2016-09-27 Nr. AB-18513-3-61-3-04368-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1410-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04368-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 9.4.1.1; 9.4.4; 37.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fragrances International“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fragrances International“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Fragrances International“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Fragrances International“, apeliantas) kreipėsi su skundu, kurį patikslino, į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. S-177 (7-132/2014) „Dėl UAB „Fragrances International“ 2014 m. birželio 30 d. skundo“; 2) panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 1A-304 „Dėl UAB „Fragrances International“ skundo“; 3) panaikinti atsakovo Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 31 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 4VM190490S; 4) įpareigoti atsakovą Vilniaus teritorinę muitinę pataisyti UAB „Fragrances International“ duomenis 2008–2009 m. Vilniaus teritorinėje muitinėje įformintose deklaracijose, išvardytose UAB „Fragrances International“ 2013 m. gruodžio 20 d. prašyme Vilniaus teritorinei muitinei grąžinti akcizo permokas, ir įpareigoti grąžinti UAB „Fragrances International“ permokėtas akcizo sumas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į Vilniaus teritorinę muitinę su prašymu pataisyti jo duomenis 2007–2009 m. muitinėje įformintose deklaracijose, atsižvelgiant į tam tikriems produktams taikomą akcizo mokesčio išimtį (toliau – ir akcizo išimtis), numatytą 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/83/EEB dėl akcizų už alkoholį ir alkoholinius gėrimus struktūrų suderinimo (toliau – ir Direktyva) 27 straipsnio 1 dalies b punkte, tačiau Vilniaus teritorinė muitinė atmetė tokį prašymą. 2014 m. balandžio 23 d. Muitinės departamentui pateikė skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 31 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 4VM190490S, kuris 2014 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1A-304 patvirtino šią ataskaitą, o skundą atmetė. 2014 m. birželio 30 d. Mokestinių ginčų komisijai išsiuntė skundą dėl paminėto Muitinės departamento sprendimo, tačiau skundas buvo atmestas.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punktu, teigė, jog Direktyva nesuteikia galimybės nustatyti bendrai taikomą akcizo išimties taikymui skirtą teisinį reguliavimą, o ja siekiama reguliuoti tik tas situacijas, kurios turi išsisukinėjimų, vengimo ir piktnaudžiavimo požymių. Direktyvos 27 straipsnio 5 ir 6 dalys patvirtina, jog produktui atitinkant dvi sąlygas: 1) produkte esantis etilo alkoholis skirtas ne maisto produktų gamybai; 2) jis atitinka bet kurios valstybės narės denatūravimo reikalavimus, atleidimas nuo akcizo yra taisyklė, o atsisakymas taikyti atleidimą nuo akcizo – išimtis, kuri gali būti įgyvendinta tik griežtai laikantis Direktyvoje numatytų sąlygų. Šiuo atveju įmonė nebuvo kaltinama išsisukinėjimu, vengimu ar piktnaudžiavimu. Teiginį, jog Direktyvoje numatytos akcizo lengvatos taikymas yra bendroji taisyklė, o atsisakymas ją taikyti – šios taisyklės išimtis, pareiškėjas grindė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (žr., pvz., Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) 2000 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Italijos Respublika prieš Europos Bendrijų Komisiją, C-482/98; Teisingumo Teismo (aštuntoji kolegija) 2007 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje UAB Profisa prieš Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, C-63/06). Pareiškėjas pažymėjo, jog Mokestinių ginčų komisija netikrino, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 902 patvirtintos 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/83/EEB dėl akcizų už alkoholį ir alkoholinius gėrimus struktūrų suderinimo 27 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklės (toliau – ir Taisyklės) neprieštarauja Direktyvos nuostatoms, nors būtent jų pagrindu atsisakyta taikyti akcizo išimtį. Pareiškėjo nuomone, Taisyklės prieštarauja Direktyvai ir Akcizų įstatymui, kuris Direktyvoje numatytos akcizų išimties taikymo nesieja su prekės patekimo į Europos Sąjungos rinką būdu.

Pareiškėjo teigimu, Mokestinių ginčų komisija, priimdama sprendimą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-298/2011, nes nagrinėjamas atvejis nėra analogiškas nagrinėtam paminėtoje administracinėje byloje. Be to, Mokestinių ginčų komisija nesivadovavo Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais, nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog mokesčių administratoriaus sprendimas prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikai (Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Repertoire Culinaire Ltd prieš The Commissioners of Her Majesty’s Revenue & Customs, C-163/09, 41, 43, 44 p.;

Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) 2000 m. gruodžio 7 d. sprendimo byloje Italijos Respublika prieš Europos Bendrijų Komisiją, C-482/98, 29 p.; Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Dansk Transport og Logistik prieš Skatteministeriet, C-230/08). Pareiškėjas nurodė, jog, jam pateikus akivaizdžių įrodymų apie netinkamą Direktyvos aiškinimą Lietuvos nacionalinėje teisėje, Mokestinių ginčų komisijai kilo pareiga išsiaiškinti kilusius neaiškumus kreipiantis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

Tokiais savo veiksmais Mokestinių ginčų komisija pažeidė Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 4 straipsnio 3 dalį bei lojalaus bendradarbiavimo principą. Apie Europos ekonominės bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo, pasirašyto 1972 m. liepos 22 d., nuostatas, pagrindžiančias akcizo išimties taikymą pareiškėjui, Mokestinių ginčų komisija ir Muitinės departamentas nepasisakė, todėl ginčijami sprendimai yra nemotyvuoti ir pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Muitinės departamentas nepasisakė dėl jo argumentų, jog net jei Vilniaus teritorinės muitinės reikalaujami duomenys būtų reikšmingi prašymui grąžinti akcizo permokas spręsti, prašymas negalėjo būti atmestas kaip nepagrįstas.

Pati Vilniaus teritorinė muitinė pareiškėjui buvo nurodžiusi, jog, nepateikus reikalaujamos informacijos, ji prašymą grąžinti akcizo permokas paliks nenagrinėtą, o ne atmes. Toks sprendimas sukelia visai kitas teisines pasekmes, nei sukeltų sprendimas pareiškėjo prašymą palikti nenagrinėtą. Mokestinių ginčų komisija neįvertino, kad pareiškėjas skundą motyvavo tuo, jog buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. kovo 5 d. pateikė skundą Vilniaus teritorinei muitinei dėl nepagrįsto reikalavimo pateikti perteklinę informaciją, kuris buvo priimtas, bet neišspręstas.

Tik nusprendus, ar Vilniaus teritorinės muitinės prašoma informacija nėra perteklinė, buvo galimas tolesnis pareiškėjo prašymo grąžinti akcizo permoką nagrinėjimas. Vilniaus teritorinė muitinė taip pat pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalį, nes skundą dėl nepagrįsto informacijos prašymo nagrinėjo tas pats pareigūnas, kurio veiksmai buvo skundžiami.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Muitinės departamentas nurodė, jog nagrinėjamu atveju Direktyvos nuostatos yra netaikomos, nes paminėtame akte kalbama ne apie prekių importą, o apie vienodų sąlygų nustatymą veikimui vidaus rinkoje bei jų pervežimui iš vienos valstybės narės į kitą, laisvą prekių judėjimą vidaus rinkoje. Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos nereglamentuoja situacijos, kai prekės yra importuojamos, taigi nėra pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Tai yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-298/2011. Be to, pagal Direktyvos nuostatas valstybės narės atleidžia nuo akcizų tokiomis sąlygomis, kurias jos nustato, todėl Akcizų įstatymo 25 straipsnis neprieštarauja Direktyvai ir atsakovas juo pagrįstai rėmėsi priimdamas sprendimą. Muitinės departamentas taip pat vadovavosi Taisyklių 6.1 punktu ir nurodė, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo importuojamas etilo alkoholis yra denatūruotas. Vadovaujantis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 6 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas Vilniaus teritorinei muitinei turėjo pateikti visą jos prašomą informaciją ir dokumentus, kurių reikia sprendimui priimti, tačiau pareiškėjas pateikė tik Europos Komisijos Mokesčių ir muitų sąjungos generalinio direktorato padalinio vadovo 2013 m. gegužės 22 d. raštą, kuris yra ne norminio pobūdžio dokumentas ir negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis importuotų prekių atitikimą Taisyklių reikalavimams ar leidžiantis nustatyti, jog importuotas etilo alkoholis yra denatūruotas. 2014 m. sausio 13 d. raštas Nr. (9.2/20)-2V-730 ir 2014 m. vasario 12 d. raštas Nr. (9.1/20)-2V-3249, kuriais Vilniaus teritorinė muitinė reikalavo pateikti dokumentus, pagrindžiančius pateiktą prašymą, yra nesukeliantys jokių teisinių pasekmių, jie nelaikytini sprendimais pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 5 punkto prasmę ir jiems netaikomos šio kodekso normos, reglamentuojančios sprendimų apskundimą.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Vilniaus teritorinė muitinė nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo iš Šveicarijos Konfederacijos į Lietuvos Respubliką 2007–2009 m. importuotų produktų, turinčių savo sudėtyje etilo alkoholio, apmokestinimo akcizu, tačiau šiuo atveju nėra nustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą netaikyti pareiškėjo importuojamoms prekėms akcizo mokesčio. Pareiškėjas, remdamasis Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punktu bei Europos Komisijos Mokesčių ir muitų sąjungos generalinio direktorato 2013 m. gegužės 22 d. raštu Nr. 1369029, pateikė Vilniaus teritorinei muitinei 2013 m. gruodžio 20 d. prašymą netaikyti akcizo mokesčio iš Šveicarijos Konfederacijos importuotiems ir Prancūzijoje pagamintiems produktams, kurių sudėtyje yra denatūruoto etilo alkoholio, ir grąžinti pagal prašyme išvardytas ir muitinėje įformintas importo deklaracijas permokėtas akcizo sumas.

Nurodė, kad, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, importo deklaracijose, įformintose 2007 m., importo mokesčiai negali būti perskaičiuoti ir grąžinti. Pareiškėjas tokios mokesčių administratoriaus pozicijos neginčijo, tačiau skundo reikalavimus grindė tiesioginiu Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatų taikymu. Vilniaus teritorinė muitinė pažymėjo, kad Direktyva yra teisės aktas, kuriuo numatomas tikslas, kurį visos Europos Sąjungos šalys privalo pasiekti, tačiau kiekviena šalis gali nuspręsti, kaip tai padaryti.

Akcizų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo 3 priede. Tarp kitų teisės aktų šiame priede yra nurodyta ir Direktyva. Muitinei pavesta įgyvendinti jos kompetencijai priskirtus teisės aktus ir vadovautis jų nuostatomis, o ne juos vertinti (Muitinės įstatymo 5 str., 9 str. 1 d.). Spręsti, ar nacionaliniai teisės aktai suderinti tinkamai, nepatenka į muitinei suteiktos kompetencijos ribas. Nagrinėjamu atveju prekės buvo importuotos iš Šveicarijos Konfederacijos, todėl taikytinas Taisyklių 6.1 punktas, nustatantis, kad Lietuvos Respublikoje importuotam alkoholiui netaikomi akcizai tik tuomet, jei jis denatūruotas pagal kurią nors sąraše nurodytą formulę, patvirtintą Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gegužės 15 d.

įsakymu Nr. 135 „Dėl etilo alkoholio denatūravimo formulių sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Finansų ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymas Nr. 135), yra panaudotas sąraše nustatytose panaudojimo srityse, t. y. alkoholis turi būti denatūruotas būtent pagal nacionalinėje teisėje nustatytus reikalavimus. Vilniaus teritorinė muitinė 2014 m. sausio 13 d. nurodymu Nr. (9.2/20)-2V-730 ir 2014 m. vasario 12 d. nurodymu Nr. (9.1/20)-2V-3249 įpareigojo pareiškėją pateikti papildomą informaciją / dokumentus, patvirtinančius, kad produktų, deklaruotų 2008–2009 m.

įformintose deklaracijose, sudėtyje esantis etilo alkoholis yra denatūruotas pagal kurią nors etilo alkoholio denatūravimo formulių sąraše, patvirtintame Finansų ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 135, nurodytą formulę ir yra panaudotas sąraše nustatytose panaudojimo srityse. Pareiškėjas nepateikė reikalaujamos pateikti informacijos ir ginčijo aplinkybę, kad jis tokią informaciją privalėjo pateikti bei įrodyti importuotų produktų atitikimą Lietuvoje nustatytoms denatūravimo formulėms. Vilniaus teritorinė muitinė, vadovaudamasi Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teigė, kad, pareiškėjui nepateikus nurodytų duomenų, pareiškėjo prašymą išnagrinėjo remdamasi muitinėje esamais dokumentais ir pagrįstai konstatavo, jog pagrindo netaikyti akcizo importuotoms prekėms nėra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas iš esmės kilo dėl sprendimo negrąžinti pareiškėjui akcizo permokos. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis Direktyva, nebuvo jokio teisinio pagrindo apmokestinti jo importuotą etilo alkoholį.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus teritorinę muitinę dėl akcizų permokos grąžinimo prekėms, deklaruotoms 2007–2009 m. įformintose importo deklaracijose. Vilniaus teritorinė muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsniu, patikrino 2007–2009 m. įformintas importo deklaracijas ir nustatė, jog pareiškėjas iš Šveicarijos Konfederacijos importavo produktus, kurių sudėtyje yra denatūruoto etilo alkoholio. Šios prekės buvo apmokestintos akcizo ir pridėtinės vertės mokesčiais. Vilniaus teritorinė muitinė vadovavosi Taisyklių 6.1 punktu ir nurodė, jog akcizas netaikomas tik toms prekėms, kuriose etilo alkoholis yra denatūruotas pagal kurią nors iš formulių, nurodytų sąraše, patvirtintame Finansų ministro 2002 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 135, ir panaudotoms sąraše nustatytose srityse. Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog importuotose prekėse esantis etilo alkoholis yra denatūruotas pagal paminėtą sąrašą, todėl atmetė pareiškėjo prašymą grąžinti akcizo mokesčių permoką.

Teismas vadovavosi Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punktu, Taisyklių 2, 6.1 punktais. Šių teisės aktų analizė teismui leido daryti išvadą, kad importuotas etilo alkoholis gali būti neapmokestinamas akcizu, jeigu jis yra ne tik ne maistui skirtuose produktuose, bet ir denatūruotas pagal tam tikrą formulę iš Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 135 patvirtinto Etilo alkoholio denatūravimo formulių sąrašo (toliau – ir Formulių sąrašas).

Teismas nustatė, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2014 m. sausio 13 d. nurodymu Nr. (9.2/20)-2V-730 nurodė pareiškėjui iki 2014 m. sausio 27 d. pateikti papildomą informaciją, patvirtinančią, jog etilo alkoholis yra denatūruotas pagal kurią nors iš Formulių sąraše nurodytų formulių. Pareiškėjas tokios informacijos nepateikė ir tik nurodė, jog prašymą grindė Direktyvoje numatyta akcizo išimtimi, kurios taikymas siejamas su dviem sąlygomis: 1) produkte esantis etilo alkoholis skirtas ne maisto produktų gamybai; 2) jis atitinka bet kurios valstybės narės denatūravimo reikalavimus. Pareiškėjas pažymėjo, jog šie produktai atitinka Šveicarijos reikalavimus, todėl papildomi dokumentai, įrodantys, jog etilo alkoholis yra denatūruotas pagal kurią nors iš Formulių sąraše numatytą formulę, yra pertekliniai. Pareiškėjas teigė, jog nagrinėjamu atveju Direktyva turi būti taikoma tiesiogiai. Konstatavusi, kad pareiškėjas nepateikė prašomų duomenų, Vilniaus teritorinė muitinė pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundą teismui grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir prašymą grąžinti akcizų permoką Vilniaus teritorinei muitinei, ir papildomai nurodė, jog nagrinėjamu atveju negalima remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-298/2011, nes skiriasi paminėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog sutinka su pareiškėjo pozicija, kad skiriasi administracinės bylos Nr. A575-298/2011 ir šios bylos faktinės aplinkybės, tačiau pabrėžė, jog pareiškėjas paminėtoje byloje iš esmės pateikė tuos pačius argumentus dėl prekių su etilo alkoholiu apmokestinimo akcizu, kaip ir šioje byloje. Taip pat paminėtoje byloje buvo nagrinėjamos tos pačios teisės aktų (Akcizų įstatymo ir Direktyvos) normos. Įvertinęs tai, jog administracinėje byloje Nr. A575-298/2011 ir šioje byloje keliami tie patys klausimai dėl Direktyvos ir Akcizų įstatymo normų taikymo, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo jas aiškinti kitaip, nei paminėtoje administracinėje byloje.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-298/2011, nurodė, kad Akcizų įstatymas kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 902 „Dėl denatūruoto etilo alkoholio, kuriam netaikomi akcizai“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 13 d. nutarimas Nr. 902) numato papildomas, lyginant su Direktyva, sąlygas dėl atleidimo nuo akcizo mokesčių mokėjimo. Valstybės narės neturi prievolės taikyti Direktyvos taisykles besąlygiškai. Nagrinėjamu atveju Akcizų įstatymu tinkamai įgyvendinamos Direktyvos normos. Taigi pareiškėjas turėjo pareigą Vilniaus teritorinei muitinei pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog jo importuoti produktai atitinka Šveicarijos etilo alkoholio denatūravimo reikalavimus ir kokiu būdu jie buvo denatūruoti. Pareiškėjas tokios pareigos neįvykdė net Vilniaus teritorinei muitinei paprašius pateikti informaciją apie etilo alkoholio denatūravimą. Be to, pažymėjo, jog 1993 m. lapkričio 22 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 3199/93 dėl visiško etilo alkoholio denatūravimo procedūrų tarpusavio pripažinimo atleidimo nuo akcizų tikslais (toliau – ir Reglamentas) atskirai ir detaliai nustato denatūrantų naudojimą valstybėse narėse. Europos Sąjunga vienodai yra nutarusi reglamentuoti tik Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies a punkto taikymą, o Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sąlygas yra palikusi valstybių narių nuožiūrai.

Teismo vertinimu, laikyti Lietuvos Respublikoje nustatytų papildomų sąlygų ypatingomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo teises dėl neteisingo Direktyvos nuostatų perkėlimo nėra pagrindo. Taisyklių 6.1 punktas neprieštarauja Direktyvos nuostatoms, nes, kaip paminėta, valstybės turi teisę žinoti, kokiu būdu etilo alkoholis buvo denatūruotas, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių duomenų Vilniaus teritorinei muitinei nepateikė, nurodydamas, jog tai yra perteklinė informacija, todėl atmestinas ir pareiškėjo teiginys, jog Taisyklių 6.1 punktas prieštarauja Direktyvos nuostatoms.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad sprendimas negrąžinti akcizo permokos prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikai. Akcentavo, kad Europos Sąjungos šalis narė neapmokestina prekės su etilo alkoholiu, jei jis yra denatūruotas pagal Formulių sąrašą kitoje valstybėje. Tokia išvada atitinka pareiškėjo skunde cituojamą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką. Nagrinėjamu atveju Vilniaus teritorinė muitinė neginčijo fakto, jog, denatūravus etilo alkoholį kitoje valstybėje pagal Formulių sąrašą, prekė negali būti apmokestinta akcizu. Atvirkščiai, Vilniaus teritorinė muitinė nurodė, jog jai reikia duomenų, kad pareiškėjo importuotos prekės yra denatūruotos kitoje valstybėje pagal Formulių sąrašą, ir būtent dėl šių duomenų trūkumo buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą grąžinti akcizo permoką.

Teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk prieš Netherlands, Nr. 16034/90), svarbu, kad iš sprendimo turinio būtų aiškiai matyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Finland, Nr. 4968/99, 30 p.). Nagrinėjamu atveju, įvertinęs pagrindinius pareiškėjo argumentus ir nustatęs, jog nėra pagrindo įpareigoti Vilniaus teritorinę muitinę grąžinti pareiškėjui akcizo permoką, teismas dėl likusių pareiškėjo argumentų plačiau nepasisakė.

Teismas, nepatenkinęs reikalavimo įpareigoti Vilniaus teritorinę muitinę pataisyti 2007–2009 m. deklaracijose pateiktus duomenis ir įpareigoti grąžinti permokėtas akcizo normas, neturėjo pagrindo patenkinti ir pareiškėjo išvestinių reikalavimų panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. S-177 (7-132/2014), Muitinės departamento 2014 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 1A-304 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2014 m. kovo 31 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 4VM190490S.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo, prašant išaiškinti, ar Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta akcizo išimtis, atsižvelgiant inter alia į Europos ekonominės bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos sudarytą 1972 m. liepos 22 d. susitarimą (ypač jo 6 str. 3 d., 7 str. 1 d., 18 str. 1 pastr.), turėtų būti taikoma ne tik iš kitų valstybių narių įvežamoms, bet ir toje valstybėje narėje pagamintoms bei iš trečiųjų šalių įvežamoms prekėms, ypač toms, kurios yra Europos Sąjungos kilmės (pagamintos Europos Sąjungoje) ir įvežamos iš Šveicarijos Konfederacijos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendime klaidingai nurodytos faktinės bylos aplinkybės. Teismas klaidingai nurodė, kad Vilniaus teritorinė muitinė patikrino 2007–2009 m. įformintas importo deklaracijas. Pagal 2007 m. įformintas deklaracijas sumokėtą akcizą buvo atsisakyta apskaičiuoti vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, t. y. tuo pagrindu, kad yra pasibaigęs mokesčių perskaičiavimo terminas, ir tolesnis tyrimas vyko tik dėl 2008–2009 m. įformintų importo deklaracijų. Teismas klaidingai nurodė, kad apeliantas tariamai pažymėjo, jog jo importuojami produktai atitinka Šveicarijos reikalavimus. Visada rėmėsi tuo, kad jo importuojami produktai yra pagaminti Prancūzijoje, juose esantis denatūruotas etilo alkoholis atitinka Prancūzijos reikalavimus ir Prancūzijoje yra atleistas nuo akcizo (todėl atleidžiamas ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse), dėl to pagal abipusiškumo principą šie produktai turėtų būti atleidžiami nuo akcizo ir Lietuvoje, nepriklausomai nuo to, kad jie yra įvežami į Lietuvą per Šveicariją (Šveicarijoje šie produktai nėra niekaip modifikuojami). Teismas klaidingai nurodė, kad apeliantas turėjo pateikti Vilniaus teritorinei muitinei dokumentus, patvirtinančius, kad jo importuoti produktai atitinka Šveicarijos etilo alkoholio denatūravimo reikalavimus ir kokiu būdu jie buvo denatūruoti; taip pat jog apeliantas tokios pareigos neįvykdė net Vilniaus teritorinei muitinei paprašius pateikti informaciją apie etilo alkoholio denatūravimą. Argumentavo atitiktimi ne Šveicarijos, o Prancūzijos etilo alkoholio denatūravimo reikalavimams, o Vilniaus teritorinė muitinė niekada neprašė pateikti duomenų apie atitiktį Šveicarijos ar Prancūzijos reikalavimams, o prašė įrodyti atitiktį Lietuvos reikalavimams (ginčas kilo, apeliantui manant, kad toks reikalavimas perteklinis, pažeidžiantis vienos valstybės narės reikalavimų abipusio pripažinimo principą).

2. Netinkamai aiškinta ir taikyta Europos Sąjungos ir nacionalinė teisė. Teismas klaidingai nustatė sąlygas tam, kad apeliantui galėtų būti taikoma akcizo lengvata, numatyta Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punkte. Pagal šią normą, tam, kad kosmetikos produktuose esančiam etilo alkoholiui nebūtų taikomas akcizas, turi būti vienu metu įgyvendintos šios dvi sąlygos:

1) alkoholis turi būti denatūruotas pagal bet kurios valstybės narės reikalavimus ir 2) jis turi būti naudojamas gaminti ne žmonių maistui skirtiems produktams. Teismas vadovavosi klaidingu Direktyvos vertimu į lietuvių kalbą ir nusprendė, kad čia įvardytos sąlygos yra alternatyvios. Tai, kad būtina abiejų sąlygų visuma, nurodė ir Europos Komisija 2013 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 1369029, taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-298/2011. Teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl atmetė išsamiai argumentuotą apelianto pateiktą teisės aktų aiškinimą (dėl Taisyklių 5.3 punkto, o ne 6.1 punkto taikymo;

Akcizų įstatymo aiškinimo). Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog valstybės narės neturi prievolės besąlygiškai taikyti Direktyvos taisykles bei jog joms suteikta teisė keisti Direktyvos nuostatas, nustatant savo reikalavimus. Teismas neįsigilino į apelianto pateiktą išsamią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos analizę ir padarė klaidingą išvadą, kad Europos Sąjungos šalis narė neapmokestina prekės su etilo alkoholiu, jei jis yra denatūruotas pagal Formulių sąrašą kitoje valstybėje. Šio teismo praktika patvirtina, kad būtina užtikrinti vienodą akcizų mokesčio nuostatų taikymą visose valstybėse narėse, nepriklausomai nuo prekių patekimo į Europos Sąjungos teritoriją būdo.

Analogiškai Europos Sąjungos teisę aiškina ir Europos Komisija, 2013 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 1369029 pasisakydama dėl apelianto situacijos. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje buvo keliami tie patys klausimai dėl Direktyvos ir Akcizų įstatymo normų taikymo. Pateikė akivaizdžių įrodymų apie netinkamą Vilniaus teritorinės muitinės pateikiamą Direktyvos aiškinimą. Mokestinių ginčų komisija ir teismas, jeigu visgi liko kokių nors abejonių dėl tinkamo Europos Sąjungos teisės aiškinimo, privalėjo išsiaiškinti kilusius neaiškumus, kreipiantis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

3. Teismas visiškai nevertino Europos Komisijos 2013 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 1369029 išdėstytų argumentų. Teismas neaptarė apelianto argumentų, kad prašomas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. S-177 (7-132/2014) yra nepasirašytas nė vieno iš komisijos narių, uždėtas tik sekretoriato antspaudas. Teismas visiškai nepasisakė dėl nurodytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimų. Teismas ir ginčą sprendusios institucijos neaptarė Europos ekonominės bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos 1972 m. liepos 22 d. susitarimo nuostatų, pagrindžiančių akcizo išimties taikymą apeliantui. Teismas, neįvertinęs didelės dalies apelianto argumentų, iš dalies priėmė nemotyvuotą teismo sprendimą. Apeliantas nebuvo išklausytas ir teisingumas neįvykdytas atidžiai, kaip to reikalaujama Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apeliantas nepagrįstai kaltina teismą klaidingai nustačius ginčo dalyką, nevertinus ar neteisingai vertinus bylos aplinkybes ir t. t. Neginčytina, jog teismas teisingai konstatavo, kad muitinės buvo patikrintos bendrovės prašyme nurodytos, įformintos ir 2007 m., deklaracijos.

2. Direktyvos nuostatos ginčo atvejui netaikomos. Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos nereglamentuoja situacijos, kai prekės yra importuojamos. Nėra pagrindo šiuo klausimu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Tai yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-298/2011, išnagrinėjęs to paties pareiškėjo analogišką apeliacinį skundą. Net ir taikant apelianto nurodytą Direktyvos 27 straipsnį, nebūtų pagrindo ignoruoti nacionalinių teisės aktų. Pagal Direktyvos nuostatas, valstybės narės atleidžia nuo akcizų tokiomis sąlygomis, kurias jos nustato. Direktyvos įgyvendinimą užtikrina atskirų valstybių narių nacionaliniai teisės aktai. Direktyvos nuostatos yra įgyvendintos perkėlus jas į Akcizų įstatymą. Nekyla ginčas, jog prekės, savo sudėtyje turinčios denatūruoto etilo alkoholio, buvo importuotos iš Šveicarijos Konfederacijos, todėl šiuo atveju yra taikytinas Taisyklių 6.1 punktas, nustatantis, jog Lietuvos Respublikoje importuojamam denatūruotam etilo alkoholiui akcizai netaikomi tik tuo atveju, jeigu jis denatūruotas pagal kurią nors Formulių sąraše nurodytą formulę ir yra panaudotas sąraše nurodytose panaudojimo srityse, t. y. denatūruotas būtent pagal nacionalinėje teisėje nustatytus reikalavimus. Apeliantas nepateikė duomenų, atitinkančių šias nuostatas, taigi nėra pagrindo jo importuotoms prekėms netaikyti akcizo.

3. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė ne dokumentą denatūravimo formulei pagrįsti, o Europos Komisijos Mokesčių ir muitų sąjungos generalinio direktorato padalinio vadovo pasirašytą 2013 m. gegužės 22 d. raštą, kurį apeliaciniame skunde klaidingai vadina „Europos Komisijos išvada“. Tai nėra nei oficiali Europos Komisijos išvada, nei norminio pobūdžio dokumentas. Apeliantas nepateikė duomenų, įrodančių, kad importuotose prekėse esantis etilo alkoholis yra denatūruotas etilo alkoholis, kuriam akcizas netaikomas pagal paminėtus nacionalinius teisės aktus. Jeigu kur nors teismo sprendime vertinant įrodymus ir įsivėlė techninė klaida ir vietoje „Prancūzijos“ nurodyta „Šveicarija“, tačiau kiekvienas faktas šiame sprendime grindžiamas konkrečiais dokumentais (įrodymais), tiksliai nurodant raštų datas ir numerius. Apeliantas visiškai nesupranta ir neskiria „importo“ ir „gabenimo“. Importuotoms ginčo prekėms jis pats įformino importo deklaracijas, kurių 1 langeliuose šalimi siuntėja (eksportuotoja) nurodyta Šveicarija. Todėl visiškai nesuprantama, kokiu pagrindu ir kodėl šios prekės turėtų būti laikomos atgabentomis iš Prancūzijos.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Akcizų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais įstatymo 3 priede. Be kitų Europos Sąjungos teisės aktų, šiame priede yra nurodyta ir Direktyva.

2. Prekės buvo importuotos iš Šveicarijos Konfederacijos, ir dėl to ginčo nėra, todėl šiuo atveju yra taikytinos Taisyklių 6.1 punkto nuostatos. Alkoholis turi būti denatūruotas būtent pagal nacionalinėje teisėje nustatytus reikalavimus. Apeliantas ignoruoja faktą, kad ginčo atveju Direktyvos nuostatos netaikytinos, nes Bendrijos lygmeniu nustatyta, jog nuo mokesčių atleidžiamos tos prekės, kurios yra pervežamos iš vienos valstybės narės į kitą. Direktyva suteikia valstybėms narėms teisę savo nuožiūra spręsti ginče aptariamų produktų atleidimo nuo akcizų klausimą. Analogišką atvejį yra išnagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir priėmęs UAB „Fragrances International“ atžvilgiu 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-298/2011.

3. Europos Komisijos Mokesčių ir muitų sąjungos generalinio direktorato padalinio vadovo 2013 m. gegužės 22 d. raštas Nr. 1369029 nėra norminio pobūdžio dokumentas, o atsakymas (pareigūno išreikšta nuomonė) į apelianto pateiktą paklausimą dėl Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo. Tokią poziciją yra išreiškęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P520-204/2013, atmetęs UAB „Fragrances International“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A575-298/2011. Administracinėje byloje Nr. A575-298/2011 ir šioje byloje keliami tie patys klausimai dėl Direktyvos ir Akcizų įstatymo normų taikymo, todėl nėra pagrindo jas aiškinti kitaip, nei paminėtoje administracinėje byloje. Valstybės narės neturi prievolės taikyti Direktyvos taisykles besąlygiškai. Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai nurodė, jog jai reikia duomenų, kad pareiškėjo importuotos prekės yra denatūruotos kitoje valstybėje pagal Formulių sąrašą, ir būtent dėl šių duomenų trūkumo buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą taisyti importo deklaracijas ir grąžinti akcizo permoką. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, kurie priimamam sprendimui teisiškai nėra reikšmingi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad tarp šalių kilęs mokestinis ginčas yra dėl Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 punkto (2004-01-29 įstatymo Nr. IX-1987 redakcija) taikymo pareiškėjo per laikotarpį nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2009 m. lapkričio 19 d. iš Šveicarijos įvežtoms (importuotoms) kosmetinėms priemonėms (odos priežiūros priemonėms, tualetiniam vandeniui, kūno dezodorantui ir pan.). Pareiškėjas, teigdamas, kad nurodytos prekės turi (turėjo) būti atleistos nuo akcizo, apeliuoja į šiame straipsnio punkte nurodytą Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punktą, kuris, jo manymu, byloje nagrinėjamoje situacijoje mokesčių administratoriaus turėjo būti taikomas tiesiogiai, t. y. netaikant nacionalinės teisės akto – Taisyklių 6.1 punkto (2007-03-14 nutarimo Nr. 261 redakcija), kaip tai padarė paminėtą importą įforminusi muitinės įstaiga. Atsakovų teigimu, ginčo teisiniai santykiai turi būti reglamentuojami nacionalinės teisės – Taisyklių nuostatų, kurių paminėtas 6.1 punktas reikalauja (paminėto importo metu reikalavo), kad paminėtose pareiškėjo importuotose prekėse buvęs etilo alkoholis būtų denatūruotas pagal kurią nors iš formulių Finansų ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 135 patvirtintą Formulių sąrašą.

Pasisakydama dėl teisės taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje (kuri fakto nustatymo prasme ginčo šalių nėra kvestionuojama), kolegija pirmiausia pažymi, kad Europos Sąjungos (Tarybos) direktyvos būdu išreikštas teisės aktas (šiuo atveju Direktyva) pagal savo teisinę prigimtį (skirtingai, pvz., nuo reglamento būdu išreikšto teisės akto) nėra skirtas taikyti tiesiogiai. Jis yra skirtas tam, kad jo nuostatos, laikantis jame (direktyvoje) nurodytų tikslų ir pagrindinių jų įgyvendinimo sąlygų, būtų perkeltos į nacionalinę teisę.

Iš Akcizų įstatymo 1 straipsnio 2 dalies (šio įstatymo 3 priedo), paminėto jo 26 straipsnio 1 punkto matyti, kad Akcizų įstatymo nuostatos, tarp jų ir jo 26 straipsnio 1 punktas, be kita ko, yra suderinti su Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punktu. Tai leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 punktas, kurio detalesnis reglamentavimas buvo pavestas Lietuvos Respublikos Vyriausybei (ar jos įgaliotai institucijai), kartu ir Taisyklės, turi būti suprantami ir taikomi konkrečiuose situacijose kaip Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatų įgyvendinimas nacionalinėje teisėje.

Nagrinėjamai situacijai tai reiškia, kad, spręsdama pareiškėjo įvykdyto paminėto importo apmokestinimo akcizu klausimą, muitinė, kaip viešojo administravimo subjektas, privalėjo vadovautis būtent Taisyklių nuostatomis. Kaip jau buvo paminėta pirmiau, byloje nėra kvestionuojamas faktas, kad pareiškėjas importavo paminėtas prekes (iš Šveicarijos), o ne atgabeno jas iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės. Todėl muitinė, įformindama pareiškėjo įvykdytą importą, pagrįstai taikė pareiškėjui paminėtas Taisyklių 6.1 punkto nuostatas, t. y. pagrįstai konstatavo, jog būtina sąlyga tam, kad pareiškėjo importuotose prekėse esantis etilo alkoholis būtų atleistas nuo akcizo, yra būtinas jo denatūravimas pagal vieną iš Formulių sąraše numatytą formulę.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus teritorinė muitinė (2014-01-13 ir 2014-02-12 raštais) pareikalavo pareiškėjo pateikti duomenis apie šios sąlygos įvykdymą, tačiau (kaip neginčijamai nustatyta šioje mokestinėje byloje) pareiškėjas, neigdamas tokios sąlygos būtinumą, prašomos informacijos nepateikė. Todėl nacionalinės teisės taikymo požiūriu muitinė turėjo faktinį ir teisinį pagrindus nepatenkinti pareiškėjo prašymo dėl jo sumokėto akcizo pripažinimo permoka ir jo grąžinimo.

Atskirai pasisakydama Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje klausimu, kolegija taip pat pažymi, kad šios teisės normos taikymas iš esmės tokioje pačioje teisinėje situacijoje buvo aptartas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-298/2011, kurios šalimis buvo tie patys, kaip šioje administracinėje byloje, asmenys. Šioje (2011-02-24) nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikė pareiškėjo taip pat prašomo tiesiogiai taikyti Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punkto analizę lingvistinio (vertimo į lietuvių kalbą tikslumo aspektu) ir sisteminio teisės aiškinimo aspektais ir padarė išvadą, kad Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punktas tiesiogiai nėra skirtas situacijai, kai sprendžiamas klausimas dėl denatūruoto etilo alkoholio atleidimo nuo akcizo šio alkoholio importo (o ne pervežimo iš vienos valstybės narės šalies į kitą) atvejais. Padaręs tokią išvadą, Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas pripažino bylai nereikšminga pareiškėjo (kaip ir šioje administracinėje byloje) akcentuojamą aplinkybę, kad jo importuotų prekių kilmė yra kita Europos Sąjungos narė (Prancūzija). Kolegija, vadovaudamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi ir nenustačiusi pagrindo kitaip aiškinti Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo klausimą byloje nagrinėjamoje situacijoje, pripažįsta būtina laikytis administracinėje byloje Nr. A575-298/2011 suformuotų teisės aiškinimo taisyklių ir šioje administracinėje byloje. Be kita ko, tai reiškia, kad ir šioje administracinėje byloje nėra pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu pateikti Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams (jų nekartodama), kolegija sutinka su teismo padaryta išvada dėl pareiškėjo skundo reikalavimų nepagrįstumo.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fragrances International“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė