2024-11-06 Nr. AB-16254-3-61-3-02226-2024-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2415-629/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02226-2024-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. (R. L.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. (R. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. L. (R. L.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, (toliau – ir skundas) ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. 24S1111950 (netiksliai nurodytas skundžiamo sprendimo numeris laikytinas rašymo apsirikimu ir taisytinas į Nr. 24S111950 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Atsakovas priėmė Sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Ukraina. Pareiškėjui 2024 m. balandžio 30 d. surašytas protokolas dėl bevizio režimo pažeidimo, paskiriant administracinę nuobaudą – įspėjimą. Pareiškėjui laikinas leidimas gyventi panaikintas 2023 m. gruodžio 22 d., tačiau apie tai jis negavo iš Migracijos departamento jokio pranešimo. Išvykti iš šalies ir netekti pajamų šaltinio dėl formalaus pažeidimo yra neproporcinga nuobauda. Migracijos departamento Sprendimas priimtas netinkamai įvertinus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalies 1–4 punkte nustatytas aplinkybes.

2.2. Atvykęs į Lietuvą, 2019 m. pareiškėjas įsidarbino statybų įmonėje uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Gedrama“ (pagal bylos duomenis – UAB „Hedrema“) ir dirbo iki 2023 m. rugpjūčio mėnesio. Kadangi UAB „Hedrema“ veiklos nebevykdė, pareiškėjas pradėjo dirbti mažojoje bendrijoje (toliau – ir MB) „Perito“, konsultavosi su buhaltere dėl dokumentų keitimo, buvo informuotas, kad nieko nereikia daryti, todėl nusprendė, kad keičiantis darbui, pačiam nereikia tvarkyti migracinių dokumentų. Pareiškėjas nuo 2023 m. gruodžio mėnesio vykdė individualią veiklą, mokėjo mokesčius, tačiau nežinojo, kad gyvena Lietuvoje pagal bevizio režimo taisykles.

2.3. Per 5 metus užmezgė su Lietuva socialinį ir ekonominį ryšį, su ja sieja savo ateitį. Grįžęs į Ukrainą pareiškėjas būtų mobilizuotas į kariuomenę, kadangi atitinka asmenų, šaukiamų į kariuomenę, amžių, ir neturėtų jokios galimybės grįžti į Lietuvą pas čia gyvenančią sužadėtinę, Ukrainos pilietę, turinčią laikiną leidimą gyventi Lietuvoje.

3. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad niekada nerašė, jog pageidauja ir sutinka grįžti į Ukrainą. Ukrainoje niekur nėra saugu. Ukrainoje gyvena senyvo amžiaus pareiškėjo motina, kuriai jis siunčia pinigus. Pareiškėjas prašė teismo leisti pasilikti gyventi ir dirbti Lietuvoje.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 punktą šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Todėl Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

4.2. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę (bet ne dėl kurių būtų draudžiama priimti tokį sprendimą ar sustabdyti tokio sprendimo vykdymą). Atvejai, kada yra draudžiama priimti grąžinimo sprendimą, yra nustatyti tik Įstatymo 130 straipsnyje, jokių kitų imperatyvių nuostatų, draudžiančių priimti tokį sprendimą, nei Įstatyme, nei kitame teisės akte nėra nustatyta. Grąžinimo į užsienio valstybę sprendimų vykdymo terminus ir tvarką reglamentuoja Įstatymo 127 straipsnis. Pareiškėjas 2024 m. balandžio 30 d. buvo apklaustas. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad pageidauja sugrįžti į kilmės valstybę.

4.3. Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

5. Atsakovas teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad pareiškėjas buvo supažindintas su apklausos lapu, o sprendimas, kuriuo buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, jam buvo išsiųstas 2023 m. gruodžio 22 d. jo nurodytu elektroninio pašto adresu. Nutraukus darbo sutartį, kurios pagrindu ir buvo užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad leidimas laikinai gyventi ir toliau galios. Įstatymas numato užsieniečiams pareigą pasikeitus aplinkybėms keiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Nors pareiškėjas nurodo, kad Lietuvoje gyvena nuo 2017 metų, tačiau iki 2020 m. vasario 27 d. savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs Ukrainoje. Lietuvoje gyvenamąją vietą deklaravo tik 2020 m. vasario 28 d. Šiuo metu pareiškėjas nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvoje. Neturėdamas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas negali Lietuvoje legaliai dirbti. Atsakovas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo R. L. skundą.

7. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

7.1. Pareiškėjas, Ukrainos pilietis, Migracijos departamentui pateikė 2022 m. kovo 18 d. prašymą Nr. 2203-LLG-22769 išduoti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Prašymas), nes ketina dirbti UAB „Hedrema“ traktorininku (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p.). Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (duomenys neskelbtini), galiojęs iki 2024 m. birželio 17 d.

