2022-04-13 Nr. AB-8807-3-62-3-03237-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2053-781/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03237-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21S35719 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 6K-1865 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė, kilmės šalis) pilietis, Migracijos departamentui pateikęs prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes kilmės šalyje sulaukė teroristinių organizacijų grasinimų dėl jo tėvo, kuris yra(duomenys neskelbtini) policijos kūrėjas, visuomenės veikėjas ir dėl savo profesinės veiklos turėjo ryšių su (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)). Kai (duomenys neskelbtini) valstybė (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) paskelbė, kad visi susiję ar bet kokia forma bendradarbiavę su (duomenys neskelbtini) bus baudžiami, pareiškėjo gyvybei iškilo reali grėsmė, nes bet kuris (duomenys neskelbtini) narys siekia jo žūties. Tačiau Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvoje, išsiųsti jį į kilmės valstybę ir uždrausti atvykti į Lietuvą.

3. Pareiškėjas teigė, jog atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek nacionalinius teisės aktus, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra kilmės valstybės informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjas nurodė esąs paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėjas, atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvoje, nuoširdžiai paaiškino savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui.

4. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentu, jog, vertinant dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, aktualios yra tos pačios faktinės aplinkybės ir tie patys kriterijai, kaip ir dėl prieglobsčio prašymo nesuteikimo. Iš skunde pateiktos informacijos bei pareiškėjo apklausų matyti, jog yra tikimybė, kad pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Pareiškėjas vertino, kad atsakovo padaryti pažeidimai (logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti pareiškėjo skundą nagrinėjančio administracinio teismo, todėl Sprendimas turi būti panaikintas visas, o Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir jo byloje esančius įrodymus.

5. Pareiškėjas akcentavo, jog atsakovas Sprendimu pareiškėjui taip pat uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, tačiau byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl nustatytas 5 metų terminas yra neproporcingas.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad Migracijos departamentas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu įvertinęs tiek surinktą kilmės valstybės informaciją, tiek pareiškėjo paaiškinimo trūkumus, atsakovas nenustatė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

8. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė teroristinių organizacijų grasinimais dėl tėvo policininko. Tačiau tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo paaiškinimas buvo bendro pobūdžio, abstraktus, neišsamus, nepatvirtintas jokiais rašytiniais įrodymais (pareiškėjas teigė, kad gavo šovinį laiške, tačiau Migracijos departamentui jo nepateikė), o, bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjas atsakinėjo nepraplėsdamas pirminio paaiškinimo ribų. Pareiškėjas nurodė, kad apie tariamus grasinimus jis sužinojo iš trečiųjų asmenų, tačiau jų apklausti dėl objektyvių priežasčių nėra galimybės. Pats pareiškėjas asmeniškai su grasintojais tiesiogiai nebuvo susitikęs, prieš jį nebuvo jokių išpuolių, o jo tėvai ir toliau gyvena (duomenys neskelbtini).

9. Atsakovas teigė, kad, pagal kilmės valstybės informaciją, kai teroristinės grupuotės kilmės valstybėje ir už jos teritorijos ribų asmenims siunčia vokus su šoviniu ir grasinančiu raštu, neklausant grasinimo reikalavimų, į asmenų gyvybes pasikėsinama labai greitai (per parą ar kelias dienas). Šiuo atveju pareiškėjas nurodė, kad grasinimai buvo gauti 2019 m. pradžioje, tačiau neužsiminė nei apie vieną atvejį, kad jis ar jo šeimos nariai būtų užpulti. Atsakovas tyrimo metu nustatė prieštaravimą pareiškėjo paaiškinime, t. y. apklausos pradžioje pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) ir dėl religijos problemų neturėjo, tačiau vėliau akcentavo, kad gyvena daugiausia (duomenys neskelbtini) rajone ir jiems grasina (duomenys neskelbtini) organizacija, tačiau jokių objektyvių duomenų apie grasinimus nepateikė. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo paaiškinimo trūkumus, atsakovas nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

10. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, atsakovas tas pačias aplinkybes vertino papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Atsakovas nurodė tyrimo metu nenustatęs realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remdamasis kilmės valstybės informacija, atsakovas nusprendė, kad pareiškėjo kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nenustatė, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Atsakovas vertino, jog pareiškėjas skunde deklaratyviai formuluoja tariamus Migracijos departamento sprendimų trūkumus, nekonkretizuoja, kokios pareiškėjo asmeninės savybės liko neįvertintos ir kokias pareiškėjo atveju priimtas išvadas jos paneigia, todėl vien tik nesutikimas su Migracijos departamento sprendimais nedaro jų nepagrįstais ir negaliojančiais. Migracijos departamentas ištyrė su pareiškėjo individualia situacija susijusias aplinkybes, surinko aktualią kilmės valstybės informaciją, o tyrimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo buvo išnagrinėtas individualiai, objektyviai ir nešališkai.

12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas legaliai atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, nusprendė neteisėtai kirsti sieną ir atvykti į Lietuvą ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo A. R. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviem) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

14. Teismas nustatė, jog pareiškėjas į Lietuvą atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė po to, kai pareigūnai jį sulaikė ir pristatė į užkardą. Pareiškėjas nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini), studijavo (duomenys neskelbtini). Iš kilmės valstybės išvyko, nes jam grasino teroristinė organizacija (duomenys neskelbtini), kadangi jo tėvas kilmės valstybės policijos kūrėjas, pulkininkas ir turi ryšių su (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymėjo, kad jis yra (duomenys neskelbtini) ir dėl religijos problemų neturėjo, taip pat neturėjo problemų nei dėl politikos, nei dėl seksualinės orientacijos, nedalyvauja jokioje politinėje ar partinėje veikloje.

Pareiškėjo tėvai liko gyventi (duomenys neskelbtini), Europoje giminių neturi. Pareiškėjas pažymėjo, kad iš kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), kelionių agentūroje (duomenys neskelbtini) paliko savo kelionės dokumentą, kopiją atidavė Lietuvos pareigūnams. Pareiškėjas nurodė, kad jo tėvas šiuo metu yra paralyžiuotas, tačiau vis dar dirba policijoje, turi biuletenį. Anksčiau jo šeima gyveno (duomenys neskelbtini) provincijoje, (duomenys neskelbtini) mieste, kur jo tėvas dirbo paprastu policininku, o 2019 m. sausį persikėlė į (duomenys neskelbtini) miestą, kai gavo grasinimą iš (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas teigė, kad grasinimai yra susiję su jo tėvo istorija. 2019 m. sausį buvo atsiųstas laiškas su šoviniu, todėl jis išvyko į (duomenys neskelbtini), o jo tėvą ištiko insultas ir jis buvo paralyžiuotas. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas praleido vieną mėnesį, tuomet prasidėjo Covid-19. Grįžęs iš (duomenys neskelbtini), gavo antrą laišką su šoviniu ir pabėgo į (duomenys neskelbtini). Pamatęs maršrutą į Lietuvą per (duomenys neskelbtini), pareiškėjas juo pasinaudojo, kadangi nebeturėjo pinigų ir nebegalėjo likti gyventi (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nesikreipė pagalbos į policiją ar kitur. Dėl kilmės problemų neturėjo, tačiau nuo 2003 m. iki dabar turi problemų, kadangi gyvena vietovėje, kurioje 99 proc. gyventojų yra(duomenys neskelbtini). Pareiškėjas išvyko iš kilmės valstybės, nes gavo grasinimą iš(duomenys neskelbtini) milicijos, ieško ramesnio gyvenimo. Pavykus likti Lietuvoje, pareiškėjas išmoktų lietuvių kalbą (jau pradėjo mokytis), užbaigtų (duomenys neskelbtini) mokslus, dirbtų.

15. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisija pareiškėjo skundą Komisijos sprendimu atmetė.

16. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatomis, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 22, 99 punktais ir, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai išanalizuoti ir įvertinti jo visi nurodyti argumentai. Teismas pažymėjo, kad atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl pareiškėjo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį ir sutiko su atsakovo vertinimu, jog pareiškėjo istorija yra bendro pobūdžio ir abstrakti, kurios nepatvirtinta rašytiniai įrodymai. Teismas nurodė, jog nors pareiškėjas tvirtino, kad gavo šovinį laiške, tačiau nepateikė įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti, nors pareiškėjas tvirtino, kad apie tariamus grasinimus jis sužinojo iš trečiųjų asmenų, tačiau nėra galimybės jų apklausti dėl objektyvių priežasčių. Teismas pažymėjo, jog pats pareiškėjas asmeniškai su grasintojais tiesiogiai nebuvo susitikęs, prieš jį nebuvo išpuolių, o jo tėvai ir toliau gyvena (duomenys neskelbtini).

17. Teismas rėmėsi kilmės valstybės informacija ir nurodė, kad teroristinės grupuotės kilmės valstybėje ir už jos teritorijos ribų asmenims siunčia vokus su šoviniu ir grasinančiu raštu, neklausant grasinimo reikalavimų, į asmenų gyvybes pasikėsinama labai greitai (per parą ar kelias dienas). Pareiškėjas teigė, kad grasinimai buvo gauti 2019 m. pradžioje, tačiau neužsiminė apie įvykdytus išpuolius. Teismas pažymėjo, jog apklausos pradžioje pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) ir dėl religijos problemų neturėjo, tačiau vėliau akcentavo, kad gyvena daugiausia (duomenys neskelbtini) rajone ir jiems grasina(duomenys neskelbtini) organizacija, tačiau jokių objektyvių duomenų apie grasinimus nepateikė. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjo paaiškinimo trūkumus, aplinkybę, jog nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, teismas sprendė, jog Migracijos departamento Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

18. Teismas nustatė, kad, priimant Sprendimą, buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjo individuali situacija ir nebuvo nustatytos realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą. Byloje nėra duomenų, jog, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas priklauso vienai iš grupių, kurios, anot Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB), gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme – jis yra (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas dar pirminės apklausos metu teigė, kad dėl religijos problemų neturėjo, o jo paskutinė gyvenamoji vieta ((duomenys neskelbtini)) nėra riziką didinantis veiksnys. Pareiškėjas visą gyvenimą praleido kilmės valstybėje, todėl yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra. Teismas pažymėjo, kad tyrimo metu buvo surinkta informacija iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant EPPB informaciją, tarptautines ir nevyriausybines organizacijas bei kitus šaltinius, o pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių Migracijos departamento surinktą informaciją. Teismas atsižvelgė į tai, jog EPPB pateikiamais naujausiais duomenimis, nė vienoje kilmės valstybės provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl sprendė, jog pareiškėjui nebuvo pagrindo suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

20. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Migracijos departamentas pažeidė EŽTT praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše nustatytas pareigas, nurodęs, jog pareiškėjas skunde tik deklaratyviai formuluoja tariamus Migracijos departamento sprendimų trūkumus, nekonkretizuojant, kokios pareiškėjo asmeninės savybės liko neįvertintos ir kokias pareiškėjo atveju priimtas išvadas jos paneigia, todėl vien tik nesutikimas su Migracijos departamento sprendimais nedaro jų nepagrįstais ir negaliojančiais.

21. Įvertinęs byloje esančias aplinkybes, susijusias su pareiškėjo atvykimu, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas pareiškėją apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika), teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog yra tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis, todėl sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė pareiškėją išsiųsti į kilmės valstybę.

22. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjui 5 metus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo. Teismas šį draudimo atvykti laikotarpį vertino kaip neproporcingą padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgęs į tai, kad Migracijos departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, o taip pat nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, teismas sprendė, jog pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas. Kadangi teismas sumažino Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas taip pat sprendė, jog yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas šį laikotarpį taip pat sumažino iki 2 metų.

23. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį, kadangi, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nenustatė pagrindų panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir Komisijos sprendimą (toliau abu kartu – ir Migracijos departamento sprendimai). Teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti, panaikinti Migracijos departamento sprendimus, įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja prieglobsčio prašymo motyvus, remiasi Įstatymo 86 straipsnio 1–2 dalimis, 87 straipsnio 1–2 dalimis, EŽTT suformuota praktika dėl kruopštaus prieglobsčio prašymo tyrimo ir įrodymų vertinimo ir teigia, jog atsakovo atliktas įrodymų tyrimas pasireiškė kritišku ir priekabiu pareiškėjo paaiškinimo vertinimu, ignoruojant objektyvumo pareigą. Atsakovas nepagrįstai, išankstinio nusistatymo ir subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Teismas šių atsakovo padarytų procesinių klaidų neištaisė.

26. Pareiškėjas vadovaujasi Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso 65 punktu, kuris nurodo, kad persekiojimas paprastai yra susijęs su šalies valdžios institucijų veiksmais. Tai taip pat gali kilti iš gyventojų, kurie nesilaiko atitinkamos šalies įstatymų nustatytų standartų. Visuotinai žinoma, kad (duomenys neskelbtini) kovotojai nepaklūsta oficialiai vyriausybės vykdomai politikai, o vykdo savo politiką bei teisingumą. Vyriausybė yra nepajėgi ir negali kontroliuoti bei priversti (duomenys neskelbtini) kovotojų paklusti centrinei valdžiai, todėl (duomenys neskelbtini) paskelbus, jog visi bendradarbiavę su (duomenys neskelbtini) kariuomene turi būti nužudyti, pareiškėjui kylanti grėsmė yra visiškai reali, kuri anksčiau ar vėliau pasibaigs tikėtinai tiesioginiais prievartiniais veiksmais.

27. Pareiškėjas pažymi, kad teismas detaliau neanalizavo pareiškėjo argumento dėl atsakovo pareigos surinkti tikslią naujausią informaciją apie kilmės šalį religinių mažumų kontekste (Tvarkos aprašo 7, 92.8, 97.1 p.). Siekdamas tiksliai įvertinti pareiškėjo baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik teisės aktus, bet iš jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje. Pareiškėjas pažymi, kad situacija kilmės valstybėje yra itin bloga, tai patvirtina viešai prieinami duomenys, pvz. (duomenys neskelbtini).

28. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas remiasi daugiau nei prieš metus paviešinta EPPB tinklalapyje skelbiama informacija, kurios duomenys surinkti dar gerokai anksčiau, todėl nėra visiškai aktualūs. Pareiškėjas remiasi duomenimis iš Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (EASO) buvęs pavadinimas EPPB ataskaitos vokiečių kalba, pateikia nuorodas į tarptautinių organizacijų ((duomenys neskelbtini)) skelbiamą aktualią informaciją apie situaciją kilmės valstybėje ir nurodo, kad atsakovas turi realią galimybę tinkamai įvykdyti savo pareigą ir surinkti naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės šalį. Pareiškėjas remiasi viešai skelbiama informacija apie aukas ir teigia, jog, turint tokius duomenis, galima konstatuoti, jog šiuo metu kilmės valstybėje vyksta karo veiksmai ir pirmiausia jie yra nukreipti ne tik į kariaujančių pusių pajėgas, bet būtent siekiant sukelti didesnį efektą – į civilius asmenis. Pareiškėjas vertina, jog šie duomenys yra reikšmingi, tiek sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo, tiek dėl papildomos apsaugos. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra svarbus ir faktas, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, nes tik tokiu būdu egzistuoja realus pagrindas tikėti, jog, grąžintas į kilmės šalį, prieglobsčio prašytojas nepatirs netinkamo elgesio.

29. Pareiškėjas pabrėžia, kad, vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nėra reikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje, tokių faktų egzistavimas tik leidžia preziumuoti, kad pareiškėjo baimė yra pagrįsta. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Į tai turėjo būti atsižvelgta nagrinėjant pareiškėjo prašymą. Prieglobstis, kaip žmogaus teisių apsaugos institutas, buvo sukurtas tam, kad apsaugotų bei užtikrintų bazines žmogaus teises. Kilmės valstybėje nėra jokių žmogaus teisių garantijas veiksmingai užtikrinančių instrumentų.

30. Pareiškėjo vertinimu, teismas detaliau nepasisakė dėl Sprendimo dalies, kuria atsakovas nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti. Šie sprendimai yra išvestiniai iš sprendimo nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, tad, panaikinus Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir pastarieji atsakovo sprendimai.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Atsakovo atsiliepime nurodyta, kad tyrimo metu, įvertinus tiek surinktą kilmės valstybės informaciją, tiek pareiškėjo pasakojimo trūkumus, nebuvo nustatyta, kad jam kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Todėl Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis kilmės valstybės informacija, kad pareiškėjo kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nenustatyta, buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

33. Pareiškėjas apeliacinio skundo teiginių nepagrindžia jokiais argumentais, t. y. nors pareiškėjas ir nurodo, kad Migracijos departamentas tariamai pažeidė EŽTT praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše nustatytas pareigas, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai pasireiškė šie tariami pažeidimai, kokių pareigų Migracijos departamentas neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui.

34. Nepagrįsti yra ir skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas nesurinko naujausios ir aktualiausios kilmės valstybės informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybę. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ESPA, anksčiau EPPB), bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Naujesnės ESPA skelbiamos informacijos pareiškėjas skunde nepateikė, netgi priešingai – skunde remiasi senesne, 2020 m. spalį paskelbta ESPA ataskaita.

35. Poreikio suteikti pareiškėjui tarptautinę apsaugą nepatvirtina ir skunde nurodyta 2021 m. spalio mėn. tarptautinės organizacijos (duomenys neskelbtini) paskelbta ataskaita bei duomenys apie kiekvieną dieną skelbiamas aukas ir būtent(duomenys neskelbtini) padėtį viešai prieinamame puslapyje (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nėra (duomenys neskelbtini), jis yra (duomenys neskelbtini), todėl ši informacija yra visiškai nesisijusi su pareiškėjo individualia situacija. Be to, (duomenys neskelbtini) yra tarptautinė nevyriausybinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas yra padėti žmonėms su negalia ir pažeidžiamoms gyventojų grupėmis, imtis veiksmų, kad būtų patenkinti jų esminiai poreikiai, pagerintos jų gyvenimo sąlygos ir skatinti pagarbą jų orumui ir pagrindinėms teisėms.

36. Ginčijame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Ši grėsmė pagrįsta paties pareiškėjo faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėjas vengdamas grąžinimo gali pasislėpti.

37. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime.

38. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, prieš neteisėtai kirsdamas Lietuvos Respublikos sieną, atsikratė asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, tuo siekdamas, tikėtina, apsunkinti jo identifikavimą ir grąžinimą, jis neturi ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjui maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie vertintini kaip proporcingi. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

39. Pareiškėjas legaliai atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjui turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas teisme. Pareiškėjas teigia, jog byloje kilęs ginčas iš esmės siejamas tik su paties pareiškėjo paaiškinimais, todėl, esant kardinaliai skirtingiems jo paaiškinimų vertinimams, būtina teisme išklausyti pareiškėją, kad teismas objektyviai galėtų susidaryti nuomonę apie paaiškinimų ir visos istorijos nuoseklumą. Kitų tokį prašymą pagrindžiančių aplinkybių pareiškėjas nenurodo.

41. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

42. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad žodinis procesas reikalingas siekiant pareiškėjui užtikrinti teisę būti tiesiogiai išklausytam. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad tokia teisė pareiškėjui buvo užtikrinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo 2022 m. vasario 28 d. posėdyje, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu duoti paaiškinimus dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta ir raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

44. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki dvejų metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

46. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 86 straipsnyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.

47. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai).

48. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

49. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

50. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

51. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, taip pat informaciją apie prieglobsčio prašytojo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį, kelionės maršrutus, kelionės dokumentus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis; prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip jo bei jo giminaičių biografijos faktai, lytis ir amžius, taip pat prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, kad pagal prieglobsčio prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais.

52. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas šio aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

53. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį motyvavo tuo, kad jis yra iš (duomenys neskelbtini), kur jam gyventi nesaugu dėl tėvo, (duomenys neskelbtini) policijos kūrėjo, dėl savo profesinės veiklos turėjusio ryšių su (duomenys neskelbtini). Kai (duomenys neskelbtini) paskelbė, kad visi, susiję ar bet kokia forma bendradarbiavę su (duomenys neskelbtini), bus baudžiami, pareiškėjo gyvybei iškilo reali grėsmė, nes bet kuris (duomenys neskelbtini) narys siekia jo mirties.

54. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti nužudytam pagrįstumą. Tyrimo metu nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra abstraktus, nedetalus, kai kurie pareiškėjo nurodyti faktai yra prieštaringi, pasakojimo detalės nesutampa (dėl religinės priklausomybės). Atsakovas nenustatė, kad pareiškėjui gresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Šių išvadų nesuponuoja ir bendro pobūdžio informacija apie saugumo padėtį kilmės valstybėje. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

55. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį, byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje ir individualios aplinkybės nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su bendra padėtimi pareiškėjo kilmės valstybėje, o ne su tuo, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

56. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad jo atveju nebuvo surinkta naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas ir pan., teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, atsakovas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Be to, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia nuorodą į viešai prieinamus duomenis, kurie, pareiškėjo teigimu, patvirtina ypač sudėtingą ir blogą situaciją (duomenys neskelbtini), dėl ko jam nėra saugu grįžti į kilmės valstybę. Tačiau susipažinus su viešai prieinama informacija nustatyta, kad ji yra susijusi su situacija (duomenys neskelbtini), bet ne (duomenys neskelbtini), kur gyveno pareiškėjas.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat vadovaujasi informaciniais šaltiniais, apibūdinančiais karinę padėtį (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, tokie duomenys vaizduoja bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, tačiau savaime neprilygsta persekiojimui, nesąlygoja individualios persekiojimo rizikos. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti vertintina, kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, ir nelaikytina visiškai pagrįsta.

59. Kaip nepagrįstus teisėjų kolegija vertina ir apeliacinio skundo teiginius, kad esminiu kriterijumi, įrodančiu, jog asmenį grąžinus į kilmės šalį jam bus saugu, turėtų būti laikomas 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos bei 1984 m. Konvencijos prieš kankinimus ratifikavimas. Migracijos departamente atliekamo tyrimo metu esminę reikšmę paprastai turi ne bendra situacija kilmės valstybėje, bet asmens (prieglobsčio prašytojo) individuali padėtis joje. Vien tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, taip pat dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A 662-1380/2009 ir kt.). Bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo atveju buvo atliktas perspektyvinis vertinimas siekiant nustatyti, ar jam kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

60. Reziumuodama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

61. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija nustatyta, kad nors (duomenys neskelbtini) egzistuoja beatodairiškas smurtas, tačiau jo lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kai vien buvimo šioje teritorijoje pakanka, jog kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Prieglobsčio prašytojas yra darbingo amžiaus jaunas asmuo, kilmės valstybėje yra likę prieglobsčio prašytojo artimieji giminaičiai (tėvai). Todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

62. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus, yra pagrįstos ir teisėtos. Pareiškėjas nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėtos Sprendimo dalys yra nepagrįstos, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

63. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

64. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

65. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

66. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Arūnas Sutkevičius

Jūratė Varanauskaitė