2017-02-14 Nr. AB-3828-3-62-3-01861-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-658-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01861-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, po 100 Eur neturtinės žalos už kiekvieną baudos izoliatoriuje praleistą parą žeminančiomis žmogaus orumą ir garbę sąlygomis, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. vasario 24 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. vasario 24 d. atitinkamais laikotarpiais buvo uždarytas į Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) baudos izoliatorių. Baudos izoliatoriaus kameros buvo perpildytos, sąlygos jose antisanitarinės, dėl to pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, diskomfortą, psichologinį spaudimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, pablogėjo pareiškėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sumažėjo bendravimo galimybės, tapo irzlus. Papildomai pažymėjo, kad esant baudos izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. buvo apribota galimybė bendrauti laiškais ir skambučiais, todėl skambinti ir siųsti laiškus galėjo tik kas 15 parų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Alytaus PN) pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gegužės 21 d. buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 18, kurios plotas yra 12,21 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos. Nuo 2013 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. gegužės 28 d., nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. spalio 8 d., nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. spalio 3 d., nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. lapkričio 11 d. pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 2, kurios plotas yra 29,51 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos.

Nuo 2013 m. birželio 12 d. iki 2013 m. birželio 27 d., nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2013 m. liepos 9 d., nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr.15, kurios plotas yra 11,64 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos. Nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. iki 2013 m. rugsėjo 23 d., nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. spalio 22 d., nuo 2013 m. spalio 22 d. iki 2013 m. lapkričio 7 d. pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 4, kurios plotas yra 14,48 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos.

Nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 17, kurios plotas yra 11,25 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos. Nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 13, kurios plotas yra 11,97 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos. Nuo 2015 m. vasario 18 d. iki 2015 m. vasario 24 d. pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 9, kurios plotas yra 6,32 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos.

Pažymėjo, kad Alytaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas, jis vyko keliais etapais. Dalis kamerų pradėta eksploatuoti 2009 m. sausio mėnesį, kita dalis – 2010 m. birželio mėnesį. Remonto metu visose baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo kamerose buvo pakeisti langai (plastikiniais), durys, naujai įrengti tualetai, tualetuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Kameros aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi.

Baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpos įrengtos pagal remonto atlikimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) reikalavimus. Tačiau baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų kamerose bausmę atliekantys nuteistieji piktybiškai gadina ir laužo kamerose esantį inventorių, baldus, šviestuvus, duris, langus ir elektros instaliaciją, radijo taškus ir prižiūrėtojo iškvietimo sistemą.

Pataisos namų administracija tvarko ir remontuoja nuteistųjų piktybiškais veiksmais padarytus gedimus. Pažymėjo, kad lovos miegamuosiuose ir kamerose yra metalinės, jų būklė gera, nuteistiesiems yra išduodami švarūs čiužiniai ir patalynė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė J. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 960 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.2 punkte nustatyta, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad nagrinėjamu laikotarpiu laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka Alytaus PN.

Pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindė tuo, kad ginčijamu laikotarpiu baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 18, 2, 15, 4, 17, 13 ir 9 jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas. Kadangi duomenų apie konkrečiais laikotarpiais baudos izoliatoriuose kartu su pareiškėju apgyvendintų (laikytų) nuteistųjų skaičių atsakovas nepateikė, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas baudos izoliatoriaus kamerų gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų (lovų) skaičiaus.

Teismas, remdamasis atsakovo į bylą pateiktais duomenimis, nustatė, kad: baudos izoliatoriaus 18 kameros plotas yra 12,21 kv. m, šioje patalpoje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 3,67 kv. m ploto; baudos izoliatoriaus 2 kameros plotas yra 29,51 kv. m, šioje patalpoje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 3,68 kv. m ploto; baudos izoliatoriaus 15 kameros plotas yra 11,64 kv. m, šioje patalpoje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 3,88 kv. m ploto; baudos izoliatoriaus 4 kameros plotas yra 14,48 kv. m, šioje patalpoje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 3,62 kv. m ploto; baudos izoliatoriaus 17 kameros plotas yra 11,25 kv. m, šioje patalpoje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 3,75 kv. m ploto; baudos izoliatoriaus 13 kameros plotas yra 11,97 kv. m, šioje patalpoje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 3,99 kv. m ploto; baudos izoliatoriaus 9 kameros plotas yra 6,32 kv. m, šioje patalpoje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 3,16 kv. m ploto.

Pareiškėjas papildomai nurodė, kad baudos izoliatoriaus 15, 17 ir 18 kamerose buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl šiose kamerose kalėjo po 4 asmenis, tokiu būdu nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas.

Teismas iš atsakovo pateikto Nuteistųjų uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių arba karcerį apskaitos žurnalo (toliau – ir Apskaitos žurnalas) atskirų lapų kopijų nustatė, kad baudos izoliatoriaus 18, 15 ir 17 kamerose bausmę atlikinėjo po tris nuteistuosius. Tačiau į bylą išreikalavus Apskaitos žurnalą nustatyta, kad baudos izoliatoriaus 18 kameroje nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gegužės 21 d. bausmę atlikinėjo 4 nuteistieji. Teismas pažymėjo, kad Apskaitos žurnalo eil. Nr. 724 nurodytas 18 kameros numeris ištaisytas į 14 numerį. Taip pat nustatyta, kad baudos izoliatoriaus 15 kameroje nuo 2013 m. birželio 12 d. iki 2013 m. birželio 27 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. ir baudos izoliatoriaus 17 kameroje nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. bausmę atlikinėjo 4 nuteistieji.

Teismas akcentavo, kad Apskaitos žurnalo duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog baudos izoliatoriaus 15, 17 ir 18 kamerose buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl šiose kamerose kalėjo po 4 asmenis ir nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas. Tokiu būdu, baudos izoliatoriaus 18 kameroje vienam asmeniui teko 3,05 kv. m ploto; baudos izoliatoriaus 15 kameroje vienam asmeniui teko 2,91 kv. m ploto; baudos izoliatoriaus 17 kameroje vienam asmeniui teko 2,81 kv. m ploto; baudos izoliatoriaus 9 kameroje vienam asmeniui teko 3,16 kv. m ploto. Akivaizdu, kad pareiškėjo kalinimo Alytaus PN laikotarpiu, jį apgyvendinus 18, 15, 17 ir 9 kamerose nebuvo užtikrinama Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m). Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, jog pareiškėjas Alytaus PN buvo kalinamas pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Teismas pagal atsakovo pateiktus duomenis nustatė, kad baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18 pareiškėjas praleido 15 parų, baudos izoliatoriaus 15 kameroje praleido 75 paras, baudos izoliatoriaus 17 ir 9 kamerose praleido po 15 parų, iš viso – 120 parų.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nesutiko su jam tekusio konkretaus gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodika, t. y. jo nuomone, konkrečiu atveju nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į baldais užstatytą kameros plotą. Šiuo aspektu teismas nurodė, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas atkreipė dėmesį, kad į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą.

Teismas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl apribotos galimybės bendrauti laiškais ir skambučiais esant baudos izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. pažymėjo, kad apribojimai yra susiję su drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygomis, kurios nustatytos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnyje, tačiau šių aplinkybių, o tai pat aplinkybių dėl kamerų antisanitarinės būklės pareiškėjas nedetalizavo. Į bylą pateikti atsakovo duomenys patvirtina, jog baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose 2009–2010 m. atliktas kapitalinis remontas, o Alytaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. lapkričio 19 d. atlikęs patikrinimą Higienos normų pažeidimų nenustatė. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnyje nustatyta galimybė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda, vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu, tačiau į bylą nepateikta jokių objektyvių duomenų, kad nustatytos tvarkos nebuvo laikomasi.

Teismas, remdamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgęs į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, nustatytus neteisėtus veiksmus, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pobūdį, sprendė, kad nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Šiuo atveju vien pažeidimo, kuris, atsižvelgus į pažeidimo trukmę, nelaikytinas menkaverčiu, pripažinimas nebūtų pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismo vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytoje kameroje laikotarpis pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Teismas vertino, kad vien tik pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

Teismas atkreipė dėmesį, kad kiekvienas žalos nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus, todėl sprendžiant dėl jos priteisimo, turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį, turi pareigą atsižvelgti į nurodytus kriterijus, į tai, kad priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį, pripažino, kad dėl nustatytų neteisėtų veiksmų pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus. Teismas, atsižvelgęs į nurodytų aplinkybių visumą, jų kumuliacinį poveikį, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, sprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 960 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisė šią sumą.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjui priteista 960 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovo teigimu, visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau nebuvo objektyviai įvertinta. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima laikyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai nenurodė valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą lemti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto, nors tais atvejais, kai siekiama nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįsti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas nurodo, kad teismų praktikoje neturtine žala yra pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis; neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos; neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atsakovo teigimu, teismų praktikoje pabrėžiama, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui; neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas; sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Atsakovas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kurio negalima vertinti abstrakčiai, nes priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. žala turi būti neatsiejamai susijusi su neteisėtais veiksmais, o ne prielaida žalai atsirasti, todėl veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu iš išvardintų elementų, buvo tęstinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-95/2009; 2012 m. liepos 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos, žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų; jis yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Pareiškėjas J. P. pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti galioti.

Atsiliepime nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo objektyviai, nustatė visas būtinas civilinei atsakomybei kilti sąlygas, todėl pagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėjo, kad 120 parų buvo kalinamas nepriimtinomis sąlygomis neužtikrinant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje, dėl to patyrė dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, tapo irzlus, sutriko normalus bendravimas. Jeigu Alytaus PN būtų veikęs taip, kaip privalėjo veikti, pareiškėjas nebūtų patyręs neigiamų išgyvenimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas J. P. kildina iš Alytaus pataisos namų neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėjas skunde teismui prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, kadangi atsakovas laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. vasario 24 d. neužtikrino teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimo, apribojo galimybę bendrauti laiškais ir skambučiais.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, neužtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros ploto reikalavimas, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 960 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad bylos medžiaga nebuvo objektyviai įvertinta, o pareiga įrodyti padarytą žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, tenka pareiškėjui, kuris to nepadarė, todėl nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Kaip teisingai pažymi atsakovas apeliaciniame skunde, neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008; A502-734/2009; Nr. A756-122/2010; Nr. A502-913/2011; Nr. A502-1235/2012; Nr. A143-2844/2012; Nr. A444-343/2013 ir kt.). Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, teisėjų kolegija akcentuoja, jog nors tam tikras teisės aktų pažeidimas yra pripažintas, tačiau ši aplinkybė pati savaime nereiškia, kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; kt.).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu 120 dienų buvo kalinamas Alytaus PN baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 9, 15, 17 ir 18, kuriose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus (3,6 kv. m) kameros plotas. Vienam asmeniui nurodytose baudos izoliatoriaus kamerose teko nuo 2,81 iki 3,16 kv. m ploto. Iš atsakovo apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovas iš esmės neginčija Alytaus PN neteisėtų veiksmų, susijusių su teisės aktuose nustatyto minimalaus baudos izoliatoriaus kameros ploto, neužtikrinimu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pažeidimo laikotarpį, į tai, kiek pareiškėjui pažeidimo laikotarpiu teko baudos izoliatoriaus kameros ploto, į pareiškėjo skunde nurodytus patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta pinigais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nepaneigia atsakovo apeliaciniame skunde nurodomos teismų praktikoje dėl žalos atlyginimo suformuotos taisyklės, kadangi atsakovas jų nesusieja būtent su pareiškėjo situacija, t. y. atsakovo nurodoma teismų praktika nepaneigia fakto, jog pareiškėjas, kalėdamas perpildytose Alytaus PN baudos izoliatoriaus kamerose, patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra priežastinis ryšys tarp nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus bei skundžiamo sprendimo turinį, neturi pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad bylos medžiaga nebuvo objektyviai įvertinta. Pažymėtina, kad Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, be kita ko, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į kalinimo sąlygas, pažeidimo trukmę ir kitas byloje nustatytas aplinkybes. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir objektyviai įvertino byloje pateiktus įrodymus, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atsižvelgė į pažeidimo trukmę, nustatyto pažeidimo pobūdį, neteisėtus veiksmus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad byloje pateikta medžiaga nebuvo objektyviai įvertinta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo perpildytose kamerose trukmę, į vienam asmeniui tekusį kameros plotą, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 960 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Akcentuotina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nepatvirtina jo neteisėtumo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Dainius Raižys