2025-06-11 Nr. AB-10301-3-64-3-01937-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-420-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01937-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.1; 14.15

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos medžiotojų klubas „BAJORAI“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos medžiotojų klubas „BAJORAI“ skundą atsakovui Komisijai medžioklės plotų vienetams sudaryti bei riboms pakeisti Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje (trečiasis suinteresuotas asmuo – Pakruojo rajono savivaldybės administracija) dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas asociacija medžiotojų klubas „BAJORAI“ (toliau – ir pareiškėjas, asociacija, medžiotojų klubas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Pakruojo rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Pakruojo rajono komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2023 m. liepos 3 d. posėdžio protokolinį sprendimą (išrašą) Nr. ŽMP-2 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Komisiją priimti administracinį sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus, kuriuo būtų tenkinamas pareiškėjo prašymas sudaryti jam naują medžioklės ploto vienetą. Pareiškėjas taip pat prašė iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Komisija 2023 m. liepos 4 d. pranešimu Nr. S-2728 (toliau – ir Pranešimas) informavo vadovą, jog 2023 m. liepos 3 d. vykusio posėdžio metu išnagrinėjo 2023 m. birželio 1 d. medžiotojų klubo prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymas) 13 straipsnio 3 dalimi, sudaryti naują medžioklės ploto vienetą Pakruojo rajone ir Sprendimu netenkino pareiškėjo 2023 m. birželio 1 d. prašymo suformuoti jam medžioklės ploto vienetą. Pareiškėjui (jo atstovei) 2023 m. liepos 27 d. elektroniniu paštu buvo atsiųstas išrašas iš Komisijos Sprendimo, kuriame nurodyta, jog 2023 m. liepos 3 d. nuo 15.00 val. iki 15.20 val. vyko posėdis, taip pat pažymėta, kas į jį atvyko, kokia buvo sudaryta darbotvarkė, kas pasisakė, kokia buvo pateikta medžiaga, kokie klausimai buvo užduoti, aprašyta diskusija su posėdyje dalyvavusiu pareiškėjo vadovu bei Komisijos narių tarpusavio diskusija. Pareiškėjas akcentavo, kad Sprendime nurodyta, jog Komisijos pirmininkė N. Š. pasiūlė nariams balsuoti, kas už tai, kad netenkinti medžiotojų klubo 2023 m. birželio 1 d. prašymo, vadovaujantis Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, sudaryti naują medžioklės ploto vienetą Pakruojo rajone, remiantis pateiktais dokumentais. Komisijos nariai, balsavę vienbalsiai, nutarė netenkinti pareiškėjo 2023 m. birželio 1 d. prašymo, kadangi jis neatitiko Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų medžiotojų grupės įsteigtam juridiniam asmeniui, siekiančiam pateikti prašymą nuosavybės teise valdomos žemės pagrindu sudaryti naują medžioklės plotą vienetą, be to, nebuvo teisinio pagrindo formuoti naują medžioklės plotų vienetą pagal pareiškėjo pateiktą prašymą. Pareiškėjas teigė, kad skundžiamas Sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas dėl jo neteisėtumo bei dėl to, jog neatitiko VAĮ administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų, o panaikinus neteisėtą Sprendimą, pareiškėjo prašymas sudaryti jam naują medžioklės plotų vienetą Pakruojo rajone turi būti tenkinamas.

3. Vadovaudamasis Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas pateikė Administracijai 2023 m. birželio 1 d. prašymą sudaryti naują medžioklės ploto vienetą Pakruojo rajone, remiantis prašymu ir pateiktais dokumentais, t. y. juridinio asmens registravimo dokumentais, asociacijos narių – medžiotojų bilietais, asociacijos įstatais, narių sąrašu, dokumentais apie asociacijos narių (fizinių ir juridinių asmenų) nuosavybės teise valdomus žemės sklypus. Komisija 2023 m liepos 3 d. posėdyje svarstė pareiškėjo prašymą, tačiau administracinio sprendimo, kaip jis suprantamas pagal VAĮ 10 straipsnį, nepriėmė, nesurašė ir neįteikė pareiškėjui, nors Komisijos posėdyje dalyvavusiam pareiškėjo vadovui buvo nurodyta, jog medžiotojų klubo prašymas netenkinamas.

Kaip minėta, pareiškėjo vadovas 2023 m. liepos 4 d. elektroniniu paštu gavo Pranešimą, kuriame buvo pažymėta, kad Komisija išnagrinėjo turimus dokumentus, informaciją ir nustatė, jog medžiotojų klubą įsteigusi grupė medžiotojų nuosavybės teise nevaldo ne mažiau kaip 1 000 ha bendro ploto susisiekiančių žemės sklypų, kuriuose medžioklė neuždrausta. Pranešime taip pat nurodyta, kad medžiotojų klube yra 35 nariai: 3 fiziniai asmenys steigėjai, 27 fiziniai asmenys ir 5 juridiniai asmenys; keturi nariai turi medžiotojų bilietus (T.

Š. ir A. I., kurie yra medžiotojų klubo steigėjai, G. Č. ir B. Č., kurie yra medžiotojų klubo nariai). Akcentuota, kad medžiotojas T. Š. nuosavybės teise valdo 25,9002 ha žemės, medžiotojas A. I. – 497,6957 ha, medžiotojas G. Č. žemės sklypų neturi, medžiotojas B. Č. nuosavybės teise valdo 220,1194 ha žemės, iš viso 743,7153 ha žemės sklypų, o kiti medžiotojų klubo nariai turi jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, tačiau nėra medžiotojai. Pranešime pažymėta, jog Komisija nevertino aplinkybių, ar valdomi nuosavybės teise žemės sklypai yra susisiekiantys, ar juose medžioklė neuždrausta, nes iš pateiktos informacijos aišku, kad medžiotojų klubo medžiotojai nevaldo nuosavybės teise daugiau kaip 1 000 ha bendro ploto žemės sklypų.

Akcentuota, kad Komisija vadovavosi Komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 487/361 „Dėl Komisijos medžioklės vienetams sudaryti bei riboms pakeisti nuostatu patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) 12, 14, 15 punktais, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, todėl priėmė Sprendimą.

4. Pareiškėjas, išdėstęs Sprendimo turinį, nurodė, kad Komisija disponavo ne tik 2023 m. pateiktais duomenimis ir dokumentais, bet ir 2022 m. pateiktais duomenimis bei dokumentais, taip pat ir motyvuota pareiškėjo nuomone dėl juridinių asmenų – žemės ūkio bendrovių (toliau – ir ŽŪB) nuosavybės, pajininkų, kurie yra pareiškėjo nariai, bei juridinių asmenų, kurie nuosavybės teise valdo žemės sklypus ir yra pareiškėjo nariai, teisių ir pareigų. Pareiškėjas tvirtino, kad skundžiamas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl negali galioti, o tokį argumentą patvirtino aplinkybė, kad jam nėra aiškiai, expressis verbis (tiesiogiai) nurodyta, kuris iš pareiškėjui pateiktų dokumentų yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka skųstinas sprendimas, kokį sprendimą pareiškėjas turi teisę skųsti, kokia jo priėmimo data (liepos 3 d. ar 4 d.), kokie yra sprendimo teisiniai ir faktiniai argumentai. Vadovaudamasis VAĮ, pareiškėjas teigė, jog vertinant atsakovo pateiktą Sprendimą (sprendimus), nėra aišku, ar jis priėmė Sprendimą (kurio forma – išrašas iš protokolo), kuriame išdėstyta jo priėmimo eiga, klausimai bei atsakymai, tirti faktai ir dokumentai, taip pat aprašomi pasisakymai, balsavimas, tačiau nėra nurodyta nei apskundimo tvarka, nei terminai, taip pat nėra administraciniam sprendimui būdingų formalių požymių, faktinių ir teisinių argumentų, Komisijos suformuluotų motyvų. Pareiškėjo nuomone, Komisija nebuvo išėjusi pasitarti, priimti sprendimo, apsvarstyti, koks turėtų ar galėtų būti sprendimas, o teisiniai ir faktiniai argumentai, kurie nurodyti pridedamuose dokumentuose, – ne Komisijos Sprendimo motyvai, bet Komisijos pirmininkės garsiai, aiškiai ir viešai išsakyta kategoriška nuomonė apie svarstomą klausimą, pateiktus dokumentus ir jų reikšmę bei vertinimą.

