio. Be to, teismas nepagrįstai nusprendė ir tai, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą: pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dirbo, jo uždarbis buvo pakankamas, todėl naudotis pensija jam nereikėjo. Dėl šios priežasties, anksčiau nei gavo banko išrašą, tikrinti sąskaitos pareiškėjui nereikėjo. Be to, netgi jei pareiškėjas būtų anksčiau patikrinęs sąskaitą, jis neturėjo pagrindo kreiptis į teismą, nes apie savo teisių pažeidimą de facto pareiškėjas sužinojo tik Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo dieną – 2012 m. rugsėjo 21 d. Pažymėtina, kad LVAT laikomasi praktikos, jog teisinių santykių srityje, apimančioje pensijų sumažinimą, iki 2013 m. vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl galimybės ginti pažeistas teises buvo apsunkintos. Šios bendros priežastys LVAT praktikoje laikomos pakankamai svarbiomis tam, kad būtų atnaujintas praleistas 3 metų terminas. Šios aplinkybės, ypač atsižvelgiant į pareiškėjo amžių, ir nagrinėjamu atveju sudarė kliūtis laiku kreiptis į VSDFV.

Atsakovas VSDFV su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 95–99) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindžia tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui patektame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi LVAT praktika, suformuota bylose dėl valstybinių pareigūnų ir karių pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo, kuriuo teismas nutraukė bylos dalį, kurioje pareiškėjas J. M. prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio, todėl šiuo atveju nepasinaudojo privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra. Šiuo aspektu teisėjų kolegija teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 6 d. Nr. AS502-654/2014; 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014; 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Taigi apelianto argumentai, jog byloje buvo netinkamai išaiškinta asmens teisė ginti savo pažeistas teises, taip pat neteisingai aiškintas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas (jo skaičiavimas) atmetami kaip nepagrįsti.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nesutinka ir su ta teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atsisakė atnaujinti jo praleistą terminą skundui paduoti.

Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad LVAT praktikoje (žr., pvz., 2015 m. liepos 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1404-143/2015) ne kartą akcentuota, jog aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje, todėl jo atnaujinimo (Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Kita vertus, atsiradus ginčui dėl šio termino praleidimo priežasčių svarbumo, termino praleidimo priežastys yra vertintinos teismo. Teismas, patikrindamas Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, teismui yra suteikta kompetencija spręsti dėl minėto 3 metų termino atnaujinimo (ar neatnaujinimo) pagrįstumo. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį, kurioje pareiškėjas J. M. prašė atnaujinti terminą skundui paduoti (ABTĮ 101 str. 1 p. pagrindu).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas VSDFV 2014 m. kovo 24 d. pateikė skundą, kuriuo prašė išnagrinėti jo VSDFV teritoriniam skyriui pateiktą 2014 m. sausio 6 d. prašymą iš esmės ir išmokėti jam priklausančią neišmokėtos pensijos dalį, šiame skunde pareiškėjas taip pat nurodė tokias Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto termino praleidimo priežastis: apie tai, jog jam mokama sumažinta pensija, sužinojo 2013 m. birželio 6 d., kai gavo savo sąskaitos AB SEB banke išrašą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 6 d. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ši priežastis nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą 3 metų kreipimosi į VSDFV terminą. Kaip minėta, priežastys, dėl kurių asmenys praleido nustatytą 3 metų terminą, turi būti individualaus pobūdžio ir tokios, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pasirinktas elgesio variantas (apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad ginčui aktualiu metu dirbo, jo uždarbis buvo pakankamas, todėl pensija nesinaudojo) nelaikytinas nuo pareiškėjo valios nepriklausiusia, pakankamai rimta kliūtimi, sutrukdžiusia jam laiku kreiptis į VSDFV.

Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde bei apeliaciniame skunde svarbiomis termino atnaujinimo priežastimis pareiškėjas nurodė ir tai, kad iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.) vadovavosi įstatymų teisėtumo prezumpcija. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo nurodyti bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje, žr., pvz., nutartis administracinėse bylose: Nr. A143-1522/2014, Nr. A602-1401/2014, Nr. eA-59-143/2015, Nr. A-62-143/2015, Nr. A-66-143/2015, Nr. A-167-143/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. A-735-143/2015, Nr. A-340-143/2015 ir kt.).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju jokių kitų svarbių individualaus pobūdžio aplinkybių, pateisinančių termino praleidimą, pareiškėjas nenurodė, todėl pareiškėjo skundo dalis, kuria ji prašo atnaujinti praleistą terminą, netenkinama.

Atkreiptinas dėmesys į LVAT praktikoje suformuotą poziciją, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties adm. byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-870-146/2015). Taigi pareiškėjas nepagrįstai remiasi LVAT praktika, suformuota bylose, kuriose ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų grąžinimo.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad VSDFV 2014 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3778 yra teisėtas ir pagrįstas. Naikinti minėtą sprendimą nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimas keičiamas: sprendimo dalis, kuria nutraukta bylos dalis dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, panaikinama. Pareiškėjo J. M. skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl pareiškėjo J. M. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir pareiškėjo J. M. skundą šioje dalyje atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė