2021-09-01 Nr. AB-17514-3-61-3-00547-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3577-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00547-2021-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. (R. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. (R. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Konora“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7) 50U-00688 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė dėl to, jog uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Konora“ (toliau – ir darbdavys, Bendrovė) Valstybinės darbo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus (toliau – ir Inspekcija) 2020 m. lapkričio 26 d. nutarimu buvo nubausta už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą 1 736 Eur bauda (bauda sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d.), o Bendrovės direktoriui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį buvo paskirta 1 000 Eur bauda (nutarimas įsiteisėjęs).

3. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas priimtas neįvertinus reikšmingų individualių pareiškėjo aplinkybių, yra formalus bei nemotyvuotas, t. y. neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, taikytinų individualiems administraciniams aktams. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visais atvejais be jokių pagrįstų argumentų naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidus maksimalų Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Tvarkos aprašas) numatytą 14 kalendorinių dienų terminą, negavus jokių pareiškėjo paaiškinimų ar papildomų dokumentų, taip pat neįvertinus Bendrovei paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad dirba Lietuvos Respublikoje, niekada nebuvo nustatyta pareiškėjo nelegalaus darbo fakto, jokių pažeidimų jis nėra padaręs. Migracijos departamentas neįvertino aplinkybės, jog Bendrovei ir jos direktoriui paskirtos nuobaudos ne dėl pareiškėjo nelegalaus darbo, o dėl kitų asmenų, be to, darbdavio pažeidimas gali būti vertinamas tik kaip formalus, neatsargus pažeidimas, tą patvirtina paskirtos minimalios nuobaudos.

6. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas faktiškai pažeidžia ne darbdavio, bet būtent pareiškėjo teises bei teisėtus interesus, nors pareiškėjas jokių Įstatymo reikalavimus pažeidžiančių veiksmų neatliko, niekada nebuvo teikęs klaidingos ar nepagrįstos informacijos, duomenų ar dokumentų Migracijos departamentui, jo buvimas Lietuvoje buvo ir yra teisėtas, pareiškėjas visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį teisėtai dirbo ir dirba Lietuvos Respublikoje, laikosi įstatymų reikalavimų.

7. Pareiškėjas akcentavo, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas neabejotinai pažeis jo teisėtus interesus ir, nors neatima iš pareiškėjo teisės pakartotinai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / pakeitimo Įstatymo nustatyta tvarka, tačiau tai sukels reikšmingų tiek finansinių, tiek neturtinių neigiamų padarinių. Be to, pareiškėjo darbo užmokestis yra vienintelis jo ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis, todėl esant tokiam nepagrįstam Sprendimui, kenčia pareiškėjo ir jo šeimos gerovė.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad jis, nustatęs, jog pareiškėjo darbdavio vadovas (įmonės direktorius), kuris įsipareigojo įdarbinti ir vėliau įdarbino pareiškėją, įvykdė administracinį nusižengimą, t. y. buvo nubaustas už nelegalų darbą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pagrįstai priėmė Sprendimą.

10. Atsakovas teigė, kad Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas nenurodo nei vienos priežasties ar išimtinės aplinkybės, kodėl jam turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, todėl, esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjas negalėjo turėti lūkesčių dėl jam palankaus sprendimo priėmimo. Vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.

11. Atsakovas paaiškino, kad, neatsižvelgiant į tai, jog pats pareiškėjas šiuo atveju neteisėtų veiksmų neįvykdė, tačiau tam, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi ar būtų leista pakeisti darbdavį, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys (dokumentai), bet ir jo darbdavio, šiuo atveju UAB „Konora“, atitiktis Įstatymo reikalavimams. Kadangi darbdavys šiuo atveju pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui. Be to, Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.

12. Atsakovas akcentavo, kad Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktiką, priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo R. D. skundą atmetė.

14. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2020 m. lapkričio 19 d., vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ketino dirbti Bendrovėje, buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT760008496, galiojantis iki 2022 m. lapkričio 16 d.

16. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas nustatė, jog Inspekcija 2020 m. lapkričio 12 d. surašė nutarimą (pažeidimo bylos Nr. ATPNJ-13916), kuriuo UAB „Konora“ pripažinta pažeidusi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas (Nelegalus darbas) ir Bendrovei paskyrė 1 736 Eur baudą, kuri sumokėta 2020 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „Konora“ direktoriui už Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 22 dalių nuostatų pažeidimą, vadovaujantis ANK 95 straipsnio 1 dalimi (Nelegalus darbas), paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda, teismo nutarimas įsiteisėjęs.

17. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas nustatęs, jog pareiškėjo darbdavio UAB „Konora“ direktorius, kuris įsipareigojo įdarbinti ir vėliau įdarbino pareiškėją, įvykdė administracinį nusižengimą, t. y. buvo nubaustas už nelegalų darbą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, priėmė Sprendimą.

18. Teismas aptarė Įstatymo (2020 m. birželio 26 d. akto redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. kovo 1 d.) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatas, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas, ANK nuostatas (2 str. 1 d., 95 str. 1 d. ir 2 d.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant analogiško ar panašaus pobūdžio bylas ir, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad Migracijos departamentas, nustatęs pareiškėjo darbdavio nelegalaus darbo faktą, turėjo teisę, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

19. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atmetė pareiškėjo argumentus, kad aplinkybė, jog nelegaliai dirbo ne pats pareiškėjas, taip pat aplinkybė, jog dėl pažeidimo nėra jo kaltės, yra pagrindas pripažinti Sprendimą neteisėtu.

20. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis nuolat dirbo ir šiuo metu dirba Lietuvos Respublikoje, nuo jo pajamų mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą, kad Sprendimas neproporcingas, neaišku kokių tikslų juo siekiama, kad tai sukels finansinių nepatogumų, teismas pažymėjo, kad Sprendimo priėmimo metu Migracijos departamentas veikė savo įgaliojimų ribose, be to, pareiškėjui taikomi teisių apribojimai atitinka siekiamus teisėtus tikslus, o taikomos priemonės yra proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams. Teismas akcentavo, kad jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, tai yra imperatyvi teisės akto nuostata ir Migracijos departamentui nesuteikta teisė priimti alternatyvių sprendimų. Teismas pabrėžė, kad tam, jog būtų išduotas leidimas laikinai gyventi, yra įvertinami ne tik paties pareiškėjo duomenys, bet ir jo darbdavio UAB „Konora“ atitiktis Įstatymo reikalavimams. Įvertinęs tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjo darbdavys pažeidė teisės aktų reikalavimus ir įvykdė administracinį nusižengimą, teismas konstatavo, kad Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės pagrįstai bei teisėtai kilo ir pareiškėjui.

21. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidus maksimalų Tvarkos apraše nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, nurodė, jog byloje fiksuoti keli pažeidimai dėl nelegalaus darbo: 2020 m. lapkričio 12 d. surašytas nutarimas Bendrovei ir 2021 m. sausio 13 d. – Bendrovės vadovui. Teismas pažymėjo, kad jų visų įsiteisėjimo diena žymi bylai reikšmingą juridinį faktą (buvimą baustu už nelegalų darbą). Teismas nurodė, kad Sprendimo priėmimo momentu (2021 m. vasario 11 d.) 14 kalendorinių dienų terminas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-31-978/2021 įsiteisėjimo (dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo išsiuntimo ar išdavimo dienos ir jo nepaskundus aukštesniam teismui) nebuvo suėjęs. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Tvarkos apraše nustatytas 14 kalendorinių dienų terminas nebuvo praleistas.

22. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino ginčo situaciją ir priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir išsamus.

III. 23. Pareiškėjas R. D. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą ir panaikinti Sprendimą.

24. Pareiškėjas nurodo, kad jis nesutinka su teismo išvadomis, kadangi teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, neteisingai aiškino bei taikė teisės normas, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika šios kategorijos bylose, kadangi bylų faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.

25. Pareiškėjo teigimu, teismas, nurodydamas, kad Įstatymas 50 straipsnio 1 dalies 19 punktas nenumato jokių išimčių dėl jo netaikymo, neįvertino aplinkybės, jog Tvarkos aprašo 130 punkte numatyta, kad, paaiškėjus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindui ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo tokio pagrindo paaiškėjimo priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi, t. y. teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visais atvejais be jokių pagrįstų argumentų naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui.

26. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju buvo teisėtų pagrindų nepriimti Sprendimą, kadangi: pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo teisėtai, įdėjo daug pastangų, todėl dabar viską panaikinti dėl kito asmens neteisėtų veiksmų yra neproporcinga ir neteisinga; Sprendimas buvo priimtas pažeidus maksimalų Tvarkos apraše numatytą 14 kalendorinių dienų terminą ir negavus jokių pareiškėjo paaiškinimų ar papildomų dokumentų, taip pat neįvertinus darbdaviui paskirtos nuobaudos skyrimo pagrindo ir ypatumų; nuo pareiškėjo gaunamų pajamų yra mokami mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą ir niekada nebuvo nustatyta jokių nelegalaus pareiškėjo darbo faktų, t. y. paties pareiškėjo veiksmuose nebuvo jokių pažeidimų, kurie darė įtaką priimti Sprendimą. Tai pat teismas, priimdamas sprendimą neįvertino to, kad pačiam darbdaviui ir jo direktoriui paskirtos nuobaudos dėl visiškai kitų darbuotojų ir esant pastariesiems įdarbinantiems pagal darbo sutartis, t. y. paties darbdavio pažeidimas gali būti vertinamas tik kaip formalus, neatsargus pažeidimas, ir tą patvirtina paskirtos minimalios nuobaudos.

27. Pareiškėjas taip pat laikosi pozicijos, kad nors teismo sprendimas grindžiamas teisės aktų nuostatomis, tačiau administraciniai aktai, kuriuose sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Skundžiamu Sprendimu nėra siekiama jokių teisėtų tikslų, kadangi juo yra baudžiamas teisės aktų reikalavimų nepažeidęs asmuo, nėra suprantama, kaip Sprendimu yra baudžiamas faktiškai pažeidimą padaręs subjektas – trečiasis asmuo, nes pastarasis nepatiria dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo jokių sankcijų ir visus nepatogumus dėl naujų būtinų procedūrų naujam leidimui laikinai gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje patirs pareiškėjas, šią aplinkybę pripažįsta tiek atsakovas, tiek teismas. Teismo priimtas sprendimas faktiškai pažeidžia ne darbdavio, bet būtent pareiškėjo teises bei teisėtus interesus, nors pastarasis jokių Įstatymo reikalavimus pažeidžiančių veiksmų neatliko, niekada nebuvo teikęs klaidingos ar nepagrįstos informacijos, duomenų ar dokumentų, jo buvimas Lietuvoje buvo ir yra teisėtas, jis visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį teisėtai dirbo Lietuvos Respublikoje, laikėsi įstatymų reikalavimų.

28. Pareiškėjas teigia, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas pažeidžia jo teisėtus interesus ir nors neatima teisės pakartotinai kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / pakeitimo Įstatymo nustatyta tvarka, tačiau sukelia reikšmingų tiek finansinių, tiek neturtinių neigiamų padarinių. Be to, pareiškėjo darbo užmokestis Bendrovėje yra vienintelis pareiškėjo ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis, todėl esant tokiam nepagrįstam atsakovo sprendimui kenčia pareiškėjo ir jo šeimos gerovė.

29. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovas nurodo, kad visiškai sutinka su teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais; sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

31. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog Tvarkos aprašas nenumato imperatyvaus reikalavimo visais atvejais be jokių pagrįstų argumentų naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui, kadangi pats pareiškėjas skunde nenurodo, kuo remdamasis teigia, jog teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo naikinti asmeniui leidimą laikinai gyventi esant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatytam pagrindui. Deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti įrodymų, t. y. vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu Sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

32. Atsakovas nurodo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių, ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas nenurodo nei vienos priežasties ar išimtinės aplinkybės, kodėl jam turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams, kuriems panaikinamas išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, todėl, esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjas negalėjo turėti lūkesčių dėl jam palankaus sprendimo priėmimo. Vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba, kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.

33. Atsakovas teigia, kad vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Migracijos departamento duomenimis, 2020 m. lapkričio 26 d. buvo surašytas nutarimas, kuriuo UAB „Konora“ pripažinta pažeidusi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu UAB „Konora“ direktoriui paskirta administracinė nuobauda pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas). Įstatymo nustatytas vienų metų terminas nėra suėjęs ir Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

34. Atsakovas nurodo, kad Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek suformuotą teismų praktiką, priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

35. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo R. D. reikalavimas panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2021 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (15/18-7) 50U-00688, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes Inspekcijos 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimu pareiškėjo darbdavys UAB „Konora“ baustas administracine tvarka už nelegalų darbą; UAB „Konora“ atstovas (direktorius) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu baustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas), o pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra ginčijama ši pirmosios instancijos teismo išvada, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio („Nelegalus darbas“) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr., pvz., 2019 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; kt.).

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 straipsnio prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019).

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas yra susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą, ir darbdavio nubaudimu. Minėtos teisės normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3284-552/2021). Taigi, šiuo požiūriu pareiškėjo teiginys, kad faktas, jog jo darbdaviui ir jo atstovui buvo skirtos baudos, niekaip negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjo išduoto leidimo laikinai gyventi teisėtumui, nėra pagrįstas.

42. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-31-978/2021 nustatyta, kad UAB „Konora“ pažeidė Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 62 straipsnio 2 ir 22 dalių nuostatas, Bendrovės vadovui administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (Nelegalus darbas) paskirta administracinė nuobauda. Taip pat nustatyta, kad ir Inspekcijos 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimu UAB „Konora“ bausta administracine tvarka už nelegalų darbą.

43. ANK 95 straipsnio 1 dalis nustato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimą, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimu būtent ir buvo nustatyta, kad UAB „Konora“ direktorius vykdė darbdavio funkcijas. Šioje administracinėje byloje negali būti iš naujo vertinamos aplinkybes, susijusios su tuo, ar pagrįstai ir teisėtai UAB „Konora“ vadovas buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo vertinti, ar pagrįstai ir teisėtai Inspekcijos 2020 m. lapkričio 12 d. nutarimu UAB „Konora“ bausta administracine tvarka už nelegalų darbą.

44. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

45. Atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad buvo praleistas Tvarkos apraše nustatytas 14 kalendorinių dienų terminas priimti Sprendimą, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Tvarkos aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

46. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad Sprendimo priėmimo dieną (2021 m. vasario 11 d.) nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 13 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-31-978/2021, kuriuo buvo nubaustas Bendrovės vadovas, įsiteisėjimo 14 kalendorinių dienų terminas nebuvo suėjęs, konstatavo, kad Tvarkos aprašo 130 punkte nustatytas terminas nėra praleistas. Pagal ANK 635 straipsnio 4 dalį pirmosios instancijos teismo priimti nutarimai ir nutartys įsiteisėja per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jų paskelbimo dienos, jeigu nebuvo apskųsti apeliacinės instancijos teismui.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra praleistas minėtas 14 kalendorinių dienų terminas, yra neteisinga.

48. Akcentuotina, kad ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, jog ši nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016; 2014 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-253/2014; kt.).

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog procedūriniai terminai sprendimui priimti yra skirti užtikrinti, kad administracinis procesas nebūtų pernelyg ilgai užtęsiamas, o viešojo administravimo subjektai įvykdytų jiems pavestas kompetencijas (žr., pvz., 2013 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1189/2013). Viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą, su sąlyga, jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti (šiais aspektais žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2327/2012; 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; kt.).

50. Taigi nustačius, kad vertinant aplinkybes, susijusias su Inspekcijos 2020 m. lapkričio 12 d. priimtu nutarimu, Tvarkos 130 punkte nustatytas terminas buvo praleistas, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti, kad Sprendimas yra neteisėtas.

51. Apibendrinant konstatuotina, jog atsakovas, nustatęs, jog pareiškėjo darbdavys UAB „Konora“ ir jo vadovas nubausti už nelegalų darbą, pagrįstai ir teisėtai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pažymėtina, kad kitose analogiškose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat padarė tokią pat išvadą (žr., pvz., 2021 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3232-789/2021; kt.).

52. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad Sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.).

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. D. (R. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ernestas Spruogis

Dalia Višinskienė