7.2. Pareiškėjo darbo sutartis su UAB „Hedrema“ nutraukta 2023 m. rugsėjo 1 d. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 23S232275 (toliau – ir 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimas) nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760138913, galiojusį iki 2024 m. birželio 17 d., nes su asmeniu nutraukta darbo sutartis. Leidimas laikinai gyventi panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.

7.3. Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 24S11195 nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. gegužės 14 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Ukraina. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu.

8. Teismas vadovavosi Įstatymo nuostatomis, aptarė pareiškėjo teismui neskųsto Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimo teisinį pagrindą ir nustatęs, jog pareiškėjas neginčijo, kad darbo sutartis su UAB „Hedrema“ buvo nutraukta nuo 2023 m. rugsėjo 1 d., o nutraukęs darbo sutartį su UAB „Hedrema“, pareiškėjas įsidarbino MB „Perito“, pažymėjo, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas yra gavęs naują leidimą laikinai gyventi.

9. Nors pareiškėjas teigė nežinojęs apie panaikintą leidimą laikinai gyventi, tačiau nepaneigė aplinkybės, jog nuo 2023 m. gruodžio 22 d. gyveno beviziu režimu, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių teisėtai gyventi Lietuvoje, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

10. Teismas pagrįstu pripažino atsakovo nustatytą faktą, kad pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus jo bevizio režimo laikotarpiui, t. y. nuo 2024 m. balandžio 15 d. jis Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai. Teismas nurodė, jog atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjas viršija bevizio buvimo laiką, turėjo spręsti dėl įpareigojimo pareiškėjui išvykti savanoriškai.

11. Teismas vadovavosi Įstatymo bei Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429, (2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-589 redakcija) (toliau – ir Aprašas) nuostatomis ir sprendė, kad Migracijos departamentas tinkamai atsižvelgė ir įvertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes, spręsdamas klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, apibūdindamas savo pragyvenimo šaltinį Lietuvoje, šeiminius ir socialinius ryšius Lietuvoje, nurodė tik turintis sužadėtinę, kuri jį išlaiko (2024 m. balandžio 30 d. apklausos protokolas). Pareiškėjo sužadėtinė Lietuvoje gyvena laikino leidimo gyventi Lietuvoje pagrindu, byloje nėra duomenų apie pareiškėjo darbą, gaunamas ir draudžiamąsias pajamas. Nors teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. gyvena Lietuvoje, Migracijos departamento atstovas paaiškino, kad iki 2020 m. vasario 27 d. pareiškėjas savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs Ukrainoje, byloje nėra duomenų apie jo gyvenimą Lietuvoje iki 2020 m. vasario 27 d.

12. Teismas pažymėjo, kad sprendimo dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos nevykdymas yra tik pagrindas išsiuntimo procedūrai pradėti (Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p.).

13. Teismas vadovavosi Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) preambulės šeštąja konstatuojamąja dalimi, Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šių nuostatų taikymo aspektu bei nustatė, kad nors teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad niekada nepageidavo ir nesutiko grįžti į Ukrainą, tačiau pareiškėjas 2024 m. balandžio 30 d. apklausos metu, atsakydamas į klausimą „Ar sutinkate sugrįžti į kilmės ar užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti“, atsakė „Taip“. Teismas pareiškėjo argumentą, kad, grąžintas į Ukrainą, jis iš karto bus mobilizuotas į kariuomenę, įvertino kaip aplinkybę, kuri nėra viena iš Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti asmenį į užsienio valstybę.

14. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, atsižvelgė į tai, kad Ukrainos viduje perkeltų asmenų statuso teisinės nuostatos yra reglamentuotos 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, analizavo jo nuostatas. Migracijos departamentas iš viešai prieinamų duomenų nustatė, kad 2021 m. Ukrainoje iš karo veiksmų ir laikinai okupuotų teritorijų buvo perkelta ir viduje perkeltų asmenų statusą įgijo daugiau nei 1 mln. Ukrainos gyventojų, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas gali kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietovėje, jeigu jo gyvenamojoje vietovėje taptų nesaugu. Sprendime taip pat nurodyta, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis kreipėsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jos prašymas nebuvo patenkintas.

15. Kadangi pareiškėjas nenurodė, o Migracijos departamentas ir teismas nenustatė kitų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų pagrindų, teismas vertino, jog atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis. Teismas nusprendė, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Teismas atmetė pareiškėjo skundą, nenagrinėjo kitų proceso dalyvių argumentų, kurie, teismo vertinimu, yra neesminiai, niekaip nekeičiantys sprendime padarytos išvados.

