2013-11-13 Nr. AB-7983-3-61-3-02690-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1438/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02690-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 35.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) su prašymu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, savivaldybė) 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 1-760 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos sudarymo“ (toliau – ir sprendimas) 2 punktą.

Nurodė, kad ginčijamo sprendimo 1 punktu savivaldybė nusprendė sudaryti Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninę administracinių ginčų komisiją savivaldybės tarybos kadencijos laikotarpiui, o 2 punkte nustatė, jog sudarytoji komisija veiklą pradeda gavusi finansavimą iš valstybės biudžeto. Šis punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams ir yra neteisėtas. Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis įstatymų leidėjas įtvirtino savivaldybių tarybų prievolę sudaryti realiai savo veiklą vykdančias visuomenines administracinių ginčų komisijas.

Minėtame įstatyme nėra nustatyta jokių išlygų, kurioms esant komisijos veikla gali būti nevykdoma. Taip pat nėra nustatyta, kad komisijos veikla yra (turi būti) finansuojama valstybės biudžeto lėšomis. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad savivaldybės visuomeninę administracinių ginčų komisiją techniškai prižiūri savivaldybės administracija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 8 d. nutartyje (administracinės bylos Nr. A520-2320/2012) konstatavo, kad, įvertinus tai, jog Įstatymo nuostatos nenustato, kad šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalis turi būti vykdoma tik tada, kai bus skirtas finansavimas, atsižvelgiant į šios normos tikslus, darytina išvada, kad atsakovės atsisakymas vykdyti įstatymo reikalavimą tuo pagrindu, kad nėra skirtas finansavimas, pripažintinas nepagrįstu.

Be to, ginčijamame savivaldybės tarybos sprendime nurodyta sąlyga, kad komisija pradeda veiklą gavusi finansavimą iš valstybės biudžeto, praktiškai neįgyvendinama, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, valstybės biudžeto asignavimai gali būti naudojami įstatymams įgyvendinti: valstybės funkcijoms atlikti – dotacijoms savivaldybių biudžetams teikti; valstybės įsipareigojimams vykdyti. Administracinių ginčų komisijų įstatyme nesant nuostatų, kad savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos veikla yra finansuojama iš valstybės biudžeto, valstybei nėra nei pareigos, nei teisinio pagrindo tokį finansavimą skirti.

Be to, dotacijos pervedamos į savivaldybės biudžetą, o ne konkrečiam subjektui (pavyzdžiui, komisijai). Pažymėjo, kad Įstatymas nesuteikia teisės savivaldybės tarybai spręsti, ar nustatyti, kada komisija pradeda/baigia savo veiklą. Komisijos veiklos pradžia ir pabaiga apibrėžta Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, t. y. tarybos kadencijos laikotarpis. Savivaldybė, ginčijamu sprendimu nustatydama komisijos sudėtį ir kartu nustatydama sąlygą, kuriai esant komisija pradeda savo veiklą, t. y. nurodydama, kad sudarytoji komisija veiklą pradeda gavusi finansavimą iš valstybės biudžeto, pažeidė tiek teisėtumo, įstatymo viršenybės principus, tiek Įstatymo nuostatas bei neįgyvendino Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 16‑20) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad savivaldybių funkcijos nustatytos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos ir kituose įstatymuose. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę yra skirstomos į savarankiškąsias ir valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms). Ikiteisminio skundų nagrinėjimo funkcija Vietos savivaldos įstatyme nepriskirta nė vienai iš prieš tai paminėtų funkcijų, nors nuo to priklauso finansavimo būdai ir šaltiniai. Savarankiškųjų funkcijų atlikimas finansuojamas iš savivaldybės biudžeto lėšų. Lėšos valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti skiriamos iš valstybės biudžeto arba valstybės piniginių fondų ir pervedamos savivaldybėms kaip specialioji tikslinė dotacija (Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 7 dalis). Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog „Jeigu Seimas ar Vyriausybė biudžetiniais metais priima ar ateinančiais biudžetiniais metais numato priimti sprendimus, dėl kurių keičiasi savivaldybių biudžetų pajamos ir išlaidos, pajamų ir išlaidų pokyčiai <...> kompensuojami. Biudžetiniais metais turi būti skiriama reikiamo dydžio valstybės biudžeto bendrosios dotacijos kompensacija (BDK), susijusi su savivaldybių pajamų ir išlaidų pasikeitimu, arba iš savivaldybių biudžetų paimamos reikiamos sumos, o ateinančiais biudžetiniais metais koreguojama gyventojų pajamų mokesčio dalis, tenkanti visų savivaldybių biudžetams“. Minėtos Vietos savivaldos įstatymo ir Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo nuostatos turi užtikrinti konstitucinę valstybės ir savivaldybių sąveiką, numatyti finansavimą naujoms savivaldybių funkcijoms atlikti. Taigi darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo 2 punktas, kuriame reglamentuojama, kad sudarytoji komisija veiklą pradeda gavusi finansavimą iš valstybės biudžeto, neprieštarauja teisės aktams ir yra teisėtas.

Iš Administracinių ginčų komisijų įstatymo 2 straipsnio nuostatų matyti, kad savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija nėra juridinis asmuo, be to, įstatyme nėra nuostatų dėl apmokėjimo/neapmokėjimo visuomeninės administracinių ginčų komisijos nariams už darbo funkcijų atlikimą. Savivaldybės nuomone, toks teisinis reglamentavimas, kai savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos nariams nėra nustatomas apmokėjimas už darbo funkcijų atlikimą, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio ir teisinio tikrumo principo. Juo labiau, kad Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos ir jos narių teisinis statusas (taip pat ir apmokėjimas už darbo funkcijų atlikimą) reglamentuojamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu ir kitais teisės aktais. Savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija nėra patariamasis organas, ji priima savarankiškus teisinę galią turinčius sprendimus, kuriais vertinamas Vilniaus miesto savivaldybės priimamų sprendimų pagrįstumas ir teisėtumas. Savivaldybė nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuriuo yra nepažeidžiami Vilniaus miesto savivaldybės teisiniai interesai, nepažeidžiamas Konstitucijos 48 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, o tam, kad jis būtų tinkamai užtikrintas, nustatė, kad sudarytoji komisija veiklą pradeda gavusi finansavimą iš valstybės biudžeto. Net tuo atveju, jeigu teismas manytų, kad už darbą savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos nariams neturi būti apmokama pagal atskirą tvarką, savivaldybė patiria išlaidų dėl jos darbo, nes turi mokėti tarnybinius atlyginimus, o tarnautojai tarnybos laiką turi skirti ne tiesioginėms pareigoms vykdyti, o darbui komisijoje. Taigi savivaldybei turi būti kompensuojamos tarnautojų atlyginimui skiriamos lėšos, kai jie vykdo komisijos narių funkcijas. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Vyriausybės atstovas neturėjo teisės kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme nurodytais pagrindais, nes nėra savivaldybės atsisakymo įvykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 14 d. sprendimu (b. l. 31–36) pareiškėjo skundą tenkino ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 1-760 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos sudarymo“ 2 punktą panaikino.

Konstatavo, kad lėšų, reikalingų įvykdyti įstatymu nustatytus įpareigojimus, skyrimas ar neskyrimas nelaikytinas objektyvia aplinkybe, sutrukdžiusia atsakovui tinkamai ir laiku vykdyti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kokios lėšos yra reikalingos tam, kad jis galėtų įvykdyti įstatymo reikalavimą, kad tų lėšų nebuvo ir dėl to nebuvo įvykdytas įstatymo reikalavimas. Atsakovo reikalavimas skirti jam lėšų nepatenka į bylos nagrinėjimo apimtį, todėl teismas aplinkybių, susijusių su finansavimo skyrimu, nenagrinėjo. Teismas nenagrinėjo ir atsakovo argumentų, susijusių su savivaldybių taryboms įstatymu nustatytos pareigos sudaryti savivaldybių visuomenines administracinių ginčų komisijas priskyrimu savivaldybių savarankiškosioms ar valstybinėms funkcijoms.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas atsisakė vykdyti pareiškėjo reikalavimą ir nurodė, jog komisija nepradės veiklos tol, kol valstybė neskirs finansavimo. Įstatymo nuostatos nenumato, jog šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalis turi būti vykdoma tik tada, kai bus skirtas finansavimas, todėl, atsižvelgiant į šios normos tikslus, darytina išvada, kad atsakovo atsisakymas vykdyti Įstatymo reikalavimą tuo pagrindu, kad nėra skirtas finansavimas, pripažintinas nepagrįstu.

Dėl atsakovo teiginių, kad Vyriausybės atstovas neturėjo teisės kreiptis į teismą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme nurodytais pagrindais, nes nėra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atsisakymo įvykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą, teismas pažymėjo, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas Vyriausybės atstovui suteikia teisę kreiptis į teismą ne tik tuomet, kai savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti ir tokią informaciją jam pateikia, bet ir tuo atveju, kai Vyriausybės atstovas per įstatymo nustatytą terminą negauna jokios informacijos apie pateikto rašytinio reikalavimo vykdymą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vyriausybės atstovas 2012 m. rugsėjo 19 d. su teikimu kreipėsi į savivaldybės tarybą, reikalaudamas nedelsiant įgyvendinti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, tačiau savivaldybės meras 2012 m. spalio 11 d. raštu Nr. A51‑65545(3.3.2.3‑EM4) informavo Vyriausybės atstovą, kad savivaldybės administracija 2012 m. spalio 9 d. raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir, gavusi atsakymą iš Vyriausybės, spręs klausimą dėl savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos veiklos. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas vienareikšmiškai įpareigoja administravimo subjektą pateikti tokį atsakymą, iš kurio būtų aišku, ar sutinkama įvykdyti reikalavimą, ar jį atsisakoma įvykdyti atitinkamų argumentų pagrindu. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra pateiktas atsakovo sprendimas, kuriuo būtų buvęs įvykdytas Vyriausybės atstovo reikalavimas, teismas padarė išvadą, kad Vyriausybės atstovas, gavęs atsakovo 2012 m. spalio 11 d. atsakymą, pagrįstai jį įvertino kaip atsisakymą vykdyti reikalavimą ir, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, kreipėsi į administracinį teismą.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 40–43), kuriuo prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

Nurodo, kad ginčijamame sprendime netinkamai nustatyta ir įvertinta skundžiamo savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 1-760 2 punkto teisinė reikšmė ir paskirtis. Šis skundžiamas sprendimas yra priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1329-629/2012, kuriame nuspręsta įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą įgyvendinti Administracinių ginčų komisijų įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir sudaryti Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninę administracinių ginčų komisiją. Šis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012 paliktas nepakeistas. Minėtoje teismo nutartyje buvo pasisakyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neužkerta kelio Vilniaus miesto savivaldybės tarybai reikšti reikalavimų, kad jai būtų skirtos lėšos vykdyti Administracinių ginčų komisijų įstatymo 2 straipsnio reikalavimus.

Atkreipia dėmesį į tai, jog valstybės institucijos turėjo spręsti savivaldybės visuomeninės administracinės ginčų komisijos finansavimo klausimą dar priimant Administracinių ginčų komisijų įstatymo 2 straipsnio pakeitimus arba juos priėmus. Remiasi Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 10 straipsnio 5 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais ir pažymi, kad pagal Konstituciją savivaldybės privalo vykdyti įstatymus, kuriais savivaldybės įpareigojamos vykdyti joms perduotas valstybės funkcijas, tačiau valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos visaverčiam savivaldos funkcionavimui bei savivaldybių funkcijų įgyvendinimui užtikrinti. Skundžiamu savivaldybės sprendimu buvo sudaryta minėta komisija, taip pat savivaldybei prieinamomis priemonėmis šiuo sprendimu siekta spręsti funkcijų finansavimo klausimą 2 punkte nustatant, jog sudarytoji komisija veiklą pradeda gavusi finansavimą iš valstybės biudžeto. Teigia, kad valstybės ir savivaldybės santykiuose savivaldybė yra silpnesnioji pusė, nes valstybė turi galią nustatyti savivaldybių funkcijas, tačiau kartu turi užtikrinti šių funkcijų atlikimą. Atsižvelgiant į tai, labai svarbu, jog pati valstybė nepažeistų teisės aktuose numatytų procedūrų ir jų laikytųsi skirdama lėšas funkcijų finansavimui. Taigi ne savivaldybei turi būti permetama įrodinėjimo našta dėl finansavimo skyrimo, o valstybės institucijos turėtų pateikti duomenis apie finansavimo skyrimą.

Pažymi, kad finansavimo savivaldybės funkcijoms vykdyti skyrimo arba neskyrimo faktas yra juridinis įvykis, kuris gali ir turi būti vertinamas bei tiriamas nagrinėjamoje byloje. Pirmosios instancijos teismas atsisakydamas tirti šias bylai reikšmingas aplinkybes neatskleidė bylos esmės ir neteisingai ištyrė bylą. Be to, teismas nepagrįstai susiaurino teisminio ginčo nagrinėjimo ribas, jas siedamas tik su Administracinių ginčų komisijų įstatymo 2 straipsniu ir visai neįvertino Vietos savivaldos įstatymo, Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo nuostatų, kurios yra visų savivaldybėms numatytų įgaliojimų ir funkcijų vykdymo pagrindas.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime netinkamai įvertintas Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. lapkričio 5 d. raštas, kuriame atsakyta, jog nėra pagrindo ir galimybių komisijos nariams už darbą ir funkcijų atlikimą skirti finansavimo iš valstybės biudžeto. Savivaldybė pažymi, kad rašte nenurodytos konkrečios ir aiškios priežastys, kodėl laikomasi tokios pozicijos. Juo labiau, kad nėra prašoma skirti lėšas komisijos nariams tiesiogiai, o lėšos turėtų būti skiriamos savivaldybei teisės aktų nustatyta tvarka.

Pažymi, kad šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybės finansinė padėtis yra labai sudėtinga.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 48–50) prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad atsakovas, manydamas, jog jo teisės ar teisėti interesai yra pažeisti, turi teisę pareikšti savarankiškus reikalavimus valstybės institucijoms dėl lėšų skyrimo, tačiau tai nereiškia, jog ši aplinkybė gali būti pagrindu nevykdyti imperatyvių įstatymų nuostatų, reglamentuojančių atitinkamų savivaldybių institucijų pareigas. Iš Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintos normos matyti, kad įstatymo leidėjo tikslas buvo ne įpareigoti savivaldybes formaliai nustatyti komisijos narių sudėtį, o sudaryti realiai savo veiklą vykdančias komisijas.

Teigia, kad atsakovo argumentai, jog ginčijamu savivaldybės tarybos sprendimu buvo siekta spręsti minėtos komisijos veiklos finansavimo klausimą, jog finansavimo funkcijoms vykdyti skyrimo arba neskyrimo faktas yra juridinis įvykis, kuris gali ir turi būti vertinamas bei tiriamas nagrinėjamoje byloje, yra teisiškai nepagrįsti. Atsakovas pats pripažįsta, kad teisės aktai nenumato, jog savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų veikla turi būti finansuojama iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 55 punkte aiškiai nurodyta, jog savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos nariams už darbą komisijoje neatlyginama, o 58 punkte nustatyta, kad savivaldybės visuomeninę administracinių ginčų komisiją techniškai aptarnauja savivaldybės administracija.

Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A520-2320/2012) konstatuota, jog įvertinus tai, kad Įstatymo nuostatos nenumato, jos šio Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis turi būti vykdoma tik tada, kai bus skirtas finansavimas, atsižvelgiant į šios normos tikslus, darytina išvada, kad atsakovo atsisakymas vykdyti įstatymo reikalavimą tuo pagrindu, kad nėra skirtas finansavimas, pripažintinas nepagrįstu.

Pažymi, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su savivaldybės funkcijų finansavimo (t. y. ekonominio tikslingumo) klausimu, o ne su ginčijamo savivaldybės sprendimo 2 punkto atitikties Administracinių ginčų komisijų įstatymo nuostatoms (t. y. teisėtumo) klausimu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, nėra jokio pagrindo šiuos atsakovo argumentus vertinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 1-760 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos sudarymo“ 2 punkto teisėtumo.

Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad juo buvo nuspręsta sudaryti atitinkamos sudėties Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninę administracinių ginčų komisiją savivaldybės tarybos kadencijos laikotarpiui, tačiau šio sprendimo 2 punktu buvo nutarta šios komisijos veiklą pradėti gavus finansavimą iš valstybės biudžeto.

Pareiškėjo teigimu, tokios sąlygos nustatymas - komisijos veiklą pradėti gavus finansavimą iš valstybės biudžeto, neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 2 straipsnio reikalavimų, nes praktiškai yra nepradedama visuomeninės administracinių ginčų komisijos veikla, kurios funkcionavimas negali būti siejamas su finansavimu iš valstybės biudžeto.

Iš ginčijamo sprendimo taip pat matyti, kad jis buvo priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1329-629/2012.

Šiuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d sprendimu atsakovas buvo įpareigotas įgyvendinti Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir sudaryti Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninę administracinių ginčų komisiją.

Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d sprendimo taip pat matyti, kad atsakovas savo atsisakymą sudaryti Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninę administracinių ginčų komisiją, be kitų argumentų grindė ir tuo argumentu, kad nesudarys minėtos komisijos iki tol, kol valstybė neskirs finansavimo.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad minėtos administracinės bylos Nr. I-1329-629/2012 ir šios bylos nagrinėjimo dalykas, kiek tai susiję su argumentais dėl būtinybės finansuoti visuomeninės administracinių ginčų komisijos veiklą iš valstybės biudžeto, iš esmės yra tapatus.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį „Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.“

Minėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 23 d sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartimi, kuri buvo priimta apeliacine tvarka patikrinus Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo teisėtumą, konstatuota, kad Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies reikalavimas savivaldybių taryboms sudaryti visuomenines administracinių ginčų komisijas yra imperatyvus. Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo nuostatos nenumato, jog šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalis turi būti vykdoma tik tada, kai bus skirtas finansavimas, atsižvelgiant į šios normos tikslus, darytina išvada, kad atsakovo atsisakymas vykdyti įstatymo reikalavimą tuo pagrindu, kad nėra skirtas finansavimas, pripažintinas nepagrįstu.

Šių teisiškai reikšmingų faktų konstatavimas įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje byloje, kurioje dalyvauja tos pačios šalys, lemia, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalies nuostatomis, jų iš naujo įrodinėti bei nustatinėti nagrinėjant kitą bylą nebereikia.

Dėl ko atsakovo argumentai, kurie šioje byloje pakartotinai siejami su visuomeninių administracinių ginčų komisijų veiklos galimumu kai yra skiriamas atitinkamas finansavimas iš valstybės biudžeto, yra pripažintini nepagrįstais bei atmetami.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Šis teisinis reguliavimas savo ruožtu taip pat lemia, kad atsakovo argumentai dėl sunkios savivaldybės finansinės padėties, kurią dar labiau pablogintų visuomeninės administracinių ginčų komisijos veikla, negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes politinio ar ekonominio tikslingumo klausimų sprendimas nėra priskirtas teismo kompetencijai.

Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir nustatė šiai bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikė materialines teisės normas bei teisingai išsprendė kilusį byloje ginčą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas