2013-09-06 Nr. AB-4597-3-61-3-01131-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P146-138/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01131-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, ir Nacionalinės teismų administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-339/2013 pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, ir Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, ir Nacionalinei teismų administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. Ž. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–4, 22), prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 7 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo R. Ž.“, 2012 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 9FB-7-(4.46) „Dėl Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 9FB-3-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ pripažinimo netekusiu galios“ ir Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 4R-744-(4.34) „Dėl Jūsų prašymo“; 2) įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą teisėjų valstybinę pensiją pagal 9 metų teisėjos darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. paskirti 18 procentų, skaičiuojamų nuo pareiškėjos vidutinio darbo užmokesčio, gauto paskutiniaisiais 5 metais prieš nustojant eiti teisėjos pareigas, dydžio pensiją, t. y. 1 500,98 Lt, neribojant šios pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, neišmokėtą nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas) 6 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies taikymo, ir teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, neišmokėtą nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies taikymo; 4) priteisti įstatymų nustatyto dydžio metines palūkanas už priteistą sumą ir procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėja paaiškino, kad nuo 1999 m. lapkričio 29 d. iki 2009 m. gegužės 29 d. dirbo teisėja Lietuvos Respublikos teismuose. Nacionalinės teismų administracijos direktorius 2009 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 9FB-10-(4.46) nuo 2009 m. gegužės 30 d. paskyrė jai 724,28 Lt teisėjų valstybinę pensiją; šiame įsakyme pensija apskaičiuota už 5 metų teisėjo darbo stažą. Pareiškėjos vidutinis darbo užmokestis per paskutinius 5 metus iki atleidimo iš pareigų, pasibaigus įgaliojimų laikui, t. y. laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 29 d. iki 2009 m. gegužės 29 d., buvo 8 338,80 Lt.

Pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5 straipsnį, teisėjų darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti sudaro laikas nuo 1990 m. kovo 11 d., kurį asmuo dirbo teisėju Lietuvos teritorijoje veikiančiuose teismuose; pagal 6 straipsnio 3 dalį, asmenims, įgijusiems 5 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama 10 procentų šio dydžio. Pareiškėjos teisėjo darbo stažas, skaičiuojamas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki išėjimo į pensiją, yra šiek tiek didesnis negu 9 metai.

Kadangi šis stažas yra mažesnis negu 10 metų, atsakovas, perskaičiuodamas skirtą pensiją, į darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti neįskaičiavo 4 metų teisėjo darbo stažo. Nuo 2010 m. lapkričio 16 d. paskelbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujantis įstatymas negalėjo būti taikomas, ir teisėjų valstybinė pensija pareiškėjai turėjo būti perskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad jos darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti yra 9 metai.

Tačiau atsakovas iki šiol pareiškėjai paskirtos pensijos neperskaičiavo. Nustačius 9 metų pareiškėjos darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti, nuo 2010 m. lapkričio 16 d. jai turėjo būti paskirta 18 procentų, skaičiuojamų nuo jos vidutinio darbo užmokesčio, gauto paskutiniaisiais 5 metais prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, dydžio pensija, t. y. 1 500,98 Lt. Pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, teisėjų valstybinės ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų suma negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio; pensijos dydžio ribojimą taiko teisėjų valstybines pensijas mokanti institucija.

Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. pakeitė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnį ir maksimalų valstybinės pensijos dydį bei kitų pensijų dydį, paskirtų tam pačiam asmeniui, sumažino iki 1,3 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Nors po minėto Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas nebuvo pakeistas, tačiau mokama teisėjų valstybinė pensija buvo atitinkamai sumažinta. Pasak pareiškėjos, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas yra specialusis įstatymas Valstybinių pensijų įstatymo atžvilgiu, todėl teisėjų valstybinė pensija negalėjo būti sumažinta iki 1,3 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžio.

Dėl šios priežasties pareiškėjai nebuvo išmokėta 5 690,56 Lt. Remiantis Nacionalinės teismų administracijos atsakymu į 2012 m. balandžio 3 d. pareiškėjos prašymą, nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. vasario 29 d. pareiškėjai, kaip turinčiai draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi mokama sumažinta pensija, todėl už minėtą laikotarpį susidarė 5 504,85 Lt nepriemoka. Nacionalinės teismų administracijos direktorius, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymu, Valstybinių pensijų įstatymu, Laikinuoju įstatymu, 2012 m. vasario 17 d.

įsakymo Nr. 9FB-3-(4.46) 1.1 punkte nurodė apskaičiuojant ir išmokant teisėjų valstybines pensijas nuo 2010 m. lapkričio 16 d. netaikyti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo; įsakymo 1.3 punkte nurodė nuo 2010 m. lapkričio 16 d. teisėjų valstybines pensijas apskaičiuoti, įvertinus kiekvienus teisėjo darbo stažo metus. Tačiau 2012 m. vasario 17 d. įsakymas Nr. 9FB-3-(4.46) nebuvo pradėtas vykdyti ir 2012 m. kovo 16 d.

įsakymu Nr. 9FB-7-(4.46) pripažintas netekusiu galios. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos kyla draudimas, jog Seimo aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas prieštarauja Konstitucijai. Šiuo atveju 2012 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 9FB-7-(4.46) priimtas po Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo, paskelbto 2010 m. lapkričio 16 d., taigi Nacionalinė teismų administracija taiko teisės aktą po to, kai oficialiai paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog Seimo aktas prieštarauja Konstitucijai.

Vyriausybės neveikimas dėl tinkamo finansavimo, kuriuo būtų užtikrintas teisėjų valstybinių pensijų mokėjimas, jas perskaičiavus pagal tiesiogiai taikomus Konstitucijoje įtvirtintus tokių pensijų apskaičiavimo principus, išaiškintus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime, patvirtina, kad valstybė šioje byloje yra tinkamas atsakovas.

Atsakovai Lietuvos valstybė ir Nacionalinė teismų administracija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 27–31, 38, 44–45) paaiškino, kad oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą 2010 m. lapkričio 16 d. ir iki šios dienos nesant naujo teisinio reguliavimo, t. y. įstatymų leidėjui nepašalinus po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo atsiradusių lacunae legis, Nacionalinė teismų administracija neturi galimybių skirti, mokėti ir (ar) perskaičiuoti tokių valstybinių pensijų, kurios atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. Nacionalinė teismų administracija neneigia pareiškėjos teisės gauti teisėjų valstybinę pensiją, tačiau, kol nėra Konstituciją atitinkančio teisėjų pensinio aprūpinimo teisinio reglamentavimo, t. y. kol nėra teisės aktuose nustatyta, kaip turėtų būti skaičiuojamos ir perskaičiuojamos pensijos, Nacionalinė teismų administracija negali perskaičiuoti ir mokėti tokio dydžio teisėjų valstybinės pensijos, kokios pareiškėja prašo.

Atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją ir siekiant užtikrinti viešojo administravimo subjekto – Nacionalinės teismų administracijos – iš Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo kylančių funkcijų, susijusių su teisėjų socialinėmis garantijomis, nutrūkus jų įgaliojimams, tinkamą įgyvendinimą, vadovaujantis teisėtų lūkesčių principu, buvo priimtas Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“, kuriame nurodyta mokėti teisėjų valstybines pensijas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos.

Šis sprendimas galios iki bus priimti teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimai, tokiu būdu bus užtikrinta ne tik Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta Nacionalinės teismų administracijos pareiga skirti ir mokėti teisėjų valstybines pensijas, bet ir nepaneigta teisėjų valstybinių pensijų, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės garantijos, nutrūkus jo įgaliojimams, esmė ir paskirtis. Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. vasario 21 d. raštu Nr. 4R-347-(4.34) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ pareiškėja informuota, kad 2012 m. vasario 17 d.

įsakymu Nr. 9FB-3-(4.46) nustatyta, jog teisėjų valstybinės pensijos skaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymu, Valstybinių pensijų įstatymu, Laikinuoju įstatymu. Pažymėta, kad ne kartą buvo kreiptasi į turinčius įstatymų leidybos iniciatyvos teisę subjektus, prašant atsižvelgti į susidariusią situaciją ir skubos tvarka spręsti klausimą dėl teisėjų valstybinių pensijų teisinio reglamentavimo, tačiau nei Teisėjų tarybos, nei Nacionalinės teismų administracijos prašymai nebuvo tenkinami.

Atsižvelgiant į tai ir įvertinus, jog vykdant įstatyme nustatytą pareigą proporcingai skiriamiems asignavimams, nesant pakankamai biudžeto lėšų 2012 m. Nacionalinės teismų administracijos biudžeto programoje „Teismų savivaldos aptarnavimas ir veiklos užtikrinimas“, neturint kitų finansavimo šaltinių, kuriais būtų užtikrintas teisėjų valstybinių pensijų mokėjimas, jas perskaičiavus pagal tiesiogiai taikomoje Konstitucijoje įtvirtintus tokių pensijų apskaičiavimo principus, išaiškintus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime, buvo priimtas 2012 m. kovo 16 d.

įsakymas Nr. 9FB-7-(4.46), kuriuo dėl paminėtų priežasčių pripažintas netekusiu galios 2012 m. vasario 17 d. įsakymas Nr. 9FB-3-(4.46). Teisėjų valstybinės pensijos dydį nustato Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnis. Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2009 m. liepos 7 d. įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46) ir 2009 m. spalio 1 d. įsakymas Nr. 9FB-40-(4.46) buvo priimti galiojant Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms, t. y. pareiškėjai teisėjų valstybinė pensija apskaičiuota iš paskutiniųjų 5 metų, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir paskirta 10 procentų šio dydžio, kaip turinčiai 5 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą, tačiau neįgijusiai 10 metų teisėjo darbo stažo.

Taigi teisėjų valstybinės pensijos dydis negalėjo būti apskaičiuojamas kitaip, negu nustatyta įstatyme. Be to, Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime nėra pasisakęs, kaip turėtų būti skaičiuojamas teisėjų valstybinės pensijos dydis, nenurodė, kokiu būdu (metais, mėnesiais ar dienomis) turi būti skaičiuojamas teisėjo darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti. Paskirta teisėjo valstybinė pensija dar kartą bus perskaičiuota, kai bus pašalinti Konstitucinio Teismo konstatuoti teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo teisinio reguliavimo trūkumai ir priimti teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai.

Jeigu teismas sprendimu įpareigotų Nacionalinę teismų administraciją pareiškėjai mokėti tam tikro dydžio teisėjo valstybinę pensiją, būtų pažeistas Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Pareiškėjos reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką ir įstatyme nustatyto dydžio metines palūkanas už priteistą sumą bei procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nėra pagrįstas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 1.1 straipsnio 2 dalį, teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, Civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

Byloje kilusio ginčo dėl teisėjų valstybinės pensijos teisinius santykius reglamentuoja Valstybinių pensijų įstatymas, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas bei Laikinasis įstatymas. Civiliniame kodekse nenurodyta, kad teisiniams santykiams dėl teisėjų valstybinių pensijų privaloma taikyti šio kodekso nuostatas. Taip pat nepagrįstas reikalavimas priteisti iš valstybės teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, neišmokėtą nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo, kurį pareiškėja grindžia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ oficialiai bus paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu (b. l. 59–75) pareiškėjos R. Ž. skundą tenkino iš dalies: panaikino Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 4R-744-(4.34); įpareigojo Nacionalinę teismų administraciją perskaičiuoti R. Ž. paskirtą teisėjų valstybinę pensiją pagal 9 metų teisėjos darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. jai paskirti 18 procentų, skaičiuojamų nuo pareiškėjos vidutinio darbo užmokesčio, gauto paskutiniaisiais 5 metais prieš nustojant eiti teisėjos pareigas, dydžio pensiją, t. y. 1 500,98 Lt, neribojant šios pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais, tačiau tik iki tol, kol įsigalios Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo pataisos, suderintos su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatomis; priteisė R. Ž. 5 690,56 Lt teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. vasario 29 d.; likusioje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-39/2012 atsisakė priimti pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 16 d. įsakymas Nr. 9FB-7-(4.46) neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavęs, jog pareiškėjo prašymas ištirti įstatymų nustatyta tvarka nepaskelbto, todėl nepradėjusio galioti teisės akto teisėtumą yra neteismingas administraciniam teismui. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas atmetė R. Ž. skundo reikalavimą panaikinti 2012 m. kovo 16 d. įsakymą Nr. 9FB-7-(4.46).

Įvertinęs aplinkybę, kad 2009 m. liepos 7 d. įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46) buvo pakeistas Nacionalinės teismų administracijos direktoriui 2009 m. spalio 1 d. priėmus įsakymą Nr. 9FB-40-(4.46), kuriame pareiškėjai teisėjų valstybinė pensija perskaičiuota (ir paskirta didesnė) dėl to, kad buvo priimtas Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas, pagal kurį pareiškėjai padidėjo paskutinių 5 metų, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, gauto darbo užmokesčio vidurkis, teismas padarė išvadą, kad 2009 m. liepos 7 d. įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46) yra iš esmės nebegaliojantis, todėl jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime (įsigaliojusiame 2010 m. lapkričio 16 d.), be kita ko, konstatuota, kad teisėjui skiriant valstybinę pensiją, būtina atsižvelgti į teisėjo stažą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tiek 2009 m. liepos 7 d. įsakymas Nr. 9FB-10-(4.46), tiek 2009 m. spalio 1 d. įsakymas Nr. 9FB-40-(4.46) buvo priimti įvertinus tik R. Ž. 5 metų stažą, o ne visą teisėjos stažą, t. y. 9 metus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 4R-744-(4.34) naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, neatitinkantis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime suformuluotų nuostatų.

Teismas darė išvadą, kad Nacionalinė teismų administracija yra iš dalies teisi teigdama, jog teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo santykius sureguliuoti privalo įstatymų leidėjas, ir kad to nepadarius, atsakovas neturi galimybių teisėjams perskaičiuoti ir skirti teisėjų valstybinių pensijų. Tačiau galiojant Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimui ir Seimui jau daugiau negu 1,5 metų nesiimant priemonių suderinti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatų su Konstitucijos nuostatomis (ypač atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo paskelbimas ir įsigaliojimas buvo atidėtas iki 2010 m. lapkričio 16 d.), teismas negali būti „neįgalus“ ir neginti pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų.

Todėl įvertinęs tai, kad: pirma, tebegalioja Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas reguliavimas ta apimtimi, jog teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio ir skiriama ne didesnė kaip 45 procentų šio dydžio; antra, kad pagal galiojusį Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų teisinį reguliavimą, atsižvelgiant į nagrinėjamos administracinės bylos kontekstą, 1 metai teisėjo stažo atitinka 2 procentus minėto teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio, t. y. nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pareiškėjos teisėjos valstybinės pensijos dydis būtų 9 metai × 2 procentai = 18 procentų; trečia, kad pareiškėjai nuo 2004 m. gegužės 29 d. iki 2009 m. gegužės 29 d. buvo mokamas vidutinis 8 338,80 Lt darbo užmokestis bruto (t. y. su mokesčiais); ketvirta, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime, be kita ko, nutarta pripažinti, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, – pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą teisėjų valstybinę pensiją pagal 9 metų pareiškėjos teisėjos darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. paskirti 18 procentų, skaičiuojamų nuo pareiškėjos vidutinio darbo užmokesčio, gauto paskutiniaisiais 5 metais prieš nustojant eiti teisėjos pareigas, dydžio pensiją, t. y. 8 338,80 × 0,18 = 1 500,98 Lt, neribojant šios pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais, tenkintinas.

Teismas pabrėžė, kad Konstituciniam Teismui priėmus 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, šioje administracinėje byloje pareiškėjai turi būti taikomas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas – teisėjų valstybinė pensija apskaičiuojama iš paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio (bruto, t. y. su mokesčiais, dydžio) ir skiriama ne daugiau 45 procentų šio dydžio. Tačiau nebegalint taikyti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies, gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta riba tėra vienintelė teisėjų valstybinės pensijos dydžiui nustatyti: priešingai, pagal Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, nustatančias socialinės apsaugos teisės konstitucinius pagrindus, teisėjo valstybinės pensijos ir socialinio draudimo pensijų suma negali būti didesnė negu teisėjo paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkis (neto, t. y. be mokesčių), nes tokiu atveju teisėjas, esantis pensijoje, kaip gaunantis socialinę paramą asmuo, galėtų gauti daugiau negu tuomet, kai jis ėjo teisėjo pareigas. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Konstitucijos 52 straipsnio nuostata nėra pažeidžiama, nes priteisiama pareiškėjai valstybinė pensija (1 500,98 Lt) ir jos senatvės pensija bei našlių pensija (1 635,77 Lt) bendrai neviršija pareiškėjos gauto darbo užmokesčio už paskutinius 5 metus vidurkio sumos 6 333,49 Lt (neto, t. y. be mokesčių).

Teismas tenkino pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą teisėjų valstybinę pensiją pagal 9 metų pareiškėjos teisėjos darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. paskirti 18 procentų, skaičiuojamų nuo pareiškėjos vidutinio darbo užmokesčio, gauto paskutiniaisiais 5 metais prieš nustojant eiti teisėjos pareigas, dydžio pensiją, t. y. 1 500,98 Lt, neribojant šios pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais, tačiau tik iki tol, kol įsigalios Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo pataisos, suderintos su Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatomis.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu nebuvo oficialiai paskelbtas. Atsižvelgęs į tai, kad minėtos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatos galiojo iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kai buvo pripažintos netekusiomis galios, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog priteisti pareiškėjai teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, neišmokėtą nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo, nėra jokio teisinio pagrindo.

Teismas taip pat iš dalies patenkino pareiškėjos reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, neišmokėtą nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo, galiojant Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimui, kuriuo minėtas teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. pagal pateiktus įrodymus priteisė pareiškėjai 5 690,56 Lt sumą už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. vasario 29 d., susidariusią dėl prieštaraujančio Konstitucijai teisinio reguliavimo taikymo.

Pareiškėjos reikalavimą priteisti įstatymų nustatyto dydžio metines palūkanas už priteistą sumą ir procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo teismas atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodamas tuo, kad tai civilinio ir civilinio procesinio pobūdžio palūkanos, kurios nuo pensinio pobūdžio išmokų negali būti skaičiuojamos.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, ir Nacionalinė teismų administracija apeliaciniu skundu (b. l. 79–83) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, taip pat prašė atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo vykdymą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir Civilinio proceso kodeksas) 271 str. 1 d., 284 str. 1 d.).

Atsakovai apeliacinį skundą grindė iš esmės tais pačiais motyvais, kuriuos jie buvo išdėstę atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Paaiškino, kad Nacionalinė teismų administracija negali kitaip skaičiuoti teisėjų valstybinės pensijos, nei numato Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatos. Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo Nacionalinės teismų administracijos pareiškėjos naudai 5 690,56 Lt teisėjų valstybinės pensijos skirtumą už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. vasario 29 d., nors ši nepriemoka susidarė ne dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012), o dėl to, jog Lietuvos valstybė, konkrečiai – Lietuvos Respublikos Seimas, po Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutarimo priėmimo turėdamas pareigą atitinkamai pakeisti įstatymų normas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, laiku to neatliko ir neužpildė esamos teisės spragos. Be to, tenkindamas pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo mokėti tam tikro dydžio valstybinę pensiją, teismas faktiškai išsprendė klausimą dėl teisinių santykių reguliavimo į ateitį, o tokio reikalavimo tenkinimas hipotetiškai gali sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių reglamentavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą byloje Nr. A143-53/2010).

Pareiškėja R. Ž. atsiliepime (b. l. 88–90) prašė atsakovų apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 5 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A502-339/2013, (b. l. 95–103) atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, ir Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstė taip: „Įpareigoti atsakovą Nacionalinę teismų administraciją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjai 1 500,98 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją. Priteisti iš atsakovo Nacionalinės teismų administracijos pareiškėjos R. Ž. naudai 5 690,56 Lt (penkis tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt litų ir penkiasdešimt šešis centus) dydžio teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. vasario 29 d.“ Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos R. Ž. skundas. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo dalį panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo iš teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo teisinių santykių. Vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, pareigūnų ir karių, mokslininkų bei teisėjų valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus. Teisėjų valstybinės pensijos dydį nustato Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo, kuris Valstybinių pensijų įstatymo atžvilgiu laikytinas lex specialis, 6 straipsnis. Principo lex specialis derogat legi generali esmė ta, kad esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, yra taikoma specialioji norma (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažino, kad: Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088) ta apimtimi, kuria įtvirtinant maksimalų teisėjų valstybinės pensijos dydį nėra atsižvelgta į atskirų teismų sistemų ypatumus, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis (Žin., 2002, Nr. 73-3088) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 151-6778) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) <...> negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, konstatuotina, jog Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis bei kitomis valstybinėmis pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas, kaip ir kitos antikonstitucinėmis pripažintos nuostatos, nuo 2010 m. lapkričio 16 d. negali būti taikomas.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad tikrinamu atveju nėra ginčo, jog Nacionalinė teismų administracija, nepaisydama Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo teisinių pasekmių bei specialiosios teisės normos prioriteto prieš bendrąją principo, per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. vasario 29 d. apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjai teisėjų valstybinę pensiją vadovavosi Laikinojo įstatymo nuostatomis, taikė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, numačiusią, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjai susidarė 5 690,56 Lt teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka (b. l. 42). Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė, kuriam iš dviejų atsakovų nustatoma pareiga padengti susidariusį įsiskolinimą. Atsižvelgdama į tai, kad pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį teisėjų valstybinė pensija, laiku negauta dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės, išmokama už visą praėjusį laiką Nuostatų nustatyta tvarka, teisėjų kolegija darė išvadą, kad 5 690,56 Lt neišmokėta pensijos dalis turi būti priteista iš teisėjų valstybines pensijas skirti ir mokėti įgalioto viešojo administravimo subjekto – Nacionalinės teismų administracijos.

2010 m. birželio 29 d. nutarime Konstitucinis Teismas inter alia pabrėžė, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuris, viena vertus, sudaro prielaidas suniveliuoti teisėjų, turinčių labai skirtingą teisėjo darbo stažą, valstybinių pensijų dydžius, o kita vertus, sudaro prielaidas paskirti labai skirtingo dydžio teisėjų valstybines pensijas teisėjams, kurių teisėjo darbo stažo trukmė nedaug skiriasi, neatitinka teisėjų valstybinės pensijos, kaip konstitucinės teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jų įgaliojimams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertindamas aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Seimas iki šiol neužpildė dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų eliminavimo iš teisės sistemos teisės taikymo atžvilgiu susidariusio teisinio vakuumo, t. y. nenustatė naujo teisinio reguliavimo, kuris leistų užtikrinti, kad nutrūkus teisėjo įgaliojimams pareiškėja gautų teisėjo statusą ir jo orumą atitinkančias teisėjo socialines (materialines) garantijas, tinkamai įvykdė teisingumą individualioje byloje ad hoc pašalindamas egzistuojančią teisės spragą.

Apeliaciniame skunde atsakovai nepateikė konkrečių argumentų, dėl kurių jie nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo pasirinktu teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimo būdu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat neturėjo svarių argumentų išvadai, jog gindamas pareiškėjos pažeistas teises teismas būtų akivaizdžiai nukrypęs nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Todėl konstatavo, kad skundžiamu 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nacionalinė teismų administracija pagrįstai įpareigota mokėti R. Ž. įvertinant kiekvienus teisėjo darbo stažo metus perskaičiuotą, t. y. 1 500,98 Lt dydžio, teisėjų valstybinę pensiją. Pabrėžė, kad toks nurodymas neapriboja Nacionalinės teismų administracijos galimybių ateityje nustatyti teisėjų valstybinės pensijos dydį vadovaujantis galiojančiais įstatymais.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo pareikštas reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012) dėl įstatymų leidėjo neveikimo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (skolą) per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki šio teismo sprendimo, o apeliacinės instancijos teismas pats negalėjo visiškai pašalinti pareiškėjos teisių pažeidimo, tai sudarė pagrindą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimą dalyje naikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (2009 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-508/2011). Pažymėjo, kad atsakovas Nacionalinė teismų administracija nepateikė įrodymų apie savo finansinę padėtį, byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos tinkamam ir savalaikiam teismo sprendimo vykdymui, todėl prašymas atidėti sprendimo vykdymą atmestinas.

V. Pareiškėja R. Ž. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintą skundą (b. l. 108–109), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki teismo sprendimo.

Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2010 m. lapkričio 16 d. teisėjų valstybinės pensijos dalis jai buvo neišmokėta ne dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės, nes pastaroji institucija teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Ši teisėjų valstybinės pensijos dalis neišmokėta buvo dėl to, kad Lietuvos valstybė, konkrečiai – Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, o vėliau, po 2010 m. balandžio 29 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, laiku neužpildė susidariusios teisės spragos.

Atsakovai Lietuvos valstybė ir Nacionalinė teismų administracija su pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimu nesutiko ir prašė teismo atmesti patikslintą skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 118–120) paaiškino, kad oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą 2010 m. lapkričio 16 d. ir iki šios dienos nesant naujo teisinio reguliavimo, Nacionalinė teismų administracija neturėjo galimybių perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą pensiją vadovaudamasi tiesiogiai taikomoje Konstitucijoje įtvirtintais tokių pensijų apskaičiavimo principais, išaiškintais Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime. Tačiau gavus pakankamą finansavimą 2013 metams Nacionalinės teismų administracijos biudžeto programai „Teismų savivaldos aptarnavimas ir veiklos užtikrinimas“ įgyvendinti, buvo priimtas Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. 9FB-l-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“, kuriuo buvo nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos nuo 2013 m. sausio 1 d. bus skaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu: apskaičiuojant teisėjų valstybines pensijas netaikomas Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodytas pensijos dydžio ribojimas; apskaičiuojant teisėjų valstybinės pensijos dydį, įskaitomi kiekvieni teisėjo darbo stažo metai; išmokant teisėjų valstybines pensijas taikomas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 1 priede nustatytas koeficientas (Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas tiek, kiek nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Konstitucijai).

VI. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinės bylos dalį iš naujo, 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu (b. l. 138–141) pareiškėjos R. Ž. skundą patenkino – priteisė pareiškėjai R. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, 10 966,77 Lt teisėjo valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos Seimas po Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo iki šiol neužpildė dėl Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų eliminavimo iš teisės sistemos teisės taikymo atžvilgiu susidariusio teisinio vakuumo, t. y. nenustatė naujo teisinio reguliavimo, kuris leistų užtikrinti, kad nutrūkus teisėjo įgaliojimams pareiškėja gautų teisėjo statusą ir jo orumą atitinkančias teisėjo socialines (materialines) garantijas, padarė išvadą, kad teismas turi įvykdyti teisingumą byloje pašalindamas egzistuojančią teisės spragą. Pažymėjo, jog pareiškėjos pasirinktas teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimo būdas įvertinant kiekvienus teisėjo darbo stažo metus pripažintas tinkamu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A502-339/2013), ir teismas neturi svarių argumentų daryti išvadą, jog ginant pareiškėjos pažeistas teises prašomu būdu būtų akivaizdžiai nukrypta nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, konkrečiai – Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus, todėl atsakovas šioje byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Nacionalinė teismų administracija. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas nusprendė priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalį – 10 966,77 Lt (b. l. 115).

VII. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, ir Nacionalinė teismų administracijai 2013 m. gegužės 2 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą: 1) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-339/2013 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu; 2) pakeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutarties dalį, kurioje Nacionalinė teismų administracija įpareigota nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjai 1 500,98 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją, nurodant, kad Nacionalinė teismų administracija įpareigojama nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjai 1 223,30 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją; 3) sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutarties vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla.

Prašymas grindžiamas tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-339/2013 įpareigodamas pareiškėjai mokėti nustatyto dydžio pensiją – 1 500,98 Lt neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą koeficientą, taikomą apskaičiuojant valstybines pensijas. Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą.

Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad šis punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Konstitucijai. Pritaikius Konstitucinio Teismo pripažinto kaip neprieštaraujančio Konstitucijai Laikinajame įstatyme (Žin., 2009, Nr. 152-6820) įtvirtinto teisinio reguliavimo nuostatas pareiškėjos atžvilgiu, jai skirtinos valstybinės teisėjo pensijos dydis (18 procentų, skaičiuojamų nuo vidutinio darbo užmokesčio, gauto paskutiniais 5 metais prieš nustojant eiti teisėjo pareigas) turėtų būti mažinamas taikant Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą koeficientą.

Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 9FB-l-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ buvo nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos nuo 2013 m. sausio 1 d. turi būti skaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu: apskaičiuojant teisėjų valstybines pensijas netaikomas Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (Žin., 2002, Nr. 73-3088) 6 straipsnio 3 dalyje nurodytas pensijos dydžio ribojimas; apskaičiuojant teisėjų valstybinės pensijos dydį, įskaitomi kiekvieni teisėjo darbo stažo metai; išmokant teisėjų valstybines pensijas taikomas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 1 priede nustatytas koeficientas.

Vadovaujantis minėtu Nacionalinės teismų administracijos direktoriaus įsakymu, R. Ž. kas mėnesį išmokėtiną teisėjų valstybinės pensijos sumą sudaro 1 223,30 Lt (Nacionalinės teismų administracijos 2013 m. kovo 4 d. pažymos Nr. 3R-392 vienuoliktas stulpelis), t. y. paskirtos pensijos dydis 1 500,98 Lt (Nacionalinės teismų administracijos 2013 m. kovo 4 d. pažymos Nr. 3R-392 aštuntas stulpelis) mažinamas dydžiu, apskaičiuotu pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą. Taigi pareiškėjai turėtų būti mokama 1 223,30 Lt dydžio teisėjų valstybinė pensija.

Remdamiesi nurodytais argumentais, atsakovai daro išvadą, kad šioje byloje sprendžiant kilusį ginčą buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, dėl to buvo priimtas neteisingas teismo sprendimas, įpareigojant mokėti netinkamo dydžio teisėjų valstybinę pensiją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VIII. Prašymas tenkintinas, procesas byloje atnaujintinas.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šioje teisės normoje vartojama įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto (teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties) sąvoka reiškia, kad šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, t. y. minėtas teismo baigiamasis aktas įgyja res judicata galią. Pirmosios instancijos teismo procesinis dokumentas įsiteisėja pasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui, jei jis nebuvo apskųstas (ABTĮ 96 str. 1 d.), apeliacinės instancijos teismo – nuo priėmimo dienos (ABTĮ 96 str. 3 d., 152 str.). Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti atnaujintas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A502-339/2013 priimta 2013 m. vasario 5 d. nutartimi atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, ir Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, t. y.: pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstė taip – „Įpareigoti atsakovą Nacionalinę teismų administraciją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjai 1 500,98 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją. Priteisti iš atsakovo Nacionalinės teismų administracijos pareiškėjos R. Ž. naudai 5 690,56 Lt (penkis tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt litų ir penkiasdešimt šešis centus) dydžio teisėjų valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. vasario 29 d.“; paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos R. Ž. skundas; kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimo dalį panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinės bylos dalį iš naujo, 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjos R. Ž. skundą patenkino – priteisė pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, 10 966,77 Lt teisėjo valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Vadovaujantis minėta ABTĮ 96 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartis yra įsiteisėjusi. Byloje taip pat nėra duomenų, kad per ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytą keturiolikos dienų terminą būtų apskųstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas, todėl, vadovaujantis ABTĮ 96 straipsnio 1 dalies norma, šis teismo sprendimas irgi laikomas įsiteisėjusiu. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad šioje byloje yra įsiteisėję abu nurodyti teismų baigiamieji aktai, kuriais buvo išspręsti visi pareiškėjos skundo (ir patikslintų skundų) reikalavimai, inter alia atsakovas Nacionalinė teismų administracija įpareigotas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjai 1 500,98 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją. Būtent šioje administracinės bylos dalyje, t. y. dėl įpareigojimo mokėti pareiškėjai 1 500,98 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją, atsakovai ir prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-339/2013.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A502-339/2013 buvo priimta ir paskelbta 2013 m. vasario 5 d. (b. l. 95–103), iš atsakovų pateikto rašytinio įrodymo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo lydraščio (b. l. 149) matyti, kad nurodyta teismo nutartis buvo gauta Nacionalinėje teismų administracijoje 2013 m. vasario 11 d. Atsakovų prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo pateiktas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. gegužės 2 d. Iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog atsakovai 2013 m. gegužės 2 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl administracinės bylos proceso atnaujinimo nepraleidę ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino, skaičiuojamo nuo 2013 m. vasario 11 d., kai jie sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas, todėl atsakovų prašymas gali būti nagrinėjamas iš esmės.

Kaip minėta, iš atsakovų prašymo atnaujinti procesą matyti, jog atsakovai siekia, kad būtų atnaujintas procesas administracinės bylos dalyje, kurioje išspręsti pareiškėjos reikalavimai dėl atsakovo įpareigojimo mokėti pareiškėjai 1 500,98 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją. Atsakovai prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šiuo pagrindu procesas atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą atitinkamą elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012).

Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-28/2011). Pavyzdžiui, akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-36/2012), taip pat rėmimasis netinkamu akto vertimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822-85/2009) ir pan.

Atsakovų prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu grindžiamas tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-339/2013 įpareigodamas atsakovą mokėti pareiškėjai nustatyto dydžio teisėjų valstybinę pensiją (1 500,98 Lt), neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas, tarp jų į šio įstatymo 1 priede nustatytą koeficientą, taikomą apskaičiuojant valstybines pensijas. Atsakovai teigia, kad apskaičiuodamas pareiškėjai priklausančias išmokėti sumas teismas padarė akivaizdų materialinės teisės normų pažeidimą, t.y. netaikė ginčui išspręsti taikytinų Laikinojo įstatymo nuostatų ir tai turėjo įtakos priimti neteisėtą teismo nutartį, kuria buvo neteisingai nustatytas pareiškėjai mokėtinos teisėjų valstybinės pensijos dydis.

Pagrįsdamas savo argumentus, kad buvo padarytas akivaizdus materialinės teisės normų pažeidimas, atsakovas pateikė 2013 m. kovo 4 d. pažymą Nr. 3R-392 „Apie R. Ž. 2010 m. lapkričio 16 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. teisėjų valstybinę pensiją“ (b. l. 115–116), kuri iliustruoja valstybinės pensijos dydžio skaičiavimo skirtumus taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir jų netaikant.

2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas nustato socialinių išmokų: valstybinių pensijų ir kitų išmokų, išvardytų šio straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose, valstybinių socialinio draudimo pensijų perskaičiavimo ir šių išmokų mokėjimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, tvarką, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), nedarbo socialinio draudimo pašalpų, motinystės (tėvystės) išmokų perskaičiavimo ir kompensuojamojo uždarbio socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti naujo maksimalaus dydžio nustatymo tvarką, išmokos vaikui mokėjimo sąlygas ir dydžius. Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems 1-10 punktuose išvardytas socialines išmokas, tarp jų valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą (Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 d. 1 p.).

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogiškas bylas (dėl nepagrįsto teisėjų valstybinių pensijų sumažinimo), be kita ko, yra pažymėjęs, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas nepaneigė galimybės teisėjų, kaip ir kitų asmenų atžvilgiu, taikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą formulę, kuri taikoma teisėjų valstybinėms pensijoms vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, be to, taikoma ir šiuo metu, nes yra pratęstas nurodyto perskaičiavimo galiojimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-100/2013, 2003 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-417/2013, 2013 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-576/2013).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad nagrinėjant bylą Laikinojo įstatymo nuostatos nebuvo taikytos.

Apibendrindama proceso atnaujino klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes , teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nagrinėjamu atveju pateikė įrodymus, kad galėjo būti padarytas esminis materialinių teisės normų – Laikinojo įstatymo nuostatų – pažeidimas jų netaikant, kuris galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą teismo nutartį. Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-339/2013 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

Atsižvelgus į tai, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino ir pagrįstas įstatymo numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, todėl procesas atnaujintinas (ABTĮ 159 str. 2 d.), ta apimtimi, kuria atsakovas Nacionalinė teismų administracija įpareigotas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjai 1 500,98 Lt teisėjų valstybinę pensiją. Atnaujinus procesą, byla perduotina iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nes procesas byloje atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu (ABTĮ 160 str. 2 d.).

Atsakovai taip pat prašo sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutarties vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla.

ABTĮ 159 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prireikus kolegija gali sustabdyti skundžiamo sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinės bylos, kurioje yra atnaujinamas procesas, specifiką (ginčas yra kilęs dėl teisės aktų, reglamentuojančių teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimą, netinkamo taikymo – netaikymo), daro išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutarties dalies, dėl kurios nutarta atnaujinti procesą, vykdymą iki tol, kol bus iš naujo išnagrinėta ši administracinės bylos dalis ir įsiteisės teismo sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, ir Nacionalinės teismų administracijos prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinės bylos Nr. A502-339/2013 dalyje, kurioje atsakovas Nacionalinė teismų administracija įpareigotas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjai R. Ž. 1 500,98 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją, ir perduoti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai.

Sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutarties dalies, dėl kurios nutarta atnaujinti procesą, vykdymą iki tol, kol bus iš naujo išnagrinėta ši administracinės bylos dalis ir įsiteisės teismo sprendimas.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas