2021-09-08 Nr. AB-17891-3-61-3-04269-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-406-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04269-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2002 m. kovo mėn. iki 2019 m. vasario 13 d. jis buvusiame Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose buvo pažeidžiamas jo privatumas – sanitarinio mazgo patalpa buvo netinkamai atskirta nuo likusio kameros ploto (tik ne aukštesne kaip 1,5 m aukščio sienele, o prieš keletą metų – dar ir užuolaida).

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas pirmiausia nurodė, kad prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą. Pabrėžė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri buvo ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, toks įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovo atstovo teigimu, šiuo atveju nėra būtinų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl kalinimo buvusiame Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2002 m. kovo mėn. iki 2019 m. vasario 13 d. atlyginimo.

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, daliai pareiškėjo reikalavimo taikė 3 metų ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu vertino bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 17 d. iki 2019 m. vasario 13 d.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 790 parų. Tačiau teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kamerose buvo laikomas vienas, o pareiškėjo jaučiamų nepatogumų intensyvumas objektyviai būtų buvęs didesnis, jeigu kartu su juo kameroje būtų laikomi kiti asmenys.

9. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge (790 parų) trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į pareiškėjo teisių pažeidimą, jo mastą ir intensyvumą, pareiškėjui priteistina 800 Eur suma.

III. 10. Atsakovo atstovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas konstatavo, jog yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo pareiškėjui kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatuotina, kad nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

12. Pareiškėjas atsiliepimu prašo atsakovo atstovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

13. Pareiškėja nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teismas tinkamai atsižvelgė į visas bylos aplinkybes. Pabrėžia, kad tualetas nebuvo tinkamai atitvertas nuo kameros durų, dėl to pareigūnai (tarp jų ir moterys) dažnai užtikdavo jį besinaudojantį tualetu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje nagrinėjmas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2002 m. kovo mėn. iki 2019 m. vasario 13 d., atlyginimo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 800 Eur neturtinei žalai, pareiškėjo patirtai dėl teisės į privatumą pažeidimo jam naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 17 d. iki 2019 m. vasario 13 d., atlyginti. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Pareigos užtikrinti tinkamą kalinamo asmens, besinaudojančiu sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą, nepaneigia ir aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020).

18. Byloje esantys duomenys (b. l. 13) patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 17 d. iki 2019 m. vasario 13 d. kameroje Nr. 46 buvo laikomas vienas. Bylos duomenimis, pareiškėjas kameroje turėjo naudotis sanitariniu mazgu (tualetu), kuris buvo atskirtas tik 1,5 m aukščio pertvara ir nebent užuolaida. Sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas tik 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą vertinant bylos aplinkybes šios nutarties 17 punkte pacituotos teismų praktikos kontekste. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, kad jis, naudodamasis sanitariniu mazgu, nepatyrė diskomforto. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu). Šis pažeidimas yra pagrindas pripažinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, kuris garantuoja asmens teisę į privatumą, pažeidimą.

19. Nustačius, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) buvo pažeista (pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str.), pripažintina, kad buvęs Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

20. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovo atstovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, jog pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti būtų pakankama satisfakcija jo pažeistos teisės į privatumą pažeidimo pripažinimas. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas pareiškėjui priteisti pinginę kompensaciją už patirtą neturtinę žalą. Įvertinus pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį ir trukmę (789 paros), darytina išvada, kad teismas, nors ir nustatė pažeidimo trukmę viena diena ilgesnę, nei yra iš tiesų, skundžiamu sprendimu pareiškėjui nepriteisė nepagrįstai per didelės sumos jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

Virginija Volskienė