5. Pareiškėjas, remdamasis Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2005 m. gegužės 13 d. ir kt. nutarimais, nurodė, kad yra asociacija, vienijanti fizinius ir juridinius asmenis bendrai konkrečiai veiklai – medžioklei, o teisė jungtis į asociacijas yra konvencinė kiekvieno asmens teisė, ginama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, ir niekas neturi teisės jos riboti daugiau, nei tai yra būtina visos visuomenės ar kitų asmenų saugotinais interesais; be to, niekas negali riboti asmens teisių kito asmens sąskaita. Pareiškėjo nuomone, bet kurio asmens, kuris naudojasi konvencine teise jungtis į asociacijas, nacionaliniais teisės aktais užtikrinta teise būti asociacijos nariu ir naudotis įstatymo įtvirtintomis asociacijos nario privilegijomis, teisės turi būti realios, o ne deklaratyvios, be to, jos turi būti realiai ginamos ir užtikrinamos. Pasak pareiškėjo, asociacijos medžiotojų klubo nariai, būdami teisėtai įsteigę medžiotojų asociaciją, kaip ji yra suprantama pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalį, nuosavybės teise valdydami beveik 3 000 ha žemės ploto, neturi realios galimybės naudotis medžiotojų asociacijos narių statusu, nes Lietuvos Respublikos teritorijoje nėra sudaryto medžioklės ploto vieneto, kuris būtų paskirtas naudotis pareiškėjui. Pareiškėjas tvirtino, kad vertinant kitų, byloje nedalyvaujančių asmenų, t. y. kitų asociacijų, jų narių, žemės savininkų, teisių ir laisvių galimus pažeidimus, jokie pažeidimai nebuvo nustatinėjami ir nustatyti, todėl skundžiamo Sprendimo motyvai yra deklaratyvūs ir visiškai formalūs, nes pareiškėjo ir jo narių teisių pažeidinėjimas skundžiamu Sprendimu – akivaizdus, be to, nepaaiškinamas ir nepateisinamas skundžiamo Sprendimo faktiniais bei teisiniais argumentais, kurie būtini. Kadangi Komisija nepradėjo vykdyti įstatyme nurodytų pareigų, kurias ji privalo vykdyti, gavusi prašymą dėl medžioklės ploto vieneto formavimo, pareiškėjo nuomone, skundžiamo Sprendimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu iš esmės.

6. Pareiškėjas tvirtino, kad Komisija, nemotyvuotai atmesdama jo prašymą, pademonstravo visuomenėje įsitvirtinusį iš esmės ydingą bei archaišką, iki 1990 m. kovo 11 d. galiojusios teisinės sistemos, jos principų nulemtą požiūrį, pagal kurį medžioklės ploto vienetai buvo sudaromi (ir yra sudaryti) pagal neaiškius, neapibrėžtus, teisės aktuose nenumatytus, taip pat ir neteisėtus kriterijus, kuriuos suformavo suinteresuoti asmenys kitų suinteresuotų asmenų interesais. Pareiškėjas teigė, kad medžiotojų asociacijos, kurios Lietuvos Respublikoje yra medžioklės ploto vienetų naudotojos, veikia daug metų – nuo sovietinių laikų, ir yra prieš daugelį dešimtmečių egzistavusių darinių teisių perėmėjos. Pasak pareiškėjo, nors Lietuvos Respublika atgavo nepriklausomybę, žemė nėra išimtinė valstybės nuosavybė ir tapo privačios apyvartos objektu. Be to, nors buvo sukurta iš esmės nauja Lietuvos Respublikos teisinė sistema, įstatymų bazė, valstybėje, kuri yra Europos Sąjungos (toliau– ir ES) narė, nacionaliniai teisės aktai suderinti su ES teisės aktais bei tiesiogiai galiojančiais ES reglamentais, dėl nepaaiškinamų priežasčių vienos asociacijos turi nepalyginamai daugiau teisių, laisvių ir privilegijų, o dėl priežasčių, kurios nėra atskleistos jokiame teisės akte, keletą dešimtmečių veikiančios medžiotojų asociacijos turi teisę naudotis valstybės turtu – laukiniais medžiojamais gyvūnais, gamtos ištekliais be kliūčių, konkursų ir aukcionų, joms nekeliami jokie reikalavimai dėl narių nuosavybės teisių į naudojamus žemės sklypus. Tačiau naujai įsteigtos medžiotojų asociacijos tokios galimybės neturi, nors jų nariai nuosavybės teise valdo žemės sklypus, kuriuose medžioja, tyko, sėlina, stato medžioklės bokštelius, t. y. naudojasi žeme visiškai su ja nesusiję asmenys – ne savininkai, nuomininkai ir žemės sklypų naudotojai.

7. Pareiškėjas nurodė, kad iš Komisijos dokumentų matyti, jog esminė kliūtis tolesniam jo prašymo svarstymui buvo Komisijos nuomonė apie tai, jog jis neatitinka Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalies reikalavimų, t. y. prašymą pateikti gali: pavienis medžiotojas arba juridinį asmenį įsteigusi grupė medžiotojų; nurodyti asmenys nuosavybės teise valdo ne mažiau kaip 1 000 ha bendro ploto susisiekiančius žemės sklypus, kuriuose medžioklė neuždrausta. Pareiškėjas tvirtino, kad reikalavimus jis atitinka, o su pareiškimu pateikti dokumentai patvirtina, kad jis yra juridinis asmuo (asociacija), kurio nariai nuosavybės teise valdo beveik tris kartus daugiau bendro ploto (2 956,3525 ha) žemės sklypų, nei reikalauja įstatymo leidėjas (1 000 ha). Be to, kaip teisingai nurodė pareiškėjo vadovas 2023 m. liepos 3 d. Komisijos posėdyje, įstatymo leidėjas yra numatęs, kad prašomame sudaryti medžioklės ploto vienete pareiškėjo nariams turėtų priklausyti ne mažiau kaip 70 proc. žemės ploto (t. y. ne mažiau kaip 700 ha), tačiau įstatyme nėra nurodyta žemės nuosavybės forma, todėl, pasak pareiškėjo, įstatymas vienodai taikytinas tiek asmeninei, tiek bendrajai dalinei, tiek bendrajai jungtinei žemės nuosavybei. Pareiškėjo nuomone, įstatyme taip pat nėra jokių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima mažinti viešajame registre įregistruoto konkretaus žemės sklypo, valdomo nuosavybės teise, ploto dydį – nepriklausomai nuo to, ar tai būtų vieno asmens nuosavybė, ar bendra su kitais bendraturčiais nuosavybė, be to, nėra nurodyta, kad Komisija turi teisę nustatyti papildomus Medžioklės įstatymo 13 straipsnio taikymo apribojimus. Todėl pareiškėjas vertino, kad įstatymo leidėjas sąmoningai nenustatė ir nenumatė nuosavybės formos ir / ar rūšies, o įstatymas ir jo nuostatos turi būti taikomos ne tik pagal įstatymo raidę, bet ir pagal jo prasmę, siekiamus tikslus, įstatymo leidėjo valią ir esminį siekį suderinti privačių savininkų ir asociacijų interesus.

8. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo (toliau – ir ŽŪB įstatymas) nuostatomis, pareiškėjas tvirtino, kad nagrinėjant jo prašymą aktualu tai, jog klubo narys yra ne tik Lygumų ŽŪB pajininkas A. I. (apie kurį pateikta papildoma informacija), bet ir pati Lygumų ŽŪB, nuosavybės teise valdanti 1 699,9124 ha ploto žemės sklypus. Be to, pareiškėjas akcentavo, kad medžiotojas ir medžiotojų klubo narys A. I. yra Lygumų ŽŪB pajininkas, o tai, pasak pareiškėjo, reiškė, kad jis turi tiesioginius žemės nuosavybės ryšius ir sąsajas su nurodytu 1 699,9124 ha žemės plotu, kuriame ir siekiama formuoti naują medžioklės ploto vienetą. Pareiškėjas vertino, kad nepagrįstas Komisijos siekis nustatyti, kokia konkrečiai nuosavybės dalis, koks konkretus žemės plotas (plotai) priklauso klubo nariui A. I., nes su juo nuosavybės teisėmis sietinas visas plotas, t. y. 1 699,91224 ha, kadangi nėra teisinio pagrindo jo išskirti ar mažinti, be to, tokia yra ir paties juridinio asmens nuomonė bei nuostata dėl žemės priskyrimo pareiškėjo medžioklės ploto vienetui.

9. Vadovaudamasis Medžioklės įstatymo nuostatomis, pareiškėjas teigė, kad nagrinėjamu atveju medžiotojų asociacija yra tinkamas juridinis asmuo, turintis teisę tapti medžioklės ploto vieneto naudotoju ir dėl asociacijos narių valdomų nuosavybės teise didžiulių žemės plotų galintis vykdyti tokio naudotojo pareigas, užtikrinant visus be išimties Medžioklės įstatymo keliamus tikslus. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad jo narys yra ne tik Lygumų ŽŪB, bet ir kiti juridiniai asmenys, nuosavybės teise valdantys žemės plotus: uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kruojos holdingas“ (kurio vienas iš pagrindinių savininkų yra medžiotojų klubo narys P. R., medžiotojo pažymėjimas ir pažyma apie sąsajas su UAB „Kruojos holdingas“ Komisijai buvo pateikti), UAB „Rozapaula“ (kurio pagrindinis savininkas yra medžiotojų klubo narys P. R., pažyma apie sąsajas su UAB „Rozapaula“ Komisijai buvo pateikta).

10. Pareiškėjas tvirtino, kad ŽŪB pajininkas turi išvestinę nuosavybės teisę į bendrovės žemės nuosavybę, yra tarp kontroliuojančių juridinį asmenį subjektų ir turi teisę priimti sprendimus dėl žemės nuosavybės naudojimo. Pasak pareiškėjo, nagrinėjamu atveju būtų užtikrinta įstatymo leidėjo reikalaujama pusiausvyra, skirtingų subjektų interesų proporcingumas, nes asociacijos nariai yra ir žemės savininkai.

11. Pareiškėjas nurodė, kad kiekvienas įstatymas turi būti realiai įgyvendinamas, priešingu atveju tai bus tik įstatymo leidėjo valios fikcija. Be to, įstatymo leidėjui formaliai įteisinus reikalavimus dėl galimybės sudaryti naują medžioklės ploto vienetą Lietuvos Respublikos teritorijoje, nei vienai medžiotojų asociacijai iki šiol nepavyko suformuoti atskiro naujo medžioklės ploto vieneto dėl didžiulio kitų asociacijų pasipriešinimo, nesutikimo dėl komisijų ir jų narių sąsajų su kitomis asociacijomis arba dėl įstatymo nuostatų, kurios aiškinamos itin siauriai ir formaliai, neįgyvendinamumo. Pareiškėjas teigė, kad toks įstatymas, kurio nėra galimybių realiai įgyvendinti, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), nes juo nereguliuojami jokie visuomeniniai santykiai, nenustatomos ir neužtikrinamos jokios teisės, pareigos bei neginami jokie interesai. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad teiks prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Medžioklės įstatymo 13 straipsnio atitinkamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.

12. Atsakovas Komisija atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas skundą pateikė dėl Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta netenkinti jo 2023 m. birželio 1 d. prašymo, kadangi medžiotojų klubas neatitiko Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų medžiotojų grupės įsteigtam juridiniam asmeniui, siekiančiam pateikti prašymą nuosavybės teise valdomos žemės pagrindu sudaryti naują medžioklės ploto vienetą, be to, nebuvo teisinio pagrindo formuoti naują medžioklės plotų vienetą pagal medžiotojų klubo pateiktą prašymą. Išnagrinėjusi su pareiškėjo prašymu pateiktus dokumentus, papildomai gautus paaiškinimus bei savo iniciatyva surinktą informaciją, Komisija nustatė, kad medžiotojų klubą įsteigusi grupė medžiotojų nuosavybės teise nevaldo ne mažiau kaip 1 000 ha bendro ploto susisiekiančių žemės sklypų, kuriuose medžioklė neuždrausta. Taip pat iš pateiktų dokumentų buvo aišku, jog medžiotojų klubas prašymo nagrinėjimo dieną vienijo 35 narius: 3 fizinius asmenis steigėjus, 27 fizinius asmenis ir 5 juridinius asmenis, be to, nurodė, kad medžiotojų klube yra keturi nariai, turintys medžiotojų bilietus, t. y. T. Š. ir A. I., kurie yra medžiotojų klubo steigėjai, G. Č. ir B. Č., kurie yra medžiotojų klubo nariai. Atsakovas akcentavo, kad suskaičiavus medžiotojų nuosavybės teise valdomus žemės sklypus, buvo aišku, jog medžiotojas T. Š. nuosavybės teise valdo 25,9002 ha žemės, medžiotojas A. I. – 497,6957 ha, medžiotojas G. Č. žemės sklypų neturi, o medžiotojas B. Č. nuosavybės teise valdo 220,1194 ha žemės. Taigi, bendrai medžiotojai nuosavybės teise valdė 743,7153 ha žemės sklypų, o kiti medžiotojų klubo nariai, nors ir turėjo jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, tačiau nebuvo medžiotojais. Vadovaudamasis Medžioklės įstatymo nuostatomis, atsakovas teigė, kad juridinį asmenį įsteigusi grupė medžiotojų – fizinių asmenų, turinčių Lietuvos Respublikoje išduotą medžiotojo bilietą arba užsienio šalyse išduotą analogišką dokumentą, pripažįstamą Lietuvos Respublikoje, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 1 000 ha bendro ploto susisiekiančius žemės sklypus, kuriuose medžioklė neuždrausta, galėjo pateikti Komisijai prašymą, vadovaujantis Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, sudaryti naują medžioklės plotų vienetą Pakruojo rajone.

14. Nors pareiškėjas teigė, kad Komisija net nepradėjo vykdyti įstatyme nurodytų pareigų, kurias ji privalo vykdyti, gavusi prašymą dėl medžioklės ploto vieneto formavimo, todėl skundžiamo Sprendimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu iš esmės, tačiau, atsakovas tvirtino, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyviai numatyta, jog Komisija, tik įsitikinusi, kad prašymą pateikusi juridinį asmenį įsteigusi grupė medžiotojų nuosavybės teise valdo ne mažiau kaip 1 000 ha bendro ploto susisiekiančius žemės sklypus, kuriuose medžioklė neuždrausta, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytais principais ir kriterijais, įvertina, ar prijungiant ar atskiriant medžioklės plotų dalis, tačiau nepanaikinant esamų gretimų medžioklės plotų vienetų, galima sudaryti ne mažesnį kaip 1 000 ha naują medžioklės plotų vienetą, kuriame ne mažiau kaip 70 proc. žemės ploto nuosavybės teise priklausytų prašymą sudaryti naują medžioklės plotų vienetą pateikusiam medžiotojui ar juridinį asmenį įsteigusiai medžiotojų grupei. Pasak atsakovo, kadangi iš pateiktos informacijos buvo aišku, jog medžiotojų klubo medžiotojai nevaldo nuosavybės teise daugiau kaip 1 000 ha bendro ploto žemės sklypų, Komisija nevertino aplinkybių, ar valdomi nuosavybės teise žemės sklypai yra susisiekiantys, ar juose medžioklė neuždrausta, taip pat nevykdė kitų procedūrų, numatytų Medžioklės įstatyme. Taigi, vadovaudamasi Nuostatų 12, 14, 15 punktais, Komisija priėmė Sprendimą.

15. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad 2023 m liepos 3 d. posėdyje Komisija svarstė pareiškėjo prašymą, tačiau administracinio sprendimo, kaip jis suprantamas pagal VAĮ 10 straipsnį, – nepriėmė, nesurašė ir pareiškėjui neįteikė, nors Komisijos posėdyje dalyvavusiam pareiškėjo vadovui nurodė, kad asociacijos medžiotojų klubo prašymas netenkinamas, atsakovas akcentavo, kad Komisijos darbą reglamentuoja Nuostatai, todėl, vadovaudamasi Nuostatų 12, 14 ir 15 punktais, Komisija skundžiamu Sprendimu iš esmės atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, motyvuodama tuo, kad jo 2023 m. birželio 1 d. prašymas neatitiko imperatyvių Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Be to, Komisija 2023 m. liepos 4 d. pareiškėjui išsiuntė Pranešimą apie priimtą Sprendimą, kuris, pasak atsakovo, buvo aiškus, motyvuotas ir informatyvus, jame nurodyta, kas, kokią dieną, kuo vadovaujantis, kokį sprendimą priėmė, taip pat išdėstyta Sprendimo apskundimo tvarka.

16. Atsakovas teigė, kad supranta, jog pagrindinis ginčas tarp jo ir pareiškėjo kyla dėl pareiškėjo narių nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, kurie turėtų sudaryti medžioklės plotų vienetą. Atsakovas tvirtino, kad neginčija fakto, jog pareiškėjo nariai (fiziniai ir juridiniai asmenys kartu sudėjus) nuosavybės teise valdo 2 956,3525 ha bendro ploto žemės sklypus, tačiau atkreipė dėmesį, jog Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyviai numatyta, kad prašyti sudaryti naują medžioklės plotų vienetą gali tik juridinį asmenį įsteigusi grupė medžiotojų, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 1 000 ha bendro ploto susisiekiančius žemės sklypus, kuriuose medžioklė neuždrausta. Atsakovas akcentavo, kad medžiotojų klube yra keturi medžiotojai, kurie nuosavybės teise bendrai valdo 743,7153 ha žemės sklypų, be to, kiti pareiškėjo nariai, fiziniai asmenys, nėra medžiotojai, o pareiškėjo nariai, juridiniai asmenys, nėra ir net negali būti medžiotojais.

17. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais (žr. šios nutarties 8 p.), nes ŽŪB steigimą, valdymą ir veiklą, narių teises ir pareigas, pelno bei kapitalo kaupimą ir jų paskirstymą, reorganizavimą, pertvarkymą ir likvidavimą reglamentuoja ŽŪB įstatymas. Vadovaudamasis ŽŪB įstatymo nuostatomis, atsakovas vertino, kad ŽŪB turtas yra atskirtas nuo narių ir pajininkų turto, t. y. ŽŪB nariai ir pajininkai nėra ŽŪB turto (taip pat ir žemės) savininkai.

18. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo argumentai nepagrįsti, o Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas, priimtas vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu ir teisingai vertinant faktiškai susiklosčiusią situaciją.

II. 19. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir netenkino prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė Administracijai 2023 m. birželio 1 d. prašymą sudaryti naują medžioklės ploto vienetą Pakruojo rajone su juridinio asmens registravimo dokumentais, asociacijos narių – medžiotojų bilietais, asociacijos įstatais, asociacijos narių sąrašu, dokumentais apie asociacijos narių (fizinių ir juridinių asmenų) nuosavybės teise valdomus žemės sklypus. Tačiau Komisija priėmė Sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo, nes medžiotojų klubas neatitiko Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų medžiotojų grupės įsteigtam juridiniam asmeniui, siekiančiam pateikti prašymą nuosavybės teise valdomos žemės pagrindu sudaryti naują medžioklės plotų vienetą.

21. Teismas pažymėjo, kad pagal byloje esančius dokumentus, t. y. pareiškėjo 2023 m. birželio 1 d. prašymo priedus, Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašus, asociacijos įstatus ir narių sąrašus, medžiotojų bilietus, buvo nustatyta ir dėl to byloje ginčo nėra, kad medžiotojų klube yra 35 nariai: 3 fiziniai asmenys steigėjai, 27 fiziniai asmenys ir 5 juridiniai asmenys; keturi nariai turi medžiotojų bilietus (T. Š. ir A. I., kurie yra medžiotojų klubo steigėjai, G. Č. ir B. Č., kurie yra medžiotojų klubo nariai). Be to, teismas akcentavo, kad medžiotojas T. Š. nuosavybės teise iš viso valdo 25,9002 ha žemės, medžiotojas A. I. – 497,6957 ha, medžiotojas G. Č. žemės sklypų neturi, medžiotojas B. Č. nuosavybės teise valdo 220,1194 ha žemės, kartu bendrai iš viso 743,7153 ha žemės sklypų, o kiti medžiotojų klubo nariai turi jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, tačiau nėra medžiotojai.

22. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nurodė, kad į bylą buvo pateiktas Administracijos direktoriaus 2023 m. birželio 27 d. įsakymas Nr. AV-368, kuriuo pakeistas Administracijos direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 14 d. įsakymo Nr. AV-546 „Dėl Komisijos medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti sudarymo“ 1 punktas ir išdėstytas taip: „1. S u d a r a u Komisiją medžioklės plotų vienetams sudaryti bei jų riboms pakeisti Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje (toliau – komisija): 1.1. N. Š. – Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus vedėjo pavaduotoja (komisijos pirmininkė); 1.2. E. G. – Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Pakruojo skyriaus valdybos pirmininkas (komisijos narys); 1.3. E. J. – Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Gyvosios gamtos apsaugos departamento Šiaulių gyvosios gamtos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė (komisijos narė); 1.4. A. K. – Lietuvos ūkininkų sąjungos Pakruojo rajono skyriaus ūkininkas (komisijos narys); 1.5. S. L. – Valstybės įmonės valstybinių miškų urėdijos Joniškio regioninio padalinio Gedžiūnų girininkijos girininkas (komisijos narys); 1.6. A. R. – Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Pakruojo skyriaus vedėjas (komisijos narys).“ Todėl teismas sprendė, kad buvo laikytasi Nuostatų 6 punkto reikalavimų.

23. Teismas, įvertinęs į bylą pateikto skundžiamo Sprendimo išrašą, sprendė, kad iš esmės buvo laikytasi Nuostatų 12–15, 23 punktuose nustatyto teisinio reguliavimo, nes skundžiamas Sprendimas priimtas posėdyje, kuriame dalyvavo ne mažiau kaip du trečdaliai Komisijos narių, t. y. 5 iš 6 narių, Sprendimas posėdyje buvo priimtas paprasta balsų dauguma, atviru balsavimu. Teismas vertino, kad tai, jog skundžiamame Sprendime nenurodyta apskundimo tvarka, nelaikytina esminiu procedūriniu pažeidimu, kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleisdamas nustatyto termino. Be to, teismas akcentavo, kad 2023 m. liepos 4 d. medžiotojų klubui atsakovas išsiuntė Pranešimą apie priimtą Sprendimą, įformintą protokolu, kuriame nurodė, jog buvo priimtas Komisijos protokolinis Sprendimas, išdėstyti motyvai ir argumentai, teisės aktų nuostatos, Sprendimo apskundimo tvarka.

24. Vadovaudamasis Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, teismas nurodė, kad iš skundžiamo Sprendimo ir Pranešimo, Komisija nustatė, jog medžiotojų klubo medžiotojai nevaldo nuosavybės teise daugiau kaip 1 000 ha bendro ploto žemės sklypų. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo nustatyta, jog medžiotojas T. Š. nuosavybės teise iš viso valdo 25, 9002 ha žemės, medžiotojas A. I. – 497,6957 ha, medžiotojas G. Č. žemės sklypų neturi, medžiotojas B. Č. nuosavybės teise valdo 220,1194 ha žemės, kartu bendrai iš viso 743,7153 ha žemės sklypų, todėl teismas sprendė, kad pagrįstai Komisija priėmė protokolinį Sprendimą netenkinti medžiotojų klubo 2023 m. birželio 1 d. prašymo, vadovaujantis Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, sudaryti naują medžioklės ploto vienetą Pakruojo rajone, kadangi medžiotojų klubas neatitiko Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų medžiotojų grupės įsteigtam juridiniam asmeniui, siekiančiam pateikti prašymą nuosavybės teise valdomos žemės pagrindu sudaryti naują medžioklės plotų vienetą.

25. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir jo atstovės argumentus (žr. šios nutarties 8 p.) ir, vadovaudamasis ŽŪB įstatymo nuostatomis, darė išvadą, kad ŽŪB turtas yra atskirtas nuo narių ir pajininkų turto, t. y. ŽŪB nariai ir pajininkai nėra ŽŪB turto (taip pat ir žemės) savininkai. Todėl teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalies prasme tai, jog medžiotojų klubo narys yra ne tik Lygumų ŽŪB pajininkas A. I., bet ir pati Lygumų ŽŪB, ar kitas juridinis asmuo, valdantis žemės sklypus. Teismas akcentavo, kad pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, teisiškai reikšminga tai, jog pavienis medžiotojas (kuriuo laikytinas fizinis asmuo, turintis Lietuvos Respublikoje išduotą medžiotojo bilietą arba užsienio šalyse išduotą analogišką dokumentą, pripažįstamą Lietuvos Respublikoje) arba juridinį asmenį įsteigusi grupė medžiotojų nuosavybės teise valdytų daugiau kaip 1 000 ha bendro ploto susisiekiančius žemės sklypus, kuriuose medžioklė neuždrausta.

26. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad skundžiamu Sprendimu iš esmės tinkamai buvo įvertinti ginčo atvejui reikšmingi faktai ir aplinkybės, o tai lėmė teisėtą ir pagrįstą skundžiamo Sprendimo priėmimą, be to, nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog priimant Sprendimą buvo nesilaikyta VAĮ 10 straipsnyje suformuluotų bendrųjų reikalavimų administraciniam aktui. Teismas, įvertinęs, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis teisiniu reguliavimu, jame nurodytos faktinės aplinkybės ir motyvai, sprendė, kad nėra jokio pagrindo jį naikinti pareiškėjo ir jo atstovo nurodytais argumentais, o kitų esminių aplinkybių, kurios sudarytų pakankamą pagrindą panaikinti skundžiamą Sprendimą, nebuvo nustatyta. Todėl teismas konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą ir tenkinti kito išvestinio reikalavimo – įpareigoti Komisiją priimti administracinį sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus, kuriuo tenkinti pareiškėjo prašymą sudaryti jam naują medžioklės ploto vienetą.

27. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas ir jo atstovė nurodė, jog teiks prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Medžioklės įstatymo 13 straipsnio atitinkamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, tačiau pastarojo prašymo į bylą nepateikė. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nurodė, kad išnagrinėjus bylos medžiagą, įvertinus nustatytas bylos faktines aplinkybes, kilusio ginčo pobūdį ir taikytinas teisės aktų nuostatas, nekyla abejonių dėl jų galimo neatitikimo Konstitucijai. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų ir konkrečių teisinių argumentų, leidžiančių abejoti byloje taikytinų teisės aktų nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams, todėl sprendė, kad šioje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta.

28. Kadangi teismo sprendimas buvo priimtas ne pareiškėjo naudai, teismas netenkino jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. 29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

30. Apeliacinės instancijos teismui pritarus pareiškėjo argumentams dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, jis taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) „Ar Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 3 dalis, 13 straipsnio 3 dalis (2018 m. rugsėjo 11 d. įstatymo Nr. XIII-1471 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) - tiek, kiek joje nėra numatyta ir reglamentuota medžiotojų asociacijų narių – juridinių asmenų, nuosavybės teise valdančių daugiau kaip 1000 ha ploto susisiekiančius žemės sklypus, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, taip pat šių juridinių asmenų, nuosavybės teise valdančių 1000 ha ploto susisiekiančius žemės sklypus, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, dalyvių – teisė teikti prašymą suformuoti medžioklės ploto vienetą – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisinio reglamentavimo dėl bendro tautos gerovės principui, konstituciniam teisinės valstybės principui“; 2)„Ar Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalis (2018 m. rugsėjo 11 d. įstatymo Nr. XIII-1471 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.), – ta apimtimi ir tiek, kiek įstatyme numatyta teisė pavieniam medžiotojui arba juridinį asmenį įsteigusiai grupei medžiotojų, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 1 000 ha bendro ploto susisiekiančius žemės sklypus teikti Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje nurodytai komisijai prašymą nuosavybės teise valdomos žemės pagrindu sudaryti naują medžioklės ploto vienetą, atitinkantį Medžioklės įstatymo (8 straipsnio) 1 dalyje nurodytus reikalavimus, t. y. toje dalyje, kurioje nurodytas praktiškai neįgyvendinamas kiekybinis reikalavimas valdyti nuosavybės teise daugiau kaip 1 000 ha bendro ploto susisiekiančius žemės sklypus – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asociacijų veiklos laisves principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.“

31. Pareiškėjas pakartoja faktines bylos aplinkybes, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę, skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jį priimant buvo pažeistos materialiosios ir proceso teisės normos. Pareiškėjo teigimu, kadangi ginčijamas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nepagrįstu bei neteisėtu laikytinas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš esmės neteisėtas administracinis Sprendimas buvo paliktas galioti.

32. Pareiškėjas tvirtino, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio nuostatas, t. y. netinkamai įvertino bylos įrodymus, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ypač susijusias su Sprendimo turiniu ir forma bei priėmimo tvarka, procedūra, taip pat neatsižvelgė į reikšmingas bylai aplinkybes, netinkamai aiškino Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas ir ŽŪB įstatymą.

33. Pareiškėjo nuomone, nors jis išsamiai ir nuosekliai išdėstė skundžiamo Sprendimo priėmimo procedūros ir turinio pažeidimus, nurodė, jog jie yra esminiai ir dėl jų Sprendimas yra negaliojantis, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai juos atmetė. Pareiškėjas akcentuoja, kad nėra ginčo dėl to, jog jis kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl naujo medžioklės ploto vieneto suformavimo, o atsakovas privalėjo priimti administracinį sprendimą. Tačiau pareiškėjas įrodinėjo, kad atsakovas tokio sprendimo nepriėmė, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuos pareiškėjo argumentus atmetė. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nesilaikė įstatymo reikalavimų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateikiamų išaiškinimų, o pirmosios instancijos teismas tokių pažeidimų neištaisė. Pasak pareiškėjo, tai, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, patvirtina aplinkybė, jog pareiškėjui nėra aiškiai nurodyta, kuris iš pateiktų dokumentų: Sprendimas ar Pranešimas su išaiškinta apskundimo teise, yra ABTĮ nustatyta tvarka skųstinas sprendimas. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tai yra Sprendimas, tačiau pareiškėjui neaišku, kokie minėto Sprendimo teisiniai ir faktiniai argumentai.

34. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir tinkamai neįvertino pareiškėjo skunde nurodytų argumentų bei skundžiamo Sprendimo atitikties VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimams. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas nurodo, kad Komisijos sprendimai įforminami protokolu, kurį pasirašo visi Komisijos posėdyje dalyvavę nariai, o tai reiškia, jog sprendžiant dėl Komisijos sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo turi būti betarpiškai tiriami ir vertinami protokole užfiksuoti faktai ir argumentai. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokio reikalavimo nesilaikė. Pareiškėjas pažymi, kad reikalavimas Komisijos sprendimą įforminti protokolu neatleidžia viešojo administravimo subjekto nuo pareigos priimti administracinį sprendimą, kuris atitiktų visus VAĮ administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, t. y. pažymint administracinio sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, motyvus, apskundimo tvarką, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką. Pasak pareiškėjo, priimtas Sprendimas tokių reikalavimų neatitinka, kadangi nei Sprendime, nei Pranešime nėra administracinio sprendimo teisinio ir faktinio pagrindo, taip pat nenurodytos aplinkybės, turėjusios įtakos Sprendimo priėmimui, bei nepateikti motyvai. Pareiškėjo teigimu, teisinis ir faktinis pagrindas, argumentai, motyvai, reikšmingos aplinkybės ir kt. turi būti nurodytos aiškiai, nedviprasmiškai, suprantamai, taip pat turi būti išdėstytos taip, kad ne tik viešojo administravimo subjektas, bet ir pareiškėjas juos suprastų. Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamame Sprendime nurodyti ne Komisijos motyvai ir argumentai, bet Komisijos pirmininkės išsakyta nuomonė, ir nors pripažintina, kad nagrinėtu klausimu balsavo visi Komisijos nariai, tokia aplinkybė nešalina argumentų dėl Komisijos motyvų, argumentų, teisinio ir faktinio Sprendimo pagrindo nebuvimo, todėl pirmosios instancijos teismo išvadų negalima laikyti teisėtomis ir pagrįstomis.

35. Pareiškėjas tvirtino, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo negalima laikyti teisėtu dėl nepagrįstų išvadų, susijusių su Sprendimo teisėtumu ir atitiktimi aukštesnės galios teisės aktams – Medžioklės įstatymo reikalavimams. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino argumentų, susijusių su asociacijos medžiotojų klubo narių, juridinio asmens dalyvių, ypatumais: pareiškėjo nariai yra ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys, nuosavybės teise valdantys susisiekiančius žemės sklypus, kurių bendras plotas didesnis nei 1 000 ha ir kuriuose medžioklė neuždrausta. Pareiškėjo nuomone, jis net neturi teisės prašyti suformuoti jam naują medžioklės ploto vienetą, nes tokios teisės nepripažįsta atsakovas. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino argumentų, kad jokių kitų, byloje nedalyvaujančių asmenų (kitų asociacijų, jų narių, žemės savininkų) teisių ir laisvių pažeidimai nebuvo nustatinėjami ir nebuvo nustatyti, be to, jie nenurodyti Sprendime, o pareiškėjo ir jo narių teisių pažeidimas Sprendimu yra akivaizdus, nepateisinamas ir tinkamai nepaaiškintas nei Komisijos, nei pirmosios instancijos teismo faktiniais bei teisiniais argumentais.

36. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nevertino ir nenagrinėjo argumento, kad Komisija nepradėjo vykdyti įstatyme nurodytų pareigų, kurias privalo vykdyti, gavusi prašymą dėl medžioklės ploto vieneto formavimo, nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui akcentavo, jog vien dėl to skundžiamo Sprendimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu iš esmės. Pareiškėjas tvirtino, kad pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl argumentų, susijusių su žemės savininkų interesais ir jų diskriminacija nagrinėjamo ginčo kontekste. Pasak pareiškėjo, sprendžiant asociacijos medžiotojų klubo prašymą, turi būti ne formaliai, bet teisingai taikomos jau galiojančios įstatymo nuostatos, o nustačius, kad jos prieštarauja Konstitucijai arba kad egzistuoja įstatymo spraga ir tam tikri reikšmingi visuomeniniai teisiniai santykiai, kurių reguliavimas yra aktualus byloje, nesureguliuoti (legislatyvinė omisija), – įstatymo netaikyti (ABTĮ 4 str. 1 d.) arba kreiptis į Konstitucinį Teismą ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino argumentus dėl juridinių ir fizinių asmenų – medžiotojų, kurie yra pareiškėjo nariai, tarpusavio santykio, susijusio su žemės nuosavybės teise. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nevertino Komisijos siekio nustatyti, kokia konkrečiai nuosavybės dalis, koks konkretus žemės plotas (plotai) priklauso klubo nariui A. I., nors, vertinant teisinį reglamentavimą, su A. I. nuosavybės teisėmis sietinas visas plotas, t. y. 1 699,91224 ha, nes nėra teisinio pagrindo jį išskirti ar mažinti. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino ir kitų reikšmingų argumentų, t. y. kad asociacijos medžiotojų klubo narys yra ne tik Lygumų ŽŪB, bet ir kiti juridiniai asmenys, nuosavybės teise valdantys žemės plotus UAB „Kruojos holdingas“, UAB „Rozapaula“.

37. Pasisakydamas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, pareiškėjas, remdamasis ABTĮ, Konstitucijos, Medžiotojų įstatymo nuostatomis, Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, nurodo, kad teiks prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos – tiek, kiek jos nepagrįstai ir neproporcingai riboja žemės savininkų – fizinių asmenų teises kreiptis dėl medžioklės ploto vieneto suformavimo, įstatymu nustatant jiems realiai neįvykdomas ir neįgyvendinamas sąlygas, o taip pat toje dalyje (t. y. tiek, kiek) įstatymu visiškai nenumatyta žemės sklypų, kuriuose medžioklė neuždrausta, savininkų – juridinių asmenų (tiek pavienių, tiek susibūrusių į asociacijas) teisė kreiptis dėl medžioklės ploto vieneto suformavimo – neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo nuomone, byloje gali būti nustatytos sąlygos, jog tik po kreipimosi į Konstitucinį Teismą gali būti nustatytas tinkamas ginčo teisinis reguliavimas, užtikrinamos konvencinės asmenų teisės laisvai veikti asociacijoje, įsteigtoje konkrečiam teisėtam tikslui pasiekti. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva preliminariai įvertinęs jo argumentus nurodė, kad nėra pagrindo abejoti dėl ginčo teisinius santykius reglamentuojančio įstatymo atitikties Konstitucijai, tačiau tokia išvada nepagrįsta dėl ginčui aktualios redakcijos, galiojusios nuo 2019 m. sausio 1 d., Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi nustatyto reglamentavimo.

38. Pareiškėjas tvirtina, kad Medžioklės įstatymu ir jokiu kitu įstatymu nereglamentuojama, nors turėtų būti, žemės sklypų savininkų – juridinių asmenų, kurių dalyviai yra medžiotojai, nuosavybės teise valdančių įstatyme nustatyto ploto (šiuo metu – daugiau kaip 1 000 ha) susisiekiančius žemės sklypus, kuriuose medžioklė neuždrausta, teisė į naujo medžioklės ploto vieneto formavimą, taip pat teisė pateikti Komisijai prašymą dėl naujo medžioklės ploto vieneto suformavimo. Pareiškėjo nuomone, šį ginčo santykį buvo ir yra poreikis sureguliuoti Medžioklės įstatyme, jis yra akivaizdus ir išplaukia iš Konstitucijos bei Konstitucinio Teismo jurisprudencijos. Nesamas teisinis reguliavimas dėl juridinių asmenų, kurie yra žemės sklypų savininkai ir kurių dalyviai medžiotojai, hipotetiškai turintys lygias teises su kitais medžiotojais, taigi turintys teisę pagrįstai tikėtis (teisėti lūkesčiai), kad žemės savininkai turi turėti (įgyti) realią, bet ne deklaratyvią teisę dalyvauti medžioklės ploto vienetų formavimo procese, ypač tais atvejais, kai medžioklės ploto vienetas formuojamas žemės sklypuose, kuriuos nuosavybės teise valdo juridiniai asmenys, išreiškę norą dalyvauti medžiotojų asociacijų (medžiotojų būrelių) veikloje, yra tokių asociacijų dalyviai. Taigi, pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas neatitinka konstitucinio teisinės valstybės, ūkinės veiklos pasirinkimo laisvės principų, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai bei Konstitucijoje įtvirtintam teisingumo principui, be to, tokios galiojančios įstatymo nuostatos nėra galimybės realizuoti, ir ji iki šiol nebuvo taikoma Lietuvos Respublikoje.

39. Pareiškėjas pažymi, kad, siekdamas surinkti argumentus patvirtinančius įrodymus, išsiuntė prašymus pateikti informaciją Lietuvos Respublikos savivaldybių administracijų direktoriams, nurodydamas, jog iniciavo šioje byloje nagrinėjamą ginčą, susijusį su Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2018 m. rugsėjo 11 d. pakeitimais, įsigaliojusiais 2019 m. sausio 1 d. Pasak pareiškėjo, jis išreiškė abejones dėl minėto įstatymo realaus veikimo ir dėl to, jog įstatymo pakeitimais žemės savininkams – medžiotojams įteisintos tik formalios ir realiai neįgyvendinamos sąlygos įkurti asociaciją, kuriai būtų priskirtas medžioklės ploto vienetas, o tokiu būdu ribojama konvencinė ir konstitucinė asmenų teisė vienytis į medžiotojų asociacijas. Pareiškėjas akcentuoja, kad visų Lietuvos Respublikos savivaldybių paprašė kuo skubiau suteikti savivaldybių administracijų turimus duomenis apie Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalies realizavimą, veikimą, įgyvendinimą, t. y. pateikti duomenis apie tai, ar po 2019 m. sausio 1 d. (t. y. nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalies pakeitimo) bet kurioje Lietuvos Respublikos savivaldybės teritorijoje buvo sudaryta medžioklės plotų vienetų, kuriuos sudaryti prašymus pateikė fiziniai asmenys arba asociacijos (medžioklės būreliai), tuo pagrindu, kad fiziniai asmenys – medžiotojai arba asociacijos nariai fiziniai asmenys – medžiotojai valdo daugiau kaip 1 000 ha bendro ploto susisiekiančius žemės sklypus, kuriuose medžioklė neuždrausta. Tuo atveju, jeigu tokie medžioklės ploto vienetai buvo sudaryti, pareiškėjas pažymi, kad prašė nurodyti konkrečius medžioklės plotus ir jų naudotojus. Pareiškėjas teigia, kad pagal gautus atsakymus iš daugumos savivaldybių pasitvirtino, jog abejonė pagrįsta, nes Lietuvos Respublikoje neegzistuoja medžiotojus vienijanti asociacija, kuriai būtų suformuotas ir suteiktas medžioklės ploto vienetas pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalies pakeitimus, galiojančius nuo 2019 m. sausio 1 d.

40. Pareiškėjas akcentuoja, kad yra išdėstęs argumentus, pagal kuriuos išreiškė abejones dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių medžioklės asociacijų ir jų narių lygiateisiškumo principo pažeidimo: daug metų veikiančios medžiotojus vienijančios asociacijos įgijo teisę naudotis suformuotais medžioklės ploto vienetais, valstybei, savivaldybėms ir jų įgaliotoms institucijoms nenustatant jokių reikalavimų dėl žemės sklypų valdymo nuosavybės, nuomos ar kita teise, dėl valdomų žemės sklypų plotų dydžių, žemės sklypų ribų, susisiekimo vienas su kitu ypatumų. Pasak pareiškėjo, bet kuri naujai kuriama medžiotojų asociacija – net jeigu ji vienija žemės plotų savininkus (fizinius ir juridinius asmenis), kurie daugiau nei kitokie asociacijų nariai yra suinteresuoti tinkamu, racionaliu gamtos išteklių naudojimu. Tačiau laukinės medžiojamosios gyvūnijos ir žemės sklypų naudojimu nustatytu teisiniu reglamentavimu nėra sudaryta realių sąlygų pretenduoti į formuojamą medžioklės ploto vienetą. Pareiškėjo vertinimu, nesamas teisinis reguliavimas laikytinas konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaraujančia legislatyvine omisija. Todėl, pareiškėjo įsitikinimu, dėl Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalies (ginčo nagrinėjimui aktuali redakcija, galiojanti ir apeliacinio skundo pateikimo metu) atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, turi būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, o bylos nagrinėjimą sustabdyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas sudaryti naują medžioklės ploto vienetą Pakruojo rajone, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo ir paliko galioti Komisijos Sprendimą.

42. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jį priimant buvo pažeistos materialiosios ir proceso teisės normos. Be to, pareiškėjo vertinimu, šioje administracinėje byloje taikomos Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos (taip pat kitos susijusios šio įstatymo nuostatos) prieštarauja atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms, todėl pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl minėtų nuostatų konstitucingumo ištyrimo.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

44. Šioje administracinėje byloje Komisijos Sprendimas buvo priimtas remiantis Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, kurioje, be kita ko, nustatyta, jog „Pavienis medžiotojas arba juridinį asmenį įsteigusi grupė medžiotojų, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 1 000 ha bendro ploto susisiekiančius žemės sklypus, kuriuose medžioklė neuždrausta, gali pateikti šio Įstatymo 8 straipsnyje nurodytai komisijai prašymą jų nuosavybės teise valdomos žemės pagrindu sudaryti naują medžioklės plotų vienetą, atitinkantį šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.“ Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėją, kaip asociaciją, sudaro tik keturi medžiotojai, kurie bendrai nuosavybės teise valdo 743,7153 ha žemės sklypų, o kiti medžiotojų klubo nariai turi jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, tačiau nėra medžiotojai (plačiau žr.

šios nutarties 21 punktą). Pabrėžtina, kad medžiotojas yra fizinis asmuo, turintis Lietuvos Respublikoje išduotą medžiotojo bilietą arba užsienio šalyse išduotą analogišką dokumentą, pripažįstamą Lietuvos Respublikoje (Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 18 dalis). Kadangi pareiškėjo nariai – medžiotojai neturėjo 1 000 ha žemės ploto nuosavybės teisėmis, tai pareiškėjo prašymas sudaryti naują medžioklės ploto vienetą Pakruojo rajone buvo netenkintas. Pareiškėjo nuomone, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalis yra ydinga, nes pažeidžia pareiškėjo, kaip asociacijos, teisę sudaryti naują medžioklės ploto vienetą, mano, kad jo, kaip asociacijos, narių – juridinių asmenų žemė turėtų būti įskaičiuojama į bendrą 1 000 ha plotą.

Pareiškėjo vertinimu, toks ydingas, pasak jo, neįgyvendinamas Medžioklės įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas yra antikonstitucinis, todėl pareiškėjas prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) „Ar Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 3 dalis, 13 straipsnio 3 dalis (2018 m. rugsėjo 11 d. įstatymo Nr. XIII-1471 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) - tiek, kiek joje nėra numatyta ir reglamentuota medžiotojų asociacijų narių – juridinių asmenų, nuosavybės teise valdančių daugiau kaip 1000 ha ploto susisiekiančius žemės sklypus, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, taip pat šių juridinių asmenų, nuosavybės teise valdančių 1000 ha ploto susisiekiančius žemės sklypus, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, dalyvių – teisė teikti prašymą suformuoti medžioklės ploto vienetą – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisinio reglamentavimo dėl bendro tautos gerovės principui, konstituciniam teisinės valstybės principui“; 2) „Ar Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalis (2018 m. rugsėjo 11 d.

įstatymo Nr. XIII-1471 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.), – ta apimtimi ir tiek, kiek įstatyme numatyta teisė pavieniam medžiotojui arba juridinį asmenį įsteigusiai grupei medžiotojų, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 1 000 ha bendro ploto susisiekiančius žemės sklypus teikti Medžioklės įstatymo 8 straipsnyje nurodytai komisijai prašymą nuosavybės teise valdomos žemės pagrindu sudaryti naują medžioklės ploto vienetą, atitinkantį Medžioklės įstatymo (8 straipsnio) 1 dalyje nurodytus reikalavimus, t. y. toje dalyje, kurioje nurodytas praktiškai neįgyvendinamas kiekybinis reikalavimas valdyti nuosavybės teise daugiau kaip 1 000 ha bendro ploto susisiekiančius žemės sklypus – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asociacijų veiklos laisves principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam ūkinės veiklos laisvės principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.“

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes jai nekyla abejonių dėl Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalies, aiškintinos kartu su kitomis Medžioklės įstatymo nuostatomis, konstitucingumo. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstitucinės justicijos byloje Nr. 14/02 priėmė nutarimą, kuriame, be kita ko, nutarė pripažinti, jog Medžioklės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata „Medžioklės plotų vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų“ neprieštarauja Konstitucijai. Taigi, minėtas kiekybinis plotų dydis Konstitucinio Teismo įvertintas kaip proporcingas, objektyviai reikalingas organizuoti medžioklei. Kartu pabrėžtina, kad minėtame Konstitucinio Teismo nutarime akcentuota, jog medžioklės veikla nėra įprastinė ūkinė veikla: ji, be kita ko, reikalinga reguliuoti laukinių gyvūnų, esančių valstybės nuosavybe, populiacijai. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjas turėjo konstitucinę priedermę ir teisę nustatyti tokį reguliavimą, kad būtent tik medžiotojai (fiziniai asmenys), valdantys nuosavybės teise daugiau kaip 1 000 ha bendro ploto susisiekiančius žemės sklypus, kuriuose medžioklė neuždrausta, turi teisę prašyti sudaryti naują medžioklės ploto vienetą. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisė prašyti sudaryti medžioklės ploto vienetą ir teisė naudotis sudarytu medžioklės ploto vienetu nėra tapatu: pirmąją gali realizuoti tik medžiotojai, valdantys nuosavybės teise daugiau kaip 1 000 ha bendro ploto susisiekiančius žemės sklypus, kuriuose medžioklė neuždrausta, o antrąja gali naudotis ir juridiniai, ir fiziniai asmenys, galintys būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotojais pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintys šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete (Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 13 dalis).

46. Neabejojant Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 3 dalies konstitucingumu, taip pat byloje esant nustatytoms aplinkybėms, kad pareiškėją, kaip asociaciją, sudaro tik keturi medžiotojai, kurie bendrai nuosavybės teise valdo 743,7153 ha žemės sklypų, o kiti medžiotojų klubo nariai turi jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, tačiau nėra medžiotojai (plačiau žr. šios nutarties 21 punktą), darytina išvada, kad Komisijos Sprendimu teisėtai ir pagrįstai buvo netenkintas pareiškėjo prašymas sudaryti naują medžioklės ploto vienetą Pakruojo rajone.

47. Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pareiškėjui nėra aišku, koks sprendimas turėjo būti skundžiamas, nes Komisijos Sprendimas yra protokolinis, o pareiškėjui buvo pranešta Pranešimu apie minėtą Komisijos Sprendimą, be to, Komisijos Sprendime nėra aiškūs argumentai ir motyvai, todėl tai neatitinka VAĮ reikalavimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šie apeliacinio skundo argumentai tėra fiktyvūs. Akivaizdu, kad pareiškėjas Komisijos Sprendimo argumentus suprato, Komisijos Sprendimą apskundė teismams, net suformulavo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Paminėtina, kad pareiškėjo atstovas (prezidentas) dalyvavo Komisijos posėdyje (žr. Komisijos 2023 m. liepos 3 d. posėdžio protokolo Nr. ŽMP-2 išrašą), aktyviai teikė savo poziciją dėl prašymo sudaryti medžioklės ploto vienetą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokio teisės į gerą administravimą, nustatytos ES pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, aspekto (kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę, kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus) pažeidimo, t. y. pareiškėjas buvo išklausytas Komisijoje, gavo argumentuotą Sprendimą (protokolo išrašą), taip pat Pranešimą, kuriame buvo išaiškinta pareiškėjo teisė apskųsti Komisijos Sprendimą.

48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo asociacijos medžiotojų klubas „BAJORAI“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Ernestas Spruogis