2021-05-05 Nr. AB-9665-3-64-3-01914-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-852-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01914-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 19.3.3; 19.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro ir trečiųjų suinteresuotų asmenų P. R. bei E. R. apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. D. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (tretieji suinteresuoti asmenys – P. R. ir E. R.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja I. D. su skundu, kurį vėliau patikslino (toliau – skundas) kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Šiaulių skyriaus 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą įrašyti nekilnojamųjų daiktų – sandėlių, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), bei garažų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Statiniai), kadastro duomenis; 2) panaikinti VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Šiaulių skyriaus 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą Nekilnojamojo turto registre į Statinius įregistruoti P. R. nuosavybės teises; 3) panaikinti VĮ Registrų centro 2019 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. cspr-210. I. D. taip pat prašė jai atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja paaiškino, kad remiantis ginčijamais sprendimais, jai nuosavybės teise priklausančio statinio sienos tapo P. R. nuosavybės teise priklausančių Statinių sienomis, o I. D., nedavusi tam sutikimo, tapo bendraturte, todėl yra įsitikinusi, kad ginčijami sprendimai apribojo jos nuosavybės teises. Pareiškėja teigė, kad atsakovas jos skundą atmetė iš esmės argumentuodamas tik tuo, kad neturi teisinio pagrindo vertinti P. R. pateiktų dokumentų, t. y. 2019 m. balandžio 19 d. deklaracijos apie statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) (kai statyba numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą / statinio (-ių) jo (jų) dalies (-ių) / paskirties pakeitimą Nr. 1 (toliau – Deklaracija) bei uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Imposta“ matininko 2019 m. balandžio 1 d. parengtos Statinių kadastro duomenų bylos (toliau – Kadastro duomenų byla) turinio ar jų teisėtumo. I. D. nurodė, kad ji atsakovo nekaltina atlikus kokius nors neteisėtus veiksmus ar neatlikus savo pareigų, tačiau siekia įrodyti, kad atsakovas buvo suklaidintas, jam pateikiant objektyvios tiesos neatitinkančius ir galbūt suklastotus dokumentus, t. y. Deklaraciją ir Kadastrinių matavimų bylą, todėl buvo sukurtos prielaidos priimti skundžiamus sprendimus, kurie nėra teisėti ir teisingi. Pareiškėja akcentavo, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Kadastro duomenų bylos duomenų klastojimo bei jų panaudojimo, o vėliau bus pradėtas ir ikiteisminis tyrimas dėl Deklaracijos suklastojimo bei jos panaudojimo.

3. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas, veikdamas kaip valstybės teisės aktais suteiktus specialius įgaliojimus turintis subjektas, t. y. kaip teritorinis registratorius, turi pareigą tikrinti Deklaracijų teisingumą bent jau tokiu lygiu, kiek Deklaracijoje nurodyti duomenys neprieštarauja elementariai logikai. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas registravimo funkciją vykdančiai institucijai suponuoja bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonėms, atsisakyti atlikti tokį registravimą. I. D. nuomone, trečiajam suinteresuotam asmeniui Deklaracijoje nurodžius faktą, kad Statiniai buvo pastatyti 2000 m., kai trečiasis suinteresuotas asmuo bendrasavininku tapo tik 2017 m. sausio 18 d., atsakovui turėjo kilti klausimų, o tai turėjo lemti institucijos pareigą paprašyti patikslinti Deklaracijoje ir prašyme nurodytas aplinkybes.

4. Teismo posėdyje pareiškėja I. D. bei jos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

5. Atsakovas VĮ Registrų centras prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad Nekilnojamojo turto registre, remiantis 2019 m. kovo 6 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. kovo 14 d. buvo įregistruotos pareiškėjos I. D. nuosavybės teisės į 22/97 žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis ir į 1964 m. pastatytą 1 207,18 kv. m ploto pastatą (karvidę), kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Karvidė), esančius (duomenys neskelbtini) P. R. teritoriniam registratoriui 2019 m. balandžio 19 d. pateikė prašymą įrašyti 2000 m. pastatytų nekilnojamųjų daiktų – Statinių, kadastro ir registro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą bei Nekilnojamojo turto registrą.

Kartu su prašymu P. R. pateikė Kadastro duomenų bylą bei Deklaraciją. Išnagrinėjęs P. R. pateiktus dokumentus, teritorinis registratorius 2019 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą įrašyti statinių kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, o Nekilnojamojo turto registre 2019 m. balandžio 23 d. į šiuos statinius įregistravo P. R. nuosavybės teises. Centrinis registratorius, išnagrinėjęs pareiškėjos 2019 m. gegužės 23 d. skundą ir kitus jos pateiktus dokumentus, ginčijamame sprendime pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalis nustato, jog kartu su dokumentais, nurodytais šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo teritoriniam registratoriui turi būti pateikiamas prašymas ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsniu, nekilnojamieji daiktai ir teisės į juos Nekilnojamojo turto registre registruojami remiantis pateiktais nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais. P. R. Deklaracijoje nurodė ir patvirtino, kad jis yra Statinių statytojas ir jam yra žinoma įstatymuose nustatyta atsakomybė už šioje deklaracijoje pateiktų duomenų ir prie prašymo patvirtinti deklaraciją apie statybos užbaigimą pridėtų dokumentų atitiktį tikrovei. Tuo atveju, kai deklaracija netvirtinama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.63 straipsnio 3 dalimi, šis dokumentas laikomas vienašaliu sandoriu, kurį parengia ir pasirašo statytojas ir kuris įstatymų nustatyta tvarka sukuria tam tikras civilines teises bei pareigas.

Nagrinėjamu atveju teritorinis registratorius Statinius ir P. R. nuosavybės teises į juos Nekilnojamojo turto registre įregistravo remdamasis P. R. pateiktu prašymu, Kadastro duomenų byla ir P. R. patvirtinta Deklaracija. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas (teritorinis registratorius) atsako tik už tai, kad į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kuriais remiantis šie duomenys buvo įrašyti; teritorinis registratorius neturi teisės vertinti tiek statybos, tiek asmens nuosavybės teisės įgijimo, tiek matininko nustatytų nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi už pateiktų duomenų ir dokumentų teisėtumą bei pagrįstumą atsako juos surašę ir pateikę asmenys.

7. VĮ Registrų centras akcentavo, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui teisės aktais nėra suteikta nei teisė, nei pareiga savarankiškai rinkti įrodymus, patvirtinančius tam tikro fakto, duomenų, aplinkybių buvimą (ar nebuvimą). Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas vertina jam pateiktus dokumentus tiek, kiek tai daryti jį įpareigoja įstatymas, siekiant nustatyti, ar remiantis pateiktu dokumentu gali būti daromi atitinkami įrašai Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgiant į tai, kad matininkas atsako už Kadastro duomenų byloje, o P. R. – už Deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą, taip pat į tai, kad teritoriniam registratoriui pateikta matininko parengta Kadastro duomenų byla ir Deklaracija teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytos ar pripažintos negaliojančiomis, centrinis registratorius sprendė, kad P. R. prašymas, Kadastro duomenų byla ir Deklaracija buvo tinkami Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 bei 2 dalyje ir Nekilnojamojo turto registro 23 straipsnyje įvardyti pagrindai Statinių kadastro bei registro duomenims įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą.

8. Atsakovas nurodė, kad I. D. nuosavybės teises į 1964 m. pastatytą Karvidę įgijo 2019 m. kovo 6 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra aiškia nurodyta, jog pareiškėja įgyja nuosavybės teises į 1 207,18 kv. m ploto pastatą. Kadangi 2000 m. pastatyti Statiniai, esantys šalia Karvidės, turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo metu stovėjo, darytina išvada, kad I. D. buvo žinoma (ar turėjo būti žinoma), kad ji varžytynių metu perka tik 1964 m. pastatytą 1 207,18 kv. m ploto Karvidę be kitų tuo metu Nekilnojamojo turto registre dar neįregistruotų šalia Karvidės buvusių Statinių. Atsakovas teigė, teismo priimtas sprendimas dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo pareiškėjai teisinių pasekmių nesukeltų, kadangi net ir patenkinus jos skundą, I. D. ir toliau liktų tik Karvidės savininke, o Nekilnojamojo turto kadastre bei Nekilnojamojo turto registre būtų išregistruoti Statiniai ir P. R. nuosavybės teisės į juos.