III. 16. Pareiškėjas R. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, naudojant informacines ir elektroninių ryšių priemones.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, susijusius su jo atvykimu, darbu Lietuvos įmonėse bei pagal individualią veiklą, mokėtais mokesčiais bei nežinojimą apie laikino leidimo gyventi panaikinimą, Migracijos departamento netinkamai įvertintomis aplinkybėmis (Įstatymo 128 str. 1 d.) bei neproporcinga nuobauda (išvykti iš šalies), o nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

17.1. Teismas itin formaliai vertino pareiškėjo situaciją, neatsižvelgė į jam palankias aplinkybes. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių teisėtai gyventi Lietuvoje, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nežinojo, kad jo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje „transformavosi į turistinę vizą“. Atsakovas teismo posėdžio metu minėjo apie trumpąją žinutę (SMS), tačiau nepateikė jos siuntimo įrodymų, nes pripažino jų neturintis. Pareiškėjo tikslas buvo dirbti Lietuvoje ir čia būti ilgą laiką. Pareiškėjas darbdavio pagalba buvo įvykdęs Įstatymo reikalavimus.

17.2. Prieštaringa teismo išvada dėl nesančių šeiminių, ekonominių bei ilgalaikių socialinių ar kitų reikšmingų ryšių su Lietuva, dėl kurių grąžinimas į užsienio valstybę būtų negalimas. Pareiškėjo buvimas Lietuvoje nuo 2017 m. ir daug kartų ilgesnį laiką nei leidžia „turistinė viza“, būtent ir reiškia ekonominių bei ilgalaikių socialinių ryšių (be kita ko, su Lietuvoje gyvenančia sužadėtine) turėjimą. Vien gyvenamosios vietos Lietuvoje nedeklaravimas, nereiškia, jog pareiškėjas atvyko 2020 m., o apklausos protokolas turėtų būti vertinamas kritiškai, kadangi pareiškėjas pasirašė po juo, nesuprasdamas klausimų prasmės ir nemanydamas, kad šis dokumentas gali būti reikšmingas. Apklausos protokolas buvo pildomas paskubomis, nes nenorėta gaišinti pareigūnų laiko. Pareiškėjas neįžvelgia prasmės jo atsakyme dėl grįžimo į Ukrainą, o tikrovės neatitinkančia informacija laiko teiginį, jog yra išlaikomas. Pareiškėjas negali pateikti informacijos apie gaunamas pajamas, nes nebeturi teisės dirbti. Istorinę informaciją apie sumokėtas įmokas galima gauti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į skundą, sutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir akcentuoja, kad:

18.1. Sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pareiškėjui buvo išsiųstas elektroniniu paštu 2023 m. gruodžio 22 d. Pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms, lėmusiomis leidimo laikinai gyventi išdavimą (žinodamas, kad UAB „Hedrema“ 2023 m. rugsėjo 1 d. su pareiškėju nutraukė darbo sutartį) negavo naujo leidimo laikinai gyventi, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad jis būtų pasikeitęs leidimą laikinai gyventi.

18.2. Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjas nedirba kitose Lietuvos Respublikos įmonėse, jis neturi ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Šią aplinkybę patvirtina pareiškėjo apklausos duomenys. Pareiškėjas buvo apklaustas jam suprantama kalba ir pasirašytinai patvirtino savo atsakymus.

18.3. Pareiškėjas neprašė pratęsti įpareigojimo savanoriškai išvykti į užsienio valstybę terminą, negavo vizos ar leidimo laikinai gyventi iki paskutinės savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjas negali įteisinti savo buvimo Lietuvos Respublikoje, čia pasilikdamas. Pagal Įstatymo 28 straipsnio 2 dalį užsienietis, esantis ne Lietuvos Respublikoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikia per Migracijos departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją, taigi tam, kad pareiškėjas įteisintų savo buvimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

21. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu duoti paaiškinimus dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta ir raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 24S111950, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją R. L. į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. gegužės 14 d.; valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Ukraina, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė priėjęs prie išvados, kad atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjas viršija bevizio buvimo laiką, turėjo spręsti dėl įpareigojimo pareiškėjui išvykti savanoriškai, o jo priimtas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, laikosi pozicijos, jog teismas formaliai vertino pareiškėjo situaciją, neatsižvelgė į jam palankias aplinkybes.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos skundžiamame teismo sprendime padarytos išvados.

27. Teisinius santykius dėl užsieniečių išvykimo iš Lietuvos Respublikos reglamentuoja Įstatymo IX skyriaus bei Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-589 redakcija) nuostatos.

28. Įstatymo 124 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį.

29. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

30. Pagal Įstatymo 127 straipsnio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas (Įstatymo 127 str. 31 d.). Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 127 str. 6 d.).

31. Aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę ar išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos arba dėl kurių sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, įtvirtintos Įstatymo 128 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

32. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

33. Aprašo 23 punkte, be kita ko, nustatyta, jog Migracijos departamentas sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo priima, jeigu atlikdamas kitas savo funkcijas nustato, kad yra įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnyje nustatytas pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo. Aprašo 33 punkte (2022 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 1V-706 redakcija), be kita ko, įtvirtinta, jog nustačius faktinių aplinkybių, pagrindžiančių Įstatymo 125 straipsnyje nurodytus užsieniečio grąžinimo ar įpareigojimo išvykti pagrindus, atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, jeigu nėra Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių, ir įvertinus tai, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, priimamas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktais pagrįstas sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo priimamas, jeigu nenustatoma Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų aplinkybių.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011; 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2174-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2127-1047/2024).

35. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartu teisiniu reguliavimu, byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pažymi, jog pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus jo bevizio režimo laikotarpiui, t. y. nuo 2024 m. balandžio 15 d. jis Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, todėl pareiškėjas pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nustačius, jog pareiškėjas neteisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje, atsakovo Sprendimas iš esmės priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, t. y. sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kvestionuodamas tiek atsakovo Migracijos departamento netinkamai įvertintas aplinkybes (Įstatymo 128 str. 1 d.), tiek ir pirmosios instancijos teismo netinkamą pareiškėjui palankių aplinkybių, šeiminių, ekonominių bei ilgalaikių socialinių ryšių ar kitų reikšmingų ryšių su Lietuva nustatymą, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).

38. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė pareiškėjo nuomonei dėl jo atitikties Įstatymo reikalavimams darbdavio pagalba, dėl buvimo Lietuvoje nuo 2017 m. vertinimo kaip pareiškėjo ekonominių bei ilgalaikių socialinių ryšių turėjimą su Lietuvos Respublika, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Tai, kad pareiškėjas subjektyviai kitaip vertina ginčo situaciją nedaro teismo sprendimo neišsamiu, neteisėtu ar nepagrįstu.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje surinktą medžiagą, neturi pagrindo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Pirmiausia pažymėtina, kad 2024 m. balandžio 30 d. apklausos protokolas patvirtina, jog apklausa vyko rusų kalba, pareiškėjas, pildydamas grafą „Užsienio kalbos (nurodyti kalbas, kuriomis gali kalbėti, skaityti, rašyti), nurodė rusų kalbą, taigi atmestini apeliacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojama užsieniečio apklausos lape esanti informacija.

Tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visuma pagrindžia, kad pareiškėjas, nutraukęs darbo sutartį su UAB „Hedrema“, įsidarbino MB „Perito“, tačiau nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi gavimo, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą (Įstatymo 40 str. 5 d.). Aptartas pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis (skunde teigė šiuo klausimu kreipęsis į MB „Perito“ buhalterę, o ne į kompetentingą instituciją – atsakovą) iš esmės ir lėmė tai, kad Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimu panaikino leidimą laikinai gyventi (šis sprendimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas), o pareiškėjas nuo 2023 m. gruodžio 22 d. gyveno Lietuvoje beviziu režimu, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių teisėtai gyventi Lietuvoje, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kurio galiojimas yra pasibaigęs, ir šiuo metu neturi jokio kito dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje, Lietuvoje oficialiai dirbo 2,5 metų, todėl atsakovas priėjo prie pagrįstos išvados, kad jis neturi ilgalaikių ekonominių bei socialinių ryšių su Lietuvos Respublika. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių egzistavimo ir pažymėjo, jog pareiškėjas iki 2020 m. vasario 27 d. savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs Ukrainoje, byloje nėra duomenų apie pareiškėjo darbą, gaunamas ir draudžiamasis pajamas, jį išlaiko sužadėtinė, Lietuvoje gyvenanti laikino leidimo gyventi Lietuvoje pagrindu.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes. Byloje taip pat nenustatyta priežasčių, įtvirtintų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, dėl ko pareiškėją būtų draudžiama išsiųsti ar grąžinti į Ukrainą, pareiškėjas 2024 m. balandžio 30 d. apklausos metu sutiko sugrįžti į savo kilmės valstybę, t. y. Ukrainą. Migracijos departamentas sprendime vadovavosi 2014 m. spalio 20 d. įstatymu Nr. 1706-VI2 „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, kuris Ukrainos piliečiams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, nustato teisę būti perkeltiems šalies viduje į saugesnius Ukrainos regionus, nurodė, jog šis įstatymas viduje perkeltiems asmenims garantuoja saugias tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui tinkamas gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugos garantijas, kitas socialines garantijas, humanitarinę paramą ir kt., ir sprendė, kad pareiškėjas Ukrainoje gali kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietovėje, jeigu jo gyvenamojoje vietovėje taptų nesaugu.

Pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Ukrainoje kreipėsi dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir toks jo prašymas nebuvo patenkintas.

40. Taigi nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad Migracijos departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, kurios susietos su taikomomis teisės normomis. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas.

41. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė užsieniečių išvykimą iš Lietuvos Respublikos reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. L. (R. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė