33f2b7ca-36d1-42b3-bb23-166c294d8b5a · Kauno apygardos teismas

Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-256-530/2018Teisminio proceso Nr. 4-13-3-00086-2018-6Procesinio sprendimo kategorija 21.11.10. (S) Kauno apygardos teismas N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. birželio 7 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danutė Giačaitė,apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinio nusižengimo bylÄ pagal M. V. ir jo atstovės R. V. apeliacinį skundÄ dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rÅ«mų 2018 m. kovo 16 d. nutarimo M.

V. administracinio nusižengimo byloje. Teismas n u s t a t ė : M. V. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rÅ«mų 2018 m. kovo 16 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinį nusižengimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 506 straipsnio 4 dalyje, ir jam skirta 115 Eur (vieno Å¡imto penkiolikos eurų) bauda už tai, kad 2018 m. vasario 10 d. apie 4 val. 15 min. (duomenys neskelbtini), bÅ«damas neblaivus (nustatytas 2,42 promilės neblaivumas), sugriebęs už striukės ties petimi, laikė policijos pareigÅ«nÄ M.

Å ., tuo savo veiksmais trukdė policijos pareigÅ«nui M. Å . vykdyti Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 5 punkte, 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas funkcijas ir tol nevykdė teisėto Å¡io pareigÅ«no nurodymo jį paleisti, kol pareigÅ«nas M. Å . panaudojo specialiÄ priemonę – lazdÄ , ja suduodamas M. V. per rankÄ .Apeliaciniame M. V. ir jo atstovės R. V. skunde praÅ¡oma panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rÅ«mų 2018 m. kovo 16 d. nutarimÄ ir administracinio nusižengimo bylos teisenÄ nutraukti.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su įrodymų vertinimu, nurodoma, kad remiantis tokiu vertinimu priimtas sprendimas pažeidžia teisingo bylos nagrinėjimo principus, t. y. teisingumo, sÄ Å¾iningumo bei protingumo. Nors bylos nagrinėjimas vyko žodžiu, buvo apklausti liudytojai M. Å . ir M. J., tačiau į aplinkybes, kurias jie paliudijo ir kurios prieÅ¡taravo raÅ¡ytiniams jų parodymas nebuvo atsižvelgta. Abu liudytojai žodžiu teigė, kad apeliantas nedalyvavo konflikte. M. Å . apeliantÄ pamatė tik tada, kai Å¡is neva sugriebė jį už liemenės, M.

J. teigė, kad matė apeliantÄ , tačiau jis nedalyvavo asmenų, prie kurių bėgo liudytojai, konflikte. Tuo tarpu tarnybiniuose praneÅ¡imuose liudytojai įvardina, kad apeliantas buvo vienas iÅ¡ konflikte dalyvavusių asmenų. Kaip matome, liudytojų parodymai prieÅ¡taringi. Liudytojas M. Å . teigė, kad su apeliantu nesikalbėjo, jis jam nieko nesakė. Tačiau toliau apklausoje teigė, kad apeliantas buvo neblaivus ir jis tai supratęs iÅ¡ neriÅ¡lios kalbos, nekoordinuotų judesių. Lieka visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kada ir kodėl liudytojas suprato, kad apeliantas neblaivus.

Apeliantas neginčija neblaivumo fakto, tačiau atskleidžia liudytojo parodymų nenuoseklumÄ , kas verčia abejoti visa įvykių seka. Taip pat abejonių kelia ir liudytojo M. Å . neprisiminimas tokių įvykio aplinkybių kaip, kuris iÅ¡ pareigÅ«nų vežė apeliantÄ Ä¯ policijos komisariatÄ , kuris tikrino blaivumÄ alkotesteriu, tačiau iki smulkmenų atsimena kurioje vietoje apeliantas neva sugriebė jį už striukės. Tokia atsiminimų eiga verčia abejoti liudytojo parodymų tikslumu. Liudytojas M.

Å . teigė, kad link konfliktuojančių asmenų bėgo kartu. Liudytojas M. J. teigė, kad bėgo apie 30 metrų atstumu nuo kolegos M. Å .. Kyla klausimas, kaip buvo iÅ¡ tiesų. Toliau liudytojas M. J. teigė, kad aiÅ¡kiai matė, kad apeliantas sugriebė M. Å . už liemenės ties pečiu, aiÅ¡kiai girdėjo, kad M. Å . liepė jį paleisti ir apeliantui to nepadarius, M. Å . panaudojo lazdÄ , kuria sudavė per rankas. Pažymima, kad vadinamasis incidentas, kai apeliantas neva sugriebė M. Å . už liemenės ties pečiu, truko kelias sekundes.

Pažymima, kad liudytojas M. J., bėgdamas apie 30 metrų atstumu, tamsoje, teigė aiÅ¡kiai matęs visas smulkmenas, tokias kaip, tiksliÄ sugriebimo vietÄ , tikslius žodžius. Tai yra praktiÅ¡kai neįmanoma, todėl kyla abejonių dėl liudytojo patikimumo.Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo proceso metu liudytojas M. J. prisipažino, kad jo tarnybinis praneÅ¡imas yra beveik identiÅ¡kas liudytojo M. Å . tarnybiniam praneÅ¡imui ir taip yra todėl, kad M. J. rašė tarnybinį praneÅ¡imÄ â€žant“ jau paraÅ¡yto M.

Å . tarnybinio praneÅ¡imo. Toks elgesys ne tik, kad pažeidžia tarnybinės etikos principus, tačiau apskritai eliminuoja M. J., kaip liudytojo parodymus. Liudytojas privalo duoti teisingus parodymus, ANK 581 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už melagingų parodymų davimÄ liudytojas atsako pagal Baudžiamojo kodekso 235 straipsnį. Liudytojo parodymai yra viena iÅ¡ įrodymų rÅ«Å¡ių ir turi atspindėti realiÄ situacijÄ , tikrus liudytojo matytus įvykius, girdėtus žodžius. Teismo procese neapklaustas liudytojas laukia už teismo posėdžių salės durų tam, kad galėtų pasakyti tik tai, kÄ matė, girdėjo pats, o ne patvirtinti kitų liudytojų žodžius.

Å iuo atveju, M. J. tiek tarnybinis praneÅ¡imas, tiek parodymai negali bÅ«ti vertinami, nes visiÅ¡kai nėra aiÅ¡ku, kiek Å¡is liudytojas matė pats, ar apskritai matė, ar tiesiog patvirtino kolegos apraÅ¡ytÄ Ä¯vykio versijÄ . Nesuprantama, kodėl teismas pripažino visas įrodinėjimo taisykles pažeidžiantį M. J. tarnybinį praneÅ¡imÄ kaip dokumentÄ , kuriame fiksuoti įvykio įrodymai. Žodiniai liudytojų parodymai prieÅ¡taravo tarnybiniuose praneÅ¡imuose nurodytai įvykių versijai.

Taip pat nebuvo kreipiamas dėmesys į liudytojų parodymų realumÄ , kaip jau minėta, 30 metrų atstumu, tamsoje aiÅ¡kiai matyti veiksmÄ , trunkanti 3-4 sekundes yra neįmanoma. Apeliaciniame skunde nesutinkama, kad apeliantas administracinį nusižengimÄ padarė veikdamas tiesiogine tyčia, todėl, kad jis apskritai nepadarė inkriminuojamo administracinio nusižengimo. Apeliantas neneigia neblaivumo fakto, bei jis niekaip neįtakojo jo veiksmų, neblaivumo įtaka apskritai nebuvo nagrinėta, todėl vien neblaivumo fakto neužtenka, vertinti tai kaip sunkinančiÄ aplinkybę.

Be to, liudytojai M. Å . ir M. J. liudijo, kad apeliantas nei suimamas, nei vėliau nesiprieÅ¡ino, buvo taikus.Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato virÅ¡ininko A. J. atsiliepime praÅ¡oma teismo nutarimÄ palikti nepakeistÄ ir apeliacinio skundo netenkinti.M. V. ir jo atstovės R. V. apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliaciniame skunde keliami klausimai, susiję su byloje surinktų įrodymų vertinimu ir ginčijamos jo pagrindu apylinkės teismo padarytos iÅ¡vados dėl M. V. kaltės padarius administracinį nusižengimÄ , numatytÄ ANK 506 straipsnio 4 dalyje, nesutinkama su nustatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Atsižvelgiant į ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ reglamentavimÄ , pagal kurį apygardos teismas, nagrinėdamas bylÄ dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose, tai yra, skundžiamo nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas įrodymų vertinimo aspektu.Pagrindinės duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo nuostatos įtvirtintos ANK 569 straipsnyje. Vadovaujantis Å¡io straipsnio 4 dalimi, teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra iÅ¡skirtinė teismo teisė, todėl administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto nutarimo priėmimÄ .Apygardos teismas, iÅ¡nagrinėjęs apeliacinį skundÄ , dar kartÄ patikrinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtus įrodymus, daro iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjant M.

V. administracinio nusižengimo bylÄ ir sprendžiant jo administracinės atsakomybės padarius ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatytÄ nusižengimÄ klausimÄ , duomenų pripažinimÄ Ä¯rodymais ir jų vertinimÄ reglamentuojančių normų buvo laikomasi. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylÄ , betarpiÅ¡kai apklausė liudytojais policijos pareigÅ«nus, iÅ¡klausė M. V., iÅ¡tyrė raÅ¡ytinius įrodymus ir savo iÅ¡vadas dėl M. V. kaltės padarius jam inkriminuotÄ administracinį nusižengimÄ , pagrindė aptartų įrodymų visumos analize bei vertinimu.

Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų iÅ¡vadų ir tėra apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamÄ nutarimÄ . Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (nauja redakcija nuo 2016 m. sausio 1 d., TAR 2015 m. liepos 33 d.) 21 straipsnis reglamentuoja pareigÅ«nų turimus įgaliojimus.

Ä®gyvendindamas policijos uždavinius, pareigÅ«nas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar prieÅ¡inasi, panaudoti prievartÄ . PareigÅ«no reikalavimai ir nurodymai turi bÅ«ti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigÅ«nų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, Å¡ių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams. Už Å¡ių reikalavimų ar nurodymų nevykdymÄ asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. V. Å¡ios nutarties 1 punkte nurodytu laiku ir vietoje bÅ«damas neblaivus (nustatytas 2,42 promilės neblaivumas), sugriebęs už striukės ties petimi, laikė policijos pareigÅ«nÄ M. Å ., tuo savo veiksmais trukdė policijos pareigÅ«nui M. Å . vykdyti Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 5 punkte, 22 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas funkcijas ir tol nevykdė teisėto Å¡io pareigÅ«no nurodymo jį paleisti, kol pareigÅ«nas M. Å . panaudojo specialiÄ priemonę – lazdÄ , ja suduodamas M.

V. per rankÄ . AukÅ¡tesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pripažindamas M. V. padarius jam inkriminuotÄ administracinį nusižengimÄ , pagrįstai rėmėsi byloje surinktais raÅ¡ytiniais duomenimis: administracinio nusižengimo protokolu, iÅ¡ kurio matyti, jog jame yra užfiksuotos esminės padaryto nusižengimo aplinkybės, policijos pareigÅ«nų M. Å . ir M. J. tarnybiniais praneÅ¡imais, liudytojais apklaustų policijos pareigÅ«nų M. Å . ir M. J. parodymais teisme. PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, esminių skirtumų ar neatitikimų tarp policijos pareigÅ«nų parodymų teismo posėdžio metu ir tarnybiniuose praneÅ¡imuose nurodomų aplinkybių galinčių turėti reikÅ¡mės kitokio procesinio sprendimo priėmimui aukÅ¡tesnės instancijos teismas nenustatė.

Policijos pareigÅ«nas M. Å . teismo posėdžio metu apklausiamas liudytoju nurodė, kad pamatė du vyriÅ¡kius galimai konfliktuojant, bėgo link konflikto vietos, paskui jį bėgo kolega M. J.. Likus 7-10 metrų iki konflikto vietos M. V. sugriebė jį rankomis už striukės ir liemenės ties pečiu, taip jį sulaikė, dėl ko turėjo sustoti. Sugriebimo metu M. V. nieko nesakė. Jis du kartus pakartojo, kad paleistų, tačiau M. V. jo nepaleido, jis iÅ¡sitraukė specialiÄ jÄ priemonę – teleskopinę lazdÄ ir jam sudavė per rankÄ .

Tuomet pribėgo M. J. ir M. V. buvo pargriautas. Tokios pat įvykio aplinkybės nurodytos ir policijos pareigÅ«no M. Å . 2018 m. vasario 10 d. ir 2018 m. vasario 20 d. tarnybiniuose praneÅ¡imuose, kad pareigÅ«nui bėgant link konflikto jį rankomis sugriebė už liemenės ir striukės M. V., taip neleisdamas bėgti toliau, keletÄ kartų sakė, jog paleistų, tačiau jis reikalavimo nevykdė, kol buvo suduota specialia priemone lazda į rankÄ . Tada pribėgo M. J. ir jie pargriovė asmenį ant žemės. Teismo posėdyje apklausiamas policijos pareigÅ«nas M.

J. nurodė, kad pamatė vykstantį konfliktÄ maždaug už 50 metrų, su M. Å . bėgo į tÄ pusę. Priekyje bėgo M. Å .. Jis matė, kaip M. V., kuris buvo akivaizdžiai neblaivus, sugriebė M. Å . už liemenės ir traukė, dėl ko pastarasis nustojo bėgti, M. Å . du kartus liepė jį paleisti, nepaleidus iÅ¡sitraukė lazdÄ ir sudavė M. V. per rankÄ . Tuomet jis pribėgo ir abu pargriovė M. V. ant žemės. Taip pat įvykio aplinkybes policijos pareigÅ«nas M. J. nurodė ir 2018 m. vasario 10 d. tarnybiniame praneÅ¡ime, kuriame nurodoma, kad pastebėjo konfliktÄ , artėjant link konfliktuojančių asmenų, vienas asmuo M.

Å . prabėgant pro jį, suėmė už uniformos, už liemenės ir striukės ties pečiu, taip neleisdamas prabėgti. M. Å . kelis kartus pareikalavo paleisti, to jis nedarė, todėl pareigÅ«nas sudavė jam teleskopine lazda per rankÄ . Liudytojui pribėgus prie pareigÅ«no M. Å ., M. V. pargriovė.Abejoti nuosekliais ir raÅ¡ytiniuose įrodymuose užfiksuotas aplinkybes atitinkančiais savo tarnybines pareigas vykdžiusių minėtų pareigÅ«nų tarnybiniuose praneÅ¡imuose duotais paaiÅ¡kinimais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokio pagrindo.

Jokių esminių prieštaravimų tarp policijos pareigūnų paaiškinimų teisme ir tarnybiniuose pranešimuose nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad policijos pareigūnų parodymai teisme ir jų tarnybiniuose pranešimuose nurodomos aplinkybės prieštaringos, todėl jų negalima laikyti patikimu įrodymų yra nepagrįsti. Tai, kad 2018 m. vasario 10 d. tarnybiniuose pranešimuose, kurie surašyti iš karto po įvykio policijos pareigūnai nurodė, jog M.

V. buvo vienas iš konflikte dalyvavusių asmenų, nepaneigia policijos pareigūnų parodymų ir nesuteikia pagrindo jais abejoti. Policijos pareigūnas M. Š. 2018 m. vasario 20 d. pateiktame tarnybiniame pranešime nurodo, jog pastebėjo, kad keli asmenys pradėjo konfliktuoti, du iš jų atsidūrė toliau, bėgant link jų pro asmenų grupę, kuri konfliktavo, vienas iš vyriškių buvusių prie besistumdančių asmenų (t. y. M. V.) sugriebė jį rankomis. Taigi akivaizdu, jog patikslintame policijos pareigūno tarnybiniame pranešime aiškiai nurodoma, kad M.

V. buvo prie konfliktuojančių asmenų grupės. Be to, apklausiamas teismo posėdyje policijos pareigÅ«nas paaiÅ¡kino, jog pirmajame tarnybiniame praneÅ¡ime nurodė, kad M. V. įvardino buvus iÅ¡ bÅ«rio konflikte dalyvavusių asmenų, nes jis buvo netoli konflikto, kur buvo Å¡Å«kaujama. Teismas įvertinęs Å¡ias aplinkybes, o taip pat, tai, kad pats M. V. nurodė, kad pradėjus konfliktuoti draugui su nepažįstamu asmeniu, jis pabandė juos iÅ¡skirti, kad neįvyktų konfliktas, policijos pareigÅ«nų pirminiuose tarnybiniuose praneÅ¡imuose nurodomos aplinkybės, kad jis buvo tarp konfliktuojančių asmenų, buvo nurodytos bendrÄ ja prasme ir dar neiÅ¡aiÅ¡kėjus visoms įvykio aplinkybėms, nes M.

V. buvo netoli konflikto, o neblaivių, šūkaujančių asmenų buvo daug. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. V. įvykio metu buvo neblaivus, jam nustatytas 2,42 promilės neblaivumo laipsnis, apeliantas nurodo, kad neblaivumo fakto neginčija, tačiau teigia jog liudytojo M. Š. parodymai prieštaringi, nes jis teigė, kad su apeliantu nesikalbėjo, tuo tarpu tarnybiniuose pranešimuose nurodoma, kad M. V. buvo neblaivus suprato iš kalbos. Iš teismo posėdžio garso įrašo matyti, jog policijos pareigūnas M.

Å . nurodė, kad M. V. nesakė, kodėl jį laiko ir nepaleidžia, tačiau jis buvo stipriai neblaivus, kalba neriÅ¡li, mintys padrikos. Policijos pareigÅ«nas teismo posėdžio metu nurodė, kad M. V. vėliau policijos komisariate reiÅ¡kė pretenzijas. Ä®vertinus aptartas aplinkybes matyti, jog M. V. sugriebdamas policijos pareigÅ«nui už uniformos nesakė, kodėl taip elgiasi, tačiau vėliau pareigÅ«nas galėjo įvertinti M. V. kalbos riÅ¡lumÄ . Be to, policijos pareigÅ«nas nurodė, jog suprato, kad asmuo neblaivus ir iÅ¡ kitų požymių.

Policijos pareigÅ«nų parodymų patikimumas ginčijamas nurodant, kad policijos pareigÅ«nai nevienodai nurodė atstumÄ , kuriuo bėgo link konfliktuojančių asmenų, abejojama, kad policijos pareigÅ«nas M. J. bėgdamas 30 metrų atstumu nuo M. Å . galėjo matyti ir girdėti M. V. veiksmus ir žodžius. Tačiau vertinant įrodymų visumÄ ir policijos pareigÅ«nų nurodomas aplinkybes, akivaizdu, jog kilus konfliktui jie bėgo prie konfliktuojančių asmenų, pirmasis bėgo M. Å ., kurį sugriebė M.

V., paskui bėgo M. J., kuris nuosekliai nurodė, jog matė, kaip M. V. sugriebė M. Å . už liemenės ir traukė, girdėjo, kaip pastarasis du kartus liepė paleisti, tačiau M. V. nepaleido, po ko M. Å . panaudojo specialiÄ jÄ priemonę ir jam pribėgus pargriovė ant žemės. Akivaizdu, jog policijos pareigÅ«nai bėgo į konflikto pusę, visas įvykis su M. V. truko kelias sekundes, policijos pareigÅ«nas M. Å . teismo posėdžio metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini) gatvė buvo apÅ¡viesta, todėl teismui nekyla jokių abejonių, kad policijos pareigÅ«nas M.

J. matė ir girdėjo aplinkybes, kurias nurodė savo tarnybiniame pranešime, o taip pat patvirtino apklausiamas posėdžio metu. Atmetant apeliacinio skundo argumentus pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl policijos pareigūnų M. Š. ir M. J. 2018 m. vasario 10 d. tarnybinių pranešimų vertinimo, aukštesnės instancijos teismas su pateiktais teismo argumentais visiškai sutinka. Policijos pareigūnai dalyvavo tame pačiame įvykyje, matė tas pačias faktines aplinkybes, todėl ir tarnybiniuose pranešimuose aplinkybės nurodomos tos pačios.

Be to, pareigÅ«nai apklausti teismo posėdyje smulkiai nurodė visas įvykio aplinkybes, bÅ«dami prisiekę dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimÄ , jokių esminių prieÅ¡taravimų tarp policijos pareigÅ«nų tarnybiniuose praneÅ¡imuose ir apklausiant teismo posėdyje nurodomų aplinkybių nenustatyta. Ä®vertinus aptartas aplinkybes aukÅ¡tesnės instancijos teismas sprendžia, jog policijos pareigÅ«nų parodymai dėl esminių administracinio nusižengimo padarymo ir kvalifikavimui svarbių aplinkybių nuoseklÅ«s, aiÅ¡kÅ«s, atitinka faktines bylos aplinkybes, jokio pagrindo jai netikėti ar laikyti nepatikimais, kaip nurodoma apeliaciniame skunde nėra.

Ä®rodymų prieÅ¡taringumo aukÅ¡tesnės instancijos teismas nenustatė. Å iame kontekste pažymima ir tai, kad aptarti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad M. V. veikė tiesiogine tyčia. Matė ir suprato, kad sugriebia ir laiko policijos pareigÅ«nÄ (policijos pareigÅ«nas buvo su uniforma, pareigÅ«nas du kartus iÅ¡reiÅ¡kė reikalavimÄ jį paleisti), kuris bėga link konfliktuojančių asmenų ir norėjo taip veikti. Apeliaciniame skunde nesutinkama su nustatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nusižengimÄ padarė bÅ«damas neblaivus ir Å¡i aplinkybė turėjo įtakos nusižengimo padarymui.

Tačiau įvertinus nusižengimo padarymo pobÅ«dį, t. y., kad sugriebė bėgantį policijos pareigÅ«nÄ ir jį laikė, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui daryti iÅ¡vadÄ , kad tokie veiksmai buvo įtakoti neblaivumo.Esant tokioms aplinkybėms laikyti, kad nutarime padarytos iÅ¡vados yra neteisingos, neatitinka įrodymais nustatytų aplinkybių, nėra pagrindo. Atsižvelgdamas į visa tai, kas buvo iÅ¡dėstyta, apygardos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro jokio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo nutarimÄ .Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismasn u t a r i a:

Palikti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rÅ«mų 2018 m. kovo 16 d. nutarimÄ nepakeistÄ ir M. V. ir jo atstovės R. V. apeliacinio skundo netenkinti.Å is nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dienÄ ir yra neskundžiamas.       Teisėja                                                                                                               Danutė Giačaitė