2020-12-02 Nr. AB-22775-3-61-3-01137-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-789-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01137-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 53.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. B. skundą trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2019 m. kovo 22 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-222 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymo terminą šešiems mėnesiams nuo priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo dienos.

Pareiškėja nurodė, kad Privalomuoju nurodymu Inspekcija įpareigojo pareiškėją iki 2019 m. rugsėjo 25 d. nugriauti medinių lentelių-segmentų tvorą ir betoninius tvoros pamatus, pastatytus valstybinėje žemėje prie nuosavybės teise priklausančio sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir sutvarkyti statybvietę. Pareiškėja kreipėsi į Inspekciją su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, Inspekcija jį pratęsė iki 2019 m. kovo 25 dienos. Pareiškėja paaiškino, kad tvora, kurią pareiškėja siekia įteisinti, pastatyta valstybinėje žemėje, kuri nuomos sutarties pagrindu suteikta naudotis sodininkų bendrijai (duomenys neskelbtini). Šią tvorą prieš daug metų savo lėšomis pastatė pareiškėjos tėvas, jos statymui neprieštaravo tuometinis sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) pirmininkas. Pareiškėja nurodė pageidaujanti išsipirkti įsiterpusį valstybinės žemės sklypą, esantį tarp jos nuosavybės teise valdomo sklypo ir (duomenys neskelbtini) gatvės. Procedūrų atlikti nurodė nespėjusi, nes dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių nebuvo užbaigtos valstybei priklausančio žemės sklypo formavimo ir įteisinimo procedūros. Šiuo metu minėtas žemės sklypas yra suformuotas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektu, tą patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus 2020 m. kovo 9 d. raštas Nr. A51-34950/20(2.14.212-ŽEM) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), kuriame sodininkų bendrijai (duomenys neskelbtini) siūloma įsigyti suformuotą žemės sklypą bendrijos reikmėms iš valstybės. Bendrijai atsisakius, pareiškėja nurodė turėsianti teisę tą sklypą nusipirkti. Tokiu būdu ginčo statinys – tvora – pateks į pareiškėjos nuosavybės teise valdomą žemės sklypą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė dėl pareiškėjos prašymo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime nurodytus argumentus.

Inspekcija paaiškino, kad, gavusi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. vasario 21 d. raštą „Dėl privalomojo nurodymo pagal bendradarbiavimo susitarimą“ Nr. 49SJN-510-(14.49.105), Inspekcija 2019 m. kovo 21 d. patikrino statinius valstybinėje žemėje prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir surašė 2019 m. kovo 21 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą. Inspekcija atkreipė dėmesį, kad pareiškėja savo prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo vykdymo terminą grindžia Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtintomis svarbiomis priežastimis – veiksmų, nukreiptų įteisinti savavališką statybą, atlikimu. Tačiau nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakcijai, tvoros, pastatytos valstybinėje žemėje, statyba nėra laikoma savavališka statyba. Privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus pareiškėjai surašytas, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi. Statytojo teisė pratęsti Inspekcijos surašyto privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus terminą įtvirtinta Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje. Vadovaujantis minėta nuostata, Inspekcija gali ne daugiau kaip vieną kartą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą ne ilgesniam laikui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme. Inspekcija pažymėjo, kad 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. RE-258(23.29) Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą vieną kartą jau pratęsė (iki 2020 m. kovo 25 d.). Atsižvelgiant į tai, kad 2019 m. kovo 21 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte užfiksuoti pažeidimai nėra savavališka statyba, nagrinėjamoje byloje taikyti Įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatų, numatančių galimybę kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo terminio pratęsimo ilgesniam laikotarpiui, nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 22 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Teismas rėmėsi Įstatymo 11 straipsnio 6, 8 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad 2019 m. kovo 22 d. Inspekcija surašė privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PN-222, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi. Inspekcija 2019 m. rugsėjo 26 d. priėmė sprendimą „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo“ Nr. RE-258(23.29), vadovaudamasi Įstatymo 14 straipsnio 8 dalimi. Teismas sutiko su Inspekcijos atsiliepime nurodytais argumentais, jog nagrinėjamu atveju pažeidimo pašalinimas turi būti atliekamas Įstatymo 11 straipsnio nustatyta tvarka, kuriame nenumatyta galimybė kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui. Šiuo atveju tai nėra savavališka statyba ir negalima taikyti Įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatų, numatančių galimybę kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymo dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, todėl teismas administracinę bylą nutraukė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 str. 1 p.).

III. Pareiškėja J. B. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir tenkinti jos prašymą pratęsti terminą Inspekcijos 2019 m. kovo 22 d. priimto privalomojo nurodymo Nr. PN-222 įvykdymui šešiems mėnesiams nuo priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo dienos.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad už skundo padavimą sumokėjo 30 Eur, todėl jai buvo grąžinta ne visa žyminio mokesčio suma. Pareiškėja pabrėžia, kad ginčo tvora, dėl kurios pastatymo prieš daugiau nei dešimt metų Inspekcija surašė 2019 m. kovo 22 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-222, nepažeidžia nei sodininkų bendrijos, nei valstybės interesų. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nėra aišku, kokių įstatymų pagrindu ir tarp kokių juridinių asmenų yra sudarytas bendradarbiavimo susitarimas Nr. 49 SJN-510(14.49.105), suteikiantis teisę Inspekcijai vykdyti valstybinės žemės naudojimo priežiūrą. Pareiškėjos manymu, Tarnyba pati turi vykdyti minėtą priežiūrą ir šalinti nustatytus pažeidimus. Pareiškėja pažymi, kad tvora tenkina sodininkų bendrijos interesus, nes žemės sklypas tiesiogiai ribojasi su miesto gatve, o tvora saugo nuo dulkių, triukšmo dalį bendrijos narių, gyvenančių šalia pareiškėjos, bei užtikrina jų fizinį saugumą. Pareiškėja nurodo laiku pradėjusi žemės sklypo formavimo procedūras, tačiau iki Inspekcijos nustatyto termino nesuspėjo jų užbaigti ir tuo pačiu įteisinti statinį, kadangi neįvyko visuotinis sodininkų bendrijos narių susirinkimas. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-283-822/2015, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1023-822/2016. Pareiškėjos manymu, Inspekcija turėtų apsvarstyti privalomojo nurodymo panaikinimo savo iniciatyva galimybes, nes šiuo metu teisės aktai nenumato ir nesuteikia Inspekcijai įgalinimų priimti panašaus pobūdžio privalomuosius nurodymus. Panaikinus privalomąjį nurodymą žemės sklypo įsigijimo ir tvoros įteisinimo procedūras kontroliuotų Tarnyba, su kuria pareiškėja galėtų sudaryti taikos sutartį. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas, nutraukdamas bylą, turėjo nurodyti, į kurią instituciją pareiškėja turi kreiptis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Inspekcija vadovaujasi Įstatymo 11 straipsnio 6, 8 dalimis, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-802-442/2018 ir daro išvadą, kad Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog privalomojo nurodymo, surašyto Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu, įvykdymo termino pratęsimas yra priskirtas Inspekcijos, t. y. viešojo administravimo subjekto, o ne administracinio teismo kompetencijai. Inspekcija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4-602/2020 yra pažymėjęs, jog pagal Įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, Inspekcija, įvertinusi prašymo motyvus, priima sprendimą pratęsti arba atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

Priėmus sprendimą pratęsti šį terminą, jis pratęsiamas, tačiau ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme, ir tik vieną kartą. Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimas negali tęstis neapibrėžtą laiką, kitaip būtų paneigtas teisinio reguliavimo tikslas. Atsakovo manymu, teismas neturėjo pareigos nutartyje nurodyti, į kurią instituciją pareiškėja turi kreiptis, kadangi pareiškėjos teisė kreiptis teisinės gynybos dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino jau yra visiškai realizuota Įstatymo 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka, o kitokių ar papildomų pareiškėjos interesų teisinės gynybos mechanizmų teisės aktai nenumato.

Inspekcijos nuomone, ne visos pareiškėjos sumokėtos ir jai grąžintinos žyminio mokesčio sumos nurodymas teismo nutartyje nesudaro teisinio pagrindo šią nutartį pripažinti neteisėta ir tenkinti pareiškėjos prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Pareiškėjos argumentus, kad šiuo metu teisės aktai nenumato ir nesuteikia Inspekcijai įgalinimų priimti panašaus pobūdžio privalomuosius nurodymus, Inspekcija vertina kaip deklaratyvius ir nepagrįstus, kadangi 2019 m. kovo 22 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PN-222 Inspekcija pareiškėjai surašė pagal jai įstatymo suteiktus įgaliojimus ir įstatymo jai nustatytos kompetencijos ribose, t. y. vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi.

