33f4c13a-8de8-4c8a-a1d3-4e80901e88b7 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr             Civilinė byla Nr. 2A-1979-431/2015             Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01539-2013-6Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.3.1.; 2.1.3.5.; 2.3.2.8.; 3.2.4.11.; 3.3.1.21. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU    2015 m. lapkričio 6 d.    Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, JÅ«ratės Varanauskaitės,raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo ŽŪB „Nemėžis“ ir atsakovo UAB „Seldra“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo ŽŪB „Nemėžis“ ieÅ¡kinį atsakovams UAB „Seldra“, UAB „Ajasta“ dėl nuosavybės teisės į nekilnojamÄ jį daiktÄ pripažinimo ir atsakovo UAB „Seldra“ prieÅ¡ieÅ¡kinį ieÅ¡kovui ŽŪB „Nemėžis“ dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo, tretieji asmenys byloje – VÄ® „Registrų centras“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus rajono savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė : I. Ginčo esmė           IeÅ¡kovas prašė pripažinti, kad aikÅ¡telė, kurioje yra degalinė, degalų kolonėlės ir 2 kanalizacijos Å¡uliniai, yra pagrindinio daikto – degalinės – priklausinys (degalinės inžinerinis statinys) ir nuosavybės teise priklauso ieÅ¡kovui. Nurodė, kad ŽŪB „Nemėžis“ 1992 m. buvo privatizuota. Å iai bendrovei nuosavybės teise atiteko žemės Å«kio produkcijos gamybos techninis kompleksas, kartu su 75 traktorių technikos kiemu, kurį sudarė: 75 traktorių mechaninės dirbtuvės, požeminiai tepalų rezervuarai, atsarginių detalių sandėlis, 60 vietų automaÅ¡inų garažas, 20 vietų kombainų garažas, 60 vietų traktorių garažas, degalinė, maÅ¡inų plovimo aikÅ¡telė su estakada, technikos pakrovimo-iÅ¡krovimo rampa, prieÅ¡gaisriniai rezervuarai, katilinė, apytakinė sistema, naftos gaudytuvas, 0,4 kW elektros transformatorinė, inžineriniai tinklai.

Pagal 1992 m. rugpjūčio 1 d priėmimo-perdavimo aktÄ Nr.1 ieÅ¡kovas įregistravo nuosavybės teises į degalinę. Tačiau minėtame akte nebuvo nurodyti visi 75 traktorių technikos kiemo statiniai, o tik pagrindiniai pastatai, įskaitant degalinės pastatÄ . Kiti statiniai – degalų kolonėlės, kuro rezervuarai, aikÅ¡telė, kurioje yra degalinė, nebuvo įtraukti į parduodamų objektų sÄ raÅ¡Ä . Prie degalinės pastato yra aikÅ¡telė, kurioje yra degalinės pastatas ir degalų kolonėlės. Å iuo metu 4 degalų kolonėlės yra laikinai demontuotos ir sandėliuojamos ieÅ¡kovui priklausančiame sandėlyje.

AikÅ¡telė, kurioje yra degalinės pastatas ir degalų kolonėlės, skirta degalinės eksploatacijos užtikrinimui (kad iÅ¡siliejęs kuras nepatektų ant dirvožemio, o bÅ«tų nuvedamas į naftos gaudytuvÄ ir jame iÅ¡valomas) bei technikos privažiavimui prie degalų kolonėlių. Darytina iÅ¡vada, kad aikÅ¡telė, kurioje yra degalinės pastatas ir degalų kolonėlės, yra skirta tarnauti tik pagrindiniams daiktui – degalinei. Jokių kitų statinių aikÅ¡telėje, kuri yra pažymėta indeksu a2, iÅ¡skyrus degalinę, jos sudedamÄ sias dalis (degalų kolonėles), inžinerinius tinklus, nėra.

Aikštelė yra skirta degalinės tinkamam naudojimui, tai yra transporto priemonėms patekti prie degalinės ir degalų kolonėlių bei užtikrinti aplinkosauginius reikalavimus. Todėl pagal CK 4.12 - 4.13 straipsnius ir 4.19 straipsnio 1 dalį darytina išvada, kad degalinės priklausiniu yra minėta aikštelė, kurioje yra tiek degalinės pastatas, tiek degalų kolonėlės, tiek du kanalizacijos šuliniai. Tarp šio statinio ir degalinės pastato yra nuolatinis funkcinis ryšys, tai yra statiniai yra susiję su ieškovui priklausančio turto, degalinės, veikla.

IeÅ¡kovui nuosavybės teise įgijus pagrindinį daiktÄ â€“ degalinę, jo priklausinį – aikÅ¡telę, kurioje yra tiek degalinė, tiek degalų kolonėlės, iÅ¡tinka pagrindinio daikto likimas, tai yra Å¡ie objektai nuosavybės teise turėjo atitekti pagrindinį daiktÄ Ä¯sigijusiam ieÅ¡kovui. IeÅ¡kovas nesutiko su atsakovo UAB „Seldra“ prieÅ¡ieÅ¡kiniu. Nurodė, jog atsakovas gamybÄ galėjo pradėti tik po betono formų ir medžiagų betonui lieti įsigijimo, tai yra nuo 2001 m. gegužės mėnesio.

Be to, perkamų medžiagų kiekis nebuvo didelis, kadangi betonas buvo liejamas rankiniu bÅ«du, o medžiagos sandėliuojamos prie katilinės pastato, nesinaudojant ginčo aikÅ¡tele. 2007 m. nekilnojamojo daikto (katilinės) kadastro duomenų bylos turinys (statinio nuotraukos) tik patvirtina faktÄ , kad medžiagos buvo sandėliuojamos Å¡alia katilinės pastato. AikÅ¡telė nesiriboja su atsakovui priklausančiu katilinės pastatu. Tik 2008 m. pastačius betono mazgÄ , atsakovas padidino gamybos mastus, todėl padaugėjo perkamų medžiagų kiekiai bei sandėliavimui reikalinga teritorija.

Todėl tik nuo 2008 m. atsakovas medžiagas pradėjo sandėliuoti aikÅ¡telės dalyje. Atsakovas UAB „Seldra“ jau 2008 m. balandžio 11 d. buvo informuotas, kad Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija parengė žemėtvarkos projektÄ , kuriuo prie atsakovui priklausančio katilinės pastato buvo suformuotas 0,09 ha ploto žemės sklypas. Ä® šį plotÄ aikÅ¡telė nepateko, ji buvo priskirta prie suformuoto 0,31 ha ploto žemės sklypo prie degalinės pastato. Atsakovas UAB „Seldra“ nesutiko su ieÅ¡kiniu ir pareiÅ¡kė prieÅ¡ieÅ¡kinį, kuriuo prašė pripažinti atsakovui nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį faktÄ Ä¯ 998,15 kv. m ploto aikÅ¡telės 261/998 dalį, kuri projekte pažymėta indeksu 2.

Nurodė, kad 75 traktorių technikos kiemo teritorijoje aikštelės ir kiti statiniai buvo statomi įvairiais kolūkio egzistavimo laikotarpiais ir tai buvo daroma ne konkretaus šio kolūkio technikos kiemo objekto eksploatavimui ir funkcionavimui užtikrinti. Nei viename iš dokumentų nėra nurodyti aikštelių duomenys, paskirtis, jos nėra identifikuotos ir tai parodo, jog dokumentuose apibūdintos aikštelės yra akivaizdžiai skirtos viso komplekso – žemės ūkio produkcijos gamybos techninio komplekso veiklai ir funkcionavimui.

Jei kažkuri iš aikštelių būtų skirta tik degalinės veiklai, tokie duomenys statybų dokumentuose būtų nurodyti. Nagrinėjamu atveju aikštelės yra įvardijamos tik kaip technikos kiemo dalis, todėl nei vienos iš jų negalima laikyti išimtinai degalinės funkcionavimui skirtu objektu. Teismų praktikoje pagrindinis daiktas ir jo priklausinys siejamas ne su jų fizinėmis savybėmis (buvimu greta vienas kito ir pan.), o su jų bendra ūkine paskirtimi, tarnavimu vienas kitam. Tai, kad kanalizacijos šuliniai yra šalia degalinės pastato, dar nereiškia, jog jie yra išimtinai degalinės funkcionavimui skirtas elementas.

AikÅ¡telė buvo įrengta buvusios ŽŪB „Nemėžis“ žemės Å«kio produkcijos gamybos techniniame komplekse ir skirta aptarnauti žemės Å«kio technikai bei užtikrinti kitų gamybinių-Å«kinių objektų veiklÄ . Tiek aikÅ¡telė, tiek galimai ir kanalizacijos Å¡uliniai buvo naudojami ir degalinės, ir Å¡alia esančių pastatų, ir kitai buvusios žemės Å«kio įmonės veiklai užtikrinti. Atsakovas iÅ¡ ieÅ¡kovo 2000 m. balandžio 17 d. įsigijo katilinę, kurios teritorijoje buvo įrengtas ir iki Å¡ios dienos, tai yra jau 13 metų, nuolat veikia gatvių apÅ¡vietimo stulpų betoninių pagrindų gamybos cechas.

Tarp katilinės ir ieÅ¡kovui priklausančios degalinės pastato įrengta 998,15 kv. m bendro ploto aikÅ¡telė, kuri ribojasi su paminėtais pastatais. AikÅ¡telė yra įregistruota VÄ® „Registrų centras“ kaip kiemo įrenginys, tačiau nuosavybės teisės į jÄ nėra įregistruotos nei ieÅ¡kovo, nei atsakovų, nei kokio nors kito asmens vardu. Nuo pat katilinės įsigijimo iki Å¡iol atsakovas naudojasi dalimi aikÅ¡telės bendrovės gamybinei veiklai vykdyti. Privažiavimo ir gamybos procesui reikalingų žaliavų sandėliavimui visÄ Å¡Ä¯ laikotarpį yra naudojama 261 kv. m ploto aikÅ¡telės dalis, projekte pažymėta indeksu 2.

Nei atsakovas, nei joks kitas asmuo nėra įgijęs nuosavybės teisės į aikÅ¡telę ar jos dalį. Minėta aikÅ¡telė nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, ji nėra įregistruota vieÅ¡ame registre kito asmens vardu. Atsakovas sÄ Å¾iningai įgijo aikÅ¡telės dalį ir sÄ Å¾iningai visÄ laikotarpį valdė bei buvo įsitikinęs, kad nieks neturi daugiau už jį teisių į šį daiktÄ . Trečiasis asmuo VÄ® Registrų centras prašė bylÄ nagrinėti ir sprendimÄ priimti teismo nuožiÅ«ra.

   Trečiasis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija nurodė, kad tiek ieškovas ŽŪB „Nemėžis“, tiek atsakovas UAB „Seldra“ neginčija fakto, kad nuosavybės teisės į ginčo aikštelę nėra registruotos jų vardu, taip pat kito asmens vardu. Pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalį ginčo aikštelė yra valstybės nuosavybė. Tikėtina, jog ginčo aikštelė buvo statybos komplekso projekto Nr. 43.18.22 pavadinimu „Vilniaus r. „Naujo gyvenimo“ kolūkio d.c 75 traktorių technikos kiemas“ dalimi. 1992 m. privatizavus žemės ūkio įmonę „Nemėžis“, aikštelė privatizuota nebuvo ir liko valstybės nuosavybė.

Todėl nei ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys, nei atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinys, negali bÅ«ti tenkinami.Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prašė teismui sprendimÄ priimti savo nuožiÅ«ra. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė          Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieÅ¡kinį ir prieÅ¡ieÅ¡kinį atmetė. Priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovo ŽŪB „Nemėžis“ ir atsakovo UAB „Seldra“ lygiomis dalimis valstybei 110,93 Lt paÅ¡to iÅ¡laidų.

Teismas nustatė, kad pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateiktÄ degalinės apibrėžimÄ degalinės paskirtis yra laikyti degalus ir juos pateikti. 1992 m. rugpjūčio 1 d. priėmimo-perdavimo akte Nr.1 duomenų apie tai, kad ieÅ¡kovui kartu su aukščiau nurodytais pastatais buvo perduota ginčo aikÅ¡telė, kurioje yra degalinė, degalų kolonėlės, nėra. VÄ® „Registrų centras“ duomenimis nustatytas aikÅ¡telės plotas – 998,15 kv. m, statybos pradžios ir pabaigos metai – 1989 m., aikÅ¡telė įregistruota kaip atskiras statinys, nurodyta pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis: kiti inžineriniai statiniai (kiemo įrenginiai); tuo tarpu ieÅ¡kovo nuosavybės teise įregistruotos degalinės (pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita) ir kitų statinių – degalų kolonėlių ir kuro rezervuarų (pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kiti inžineriniai statiniai (degalinių)) statybos pradžios ir pabaigos metai nurodyti – 1985 metai.

Teismas taip pat nustatė, kad aikÅ¡telė yra valstybei priklausančiame sklype, kuriame yra ir kitiems subjektams (tame tarpe ir atsakovui) priklausantys pastatai. Kad aikÅ¡telė buvo naudojama tuometiniam kolÅ«kio mechaniniam kiemui, jame esančios technikos aptarnavimui patvirtino ir liudytojai S. L. ir R. K., o liudytoja S. K. patvirtino tik tai, kad ieÅ¡kovui privatizavimo metu buvo perduota į balansÄ degalinė, aikÅ¡telė. Tačiau tuometiniam 75 traktorių kiemui, jo priėmimo eksploatacijon metu priklausė ne viena aikÅ¡telė o kelios.

Jokių įrodymų, kad ieÅ¡kovui nuosavybės teise priklausanti degalinė, degalų kolonėlės ir kuro rezervuarai funkcionuoja, yra veikiantys, jog ieÅ¡kovas turi teisę užsiimti degalinės veikla ir (ar) jÄ vykdo, ar (ir) ketina jÄ vykdyti, į bylÄ nepateikta. PrieÅ¡ingai, degalų kolonėlės yra demontuotos, pats degalinės pastatas nefunkcionuoja. AikÅ¡telė yra apleista, nėra prižiÅ«rima, tai patvirtina tiek ieÅ¡kovo, tiek atsakovo į bylÄ pateikti antstolių faktinių aplinkybių protokolai (kartu su foto nuotraukomis).

Todėl ieÅ¡kovo nurodytos aplinkybės ir argumentai (kad aikÅ¡telė, kurioje yra degalinės pastatas ir degalų kolonėlės, skirta degalinės eksploatacijos užtikrinimui) sietini su Aplinkos apsaugos ministro 2007 m. balandžio 2 d. Ä®sakymu Nr. D1-193 patvirtintu PavirÅ¡inių nuotekų tvarkymo reglamento normomis, nagrinėjamu atveju neturi reikÅ¡mės. IeÅ¡kovo nurodytos aplinkybės, kad moka žemės mokestį valstybei, nelaikytinos įrodymu, patvirtinančiu funkcinį ryšį tarp degalinės (degalų kolonėlių, rezervuarų) ir aikÅ¡telės. Kadangi ieÅ¡kovui priklausantys nuosavybės teise pastatai yra valstybei priklausančiame žemės sklype, tai ieÅ¡kovas privalo mokėti žemės mokesčius už nuomojamÄ Å¾emę.

Ieškovo pateikti dokumentai neįrodo ieškovo rūpesčio bei priežiūros ginčo aikštele. V.B. E. 2012 m. gruodžio 27 d. Specialisto išvada nelaikytina oficialiu įrodymu, pagrindžiančiu ieškinyje nurodytus argumentus apie aikštelės ir degalinės funkcinį ryšį, tai nėra prilyginama eksperto išvadai. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog V.B. E. Kvalifikacijos atestate Nr. 6017 nurodyta, kad šiam asmeniui suteikta teisė eiti statinio projekto ekspertizės vadovo, statinio ekspertizės vadovo, ypatingo statinio statybos vadovo ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovo pareigas.

IeÅ¡kovas ieÅ¡kinio kitu pagrindu ar dalyku nereiÅ¡kė, taigi, byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, darytina iÅ¡vada, kad ieÅ¡kinys neįrodytas ir todėl atmestinas.         Teismas nustatė, kad atsakovas UAB „Seldra“ Å¡alia jam nuosavybės teise priklausančios katilinės, esančios valstybinėje žemėje, sandėliuoja produkcijÄ (betono gaminius) ir tokiu bÅ«du naudojasi savavaliÅ¡kai užimtu 50 kv. m valstybinės žemės plotu, už kÄ atsakovo įmonės vadovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Atsakovas reiÅ¡kė reikalavimÄ tik dėl dalies, o ne visos ginčo aikÅ¡telės, tuo pačiu patvirtindamas, kad visa aikÅ¡tele niekada nesinaudojo. Atsakovas nepateikė jokių oficialių įrodymų, kad nuo pat katilinės įsigijimo naudojosi bÅ«tent 261/998 dalimis ginčo aikÅ¡telės ir bÅ«tent jo gamybinei veiklai vykdyti.

Be to, ieÅ¡kovo į bylÄ pateiktos foto nuotraukos, kuriose užfiksuota ginčo aikÅ¡telė ir atsakovui priklausantis katilinės pastatas patvirtina, kad foto nuotraukų darymo metu, aikÅ¡telėje ar jos dalyje, arčiau atsakovo priklausančio katilinės pastato, nėra nei atsakovui priklausančios produkcijos gaminių, nei naudojamų statybinių medžiagų. PrieÅ¡ingai, statybinės medžiagos yra prie pat katilinės pastato. Atsakovo pateiktos foto nuotraukos Nr. 24-27 prie 2013 m. liepos 25 d. antstolės B.

Č. faktinių aplinkybių protokolo padarytos 2013 m. liepos 25 d. Be to, atsakovas, teigdamas apie savo atvirÄ , sÄ Å¾iningÄ valdymÄ ginčo aikÅ¡telės dalimi bei nurodydamas, kad ieÅ¡kovas niekad nesinaudojo ginčo aikÅ¡tele, jos neprižiÅ«rėjo, aikÅ¡telė apleista, apaugusi augalais, iÅ¡ dalies prieÅ¡tarauja sau pačiam, teigdamas bÅ«tent apie jo – atsakovo naudojimÄ si ginčo aikÅ¡telės dalimi. Teismas sutiko, kad į bylÄ pateikta 2009 metų ortofoto nuotrauka patvirtina, jog bÅ«tent 2009 metais, o ne nuo 2000 metų, ginčo aikÅ¡telės dalyje buvo sandėliuojamos atsakovo statybinės medžiagos, tuo tarpu ankstesnėse 1997, 2005-2006 metų ortofoto nuotraukose, tokių duomenų neužfiksuota.

Atsakovo į bylÄ pateiktos 2000 m. gruodžio 27 d., 2001 m. gegužės 8 d., 2001 m. birželio 15 d., 2001 m. liepos 5 d., 2001 m. liepos 25 d., 2001 m. rugpjūčio 17 d. PVM sÄ skaitos faktÅ«ros apie atsakovo įsigytas statybines medžiagas, transporto panaudojimÄ bei kėlimo įrenginio – krano techninis pasas ir jo 2003 m. gegužės 30 d. techninio patikrinimo aktas, 2004 m. sausio 1 d – 2007 m. gruodžio 31 d. laikotarpio PVM sÄ skaitos-faktÅ«ros, žiniaraščiai, patvirtina tik statybinių medžiagų, smėlio, žvirgždo įsigijimÄ bei kėlimo įrenginio buvimÄ atsakovo žinioje.

Tačiau Å¡ie duomenys neįrodo atsakovo naudojimosi ginčo aikÅ¡tele ar jos dalimi. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas, visÄ ginčo aikÅ¡telės dalies valdymo laikotarpį, kai įsigijo katilinę, bÅ«tų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas įteisinti ginčo aikÅ¡telės dalį savo nuosavybės teise (bÅ«tų organizavęs ginčo objekto kadastrinius matavimus, kreiptųsi į atitinkamas valstybės institucijas su praÅ¡ymais, inicijuotų ginčo aikÅ¡telės įteisinimÄ ir pan.) ar iÅ¡vieÅ¡inti jos valdymÄ naudojimÄ .

Tai paneigia atsakovo argumentus, kad egzistuoja visų įstatymo nustatytų sÄ lygų, nurodytų CK 4.68 – 4.71 straipsniuose, visuma. Todėl nėra pagrindo remtis liudytojų D. D., A. D., E. K. parodymų dalimi apie atsakovo statybinių medžiagų laikymÄ ginčo aikÅ¡telėje. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai         IeÅ¡kovas UAB „Nemėžis“ apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys, ir priimti naujÄ sprendimÄ , kuriuo ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys bÅ«tų patenkintas visiÅ¡kai.

        Apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas grindžia Å¡iais argumentais:        1) Byloje esantis VÄ® „Registrų centras“ iÅ¡raÅ¡as patvirtina, kad pastatas – degalinė, degalų kolonėles ir kuro rezervuarai priklauso ŽŪB „Nemėžis“. Darytina pagrįsta ir logiÅ¡ka iÅ¡vada, kad aikÅ¡telė, kurioje yra degalinės pastatas ir degalų kolonėlės, yra skirta tarnauti tik pagrindiniam daiktui – degalinei. Jokių kitų statinių aikÅ¡telėje, kuri yra pažymėta indeksu a2, iÅ¡skyrus degalinę, jos sudedamÄ sias dalis (degalų kolonėles), inžinerinius tinklus –2 kanalizacijos Å¡ulinius, nėra.

Taigi tinkamam degalinės funkcionavimui yra reikalinga aukščiau minėta aikÅ¡telė, kurioje yra tiek degalinė, tiek degalų kolonėlės. Å i aikÅ¡telė yra skirta degalinės tinkamam naudojimui, tai yra transporto priemonėms patekti prie degalinės ir degalų kolonėlių bei užtikrinti aplinkosauginius reikalavimus. AikÅ¡telė buvo pastatyta tam, kad užtikrintų tinkamÄ ir kokybiÅ¡kÄ degalinės naudojimÄ bei atitiktų aplinkosauginius reikalavimus. IÅ¡ to darytina pagrįsta iÅ¡vada, kad degalinės, kaip pagrindinio daikto ir aikÅ¡telės (degalinės priklausinio) egzistuoja funkcinis ryÅ¡ys, kuris yra nuolatinio pobÅ«džio ir teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas, kadangi aikÅ¡telė buvo naudojama nuolat, užtikrindama tinkamÄ degalinės naudojimÄ ir aplinkosauginių reikalavimų įgyvendinimÄ .

Teismas nevertino aplinkybių apie tai, kad aikÅ¡telė reikalinga tam, kad bÅ«tų galima tinkami naudotis joje esančiu degalinės pastatu, degalų kolonėlėmis. Kiemo aikÅ¡telėje nebuvo jokių kitų objektų, iÅ¡skyrus aukščiau paminėtus pastatus, aikÅ¡tele negalima naudotis atskirai, nes ji apima teritorijÄ tik aplink degalinės pastatÄ , o ne viso kiemo teritorijÄ . Tokiu bÅ«du, teismas, tinkamai neiÅ¡tyręs ir nenustatęs aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių, padarė neteisingÄ iÅ¡vadÄ , kad kiemo statinys (aikÅ¡telė, plane pažymėta indeksu a2) savo funkcine paskirtimi nėra susijęs su ieÅ¡kovui priklausančiu degalinės pastatu ir jam priklausančiais statiniais (degalų kolonėlėmis).

PrieÅ¡ingai, aikÅ¡telės, kuri yra degalinės teritorijoje, funkcinį ryšį patvirtina ir tai, kad degalinės statiniai privalo turėti specialiai įrengtÄ teritorijÄ , skirtÄ naftos produktams priimti, laikyti, perpilti. Degalinei aptarnauti įrengta speciali teritorija yra susijusi nuolatiniu funkciniu ryÅ¡iu. Šį funkcinį ryšį patvirtina įstatymų leidėjo priimti aplinkosauginiai reikalavimai. Aplinkos apsaugos ministro 2004 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. D1-34 patvirtintų Skystojo kuro degalinių projektavimo, statybos ir eksploatavimo aplinkos (iÅ¡skyrus oro) apsaugos reikalavimų 5.4. papunktyje yra apibrėžiama degalinės sÄ voka, tai yra degalinė – tai ne tik statiniai, įrenginiai bet ir specialiai įrengta teritorija, skirta skystiems naftos produktams priimti, laikyti, perpilti į transporto priemonės ar kito mechanizmo kuro bakus ir (ar) į kilnojamÄ sias talpyklas (kanistrus).

2) Teismas nevertino pateiktos projektinės dokumentacijos VIII tome „Degalinė“ esančio aiÅ¡kinamojo raÅ¡to. Å is įrodymas tik patvirtina faktÄ , kad aikÅ¡telė, kurioje yra degalinės pastatas ir degalų kolonėlės, skirta degalinės eksploatacijos užtikrinimui (kad iÅ¡siliejęs kuras nepatektų ant dirvožemio, o bÅ«tų nuvedamas į naftos gaudytuvÄ ir jame iÅ¡valomas) bei technikos privažiavimui prie degalų kolonėlių. Å is įrodymas patvirtino nuolatinį ir funkcinį ginčo aikÅ¡telės ryšį su degalinės pastatu. 2005 m.

ŽŪB „Nemėžis“ kreipėsi į vieÅ¡Ä jį registrÄ , kad suformuoti nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų bylas, tai yra neįregistruotiems nekilnojamiesiems objektams. Pirmoji komplekso turto dalis buvo pastatyta ir priimta naudoti 1984 m. gruodžio mėn. Ä® šį priimtų naudoti objektų sÄ raÅ¡Ä pateko tiek degalinės pastatas, tiek ir prie jos esanti aikÅ¡telė. Pažymėtina, kad statant pirmÄ jÄ komplekso dalį, kartu buvo pastatytos betoninės aikÅ¡telės prie pastatų. 1989 m. pabaigus statyti likusiÄ komplekso dalį, buvo padengta asfaltu likusi technikos kiemo teritorija.

Asmuo, atlikęs kadastrinius matavimus, suklydo tiek dėl aikÅ¡telės ploto (su kuo sutiko VÄ® „Registrų centras“ ir šį netikslumÄ paÅ¡alino), tiek dėl Å¡ios aikÅ¡telės medžiagos, tai yra klaidingai įrašė medžiagÄ â€žasfaltas“, todėl, analizuojant ieÅ¡kovo pateiktus dokumentus vieÅ¡o registro įstaigai, klaidingai buvo įraÅ¡yti aikÅ¡telės statybos pabaigos metai. Å ias aplinkybes patvirtina ieÅ¡kovo pateikti dokumentai – 1984 m. rugpjūčio mėnesio priėmimo naudoti valstybinės komisijos aktas, kuris buvo patvirtintas 1984 m. gruodžio 3 d., 1984 m. gruodžio 1 d. statybos montavimo darbų priėmimo aktas Nr. 366.

Teismas, Å¡ių įrodymų, priimdamas procesinį sprendimÄ , nevertino. IeÅ¡kovas siekė nuginčyti kadastriniuose matavimuose įsivėlusiÄ statybos pabaigos metų datÄ , ginčo aikÅ¡telės dangos medžiagÄ ir pačios aikÅ¡telės ploto dydį. Trečiasis asmuo VÄ® „Registrų centras“ iÅ¡ dalies patenkino ieÅ¡kinio reikalavimus, susijusius su kadastriniuose matavimuose įsivėlusia klaida ir pakeitė ginčo aikÅ¡telės plotÄ , tačiau duomenų apie ginčo aikÅ¡telės statybos pabaigos metus, jos dangos medžiagÄ atsisakė pakeisti, nurodydami, kad Å¡iuos duomenis galės keisti ginčo aikÅ¡telės savininkas.

IeÅ¡kovas, siekdamas nevilkinti proceso, atsisakė nuo reiÅ¡kiamų reikalavimų trečiajam asmeniui VÄ® „Registrų centras“, kadangi Å¡iuos duomenis galės keisti ginčo aikÅ¡telės savininkas. Teismas Å¡ių aplinkybių visiÅ¡kai nevertino. 3) Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti V. B. E. specialisto iÅ¡vadÄ , nurodydamas, kad Å¡i iÅ¡vada nelaikytina oficialiu raÅ¡ytiniu įrodymu, eksperto kvalifikacija yra netinkama. Teismas turi teisę vertinti bet kokia objektyvia forma iÅ¡reikÅ¡tÄ byloje esančiÄ informacijÄ , jeigu įstatymas specialiai nenustato įrodinėjimo priemonių ribojimo.

IeÅ¡kovas reikalavimÄ dėl priklausinio pripažinimo įrodinėjo įvairiais raÅ¡ytiniais įrodymais, kartu ir specialisto iÅ¡vada. Kadangi iÅ¡vadoje yra žinių apie bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, todėl ji vertintina kaip raÅ¡ytinis įrodymas, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo nevertino, tuo pažeisdamas CPK 177 straipsnio 2 dalį. Negalima sutikti su teismo motyvu, kad teismo ekspertas, kuriam suteikta teisė eiti statinio (gyvenamojo ir negyvenamojo) projekto ekspertizės vadovo, statinio ekspertizės vadovo, ypatingo statinio statybos vadovo ir ypatingo statinio statybos techninės priežiÅ«ros vadovo pareigas, negalėjo pateikti iÅ¡vados apie statinio (aikÅ¡telės) funkcinį ryšį su jos teritorijoje esančiais statiniais.

PrieÅ¡ingai, asmuo, kuriam suteikta eiti statinio (gyvenamojo, negyvenamojo) projekto ekspertizės vadovo pareigas, turi specialių žinių, reikalingų nustatant aplinkybes apie statinių funkcinį tarpusavio ryšį, analizuojant projektinę tokių statinių dokumentacijÄ , todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti šį ieÅ¡kovo pateiktÄ Ä¯rodymÄ . Be to, teismas, atsisakydamas vertinti specialisto iÅ¡vadÄ , taip pat nevertino ir byloje pateiktos projektinės dokumentacijos, kurioje yra nurodytos reikÅ¡mingos aplinkybės, susijusios su ginčo aikÅ¡telės funkciniu ryÅ¡iu su degaline.

Teismas netinkamai vertino ir nepasisakė dėl byloje apklaustų liudytojų parodymų, kurie patvirtino aplinkybes susijusias su ginčo aikÅ¡telės, kaip degalinės priklausinio, faktiniu naudojimu nuo pat aikÅ¡telės įrengimo momento, tai yra nevertino liudytojų paaiÅ¡kinimų apie iÅ¡imtinį ginčo aikÅ¡telės naudojimÄ tik degalinės veikloje. Pats faktas, kad degalinė Å¡iuo metu nėra eksploatuojama, negali paneigti funkcinio ryÅ¡io tarp degalinės ir aikÅ¡telės nuo pat Å¡ių objektų statybų pabaigos.          Atsakovas UAB „Seldra“ apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinis, ir priimti naujÄ sprendimÄ , kuriuo atsakovo prieÅ¡ieÅ¡kinis bÅ«tų patenkintas visiÅ¡kai.

        Apeliacinį skundÄ atsakovas grindžia Å¡iais argumentais:         1) Teismas neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus. Bylose dėl juridinę reikÅ¡mę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumÄ lemia tai, kad Å¡iose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Ä® Å¡iÄ aplinkybę bÅ«tina atsižvelgti, sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimÄ . Be to, byloje esantys įrodymai turi bÅ«ti vertinami kompleksiÅ¡kai, bet ne atskirai vienas nuo kito.

Teismas pažeidė minėtas įrodinėjimo taisykles. Teismas apsiribojo tik byloje pateiktų foto ir ortofoto nuotraukų analize ir apie valdymo fakto egzistavimÄ sprendė vos pagal kelis momentinius vaizdus, neatsižvelgdamas į kitus įrodymus – liudytojų parodymus, dokumentus ir kitas reikÅ¡mingas aplinkybes. AikÅ¡tele atsakovas naudojosi ir joje nepertraukiamai vykdė veiklÄ nuo 2000 m. AikÅ¡telėje laikomos statybinės medžiagos buvo naudojamos ir nuolat papildomos. Tai įrodo byloje pateiktos PVM sÄ skaitos-faktÅ«ros, žiniaraščiai.

NatÅ«ralu, kad vykstant gamybai medžiagos baigdavosi, jas reikėdavo papildyti, todėl tam tikrÄ laikÄ aikÅ¡telėje galėjo nieko nebÅ«ti. Tikėtina, kad tuo metu, kai buvo daromos foto ar ortofoto nuotraukos, aikÅ¡telėje laikomos atsakovo statybinės medžiagos buvo pasibaigusios ir dar nebuvo papildytos. Faktui, kokiu laikotarpiu aikÅ¡telėje buvo vykdoma veikla, nustatyti, įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę turėtų ne viena nuotrauka, o nuotraukos, kuriose aikÅ¡telė bÅ«tų užfiksuota nuosekliai skirtingais laikotarpiais.

Tuo tarpu byloje daugiau nuotraukų nėra. Todėl spręsti apie valdymo terminÄ remiantis tik keliomis tÄ pačiÄ dienÄ darytomis nuotraukomis negalima. PVM sÄ skaitos-faktÅ«ros patvirtina, kad atsakovas visÄ laikÄ nuo katilinės įsigijimo įsigydavo didelius kiekius statybinių medžiagų ir Å¡ie kiekiai nuolat augo. Tokie kiekiai negalėjo bÅ«ti sandėliuojami mažame plote tik prie atsakovo katilinės. Jiems buvo reikalinga žymiai didesnė erdvė. Kitos vietos, kur galėtų laikyti statybines medžiagas, atsakovas neturėjo.

Todėl naudojosi aikÅ¡telės dalimi.             2) Teismas neteisingai sprendė, kad atsakovas nepateikė oficialių įrodymų, jog nuo katilinės įsigijimo naudojosi bÅ«tent 261/998 dalimi aikÅ¡telės. Ä®gyjamosios senaties instituto esmė yra galimybė sÄ Å¾iningam asmeniui įgyti nuosavybės teisę į tam tikrÄ turtÄ , kurį jis nepertraukiamai, atvirai ir teisėtai valdo įstatymų nustatyta laiko tarpÄ . Dėl Å¡ios priežasties asmuo, siekiantis įgyti nuosavybės teisę į daiktÄ Ä¯gyjamosios senaties pagrindu, gali neturėti galimybės pateikti oficialių dokumentų, kurie galėtų įrodyti, kokia dalis turto yra valdoma.

Jeigu atsakovas turėtų oficialių praÅ¡omÄ nustatyti juridinį faktÄ patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismÄ . Be to, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. spalio 14 d. pažymoje nurodyta, kad atsakovo pagaminta produkcija sandėliuojama 50 m2 plote, esančiame Å¡alia jai nuosavybės teise priklausančio katilinės pastato. Antstolio 2013 m. liepos 25 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad atsakovas naudoja 261 kv.m. ploto aikÅ¡telės dalį.

Pagal CPK 635 straipsnio 4 dalį antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas turėjo bÅ«ti laikomas oficialiu raÅ¡ytiniu įrodymu ir turėti didesnę įrodomÄ jÄ galiÄ . Byloje nėra ginčo, kad atsakovas valdo dalį aikÅ¡telės. Valdoma dalis gali bÅ«ti nustatyta pagal aukščiau nurodytus dokumentus. Tačiau teismas Å¡ių įrodymų nevertino. Teismas taip pat nevertino ir liudytojų D. D., A,D. ir E. K. parodymų. Nurodė, kad iÅ¡ kitų byloje esančių duomenų galima spręsti, kad prieÅ¡ieÅ¡kinis nepagrįstas ir neįrodytas.

Todėl teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Minėtų liudytojų parodymai leidžia spręsti, kad aikÅ¡telę atsakovas valdė jau nuo 2000 m.            3) Teismas nepagrįstai nusprendė, kad nėra duomenų, jog atsakovas bÅ«tų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas įteisinti ginčo aikÅ¡telės dalį nuosavybės teise ar iÅ¡vieÅ¡inti jos valdymÄ . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog tiek registracija vieÅ¡ajame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiÅ¡kia valdymo nebuvimo ir negali bÅ«ti vertinama taip, kad susidarytų teismui kliÅ«tis konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę.

Asmeniui turi bÅ«ti suteikiama galimybė įrodyti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atitiko įstatyme tiesiogiai įtvirtintas sÄ lygas, kurioms esant gali bÅ«ti pripažįstama jo nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu. Atsakovas neturėjo pareigos registruoti aikÅ¡telės valdymo fakto. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas yra kreipęsis į Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, praÅ¡ydamas leisti iÅ¡sinuomoti dalį valstybinės žemės, kurioje yra ir atsakovo valdoma aikÅ¡telė, kad galėtų įteisinti naudojimÄ si aikÅ¡telės dalimi, tačiau iÅ¡nuomoti valstybinę žemę buvo atsisakyta.

Kiti asmenys visÄ aikÅ¡telės valdymo laikotarpį žinojo, kad aikÅ¡tele naudojasi bÅ«tent atsakovas, tai yra aikÅ¡telės valdymas buvo atviras.         Atsakovas UAB „Seldra“ atsiliepimu į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ praÅ¡o skundÄ atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį nepakeistÄ . Nurodo, jog nors aikÅ¡telėje nėra kitų statinių ir ji apima ne visÄ kiemo teritorijÄ , tai savaime nepatvirtina, kad ji negali bÅ«ti naudojama kitų objektų veiklai.

Tai, kad aikÅ¡telė negali bÅ«ti pripažinta degalinės priklausiniu, įrodo duomenys apie subjektų, kurių naudojimuisi skirta aikÅ¡telė, ratÄ ir aikÅ¡telės registracijos Nekilnojamojo turto registre duomenys. AikÅ¡telė buvo skirta aptarnauti žemės Å«kio technikai bei užtikrinti kitų gamybinių-Å«kinių objektų veiklÄ . Taip pat ir katilinės, kadangi privažiavimas prie katilinės skirtas kurui užpilti į katilinėje esančias talpas, yra pavaizduotas kaip aikÅ¡telės neatskiriamoji dalis.

Å ias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino liudytojai R. K. ir S. L., kurie paaiÅ¡kino, kad aikÅ¡telė buvo naudojama ne tik degalinės veiklai užtikrinti, bet ir Å¡alia jos esančios katilinės aptarnavimui. Todėl ieÅ¡kovo reikalavimas besÄ lygiÅ¡kai visÄ aikÅ¡telę pripažinti tik degalinės priklausiniu neatitinka faktinės situacijos. Aplinkybė, jog aikÅ¡telė iki privatizacijos net nebuvo įregistruota ir perduota ieÅ¡kovui kartu su degaline, patvirtina, kad ji nebuvo ir nėra bÅ«tina iÅ¡imtinai degalinės veiklai vykdyti, o buvo ir turi bÅ«ti naudojama ne tik ieÅ¡kovo, bet ir kitų aplink esančių objektų aptarnavimui.

Nekilnojamojo turto registro duomenys aiÅ¡kiai parodo, kad degalų kolonėlės ir kuro rezervuarai yra skirti aptarnauti tik degalinę. Tuo tarpu aikÅ¡telė yra atskiras inžinerinis kiemo statinys, kuris nėra skirtas tarnauti iÅ¡imtinai degalinei. Degalinė buvo pastatyta 1985 m., kai tuo tarpu aikÅ¡telė įrengta 1989 m. Taigi degalinė tam tikrÄ laikÄ funkcionavo be aikÅ¡telės ir visiÅ¡kai atliko savo funkcijas. Degalinės veikla nebuvo vykdoma pakankamai ilgÄ laikÄ , nėra vykdoma ir Å¡iuo metu.

IeÅ¡kovas ilgÄ laikÄ nevaldė ir nenaudojo Å¡ios aikÅ¡telės degalinės veiklai. IeÅ¡kovas neturi Energetikos ministerijos iÅ¡duotso licencijos verstis vykdyti degalinės veiklÄ .            IeÅ¡kovas UAB „Nemėžis“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundÄ praÅ¡o skundÄ atmesti. Nurodo, jog iÅ¡ bylos duomenų negalima tiksliai nustatyti, kada pradėta naudotis dalimi aikÅ¡telės, kokio dydžio dalimi, ar Å¡i dalis buvo valdoma nepertraukiamai, kiek tęsėsi valdymas.

Å iuo atveju negalima kalbėti apie sÄ Å¾iningÄ ir teisėtÄ daikto įgijimÄ ir valdymÄ . Atsakovas žinojo, jog ieÅ¡kovas turi daugiau teisių į šį turtÄ ir egzistuoja objektyvios kliÅ«tys, trukdančios įsigyti jį nuosavybėn. Atsakovo pateiktos PVM sÄ skaitos-faktÅ«ros, žiniaraščiai ir kiti duomenys nei patys, nei visumoje su kitais įrodymais, nepatvirtina, kad atsakovas naudojosi aikÅ¡tele ar jos dalimi. Atsakovas gamybÄ galėjo pradėti tik po betono formų ir medžiagų betonui lieti įsigijimo, tai yra nuo 2001 m. gegužės mėnesio.

Statinio nuotraukos tik patvirtina, kad medžiagos buvo sandėliuojamos Å¡alia katilinės, nenaudojant aikÅ¡telės. Betono mazgas buvo pastatytas tik 2008 m. Tik tada atsakovas padidino gamybos mastus, todėl kilo naudojimosi aikÅ¡tele poreikis. Liudytojų parodymai yra nenuoseklÅ«s ir prieÅ¡taringi, juos paneigia byloje esantys ir aukÅ¡tesnę galiÄ turintys raÅ¡ytiniai įrodymai. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad į jo praÅ¡omÄ iÅ¡nuomoti 0,56 ha sklypÄ Ä¯Ä—jo bÅ«tent aikÅ¡telė arba jos dalis.

Todėl negalima teigti, kad atsakovas aikÅ¡tele nuo pat katilinės įsigijimo 2000 m. balandžio 17 d. daugiau nei 10 metų nepertraukiamai naudojasi kaip savo daiktu, sÄ Å¾iningai ir teisėtai. Byloje yra pateikti oficialÅ«s raÅ¡ytiniai įrodymai, jog ieÅ¡kovas privatizavo visÄ Å¾emės Å«kio įmonei priklausiusį turtÄ , tarp Å¡io turto objektų ir aikÅ¡telę. IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas bylÄ nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).Byloje kilo ginčai dėl aikÅ¡telės pripažinimo degalinės priklausiniu, dėl nuosavybės teisių į aikÅ¡telę įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad 1984 m. rugpjūčio mėnesį „Naujojo gyvenimo“ kolÅ«kio 75 traktorių technikos kiemo priėmimo naudoti valstybinės komisijos aktu (t.

II, b.l.140-143) bei Aktu Nr. 366 (t. II, b.l.144) buvo priimtas eksploatacijon 75 traktorių kiemas, kurį kartu sudarė ir degalinė, keliai ir aikÅ¡telės. Vilniaus rajono „Naujo gyvenimo“ kolÅ«kis ir Vilniaus kelių statybos valdyba Nr. 9 1989 m. vasario 7 d. sudarė Kapitalinės statybos tipinę sutartį, pagal kuriÄ rangovas įsipareigojo atlikti 5050 kv. m Technikos kiemo kelių ir aikÅ¡telių m, statybÄ (t. II,b.l.62-63). Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1988 m. lapkričio 21 d. potvarkiu Nr. 230 p Vilniaus rajono kolÅ«kio „Naujas gyvenimas“ pavadinimas buvo pakeistas į „Nemėžis“ (t.

I, b.l. 23-24), kuris buvo privatizuotas pagal 1992 m. gegužės 11 d. pajų pasirašymo sutartį ir nuo 1992 m. liepos 21 d. buvo registruotas juridinių asmenų registre pavadinimu Vilniaus rajono ŽŪB „Nemėžis“ (t. I, b.l. 34; t. III, b.l. 41-42). ŽŪB „Nemėžis“ 1992 m. rugpjūčio 1 d. priėmimo-perdavimo aktu buvo perduotos teisės į nekilnojamuosius daiktus. Ieškovas 2000 m. balandžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perdavė atsakovui UAB „Seldra“ katilinę už 10.000,00 Lt (t.

I, b.l. 105). Å iuo metu Nekilnojamojo turto registre nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) yra registruota 12 nekilnojamojo turto objektų, iÅ¡ kurių sandėlis priklauso UAB „Ajasta“, o katilinė – UAB „Seldra“. Visi kiti pastatai – dvejos mechaninės dirbtuvės, buitinis pastatas, sandėlis, trys garažai, degalinė ir degalų kolonėlė su kuro rezervuarais priklauso ŽŪB „Nemėžis“. Nuosavybės teisės į teritorijoje esančiÄ aikÅ¡telę neįregistruotos (t.

I, b.l. 6-11; 44-50). Žemės sklypas, kuriame yra katilinė, degalinė ir aikštelė su kitais inžineriniais statiniais (degalų kolonėle ir kuro rezervuarais), nuosavybės teise priklauso valstybei (t. I, b.l. 30-32; 188). Dėl aikštelės pripažinimo degalinės priklausiniu Pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir 1964 m.

CK 153 straipsnyje. Remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, antraeilį daiktÄ iÅ¡tinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra Å«kine paskirtimi. Pagal kasacinio teismo praktikÄ , kurį daiktÄ pripažinti pagrindiniu, o kurį – antraeiliu, yra kiekvieno konkretaus atvejo įvertinimo pagal faktinius duomenis, galiojančius įstatymus ir sutartis rezultatas (LAT 2007 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2007).

Konstatuojant teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas priklausinio sÄ sajas su pagrindiniu daiktu, yra svarbus ne jų fizinis ryÅ¡ys (geografinė padėtis, buvimas vieno Å¡alia kito), o funkcinis ryÅ¡ys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas pagrindiniam daiktui tarnauti ir susijęs su juo bendra Å«kine paskirtimi, taip pat pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryÅ¡ys bÅ«tų pripažintas teisiÅ¡kai reikÅ¡mingu, jis turi bÅ«ti nuolatinio pobÅ«džio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (LAT 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008).

Pasisakydamas dėl priklausinių teisinio statuso kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad vienas iÅ¡ priklausinių požymių yra tas, jog tai yra savarankiÅ¡ki daiktai, o Nekilnojamojo turto registro nuostatos nelemia ir nereglamentuoja, kad daiktas ar jo dalis tik dėl jo registracijos ar dėl tokių jo savybių kaip suformavimas nekilnojamojo turto objektu arba unikalaus numerio suteikimo negali bÅ«ti pripažintas daikto priklausiniu (LAT 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2013). Aplinkybė, ar daiktas yra priklausinys, ar ne, nustatytina atsižvelgiant į įrodymų vertinimo taisykles, suformuluotas CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu teismo posėdyje.

Ä®rodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiÅ¡kiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomÄ jÄ galiÄ tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iÅ¡ anksto nustatytos galios, iÅ¡skyrus oficialiuosius raÅ¡ytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiÅ¡kai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvienÄ Ä¯rodymÄ atskirai ir įrodymų visetÄ . Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas (LAT 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).Pirmos instancijos teismas nepakankamai iÅ¡samiai tyrė ir vertino bylos faktines aplinkybes, neanalizavo visų turto įsigijimo pagrindus patvirtinančių įrodymų bei faktiÅ¡kai egzistuojančio degalinės ir aikÅ¡telės funkcinio ryÅ¡io.

Skundžiamame sprendime buvo aptariamas tik 1992 m. rugpjūčio 1 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr.1, pagal kurio duomenis ieÅ¡kovo nuosavybės teisės į gytus objektus buvo registruotos Nekilnojamojo turto registre. Tačiau teismas visai neanalizavo pirminių nuosavybės teisę perleidžiančių dokumentų, kurių pagrindu buvo sudarytas ir minėtas priėmimo-perdavimo aktas. Pagal Vilniaus rajono privatizavimo komisijos nutarimÄ 1992 m. gegužės 11 d. buvo sudaryta pajų pasiraÅ¡ymo sutartis Nr. 8, kuria buvo privatizuota žemės Å«kio įmonė „Nemėžis“, tai yra žemės Å«kio produkcijos gamybinis-technologinis komplektas, pasiraÅ¡ant pajų 100 procentų privatizavimo objekto vertės (t.

III, b.l. 61). Pagal Å¡iÄ sutartį Vilniaus rajono privatizavimo komisija 1992 m. gegužės 18 d. iÅ¡davė nuosavybės teisės liudijimÄ , kad fizinių asmenų grupei pagal priedėlį bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso „Nemėžio“ žemės Å«kio įmonės žemės Å«kio gamybinis technologinis komplektas (t. III, b.l. 62). IÅ¡raÅ¡e iÅ¡ 1992 m. rugpjūčio 1 d. priėmimo-perdavimo akto nurodyta, kad buvo atliktas mechaninių dirbtuvių, buitinio administravimo pastato, sandėlių, garažų, katilinės ir degalinės priėmimas-perdavimas (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla Nr. 41/17186, b.l. 81).

Minėtų dokumentų sudarymo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos žemės Å«kio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad privatizavimo objektÄ sudaro žemės Å«kio įmonių turtas, iÅ¡skyrus grÄ Å¾inamÄ savininkams. Valstybės lėšomis sukurti socialinės ir gamybinės infrastruktÅ«ros, melioracijos, taip pat kiti aukÅ¡tesniosios pakopos vietos savivaldybės arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti specifinės paskirties objektai gali bÅ«ti privatizuojami tik rajono valdybos sprendimu.

Taigi, pagal nurodytus dokumentus ieÅ¡kovui buvo perduota įmonė kaip turtinis kompleksas, tai yra bendros Å«kinės paskirties vienijamų daiktų visuma. Tačiau sudarant priėmimo-perdavimo aktÄ , į jį nebuvo įtraukta aikÅ¡telė, kuri pagal pateiktus planų ir statybos projekto dokumentus turto perėmimo metu egzistavo ir buvo naudojama žemės Å«kio veikloje. Å iÄ aplinkybę patvirtina ir liudytojų S. L. ir R. K. parodymai. Todėl pripažintina, kad aikÅ¡telė įėjo į bendrÄ Å«kinį kompleksÄ ir savo funkcijomis buvo susijusi su tam tikrais perduotais statiniais bei buvo naudojama.

Pažymėtina, kad Å¡iuo metu aikÅ¡telė, degalinė ir katilinė yra valstybei priklausančiame, bet Nekilnojamojo turto registre neįregistruotame žemės sklype (t. I, b.l. 188). Pačios aikÅ¡telės kadastro duomenys buvo nustatyti tik 2010 m. sausio 11 d. (t. I, b.l. 199), tačiau nuosavybės teisės į jÄ nėra įregistruotos. Todėl aplinkybė, jog į 1992 m. rugpjūčio 1 d. priėmimo-perdavimo aktÄ aikÅ¡telė nebuvo įtraukta, nereiÅ¡kia, jog aikÅ¡telė nebuvo faktiÅ¡kai perduota ieÅ¡kovui kartu su visu statinių kompleksu.Vilniaus rajono „Naujo gyvenimo“ kolÅ«kio Nemėžio g.c. 75 tranktorių technikos kiemo projekto sudėtyje buvo numatyta: 75 traktorių mechaninės dirbtuvės, požeminiai tepalų rezervuarai, atsarginių dalių sandėlis, 60 vietų automaÅ¡inų garažas, 20 vietų kombainų garažas, 60 vietų traktorių garažas, degalinė, maÅ¡inų plovimo aikÅ¡telė, technikos pakrovimo-iÅ¡krovimo rampa, 2x100 m3 talpos prieÅ¡gaisriniai rezervuarai, katilinė ir apytakinė sistema (t.

I, b.l. 25-29). Minėto projekto VIII tome kartu su degaline apraÅ¡ytos ir maÅ¡inų plovimo aikÅ¡telė bei technikos pakrovimo-iÅ¡krovimo rampa. Galima daryti iÅ¡vadÄ , kad pagal to meto projektÄ pagrindiniu statiniu buvo pripažįstama degalinė, tuo tarpu maÅ¡inų plovimo aikÅ¡telė bei technikos pakrovimo-iÅ¡krovimo rampa buvo projektuojamos tik kaip degalinės tinkamam funkcionavimui bÅ«tini priklausiniai. Tačiau pirmos instancijos teismas nevertino Å¡io dokumento bei kitų byloje esančių degalinės ir aikÅ¡telės su degalų kolonėlėmis planų (t.

I, b.l. 14-16; t. III, b.l.

66) bei antstolio 2014 m. vasario 11 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kuriame nurodyta, kad 15,323 m atstumu nuo degalinės pastato yra įrengti du kuro perpylimo siurbliai, šalia degalinės įrengti du šuliniai (t. II, b.l. 132-138).V. B. E. 2012 m. gruodžio 27 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog 300 m3 degalinė yra suprojektuota kaip degalų priėmimo, laikymo, išpilstymo bei išdavimo į benzinvežius kompleksas, susidedantis iš antžeminių rezervuarų, kuro kolonėlių ir jas jungiančių vamzdynų trasų, ir yra suprojektuotas kaip vientisas technologinis objektas, todėl degalų rezervuarai be kolonėlių vieni be kitų funkcionuoti negali.

Aikštelė, plane pažymėta indeksu a2 ir degalų kolonėlės yra technologiškai būtinos degalinei funkcionuoti (t. III, b.l. 63-65). Iš dalies sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad minėtas dokumentas nėra prilyginimas teismo eksperto išvadai, tačiau jis vis tiek turėjo būti vertinamas kaip bet kuris kitas įrodymas, kartu su visa byloje esančių rašytinių duomenų visuma. Be to, V.B. E. kvalifikacijos atestate nurodyta, kad jam yra suteikta teisė eiti statinio projekto ekspertizės vadovo, statinio ekspertizės vadovo, ypatingo statinio statybos vadovo ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovo pareigas (t.

III, b.l. 73). Minėta kvalifikacija pripažintina pakankama nustatyti kelių statinių tarpusavio funkciniam ryÅ¡iui. Todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į V.B. E. pateiktus argumentus.Aplinkybės, jog degalų kolonėlės yra demontuotos, pats degalinės pastatas nefunkcionuoja, aikÅ¡telė yra apleista bei nėra duomenų, ar ieÅ¡kovas turi teisę užsiimti degalinės veikla, jÄ vykdo ar ketina vykdyti, nėra susiję su statinių funkcinio ryÅ¡io egzistavimu. Å ios aplinkybės tik patvirtina, kad ieÅ¡kovas neturėdamas registruotų nuosavybės teisių į aikÅ¡telę, negali tinkamai naudoti ir degalinės bei kolonėlių.

Ieškovas, neketindamas ateityje užsiimti degalinės veikla, taip pat negali šio turto pelningai realizuoti, kadangi potencialiam degalų prekyba užsiimti ketinančiam verslo subjektui, vien degalinės, be aikštelės, įsigijimas neužtikrintų tinkamo verslo funkcionavimo. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Aplinkos apsaugos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 patvirtinto Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento reikalavimus ir jų reikšmę galimai teršiamos teritorijos tinkamam eksploatavimui.

Pripažintina, kad ieÅ¡kovo rÅ«pinimÄ si aikÅ¡tele patvirtina tai, kad jis mokėjo žemės mokestį valstybei, kadangi aikÅ¡telė ir degalinė yra valstybei priklausančiame žemės sklype. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieÅ¡kovu, jog pagal pateiktÄ duomenų visumÄ pripažintina, kad tarp degalinės, degalų kolonėlės ir kuro rezervuarų bei aikÅ¡telės yra funkcinis ryÅ¡ys, tai yra aikÅ¡telė yra skirta tam, kad bÅ«tų galima tinkamai ir pagal paskirti naudoti degalinę, todėl aikÅ¡telė pripažintina degalinės priklausiniu pagal CK 4.19 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgiant į tai pirmos instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys, panaikintina, ieÅ¡kinį tenkinant visiÅ¡kai ir pripažįstant aikÅ¡telę degalinės priklausiniu bei ieÅ¡kovui priklausančia nuosavybės teise.            Dėl nuosavybės teisės į aikÅ¡telę įgijimo pagal įgyjamÄ jÄ senatį fakto nustatymo  Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ Ä¯gy­ja­mo­ji se­na­tis yra sa­va­ran­kiÅ¡­kas nuo­sa­vy­bės tei­sės įgi­ji­mo bÅ«­das (CK 4.47 straips­nio 11 punk­tas).

Jis tai­ko­mas, kai pa­reiÅ¡­kė­jas nė­ra ir ne­bu­vo įgi­jęs nuo­sa­vy­bės tei­sės į daik­tÄ iki su­ei­nant ter­mi­nams, nu­sta­ty­tiems CK 4.68 straips­nio 1 da­ly­je, bet pra­Å¡o teis­mo kon­sta­tuo­ti, kad yra vi­sos CK 4.68–4.71 straips­niuo­se nu­ma­ty­tos sÄ ­ly­gos. Tai­gi Å¡iuo at­ve­ju teis­mi­nio nag­ri­nė­ji­mo da­ly­kas yra CK 4.58–4.71 straips­niuo­se nu­ma­ty­tų ap­lin­ky­bių, pa­tvir­ti­nan­Äių val­dy­mo tei­sė­tu­mÄ , sÄ ­Å¾i­nin­gu­mÄ , at­vi­ru­mÄ ir ne­per­trau­kia­mu­mÄ , kon­sta­ta­vi­mas ir nuo­sa­vy­bės tei­sės įgi­ji­mo fak­to pri­pa­Å¾i­ni­mas, o nuo­sa­vy­bės tei­sės įgi­ji­mo fak­tas pa­gal įgy­ja­mÄ ­jÄ se­na­tį yra tai­ko­mas tik Å¡io­mis sÄ ­ly­go­mis:

1) pa­reiÅ¡­kė­jas nė­ra ir ne­bu­vo įgi­jęs nuo­sa­vy­bės tei­sės į daik­tÄ ki­to­kiu CK 4.47 straips­ny­je nu­ma­ty­tu bÅ«­du;

2) yra vi­sos CK 4.68–4.71 straips­niuo­se nu­ma­ty­tos sÄ ­ly­gos:

a) daik­to val­dy­mas yra pra­si­dė­jęs sÄ ­Å¾i­nin­gai;

b) daik­tas nė­ra įre­gist­ruo­tas ki­to as­mens var­du;

c) vi­sÄ val­dy­mo lai­ko­tar­pį daik­tas bu­vo val­do­mas tei­sė­tai, sÄ ­Å¾i­nin­gai, at­vi­rai ir ne­per­trau­kia­mai;

d) daik­tas vi­sÄ val­dy­mo lai­ko­tar­pį bu­vo val­do­mas kaip sa­vas, t. y. pa­reiÅ¡­kė­jas el­gė­si kaip daik­to sa­vi­nin­kas ir su­vo­kė, kad ki­ti as­me­nys ne­tu­ri dau­giau tei­sių už jį į val­do­mÄ daik­tÄ ;

e) val­dy­mas tę­sė­si CK 4.68 straips­nio 1 da­ly­je nu­sta­ty­tÄ ter­mi­nÄ (CK 4.47 straips­nio 11 punk­tas) (LAT 2004 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2004).Pagal CK 4.70 straipsnio 1 dalį asmuo, įgyjantis daiktÄ nuosavybėn įgyjamÄ ja senatimi, turi bÅ«ti ne tik sÄ Å¾iningas to daikto įgijėjas, tai yra užvaldydamas daiktÄ turėjo bÅ«ti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomÄ daiktÄ , bet taip pat jis privalo iÅ¡likti sÄ Å¾iningas valdytojas visÄ Ä¯gyjamosios senaties laikÄ ir net įgydamas daiktÄ nuosavybėn įgyjamÄ ja senatimi neturi žinoti apie kliÅ«tis, trukdančias įgyti jam tÄ daiktÄ nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių bÅ«tų.

Valdymas taip pat turi bÅ«ti teisėtas – įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis). IeÅ¡kovas 2000 m. balandžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perdavė atsakovui UAB „Seldra“ katilinę už 10.000,00 Lt (t. I, b.l. 105). Taigi, atsakovas pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo tik vienÄ objektÄ iÅ¡ pardavėjui priklausančio pastatų komplekso. Todėl negalima pripažinti, kad atsakovas, savavaliÅ¡kai pradėdamas naudotis jam nepriklausančių pastatų komplekse esančios aikÅ¡telės dalimi, elgėsi kaip sÄ Å¾iningas valdytojas.

            Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad 2013 m. liepos 25 d. stovintis pastatas yra nenaudojamas kaip degalinė, aplink pastatÄ esanti betonuota aikÅ¡telė yra apleista, daug kur apaugusi augalais. Minėtame žemės plote nėra galimybės nustatyti, kur baigiasi veiklos nevykdančios degalinės betonuota aikÅ¡telė ir kur prasideda žvyras. Žemės plotas tarp degalinės ir UAB „Seldra“ pastato yra naudojamas UAB „Seldra“ veiklai vykdyti.

Nuo degalinės iki UAB „Seldra“ užimto ploto yra apie 10 metrų, nuo UAB „Seldra“ pastato iki nuotraukose užfiksuotos cisternos yra apie 33 metrai (t. I, b.l. 80-96). Minėtas dokumentas yra sudarytas tik 2013 m. liepos 25 d., jame taip pat nurodyta, jog aplink degalinę esanti betonuota aikštelė yra apleista. Todėl priešingai, negu apeliaciniame skunde teigia atsakovas, antstolio faktinių aplinkybių protokolas nepatvirtina, kad atsakovas būtų valdęs ir prižiūrėjęs aikštelę ne mažiau kaip dešimtį metų.

Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. spalio 14 d. raÅ¡tas (t. I, b.l. 179) taip pat nepatvirtina, kad atsakovas 10 metų naudojasi aikÅ¡tele, kadangi jame nurodyta, jog tik 2012 m. sausio 30 d. valstybinėje žemėje buvo atliktas patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad atsakovas Å¡alia jam nuosavybės teise priklausančio pastato sandėliuoja betono gaminius ir savavaliÅ¡kai užima 50 m2 valstybinės žemės plotÄ . Taigi, duomenys apie atsakovo užimtÄ valstybinės žemės plotÄ yra užfiksuoti tik nuo 2012 m.

Be to, nėra aiÅ¡ku ar nurodytas 50 m2 užimtas plotas apima ir aikÅ¡telę, kadangi visis trys statiniai – degalinė, aikÅ¡telė ir katilinė – yra valstybei priklausančiame žemės sklype. Vilniaus rajono savivaldybės administracija patvirtino, kad UAB „Seldra“ valstybinės žemės naudojimo nedeklaravo ir žemės nuomos mokesčio nuo 2003 m. nemokėjo (t. II, b.l. 147).Pirmos instancijos teismas detaliai iÅ¡analizavo byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus: fotonuotraukas bei atsakovo pateiktas PVM sÄ skaitas-faktÅ«ras, taip pat tinkamai juos įvertino, atsižvelgdamas į kitus byloje esančius duomenis.

Teismas padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad tik 2009 m. darytoje ortofoto nuotraukoje matyti, jog aikÅ¡telėje yra laikomi tam tikri objektai, tuo tarpu 1997, 2005-2006 metų ortofoto nuotraukose tokių objektų neužfiksuota (t. I, b.l. 139-141). Taip pat ir pateiktos PVM sÄ skaitos-faktÅ«ros nepatvirtina, kad jose nurodytos statybinės medžiagos buvo laikomos bÅ«tent ginčo aikÅ¡telėje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad atsakovas negali bÅ«ti laikomas sÄ Å¾iningas aikÅ¡telės įgijėjas pagal CK 4.70 straipsnį, kadangi ieÅ¡kovas, teisėtai įgijęs visus žemės Å«kio įmonės objektus kartu su degaline, degalų kolonėle ir kuro rezervuarais, turi teisę į aikÅ¡telę kaip į degalinės priklausinį.

Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo ieÅ¡kinį, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Å¡ios sprendimo dalies. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iÅ¡ naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimÄ arba priima naujÄ sprendimÄ , jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymÄ . Nagrinėjant bylÄ pirmos instancijos teisme ieÅ¡kovas sumokėjo 1.695,00 Lt žyminio mokesčio (t.

I, b.l. 5;

39) ir 2.000,00 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų už advokato pagalbÄ (t. III, b.l. 39-43). Kadangi ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys patenkintas, iÅ¡ atsakovo UAB „Seldra“ ieÅ¡kovui priteistinos 3.695,00 Lt (1.070,15 €) dydžio bylinėjimosi iÅ¡laidos. IeÅ¡kovas apeliacinio proceso metu sumokėjo 490,91 € žyminio mokesčio (t. IV, b.l.

37) ir 800,00 € bylinėjimosi iÅ¡laidų advokatui už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundÄ parengimÄ (t. IV, b.l. 50; 79). Nurodyta iÅ¡laidų advokato pagalbai suma nevirÅ¡ija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalių dydžių 8.10 ir 8.11 punktuose nustatytų maksimalių dydžių už apeliacinį skundÄ ir už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ (1.184,39 € ir 905,71 €), todėl ieÅ¡kovui priteistinos bylinėjimosi iÅ¡laidos iÅ¡ atsakovo UAB „Seldra“.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,  n u t a r i a :            Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys, panaikinti ir dėl Å¡ios dalies priimti naujÄ sprendimÄ .            Tenkinti ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį visiÅ¡kai.            Pripažinti, kad aikÅ¡telė, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), plane pažymėta indeksu a2, esanti (duomenys neskelbtini), yra pagrindinio daikto – degalinės, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), priklausinys ir nuosavybės teise priklauso ieÅ¡kovui ŽŪB „Nemėžis“, j.a.k. 186079829.             Priteisti ieÅ¡kovui ŽŪB „Nemėžis“, j.a.k. 186079829, iÅ¡ atsakovo UAB „Seldra“, j.a.k. 223790160, 1.070,15 € (3.695,00 Lt) bylinėjimosi iÅ¡laidas.             Priteisti iÅ¡ atsakovo UAB „Seldra“, j.a.k. 223790160, 32,13 € (110,93 Lt) paÅ¡to iÅ¡laidas į valstybės biudžetÄ (įmokos kodas – 5660, sÄ skaitos Nr (duomenys neskelbtini), Swedbank, AB, gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija).             KitÄ Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistÄ .             Priteisti ieÅ¡kovui ŽŪB „Nemėžis“, j.a.k. 186079829, iÅ¡ atsakovo UAB „Seldra“, j.a.k. 223790160, 1.290,91 € bylinėjimosi iÅ¡laidas apeliaciniame procese.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                             Laima Gerasičkinienė                                                                                                                                                                                                                                                       Vidas Stankevičius                                                                                                                                                                                                                        Jūratė Varanauskaitė