9. VĮ Registrų centras nurodė, kad teritorinis registratorius gali atsisakyti atlikti veiksmus tik tada, kai toks atsisakymo pagrindas yra įsakmiai nurodytas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnyje ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėja skunde nenurodė jokių teisės aktų, kuriuos, jos nuomone, teritorinis registratorius, priimdamas sprendimą įrašyti Statinių kadastro ir registro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą bei Nekilnojamojo turto registrą, pažeidė, o ginčijamų sprendimų neteisėtumas įrodinėjamas tik kitų subjektų (matininko ir trečiojo suinteresuoto asmens P. R.) sudarytų ir patvirtintų dokumentų neteisėtumu, už ką Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nėra atsakingas.

10. Teismo posėdyje atsakovo VĮ Registrų centro atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

11. Tretieji suinteresuoti asmenys P. R. ir E. R. prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą ir jiems priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12. Tretieji suinteresuoti asmenys teigė, kad I. D. skundas neatitinka jam keliamų reikalavimų – nėra nurodytas skundo pagrindas, nėra aiškiai suformuluota, kuo skundas grindžiamas, ir nėra pateikta jokių įrodymų.

13. P. R. ir E. R. pažymėjo, kad jie yra teisėti Statinių savininkai, Statinius įgijo sąžiningai ir teisės aktų nustatyta tvarka juo įregistravo; trečiųjų suinteresuotų asmenų veiksmuose nėra veikų, kurias I. D. bando inkriminuoti.

14. P. R. ir E. R. paaiškino, kad siekiant įregistruoti Statinius ir nuosavybės teises į juos, buvo atliktos teisės aktuose nustatytos procedūros, kreiptasi į kadastrinius matavimus atliekančią įmonę, ši parengė kadastrinių matavimų bylą, kuri kartu su prašymu ir Deklaracija buvo pateiktos VĮ Registrų centrui, o atsakovas priėmė sprendimus įregistruoti Statinius ir nuosavybės teises į juos, kurie yra pagrįsti objektyviais duomenimis, dokumentais ir teisės aktų normomis bei priimti laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos.

II. 15. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjos I. D. skundą tenkino ir ginčijamus sprendimus panaikino.

16. Teismas nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo P. R. 2019 m. balandžio 19 d. VĮ Registrų centrui pateikė prašymą įregistruoti nekilnojamuosius daiktus (Statinius) (44/1192555) bei įregistruoti fizinio asmens nuosavybę į juos. Kartu su prašymu jis pateikė Kadastro duomenų bylą bei Deklaraciją.

17. Remdamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio, 5 straipsnio 2 dalies ir Civilinio kodekso 4.262 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, kad nurodytos nuostatos suponuoja, jog registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kuriais remiantis įrašomi duomenys bei įregistruojamos daiktinės teisės Nekilnojamojo turto registre.

18. Remdamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei 12 straipsnio nuostatomis, teismas sprendė, kad Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai ir juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.

19. Teismas pažymėjo, kad aiškindamasis dėl pareiškėjos skundo, jis turi atlikti byloje esančių įrodymų vertinimą šiais esminiais aspektais: 1) ar viešojo administravimo subjekto veiksmai Nekilnojamojo turto kadastre įregistruojant ginčo nekilnojamuosius daiktus buvo teisėti; 2) ar viešojo administravimo subjekto veiksmai Nekilnojamojo turto registre įregistruojant P. R. nuosavybės teises į minėtus nekilnojamuosius daiktus buvo teisėti; 3) ar ginčijami atsakovo sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

20. Pacitavęs Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatą ir aptaręs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kuriais remiantis prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti daiktines teises, bei įrašyti tik patikimus duomenis apie nekilnojamojo turto objektą.

21. Teismas nustatė, kad Statiniai stovi 1,9400 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) P. R. kartu su prašymu įrašyti kadastro duomenis pateikė Deklaraciją bei Kadastro duomenų bylą. Iš Kadastro duomenų bylos matyti, kad visi prašomi įregistruoti statiniai buvo pradėti ir baigti statyti 2000 m. P. R. ir E. R. 75/97 žemės sklypo, kuriame yra Statiniai, dalį bendrosios jungtinės sutuoktinių teise įgijo 2017 m. sausio 18 d. (pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į Kadastro duomenų byloje nurodytus ginčo pastatų statybos metus, nėra pagrindo konstatuoti, jog P. R. Statinius įgijo Deklaracijos pagrindu.

22. Teismo nuomone, P. R. ir E. R. nei atsakovui, nei teismui nepateikė įrodymų, kad įsigydami nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį, nuosavybėn jie įgijo ir Statinius, statytus 2000 m. Teismas pažymėjo, kad pateikiant prašymą įregistruoti nekilnojamuosius daiktus bei nuosavybės teises į juos, nebuvo pateikta jokių dokumentų, kuriais remiantis tiek atsakovas, tiek teismas galėtų nustatyti, jog tretieji suinteresuoti asmenys yra šių nekilnojamųjų daiktų savininkai ir turi teisę teikti prašymą dėl šių nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą bei nuosavybės į Statinius įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgęs į tai, kad P. R. kartu su prašymu dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo pateikti dokumentai negali būti pagrindu įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre, teismas pripažino, jog nagrinėjamu atveju P. R. neturėjo teisės tokio prašymo pateikti.

23. Teismas pažymėjo, kad išnagrinėjęs prašymą, kadastro tvarkytojas gali sprendimo priėmimą atidėti. Kai prašymų įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti nagrinėjimo metu nustatomos aplinkybės, nurodytos Nekilnojamojo turto kadastro 14 straipsnyje, ir yra reali tikimybė tas aplinkybes pašalinti per vieną mėnesį, kadastro tvarkytojas teisės aktų nustatyta tvarka atideda sprendimo priėmimą dėl prašymo patenkinimo. Atidėdamas sprendimą, kadastro tvarkytojas nustato ne ilgesnį kaip vieno mėnesio terminą aplinkybėms, trukdančioms įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, pašalinti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad kadastro tvarkytojas nepagrįstai įrašė ginčo nekilnojamojo turto kadastro duomenis. Pažymėjo, kad kadastro tvarkytojui nepagrįstai tenkinus P. R. prašymą dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo, darytina išvada, kad nesant pagrindo buvo įregistruota P. R. nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus, kurių kadastro duomenys pagal pateiktą prašymą negalėjo būti įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Teismas nurodė, kad pareiškėjos argumentai dėl matininko veiksmų neteisėtumo neturi teisinės reikšmės, kadangi nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

24. Teismas padarė išvadą, kad VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro Šiaulių skyrius nepagrįstai įrašė 2000 m. pastatytų nekilnojamųjų daiktų – Statinių – kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą bei nepagrįstai 2019 m. balandžio 23 d. į Statinius įregistravo P. R. nuosavybės teisę. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad ir centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos 2019 m. liepos 9 d. sprendimas Nr. cspr-210, kuriuo I. D. skundas buvo atmestas, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

25. Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

26. Tenkinęs pareiškėjos skundą, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo atlyginti atsakovo bei trečiųjų suinteresuotų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 27. Atsakovas VĮ Registrų centras apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. (nurodyta data 2019 m. gruodžio 19 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos I. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas taip pat prašo jam iš pareiškėjos priteisti 36,95 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