Inspekcija atkreipia dėmesį, kad Tarnybos ir Inspekcijos bendradarbiavimo susitarimas nėra nagrinėjamos administracinės byloje dalykas. Byloje taip pat nebuvo ginčijamas pats 2019 m. kovo 22 d. Inspekcijos pareiškėjai surašytas privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus Nr. PN-222.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjos J. B. atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. nutarties, kuria administracinė byla nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad pareiškėjos prašymo dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą, kuriame teigia, kad ginčo tvora nepažeidžia nei sodininkų bendrijos, nei valstybės interesų, taip pat nurodo laiku pradėjusi žemės sklypo formavimo procedūras, tačiau iki Inspekcijos nustatyto termino nesuspėjo jų užbaigti ir tuo pačiu įteisinti statinį, kadangi neįvyko visuotinis sodininkų bendrijos narių susirinkimas.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog privalomojo nurodymo, surašyto Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies pagrindu, įvykdymo termino pratęsimas yra priskirtas Inspekcijos, t. y. viešojo administravimo subjekto, o ne administracinio teismo kompetencijai (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-802-442/2018, 2020 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-602/2020).

Nagrinėjamu atveju Inspekcijos 2019 m. kovo 22 d. privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus Nr. PN-222 priimtas vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatomis, todėl pažeidimo pašalinimas turi būti atliekamas Įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka, kuriame nenumatyta galimybė kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui. Šiuo atveju tai nėra savavališka statyba ir negalima taikyti Įstatymo 14 straipsnio 4 dalies nuostatų, numatančių galimybę kreiptis į teismą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo terminio pratęsimo ilgesniam laikotarpiui. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-482-602/2020).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 11 straipsnio 6 ir 8 dalių bei 14 straipsnio 4 dalies nuostatas, todėl pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos prašymo dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos atskirajame skunde paminėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtų administracinių bylų Nr. A-283-822/2015, Nr. A-1023-822/2016 ir nagrinėjamos bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi, todėl nėra pagrindo remtis paminėtose bylose suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis. Šiuo atveju prašymų dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjimo tvarka yra reglamentuota Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje, todėl ginčo teisiniams santykiams kaip teisės analogija negali būti taikoma Įstatymo 14 straipsnio 4 dalies, reglamentuojančios privalomojo nurodymo savavališkos statybos atveju vykdymo termino pratęsimą, nuostata.

Dėl pareiškėjos atskirajame skunde išdėstytų abejonių Inspekcijos kompetencija priimti privalomuosius nurodymus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje administracinėje byloje nėra ginčijamas Privalomasis nurodymas ar Tarnybos ir Inspekcijos bendradarbiavimo susitarimas, todėl nagrinėjant pareiškėjos prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą tokie argumentai nėra teisiškai reikšmingi. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad yra pagrindas nutraukti administracinę bylą ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu, nėra reikšmingos ir pareiškėjos atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės dėl ginčo tvoros naudos, žemės sklypo formavimo procedūrų ir pan.

Kadangi šiuo atveju yra pagrindas nutraukti administracinę bylą dėl to, kad prašymo dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, nes pareiškėjos teisė kreiptis dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino yra realizuota Įstatymo 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas nutartyje nutraukti administracinę bylą negalėjo nurodyti, į kurią instituciją pareiškėja turėtų / galėtų kreiptis, todėl šiuo atveju nepažeidė ABTĮ 104 straipsnio 1 dalyje nustatyto įpareigojimo.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas administracinę bylą, priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, pareiškėjai grąžintas jos sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis. Kadangi iš byloje esančio žyminio mokesčio kvito matyti, jog pareiškėja už skundą teismui sumokėjo 30 Eur žyminio mokesčio, vadovaujantis ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 4 punktu, visa ši suma grąžintina pareiškėjai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartį pakeisti iš dalies – pareiškėjai J. B. grąžinti 30 Eur (trisdešimt eurų) žyminį mokestį, sumokėtą paduodant skundą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius