2018-03-07 Nr. AB-4471-3-64-3-02411-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-901-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02411-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas L. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–17), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2013 m. liepos 10 d., o teismo posėdžio metu patikslino, kad nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2013 m. liepos 4 d. buvo kalinamas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kadangi nebuvo pakankamai užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo pakankamai kultūros, sporto, ir kt. renginių, nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, pakankamai šilumos, kamerose nebuvo signalizacijos mygtuko, sienos ir lubos buvo pasidengusios pelėsiu, grybeliu, dažai atsilupę. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, į pasivaikščiojimo kiemelius išeiti buvo neįmanoma, o neturėdamas sąlygų pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru, jis patyrė sveikatos problemas, dėl to geria stiprius vaistus – raminamuosius, migdomuosius, labai pablogėjo jo atmintis. Be to, jam teko gyventi vienoje kameroje su žmogžudžiais ir išklausyti jų nusikaltimų istorijas, dėl to prasidėjo miego sutrikimai, o dėl patirto streso jis pradėjo lankytis pas psichologę, psichiatrus, bet tinkamo gydymo bei vaistų negavo. Pareiškėjas kartu nurodė, kad jis nebuvo aprūpintas patalyne, jam nebuvo išduoti rankšluosčiai, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nebuvo galimybės skalbtis drabužius, praustis po šiltu dušu, kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių, trūko maisto, jis buvo neskanus ir nekaloringas. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis rašė prašymus, tačiau į jo prašymus nebūdavo atsižvelgiama. Pareiškėjas kartu paaiškino, kad kreipėsi su prašymu dėl ilgalaikių pasimatymų, tačiau jam pasakė, jog ilgalaikiai pasimatymai nesuteikiami, nes nėra galimybių. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI jis patyrė neturtinę žalą. Dėl senaties taikymo pareiškėjas nurodė, kad jis nežinojo, kokios yra jo teisės, dėl savo jauno amžiaus nesuprato, jog jo teisės yra pažeidžiamos, o apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik Kauno tardymo izoliatoriuje 2016 m. vasarą, kur jam buvo paaiškinta, jog žmogui priklauso 3,6 kv. m laisvos kameros vietos.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 83–94) prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti senaties terminą ir jo skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. lapkričio 9 d. pažymos Nr. 60/09-40063 matyti, jog pareiškėjas įstaigoje periodiškai buvo laikomas nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2013 m. liepos 4 d. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 dalimi, Šiaulių TI prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Šiaulių TI taip pat pasisakė dėl pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygų, dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, dėl įstaigoje laikomų asmenų pasivaikščiojimų, dėl švaros ir tvarkos kamerose, graužikų naikinimo, dėl patalynės ir galimybės naudotis skalbimo paslaugomis, dėl sąlygų asmens higienai, dėl maisto raciono ir energetinio vertingumo, dėl suteikiamų pasimatymų ir kitų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų bei teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu (b. l. 110–122) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, visų pirma, nurodė, kad iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. lapkričio 9 d. pažymos Nr. 60/09-40063 matyti, jog pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2013 m. liepos 4 d. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdymas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Taigi, teismas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (rėmėsi LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-150/2011).

Šiuo aspektu akcentavo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Taigi, atsižvelgęs į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (rėmėsi LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Nors pareiškėjas posėdžio metu nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė sveikatos problemų, geria stiprius vaistus – raminamuosius, migdomuosius, o dėl blogų kalinimo sąlygų pasireiškė psichologinės sveikatos problemos, sutriko kalbėsena, teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašų, padarytų laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 21 d. iki 2013 m. gegužės 13 d., nuorašus, sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo kitaip vertinti ieškinio senaties pradžią.

Teismas akcentavo, kad iš asmens sveikatos istorijos matyti, jog psichologinės sveikatos problemos, kalbos sutrikimas pareiškėjui nustatyti nebuvo. Be to, teismas pabrėžė, kad pats pareiškėjas posėdžio metu nurodė, jog nuo 2013 m. liepos mėn. iki 2015 m. jis buvo laisvėje, o būdamas laisvėje niekur nesigydė ir į jokius gydytojus nesikreipė. Taigi, įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. spalio 31 d. (pagal spaudą ant voko), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2013 m. liepos 4 d.

Tuo tarpu atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

7. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (rėmėsi LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė priežasčių, kodėl praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, o teismo posėdžio metu paaiškino, jog nežinojo, kokios yra jo teisės, dėl savo jauno amžiaus nesuprato, kad jo teisės yra pažeidžiamos, o apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik Kauno tardymo izoliatoriuje 2016 m. vasarą, kur jam buvo paaiškinta, jog žmogui priklauso 3,6 kv. m laisvos kameros vietos. Tačiau teismas šias pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodytas termino praleidimo priežastis vertino kaip subjektyvias.

Teismo nuomone, tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą ginčo laikotarpį ir teismas šiuo atveju vadovaujasi nacionaline teise – CK nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių.

III. 8. Pareiškėjas L. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 126), kuriame prašo atnaujinti senaties terminą ir tenkinti jo skundą. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė senaties terminą. Pažymi, kad būdamas išleistas į laisvę privačiai gydėsi dėl patirtų išgyvenimų, psichologinių problemų, todėl dėl sveikatos būklės nesuvokė apie savo pažeistas teises ir nesikreipė į teismą.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 129–130) prašo jį atmesti. Šiaulių TI teigia, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2013 m. sausio 24 d. iki 2013 m. liepos 4 d. jis buvo kalinamas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

11. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. spalio 31 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. praleidęs senaties terminą. Šiaulių apygardos administracinis teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

12. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, jog būdamas išleistas į laisvę privačiai gydėsi dėl patirtų išgyvenimų, psichologinių problemų, todėl dėl sveikatos būklės nesuvokė apie savo pažeistas teises ir nesikreipė į teismą.

13. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

14. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kitaip vertinti senaties termino eigos pradžią.

15. Šiuo aspektu teisėjų kolegija kartu atkreipia dėmesį į tai, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai.

16. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi, įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

19. Nagrinėjamu bylos apsektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

20. Apelianto teiginius, kad jis dėl sveikatos būklės nesuvokė apie savo pažeistas teises ir dėl to nesikreipė į teismą, teisėjų kolegija vertina kritiškai ir atmeta, kadangi byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas dar iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau dar iki sueinant senaties terminui (CK 1.125 str. 8 d.) būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo kalinimo sąlygomis ir galbūt pažeistų jo teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, inter alia kvalifikuoto teisininko (advokato) ar pan., t. y. byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis anksčiau, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už pareiškėjo nurodytą laikotarpį.

21. Taigi, pirmosios instancijos teismui nepripažinus, kad senaties terminas praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių, priežasčių, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skundas pagrįstai atmestas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti skundo reikalavimų.

22. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė