2022-04-07 Nr. AB-8305-3-62-3-01821-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-122-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01821-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja L. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 20 d. apie 7.05 val. Pravieniškių PN-AK 10-ajame būryje, būrio virtuvėlės patalpoje, rastas pasikoręs ant vamzdžio, esančio virš durų arkos, jos sūnus E. P. (toliau – ir pareiškėjos sūnus). Pravieniškių PN-AK Kriminalinės žvalgybos skyriuje 2019 m. rugsėjo 20 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialistas 2019 m. rugsėjo 20 d. surašė specialisto išvadą Nr. M 839/2019(02), kurioje nurodė, kad pareiškėjos sūnaus mirties priežastis – (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Kauno apygardos prokuratūros l-jo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras 2019 m. lapkričio 26 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą Nr. 06-00226-19 „Dėl E. P. mirties priežasties nustatymo“ nutraukė, kadangi nepadaryta jokia nusikalstama veika, numatyta baudžiamajame įstatyme.

3. Pareiškėjos teigimu, jos pareiškėjos sūnaus mirtis susijusi su neteisėtais Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmais (neveikimu), neužtikrinus jos sūnaus saugumo ir priežiūros. Pažymėjo, kad teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 7 punkte, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 112 straipsnio 2 dalyje, 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pataisos namų pareiga užtikrinti nuteistų asmenų priežiūrą ir saugumą. Tvirtino, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų neteisėtumas pasireiškė netinkamu teisės aktuose nustatytos pareigos prižiūrėti ir apsaugoti nuteistuosius vykdymu. Pasak pareiškėjos, pareiškėjos sūnaus mirtis įrodo priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėto neveikimo (jo saugumo neužtikrinimo). Nustačius esmines viešosios civilinės atsakomybės sąlygas, atsiranda pagrindas valstybės deliktinei atsakomybei.

4. Pareiškėja nurodė, kad pareiškėjos sūnus ne vieną kartą kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pataisos namų administraciją su prašymais suteikti jam psichologinę ir psichiatrinę pagalbą. Liudytojų D. B., A.D. ir E. L. parodymai patvirtina, kad pareiškėjos sūnus turėjo rimtų psichologinių problemų, tačiau Pravieniškių PN-AK nesugebėjo užtikrinti ne tik pareiškėjos sūnaus savisaugos, tačiau ir nesuteikė tinkamos pagalbos, dėl ko pareiškėjos sūnus nusižudė. Pareiškėjos įsitikinimu, Pravieniškių PN-AK administracija, turėdama informaciją apie tai, kad nuteistasis turi rimtų psichologinių problemų, turėjo kreiptis dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, izoliuoti jį nuo kitų laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų, ar perkelti pareiškėjos sūnų į laisvės atėmimo vietų ligoninę, tačiau jam nebuvo suteikta tinkama pagalba, todėl Pravieniškių PN-AK privalo atlyginti atsiradusią žalą.

5. Pareiškėja pabrėžė, kad pareiškėjos sūnaus ir pareiškėjos santykiai buvo labai artimi, nes jis buvo vienintelis jos artimas žmogus. Pareiškėja sūnų nuolat lankydavo pataisos namuose, laukė grįžtančio, kadangi jam buvo likę tik 3 metai iki bausmės pabaigos. Pareiškėja bendraudavo su sūnumi, jam padėdavo, juos siejo nuolatiniai dvasiniai, emociniai ryšiai, todėl dėl sūnaus mirties pareiškėja patyrė itin didelius dvasinius išgyvenimus, emocinį šoką, dvasines kančias, suprastėjo jos gyvenimas, buvo psichologiškai apribota galimybė gyventi visavertį gyvenimą ateityje kartu su sūnumi.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK nurodė, kad Pravieniškių PN-AK nuolatinių tarnybinių patikrinimų komisija, sudaryta 2019 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. V-490, gavo Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus SVS specialisto 2019 m. rugsėjo 23 d. tarnybinį pranešimą Nr. 41-13055, kuriame buvo nurodyta, kad „<...> (tekstas netaisytas) Informuoju, kad 2019-09-20 apie 7:10 val. Pravieniškių PN-AK Pirmajame sektoriuje, Saugumo valdymo skyriaus pareigūnams būnant kontrolės paleidimo punkte Nr. 3, nuteistieji per 9-10 būrių domofoną pranešė, kad 10-o būrio virtuvėje pasikoręs nuteistasis E. P., gim. (duomenys neskelbtini), 10 būrys. Siekiant išsiaiškinti budinčiosios pamainos Nr. 4 veiksmus, siūlau atlikti tarnybinį patikrinimą <...>“. Vadovaujantis SVS specialisto tarnybiniu pranešimu, atliktas tarnybinis patikrinimas. Patikrinimo metu nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 20 d. jaunesnieji specialistai Ž. M. ir Ž. K. sistemingai patruliavo gyvenamosios zonos bei gamybinės zonos būriuose, užtikrinant nuteistųjų priežiūrą. Apie 04:00 val. minėti pareigūnai apėjo visą gyvenamą zoną (gyvenamąsias ir buitines patalpas) bei patikrino nuteistuosius, kurie yra linkę pabėgti. Apėjimo metu nusižengimų nepastebėta, todėl vaizdo registratorius nebuvo įjungtas. Išnagrinėjus surinktą dokumentinę medžiagą konstatuota, kad Pirmojo sektoriaus SVS budinčiosios pamainos Nr. 4 pareigūnų veiksmai 2019 m. rugsėjo 20 d. buvo savalaikiai ir tinkami, pareigūnai sistemingai patruliavo gyvenamosios zonos bei gamybinės zonos būriuose, užtikrinant nuteistųjų priežiūrą. Pareiškėjos sūnus buvo gaivinamas SVS pareigūnų E. L. ir R. A., kurie yra atestuoti pagal Privalomąją pirmosios pagalbos mokymo programą. Pareiškėjos sūnaus mirties priežasčiai nustatyti pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-0-00226-19, 2019 m. spalio 22 d. surašyta išvada Nr. 36-48, kuria pripažinta, kad Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus SVS budinčiosios pamainos Nr. 4 pareigūnų veiksmuose nenustatyta nusižengimo požymių.

8. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad pareiškėjos sūnus, atlikdamas bausmę 1-ame sektoriuje, per visą kalinimo laikotarpį nesikreipė į psichologus dėl psichologinių problemų, suicidinių minčių, noro žaloti save ar kitus asmenis. Per kalinimo laikotarpį pareiškėjos sūnus nebuvo įtrauktas į Nuteistųjų ir suimtųjų, priklausančių didelės rizikos grupei, dėl savęs žalojimo ar bandymo žudytis, įskaitą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja skunde nenurodė, kokiais teisės aktais vadovaujantis pareiškėjos sūnus turėjo būti taikomas priverstinis psichologinis gydymas, nors pats pareiškėjos sūnus gydymo neprašė ir dėl psichologinių problemų į psichologus niekada nesikreipė. Akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos sūnus būtų turėjęs psichikos ir elgesio sutrikimų, bei kad būtų pagristų duomenų apie jo galimą pavojingą elgesį savo ar aplinkinių atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos sūnui nebuvo pagrindo taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių.

9. Pravieniškių PN-AK nuomone, pareiškėja nepateikė duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, esančią priežastiniame ryšyje su Pravieniškių PN-AK pareigūnų galimai neteisėtais veiksmais, todėl nėra būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 10. Regionų apygardos administracinis teismas Kauno rūmų 2021 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

11. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl pareiškėjos keliamo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Pravieniškių PN-AK, neužtikrinus pareiškėjos sūnaus priežiūros ir saugumo, pagrįstumo, svarbu nustatyti, ar Pravieniškių PN-AK administracija turėjo informacijos bei žinojo apie pareiškėjos sūnaus ketinimą atimti sau gyvybę, ar ėmėsi visų protingai prieinamų priemonių, kad apsaugotų jį nuo tokio poelgio, be to, ar, vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neveikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

12. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjos sūnus dėl neadekvataus elgesio (girdi balsus), sutrikusio miego buvo ne vieną kartą konsultuotas Pravieniškių PN-AK gydytojo, jam buvo skirti vaistai, taip pat buvo siųstas konsultuotis į Laivės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL). Dėl adaptacijos sutrikimų nuteistasis 3 kartus buvo gydomas LAVL Psichiatrijos skyriuje, jam buvo paskirtas medikamentinis gydymas, kurio eigoje minėti simptomai sumažėjo. Gydytojai rekomendavo tęsti medikamentinį gydymą, vėliau koreguojant pagal psichinę būseną. Pareiškėjos sūnui buvo nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini). Psichozinės simptomatikos nestebėta. Suicidinų minčių ar ketinimų nuteistasis neišsakė.

13. Teismas akcentavo, kad paskutinio gydymo metu LAVL psichiatrijos skyriuje, t. y. nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d., psichiatrų išvadoje teigiama, kad pareiškėjos sūnus pats neišsakė, o gydytoja psichiatrė nenustatė, kad nuteistasis turėtų suicidinių ar agresyvių tendencijų. Paskutinis pareiškėjos sūnaus psichiatrinis gydymas niekaip neparodė, kad nuteistasis ketintų ar norėtų atimti sau gyvybę. Nuteistajam buvo paskirtas medikamentinis gydymas, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjos sūnui buvo suteikta visa įmanoma medicininė pagalba.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra Pravieniškių PN-AK pareigūnų tarnybinių pranešimų, jog pareiškėjos sūnus būtų bandęs save žaloti, ar būtų išreiškęs mintis dėl savižudybės, nėra ir įstaigos psichologės rekomendacijos pareiškėjos sūnų įtraukti į Nuteistųjų ir suimtųjų, priklausančių didelės rizikos grupei dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti, apskaitos žurnalą ir skirti sustiprintą priežiūrą, nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtinti, jog Pravieniškių PN-AK administracija turėjo kitokių žinių apie pareiškėjos sūnaus polinkį žudytis ar jo ketinimą žudytis, kad buvo pagrindas priskirti pareiškėjos sūnų linkusių žudytis asmenų kategorijai. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra Psichologinės tarnybos pažymos, Psichiatrų rekomendacijų sustiprinti pareiškėjos sūnaus individualią priežiūrą dėl suicidinių veiksmų ar savęs žalojimo rizikos. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog Pravieniškių PN-AK administracija turėjo pagrindą priimti sprendimą dėl pareiškėjos sūnaus priskyrimo linkusių žudytis asmenų kategorijai, vykdyti nuteistojo papildomą, periodinį ar nuolatinį stebėjimą, taikyti kitus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 142–147 punktuose nustatytus papildomus režimo reikalavimus. Teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK kalinto pareiškėjos sūnaus apsauga ir stebėjimas buvo organizuojamas Instrukcijoje nustatyta tvarka.

15. Teismas, įvertinęs teisės aktų nuostatas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, jog byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai tinkamai neįvykdė teisės aktų reikalavimų, įpareigojančių juos užtikrinti laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą. Taigi teismas nenustatė, jog Pravieniškių PN-AK pareigūnai neveikė taip, kaip pagal galiojančius teisės aktus privalėjo veikti, ir būtent dėl šio neveikimo pareiškėjos sūnus nusižudė.

16. Teismas pažymėjo, kad asmens (šiuo atveju pareiškėjos sūnus) kreipimasis į psichologą yra paties asmens apsisprendimo laisvė, t. y. pats asmuo turi teisę apsispręsti, kada pradėti ir kada baigti bendravimą su psichologu, o asmuo pas psichologą ne paties asmens sprendimu gali būti nukreiptas esant krizinei situacijai. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjos sūnus nesikreipė į psichologus dėl psichologinių problemų, suicidinių minčių, noro žaloti save ar kitus asmenis. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjos sūnui, atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, būtų kilusi krizinė situacija (savęs žalojimasis), dėl kurios psichologinė pagalba nuteistajam turėjo būti teikiama nesant pastarojo prašymo. Pravieniškių PN-AK nurodytas aplinkybes patvirtina ir Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus psichologės 2020 m. rugpjūčio 4 d. pažyma Nr. 85-604, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos sūnus nuo 2018 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. rugsėjo 20 d. nesikreipė į psichologus dėl psichologinių problemų, suicidinių minčių, noro žaloti save ar kitus asmenis. Teismas šiais atsakovo atstovo paaiškinimais neturėjo pagrindo abejoti. Teismo vertinimu, administracinėje byloje surinktų ir aptartų duomenų visuma patvirtina faktą, jog pareiškėjos sūnaus teisės nagrinėjamu aspektu nebuvo pažeistos.

17. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjos sūnui būtų nustatyti psichikos sutrikimai ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, todėl teismas atmetė pareiškėjos argumentus, jog pareiškėjos sūnui turėjo būti taikomas priverstinis gydymas.

18. Įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, teismas sprendė, kad pareiškėja neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (šiuo atveju Pravieniškių PN-AK) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK.

III. 19. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

20. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo tas pačias faktines aplinkybes, kurias dėstė pirmosios instancijos teismui.

21. Pareiškėja teigia, kad nors teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Pravieniškių PN-AK atsiliepime pateiktais argumentais, jog pareiškėjos sūnus, atlikdamas bausmę l-ame sektoriuje, per visą kalinimo laikotarpį nesikreipė į psichologus dėl psichologinių problemų, suicidinių minčių, noro žaloti save ar kitus asmenis, taip pat nebuvo įtrauktas į Nuteistųjų ir suimtųjų, priklausančių didelės rizikos grupei, dėl savęs žalojimo ar bandymo žudytis, įskaitą, tačiau nuteistasis ne vieną kartą kreipėsi į pataisos namų administraciją su prašymais suteikti jam psichologinę ir psichiatrinę pagalbą. Iš pareiškėjos sūnaus ligos istorijos matyti, jog pareiškėjos sūnus bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuolat buvo vežamas į LAVL stacionariam psichiatriniam gydymui dėl suicidinių minčių. Tai reiškia, kad pareiškėjos sūnaus ligos istorija paneigia Pravieniškių PN-AK nurodytas aplinkybes, kuriomis pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, jog pareiškėjos sūnus nesikreipė dėl psichologinių problemų.

22. Pareiškėjos teigimu, vien aplinkybė, jog pareiškėjos sūnus nebuvo įtrauktas į Nuteistųjų ir suimtųjų, priklausančių didelės rizikos grupei, dėl savęs žalojimo ar bandymo žudytis, įskaitą, nepaneigia fakto, kad tiek Pravieniškių PN-AK dirbantys pareigūnai, tiek pareiškėjos sūnų gydę gydytojai, turėjo pastebėti, jog pareiškėjos sūnus yra linkęs į savęs žalojimą, nes gydančiai psichiatrei buvo nurodęs, jog „girdi balsus, kurie liepia eiti pasikarti“. Pareiškėjos sūnaus neįtraukimas į minėtą įskaitą įrodo aplaidų Pravieniškių PN-AK administracijos elgesį.

23. Pareiškėja įsitikinimu, Pravieniškių PN-AK administracija privalėjo numatyti, jog, esant akivaizdžiai išreikštiems pareiškėjos sūnaus nusiskundimams, gali kilti pavojus jo gyvybei ir imtis būtinų apsaugos priemonių. Netinkamą pareiškėjos sūnaus priežiūrą ir saugumo užtikrinimą patvirtina ir tai, kad sužalotą asmenį pastebėjo ir į pagalbą Pravieniškių PN-AK pareigūnus bei medicinos seselę pakvietė kiti nuteistieji, o ne už apsaugą atsakingi Pravieniškių PN-AK pareigūnai, kurie laiku nepastebėjo net tik pasikorusio pareiškėjos sūnaus, bet ir paties ruošimosi savižudybei fakto.

24. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Pravieniškių PN-AK sutinka su teismo išvada, kad nenustačius Pravieniškių PN-AK administracijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą. Nurodo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėja dėl nustatytų pažeidimų patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymi, kad vien tik pareiškėjos paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais įrodymais. Pareiškėja šiuo atveju skunde nepateikė jokių argumentų, kad dėl nustatytų neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų jai atsirado neturtinė žala ir kad tarp šių neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys. Mano, kad pareiškėja nepateikė svarių argumentų, jog teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų (neveikimo), neužtikrinus pareiškėjos sūnaus, kuris laisvės atėmimo bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK metu, t. y. 2019 m. rugsėjo 20 d. apie 7.05 val. buvo rastas pasikoręs, priežiūros ir psichologinės bei psichiatrinės pagalbos nesuteikimo, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad pareiškėja neįrodė Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų (neveikimo).

28. Pareiškėja apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, nepašalino esminių bylos prieštaravimų tarp Pravieniškių PN-AK nurodytų aplinkybių ir pareiškėjos sūnaus sveikatos istorijos duomenų, dėl ko atliko neteisingą teisinį Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų vertinimą.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, Pravieniškių PN-AK atsikirtimus į apeliacinį skundą, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.217 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.).

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje detalizuota, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012).

32. Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas. Todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

33. Teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.).

34. Administraciniame procese yra įtvirtinti tyrimo ir betarpiškumo principai bei nustatyta, kad, prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų (ABTĮ 10 str. 1 d.). Teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (ABTĮ 10 str. 2 d.). Teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (ABTĮ 10 str. 3 d.).

35. Įrodymų vertinimo taisyklės įtvirtintos ir ABTĮ 56 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad: įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (5 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (7 d.).

36. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis aptartomis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais argumentais ir patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, prieina prie išvados, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

39. Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė išvadą, jog Pravieniškių PN-AK pareigūnai tinkamai atliko jiems teisės aktais pavestas funkcijas, kadangi Pravieniškių PN-AK specialistai Ž. M. ir Ž. K. sistemingai patruliavo gyvenamosios zonos bei gamybinė zonos būriuose, minėti specialistai pagrįstai neįjungė vaizdo registratoriaus. Tačiau teismas šių išvadų nepagrindė nei teisės aktų, kurie reglamentuoja laisvės atėmimo vietų apsaugą ir priežiūrą, analize, nei su tuo susijusių faktinių aplinkybių savarankišku vertinimu. Teismas nesiaiškino ir nevertino, ką reiškia sistemingas patruliavimas, netyrė, kas kiek laiko įvykio parą budintys minėti specialistai tikrino gyvenamosios ir gamybinės zonų būrius ir kaip konkrečiai tai privalėjo daryti pagal galiojančių teisės aktų ar vidaus tvarkos taisyklių reikalavimus, kada turi būti įjungiamas ir išjungiamas vaizdo registratorius, ypač atsižvelgus į tą aplinkybę, kad pirmieji pareiškėjos sūnaus kūną rado ne Pravieniškių PN-AK pareigūnai, o nuteistieji.

40. Įvertinus pareiškėjos skundą matyti, kad pareiškėja kelia ginčą dėl to, jog Pravieniškių PN-AK, jos nuomone, turėjusi informaciją apie tai, jog pareiškėjos sūnus turi rimtų psichologinių problemų, nesiėmė visų apsaugos priemonių ir laiku nesuteikė pareiškėjos sūnui reikalingos pagalbos. Atitinkamai Instrukcijos (2017 m. gruodžio 7 d. įsakymo Nr. V-529 redakcija), kuri, be kita ko, reglamentuoja sustiprintą individualią suimtųjų ir nuteistųjų, priklausančių didelės rizikos grupei dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti, priežiūrą, 142 punkte nustatyta, kad turėdamas informacijos, jog suimtasis ar nuteistasis susižalojo ar bandė (bandys) tai padaryti arba bandė (bandys) nusižudyti, laisvės atėmimo vietos pareigūnas nedelsdamas tarnybiniu pranešimu informuoja vadovybę, nurodo, iš kur ir kokiu būdu gavo informaciją, kas gali ją patvirtinti. Tokią informaciją gali pateikti ir psichologas, rengdamas rekomendacijas. Ja vadovaujantis parengiamas Priežiūros paros žiniaraštis, įsakymo dėl apsaugos ir priežiūros vykdymo projekto, sudaromas suimtųjų arba nuteistųjų, kurių priežiūra bus sustiprinta, sąrašas, į kurį patekę suimtieji ar nuteistieji prižiūrimi sustiprintu režimu (Instrukcijos 143, 144 p.). Tačiau, susipažinusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, neatsakė į minėtą esminį keliamo ginčo klausimą.

41. Nors teismas detaliai aprašė pareiškėjos sūnaus medicininę istoriją, nuteistųjų liudijimus, kurie vienareikšmiškai patvirtino, jog pareiškėjos sūnus ne kartą kalbėjo apie savižudybę, ir pareigūno E. L., kuris su nuteistuoju D. B., gaivino rastą pareiškėjos sūnų, liudijimą, iš kurio matyti, kad jam buvo žinoma, jog pareiškėjos sūnus „kurį laiką buvo kaip nesavas, kitoks“, tačiau savarankiško jų vertinimo, siekdamas nustatyti, ar Pravieniškių PN-AK turėjo informacijos, sudarančios pagrindą imtis priemonių dėl sustiprintos individualios pareiškėjos sūnaus priežiūros, neatliko.

42. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, detaliai aprašęs pareiškėjos sūnaus asmens sveikatos istorijos duomenis ir nustatęs, kad pareiškėjos sūnus net keletą kartų (nuo 2018 m. gruodžio 7 d. iki 2018 m. gruodžio 18 d., nuo 2019 m. birželio 10 d. iki 2019 m. birželio 21 d., nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d.) buvo gydomas LAVL Psichiatrijos skyriuje, netyrė ir nevertino aplinkybės, ar pareiškėjos sūnus pagrįstai nebuvo įrašytas į Nuteistųjų ir suimtųjų, priklausančių didelės rizikos grupei dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti, apskaitos žurnalą (Prevencijos tvarkos aprašo (2014 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. V-353 redakcija) 15 p.).

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas, apsiribojęs Pravieniškių PN-AK pozicija, jog duomenų, apie tai, kad pareiškėjos sūnus per visą jo bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK laikotarpį dėl psichologinių problemų, suicidinių minčių, noro žalotis ar žaloti kitus asmenis nesikreipė, nepašalino esminio prieštaravimo, kylančio iš pareiškėjos sūnaus medicininės informacijos, kuri patvirtina, kad pareiškėjos sūnus ne kartą ir pakankamai intensyviai buvo gydomas dėl psichologinių problemų, pareiškėjos sūnui buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini) ir pan.

44. Kai nagrinėjant administracinę bylą teisme reikia specialiųjų žinių dokumentams, daiktams ar veiksmams ištirti ir įvertinti, yra kviečiamas tam tikros srities specialistas (ABTĮ 60 str. 1 d.), o, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialiųjų mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, yra skiriamas ekspertas arba pavedama ekspertizės įstaigai atlikti ekspertizę (ABTĮ 61 str. 1 d.).

45. Nagrinėjamoje byloje specialistas nebuvo kviečiamas, nebuvo paskirtas ir ekspertas (specialistas) ar pavesta atlikti ekspertizė. Nors eksperto išvada teismui nėra privaloma (ABTĮ 61 str. 4 d.), tačiau nagrinėjamo ginčo kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, specialių žinių reikalauja atsakymai į kompleksinius bylos visapusiškam ir objektyviam išsprendimui aktualius klausimus – ar pareiškėjos sūnus vis tik buvo linkęs į savęs žalojimą ar bandymą nusižudyti, ar pareiškėjos sūnus turėjo suicidinių minčių, ar pareiškėjos sūnaus elgesys indikavo suicidines ir agresyvias tendencijas, kylančius, atsižvelgus į byloje esančius pareiškėjos sūnaus asmens sveikatos istorijos duomenis.

46. Tik naudodamasis visomis pagal kilusio ginčo pobūdį tikslingomis įrodinėjimo priemonėmis teismas gali įvykdyti pareigą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą. Bylos medžiaga dėl aptartų specialių žinių reikalaujančių klausimų yra prieštaringi, teismas apskritai neatliko jokio savarankiško vertinimo, apsiribodamas byloje esančiuose duomenyse nurodytų faktinių aplinkybių konstatavimu.

47. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nevertino ir nenustatinėjo bylos visapusiškam ir objektyviam išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, nepasinaudojo visomis ABTĮ suteikiamomis galimybėmis išsiaiškinti visas reikšmingas bylos aplinkybes, nesurinko reikiamų įrodymų, objektyviai pagrindžiančių pareiškėjos skundo atmetimą, todėl prieina prie išvados, kad dėl tokių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla, kas sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti (ABTĮ 146 str. 1 d.).

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

49. Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nustatyti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme.

50. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ernestas Spruogis

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė