33e36bda-5e64-45de-b29d-66aff2c503e2 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. I-5119-968/2017Proceso Nr. 3-61-3-04645-2015-0Procesinio sprendimo kategorijos: 27; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. lapkričio 16 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ivetos Pelienės,sekretoriaujant Astai Statkevičienei,dalyvaujant pareiškėjos viešosios įstaigos „Demokratijos plėtros fondas“ atstovei V.

E.,atsakovės Visuomenės informavimo etikos asociacijos atstovui V. P.,vieÅ¡ame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos vieÅ¡osios įstaigos „Demokratijos plėtros fondas“ skundÄ atsakovei Visuomenės informavimo etikos asociacijai (tretieji suinteresuoti asmenys – E. E., M. B., uždaroji akcinė bendrovė „Žurnalų leidybos grupė“) dėl sprendimo panaikinimo. Teismas n u s t a t ė :

1. PareiÅ¡kėja VÅ¡Ä® „Demokratijos plėtros fondas“ pateikė teismui skundÄ (1 t., b. l. 1–8), kuriuo praÅ¡o panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – Komisija) 2015-08-17 sprendimÄ Nr. EKS-8/15 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimus M. B. publikacijoje „Politinėje rinkodaroje – Paksaitės ir MatijoÅ¡aituko dvikova“ (Valstybė, 2015, Nr. 3(95))“ (toliau – Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.2.

PareiÅ¡kėja skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:2.1. Pagal Komisijos atsakymo teisės aiÅ¡kinimÄ , žurnalistas negalėtų paraÅ¡yti nė vieno straipsnio ir negalėtų pateikti jokių citatų, savo įžvalgų dėl tam tikrų įvykių ar procesų, apie tai nepaklausęs į publikacijos apraÅ¡ymÄ patenkančių ar joje minimų asmenų, o ketindamas cituoti kokį nors Å¡altinį, neiÅ¡siklausinėjęs to Å¡altinio autoriaus ar jį paskelbusio skleidėjo, kokiomis aplinkybėmis atsirado jo ketinama cituoti citata.2.2.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba tyrė D. M. skundÄ dėl publikacijos „Politinėje rinkodaroje – P. ir M. dvikova“ (toliau – Publikacija), kuriame jis taip pat skundėsi, kad jam nebuvo suteikta atsakymo teisė. Žurnalistų etikos inspektorius 2015-08-20 sprendimu Nr. SPR-71 iÅ¡aiÅ¡kino, kad pats D. M. nerealizavo savo atsakymo teisės, o tai, kad žurnalas „Valstybė“ nesikreipė į jį, negali bÅ«ti vertinama kaip atsakymo teisės pažeidimas. Žurnalistų etikos inspektorius pažymėjo, jog vieÅ¡osios informacijos rengėjas (skleidėjas) Publikacijoje teikė iÅ¡imtinai savo įžvalgas ir iÅ¡vadas apie įvykius, vieÅ¡uosius asmenis (ne tik apie pareiÅ¡kėjÄ ), procesus, susijusius su vieÅ¡ojo intereso objektu.

Daugelis Å¡ių įžvalgų pateiktos visuomenei itin svarbiu – rinkimų į savivaldybių tarybas – laikotarpiu, kai pagrįstai galima tikėtis aÅ¡tresnių pasisakymų ir vertinimų. Komisija, vertindama PublikacijÄ , nesiekė aiÅ¡kintis, ar joje dėstomos autorės įžvalgos, reiÅ¡kiama nuomonė, ar skelbiamos žinios, ir neatsižvelgė į saviraiÅ¡kos laisvę. Publikacijoje minimi realybėje egzistavę faktai, t. y. jog žiniasklaidoje buvo daug teigiamos informacijos apie D. ir V.

M., įrodo, kad buvo neiÅ¡galvotas pagrindas žurnalistės nuomonei reikÅ¡ti. Žurnalistų etikos inspektorius ne kartÄ yra pažymėjęs, kad informacijos (saviraiÅ¡kos) laisvė suteikia teisę vieÅ¡osios informacijos rengėjams (skleidėjams), žurnalistams ne tik informuoti apie įvykius, bet ir pateikti savo požiÅ«rį, iÅ¡vadas, komentarus, spėjimus (nuomonę) apie įvykius, faktus ir asmenis. Tokios informacijos skelbimas vertintinas kaip prisidėjimas prie vieÅ¡os diskusijos dėl vieÅ¡ojo intereso.

Å iuo atveju visuomenė turėjo teisę žinoti apie rinkimų proceso ydas, paslėptos politinės reklamos naudojimÄ , jos skleidėjus, naudotojus ir pan. Žurnalistų etikos inspektoriaus iÅ¡vados yra detaliai ir iÅ¡samiai motyvuotos, o prieÅ¡inga Komisijos iÅ¡vada neturi absoliučiai jokio pagrindimo ir motyvų. Publikacijoje buvo ginama viena pagrindinių demokratinių vertybių – rinkimų proceso skaidrumas, o Komisija sprendime nepagrįstai gynė nerealizuotÄ gerokai mažiau vertingÄ UAB „Žurnalų leidybos grupė“ atsakymo teisę.

Komisija, iÅ¡tyrusi D. M. 2015-04-09 skundÄ , tame pačiame 2015-08-17 posėdyje, kuriame buvo nagrinėjamas ir UAB „Žurnalų leidybos grupė“ skundas, dėl nesuprantamų priežasčių nusprendė, jog D. M. atžvilgiu Publikacijoje Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) nuostatos pažeistos nebuvo. Visos Å¡ios aplinkybės yra pakankamas pagrindas skundžiamÄ SprendimÄ pripažinti nepagrįstu.2.3. Sprendimas formaliai atitinka Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamento (toliau – Reglamentas) nustatytas dalis, tačiau jis nėra motyvuotas, o Komisijos nustatytos aplinkybės (ginčo esmė, pagrindas) neatitinka tikrovės. Komisijos iÅ¡vada, kad Publikacijoje žurnalas „Žmonės“ buvo kaltinamas paslėpta politine reklama, yra nemotyvuota ir nepagrįsta, neatitinka Publikacijos turinio, nes joje Å¡is žurnalas nebuvo niekuo kaltinamas.

Žurnalo „Žmonės“ straipsnio iÅ¡trauka buvo cituojama kaip puikiai iliustruojanti ir tinkanti straipsnio įvadui. Nemotyvuotos Komisijos iÅ¡vados pažeidžia pareiÅ¡kėjos teises ir varžo galimybę atsikirsti į nepagrįstus argumentus, daro sprendimÄ negaliojantį dėl jo turinio trÅ«kumų.2.4. Žurnalas „Žmonės“ Publikacijoje nebuvo kaltinamas jokia kriminaline veikla, joje pateikiamos autorės įžvalgos, kad kai kurios visuomenės informavimo priemonės, kiti asmenys, pavyzdžiui, konferencijos organizatoriai, galimai dalyvavo paslėptoje politinėje V.

M. politinės kampanijos reklamoje. Profesionali žurnalo „Žmonės“ publikacijos autorė privalėjo įvertinti, kad jos publikacija apie neva žymų lenktynininkÄ , kuris tuo pat metu buvo ir vieÅ¡as asmuo – politinės kampanijos dalyvis, kandidatas į Kauno miesto tarybÄ , Kauno mero sÅ«nus, skelbiama rinkimų įkarÅ¡tyje. O žurnalo „Valstybė“ žurnalistė, raÅ¡ydama analitinį straipsnį apie rinkimų rinkodarÄ , turėjo pagrindÄ pastebėti ne vietoje ir ne laiku propaguojamÄ kandidatÄ ir Å¡iuo pastebėjimu pasidalyti su skaitytojais.

Profesionali žurnalo „Valstybė“ žurnalistė pastebėjo realiai vykstančius reiÅ¡kinius, t. y. kad V. M. buvo reklamuojamas kaip konferencijos veidas. Žurnalistų etikos inspektorius dėl Publikacijos nenustatė jokių Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – VIÄ®) pažeidimų, o tai reiÅ¡kia, kad žurnalistė informacijÄ skleidė pagrįstai. Vyriausioji rinkimų komisija (toliau – VRK) yra iÅ¡platinusi nemažai rekomendacijų dėl politinės reklamos, taip pat ir dėl paslėptos, skleidimo.

Kad įprastinio pobÅ«džio informacija nebÅ«tų laikoma politine reklama ar turinčia politinės reklamos požymių, rekomenduotina neiÅ¡ryÅ¡kinti kandidato pavardės, grafiÅ¡kai apipavidalinant vengti didelių kandidato atvaizdų, nedėti informacijos apie politiko asmenines ir kitas su jo veikla nesusijusias savybes, jo Å¡eiminį gyvenimÄ , pomėgius, laisvalaikį. Kandidatams rinkimų agitacijos metu rekomenduojama spaudoje nepublikuoti straipsnių ar nuotraukų, jeigu jų skelbimas gali bÅ«ti suprantamas kaip politinė reklama.

Po publikacijų žurnale „Valstybė“ VRK atkreipė dėmesį į savivaldybių tarybų rinkimų kampanijos metu įvairiuose laikraščiuose paskelbtus 26 straipsnius apie visuomeninio rinkimų komiteto „Vieningas Kaunas“ keltus kandidatus ar kitaip su Å¡iuo komitetu susijusiÄ informacijÄ . VRK nustatė, kad politine reklama laikytini straipsniai nebuvo pažymėti kaip politinė reklama, bendra paskelbtos reklamos kaina – 25 481,78 Eur ir tai sudaro 7,11 proc. didžiausio leistino politinės kampanijos iÅ¡laidų dydžio.

Be to, VRK pripažino, kad, finansuojant visuomeninio rinkimų komiteto „Vieningas Kaunas“ ir V. M. politinę kampanijÄ per trečiuosius asmenis, padarytas Å¡iurkÅ¡tus pažeidimas. PareiÅ¡kėjos manymu, turinčiam paslėptos politinės reklamos požymių interviu apibÅ«dinti gali bÅ«ti naudojamas ir pasakymas „raÅ¡liava“. Komisija Å¡ių pasakymų nepripažino neetiÅ¡kais. Teismų praktikoje pažymima, kad autorius turi teisę ne tik turėti subjektyviÄ nuomonę ir reiÅ¡kinius vertinti pagal savo vidinį supratimÄ , bet ir pasirinkti menines raiÅ¡kos priemones, turėti savo raÅ¡ymo stilių, manierÄ .

PareiÅ¡kėjos manymu, skundžiamas sprendimas yra žalingas žurnalisto profesinei veiklai.Teismo posėdyje pareiÅ¡kėjos atstovė remdamasi skunde iÅ¡dėstytais argumentais prašė skundÄ tenkinti. Taip pat pateikė papildomus paaiÅ¡kinimus, daugiausiai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017-08-31 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-995-1062/2017 (toliau – LVAT 2017-08-31 nutartis), iÅ¡dėstytų motyvų.3. Atsakovė Visuomenės informavimo etikos asociacija atsiliepime (1 t., b. l. 69–72) praÅ¡o skundÄ atmesti.

Nurodo, kad Sprendime pagrįstai ir teisėtai konstatuota, jog Publikacijoje buvo pažeistos Etikos kodekso 22 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pagal Etikos kodeksÄ atsakymo teisė suprantama plačiau ir reglamentuojama detaliau, nei tai nustatyta VIÄ®. Kodekso 22 straipsnio 2 dalies nuostata visų pirma siejama su žurnalisto ir (ar) vieÅ¡osios informacijos rengėjo pareiga kritikuojamam asmeniui sudaryti galimybę pasinaudoti atsakymo teise ir Publikacijoje pateikti jo nuomonę. BÅ«tent taip Å¡i Etikos kodekso nuostata aiÅ¡kinama ir teismų praktikoje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nesikreipė į UAB „Žurnalų leidybos grupė“ ir nesuteikė jai teisės (galimybės) paaiškinti dėl pateikiamos kritikos (kritiškos nuomonės). Komisijos ir žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos yra skirtingos, todėl ir Publikacija buvo vertinama skirtingais aspektais. Žurnalistų etikos inspektorius pareiškėjos veiksmus vertino dėl jų atitikties VIĮ reikalavimams, o Komisija dėl atitikties Etikos kodekso reikalavimams. Tai, kad žurnalistų etikos inspektorius nenustatė, jog buvo pažeisti VIĮ reikalavimai, nereiškia, jog nebuvo padaryti Etikos kodekso nuostatų pažeidimai.

Pagal Etikos kodeksÄ atsakymo teisė suprantama plačiau ir reglamentuojama detaliau, nei tai nustatyta VIÄ®. Paslėpta politinė reklama, kaip ir bet kokia kita paslėpta reklama, Lietuvos Respublikoje yra draudžiama, o jÄ skleidžiantys asmenys turi bÅ«ti baudžiami įstatymų nustatyta tvarka, todėl vieÅ¡os „įžvalgos“, kad kuris nors asmuo užsiima kokia nors įstatymu draudžiama veikla, neabejotinai laikytinos Å¡io asmens kaltinimais. Sprendime Komisija nevertino pareiÅ¡kėjos kaltinimų (kritiÅ¡kų įžvalgų) pagrįstumo.

Komisija, kaip ir žurnalistų etikos inspektorius, net nėra kompetentinga priskirti informacijÄ politinės reklamos kategorijai (kompetentinga institucija Å¡iuo atveju yra VRK). Tačiau, neatsižvelgiant į tai, pagrįsti kaltinimai (kritiÅ¡kos įžvalgos) ar ne, pagal Etikos kodekso 22 straipsnio nuostatas asmeniui visuomet turi bÅ«ti suteikiama teisė atsakyti.Teismo posėdyje atsakovės atstovas, remdamasis atsiliepime iÅ¡dėstytais motyvais, prašė pareiÅ¡kėjos skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Taip pat pateikė papildomus paaiÅ¡kinimus dėl LVAT 2017-08-31 nutartyje iÅ¡dėstytų motyvų.4. Tretieji suinteresuoti asmenys E. E. ir M. B. atsiliepime (1 t., b. l. 152–157) su pareiÅ¡kėjos skundu sutinka, praÅ¡o jį patenkinti visiÅ¡kai, panaikinti sprendimÄ ir priteisti E. E. ir M. B. naudai iÅ¡ Komisijos visas patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodo, kad informuojant apie privatų asmenį pirmenybė turi bÅ«ti teikiama privataus gyvenimo apsaugai, o apie vieÅ¡Ä jį asmenį – visuomenės (vieÅ¡ajam) interesui.

VIÄ® nuostatos neįtvirtina pareigos kiekvienoje publikacijoje užtikrinti, kad bÅ«tų pateiktos skirtingos nuomonės. VieÅ¡osios informacijos rengėjai (skleidėjai) gali pasirinkti, kokį publikacijos stilių, minčių dėstymo bÅ«dÄ jie naudos rengdami publikacijÄ , koks bus jos tikslas ir turinys. Asmuo, norėdamas realizuoti savo atsakymo teisę, turi kreiptis į vieÅ¡osios informacijos rengėjÄ (skleidėjÄ ). Å iuo atveju UAB „Žurnalų leidybos grupė“ į žurnalo „Valstybė“ redakcijÄ nesikreipė, nepateikė jokių įrodymų, kad apskritai iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ pakomentuoti ginčo straipsnį, todėl atsakovė neįvertino to, kad nėra jokių duomenų, ar UAB „Žurnalų leidybos grupė“ apskritai Å¡iÄ teisę pageidavo realizuoti.

Tokių aplinkybių įrodinėjimo naÅ¡ta tenka visuomenės informavimo priemonės dėmesio objektu esančiam fiziniam ar juridiniam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, VÅ¡Ä® „Demokratijos plėtros fondas“ nesikreipimas į UAB „Žurnalų leidybos grupė“ su praÅ¡ymu pateikti atsakomÄ jÄ nuomonę, negali bÅ«ti vertinamas kaip atsakymo teisės pažeidimas. Sprendimas priimtas nesant jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Komisija nevertino Publikacijos žanro, neatsižvelgė į pareiÅ¡kėjos argumentus, kad analitiniuose straipsniuose apie politinius ir ekonominius procesus, kaip įprasta, nėra pateikiamos atsakomosios nuomonės, o prieÅ¡ingai, iÅ¡dėstomi subjektyvÅ«s autoriaus vertinimai.

Žurnalistų etikos inspektoriaus nustatytos aplinkybės yra reikÅ¡mingos nagrinėjant šį administracinį ginÄÄ . Žurnalistų etikos inspektoriaus tyrimo metu nenustatyta pagrindų, leidžiančių teigti, kad Publikacijoje turėjo bÅ«ti, tačiau nebuvo užtikrinta nuomonių įvairovė. Publikacijoje buvo ginama viena pagrindinių demokratinių vertybių – rinkimų proceso skaidrumas. Komisija į Å¡iÄ vertybę visiÅ¡kai neatsižvelgė ir nepagrįstai gynė UAB „Žurnalų leidybos grupė“ nerealizuotÄ atsakymo teisę.

Žurnalas „Žmonės“ Publikacijoje nebuvo kaltinamas jokia kriminaline veika. Autorė Publikacijoje pateikė savo įžvalgas, kad kai kurie asmenys galimai dalyvavo paslėptoje V. M. politinėje reklamoje. Ginčo straipsnio autorė analizės, apibendrinimo, sugretinimo, palyginimo būdu siekė atkreipti skaitytojų, VRK ir kitų institucijų dėmesį, kad konkrečių politikų šeimos taip pat gali būti išnaudojamos pačių politikų savireklamai, kad tokios technikos yra pastebimos ir galimos.

M. B. siekė informuoti skaitytojus apie politinės rinkodaros technikas, paslėptÄ politinę reklamÄ , kuriai pasitelkiami ir politikų vaikai. Žurnalistė, be kita ko, kelia klausimÄ , kodėl kartais paaiÅ¡kėja, kad politinė partija, kurios reklamos pastebima gerokai daugiau nei kitų partijų, deklaruojamos lėšos to neparodo. Autorė turėjo pagrįstÄ pagrindÄ pastebėti propaguojamÄ kandidatÄ ir Å¡iuo pastebėjimu Publikacijoje pasidalyti su skaitytojais. Paneigti Publikacijoje vartojamų apibÅ«dinimų, kurie yra meninės raiÅ¡kos priemonės, objektyviai neįmanoma.

Teismų praktikoje taip pat ne kartÄ pažymėta, kad Komisijos sprendimai turi bÅ«ti priimami neÅ¡aliÅ¡kai, objektyviai ir nuodugniai iÅ¡nagrinėjus visas reikÅ¡mingas aplinkybes, sÄ Å¾iningai įvertinus nustatytus faktus, neprieÅ¡taringi. PrieÅ¡ingu atveju, t. y. nenustačius jokių minėtų sprendimo vertinimo kriterijų, ginčų dėl Å¡ių sprendimų pagrįstumo teisminis nagrinėjimas bÅ«tų negalimas. Visos skundžiamo sprendimo dalys iÅ¡ esmė yra konstatuojamojo pobÅ«džio, nenurodant absoliučiai jokių motyvų.

Jokia klaidinga informacija apie žurnalÄ â€žÅ½monės“ nebuvo skelbiama, tai buvo nustatyta ir žurnalistų etikos inspektorius 2015-08-20 sprendime Nr. SPR-71.Tretieji suinteresuoti asmenys E. E. ir M. B. teismo posėdyje nedalyvavo, jiems apie posėdį praneÅ¡ta tinkamai.5. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Žurnalų leidybos grupė“ atsiliepime (2 t., b. l. 1–10) su pareiÅ¡kėjos skundu nesutinka, praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ ir priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodo, kad pareiÅ¡kėja Publikacijoje nesuteikė atsakymo galimybės UAB „Žurnalų leidybos grupė“, nepateikė alternatyvių nuomonių, pasirinko skelbti tik tas nuomones, kurios buvo prieÅ¡ingos UAB „Žurnalų leidybos grupė“ interesams, todėl pažeidė Etikos kodekso 22 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Žurnalistų etikos inspektorius pripažįsta vieÅ¡osios informacijos rengėjo ar skleidėjo pareigÄ kreiptis į kritikuojamÄ asmenį iki informacijos paskleidimo dėl Å¡io nuomonės iÅ¡klausymo remdamasis VIÄ® normomis, nustatančiomis vieÅ¡ai skelbiamos informacijos neÅ¡aliÅ¡kumo, objektyvumo, nepriklausomų nuomonių įvairovės principus. Kritikuojamo asmens teisės į atsakymÄ pažeidimÄ Å¾urnalistų etikos inspektorius nustato net ir tais atvejais, kai pripažįsta, jog Publikacijos teiginiai apie kritikuojamÄ asmenį atitinka tikrovę.

Publikacijoje nagrinėjamo klausimo sudėtingumas suponuoja dar didesnę žurnalisto ir visuomenės informacijos pareigÄ informacijos Å¡altinius vertinti kritiÅ¡kai ir pateikti kuo daugiau vienas nuo kito nepriklausomų nuomonių. Aplinkybė, kad žurnalistų etikos inspektorius, tirdamas D. M. skundÄ , nenustatė pažeidimų, nereiÅ¡kia, kad Publikacijoje nebuvo padaryta profesinės žurnalistų etikos pažeidimų. Kritikuojamo asmens atsakymo teisė privalo bÅ«ti užtikrinama ne tik tais atvejais, kai asmuo kaltinamas teisės aktų pažeidimu, užtenka kaltinimo ar kritikos dėl moralinių ir (ar) socialinių normų pažeidimo.

Nagrinėjamam ginčui neturi reikšmės, ar Publikacijos teiginiai dėl paslėptos politinės reklamos vykdymo atitinka tikrovę, nes pagal Etikos kodekso 22 straipsnio 1 dalį kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta teisė atsakyti. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Sprendimas motyvuotas tinkamai.Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Žurnalų leidybos grupė“ atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, jiems apie posėdį pranešta tinkamai. Teismas k o n s t a t u o j a :

6. Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo Komisija pripažino, kad paskelbiant PublikacijÄ buvo pažeistos Etikos kodekso 22 straipsnio 2 dalies nuostatos, įpareigojančios kritikuojamam asmeniui suteikti atsakymo teisę, teisėtumo ir pagrįstumo.7. Nustatyta, kad: 2015 metų kovo mėn. žurnale „Valstybė“ Nr. 3 (95) buvo publikuotas žurnalistės M. B. straipsnis „Politinėje rinkodaroje – P. ir M. dvikova“ (Publikacija) (1 t., b. l. 86–92); dėl Publikacijos turinio UAB „Žurnalų leidybos grupė“ 2015-05-11 Komisijai pateikė skundÄ , kuriame nurodė, kad Publikacijoje pateikti tikrovės neatitinkantys teiginiai žemina UAB „Žurnalų leidybos grupė“ dalykinę reputacijÄ , nuomonė apie jos valdomÄ Å¾urnalÄ â€žÅ½monės“ buvo iÅ¡reikÅ¡ta nesÄ Å¾iningu ir neetiÅ¡ku bÅ«du ir paprašė Komisijos pripažinti, kad, be kitų Etikos kodekso straipsnių, Publikacija pažeidė Å¡io kodekso 22 straipsnio 2 dalį (1 t., b. l. 22–27);

UAB „Žurnalų leidybos grupė“ 2015-05-11 skundas buvo svarstomas 2015-07-17 ir 2015-08-17 vykusiuose Komisijos posėdžiuose (1 t., b. l. 130–138); Komisija 2015-08-17 priėmė skundžiamÄ SprendimÄ , kuriame nustatė, kad Publikacijoje žurnalas „Žmonės“ buvo kaltinamas paslėpta politine reklama, įvardijamas bulvariniu leidiniu, o jo straipsniai – raÅ¡liava, konstatavo, kad Publikacijoje nebuvo suteikta galimybė kritikuojamam asmeniui atsakyti į iÅ¡sakomÄ kritikÄ ir nebuvo nurodyta, kodėl tai nebuvo padaryta, taip buvo pažeistos Etikos kodekso 22 straipsnio 2 dalies nuostatos, įpareigojančios kritikuojamam asmeniui visada suteikti atsakymo teisę, t. y. galimybę pasiteisinti, paaiÅ¡kinti, paneigti klaidingÄ informacijÄ , o jeigu tokios galimybės nėra ar asmuo atsisako pasinaudoti atsakymo teise, praneÅ¡ti apie tai visuomenei, įpareigojo pareiÅ¡kėjÄ SprendimÄ paskelbti žurnale „Valstybė“ (1 t. b. l. 128).8.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – VAAT) 2016-03-29 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4206-244/2016 (toliau – VAAT 2016-03-29 sprendimas) (3 t., b. l. 22–29) pareiÅ¡kėjos skundÄ tenkino, SprendimÄ panaikino. VAAT, įvertinęs Publikacijos turinį, nustatė, kad joje nėra iÅ¡sakyta jokios kritikos UAB „Žurnalų leidybos grupė“ atžvilgiu, padarė apibendrintÄ iÅ¡vadÄ , kad Publikacijoje keliamais klausimais siekiama atkreipti dėmesį į visuomenei aktualiÄ problemÄ , pareiÅ¡kiamas autorės susirÅ«pinimas svarbiu klausimu, iÅ¡reikÅ¡tas jos supratimas ir mintys, faktų ir duomenų vertinimas, todėl atsakovas (Komisija) žurnalistės teiginius nepagrįstai priskyrė žiniai.

Vertindamas PublikacijÄ VAAT nusprendė, kad tai yra autorės iÅ¡sakyta nuomonė, kuri gali remtis faktais, pagrįstais argumentais, tačiau paprastai ji yra subjektyvi. Analitiniuose straipsniuose apie politinius ir ekonominius procesus, kaip įprasta, nėra pateikiamos atsakomosios nuomonės, o prieÅ¡ingai, iÅ¡dėstomi subjektyvÅ«s autoriaus vertinimai.9. LVAT 2017-08-31 nutartimi (3 t., b. l. 103–113) su nurodyta VAAT 2015-02-11 sprendime suformuluota pozicija nesutiko, VAAT 2015-02-11 sprendimÄ panaikino. LVAT teisėjų kolegija konstatavo, kad VAAT atskirai neanalizavo nei UAB „Žurnalų leidybos grupė“ 2015-05-11 skunde Komisijai nurodytų konkrečių Publikacijos citatų, nei priedo, nei Sprendime įvardytų žurnalui „Žmonės“ kaltinimų:

1) paslėpta politine reklama, 2) žurnalo įvardijimu bulvariniu leidiniu, 3) žurnalo straipsnių įvardijimu rašliava. LVAT teisėjų kolegijos nuomone, VAAT 2015-02-11 sprendime padaryta išvada, kad Publikacijoje nėra išsakyta jokios kritikos UAB „Žurnalų leidybos grupė“ atžvilgiu, o reiškiama tik autorės nuomonė „nėra pagrįsta“, ypač atsižvelgiant į tai, kad minėtas žurnalo kaltinimas publikacijoje paslėpta politine reklama gali būti patikrintais vadovaujantis objektyviais kriterijais.10.

Ä®vertinus procesinių dokumentų turinį, VAAT 2016-03-29 sprendime ir LVAT 2017-08-31 nutartyje iÅ¡dėstytus motyvus, matyti, kad nagrinėjamu atveju ginčas iÅ¡ esmės kilo dėl to, ar Publikacijoje buvo iÅ¡sakyta kritika žurnalui „Žmonės“ dėl paslėptos politinės reklamos ir ar, iÅ¡sakydama tokiÄ kritikÄ Publikacijos autorė, vadovaudamasi Etikos kodekso 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, šį žurnalÄ leidžiančiai įmonei UAB „Žurnalų leidybos grupė“ prieÅ¡ tai turėjo suteikti atsakymo teisę (dėl to, kad tokia teisė suteikta nebuvo ginčo Å¡ioje byloje nėra).11.

Vadinasi, siekiant iÅ¡spręsti ginÄÄ , bÅ«tina įvertinti Sprendime pateiktus motyvus ir įrodymus, kuriais jis grindžiamas, Publikacijos turinį ir su juo susijusius įrodymus. Å iame kontekste paminėtina, kad ABTÄ® 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku, iÅ¡samiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimÄ ar nebuvimÄ galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.12.

VieÅ¡osios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarka, vieÅ¡osios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklÄ reglamentuojančių institucijų teisės, pareigos ir atsakomybė reglamentuojama VIÄ®, kurio 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vieÅ¡osios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kÅ«rybos, religijos ir sÄ Å¾inės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratijÄ , visuomenės atvirumÄ , skatina visuomenės pilietiÅ¡kumÄ ir valstybės pažangÄ , stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbÄ , tautinę kultÅ«rÄ ir dorovę.

Etikos kodekso 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kritikuojamam asmeniui visada turi bÅ«ti suteikta atsakymo teisė, t. y. galimybė pasiteisinti, paaiÅ¡kinti ar paneigti klaidingÄ informacijÄ , o jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti atsakymo teise, bÅ«tina praneÅ¡ti apie tai visuomenei. VIÄ® įtvirtinta asmens kritikos sÄ voka ir atsakymo teisės samprata. VIÄ® 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad asmens kritika – asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos.

VIÄ® 15 straipsnyje „Atsakymo teisė“ nustatyta, kad kiekvienas fizinis asmuo, kurio garbę ir orumÄ Å¾emina visuomenės informavimo priemonėje paskelbta tikrovės neatitinkanti, netiksli ar Å¡aliÅ¡ka informacija apie jį, taip pat kiekvienas juridinis asmuo, kurio dalykinei reputacijai ar kitiems teisėtiems interesams pakenkė tikrovės neatitinkanti, netiksli ar Å¡aliÅ¡ka informacija, turi teisę atsakyti, paneigdamas tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ ar patikslindamas paskelbtÄ informacijÄ , arba pareikalauti, kad vieÅ¡osios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas Å¡io įstatymo 44 straipsnyje nustatyta tvarka paneigtų tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ .

13. NurodytÄ teisinį reguliavimÄ vertinant sistemiÅ¡kai, nagrinėjamos bylos kontekste darytina iÅ¡vada, kad asmens kritika, be kita ko, laikytinas jo „veiklos nagrinėjimas ir vertinimas“ net ir tais atvejais, kai tai daroma neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos. Todėl tai darantys žurnalistai ar leidėjai pagal Etikos kodekso 22 straipsnio 2 dalį privalo asmeniui, kurio veiklÄ vertina (t. y. jį kritikuoja VIÄ® prasme) suteikti atsakymo teisę, t. y. galimybę pasiteisinti, paaiÅ¡kinti ar paneigti klaidingÄ informacijÄ , o tuo atveju, jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti atsakymo teise, privaloma praneÅ¡ti apie tai visuomenei.

VIÄ® 15 straipsnyje yra įtvirtinta teisė atsakyti, paneigiant tikrovės neatitinkančiÄ informacijÄ , ar patikslinant jau paskelbtÄ informacijÄ , o Etikos kodeksas nustato atsakymo teisę dar prieÅ¡ paskelbiant informacijÄ (žr. Etikos kodekso 22 straipsnio 2 dalį).14. Publikacijos turinį įvertinus kitų byloje surinktų raÅ¡ytinių įrodymų, įskaitant žurnale „Žmonės“ publikuotÄ straipsnį „AÅ¡ vis dar ieÅ¡kau idealios moters“ (1 t., b. l. 79–85) kontekste, matyti, kad Publikacijoje, be kita ko, yra nagrinėjamas ir vertinamas žurnale „Žmonės“ publikuojamų straipsnių turinys, Å¡io žurnalo leidėjo UAB „Žurnalų leidybos grupė“ veikla, galimai susijusi su paslėpta politine reklama.

Publikacijoje expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) minimas žurnalas „Žmonės“, o iš Publikacijoje nurodomos papildomos informacijos pakankamai akivaizdus jo paminėjimo kontekstas, t. y. žurnalo „Žmonės“ leidėjų veikla publikuojant straipsnius apie rinkimuose dalyvaujančių asmenų vaikus ir tokiu būdu galimai užslėptai reklamuojant rinkimuose dalyvaujančius asmenis.15. Sprendime išdėstytus motyvus įvertinusi Publikacijos turinio ir visų byloje surinktų įrodymų kontekste, vadovaudamasi savo vidiniu įsitikinimu, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Publikacijoje yra „nagrinėjama ir vertinama“ žurnalo „Žmonės“ leidėjo UAB „Žurnalų leidybos grupė“ veikla, daromos su jos veikla susijusios išvados.

Todėl Publikacijos autorė arba žurnalo „Valstybė“ leidėjas VÅ¡Ä® „Demokratijos plėtros fondas“ prieÅ¡ spausdinant Å¡iÄ publikacijÄ pagal Etikos kodekso 22 straipsnio 2 dalį privalėjo žurnalo „Žmonės“ leidėjui UAB „Žurnalų leidybos grupė“ suteikti atsakymo teisę, t. y. galimybę pasiteisinti, paaiÅ¡kinti ar paneigti galimai klaidingÄ informacijÄ .16. Konstatuotina, kad Komisija, priimdama SprendimÄ laikėsi Reglamento ir kitų teisės aktų nuostatų, nebuvo Å¡aliÅ¡ka ar neobjektyvi.

Skundžiamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, esminių procedūrinių pažeidimų padaryta nebuvo. Atsakydama į pareiškėjos argumentus, susijusius su jos nurodytais Žurnalistų etikos inspektoriaus priimtais sprendimais, teisėjų kolegija pažymi, kad pastarieji sprendimai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, neturi prejudicinės galios, todėl šiame teismo sprendime nėra vertinami.17.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad Sprendimu teisėtai ir pagrįstai konstatuotas Etikos kodekso 22 straipsnio 2 dalies nuostatos pažeidimas, o pareiÅ¡kėja įpareigota SprendimÄ paskelbti žurnale „Valstybė“. Sprendimo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Todėl pareiÅ¡kėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus skundÄ , netenkintinas pareiÅ¡kėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų E. E. ir M. B. reikalavimas priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant Å¡iÄ administracinę bylÄ ir niekaip nekeičia Å¡iame sprendime padarytos iÅ¡vados, todėl dėl jų teismas nepasisakys.

Å iame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartÄ pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtÄ spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieÅ¡ OlandijÄ ; 1997-12-19 sprendimas Helle prieÅ¡ SuomijÄ ; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas n u s p r e n d ž i a :

PareiÅ¡kėjos VÅ¡Ä® „Demokratijos plėtros fondas“ skundÄ atmesti.Sprendimas apeliacine tvarka per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėjai                                                                                                                      Bronius JanuÅ¡ka Rytis Krasauskas Iveta Pelienė