28. Atsakovo nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė nemotyvuotą, neteisėtą, nepagrįstą bei VĮ Registrų centro teises ir teisėtus interesus pažeidžiantį sprendimą. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

28.1. Teismas, pateikdamas argumentus dėl teritorinio ir centrinio registratorių priimtų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo, vertino ir nagrinėjo tik remiantis P. R. pateiktais dokumentais (prašymu, matininko parengta Kadastro duomenų byla ir P. R. užpildyta Deklaracija) atliktos teisinės registracijos teisėtumą, tačiau visiškai neanalizavo pareiškėjos materialinio suinteresuotumo ir teismo priimto sprendimo įtakos I. D. teisėms bei pareigoms. Atsižvelgiant į tai, kad teismas panaikino tiek teritorinio, tiek centrinio registratorių priimtus sprendimus, darytina išvada, kad teismas I. D. laikė subjektu, turinčiu materialinę reikalavimo teisę, tačiau jokių motyvų ir argumentų, kaip pasikeis pareiškėjos teisių ir pareigų apimtis bei kokią įtaką I. D. turės panaikinti teritorinio ir centrinio registratorių priimti sprendimai, teismas nenurodė, tik apsiribojo konstatavimu, kad jis neprivalo pateikti motyvų dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus, gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas. Šioje administracinėje byloje pareiškėjos materialinio suinteresuotumo klausimas buvo esminis, sprendžiant, ar ji yra tinkamas subjektas reikšti reikalavimus dėl teritorinio ir centrinio registratorių sprendimų panaikinimų, tačiau teismo sprendime nėra jokių argumentų ir motyvų, pagrindžiančių I. D. materialinį suinteresuotumą, o toks sprendimas yra nemotyvuotas.

28.2. Teismo priimtas sprendimas suponuoja išvadą, kad teismas I. D. laikė tinkamu subjektu reikšti reikalavimus dėl minėtų sprendimų panaikinimo, tačiau pareiškėja nuosavybės teises į 1964 m. pastatytą Karvidę įgijo 2019 m. kovo 6 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra aiškiai įvardinta, kad I. D. įgijo nuosavybės teises į 1 207,18 kv. m ploto pastatą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 708 straipsnis nustato, kad iki varžytynių pabaigos antstolio nustatyta tvarka visi pageidaujantys asmenys gali apžiūrėti parduodamą iš varžytynių turtą. Statiniai, besiribojantys su Karvide, minėto turto pardavimo iš varžytynių akto sudarymo metu stovėjo, todėl I. D. buvo žinoma (ar turėjo būti žinoma), kad ji perka tik 1964 m. pastatytą 1 207,18 kv. m ploto Karvidę be kitų tuo metu Nekilnojamojo turto registre dar neįregistruotų šalia Karvidės esančių Statinių. Teismas, panaikinęs teritorinio registratoriaus sprendimus įrašyti Statinių kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir trečiojo suinteresuoto asmens P. R. nuosavybės teises į juos, jokiais argumentais nepagrindė, kokias I. D. teises ir saugomus interesus VĮ Registrų centras pažeidė. Panaikinus teritorinio ir centrinio registratorių sprendimus, vykdydamas teismo sprendimą, atsakovas Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre turėtų išregistruoti šalia Karvidės esančius Statinius ir P. R. nuosavybės teisės į juos, tačiau net ir panaikinus ginčijamus sprendimus, I. D. teisių ir pareigų apimtis nesikeičia, t. y. pareiškėja ir toliau lieka tik Karvidės savininke, jokiais dokumentais nepagrindžiančia savo teisių į kitus šalia Karvidės esančius šešis Kadastro duomenų byloje nurodytus savarankiškus Statinius. Teismo panaikinti teritorinio ir centrinio registratorių priimti sprendimai I. D. jokių teisinių pasekmių nesukelia, o teismas nepagrįstai gynė pareiškėjos tariamą ir objektyviai neegzistuojančią subjektinę teisę bei priėmė neteisėtą sprendimą.

28.3. Statiniai ir nuosavybės teisės į Statinius Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti remiantis P. R. užpildyta Deklaraciją, kuri yra atskiras nuosavybės teises pagrindžiantis dokumentas; tai dokumentas, kuriuo statytojas (užsakovo), savininkas, valdytojas paskelbia, kad statybos darbai užbaigti pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas; deklaraciją pasirašę asmuo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka atsako už pažeidimus. Deklaracija yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. P. R., pateikęs teritoriniam registratoriui Deklaraciją, deklaravo, kad jis yra Statinių savininkas. Teritoriniam registratoriui Statinių kadastro ir registro duomenų įrašymui į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą buvo pateikti tinkami teisės aktuose nurodyti dokumentai. P. R. patvirtinta Deklaracija yra galiojantis ir teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytas dokumentas; tai vienašalis sandoris, sukuriantis tam tikras civilines teises ir pareigas (Civilinio kodekso 1.63 straipsnis). Teismas nepagrįstai panaikino teritorinio ir centrinio registratorių sprendimus, esant galiojantiems ir nenuginčytiems šių duomenų įrašymo pagrindams; asmuo, siekiantis nuginčyti į Nekilnojamojo turto registrą įrašytų duomenų teisingumą, pirmiausia turi įrodyti, kad dokumentai, kuriais remiantis tokie duomenys buvo įrašyti, yra neteisėti.

28.4. Teismas nepagrįstai teritorinio ir centrinio registratorių sprendimų neteisėtumą grindė vertinamojo pobūdžio aplinkybe, jog P. R. negali būti Statinių savininku. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad teritorinis registratorius neturi teisės vertinti tiek statybos, tiek asmens nuosavybės teisės įgijimo, tiek matininko nustatytų nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. registro tvarkytojas nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas, o už registro tvarkytojui pateiktų duomenų ir dokumentų teisėtumą ir pagrįstumą atsako juos surašę ir pateikę asmenys. Teismas, sprendime konstatavęs, kad teritoriniam registratoriui pateikti dokumentai neįrodo, jog būtent P. R. yra Statinių savininkas, todėl atsakovas turėjo reikalauti papildomų dokumentų, nepagrįstai išplėtė nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetencijos ribas. Deklaracija, Kadastro duomenų byla ir P. R. prašymas buvo pakankami juridiniai pagrindai, įvardinti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnyje ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, Statinių kadastro ir registro duomenims įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą. Atsižvelgiant į tai, jog tiek Deklaracija, tiek Kadastro duomenų byla yra galiojantys ir nenuginčyti dokumentai, o nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kuriais remiantis šie duomenys buvo įrašyti, teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas.

29. Pareiškėja I. D. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti bei pareiškėjai iš VĮ Registrų centro priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

30. I. D. atsiliepimas į atsakovo apeliacinį skundą yra grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

30.1. Atsakovas per siaurai suvokia ginčo apimtis, t. y. nesupranta ginčo dalyko, o tuo pačiu ir jam pavestų viešojo administravimo funkcijų reikšmės. Pareiškėja nesijaučia ir nėra trečiųjų suinteresuotų asmenų vardu įregistruotų Statinių savininke, tačiau ši aplinkybė ir nėra reikšminga, kadangi nagrinėjamojoje byloje yra ginamos ne I. D. nuosavybės teisės į P. R. ir E. R. priklausančius Statinius, bet jos teisė į Karvidės sieną ir žemės sklypo bendrasavininkės teisės. Žemės sklypo bendrasavininke (22/97 dalys) ir Karvidės savininke pareiškėja tapo pagal 2019 m. kovo 6 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, todėl atsižvelgiant į juridines aplinkybes, jog žemės sklypas net ir šiuo metu nėra atidalintas iš bendrosios dalinės nuosavybės, o Karvidės sienos iki sprendimų priėmimo buvo vien I. D. nuosavybės teisių objektas, ginčijami sprendimai realiai turi įtakos jos nuosavybės teisių turiniui – kol sklypas nėra atidalintas iš bendrosios dalinės nuosavybės ar nenustatyta disponavimo juo tvarka, sprendimais įteisinti bei tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teise įregistruoti Statiniai gali būti pastatyti pareiškėjai nuosavybės teise priklausančioje žemės sklypo dalyje, o jeigu ir ne, tai bendrasavininkės sutikimas vis tiek yra reikalingas, kadangi Statinius buvo siekiama įteisinti bendrojoje dalinėje ginčo šalių nuosavybėje. Įteisinus Statinius, I. D. nuosavybės teise priklausančios Karvidės sienos tapo P. R. ir E. R. nuosavybės teise priklausančių Statinių dalimi, o tai reiškia, jog sprendimai tam tikra prasme apribojo pareiškėjos nuosavybės teises. Tretieji suinteresuoti asmenys tikriausiai neliktų patenkinti, jeigu I. D. nugriautų Karvidę su bendra siena, dėl ko byloje ginčo netgi nekilo. VĮ Registrų centro teiginiai apie pareiškėjos materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi neturėjimą yra nepagrįsti ir nelogiški.

30.2. Iš turimos informacijos bei dokumentų turinio atsakovas negalėjo nematyti, jog Statiniai pastatyti vėliausiai 2000 m., o tretieji suinteresuoti asmenys žemės sklypo dalį įsigijo tik 2017 m., VĮ Registrų centras negalėjo neatkreipti dėmesio ir tai, jog V. T. žemės sklypą nuosavybės teise įsigijo tik 2013 m., praėjus 13 metų po jų statybos pabaigos, tuo labiau, kad savo sutikime ji nepripažino Statinius pardavusi P. R. ir E. R. ar leidusi juos statyti, ten ji leido pastatus įteisinti. Atsakovo pozicija atskleidžiamas tiesiog netoleruotinai abejingas institucijos požiūris į savo atliekamą darbą.

30.3. Iš esmės būtų galima sutikti su pozicija, jog deklaracija apie statybos pabaigimą yra tam tikras sandoris valine prasme, juo statytojas deklaruoja apie statybos darbų rezultato sukūrimą ir siekia nekilnojamojo daikto įregistravimo bei jo teisų į turtą išviešinimo, tačiau kyla klausimas, kaip reikia tokį sandorį ginčyti ir, kas turi vertinti jo teisėtumą. Tokio sandorio teisėtumą, visų pirma, turėjo vertinti atsakovas ir pamatęs, jog tretieji suinteresuoti asmenys pastatų nei statė, nei juos pirko, Deklaracijos nelaikyti teisėtu sandoriu. Pareiškėjas teikė įrodymus, paaiškinimus, samprotavimus, kas ir yra sandorio, t. y. Deklaracijos, ginčijimas, tačiau skundą nagrinėjęs centrinis administratorius į tai nekreipė jokio dėmesio. VĮ Registrų centras bando nepagrįstai sumenkinti savo įgaliojimus, o tuo pačiu ir pareigų apimtis bei absoliučiai visų klausimų sprendimą perkelti teismui.

31. Tretieji suinteresuoti asmenys P. R. ir E. R. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti visiškai.

32. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad panašius argumentus kaip VĮ Registrų centras jie nurodė savo apeliaciniame skunde ir atsakovo apeliacinį skundą palaiko. P. R. ir E. R. akcentuoja, kad teismas nesivadovavo bylos medžiagoje užfiksuota informacija, esančia Šiaulių apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartyje apie tai, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos specialistas A. B. patvirtino, jog dokumentai, kuriuos P. R. pateikė VĮ Registrų centrui, buvo tinkami, teisėti, atitiko teisės aktuose nustatytą tvarką, po gauto sprendimo buvo papildomai kreiptasi į Inspekciją, prašant pateikti atskirą išaiškinimą dėl turto ir nuosavybės teisių į jį įregistravimo tvarkos, o gautas atsakymas pakartotinai patvirtina byloje esančią informaciją, kad tinkamas dokumentas įforminti nekilnojamojo turto sukūrimą tokiais atvejais kaip nagrinėjamasis yra deklaracija apie statinio statybos užbaigimą, kurią gali pateikti statytojas ar jo teises ir pareigas perėmęs asmuo. Tretieji suinteresuoti asmenys akcentuoja, kad perleisdama žemės sklypo dalį P. R., V. T. jam perleido ir visus neregistruotus statinius bei tai patvirtino savo, kaip žemės bendraturtės, sutikimu dėl tų statinių įregistravimo P. R. vardu. Perleidusi neregistruotus statinius, kaip nurodoma pridedame Inspekcijos atsakyme, V. T. teisės būti statytoja neteko – ją perėmė P. R., kuris ir turėjo teisę surašyti deklaraciją apie statybos užbaigimą bei ją su kitais reikalingais dokumentais pateikti VĮ Registrų centrui nekilnojamajam turtui ir nuosavybės teisėms į jį įregistruoti.

33. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad I. D. nagrinėjant bylą nurodė pretenzijų į P. R. turtą (garažus ir sandėlius) neturinti ir nelaikė, jog juos įsigijo pirkdama kitą turtą iš varžytynių.

34. P. R. ir E. R. nurodo, kad Inspekcijos atsakymas buvo gautas jau pasibaigus procesui pirmosios instancijos teisme ir terminui apeliaciniam skundui paduoti, todėl objektyviai negalėjo būti pateiktas anksčiau. Be to, šis įrodymas pakartoja faktiškai byloje esančią informaciją, tik yra pateikiamas kaip atskiras rašytinis dokumentas, o ne institucijos specialisto žodiniai paaiškinimai kitos institucijos dokumente. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, nurodytas įrodymas turėtų būti pridėtas prie bylos ir vertinamas kartu su kita bylos medžiaga.

35. Tretieji suinteresuoti asmenys P. R. ir E. R. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – I. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą bei tretiesiems suinteresuotiems asmenims priteisti visas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tretieji suinteresuoti asmenys apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

35.1. Teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje ne kartą minėjo, kad registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti jam pateiktus dokumentus, kuriais remiantis atliekama registracija, turi teisę atidėti sprendimo priėmimą, jeigu yra tam tikrų abejonių ir panašiai, iš ko galima numanyti, kad atsakovas turėjo nepriimti prašymo arba jo nagrinėjimą atidėti ir galbūt atsisakyti tenkinti, tačiau toks aiškinimas neatitinka situacijai aktualaus teisinio reguliavimo ir byloje esančių duomenų.

35.2. Iš teismo teiginių, kad nėra aišku, ar P. R., įsigydamas žemės sklypų dalį, įsigijo ir Statinius, kuriuos įregistravo 2019 m., galima spręsti, jog teismas, nagrinėdamas bylą, neįvykdė savo pareigos susipažinti su visais byloje esančiais įrodymais ir juos įvertinti, o manydamas, kad jais nėra pagrindo remtis – motyvuotai atmesti; priešingu atveju teismui būtų žinoma, jog pateiktoje Šiaulių apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartyje yra nurodyta, kad P. R. tris sandėlius ir tris garažus 2017 m. sausio 18 d. įsigijo iš V. T. kartu su žemės sklypo dalimi. Statiniai buvo neįregistruoti, todėl nepažeidžiant teisinio reguliavimo, jie buvo įsigyti žodiniu sandoriu. Kaip tokio sandorio buvimo patvirtinimą V. T. parašė sutikimą P. R., kad jis savo vardu įsiregistruotų visus šešis Statinius. Minėtas sutikimas buvo pateiktas ir VĮ Registrų centrui kartu su kitais dokumentais Statiniams ir nuosavybės teisėms į juos įregistruoti, o tai reiškia, kad tiek teismui, tiek atsakovui buvo pateiktas dokumentas, liudijantis, jog P. R. yra Statinių savininkas.

35.3. Deklaracija kartu su prašymu bei Kadastro matavimų byla galėjo būti ir buvo pagrindu nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenims įregistruoti. Aktualus teisinis reguliavimas patvirtina, kad Deklaraciją gali užpildyti statytojas (užsakovas), savininkas, valdytojas. P. R., įgijęs nuosavybės teisę į turtą, siekdamas šį turtą tinkamai įteisinti ir išviešinti nuosavybės teises į jį, ėmėsi teisės aktuose nustatytų veiksmų, t. y. kaip Statinių savininkas užpildė Deklaraciją ir šis dokumentas pagrįstai buvo laikomas tinkamu Statiniams įregistruoti. Nesant Nekilnojamojo turto kadastro įstatyme ir Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatytų pagrindų, atsakovas neturėjo teisės atsisakyti įrašyti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar nuosavybės teises į šį turtą pagal P. R. pateiktus prašymus su priedais, nei sprendimų šiais klausimais priėmimą atidėti, todėl pagrįstai trečiojo suinteresuoto asmens prašymus tenkino ir priėmė sprendimus dėl Statinių ir nuosavybės teisių į juos įregistravimo, todėl priešingas teismo sprendimas, nulemtas nevisapusiškos bylos medžiagos analizės, kai kurių įrodymų nevertinimo, teisinio reguliavimo tinkamo neišaiškinimo ir nepritaikymo turi būti pripažintinas neteisėtu ir neteisingu bei panaikintas.

35.4. Pareiškėja savo suinteresuotumą byloje grindė tuo, kad dėl skundžiamų sprendimų jai nuosavybės teise priklausančio pastato sienos tapo P. R. nuosavybės teise priklausančių Statinių sienomis, o tam ji nedavė sutikimo, todėl buvo apribotos jos nuosavybės teisės, tačiau toks I. D. suinteresuotumo grindimas yra aiškiai nepagrįstas. P. R. priklausantys Statiniai buvo pastatyti dar 2000 m., tuo metu pareiškėja nebuvo nei (duomenys neskelbtini) esančios žemės bendrasavininkė, nei šiame sklype stovinčios Karvidės savininkė – turtas priklausė V. T.. Pareiškėja turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijo tik 2019 m., t. y. kai tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausantys Statiniai jau seniai buvo pastatyti ir eksploatuojami, o tai reiškia, kad I. D., kaip žemės bendrasavininkės, sutikimas Statinių, pastatytų prieš beveik du dešimtmečius iki to, kol pareiškėja įsigijo gretimą pastatą ir žemės sklypo dalį, statymui nebuvo ir nėra reikalingas. Įsigydama turtą, I. D. žinojo, ar bent turėjo žinoti, kad greta jos įsigyjamo pastato yra jai nepriklausančių ir jos neįsigyjamų pastatų, o tai reiškia, kad pareiškėjos argumentai apie tariamą jos nuosavybės teisių apribojimą yra visiškai nelogiški ir nepagrįsti. I. D. bylos nagrinėjimo metu pati patvirtino, jog P. R. įsiregistruotų Statinių nelaiko savais, jų iš varžytynių kartu su Karvide, kuri yra registruota, aiškiai fiksuotas jos plotas ir kita, ar žemės sklypo dalimi neįsigijo ir į šiuos pastatus nepretenduoja, o tai reiškia, kad pareiškėjos teisės ir šiuo aspektu nebuvo pažeistos. Teismas to neanalizavo ir nesiaiškino, ar I. D. apskritai turi suinteresuotumą nagrinėjamoje byloje, nors tai yra vienas iš esminių elementų ir prielaidų bylą nagrinėti teisme. Teismas sąmoningai vengė šio bylos aspekto vertinimo. Teismui nepateikus argumentų, kad pareiškėja akivaizdžiai neturėjo ir neturi materialinio teisinio suinteresuotumo byloje, spręstina, kad jis pažeidė proceso teises normas ir teismų praktiką.

35.5. Po teismo sprendimo priėmimo iš pažįstamų asmenų trečiajam suinteresuotam asmeniui tapo žinoma, kad I. D. dirba Šiaulių miesto savivaldybės administracijoje. Detaliau pasidomėjus, paaiškėjo, kad pareiškėja yra Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėja; vienas iš byla nagrinėjusios teisėjų kolegijos narių buvo V. S., kurio sutuoktinė G. S., kaip ir I. D., dirba Šiaulių miesto savivaldybės administracijoje, (duomenys neskelbtini) poskyrio vedėja. Nors pareiškėja ir teisėjo V. S. sutuoktinė dirba skirtinguose skyriuose ir nėra viena kitai pavaldžios, tačiau abi būdamos savo skyrių (poskyrių) vedėjomis, neabejotinai yra pažįstamos ir bendrauja. Be to, pagal viešai prieinamų I. D. ir G. S. privačių interesų deklaracijų duomenis, jos abi yra Viešojo pirkimo komisijos narės, taip pat asmenys, perkančiosios organizacijos vadovo paskirti atlikti supaprastintus pirkimus, o tai papildomai patvirtina pareiškėjos ir vieno iš teisėjų kolegijos teisėjų sutuoktinės ryšius. Nors tretieji suinteresuoti asmenys ir jų atstovė teismo posėdyje nedalyvavo, tačiau bent jau perklausytame teismo posėdžio garso įraše ši informacija nei teisėjo, nei I. D. nebuvo atskleista, todėl proceso dalyviai negalėjo pasinaudoti nušalinimo institutu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Dėl nurodytų aplinkybes apie pareiškėjos ir vieno iš teisėjų kolegijos narių sutuoktinės ryšius bet kuriam protingam objektyviam stebėtojui gali kilti pagrįstų abejonių dėl vieno iš teisėjų kolegijos narių nešališkumo objektyviuoju aspektu, o tokiose situacijose pripažįstama, kad nepritaikius teisėjo nušalinimo instituto, buvo pažeista kitų procese dalyvių teisė į nešališką teismą, ir tai yra pagrindas konstatuoti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, o tai yra absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas.

36. Pareiškėja I. D. atsiliepime į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o P. R. ir E. R. apeliacinį skundą atmesti bei pareiškėjai iš trečiųjų suinteresuotų asmenų priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

37. I. D. paaiškina, kad teisėją V. S. teismo posėdyje pamatė pirmą kartą, o ir apie jo ryšį su toje pačioje darbovietėje kaip ir pareiškėja dirbančia G. S. sužinojo tik iš trečiųjų suinteresuotų asmenų pareikšto apeliacinio skundo turinio. Pareiškėja pažymi, kad niekada ir jokių būdu nebendravo su minėtu teisėju ir / ar jo aplinkos žmonėmis apie šios bylos klausimus ir jokiu būdu nesiekė paveikti teisėjų kolegijos narių, o apeliantai netvirtina turį duomenų ar bent pagrįstų prielaidų apie I. D. ir teisėjo bendravimą. Pareiškėja nurodo, kad jos su teisėjo žmona net nesieja jokie tarnybiniai ar dalykiniai santykiai, tik tas pats darbdavys, todėl nesant konkretaus teisinio pagrindo nušalinti teismą, P. R. ir E. R. prielaidos nėra pakankamos sąlygos pripažinti teismo subjektyvumo galimybę.

38. Poziciją dėl materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi pareiškėja iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą. Akcentuoja, kad ginčijamųjų sprendimų ryšys su jos nuosavybės teisių turiniu yra akivaizdus.

39. I. D. nurodo, kad ginčijamųjų sprendimų neteisėtumo motyvu teismas įvardino įrodymų apie P. R. ir E. R. nuosavybės teisės į pastatus nepateikimą ir / ar jų objektyvų neegzistavimą. Tokių įrodymų apeliantai nepateikė ne tik atsakovui viešojo administravimo procedūros proceso metu, bet ir teismams; tokių įrodymų nėra ir netgi nebus, bent jau surašytų iki trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinio skundo surašymo momento, kadangi jame apeliantai rašo apie Statinių perleidimo sandorio sudarymą žodine forma su neva buvusiąją savininke V. T.. P. R. ir E. R. įrodymų apie savo nuosavybės teises į Statinius neturi, jų nepateikė, kadangi tokie įrodymai neegzistuoja, todėl teismo motyvas yra objektyvus, visiškai pagrįstas ir teisingas.

40. Pareiškėja pažymi, kad P. R. ir E. R. klaidingai aiškina, o galbūt sąmoningai iškreipia tai, ką 2017 m. sausio 19 d. sutikime parašė V. T. – neprieštaravo dėl Statinių įteisinimo P. R., o tai, I. D. nuomone, gali reikšti tik du dalykus: 1) ji duoda sutikimą įteisinti Statinius, kaip žemės sklypo bendrasavininkė; 2) galbūt kaip Karvidės savininkė, kad būtų galima naudoti bendras sienas, tačiau toks V. T. sutikimas jokiu būdu neleidžia spręsti, jog ji tretiesiems suinteresuotiems asmenims parduoda Statinius ar leidžia juos statyti. Pareiškėja nurodo, kad toks V. T. sutikimo turinys leidžia teigti, jog ji nėra ir nepripažįsta savęs ginčo statinių savininke; V. T. žemės sklypo savininke tapo tik 2013 m. gruodžio 19 d., t. y. 13 metų po Statinių statybos pabaigos momento, įsigijusi jį iš V. G., o tai reiškia, kad tretieji suinteresuoti asmenys galbūt pasisavino kol kas byloje nenustatytam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, pasinaudodami formaliu deklaracijos apie statybos pabaigą procesu. I. D. nuomone, atlikdamas tam tikras valstybės pavestas funkcijas, atsakovas turi ne tik deklaratyviai perskaityti tai, kas jam teikiama, bet ir atlikti tam tikrus gaunamos informacijos vertinimo veiksmus, o tokio valstybinės institucijos neveikimo pasekmė yra akivaizdi – elgdamiesi nesąžiningai, P. R. ir E. R. pateikė Deklaraciją ir taip įregistravo nuosavybės teises į turtą, kurio neįsigijo, ir kuris tebėra kažkieno nuosavybė. Pareiškėja mano, kad tai tretieji suinteresuoti asmenys gali padaryti vieninteliu būdu, pasinaudodami įgyjamosios senaties teisiniu institutu, tačiau galima norimą rezultatą pasiekti kitaip, patiriant kur kas mažesnių išlaidų ir išvengiant kitų reikalingų procedūrų. Pareiškėja teigia, kad P. R. ir E. R. atliko daugybę neteisėtų veiksmų, apgavo valstybės institucijas, pasisavino kažkieno nuosavybę ir bando įrodyti pirkę pastatus iš V. T., kuri net nepripažįsta kada nors buvusi jų savininke.

41. Atsakovas VĮ Registrų centras prašo trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą tenkinti – pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos I. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

42. Nekartodamas institucijos pateiktame apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, VĮ Registrų centras paaiškina, kad atsakovui nei iki teismo posėdžio, nei teismo posėdžio metu nebuvo atskleista informacija dėl galimo teisėjo V. S. šališkumo, todėl sutinka su P. R. ir E. R. skunde išdėstytu argumentu, kad pareiškėjos ir vieno iš teisėjų sutuoktinės ryšiai bet kuriam protingam objektyviam stebėtojui gali kelti pagrįstų abejonių dėl vieno iš teisėjų kolegijos narių nešališkumo. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, VĮ Registrų centras sutinka su trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentu, kad šioje administracinėje byloje neatskleidus informacijos ir nepašalinus abejonių dėl teisėjo nešališkumo, buvo pažeista atsakovo ir jų teisė į nešališką teismą, o tai sudaro atskirą sprendimo negaliojimo pagrindą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyką sudaro VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Šiaulių skyriaus 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo įrašyti nekilnojamųjų daiktų – Statinių – kadastro duomenis ir Nekilnojamojo turto registro departamento Šiaulių skyriaus 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo Nekilnojamojo turto registre į Statinius įregistruoti P. R. nuosavybės teises teisėtumas ir pagrįstumas.

44. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino, padaręs išvadą, kad atsižvelgiant į Kadastro duomenų byloje nurodytus ginčo pastatų statybos metus, nėra pagrindo konstatuoti, jog P. R. Statinius įgijo Deklaracijos pagrindu; nepateikta įrodymų, kad P. R. ir E. R. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgydami 2017 m. sausio 18 d. žemės sklypo, kuriame yra Statiniai, 75/97 dalis, nuosavybėn įgijo ir statinius, kurie buvo pastatyti 2000 m.; konstatavo, kad P. R. su prašymu pateikti dokumentai negali būti pagrindu įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre, nagrinėjamu atveju P. R. apskritai neturėjo teisės tokio prašymo pateikti, todėl kadastro tvarkytojas nepagrįstai įrašė ginčo nekilnojamojo turto kadastro duomenis ir įregistravo nuosavybės teises.

45. Atsakovas VĮ Registrų centras, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neįvertino, jog pareiškėja laikytina neturinčia materialinio teisinio suinteresuotumo, nes ginčijami sprendimai neturi įtakos jos teisėms ir pareigoms; Statiniai ir nuosavybės teisės į Statinius Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti remiantis P. R. užpildyta Deklaracija, kuri yra atskiras nuosavybės teises pagrindžiantis dokumentas; Deklaracija yra galiojanti ir teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčyta; teritorinis registratorius neturi teisės vertinti tiek statybos, tiek asmens nuosavybės teisės įgijimo, tiek matininko nustatytų nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų teisėtumo ir pagrįstumo; Deklaracija, Kadastro duomenų byla ir P. R. prašymas buvo pakankami juridiniai pagrindai, įvardinti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnyje ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, Statinių kadastro ir registro duomenims įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą.

46. Tretieji suinteresuoti asmenys P. R. ir E. R. apeliaciniame skunde nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė argumentus, analogiškus atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytiems, akcentavo, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad Šiaulių apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartyje yra nurodyta, jog P. R. tris sandėlius ir tris garažus 2017 m. sausio 18 d. įsigijo iš V. T. kartu su žemės sklypo dalimi, turi buvusios savininkės V. T. parašytą sutikimą P. R., kad jis savo vardu įsiregistruotų visus šešis Statinius. Prie bylos prašė pridėti naują įrodymą – Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos raštą, patvirtinantį, kad Deklaracija yra tinkamas dokumentas įforminti nekilnojamojo turto sukūrimą. Be to, pareiškė abejones teismo nešališkumu objektyviuoju aspektu, nes pareiškėja ir vieno iš teisėjų kolegijos teisėjų V. S. sutuoktinė G. S. dirba toje pačioje įstaigoje – Šiaulių miesto savivaldybės administracijoje.

47. Tretieji suinteresuoti asmenys P. R. ir E. R. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškė prašymą prie bylos pridėti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2020 m. sausio 21 d. raštą Nr.(16.17)2D-878 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame pateikiami išaiškinimai dėl teisės nuostatų taikymo įregistruojant nesudėtingus statinius bei nuosavybės teises į juos esant tokioms aplinkybėms, kaip nagrinėjamoje byloje; teigė, kad dokumentą gavo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl jo negalėjo pateikti anksčiau.

48. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija netenkina trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymo dėl naujo įrodymo pridėjimo prie bylos nepriklausomai nuo jo gavimo aplinkybių, nes ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo pareiga, pateiktas dokumentas laikytinas nebūtinu, jame pateikiame išaiškinimai negali saistyti bylą nagrinėjančio teismo.

49. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu.

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į trečiųjų suinteresuotų asmenų pareikštas abejones dėl administracinę bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo sudėties teisėtumo, pirmiausiai vertina susijusių argumentų pagrįstumą, nes nuo to priklauso kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų vertinimo tikslingumas.

51. Tretieji suinteresuoti asmenys abejones dėl teisėjų kolegijos teisėjo V. S. nešališkumo grindė aplinkybe, kad pareiškėja I. D. dirba Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) skyriaus vedėja; vieno iš bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos narių teisėjo V. S. sutuoktinė G. S. taip pat dirba Šiaulių miesto savivaldybės administracijoje, (duomenys neskelbtini) poskyrio vedėja. Pagal viešai prieinamų I. D. ir G. S. privačių interesų deklaracijų duomenis, jos abi yra Viešojo pirkimo komisijos narės, taip pat asmenys, perkančiosios organizacijos vadovo paskirti atlikti supaprastintus pirkimus, taigi, trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, pareiškėja ir teisėjo V. S. sutuoktinė, nors dirba skirtinguose skyriuose ir nėra viena kitai pavaldžios, tačiau neabejotinai yra pažįstamos ir bendrauja; tokios aplinkybės, patvirtinančios pareiškėjos ir vieno iš teisėjų kolegijos teisėjų sutuoktinės ryšius gali kelti pagrįstas abejones dėl vieno iš teisėjų kolegijos narių nešališkumo objektyviuoju aspektu.

52. Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, ABTĮ 44 straipsnyje, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (žr., pvz., EŽTT 1982 m. spalio 1 d. sprendimą byloje Piersack prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 8692/79), 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Micallef prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17056/06)).

Pirmiausia teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (žr., pvz., EŽTT 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Micallef prieš Maltą (pareiškimo Nr. 17056/06), 2002 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Lavents prieš Lettonie (pareiškimo Nr. 58442/00)).

Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2007 m. vasario 27 d. sprendimą byloje Neštak prieš Slovakiją (pareiškimo Nr. 65559/01), 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą byloje a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96), 2007 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją (pareiškimų Nr. 21279/02 ir 36448/02), 2009 m. kovo 24 d. sprendimą byloje Poppe prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 32271/04);

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-884-602/2018, kt.).

53. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimų Nr. 21257/93, 21258/93, 21259/93)). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją (pareiškimo Nr. 19874/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-662/2021, kt.).

54. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Teismas taip pat turi būti nešališkas objektyvia prasme, t. y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo, nagrinėjančio bylą, ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, teismų praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir panašiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-219/2014, kt.).

55. Trečiųjų suinteresuotų asmenų abejonės teismo nešališkumu yra grindžiamos vieno kolegijos teisėjų sutuoktinės tarnybiniais ryšiais su pareiškėja, tačiau jos nėra pavaldžios viena kitai tarnyboje, vadovauja skirtingiems Šiaulių miesto savivaldybės administracijos skyriams / poskyriams. Duomenų, kad jas sietų kitokie materialinio pobūdžio, asmeniai ar panašūs ryšiai, byloje nėra. Teisėjų kolegija vertina, kad tokiu atveju tarnybinio pobūdžio santykiai, kai pareiškėjos ir vieno iš kolegijos teisėjų sutuoktinės nesieja pavaldumo santykiai (t. y. negali būti daroma įtaka tarnyboje jų viena kitos priimamiems sprendimams), nuogąstavimai dėl teisėjo V. S. nešališkumo vertinant ir objektyviuoju aspektu laikytini nepagrįstais. Trečiųjų asmenų nurodytos aplinkybės dėl jų pažeistos teisės į nešališką teismą grindžiamos tik subjektyviu faktų interpretavimu ir prielaidomis, todėl nesudaro objektyvaus pagrindo nepasitikėti teismu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų nurodytos aplinkybės dėl teismo šališkumo negali būti pagrindas konstatuoti, jog buvo pažeista konstitucinė teisė į bylos nagrinėjimą nešališko teismo.

56. Byloje nustatyta, kad 2019 m. kovo 6 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėja įgijo nuosavybės teises į 1964 m. pastatytą Karvidę, 1 207,18 kv. m ploto pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 22/97 dalis (1,94 ha) žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), buvusi turto savininkė – V. T.. Tretieji suinteresuotieji asmenys 2017 m. sausio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) iš V. T. yra įsigiję to paties žemės sklypo 75/97 dalis, ant jo stovi ir Statiniai, kurie buvo pastatyti 2000 m.: trys sandėliai ir trys garažai. Ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims priklausantis žemės sklypas nėra atidalintas, naudojimosi žemės sklypu tvarka nėra nustatyta / įregistruota, o pareiškėjai priklausantis pastatas – Karvidė – turi bendrą sieną su trečiųjų suinteresuotų asmenų įregistruotais Statiniais, byloje nėra. Pareiškėja, būdama žemės sklypo bendraturte, taip pat Karvidės, kuri turi bendrą sieną su Statiniais, savininke, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo laikoma suinteresuotu asmeniu kreiptis į Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl Statinių kadastro duomenų nustatymo ir daiktinių teisių į juos įregistravimo teisėtumo, nes šie faktai gali turėti reikšmę jos, kaip žemės sklypo bendraturtės bei bendrą sieną turinčio pastato savininkės, naudojimosi savo daiktinėmis teisėmis sąlygoms. Pareiškėja, manydama, kad Statinių registravimu neteisėtai suvaržomos jos, žemės sklypo bendraturtės ir pastato – Karvidės – savininkės teisės, taip pat turi teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimų. Tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu patikrinus pareiškėjos nurodomų argumentų dėl Statinių kadastro duomenų nustatymo ir nuosavybės teisių įregistravimo į juos teisėtumą bei pagrįstumą, galima spręsti dėl jos teisių realaus pažeidimo Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmais ir sprendimais.

57. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo (VĮ Registrų centro, teritorinio registratoriaus) funkcijas reglamentuoja Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas, kurio 6 straipsnio 5 dalis numato, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtinti Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai (toliau – Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai), taip pat Nekilnojamojo turto registro įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatai bei kiti teisės aktai.

58. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako, kad Nekilnojamojo turto kadastre kaupiami duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, ir už šių duomenų apsaugą. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą; Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

59. Tuo pačiu pažymėtina, kad vertinant atsakovo – VĮ Registrų centro – veiksmų teisėtumą, turi būti patikrinama, ar buvo teisiniai ir faktiniai pagrindai įregistruoti Statinių kadastro duomenis, ar pateikti dokumentai atitiko įstatymuose nustatytus, ir negali būti sprendžiama dėl pateiktų dokumentų pagrindu civilinių teisių įgijimo teisėtumo, nes į VĮ Registrų centro kompetenciją nepatenka tokio pobūdžio ginčų sprendimas, minėti ginčai nagrinėtini teismuose (pagal teismingumą administraciniuose arba bendrosios kompetencijos).

60. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011, 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1287-520/2017 ir kt.).

61. Teismų praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi, nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012, kt.). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad registro tvarkytojui Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas nustato reikalavimus įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą tik patikimus duomenis apie nekilnojamojo turto objektą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-623-143/2015).

62. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu formuojamo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo dokumentai yra: 1) valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) rašytiniai sandoriai; 4) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 5) kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su dokumentais, nurodytais šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo teritoriniam registratoriui turi būti pateikiamas prašymas ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla.

63. Pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalį, galiojusią Deklaracijos surašymo, patvirtinimo ir pateikimo teritoriniam registratoriui metu, statinių paprastasis remontas, statinių ar patalpų paskirties keitimas, kai atliekami tik statinio paprastojo remonto darbai arba statybos darbai iš viso neatliekami, nesudėtingųjų statinių ir statinių (statytojui (užsakovui) pageidaujant), kuriems pagal aplinkos ministro patvirtintą sąrašą nereikalingas statybą leidžiantis dokumentas, statyba (naujo statinio statyba, statinio rekonstravimas, statinio kapitalinis remontas, statinio paprastasis remontas, statinio griovimas) užbaigiami statytojui ar jo teises ir pareigas perėmusiam asmeniui surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą. Statybos įstatymo 28 straipsnio 5 dalis nustatė, kad atlikus statybos užbaigimo procedūras, statinį ir daiktines teises į jį privaloma įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo statybos užbaigimo akto gavimo dienos, deklaracijos apie statybos užbaigimą patvirtinimo ir įregistravimo dienos arba nuo deklaracijos apie statybos užbaigimą pasirašymo dienos (kai ji netvirtinama ir neregistruojama). Taigi, Deklaracija yra statinio sukūrimą patvirtinantis dokumentas, kurio pagrindu statytojui atsiranda civilinės teisės ir pareigos.

64. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsniu, nekilnojamieji daiktai ir teisės į juos Nekilnojamojo turto registre registruojami pateiktų nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pagrindu. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (toliau – Reglamentas) 10.3 papunktis Deklaraciją apie statybos užbaigimą apibrėžia kaip statytojo (užsakovo), savininko, valdytojo pasirašytą dokumentą, kuriuo paskelbiama, kad statybos darbai užbaigti pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas. Reglamento 105 punktas numato, kad deklaracija yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre, o 111 punkte įtvirtinta, kad deklaraciją pasirašę asmenys Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka atsako už šio Reglamento pažeidimus.

65. Nagrinėjamu atveju teritorinis registratorius Statinius ir P. R. nuosavybės teises į juos Nekilnojamojo turto registre įregistravo P. R. pateikto prašymo, matininko parengtos nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos ir P. R. patvirtintos Deklaracijos, kuri pagal šios deklaracijos surašymo, patvirtinimo ir pateikimo teritoriniam registratoriui metu galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalį, Reglamento 105 punktą, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 841.2.2.3 papunktį, buvo pagrindas registruoti statinį Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre, pagrindu. Teritorinis registratorius gali atsisakyti atlikti veiksmus tik tuomet, kai toks atsisakymo pagrindas įsakmiai nurodytas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnyje, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje.

66. Atsižvelgiant į aptartus argumentus, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimai nustatant Statinių kadastro duomenis bei įregistruojant daiktines teises į juos nagrinėjamu atveju yra pagrįsti dokumentais, atitinkančiais teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad atsižvelgiant į Kadastro duomenų byloje nurodytus ginčo pastatų statybos metus – 2000 m., nėra pagrindo konstatuoti, jog P. R. Statinius galėjo įgyti Deklaracijos pagrindu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalį, deklaraciją apie statybos užbaigimą turi teisę surašyti statytojas ar jo teises ir pareigas perėmęs asmuo. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims 2017 m. sausio 18 d. sutartimi iš V. T., kuri tuo metu buvo viso žemės sklypo ir visų jame esančių registruotų statinių savininkė bei neregistruotų ginčo statinių faktinė valdytoja, įsigyjant 75/97 dalis žemės sklypo ir turint 2017 m. sausio 19 d. V. T. sutikimą, kad ji neprieštarauja, jog P. R. šiuos Statinius įregistruos, jis laikytinas statytojo teises ir pareigas perėmusiu asmeniu. Aplinkybė, kad V. T. žemės sklypą ir Statinius buvo įgijusi iš ankstesnių savininkų, byloje neturi reikšmės, nes nėra pateikta duomenų, kurie leistų abejoti jos teise duoti tokį sutikimą ar jis būtų ginčijamas. Pareiškėja, turtą iš varžytynių įsigijusi 2019 m. kovo 6 d., nei kaip žemės sklypo bendraturtė, nei kaip Karvidės savininkė negali turėti daugiau teisių, negu jų turėjo ankstesnis savininkas, taigi negali paneigti V. T. valios ir jos sutikimo pagrindu trečiųjų suinteresuotųjų asmenų įgytų ginčo Statinių statytojo teisių ir pareigų.

67. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad P. R. neturėjo teisės pateikti prašymo įregistruoti nekilnojamuosius daiktus bei nuosavybės teises, nes nepateikė jokių dokumentų, kuriais remiantis galima būtų nustatyti, jog tretieji suinteresuoti asmenys yra šių nekilnojamųjų daiktų – Statinių – savininkai ir turi teisę teikti prašymą dėl šių nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą bei nuosavybės į Statinius įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, yra padaryta netinkamai įvertinus Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalies pagrindu sudarytos Deklaracijos sukeliamas teisines pasekmes. Pažymėtina, kad Deklaracija atitiko formaliuosius teisės aktuose nustatytus kriterijus, ji nėra ginčijama, todėl Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nebuvo pagrindo abejoti jos pagrindu atsirandančiomis materialinėmis teisinėmis pasekmėmis. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisių atsiradimo į statinius faktinius pagrindus, peržengė nagrinėjamo ginčo dėl Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmų bei sprendimų teisėtumo ribas.

68. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad patikrinus pareiškėjos skunde nurodytus argumentus, nėra nustatytos aplinkybės, kad Statinių įregistravimu būtų pažeistos jos, kaip žemės sklypo bendraturtės bei Karvidės savininkės, teisės ar teisėti interesai. Pareiškėja niekaip nepagrindė, kad jos teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti sudarant kadastro duomenų bylą nekilnojamiesiems daiktams, į kuriuos ji neturi jokių teisių. Naudojimosi žemės sklypu tvarka nėra nustatyta / įregistruota, nėra duomenų, kad dėl Statinių įregistravimo pareiškėja patiria naudojimosi jai tenkančio žemės sklypo dalimi suvaržymus. Įsigydama Karvidės pastatą, pareiškėja žinojo apie kitam savininkui priklausančią žemės sklypo dalį ir šalia Karvidės sienos 2000 m. pristatytus Statinius, kurie varžytynėse nebuvo parduodami. Ta aplinkybė, kad ginčo Statiniai turi bendrą sieną su pareiškėjai priklausančiu pastatu, pareiškėjai buvo žinoma, kadastro duomenų nustatymas Statiniams objektyviai negalėjo turėti įtakos pareiškėjos teisių apimčiai naudojantis jai priklausančiu pastatu – Karvide. Taigi, Statinių kadastro duomenų nustatymas ir daiktinių teisių į juos įregistravimas galiojančios Deklaracijos ir kadastro duomenų bylos pagrindu pareiškėjos teisių bei teisėtų interesų nepažeidė, jos skundas ir dėl šios priežasties negalėtų būti tenkinamas.

69. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs Deklaraciją, kaip nuosavybės teisių atsiradimą pagrindžiantį dokumentą, jos sudarymo ypatumus nagrinėjamu atveju, padarė neteisingas išvadas dėl P. R. teisės pateikti prašymą įregistruoti nekilnojamuosius daiktus bei nuosavybės teises ir nepagrįstai panaikino atsakovo VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Šiaulių skyriaus 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą įrašyti nekilnojamųjų daiktų – sandėlių, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), bei garažų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančių v, kadastro duomenis; VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Šiaulių skyriaus 2019 m. balandžio 23 d. sprendimą Nekilnojamojo turto registre į Statinius įregistruoti P. R. nuosavybės teises; VĮ Registrų centro 2019 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. cspr-210. Tenkindama atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmeta (ABTĮ 57 str., 146 str. 1 d., 147 str.).

70. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, ji taip turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.).

71. Tretieji suinteresuoti asmenys apeliacinės instancijos teisme patyrė 435,6 Eur advokato pagalbos išlaidų (apeliacinio skundo projekto parengimas) ir su 12,25 Eur žyminio mokesčio mokėjimu susijusių išlaidų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad advokato pagalbos išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių, P. R. (faktiškai atlikusio apmokėjimą) naudai iš I. D. priteisia nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 447,85 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo valstybės įmonės Registrų centro ir trečiųjų suinteresuotų asmenų P. R. bei E. R. apeliacinius skundus patenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos I. D. skundą atmesti.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui P. R. iš pareiškėjos I. D. 447,85 Eur (keturis šimtus keturiasdešimt septynis eurus ir aštuoniasdešimt penkis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė