2025-05-28 Nr. AB-9374-3-61-3-04978-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-141-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04978-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokurorės (toliau – ir Generalinė prokurorė) 2023 m. kovo 7 d. įsakymą Nr. P-294 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorui G. Š.“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Generalinė prokurorė Įsakymu pripažino, jog pareiškėjas (Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras) padarė tarnybinius pažeidimus, bei skyrė jam tarnybinę nuobaudą – pastabą. Jo veiksmų (neveikimo) vertinimo kaip tarnybinių pažeidimų bei tarnybinės nuobaudos skyrimo motyvai nurodyti 2023 m. vasario 17 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. VT-95 „Dėl prokuroro G. Š. veiksmų“ (toliau – ir Išvada).

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įsakyme nurodyta, jog tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad jis nuo 2020 m. lapkričio 5 d. iki 2021 m. birželio 25 d. netinkamai (aplaidžiai) atliko pareigas organizuoti, kontroliuoti ikiteisminį tyrimą Nr. 03-2-00476-20 (toliau – ir Ikiteisminis tyrimas) ir jam vadovauti, ne kartą pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, kad dauguma Įsakyme įvardytų tariamai jo padarytų pažeidimų pasireiškė neveikimu, kai teisės normos nenumatė konkrečiai ir imperatyviai suformuluotos pareigos veikti atitinkamu būdu ir tai negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei kilti, o kiti tariami pažeidimai yra susiję su atvejais, kai buvo įmanomos kelios veiksmų alternatyvos ir pareiškėjas pasirinko vieną iš jų. Pareiškėjo vertinimu, nebuvo pagrindo jam skirti tarnybinės nuobaudos, nes tarnybinį patikrinimą atlikęs asmuo situaciją vertino kitu laiku, vėliau, turėdamas žymiai daugiau informacijos, be kita ko, ir apie pasikeitusią nukentėjusiojo poziciją, ko negalėjo numatyti pareiškėjas Ikiteisminio tyrimo atlikimo metu, apie baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo atliktą įrodymų vertinimą, todėl kitą, alternatyvų veikimo būdą, vertino kaip galbūt efektyvesnį.

4. Pareiškėjas dėl Įsakymo 1 punkte nurodytų pažeidimų nurodė, kad pagal suformuotą teismų praktiką valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai; jei tarnybinio patikrinimo išvadoje ir skundžiamame akte dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo tarnybinis nusižengimas kvalifikuotas netinkamai, tai laikytina esminiu pagrindinių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių, turinčių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą, pažeidimu. Pareiškėjo teigimu, Išvadoje dėl Įsakymo 1 punkte nurodytų pažeidimų nėra nurodytos konkrečios imperatyviosios teisės normos, numatančios pareigą veikti atitinkamu būdu, kurias pareiškėjas pažeidė neveikimu, o nurodytos teisės normos, kurios buvo pažeistos neveikimu, yra abstrakčios ir bendro pobūdžio, jų taikymo apimtis dažnai neišvengiamai priklauso nuo subjektyvaus matymo, individualios profesinės patirties, konkrečių turimų duomenų, veikimo būdo pasirinkimo metu. Pareiškėjo vertinimu, jis aktyviai veikė savarankiškai pasirinkęs teisėtus veikimo būdus, kuriais įgyvendino bendrąsias abstrakčiai BPK suformuluotas pareigas: organizuoti, kontroliuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, užtikrinti baudžiamojo proceso paskirtį, o prokuroro statusas leidžia bei BPK įpareigoja prokurorą surinktus byloje duomenis vertinti savarankiškai ir nepriklausomai, būtent prokuroro kompetencija yra organizuoti ikiteisminį tyrimą, jam vadovauti, įskaitant ir procesinių veiksmų parinkimą, taip pat sprendimų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, tyrimo užbaigimo ir kaltinamojo akto surašymą.

5. Pareiškėjas dėl Įsakymo 1.1 punkte nurodyto pažeidimo, jog jis nedavė nurodymų ikiteisminio tyrimo pareigūnams apklausti R. K. (toliau – ir R. K.) paslaugų įmonėje dirbančius darbuotojus, muitinės tarpininkų paslaugas atlikusius asmenis, pažymėjo, kad toks pažeidimas pagrįstas bendro pobūdžio prokuroro pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu, o pareiškėjas atsakovui nurodė ir motyvavo savo pasirinkto elgesio varianto priežastis, tačiau atsakovas subjektyviai įvertino, jog pareiškėjo nurodyti motyvai netinkami. Pareiškėjas teigė, kad derindamas BPK keliamus reikalavimus greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką, vadovavosi teismų išaiškinimais, Ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų. Pareiškėjas nurodė, kad jis pagrįstai negalėjo tikėtis bei numatyti, jog baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas kritiškai vertins liudytojų ir nukentėjusiojo parodymus, o skirtingą duomenų, gautų liudytojų parodymais, vertinimą lėmė ir objektyvus aplinkybių pasikeitimas – kardinaliai pasikeitusi nukentėjusiojo pozicija. Pareiškėjas teigė, kad Ikiteisminio tyrimo metu liudytojų parodymai papildė nukentėjusiojo poziciją ir su ja nuosekliai derėjo, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo jų vertinti kritiškai. Pareiškėjo vertinimu, tai, kad teisme buvo tirtos papildomos aplinkybės, savaime nereiškia prokuroro padaryto tarnybinio pažeidimo, nes tokį poreikį lėmė pasikeitusi nukentėjusiojo pozicija, be to, praktikoje atsitinka, kai teismo ir prokuroro pozicija (nuomonė) dėl duomenų pakankamumo nesutampa, be to, net ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams gali susiformuoti skirtingas vidinis įsitikinimas, nors vertinami tie patys duomenys, tačiau tai savaime nereiškia žemesnės instancijos teismo nekompetencijos, ir tokie atvejai nėra pagrindas taikyti tarnybinę atsakomybę. Pareiškėjas teigė, kad dėl šios priežasties galioja nuostata, jog tarnybinė nuobauda už pažeidimą, atliktą neveikimu, gali būti skiriama tik esant aiškiai ir imperatyviai normai, numatančiai konkretų veikimo būdą, kai atsakomybėn traukiamas asmuo šiuo konkrečiu būdu neveikė.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įsakymo 1.1.2 punkte nurodoma, jog jis padarė tarnybinį nusižengimą tuo, kad nedavė nurodymų ikiteisminio tyrimo pareigūnams išsiaiškinti aplinkybių dėl automobilio įsigijimo aukcione, automobilio nuosavybės teisės. Pareiškėjo vertinimu, šis tariamas pažeidimas taip pat padarytas neveikimu, konkrečios imperatyviosios teisės normos, įpareigojančios veikti tam tikru būdu, nėra, todėl tarnybinė atsakomybė jam negali būti taikoma. Pareiškėjas teigė, kad procesiniai veiksmai nebuvo atlikti dėl to, jog nebuvo susiję su Ikiteisminio tyrimo dalyku arba buvo civilinės teisės klausimai, Išvadoje nurodomi teiginiai, jog aplinkybių dėl automobilio įgijimo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybėn neištyrimas reiškia ikiteisminio tyrimo išsamumo neužtikrinimą, yra neteisingi ir paremti subjektyvia tikrintojo nuomone. Pareiškėjas nurodė, kad automobilio nuosavybės klausimą net keliuose posėdžiuose aiškinosi Marijampolės apylinkės teismas, t. y. šis klausimas buvo teisiškai sudėtingas, be to, nukentėjusysis pakeitė poziciją dėl automobilio nuosavybės – bylą perdavus teismui, nukentėjusysis pradėjo neigti turėjęs nuosavybės teisę į automobilį, dėl to nebuvo galima vertinti, jog automobilio pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta bei įvykdyta.

7. Pareiškėjas teigė, kad Įsakymo 1.1.3 punkte nepagrįstai konstatuota, jog jo tarnybinis pažeidimas pasireiškė ir tuo, kad jis nedavė nurodymo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ištirti su sandorių sudarymu susijusias aplinkybes, nes šie duomenys nebuvo susiję su Ikiteisminio tyrimo dalyku: Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis paaiškino, kad sudaryta sutartis buvo įvykdyta, automobilis pargabentas į Lietuvą ir nukentėjusysis turėjo galimybę juo disponuoti, o jokie kiti asmenys teisių į automobilį nereiškė. Pareiškėjo vertinimu, pagal Ikiteisminio tyrimu metu turėtus duomenis nebuvo jokio pagrindo tirti civilinio sandorio, kuris buvo visiškai ir tinkamai įvykdytas, o galbūt nusikalstama veika buvo padaryti po tarpininkavimo sutarties įvykdymo, t. y. šios sutarties tyrimas nebuvo Ikiteisminio tyrimo dalykas.

8. Pareiškėjas dėl Įsakymo 1.2.1 punkte nurodyto tariamo tarnybinio nusižengimo, kad jis neužtikrino, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliktų automobilio ir jo detalių paieškos veiksmus (kratas ir kt.), pažymėjo, kad teisės aktai imperatyviai nenumato, kokie konkrečiai paieškos veiksmai privalo būti atlikti kiekvienu atveju, jeigu nėra žinoma turto buvimo vieta. Pareiškėjas, kaip prokuroras, pasinaudodamas jam suteikta diskrecijos teise, sprendė, kokie veiksmai šiuo konkrečiu atveju atliktini, automobilio paieškos veiksmai buvo atlikti, tačiau kitokie, nei subjektyviai tikrintojui atrodė reikalingi. Pareiškėjo teigimu, galėjo būti atliekama ir daugiau paieškos veiksmų, nei nurodo tikrintojas, t. y. galbūt ir kitam tikrinimą atliekančiam asmeniui ir Išvadoje nurodyti veiksmai neatrodytų pakankami. Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo atveju buvo atlikti automobilio paieškos veiksmai, kurie Ikiteisminiam tyrimui vadovavusio prokuroro vertinimu, buvo tikslingi ir atitiko baudžiamojo proceso principų pusiausvyrą, o taikyti pareiškėjui tarnybinę atsakomybę už tai, jog nebuvo atlikti kiti papildomi paieškos veiksmai, kurių atlikti pareigos teisės aktai tiesiogiai ir imperatyviai nenumato, nėra teisinio pagrindo.

9. Pareiškėjas dėl Įsakymo 1.2.2 punkte nurodyto pažeidimo, jog jis neužtikrino, kad būtų pakartotinai kreiptasi į Lietuvos kriminalinės policijos biurą išsiaiškinti, koks asmuo užsakė automobilio pargabenimą į Lietuvą, kodėl ir kokiu pagrindu po suteiktų muitinės paslaugų automobilis buvo perduotas B. Č. (toliau – ir B. Č.) arba UAB „(duomenys neskelbtini)“, nurodė, kad Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nekėlė abejonių dėl automobilio nuosavybės teisės, tarp nukentėjusiojo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta tarpininkavimo sutartis buvo tinkamai ir visiškai įvykdyta, todėl papildomai kreiptis dėl dokumentų, susijusių su automobilio pargabenimo ir muitinimo procedūromis, nebebuvo poreikio. Šiuos klausimus nagrinėjo kitas prokuroras kitame ikiteisminiame tyrime, o su ginčo Ikiteisminio tyrimo dalyku minėti duomenys, kaip paaiškėjo tyrimo eigoje, nebuvo susiję.

10. Pareiškėjas teigė, kad Įsakymo 1.2.3 punkte nurodoma, jog jis neužtikrino, kad būtų ištirtos automobilio nuotraukos ir asmenų susirašinėjimas per „Viber“ programėlę. Pareiškėjas paaiškino, kad susirašinėjimą su nuotraukomis išsisaugojo jas pateikęs B. Č., tačiau vėliau, po išsaugojimo ekrano nuotraukos formatu, tiek susirašinėjimas, tiek siųstos nuotraukos buvo ištrintos jų siuntėjo, o „Viber“ programėlėje siuntėjui ištrynus žinutę, ji yra visiškai pašalinama iš susirašinėjimo, tad jos nebegali matyti ir adresatas. Pareiškėjas teigė, kad jis šias aplinkybes paaiškino, tačiau tikrintojas į jo paaiškinimus neatsižvelgė ir taikė pareiškėjui tarnybinę atsakomybę už tai, ko nebuvo įmanoma atlikti. Pareiškėjo teigimu, jis ėmėsi visų įmanomų priemonių, jog duomenys būtų surinkti ir ištirti taip, kad būtų juos būtų galima pripažinti patikimais įrodymais, o pareiškėjas negali būti atsakingas už tai, jog įrodymais galėję tapti duomenys buvo sunaikinti iki jų surinkimo.

11. Pareiškėjo vertinimu, Išvadoje nurodytą esminį Ikiteisminio tyrimo trūkumą, kad prokuroras pasirinko tirti tik vieną kryptį – versiją dėl R. K. dalyvavimo nusikaltime, akivaizdžiai paneigia aplinkybės, jog Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti kiti išsamūs B. Č. veiksmų tyrimai įvertinti, ar jo veikoje yra nusikalstamos veikos požymių: išreikalauti duomenys apie UAB „(duomenys neskelbtini)“, priimtas prokuroro nutarimas apklausti B. Č. ir atlikta jo apklausa, atlikta nukentėjusiojo I. Ž. (toliau – ir I. Ž.) ir B. Č. akistata, ištirta tarp I. Ž. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta sutartis, išsiųstas paklausimas UAB „Autosabina Logistic“, paimti B. Č. rašysenos pavyzdžiai lyginamajam tyrimui. Pareiškėjas dėl nukentėjusiojo išsakytų abejonių dėl prokuroro šališkumo, pažymėjo, kad prokuroras vadovaujasi įstatymu, o ne proceso dalyvių nuomone, o jokie tariami pareiškėjo ryšiai, kurie galėtų lemti jo šališkumą, neegzistuoja ir niekada nebuvo nustatyti.

12. Pareiškėjas dėl Įsakymo 2.1 punkte nurodyto pažeidimo, jog jis nepranešė ir neišsiuntė nutarimo nuorašo įtariamajam R. K., paaiškino, kad baudžiamajame procese yra kaltinimo ir gynybos šalys, o pagal BPK įtariamasis yra proceso šalis. Pareiškėjas nurodė, kad R. K. turėjo įtariamojo statusą, t. y. pareiškėjo rezoliucijos tyrėjai „įteikti proceso šalims“ tinkamas vykdymas reiškė nutarimo išsiuntimą ir R. K., todėl Išvados teiginiai, jog pareiškėjas nedavė nurodymo pranešti apie Ikiteisminio tyrimo nutraukimą R. K., yra neteisingi. Pareiškėjo vertinimu, tuo, kad buvo nuspręsta nutarimą apie Ikiteisminio tyrimo nutraukimą išsiųsti ir specialiuoju liudytoju apklaustam B. Č., kitų asmenų teisės nebuvo pažeistos, jokia žala nebuvo padaryta ir jokia teisės norma nedraudžia prokurorui informuoti apie savo procesinius sprendimus (nutarimus) bylos baigtimi suinteresuotus asmenis.

13. Pareiškėjas dėl Įsakymo 2.2 punkte nurodyto tarnybinio nusižengimo, kuriuo jis neva šališkai nurodė, kad B. Č. byloje ateityje neketinama teikti kokių nors įtarimų, o kitus nukentėjusiojo I. Ž. prašymus dėl konkrečių duomenų išreikalavimo ir veiksmų atlikimo ištirti galbūt nusikalstamus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo B. Č. veiksmus, įvertino kaip netikslingus ir atmetė, nurodė, kad teikdamas paaiškinimą, pripažino, jog galbūt pasirinko nevisiškai precizišką formuluotę, tačiau Ikiteisminis tyrimas tuo metu jau buvo baigiamojoje stadijoje, tuo metu jis jau buvo nusprendęs, jog duomenų surinkta pakankamai, ir buvo susiformavusi pozicija, kam bus reiškiamas kaltinimas ir kokiu pagrindu, o poziciją, jog B. Č. neketinama reikšti įtarimų lėmė ne pareiškėjo šališkumas, o Ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir įvertinti duomenys.

14. Pareiškėjas dėl Įsakymo 2.3 punkte nurodyto pažeidimo, jog jis nedavė rašytinio pavedimo ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti BPK 218 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus veiksmus (pavedimas buvo duotas žodžiu), paaiškino, kad BPK 218 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog kai ikiteisminį tyrimą ar daugumą jo veiksmų atliko ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, įsitikinęs, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, gali jam pavesti atlikti BPK 218 straipsnio 1, 2 dalyse numatytus veiksmus; pavedimo forma BPK 218 straipsnio 4 dalyje nenurodyta, todėl pavedimas gali būti duodamas ir žodžiu ir šios normos aiškinti plečiamai nėra pagrindo. Pareiškėjas teigė, kad Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate, popierinės bylos siuntimas per raštinę būtų užtrukęs. Pareiškėjas nurodė pridėjęs prie paaiškinimo susirašinėjimą elektroniniu paštu su tyrėja S. M., kuris patvirtina, jog tyrėja jau 2021 m. gegužės 11 d. prašė leisti šioje byloje atlikti baigiamuosius veiksmus, tačiau pareiškėjas nesutiko, nurodydamas, jog ji turi išsamiai įvertinti visą bylos medžiagą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įsakymo 2.3 punkte minimas pavedimas, nepaisant to, jog buvo duotas žodžiu, buvo įvykdytas tinkamai ir laiku, pažeidimas yra formalus, mažareikšmis, nesukėlęs jokių pasekmių.

15. Pareiškėjas dėl Įsakymo 2.4 punkte nurodomo pažeidimo, kad jis, palaikydamas valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, rėmėsi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų įrodymų leistinumo reikalavimų ir įrodymų rinkimo būdų, pažymėjo, jog ne visi, o tik keli, sudarantys nedidelę dalį, Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys teismo nebuvo pripažinti įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad kartu su BPK nustatyta tvarka surinktais duomenimis pateikdamas ir duomenis, kurie teismo nebuvo įvertinti kaip surinkti tinkamai ir dėl to nepripažinti įrodymais, jokios teisės normos nepažeidė, o šių duomenų kaip papildomų pateikimas niekaip nepakenkė bylos nagrinėjimui ir reikšmingų aplinkybių tyrimui. Pareiškėjo teigimu, iš prokuroro negalima reikalauti, jog jis visais atvejais numatytų, kaip teismas vertins tam tikrus duomenis, ir, juo labiau, taikyti tarnybinę atsakomybę už kitokį duomenų vertinimą, nes priešingu atveju prokurorai pradėtų vengti teikti teismui duomenis, dėl kurių turėtų abejonių, ar teismas pripažins juos įrodymais, ir tokiu atveju teismui gali būti nepateikti duomenys, kurie galėtų būti pripažinti įrodymais, dėl to gali likti neįgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis.

16. Pareiškėjas dėl Įsakyme nurodytų pažeidimų pasekmių pažymėjo, kad Įsakyme abstrakčiai nurodoma, jog pareiškėjo padaryti pažeidimai lėmė nepagrįstą ir neteisėtą R. K. patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Pareiškėjas teigė, kad ne tik turėjo pakankamai duomenų manyti, jog būtent R. K. pasisavino svetimą turtą – tai pareiškėjui tiesiogiai pripažino ir pats R. K., tam pagrindą sudarė ir paties nukentėjusiojo parodymai bei nukentėjusiojo ir R. K. pokalbį tiesiogiai girdėjusio liudytojo L. U. (toliau – ir L. U.) parodymai, todėl teiginiai, kad pareiškėjas buvo šališkas patraukdamas baudžiamojon atsakomybėn R. K., yra klaidingi. Pareiškėjas nurodė, kad jis stengėsi, jog būtų įrodyta objektyvi tiesa, o R. K. buvo išteisintas, kadangi teismo vertinimu, pritrūko įrodymų, tačiau ne visuomet yra objektyviai įmanoma juos surinkti ar nuspėti kaip duomenis vertins teismas.

17. Pareiškėjas nurodė, kad nepagrįsti ir jo garbę ir orumą žeminantys teiginiai, jog jis leido susiformuoti nuomonei, jog jis piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ar turi korupcinių interesų, nes jokie tarnybinio patikrinimo metu gauti duomenys neleidžia daryti prielaidų, kad pareiškėjas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ar turėjo intencijų daryti korupcinio pobūdžio nusikaltimą, nėra nustatyti jokie pareiškėjo neteisėti ar neetiški veiksmai. Pareiškėjo vertinimu, pareiškėjas, o kiti (neįvardyti) prokurorai, išsakę savo subjektyvią nuomonę nukentėjusiajam dėl tariamo pareiškėjo šališkumo, ir neaišku kokiu pagrindu rengę nukentėjusiajam skundus, sumenkino prokuratūros autoritetą ir sukėlė nepagrįstų abejonių dėl pareiškėjo kompetencijos ir nešališkumo. Pareiškėjas pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo buvo nutrauktas, kas patvirtina, jog pareiškėjas buvo tinkamai pasirinkęs tyrimo kryptį ir pagrįstai nereiškė B. Č. įtarimų dėl sukčiavimo, o prokuroro D. A. (toliau – ir D. A.) vertinimu, būtent sukčiavimo tyrimas buvo vienintelė teisinga kryptis susiklosčiusioje situacijoje. Pareiškėjo vertinimu, vėliau paaiškėjusi klaidinga prokuroro D. A. nuomonė dėl teisinio situacijos vertinimo, neabejotinai lėmė, kad minėtas prokuroras, vertindamas pareiškėjo veiksmus ir teikdamas tarnybinius pranešimus, buvo subjektyviai šališkas.

18. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir Generalinė prokuratūra, atsakovas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

19. Atsakovas paaiškino, kad tarnybinio patikrinimo atlikimo tvarką reglamentuoja Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1-181 (toliau – ir Nuostatai), o tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo galbūt padarytų tarnybinių pažeidimų buvo pradėtas Generalinės prokurorės 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimu, užbaigtas 2023 m. vasario 17 d. Išvada. Atsakovas nurodė, kad Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras 2023 m. vasario 28 d. surašė motyvuotą teikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, kuriame konstatavo, kad Išvadoje ir surinktoje tarnybinio patikrinimo medžiagoje pakanka duomenų pripažinti, jog pareiškėjas padarė kelis, šiame teikime aprašytus tarnybinius pažeidimus, o Generalinė prokurorė Įsakymu pripažino, kad pareiškėjas nuo 2020 m. lapkričio 5 d. iki 2021 m. birželio 25 d. netinkamai (aplaidžiai) atliko pareigą organizuoti, kontroliuoti Ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, ne kartą pažeidė BPK reikalavimus, neužtikrino baudžiamojo proceso paskirties – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas – realizavimo, padarė akivaizdžių ir šiurkščių materialiosios ir proceso teisės normų taikymo klaidų ir pažeidimų, nulėmusių nepagrįstą ir neteisėtą R. K. patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, nukentėjusiojo I. Ž. teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, be to, pareiškėjas, nuo 2021 m. liepos 6 d. palaikydamas valstybinį kaltinimą nurodytoje baudžiamojoje byloje, rėmėsi duomenimis, neatitinkančiais BPK numatytų, įrodymams keliamų reikalavimų; nurodyta veika jis sumenkino prokuratūros autoritetą, leido susiformuoti nuomonei, kad jis yra šališkas, piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais ir tarnybine padėtimi ar turi korupcinių interesų; Įsakyme nurodyti pažeisti teisės aktai, kilusios neigiamos pasekmės, padarytų pažeidimų kaltės forma, tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareiškėjo veiksmų, neveikimo ir kilusių neigiamų padarinių.

20. Atsakovo vertinimu, visuose tarnybinio patikrinimo baigiamuosiuose dokumentuose konkrečiai ir aiškiai nurodyta pareiškėjo padarytų tarnybinių pažeidimų sudėtis, Išvadoje nurodyti šios sudėties buvimą pagrindžiantys duomenys, pažeisti teisės aktai ir jų normos bei motyvai dėl pažeidimų konstatavimo ir kvalifikavimo. Atsakovas nesutiko, kad tarnybinė atsakomybė pareiškėjui pritaikyta vien už bendrojo pobūdžio teisės normų pažeidimą. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis Ikiteisminiame tyrime objektyvai prieštaravo imperatyviosiomis BPK ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo nuostatoms, kad prokuroras pagal savo kompetenciją privalo imtis visų įstatymų numatytų priemonių, jog per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, įgyvendinti baudžiamojo proceso paskirtį, tinkamai ir laiku atlikti užduotis ir pavedimus, taip pat prieštaravo ir kitoms Įsakyme nurodytoms teisės normoms; Įsakyme tiksliai konstatuota kokias teisės normas pareiškėjas pažeidė, t. y. tarnybinė atsakomybė pareiškėjui skirta ne tik už bendrojo pobūdžio profesinių pareigų nevykdymą. Atsakovas pažymėjo, kad baudžiamajame procese vyrauja imperatyvus teisinio reguliavimo metodas, todėl prokuroro įgaliojimai negali būti suprantami kaip jo subjektinė teisė, kuria jis gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; prokuroras negali pateisinti savo neveikimo imperatyviųjų teisės normų nebuvimu, nepriklausomumu ir savarankiškumu. Atsakovas sutiko, kad tyrimo krypties pasirinkimas ir konkrečių tyrimo veiksmų atlikimas priklauso prokuroro diskrecijai, tačiau tokia diskrecija ir procesinė veikimo laisvė turi būti suderinta su siekiu ir pareiga atskleisti nusikalstamą veiką, išsamiai išsiaiškinti visas aplinkybes, pašalinti bet kokias abejones ir prieštaravimus, naudoti ir tinkamai taikyti teismo praktiką. Atsakovo teigimu, tarnybiniu patikrinimu nebuvo kvestionuojami prokuroro nepriklausomumo ir savarankiškumo veiklos principai, tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas ir atliktas ne dėl pareiškėjo priimtų sprendimų pagrįstumo, o dėl tiesioginių pareigų neatlikimo – Ikiteisminio tyrimo išsamumo neužtikrinimo, kuriuo pažeisti BPK ir kitų teisės aktų reikalavimai, padaryta žala asmenų teisėms, taip pat ir dėl kitų proceso pažeidimų.

21. Atsakovas nurodė, kad Įsakymo 1.1 ir 1.2 punktuose nurodytų tyrimo veiksmų atlikimo būtinumą įrodė baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo procesas – teismas negalėjo išspręsti kaltinamojo R. K. kaltės klausimo, neatlikus šių veiksmų, todėl šie veiksmai neabejotinai buvo susiję su Ikiteisminiu tyrimu, o dalį šių veiksmų teisme prašė atlikti pats pareiškėjas. Atsakovas pažymėjo, kad Įsakymo 1.1.2 ir 1.1.3 punktuose nurodytų veiksmų teismas neatliko, tačiau šie veiksmai buvo būtini nustatant UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo B. Č. veiksmų teisėtumą, šios bendrovės buhalterinės apskaitos pažeidimus, o nukentėjusysis taip pat ne kartą prašė ištirti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos vadovų veiklą. Atsakovo teigimu, suteikta kompetencija įpareigoja prokurorą vertinti byloje surinktus duomenis ne vien tiriamos nusikalstamos veikos aspektu, bet vertinti jų visumą, nurodytų veiksmų atlikimas užtikrintų objektyvų ir išsamų ištyrimą, tačiau tai nebuvo padaryta ir toks prokuroro neveikimas ne tik suponavo nepagrįstą R. K. kaltinimą, bet ir sudarė proceso dalyviams įspūdį, kad prokuroras galbūt yra šališkas.

22. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo padarytas tarnybinis pažeidimas pripažintas atsižvelgiant ir į įsiteisėjusį Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. birželio 14 d. nuosprendį, kuriame konstatuota, jog teismui pateiktoje baudžiamojoje byloje nėra nė vieno neabejotino kaltinamojo R. K. tyčios ir realių svetimo turto pasisavinimo veiksmų įrodymo, o analogiška išvada padaryta ir Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 26 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus prokuroro (pareiškėjo) apeliacinį skundą, todėl neigdamas nurodytas teismų išvadas ir teigdamas priešingai, pareiškėjas iš esmės kvestionuoja įsiteisėjusius teismo sprendimus.

23. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo pozicija, jog jo vidinis įsitikinimas nesutapo su teisėjų vidiniu įsitikinimu, yra klaidinanti – bylos nagrinėjimo metu Marijampolės apylinkės teismas šalino Ikiteisminio tyrimo spragas ir atliko papildomų veiksmų, kurie turėjo ir galėjo būti be jokių kliūčių atlikti Ikiteisminio tyrimo metu, tačiau prokuroras pats jų neatliko ir neužtikrino jų atlikimo, nors tokia prokuroro pareiga numatyta teisės aktuose, t. y. organizuodamas Ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas, pareiškėjas neveikė taip, kaip privalėjo veikti.

24. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginius dėl Įsakymo 1.2 punkte nurodytų pažeidimų paneigia Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. birželio 14 d. išteisinamasis nuosprendis, kuriame konstatuota, jog byloje nėra atlikti jokie procesiniai veiksmai, įrodantys, kad automobilio, detalių buvo ieškota tiek pas kaltinamąjį, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar pas B. Č.; iš Išvadoje nurodytų aplinkybių matyti, kad buvo pagrindas ieškoti automobilio ir jo detalių ne tik pas R. K., bet ir pas Č., tačiau tai nebuvo padaryta, kadangi prokuroras (pareiškėjas) besąlygiškai patikėjo Č. parodymais ir nesikreipė į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl kratų sankcionavimo, taip pat prokuroras (pareiškėjas) nenurodė ieškoti dingusio automobilio detalių tokių daiktų pardavimo interneto portaluose, tiesiog nuspėdamas tokios paieškos neigiamus rezultatus. Atsakovas nesutiko su skundo teiginiu, kad pareiškėjo išvada dėl automobilio nuosavybės buvo pagrįsta, o teismui dėl to kilo abejonių, kai nukentėjusysis pradėjo neigti savo, kaip savininko, statusą, ko pareiškėjas negalėjo numatyti, nes nukentėjusiojo pozicija Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nesikeitė, o nuosavybės teisė į transporto priemonę nepriklauso nuo asmens teiginių, ji turi būti nustatyta ir patvirtinta dokumentais. Atsakovas nesutiko ir su tuo, kad Išvadoje aptartas klausimas, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo nuosavybės teisę į automobilį ir galėjo ją perleisti nukentėjusiajam, apskritai neatitinka Ikiteisminio tyrimo medžiagos, bei, kad Išvada surašyta tendencingai, iškreipiant ar nutylint reikšmingus faktus.

25. Atsakovas dėl Įsakymo 1.2.3 punkte nurodyto pažeidimo nurodė, kad 2020 m. gruodžio mėnesį pareiškėjas davė nurodymą tyrėjai, tačiau jo įvykdymo nesukontroliavo: teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas pats pareiškė, jog būtina papildomai tirti aplinkybę dėl neva iš R. K. telefono B. Č. atsiųstų automobilio nuotraukų ir paprašė pertraukos tam, kad galėtų surinkti šiuos duomenis, vėliau teisiamojo posėdžio metu pareiškėjas pateikė surinktą medžiagą teismui nurodęs, kad jokios vertingos informacijos iš telefonų nepavyko gauti, tačiau savo baigiamojoje kalboje paminėjo nuotraukas kaip R. K. kaltės įrodymą. Atsakovas teigė, kad pažeidimas neišsiuntus nutarimo Įsakyme apibūdintas ne kaip nurodymo tyrėjai nedavimas: pareiškėjas nutarimo nutraukti Ikiteisminį tyrimą rezoliucinėje dalyje nutarė apie priimtą sprendimą pranešti B. Č. ir I. Ž., nors B. Č. byloje turėjo liudytojo statusą, bet nenutarė pranešti ir išsiųsti nutarimo nuorašo įtariamajam R. K.. Atsakovas nurodė, kad prokuroro (pareiškėjo) nurodymą „įteikti proceso šalims“ tyrėja vykdė vadovaudamasi nutarimu, todėl ji išsiuntė nutarimo nuorašą B. Č. ir I. Ž., tačiau įtariamajam R. K. nutarimo nuorašas nebuvo išsiųstas, nutarimo apskundimo tvarka neišaiškinta. Atsakovas pažymėjo, kad BPK 214 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas baigtinis sąrašas proceso dalyvių, kuriems pranešama apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą ir siunčiama nutarimo kopija: pranešama įtariamajam, jo atstovui, gynėjui, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui ir jų atstovams įteikiant ar išsiunčiant sprendimų nuorašus, todėl nutarimo nuorašas liudytojui B. Č. buvo išsiųstas ne įstatymo pagrindu, o pareiškėjas neteisingai interpretuoja BPK 214 straipsnį. Atsakovas nesutiko, kad nutarimo B. Č. išsiuntimu jokia žala nebuvo padaryta, be to, tarnybinei atsakomybei kilti žalos požymis nėra būtinas, BPK 214 straipsnio 3 dalis nustato baigtinį asmenų sąrašą, o nagrinėjamu atveju liudytojas B. Č. gavo nutarimo nuorašą, kuriame išdėstyti praktiškai visi Ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys.

26. Atsakovas pažymėjo, kad Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, jog prokuratūra padeda užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą, todėl net regimybė apie prokuroro šališkumą yra kenksminga prokuratūros veiklai, tuo yra menkinamas pasitikėjimas prokuratūros institucija ir jos autoritetas, todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas privalėjo pagrįsti pareiškėjo tikrą šališkumą, o ne tai, kad vienai iš proceso šalių susiformavo nuomonė apie tariamą pareiškėjo šališkumą.

27. Atsakovas dėl Įsakymo 2.2 punkte nurodyto pažeidimo pažymėjo, kad tarpiniame procesiniame dokumente prokuroro konstatavimas, jog vienam iš nukentėjusiojo nurodytų asmenų ateityje neketinama teikti kokius nors įtarimus, neatitiko Prokuratūroje priimamų procesinių sprendimų rengimo standartų, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-368, 12 punkto reikalavimo, kad prokuroro sprendimas turėtų būti santūrus ir nešališkas.

28. Atsakovas nesutiko, kad Įsakymo 2.3 punkte nurodytas pažeidimas dėl žodžiu duoto pavedimo yra formalus, mažareikšmis, nesukėlęs jokių pasekmių, nes yra vienas iš kelių pažeidimų, padarytų pareiškėjo tame pačiame Ikiteisminiame tyrime ir kartu su kitais pažeidimais apibūdina prokuroro aplaidumą ir netinkamą pareigų atlikimą, o neigiamų pasekmių požymis nėra privalomas tarnybinio pažeidimo sudėties požymis, kai yra prokuroro neteisėtas neveikimas ir kaltė, be to, tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta už Įsakyme nurodytų pažeidimų visumą, o ne už konkretų pažeidimą.

29. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pateikti teismui duomenys akivaizdžiai neatitiko įrodymų sampratos, nes pareiškėjas, kaltindamas asmenį nusikaltimo padarymu, baigiamojoje kalboje kaip įrodymą įvardijo savo ir kaltinamojo pokalbio turinį, apie kurį Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokių duomenų, kuris nebuvo patvirtintas jokiais objektyviais duomenimis ir patikrintas proceso veiksmais, be to, kaip įrodymą pareiškėjas baigiamojoje kalboje įvardijo ir automobilio nuotraukas, kurių kilmės nepavyko nustatyti teisme atliekant telefono tyrimą paties pareiškėjo prašymu. Atsakovo vertinimu, tarnybinio patikrinimo pradėjimas, atlikimas ir užbaigimas dėl pareiškėjo visiškai atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, buvo atliktas nešališkai ir objektyviai, Išvadoje, teikime bei Įsakyme įvertintos visos aplinkybės, galėjusios turėti įtakos pažeidimams konstatuoti bei kvalifikuoti, įvertintos visos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl tarnybinės nuobaudos rūšies, įskaitant ir pareiškėjui palankius duomenis, todėl pareiškėjui už 5 tarnybinius pažeidimus buvo paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba.

II. 30. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu pareiškėjo G. Š. skundą atmetė.

31. Teismas nustatė, kad tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo, Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro, galbūt padaryto tarnybinio pažeidimo buvo pradėtas Generalinės prokurorės 2022 m. gruodžio 23 d. sprendimu (rezoliucija), pagal 2022 m gruodžio 22 d. vidaus tyrimo išvadą Nr. VT-770; tarnybinis patikrinimas baigtas 2023 m. vasario 17 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. VT-95 (Išvada). Teismas nurodė, kad Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras 2023 m. vasario 28 d. surašė motyvuotą teikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Nr. VT-104, kuriame konstatavo, jog Išvadoje ir surinktoje tarnybinio patikrinimo medžiagoje pakanka duomenų pripažinti, kad pareiškėjas padarė tarnybinius pažeidimus, pasiūlė skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – pastabą.

32. Teismas pažymėjo, kad Įsakyme konstatuota, jog pareiškėjas nuo 2020 m. lapkričio 5 d. iki 2021 m. birželio 25 d. netinkamai (aplaidžiai) atliko pareigą organizuoti, kontroliuoti Ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, ne kartą pažeidė BPK reikalavimus, neužtikrino baudžiamojo proceso paskirties – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas – realizavimo, padarė akivaizdžių ir šiurkščių materialiosios ir proceso teisės normų taikymo klaidų ir pažeidimų, nulėmusių nepagrįstą ir neteisėtą R. K. patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, nukentėjusiojo I. Ž. teisių ir teisėtų interesų pažeidimą; pareiškėjas nuo 2021 m. liepos 6 d., palaikydamas valstybinį kaltinimą nurodytoje baudžiamojoje byloje, rėmėsi duomenimis, neatitinkančiais BPK nustatytų įrodymams keliamų reikalavimų, nurodyta veika jis sumenkino prokuratūros autoritetą, leido susiformuoti nuomonei, kad jis yra šališkas, piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais ir tarnybine padėtimi ar turi korupcinių interesų; Įsakyme nurodyti pažeisti teisės aktai, kilę neigiami padariniai, padarytų pažeidimų kaltės forma, tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareiškėjo veiksmų, neveikimo ir kilusių neigiamų padarinių.

33. Teismas aptarė ginčui aktualias Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo nuostatas ir, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė esminių procedūrinių pažeidimų priimant Įsakymą: tarnybinio patikrinimo metu gauti ir tarnybinio patikrinimo išvadoje išanalizuoti faktiniai duomenys, sudaryta galimybė pareiškėjui pateikti paaiškinimus, ginčijamas Įsakymas priimtas kompetentingo subjekto, laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos ir terminų.

34. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad atliekant tarnybinį patikrinimą ir priimant Įsakymą buvo netinkamai kvalifikuotas tarnybinis nusižengimas, o tai laikytina esminiu pagrindinių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių, turinčių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą, pažeidimu, atsižvelgęs į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad prokuroras gali būti traukiamas tarnybinėn atsakomybėn už jam ikiteisminiame tyrime tenkančių pareigų nevykdymą (netinkamą vykdymą), o teismas, spręsdamas Įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, turi ištirti, ar buvo pagrindas prokuroro (pareiškėjo) elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką ir, ar tai suponuoja tarnybinės atsakomybės taikymą, todėl, visų pirma, būtina nustatyti, ar Įsakyme nurodytų veiksmų neatlikimas, taip pat kitų veiksmų atlikimas, pripažintinas netinkamu pareigų atlikimu, nesuderinamu su konkrečiu teisiniu reguliavimu.

35. Teismas aptarė ginčui aktualias Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 118 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nustatyta, kad prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, baudžiamosiose bylose palaiko valstybinį kaltinimą bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. birželio 15 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus dėl prokurorų nepriklausomumo bei jų įgaliojimų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, BPK, Lietuvos prokurorų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. I-68 (toliau – ir Etikos kodeksas), Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40, (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatas ir nurodė, kad šių teisės aktų nuostatų analizė leidžia spręsti, jog prokurorai BPK ir kitais teisės aktais (Rekomendacijomis, Etikos kodeksu) yra įpareigoti visais atvejais, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymuose numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

36. Teismas, neneigdamas prokuroro diskrecijos pasirinkti ikiteisminio tyrimo eigą, teisės pasirinkti procesinių veiksmų atlikimo eiliškumą ir neneigdamas prokuroro nepriklausomumo, pažymėjo, kad tokia diskrecija ir prokuroro procesinė veikimo laisvė turi būti suderinta su siekiu atskleisti nusikalstamą veiką, išsiaiškinti visas aplinkybes, siekiu pašalinti bet kokias abejones, surinkti ir tinkamai užfiksuoti įrodymus, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro savarankiškumo principas negali būti interpretuojamas taip, kad prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir kitų jų veiklą reguliuojančių teisės aktų (žr., pvz., 2020 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1104-575/2020; 2015 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-538-146/2015).

37. Teismas, vertindamas pareiškėjo veiksmus ir (ar) neveikimą atliekant Ikiteisminį tyrimą, pažymėjo, kad Marijampolės apylinkės teismas 2022 m. birželio 14 d. nuosprendyje nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę; turto pasisavinimo subjektas – specialusis, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako tik tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žiniai; kaltinamasis R. K. buvo kaltinamas tuo, kad pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą – I. Ž. priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, automobilio remontui skirtas detales ir pinigus, tačiau Marijampolės apylinkės teismas vertino, kad nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų šiai aplinkybei patvirtinti.

38. Teismas iš bylos medžiagos, šalių pateiktų paaiškinimų procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje, sprendė, kad nagrinėjamu atveju tiksliai kam priklausė (nuosavybės teise) automobilis „(duomenys neskelbtini)“, taip pat automobilio perdavimo R. K. fakto, jo buvimo vietos atliekant Ikiteisminį tyrimą nebuvo nustatyta, o Marijampolės apylinkės teismo nuosprendyje konstatuota, kad byloje nebuvo atlikti jokie procesiniai veiksmai, įrodantys, kad automobilio, detalių buvo ieškota tiek pas kaltinamąjį, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar pas B. Č..

39. Teismas pažymėjo, kad minėtame Marijampolės apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta ir tai, jog prokuroras (pareiškėjas) baigiamosiose kalbose nurodė, kad jis apklausė R. K., kaip įtariamąjį, ir apklausos metu – ne protokolui, R. K. pasakė, kad jis pasirinko tokį skolos atgavimo būdą, tačiau apylinkės teismas nelaikė prokuroro ir įtariamojo pokalbio įrodymu, kadangi pokalbis neatitinka BPK nustatytų įrodymų rinkimo būdų: jei įtariamasis davė parodymus, tokiu atveju rašomas jo apklausos protokolas, jei buvo atliekamos procesinės prievartos priemonės, tai šių priemonių rinkimo ir gavimo sąlygas numato BPK.

40. Teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje teismui pateiktos susirašinėjimo nuotraukos iš „Viber“ programėlės turėjo įrodyti, jog automobilis yra pas kaltinamąjį, tačiau, kaip nustatė Marijampolės apylinkės teismas, Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo plačiau tiriamos nuotraukų atsiradimo aplinkybės, tik 2022 m. kovo 16 d. teisiamajame posėdyje metu prokuroras (pareiškėjas) prašė leisti surinkti įrodymus dėl siunčiamų nuotraukų, prokuroras (pareiškėjas) vėliau pateikė duomenis, kad tiek kaltinamojo, tiek liudytojo B. Č. mobiliojo ryšio telefonuose nerasta automobilio „(duomenys neskelbtini)“ nuotraukų, paaiškino, jog nėra galimybės nustatyti, ar tos nuotraukos buvo, ar jos ištrintos, tokiu būdu, Marijampolės apylinkės teismas negalėjo vadovautis byloje esančiomis nuotraukomis, kadangi nebuvo galimybės patikrinti jų gavimo teisėtumo BPK nustatytais proceso veiksmais.

41. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2022 m. spalio 26 d. nutartyje taip pat konstatavo, jog byloje nėra nei vieno neabejotino įrodymo, patvirtinančio, kad R. K. realiai turėjo minėtą automobilį ir juo disponavo, o Marijampolės apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl R. K. nekaltumo.

42. Teismas sprendė, kad aptartos baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų konstatuotos aplinkybės šiuo atveju liudija, jog pareiškėjas, vykdydamas Ikiteisminį tyrimą, pažeidė anksčiau aptartuose teisės aktuose įtvirtintą tyrimo išsamumo reikalavimą, tinkamai neištyrė esminių galbūt padarytos nusikalstamos veikos sudėties elementų (pvz., automobilio „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės, taip pat fakto, kad R. K. apskritai turėjo minėtą automobilį, juo disponavo, nebuvo atlikti jokie procesiniai veiksmai, įrodantys, kad automobilio, detalių buvo ieškota tiek pas kaltinamąjį, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar pas B. Č., nenustatyta kaltinamojo tiesioginę tyčią patvirtinančių įrodymų). Teismas nurodė, kad pareiškėjas nei tarnybinio patikrinimo metu duotais paaiškinimais, nei skunde, nei teikdamas paaiškinimus teismo posėdyje šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė.

43. Teismas vertino, kad Įsakyme pagrįstai buvo konstatuota, jog atliekant Ikiteisminį tyrimą taip pat buvo pažeista įrodymų rinkimo tvarka (baudžiamojoje byloje teikti paaiškinimai, remiantis parodymais gautais „ne protokolui“, kas pagal BPK neleistina, teismui pateiktos nuotraukos, dėl kurių teismo posėdyje pats pareiškėjas prašė laiko duomenims surinkti, o vėliau negalėjo pateikti duomenų apie nuotraukų šaltinį). Teismas sprendė, kad tai leidžia spręsti, jog priimant Įsakymą, pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjas padarė akivaizdžius proceso įstatymų pažeidimus, todėl yra pagrindas prokuroro elgesį vertinti kaip netinkamą (aplaidų) pareigų atlikimą.

44. Teismas dėl ginčijamo Įsakymo 2.1 punkte nurodytų pažeidimų pažymėjo, kad pagal BPK 214 straipsnio 3 dalį, apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą ar ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimą nepatvirtinti prokuroro nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pranešama įtariamajam, jo atstovui, gynėjui, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui ir jų atstovams įteikiant ar išsiunčiant sprendimų nuorašus, t. y. BPK pateikia baigtinį sąrašą asmenų, kuriems turi būti išsiųstas nutarimas. Teismas sprendė, kad tai, jog pareiškėjas nutarimo nutraukti Ikiteisminį tyrimą rezoliucinėje dalyje nutarė apie priimtą sprendimą pranešti B. Č. ir I. Ž., nors B. Č. byloje turėjo liudytojo statusą, tačiau nenutarė pranešti ir išsiųsti nutarimo nuorašo įtariamajam R. K., laikytina minėtos BPK nustatytos pareigos pažeidimu, o pareiškėjo nurodymą „įteikti proceso šalims“ tyrėja vykdė vadovaudamasi nutarimu, todėl ji išsiuntė nutarimo nuorašą B. Č. ir I. Ž., tačiau įtariamajam R. K. nutarimo nuorašas nebuvo išsiųstas, nutarimo apskundimo tvarka neišaiškinta. Teismas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis BPK nuostatomis, kai ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras privalo kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas, todėl pareiškėjas privalėjo ne tik duoti nurodymą išsiųsti įtariamajam nutarimą, bet ir įsitikinti, kad šis nurodymas tinkamai įvykdytas.

45. Teismas dėl Įsakymo 2.2 punkte nurodyto pažeidimo atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas pripažino pasirinkęs „nevisiškai precizišką formuluotę“, toks pažeidimas savarankiškai galbūt neužtrauktų tarnybinės atsakomybės, tačiau nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas visų aplinkybių kontekste ir tai tinkamai padaryta Įsakyme ir Išvadoje.

46. Teismas dėl Įsakymo 2.3 punkte nurodyto pažeidimo, pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog jame minimas pavedimas, nepaisant to, kad buvo duotas žodžiu, buvo įvykdytas tinkamai ir laiku, dėl to jokio ginčo nebuvo ir nėra; pavedimo adresatas neatsisakė pavedimo vykdyti vien dėl tos priežasties, jog jis nebuvo suformuluotas raštu, kas rodo, jog taip pat, kaip ir pareiškėjas, interpretavo teisės aktus kaip leidžiančius prokurorui tokio pobūdžio pavedimą pateikti ir žodžiu. Teismas sutiko su pareiškėju, kad toks pažeidimas yra formalus ir savarankiškai galbūt neužtrauktų tarnybinės atsakomybės, tačiau situacija galėjo būti ir kitokia, jei pavedimas būtų neįvykdytas, netinkamai suprastas ar pan., todėl nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas visų aplinkybių (ir anksčiau konstatuotų pažeidimų) kontekste, ir tai tinkamai padaryta Įsakyme ir Išvadoje.

47. Teismas nurodė, kad dėl Įsakymo 2.4 punkte nurodyto pažeidimo jau iš esmės pasisakė, bet papildomai pažymėjo, jog nurodytas pažeidimas nėra susijęs su skirtingu įrodymų vertinimu (pareiškėjo ir teismo), o su įrodymų gavimu, įforminimu ir pateikimu teismui. Teismas vertino, kad įrodymų rinkimo ir vertinimo trūkumų buvo, tai liudija ir Marijampolės apylinkės teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kad pats pareiškėjas teisiamajame posėdyje prašė leisti surinkti įrodymus dėl siunčiamų nuotraukų, kas reiškia, jog įrodymai nebuvo surinkti Ikiteisminio tyrimo metu, be to, ir vėliau nebuvo pateikti jokie įrodymai apie nuotraukų tikrumą ir šaltinius, nors minėtos nuotraukos turėjo būti vienu svarbiausių įrodymų, liudijančių automobilio buvimo pas kaltinamąjį faktą.

48. Teismas dėl pareiškėjo argumentų apie neįvardytus kolegas, kurie neva išsakė savo subjektyvią nuomonę nukentėjusiajam dėl tariamo pareiškėjo šališkumo, rengė nukentėjusiajam skundus, apšmeižė pareiškėją ir aiškinosi asmenines nuoskaudas ir santykius, sutiko su atsakovo nuomone, kad šie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, paremti prielaidomis ir pareiškėjo padarytų tarnybinių pažeidimų vertinimui nereikšmingi.

49. Teismas konstatavo, kad Išvadoje, kurios pagrindu priimtas Įsakymas, detaliai išanalizuotos situacijos faktinės aplinkybės, deramai atsižvelgta į tarnybinio patikrinimo metu nustatytas su pareiškėju susijusias aplinkybes (tarnybos trukmę, ankstesnes nuobaudas ir skatinimus, padidėjusį pareiškėjo darbo krūvį, ypač teigiamą charakteristiką, nuolatinį kvalifikacijos kėlimą, ir kt.), tinkamai įvertinta pareiškėjo profesinė patirtis ir asmenybė, kaltės forma, tarnybiniais pažeidimais sukeltos neigiamos pasekmės ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjo veiksmų ir neigiamų pasekmių, todėl pagrįstai Įsakymu pareiškėjui paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba.

50. Teismas sprendė, kad Įsakymas priimtas atlikus išsamų faktinių aplinkybių tyrimą, tinkamai pritaikius įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, sudarius galimybę pareiškėjui pateikti paaiškinimus, yra tinkamai motyvuotas, pasirinkta nuobauda proporcinga padarytiems pažeidimams ir siekiamam tikslui, todėl nėra pagrindo jį naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais.

III. 51. Pareiškėjas G. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

52. Pareiškėjo vertinimu, teismo sprendimas yra abstraktus, teismas visiškai neatsakė į skundo teisinius argumentus, jų savarankiškai nevertino, perrašė skundo ir atsakovo atsiliepimo į skundą turinį bei teisės normas, teismų praktikos pavyzdžius, neatliko pareiškėjo tariamai padarytų pažeidimų teisinio vertinimo, juos pagrindžiančių įrodymų analizės, nenustatė konkrečių požymių, leidžiančių konstatuoti, jog tarnybinė nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai, be to, teismas dėl kiekvieno nustatyto pažeidimo nepasisakė atskirai, o formaliai konstatavo, jog nebuvo nustatyta esminių procedūrinių pažeidimų, priimant Įsakymą. Pareiškėjo vertinimu, teismas formaliai vykdė teisingumą.

53. Pareiškėjas pažymi, kad jis aktyviai veikė savarankiškai pasirinkęs teisėtus veikimo būdus, kuriais įgyvendino bendrąsias abstrakčiai BPK suformuluotas pareigas: organizuoti, kontroliuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, užtikrinti baudžiamojo proceso paskirtį, o už pasirinktą teisėtą veikimo būdą įgyvendinant įstatyme numatytas bendro pobūdžio (abstrakčias) pareigas, nesant imperatyvios pareigos veikti konkrečiu būdu, kai veikimo būdo pasirinkimas priskirtas prokuroro kompetencijai, tarnybinė atsakomybė negali būti taikoma.

Pareiškėjas teigia, kad Ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų, leidusių jam pagrįstai manyti, kad automobilis „(duomenys neskelbtini)“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), buvo perduotas R. K., nes tai patvirtino nukentėjusiojo I. Ž. skunde nurodyti duomenys bei parodymai, liudytojo L. U. parodymai, papildomai – B. Č. pateiktas susirašinėjimas per „Viber“ programėlę su R. K.; 2020 m. spalio 2 d. nukentėjusiajam nuvykus pas R. K., šis pasakė: „skambinkis Č. ir aiškinkis su Č.. O po to ta mašina gal ir atsiras“;

šį pokalbį tiesiogiai girdėjo (ir patvirtino) liudytojas L. U., tačiau teismas šių aplinkybių tinkamai nevertino pagal BPK normas. Pareiškėjas teigia, kad derindamas BPK keliamus reikalavimus greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką, vadovavosi teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais ir negalėjo pagrįstai tikėtis ir numatyti, jog baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas kritiškai vertins ne tik liudytojų, bet ir paties nukentėjusiojo parodymus, o skirtingą duomenų vertinimą, be kita ko, lėmė ir objektyvus aplinkybių pasikeitimas – nukentėjusiojo I.

Ž. pozicijos dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir įvykdymo, ir automobilio nuosavybės, kardinalus pasikeitimas, kai Ikiteisminio tyrimo metu liudytojų parodymai papildė nukentėjusiojo poziciją ir su ja nuosekliai derėjo, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo jų vertinti kritiškai. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neįvertino, jog iki tol, kol nukentėjusįjį I. Ž. pradėjo konsultuoti neįvardyti Kauno prokurorai (prokurorė), I. Ž. teigė, kad automobilis jam buvo perduotas, jis turėjo galimybę disponuoti automobiliu po jo pargabenimo į Lietuvą, jam buvo perduoti automobilio dokumentai (esantys pagrindu įregistruoti nuosavybės teisę į automobilį), tai buvo pakankamas pagrindas objektyviai išvadai, jog I.

Ž. yra automobilio savininkas. Pareiškėjo manymu, būtent pasikeitusi I. Ž. pozicija lėmė, jog teisme iškilo automobilio nuosavybės klausimas, o liudytojo L. U. parodymus teismas laikė nepakankamais, todėl tik teisme iškilo būtinybė apklausti muitinės tarpininkus bei atlikti kitus veiksmus, aiškinantis automobilio nuosavybės teisės subjektą ir automobilio vertę.

54. Pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai nevertino aplinkybių, jog Išvadoje pateikiami svarstymai, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo nuosavybės teisę į automobilį ir galėjo jį perleisti I. Ž., neatitinka Ikiteisminio tyrimo medžiagos, nes Ikiteisminio tyrimo metu buvo išsiaiškinta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikė tik kaip tarpininkas, o ne kaip automobilio pardavėjas. Pareiškėjo teigimu, Išvadoje neatsižvelgta į tai, kad automobilis buvo įgyjamas iš užsienio subjekto, ir tokiu atveju valstybės įmonės „Regitra“ nustatytos formos sutartis nėra pasirašoma, o registravimui pakanka tik pardavėjo išduotų dokumentų, kurie patvirtina susitarimą dėl pirkimo–pardavimo ir kainos sumokėjimą. Pareiškėjas teigia, kad nukentėjusysis patvirtino, jog turėjo galimybę savo nuožiūra disponuoti automobiliu po išmuitinimo procedūros, bei, jog automobilio įgijimo dokumentai jam buvo perduoti, esant šiems duomenims, pareiškėjo išvada dėl automobilio nuosavybės buvo pagrįsta, bet baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, nukentėjusysis pradėjo neigti savo, kaip savininko statusą, to pareiškėjas negalėjo numatyti. Pareiškėjo teigimu, dėl pasikeitusios nukentėjusiojo pozicijos R. K. darbuotojai Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti, jų apklausai teisme pareiškėjas neprieštaravo, tačiau ir jų apklausa teisme nebuvo efektyvi, o nukentėjusysis neskundė prokuroro nutarimo, kuriuo atmestas prašymas apklausti R. K. įmonės darbuotojus.

55. Pareiškėjas teigia, kad teismas nevertino, jog Išvadoje neteisingai nurodoma, kad pareiškėjo įsitikinimas dėl automobilio perdavimo R. K. fakto buvo paremtas tik dviejų suinteresuotų liudytojų (B. ir V. Č.) parodymais (Išvados 64 p.), o tokie teiginiai rodo Išvados šališkumą ir neobjektyvumą, o jos pagrindu priimtas Įsakymas taip pat negali būti laikomas pagrįstu ir teisingu.

56. Pareiškėjas nurodo, kad aplinkybė, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme buvo tirtos papildomos aplinkybės, savaime nereiškia prokuroro padaryto tarnybinio pažeidimo, be to, gali skirtis teismo ir prokuroro pozicija (nuomonė) dėl duomenų pakankamumo ir jų vertinimo, dėl šios priežasties galioja nuostata, jog tarnybinė nuobauda už pažeidimą, atliktą neveikimu, gali būti skiriama tik esant aiškiai ir imperatyviai normai, numatančiai konkretų veikimo būdą, kai atsakomybėn traukiamas asmuo šiuo konkrečiu būdu neveikė, o teismas dėl šių skunde nurodytų argumentų nepasisakė.

57. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis dėl Įsakymo 2.1 punkte nurodytų pažeidimų, nes iš BPK 7 straipsnio 2 dalies ir 17 straipsnio 1 dalies matyti, kad įtariamasis yra proceso šalis, R. K. nuo 2021 m. balandžio 27 d. turėjo įtariamojo statusą, t. y. rezoliucijos „įteikti proceso šalims“ tinkamas vykdymas reiškė nutarimo išsiuntimą ir R. K., todėl teismo teiginiai, jog pareiškėjas nedavė nurodymo pranešti apie Ikiteisminio tyrimo nutraukimą R. K., yra neteisingi. Pareiškėjas pažymi, kad Išvadoje pripažįstama, jog B. Č. buvo apklaustas vadovaujantis BPK 82 straipsnio 3 dalimi (kaip liudytojas apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką) ir tikrai buvo suinteresuotas tyrimo baigtimi, tačiau įstatymas nepriskiria tokio proceso dalyvio prie asmenų, kuriam siunčiamas nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nuorašas, tačiau nesuprantama, kodėl pareiškėjo veiksmai, kuriais buvo siekiama maksimalaus aiškumo ir skaidrumo procese, vertinami kaip tarnybinis pažeidimas. Pareiškėjo vertinimu, informuoti B. Č. apie Ikiteisminio tyrimo nutraukimą dėl veikos, dėl kuriuos jis buvo apklaustas specialiuoju liudytoju, buvo svarbu, nes nuo šio nutarimo įsiteisėjimo momento B. Č. nebegalėjo naudotis BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatyta garantija (specialiuoju liudytoju apklausiamam asmeniui netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą, jam negali būti taikomos BPK 163 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės, jeigu jis be svarbios priežasties neatvyksta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą arba be teisėto pagrindo atsisako ar vengia duoti parodymus), todėl buvo svarbu, jog B. Č. žinotų apie savo teisinės padėties pasikeitimą. Pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju niekieno teisės nebuvo pažeistos, žala nebuvo padaryta, jokia teisės norma nedraudžia prokurorui informuoti apie savo procesinius sprendimus (nutarimus) bylos baigtimi suinteresuotus asmenis, priešingai, pareiškėjas siekė maksimalaus tyrimo skaidrumo ir visų šalių teisių užtikrinimo, o teismas dėl to nepasisakė.

58. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis dėl Įsakymo 2.2 punkte nurodyto pažeidimo ir teigia, kad teismas vertino pavienes aplinkybes neatsižvelgdamas į kontekstą, nevertino pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, dėl šio pažeidimo aplinkybių visumos. Pareiškėjas nurodo, kad taikydamas tarnybinę atsakomybę atsakovas privalėjo pagrįsti, jog pareiškėjas iš tiesų buvo šališkas, o ne tai, kad vienai iš proceso šalių susiformavo nuomonė apie tariamą pareiškėjo šališkumą; nesant jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjas buvo šališkas, tokia nuomonė nepagrįsta, o tarnybinė atsakomybė už tariamą šališkumą pareiškėjui negali būti taikoma. Pareiškėjas paaiškino, kad Ikiteisminis tyrimas tuo metu jau buvo baigiamojoje stadijoje, pareiškėjas jau buvo nusprendęs, jog duomenų surinkta pakankamai, ir buvo susiformavusi pozicija kam bus reiškiamas kaltinimas ir kokiu pagrindu, būtent dėl šios priežasties pareiškėjas nurodė, jog B. Č. neketinama reikšti įtarimų, tokią poziciją lėmė ne pareiškėjo šališkumas, o Ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir įvertinti duomenys. Be to, pareiškėjo teigimu, Išvadoje neteisingai nurodyta, o teismas neįvertino, jog pareiškėjas iš dalies pripažino padaręs pažeidimą. Nors pareiškėjas ir pripažino faktą, jog galbūt pasirinko ne pačią tinkamiausią formuluotę, tačiau pareiškėjas pagrįstai įsitikinęs, jog tai savaime negali būti pagrindu pripažinti esant padarytą tarnybinį nusižengimą ir taikyti tarnybinę atsakomybę, nes pats pareiškėjo 2021 m. birželio 15 d. nutarimas buvo motyvuotas, iš jo turinio akivaizdžios atsisakymo tenkinti nukentėjusiojo prašymą priežastys, galima suprasti, jog tokį sprendimą lėmė ne šališkumas, o konkrečios Ikiteisminio tyrimo aplinkybės, o nukentėjusysis šio nutarimo neskundė.

59. Pareiškėjas dėl teismo išvadų dėl Įsakymo 2.3 punkte nurodyto pažeidimo teigia, kad šiuo aspektu jo skunde nurodytos aplinkybės buvo vertinamos formaliai, keliant nepagrįstas prielaidas ir tikimybes. Pareiškėjas dėl šio pažeidimo laikosi pozicijos, išdėstytos skunde ir atkreipia dėmesį, kad Įsakymo 2.3 punkte minimas pavedimas, nepaisant to, jog buvo duotas žodžiu, buvo įvykdytas tinkamai ir laiku, dėl to jokio ginčo nebuvo ir nėra; pavedimo adresatas (ikiteisminio tyrimo pareigūnė) neatsisakė pavedimo vykdyti vien dėl tos priežasties, jog jis nebuvo suformuluotas raštu, tai rodo, jog ji taip pat, kaip ir pareiškėjas, interpretavo teisės aktus kaip leidžiančius prokurorui tokio pobūdžio pavedimą pateikti ir žodžiu. Pareiškėjo teigimu, teismas turėjo įvertinti, kad pažeidimas visiškai formalus, mažareikšmis, nesukėlęs jokių pasekmių, todėl, vadovaujantis teisinės atsakomybės adekvatumo ir proporcingumo principais, tarnybinė nuobauda už jį netaikytina.

60. Pareiškėjas dėl Įsakymo 2.4 punkte nurodyto pažeidimo teigia, kad teismas interpretavo bylos medžiagą ir duomenis, jog neva pažeidimas yra susijęs su įrodymų gavimu, įforminimu ir pateikimu teismui, o ne su skirtingu įrodymų vertinimu. Pareiškėjas pažymi, kad ne visi, o tik keletas (sudarantys nedidelę dalį) Ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo nebuvo pripažinti įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus, o kai kuriuos kitus duomenis, nors ir pripažino įrodymais, teismas vertino kitaip nei prokuroras, dėl to buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Pareiškėjas jokių teisės normų teigia nepažeidęs, o šių duomenų, kaip papildomų, pateikimas niekaip nepakenkė bylos nagrinėjimui ir reikšmingų aplinkybių tyrimui. Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimu ir teigia, kad minėtame sprendime nurodyti principai taip pat taikytini ir prokurorams, t. y. pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-733-575/2019), jei prokuroro sprendimas pakeistas arba panaikintas dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, tai dar nereiškia, jog yra pakankamas pagrindas taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę, o tik šiurkščios, akivaizdžios, pasikartojančios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti prokurorui priimant sprendimus, yra pagrindas prokuroro elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę. Pareiškėjo teigimu, iš prokuroro negalima reikalauti, jog jis visais atvejais numatytų, kaip teismas vertins tam tikrus duomenis, ir taikyti tarnybinę atsakomybę už kitokį duomenų vertinimą, priešingu atveju prokurorai pradėtų vengti teikti teismui duomenis, dėl kurių turėtų abejonių, ar teismas pripažins juos įrodymais ir ar vertins taip pat, kaip ir prokuroras, tokiu būdu teismui gali būti nepateikti duomenys, kurie galėtų būti pripažinti įrodymais, ir dėl to gali likti neįgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis.

61. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis dėl skundo argumentų apie neįvardytus kolegas, kurie neva išsakė savo subjektyvią nuomonę nukentėjusiajam dėl tariamo pareiškėjo šališkumo, rengė nukentėjusiajam skundus, apšmeižė pareiškėją ir aiškinosi asmenines nuoskaudas ir santykius, vertinimo kaip deklaratyvaus pobūdžio, paremtų prielaidomis ir nereikšmingų. Pareiškėjas yra įsitikinęs, jos šios aplinkybės, vertinant pareiškėjo neva padarytus tarnybinius pažeidimus, yra reikšmingos, dėl to, kad ne pareiškėjas, o kiti prokurorai, išsakę savo subjektyvią nuomonę nukentėjusiajam, sumenkino prokuratūros autoritetą ir sukėlė nepagrįstų abejonių dėl pareiškėjo kompetencijos ir nešališkumo ir tai paaiškina pasikeitusią nukentėjusiojo poziciją baudžiamajame procese. Pareiškėjas teigia, kad padarytą veiką tyrė objektyviai, sąžiningai, dėjo maksimalias pastangas vykdydamas įstatymo jam pavestas funkcijas, tačiau buvo apšmeižtas neįvardytų kolegų, o vėliau pareiškėjui tapo žinoma, jog skundus šioje byloje nukentėjusiajam rašė Kauno prokurorė (pavardė jam nebuvo nurodyta). Pareiškėjas teigia, kad nei atsakovas, nei teismas tinkamai neišanalizavo faktinių aplinkybių, nepagrįstai nustatė, kad tariamais pažeidimais buvo sukelti neigiami padariniai. Pareiškėjas, be kita ko, remdamasis prokurorų nepriklausomumo principu, teigia, kad siekė maksimalaus tyrimo skaidrumo ir visų šalių teisių užtikrinimo, jam nėra ir nebuvo pateiktas nei nušalinimas, nei prašymas pakeisti valstybinį kaltintoją.

62. Pareiškėjas pažymi, jog tam, kad teisėtai būtų konstatuotas tarnybinių pareigų pažeidimas neveikimu, yra būtina nustatyti, kad tarnautojas (šiuo atveju prokuroras) pažeidė konkrečią, aiškiai ir imperatyviai teisės aktuose įtvirtintą pareigą veikti tam tikru būdu. Pareiškėjas nurodo, kad Išvadoje, pasisakant dėl Įsakymo 1 punkte nurodytų pažeidimų, nėra nurodytos konkrečios imperatyviosios teisės normos, nustatančios pareigą veikti atitinkamu būdu, kurias pareiškėjas pažeidė neveikimu, o nurodytos teisės normos yra abstrakčios ir bendro pobūdžio.

63. Pareiškėjas teigia, kad teismas formaliai konstatavo, jog pareiškėjo padarytais pažeidimais buvo sukeltos neigiamos pasekmes, tačiau nepasisakė, neanalizavo, nepagrindė šių savo argumentų. Pareiškėjas nurodo, kad Įsakyme abstrakčiai nurodoma, jog pareiškėjo padaryti pažeidimai lėmė nepagrįstą ir neteisėtą R. K. patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, tačiau pareiškėjas turėjo pakankamai duomenų manyti, jog būtent R. K. pasisavino svetimą turtą – tai pareiškėjui tiesiogiai pripažino ir pats R. K.. Pareiškėjas nurodo, kad jis stengėsi, kad būtų įrodyta objektyvi tiesa, bet R. K. buvo išteisintas, nes teismo požiūriu, pritrūko įrodymų, tačiau ne visuomet yra objektyviai įmanoma juos surinkti ar nuspėti, kaip vienus ar kitus duomenis (pvz., liudytojų parodymus) vertins teismas. Pareiškėjas teigia, kad vadovavosi prokurorų nepriklausomumo principu ir legalumo principu (kitaip vadinamas ir tyrimo (persekiojimo) ir kaltinimo privalomumo principu).

64. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino ir nepasisakė dėl Įsakymo 1.1.2, 1.1.3, 1.2.1, 1.2.2 ir 1.2.3 punktuose nurodytų pažeidimų bei dėl jų išsamiai pateiktų pareiškėjo paaiškinimų. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad aktyviai veikė savarankiškai pasirinkęs teisėtus veikimo būdus, kuriais įgyvendino bendrąsias abstrakčiai BPK suformuluotas pareigas: organizuoti, kontroliuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, užtikrinti baudžiamojo proceso paskirtį, o tarnybinė atsakomybė už Įsakymo 1 punkte nurodytus pažeidimus pareiškėjui taikyta neteisėtai ir nepagrįstai.

65. Pareiškėjas tvirtina, kad ėmėsi visų įmanomų priemonių, jog duomenys būtų surinkti ir ištirti taip, kad būtų buvęs galimas jų pripažinimas patikimais įrodymais ir negali būti atsakingas už tai, jog įrodymais galėję tapti duomenys buvo sunaikinti iki jų surinkimo; nėra jokių veiksmų, kuriuos pareiškėjas papildomai galėjo atlikti Ikiteisminio tyrimo metu, kad dėl aktualių duomenų būtų gautas kitoks rezultatas, tariamas tarnybinis pažeidimas pasireiškia tuo, kad pareiškėjas nepasiekė rezultato, kurio objektyviai nebuvo įmanoma pasiekti, o už neįmanomo dalyko neatlikimą pareiškėjas tarnybinėn atsakomybėn patrauktas nepagrįstai.

66. Pareiškėjas teigia, kad teismas nevertino Išvadoje nurodomos aplinkybės, jog „prokuroras pasirinko tirti tik vieną kryptį – tirti versiją dėl R. K. dalyvavimo nusikaltime, ir tai laikytina esminiu IT Nr. 03-2-00476-20 trūkumu“ (Išvados 45 lapas, 59 p.). Pareiškėjo vertinimu, šį teiginį paneigia aplinkybės, jog Ikiteisminio tyrimo metu, be kita ko, buvo išreikalauti duomenys iš Juridinių asmenų registro apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ (Išvados 9 p.), priimtas prokuroro nutarimas apklausti B. Č. BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindu (specialiuoju liudytoju) ir atlikta jo apklausa (Išvados 9–10 p.), atlikta I. Ž. ir B. Č. akistata (Išvados 10.2 p.), ištirta tarp I. Ž. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta sutartis (Išvados 10.3 p.), išsiųstas paklausimas UAB „Autosabina Logistic“ (Išvados 12 p.), paimti B. Č. rašysenos pavyzdžiai lyginamajam tyrimui (rašysenos ekspertizei ir paskirta užduotis atlikti objektų tyrimą (Išvados 12 ir 13 p.), buvo išsamiai tirti ir B. Č. veiksmai, siekiant įvertinti, ar jo veikoje yra nusikalstamos veikos požymių. Pareiškėjo teigimu, vien pareiškėjo priimtas nutarimas apklausti B. Č. BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindu (apie jo galbūt padarytą nusikalstamą veiką) rodo, jog pareiškėjas manė esant tikėtina, jog gavus papildomus duomenis, įtarimas B. Č. gali būti ateityje reiškiamas, o tai reiškia, jog tyrimo kryptys buvo kelios. Pareiškėjas pažymi, kad Išvados 13.1 punkte nurodyta, kad po minėtų tyrimo veiksmų atlikimo pareiškėjas davė tyrėjai nurodymą (sukūrė užduotį IBPS): „reikškite vis dėlto K. įtarimą dėl automobilio pasisavinimo (nurodykite įtarime, kad pasisavino Č. jam perduotą automobilį)“, t. y. iš formuluotės matyti, jog Ikiteisminio tyrimo metu buvo svarstomos ir tiriamos kelios galimos versijos tiek dėl įtariamojo, tiek ir dėl veikos kvalifikavimo.

67. Pareiškėjas nurodo, kad nors Išvadoje paminėta, jog nurodytų tyrimo veiksmų atlikimo (tirti UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės vidaus bei buhalterinius dokumentus) ne kartą prašė nukentėjusysis, tačiau visi jo prašymai buvo atmesti, dėl to nukentėjusiajam kilo abejonių dėl prokuroro šališkumo, tačiau teismas šio aspekto nevertino. Pareiškėjas pažymi, kad prokuroras sprendimą dėl proceso veiksmų atlikimo priima ne mechaniškai pagal proceso šalių prašymus, o vadovaudamasis įstatymu, ir yra saistomas pareigos ne tik objektyviai, bet ir greitai ištirti nusikalstamas veikas. Pareiškėjas teigia, kad nei vieno pareiškėjo priimto nutarimo nukentėjusysis nustatyta tvarka neskundė, o vėlesni nukentėjusiojo teiginiai, jog pareiškėjo atsisakymas tenkinti jo prašymus sudarė šališkumo įspūdį, nereiškia, kad pareiškėjas iš tiesų veikė taip, jog buvo objektyvios prielaidos išvadoms apie jo šališkumą, tai tėra subjektyvi nukentėjusiojo nuomonė, o jokie tariami pareiškėjo ryšiai, kurie galėtų lemti jo šališkumą, neegzistuoja ir niekada nebuvo nustatyti. Pareiškėjo vertinimu, iš to, jog buvo teiktas kvalifikuotai surašytas ir išsamus skundas Lietuvos Respublikos Prezidentui, Generalinei prokuratūrai, matyti, kad nukentėjusysis buvo aktyvus, gebantis pateikti skundą; tikėtina, jog neskųsdamas pareiškėjo procesinių veiksmų, tačiau tuo pačiu siekdamas, kad būtų inicijuotas tarnybinis patikrinimas, nukentėjusysis ar jam skundą surašęs asmuo turėjo kitų motyvų arba manė, jog nutarimas atsisakyti tenkinti nukentėjusiojo prašymą aukštesniojo prokuroro nebus panaikintas, kadangi yra teisėtas ir pagrįstas.

68. Pareiškėjas nurodo, kad teismas taip pat neįvertino ir kitų reikšmingų aplinkybių byloje: ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo, kuris buvo pradėtas pagal teismo nutartį (bylos Nr. 03-2-00531-22), buvo nutrauktas (nutarimas nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs), kas patvirtina, jog pareiškėjas tinkamai buvo pasirinkęs tyrimo kryptį ir pagrįstai nereiškė B. Č. įtarimų dėl sukčiavimo, o prokuroro D. A. vertinimu, būtent sukčiavimo tyrimas buvo vienintelė teisinga kryptis susiklosčiusioje situacijoje. Pareiškėjo teigimu, ši kategoriška, nors, kaip paaiškėjo, klaidinga prokuroro D. A. nuomonė dėl teisinio situacijos vertinimo, neabejotinai lėmė, kad prokuroras D. A., vertindamas pareiškėjo veiksmus ir teikdamas tarnybinius pranešimus, kurių pagrindu ir buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, buvo subjektyviai šališkas. Pareiškėjas nurodo, kad savo paaiškinime, pateiktame atsakovui, išreiškė motyvuotą nuomonę, jog prokuroras D. A., kuriam buvo pavesta tirti atsakovo 2021 m. birželio 4 d. gautą nukentėjusiojo skundą, galėjo būti šališkas. Pareiškėjas nurodo aplinkybes, susijusias su minėto skundo tyrimu, kitų prokurorų veiksmais, ir atkreipia dėmesį, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl B. Č. veiksmų yra nutrauktas (ikiteisminio tyrimo Nr. 03-200531/22) ir skundas nebuvo pateiktas; dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėtas ikiteisminis tyrimas taip pat nutrauktas (ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00093/2023).

69. Pareiškėjas pažymi, kad jo nurodytų abejonių dėl prokuroro D. A. šališkumo, ar jo ryšių su Kauno prokurore, kuri galbūt turi asmeninių nuoskaudų ir dėl to konsultavo nukentėjusįjį ir surašė jam skundą, atsakovas visiškai netyrė, o Išvadoje tik lakoniškai konstatavo, kad prokuroras D. A. nurodytais veiksmais jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Pareiškėjas nurodo, kad jo prašymas apklausti advokatę N. M. buvo atmestas motyvuojant tuo, jog advokatas negali teikti paaiškinimų dėl aplinkybių, kurias sužinojo atlikdamas savo profesines pareigas, nors net nebuvo aiškintasi, ar (ir kokia apimtimi) advokatei atitinkamos aplinkybės tapo žinomos atliekant profesines pareigas. Pareiškėjo vertinimu, nepagrįstas tarnybinės atsakomybės jam taikymas buvo siekis jį nubausti bet kokiomis aplinkybėmis, galbūt tokiu būdu siekiant pažeisti prokuroro nepriklausomumą, paneigiant drausminės atsakomybės taikymui keliamus reikalavimus ir tikslus.

70. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

71. Atsakovo vertinimu, teismo sprendimas teisėtas, pagrįstas, aiškus, motyvuotas ir teisingas, o teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė įstatymus, nenukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai iš esmės tapatūs išdėstytiems skunde, o atsakovas palaiko poziciją, išdėstytą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovas pažymi, kad Įsakymu pareiškėjui paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda (pastaba) už tai, kad jis nuo 2020 m. lapkričio 5 d. iki 2021 m. birželio 25 d. netinkamai (aplaidžiai) atliko pareigą organizuoti, kontroliuoti Ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, ne kartą pažeidė BPK reikalavimus, neužtikrino baudžiamojo proceso paskirties realizavimo, padarė akivaizdžių ir šiurkščių materialiosios ir proceso teisės normų taikymo klaidų ir pažeidimų, nulėmusių nepagristą ir neteisėtą R. K. patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, nukentėjusiojo I. Ž. teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, nuo 2021 m. liepos 6 d. palaikydamas valstybinį kaltinimą nurodytoje baudžiamojoje byloje, rėmėsi duomenimis, neatitinkančiais BPK nustatytų įrodymams keliamų reikalavimu; nurodyta veika jis sumenkino prokuratūros autoritetą, leido susiformuoti nuomonei, kad yra šališkas, piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais ir tarnybine padėtimi ar turi korupcinių interesų, Įsakymu pripažinta, kad pareiškėjas padarė 5 tarnybinius pažeidimus.

72. Atsakovas dėl Įsakymo 1 punkte neveikimu padaryto pažeidimo teigia, kad teismo sprendime pakankamai išsamiai pasisakyta, kuo pasireiškė pareiškėjo neveikimu padarytas tarnybinis pažeidimas, pacituoti pažeisti teisės aktai, o pripažindamas nurodytą pažeidimą, teismas pagristai rėmėsi įsiteisėjusiame Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. birželio 14 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 03-2-00476-20 nurodytomis aplinkybėmis. Atsakovas pažymi, kad neįmanoma numatyti vieno universalaus veikimo modelio prokurorui atliekant konkretaus ikiteisminio tyrimo organizavimo, vadovavimo ir kontrolės funkcijas, nes kiekvieno tiriamo įvykio aplinkybės yra skirtingos, todėl teisės aktuose negali būti įvardytas kiekvienas žingsnis, kaip elgtis sprendžiant kiekvieną konkrečią teisinę situaciją, o prokuroras, kaip profesionalus teisininkas, privalo sugebėti taikyti imperatyviąją teises normą, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos aplinkybes; netoleruotina situacija, kuomet netinkamai, neatsakingai ir nerūpestingai savo pareigas atlikęs pareigūnas išvengtų atsakomybės, pateisindamas savo neveikimą imperatyviųjų teisės normų nebuvimu, nepriklausomumu ir savarankiškumu.

73. Atsakovas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl minėtu įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytos aplinkybės neįrodinėtinos, tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia savo faktinių aplinkybių vertinimą ir tokiu būdu kvestionuoja įsiteisėjusį teismo nuosprendį.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjo argumentai dėl įrodymų surinkimo ir ištyrimo vertintini kaip jo gynybinė pozicija, tačiau jie paneigiami baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o nagrinėjantis administracinę bylą teismas negali revizuoti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje, kuriuo pripažinta, kad Ikiteisminio tyrimo duomenys arba nepakankami ir nepatikimi, arba neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje esančios įrodymų sampratos. Atsakovo vertinimu, argumentas, kad teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą, kitaip vertino įrodymus, neeliminuoja pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo, nes vertinimas laikytinas objektyviu, kai tyrimas atliktas išsamiai, o šiuo atveju pareiga užtikrinti išsamų tyrimą buvo neįvykdyta.

Atsakovas nurodo, kad teismas vertino pareiškėjo argumentus dėl prokuroro nepriklausomumo ir pažymi, kad prokuroro diskrecija ir procesinė veikimo laisvė turi būti suderinta su siekiu atskleisti nusikalstamą veiką, išsiaiškinti visas aplinkybes ir pašalinti bet kokias abejones, surinkti ir tinkamai užfiksuoti įrodymus. Atsakovas akcentuoja, kad nepriklausomumo ir savarankiškumo principai prokuroro veikloje nėra privilegija, o įstatymo saugoma garantija, užtikrinanti, kad į prokuroro procesinę veiklą nebūtų kišamasi ar daromas neteisėtas spaudimas, šie principai negali būti taikomi juos aiškinant atskirai nuo kitų teisės aktų nuostatų – kad ikiteisminis tyrimas, kurio vadovu yra prokuroras, turi būti atliktas objektyviai, kvalifikuotai, nešališkai, išsamiai, o priimami sprendimai turi būti aiškūs ir pagrįsti teisiniais argumentais.

Atsakovas nurodo, kad teismas pareiškėjo argumentus dėl neįvardytų kolegų atliktų veiksmų bei prokuroro D. A. šališkumo pagrįstai vertino kaip deklaratyvius ir nereikšmingus padarytų tarnybinių nusižengimų vertinimui.

74. Atsakovas dėl pareiškėjo argumentų dėl Įsakymo 2 punkte nurodytų pažeidimų teigia, kad teismas sprendime pasisakė dėl kiekvieno nurodyto pažeidimo atskirai ir motyvuotai pagrindė savo išvadas. Atsakovas nurodo, kad dėl prokuroro baigiamosios kalbos teiginių teismas pagrįstai konstatavo, jog įtariamojo ir jį apklaususio prokuroro pokalbis neatitinka BPK numatytų įrodymų rinkimo būdų. Atsakovas laikosi pozicijos, kad iš prokuroro privaloma reikalauti teisinio suvokimo, kokiais duomenimis valstybei atstovaujantis prokuroras gali vadovautis teismo procese: baigiamojoje kalboje prokuroras privalo atsiriboti nuo duomenų, kurie nebuvo ištirti ir patikrinti nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu. Atsakovas teigia, kad dėl pareiškėjo mažareikšmiais įvardytų pažeidimų teismas pagrįstai pasisakė, jog šie pažeidimai turėtų būti vertinami atsižvelgiant į padarytų pažeidimų ir nustatytų aplinkybių visumą ir tai tinkamai padaryta Išvadoje ir Įsakyme. Atsakovas nurodo, kad teismas pasisakė dėl esminių skundo argumentų, reikšmingų teisingam ginčo dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, ir tai atitinka teismų praktiką, išsamiai įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo padarytais pažeidimai sukeltų neigiamų pasekmių, įvertino pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos proporcingą, kitas reikšmingas aplinkybes, susijusias su tarnybinės nuobaudos parinkimu.

75. Atsakovas pažymi, kad tarnybinei atsakomybei kilti žalos požymis nėra būtinas, o Nuostatų 5 punkte nurodyta, jog prokuroro veikimas ar neveikimas, kuriuo pažeidžiami teisės aktų reikalavimai, bet nesukeliama realių neigiamų padarinių, laikytinas tarnybiniu pažeidimu esant dviem tarnybinio pažeidimo sudėties elementams: neteisėtam veikimui ar neveikimui ir kaltei (tyčia ar neatsargumas).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 76. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo G. Š. (Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro) skundo reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokurorės 2023 m. kovo 7 d. įsakymą, kuriuo jam (pareiškėjui) paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, pagrįstumas ir teisėtumas.

77. Pirmosios instancijos teismas netenkino skundo reikalavimo, nes nustatė, jog pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai paskirta tarnybinė nuobauda už tai, kad jis nuo 2020 m. lapkričio 5 d. iki 2021 m. birželio 25 d. netinkamai (aplaidžiai) atliko pareigą organizuoti, kontroliuoti Ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, ne kartą pažeidė BPK reikalavimus, neužtikrino baudžiamojo proceso paskirties – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas – realizavimo, padarė akivaizdžių ir šiurkščių materialiosios ir proceso teisės normų taikymo klaidų ir pažeidimų, nulėmusių nepagrįstą ir neteisėtą R. K. patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, nukentėjusiojo I. Ž. teisių ir teisėtų interesų pažeidimą; kad pareiškėjas, nuo 2021 m. liepos 6 d. palaikydamas valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, rėmėsi duomenimis, neatitinkančiais BPK numatytų įrodymams keliamų reikalavimų; pareiškėjas savo veika sumenkino prokuratūros autoritetą, leido susiformuoti nuomonei, jog jis yra šališkas, piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais ir tarnybine padėtimi ar turi korupcinių interesų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda (pastaba) yra proporcinga padarytiems pažeidimams ir siekiamam tikslui.

78. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, nes šioje byloje nenustatytos aplinkybės ir pagrindai, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str.), pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Įsakymo 2.2–2.3 punktuose nurodyti pažeidimai, jei jie būtų nustatyti kaip savarankiški, pareiškėjui neužtrauktų atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas dėl Įsakymo 2.2 punkte nurodyto pažeidimo (pareiškėjas 2021 m. birželio 15 d. nutarime patenkinti nukentėjusiojo I. Ž. prašymo dalį, nesilaikydamas prokuratūros priimamų procesinių sprendimų rengimo standartų, šališkai nurodė, kad B. Č. šioje byloje ateityje neketinama teikti kokius nors įtarimus, netenkino kitų I. Ž. prašymų dėl konkrečių duomenų išreikalavimo ir veiksmų atlikimo, siekiant ištirti galimai nusikalstamus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo B. Č. veiksmus, įvertino juos kaip netikslingus ir atmetė) sprendė, kad pareiškėjas pripažino, jog 2021 m. birželio 15 d. nutarime pasirinko „nevisiškai precizišką formuluotę“. Pirmosios instancijos teismas Įsakymo 2.3 punkte nurodytą pažeidimą (pareiškėjas nedavė rašytinio pavedimo ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti BPK 218 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus veiksmus) vertino kaip formalų, mažareikšmį, nesukėlusiu jokių padarinių. Taigi atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo motyvuojamąjį dalį, galima spręsti, kad buvo pripažinta, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui paskyrė tarnybinę nuobaudą už Įsakymo 1, 2.1 ir 2.4 punktuose nurodytus pažeidimus, todėl teisėjų kolegija iš esmės pasisakys tiek dėl atsakovo, tiek dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, susijusių su pareiškėjo nubaudimu dėl Įsakymo 1, 2.1 ir 2.4 punktuose nurodytų pažeidimų.

79. Tiek Išvadoje, tiek Įsakymo 1, 2.1 ir 2.4 punktuose nurodyti pareiškėjo neteisėti veiksmai (neveikimas) iš esmės yra susieti su pareiškėjo vykdytu Ikiteisminio tyrimo, pradėto dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje (pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino), tęsiamo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, organizavimu, kontroliavimu, 2021 m. birželio 22 d. kaltinamojo akto, kuriame R. K. buvo kaltinamas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą – I. Ž. priklausantį automobilį, automobilio detales ir remontui skirtus pinigus, surašymu ir valstybinio kaltinimo palaikymu Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmuose nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-62-482/2022, kurioje R. K. buvo kaltinamas, padaręs BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką (pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę).

80. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2022 m. birželio 14 d. nuosprendyje (baudžiamoji byla Nr. 1-62-482/2022) (toliau – ir Nuosprendis) nurodyta, jog R. K. kaltinamas tuo, kad jis pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą, t. y. 2019 m. rugsėjo 17 d. B. Č., vykdydamas iš anksto sudarytus žodinius susitarimus su I. Ž. bei R. K., į pastarojo įmonę, esančią (duomenys neskelbtini) pristatė I. Ž. priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 metų laidos, kurį I. Ž., tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“, įsigijo JAV aukcione už 8 525 Eur, taip pat sumokėdamas 1 325 Eur muito mokestį, kartu perduodamas R. K. ir iš I. Ž. gautas automobiliui remontuoti detales, kurių vertė 770 Eur, bei remontui skirtus 1 100 Eur, kurį, t. y. automobilį, R. K. įsipareigojo suremontuoti savo įmonėje, tačiau šio automobilio, jo remontui skirtų pinigų bei detalių, spręsdamas vėliau iškilusį piniginį nesutarimą su B. Č., negrąžino nei B. Č., nei I. Ž., tokiu būdu R. K. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą, I. Ž. priklausantį turtą – automobilį „(duomenys neskelbtini)“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 metų laidos, automobiliui remontuoti detales, kurių vertė 770 Eur, bei remontui skirtus 1 100 Eur, padarydamas I. Ž. 11 720 Eur turtinę žalą. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai, įvertinę baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, nurodė, jog Nuosprendyje aptartų duomenų nepakanka pagrįstai išvadai dėl kaltinamojo kaltumo daryti, ir nusprendė, kad nėra įrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, todėl jis išteisinamas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Nuosprendyje nurodyta, kad jeigu išteisinamasis nuosprendis priimtas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, o nusikalstamą veiką padaręs asmuo lieka nenustatytas, teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti ( BPK 303 str. 6 d.), todėl įsiteisėjus Nuosprendžiui, byla perduodama prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

81. Iš Nuosprendžio matyti, kad nukentėjusysis ir civilinis ieškovas I. Ž. baudžiamojoje byloje buvo pateikęs civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš kaltinamojo R. K. 11 720 Eur turtinei žalai atlyginti, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu civilinis ieškinys atmestas, kadangi neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką.

82. Atsakovo Išvadoje ir Įsakyme akcentuojama, jog pareiškėjas neužtikrino baudžiamojo proceso paskirties – ginant žmogaus ir piliečio teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką ir tinkamai pritaikyti įstatymą,kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, padarė akivaizdžių ir šiurkščių materialiosios ir proceso teisės normų taikymo klaidų ir pažeidimų, nulėmusių nepagrįstą ir neteisėtą R. K. patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, nukentėjusio I. Ž. teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Įsakymo 1 punkte nurodomi pažeidimai, susiję su tuo, kokių nurodymų pareiškėjas nedavė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, taip pat susiję su tuo, jog pareiškėjas neužtikrino, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliktų tam tikrus veiksmus, neatliko atsakovo nurodytų tyrimo veiksmų, akcentuojama, jog nepagrįstai pareiškėjas rėmėsi vien subjektyviais ir nepatikimais liudytojų B. Č. ir jo tėvo V. Č. parodymais, t. y. kad nebuvo nė vieno neabejotino R. K. tyčios ir realių svetimo turto pasisavinimo buvimo įrodymo, pareiškėjas nurodė, kad I. Ž. yra faktiškai automobilio savininkas, nors jis (I. Ž.) neturėjo jokių nuosavybės teisę į automobilį patvirtinančių dokumentų.

83. Įvertinus šias aplinkybes bei tai, kad atsakovas remiasi Nuosprendyje nurodytais argumentais, darytina išvada, jog iš esmės pareiškėjui tarnybinė atsakomybė yra taikyta dėl to, kad Nuosprendžiu R. K. buvo išteisintas. Galima spręsti, kad atsakovo nurodomi pareiškėjo tiek atlikti, tiek neatlikti veiksmai Ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant teisme baudžiamąją bylą nebūtų traktuojami kaip pažeidimai, jei nebūtų priimtas išteisinamasis nuosprendis. Išvados ir Įsakymo turinys suponuoja išvadą, jog pareiškėjas tarnybinėn atsakomybėn patrauktas ir dėl to, kad jis ikiteisminį tyrimą galbūt turėjo vykdyti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, nepagrįstai 2021 m. birželio 15 d. nutarimu nutraukė dalį ikiteisminio tyrimo dėl sukčiavimo, kaltinimą turėjo pareikšti kitam asmeniui (pvz., B. Č. dėl sukčiavimo), nors Išvadoje ir Įsakyme nėra tiksliai ir konkrečiai nurodyta kam ir kokiu pagrindu turėjo būti pareikšti kaltinimai, kad būtų apgintos nukentėjusiojo teisės ir teisėti interesai, kad būtų nuteistas konkretų nusikaltimą padaręs asmuo.

84. Pažymėtina, kad atsakovui iki pareiškėjas parengė kaltinamąjį aktą ir 2021 m. birželio 25 d. išsiuntė baudžiamąjį bylą į teismą buvo žinomi pareiškėjo Ikiteisminio tyrimo atlikti bei neatlikti veiksmai, nes buvo nagrinėtas 2021 m. birželio 4 d. gautas I. Ž. skundas, tačiau nebuvo imtasi jokių priemonių dėl pareiškėjo Ikiteisminio tyrimo metu atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) (žr. Išvados 18–20, 97.2 p.). I. Ž. skunde Generalinės prokurorės prašė patikrinti Ikiteisminio tyrimo bylas, atlikti pareigūnų darbo profesionalų vertinimą, priimti sprendimą perduoti bylą tolesniam tyrimui į kitą apygardos prokuratūrą ir kontroliuoti sprendimo priėmimą. Išnagrinėjus I. Ž. skundą, nebuvo priimti sprendimai dėl pareiškėjo netinkamai atliktų veiksmų (neveikimo) Ikiteisminio tyrimo metu (žr. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro D. A. 2021 m. liepos 2 d. tarnybinį pranešimą). Tik Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmams priėmus Nuosprendį 2022 m. birželio 17 d. buvo teikiamas tarnybinis pranešimas „Dėl išteisinamojo nuosprendžio“.

85. Vertinant atsakovo nurodytus pareiškėjo padarytus pažeidimus vykdyto Ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, kurie sietini su tuo, kad R. K. buvo išteisintas, jog pareiškėjas Ikiteisminį tyrimą vykdė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalį, ir kaltinimą pareiškė R. K., o nevykdė tyrimo kitu pagrindu, pirmiausia akcentuotina, kad šiuo atveju svarbu atsižvelgti į prokuroro statusą ir jo nepriklausomumo principą (Prokuratūros įstatymo 11–12 str.), prokuroro veiksmų ir sprendimų apskundimo pakopinę (instancinę) tvarką (Prokuratūros įstatymo 3 str. 4 d.), prokuratūros statusą ir funkcijas (Prokuratūros įstatymo 2 str.). Teismų praktikoje išaiškinta, kad jeigu prokuroro sprendimas pakeistas arba panaikintas dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, tai dar nereiškia, kad yra pakankamas pagrindas taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę. Tik šiurkščios, akivaizdžios, pasikartojančios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti prokurorui priimant sprendimus, yra pagrindas prokuroro elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-733-575/2019; 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1015-552/2019; 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-696-662/2024; 2024 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1050-1047/2024; kt.).

86. Prokurorų funkcijos yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 118 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, jog prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, baudžiamosiose bylose palaiko valstybinį kaltinimą. Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose. Tačiau Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų <...> (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

87. Ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnai organizuoja ir vykdo ikiteisminį tyrimą, siekdami greitai, išsamiai ir visapusiškai atskleisti nusikalstamas veikas bei nustatyti jas padariusius asmenis, kartu užtikrinant, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šios minėtų pareigūnų funkcijos ir pareigos yra itin reikšmingos, nes būtent jų tinkamas vykdymas užtikrina žmogaus teises ir interesus ir visos visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Teisėsaugos pareigūnams būtent dėl jų atliekamų pareigų specifikos ir svarbos ir yra keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019 ).

88. BPK 2 straipsnyje nustatyta, jog prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Vadovaujantis BPK 20 straipsniu, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys (1 d.); įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais (4 d.). Vadovaujantis BPK 169 straipsnio 1 dalimi, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie padarytą nusikalstamą veiką arba pats nustatęs nusikalstamos veikos požymius, prokuroras tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą. Prokuroro pareiga kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal kompetenciją imtis visų įstatyme numatytų priemonių (o viena iš tokių priemonių laikytini ir prokuroro veiksmai pradedant ikiteisminį tyrimą) įtvirtinta ir BPK 2 straipsnyje, t. y. pagrindinėse baudžiamojo proceso taisyklėse. Ši prokuroro pareiga iš esmės yra imperatyvi, įpareigojanti prokurorą esant tam tikriems duomenims pradėti ikiteisminį tyrimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1091-629/2023).

89. BPK 35 straipsnyje nurodyta, kad prokuroras yra Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ir jam pavaldūs prokurorai <...>, dalyvaujantys baudžiamajame procese pagal savo kompetenciją. Pagal BPK 164 straipsnio 1 dalį, ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką arba prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnams patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius (BPK 166 str. 1 d., 169 str.). Ikiteisminio tyrimo pareigūno proceso veiksmus ir nutarimus proceso dalyviai arba asmenys, kuriems taikytos procesinės prievartos priemonės, gali apskųsti ikiteisminį tyrimą organizuojančiam ir jam vadovaujančiam prokurorui. Jei prokuroras atsisako patenkinti skundą, šis jo nutarimas gali būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui šio kodekso 63 straipsnyje nustatyta tvarka (BPK 62 str. 1 d.). Prokuroro proceso veiksmai ir nutarimai skundžiami aukštesniajam prokurorui (BPK 63 str. 1 d.). Prokuroras duoda ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus, panaikina neteisėtus ir nepagrįstus jų nutarimus; aukštesnysis prokuroras nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus <...> (BPK 170 str. 3, 4 d.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 20 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172-495/2023).

90. Pagal BPK 170 straipsnio 2 dalį, kai ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras privalo kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas. Vadovaujantis to paties straipsnio 3 dalimi, prokuroras duoda ikiteisminio tyrimo pareigūnams privalomus nurodymus, panaikina neteisėtus ar nepagrįstus jų nutarimus, paveda kriminalinės žvalgybos subjektams panaudoti kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ar priemones, kuriomis nėra ribojamos šio kodekso 44 straipsnio 9 dalyje numatytos asmens teisės.

91. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad ne visi prokurorų veiksmai organizuojant ir kontroliuojant ikiteisminį tyrimą gali būti vertinami kaip tarnybinis nusižengimas.

92. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog kai prokuroro tarnybinio nusižengimo padarymas grindžiamas išsamaus ir visapusiško ikiteisminio tyrimo neatlikimu, nesiėmimu visų įstatymu nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, privalomų nurodymų ikiteisminio tyrimo pareigūnams davimo stoka, būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas (šiuo atveju – Generalinė prokuratūra) privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę prokurorui (žr., pvz., 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-506-629/2025; kt.). Tam, kad prokuroras būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn nepakanka vien fakto, jog jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo, o būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį prokurorą, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, prokuroro kaltę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-696-662/2024; kt. ).

93. Apibendrinant konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas privalėjo įrodyti, jog pareiškėjas, atlikdamas jam teisės aktais pavestas funkcijas, padarė šiurkščias, akivaizdžias teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, ir / ar nuolat pasikartojančius šiurkščius, akivaizdžius proceso įstatymų pažeidimus, priežastinį ryšį tarp nurodytų veikų (neveikimo) ir pareiškėjo kaltę.

94. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų visumos galima spręsti, jog buvo nustatyta, kad atsakovas būtent ir įrodė šias aplinkybes. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog pareiškėjas padarė akivaizdžius ir šiurkščius materialiosios ir proceso normų pažeidimus, iš esmės rėmėsi tik Nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, dėl kurių buvo išteisintas R. K. BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu.

95. Teisėjų kolegija, įvertinusi Nuosprendyje nustatytas aplinkybes, šį Nuosprendį priėmusio teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytą išvadą, kad R. K. išteisintinas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad Nuosprendis patvirtina, jog pareiškėjas padarė atsakovo nurodomus akivaizdžius ir šiurkščius materialiosios ir proceso normų pažeidimus. Akcentuotina, kad Nuosprendyje nėra jokių nuorodų apie pareiškėjo padarytus akivaizdžius ir šiurkščius baudžiamojo proceso pažeidimus.

96. Teisėjų kolegijos vertinimu, Nuosprendyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių išteisintas R. K., nepatvirtina, jog pareiškėjo atlikti veiksmai, iškeliant baudžiamąją bylą ir kiti su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat veiksmai nagrinėjant baudžiamąją bylą, buvo akivaizdžiai neteisėti, pareiškėjas padarė akivaizdžias ir šiurkščias klaidas, turėjusias esminę ir lemiamą reikšmę asmens teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Nuosprendyje nėra nustatyta, kad R. K. baudžiamasis persekiojimas pradėtas nesant duomenų, leidžiančių įtarti, jog šis asmuo padarė nusikaltimą ir kad ikiteisminio tyrimo pradžios momentu buvo aplinkybės, nurodytos BPK 168 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje.

97. Lietuvos Aukščiausias Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekiją, pareiškimo Nr. 57404/08), yra išaiškinęs, kad siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą, t. y. gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (žr., pvz., 2025 m. sausio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17-403/2025).

98. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tiek kaltinamajame akte, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą, taip pat teikdamas paaiškinimus atsakovui, yra nurodęs aplinkybes bei konkrečius įrodymus, kuriais remdamasis pradėjo tyrimą ir pateikė kaltinimą R. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, tačiau nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino šių aplinkybių ir įrodymų, nenustatė, kad nebuvo pakankamo pagrindo pradėti tyrimą (BPK 166 str.), taip pat kad buvo aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 str.). Kaip minėta, Nuosprendyje taip pat nėra nustatytos tokios aplinkybės. Nuosprendyje yra akcentuojama, kad būtent teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 str. 1 d.). Nuosprendyje įvertinti R. K., I. Ž., B. Č., V. Č., L. U. parodymai (pvz., nurodyta, kad nukentėjusiojo I. Ž. parodymai nėra informatyvūs, kadangi nukentėjusysis atkartoja pokalbius tiek su kaltinamuoju R. K., tiek su liudytoju B. Č., ar buvo, ar nebuvo pristatytas automobilis, detalės ir pinigai; B. Č. parodymai yra nepatikimi ir teismas negali jais vadovautis), kitų asmenų parodymai ir nuspręsta, kad nėra įrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ir dėl to jis išteisinamas. Pažymėtina, jog R. K. nėra išteisintas dėl to, kad nebuvo nusikaltimo įvykio.

99. Kauno apygardos teismas 2022 m. spalio 26 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 1A-563-919/2022), vertindamas, kad nėra pagrindo R. K. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nes byloje nėra nei vieno neabejotino įrodymo, patvirtinančio, jog R. K. realiai, kokiu nors būdu būtų pasisavinęs automobilį, nurodė, kad vien tai, kad I. Ž. ir liudytojai B. Č. ir V. Č. teigia, jog automobilis buvo pristatytas į R. K. įmonę remontui, neleidžia daryti išvados, kad šį automobilį pasisavino R. K.. Kauno apygardos teismas taip pat pasisakė dėl I. Ž. civilinio ieškinio, nurodė aplinkybes, kad I. Ž. perdavė B. Č. pinigus už automobilį, taip pat automobilio remontui reikalingas detales, 1 100 Eur avansą bei muito mokestį, sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti civilinį ieškinį, nes prašoma priteisti suma neatitinka rinkos vertės, taip pat kad pinigų suma už automobilį, muito mokestį, detales ir automobilio remontą buvo perduota ne R. K., o B. Č.. Kauno apygardos teismas taip pat pažymėjo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad automobilio savininkas yra „Santforce Auto Limited“, vertino, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog automobilis priklauso ar kada nors priklausė I. Ž.. Kaip matyti iš nutarties motyvų dėstymo eigos, R. K. išteisintas ne dėl to, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog automobilis priklauso ar kada nors priklausė I. Ž..

100. Taigi nagrinėjamu atveju R. K. išteisintas dėl nepakankamų įrodymų fakto, kad jis (R. K.) pasisavino automobilį ir galėjo turėti tiesioginę tyčią pasisavinti automobilį (Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 26 d. nutarties 12 ir 13 p.), t. y. dėl to, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai padarė kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei kad buvo nustatyta Ikiteisminio tyrimo metu, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo (prokuratūros pareigūno) padarytas akivaizdžias ir šiurkščias klaidas, dėl kurių jam turėtų būti taikoma tarnybinė atsakomybė.

101. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas kaip pareiškėjo akivaizdų ir šiurkštų pažeidimą vertino tai, kad pareiškėjas netyrė nuotraukų atsiradimo aplinkybių, teismui vėliau pateikė duomenis, kad tiek kaltinamojo, tiek liudytojo B. Č. mobiliojo ryšio telefonuose nerasta automobilio nuotraukų, paaiškino, jog nėra galimybės nustatyti, ar tos nuotraukos buvo, ar jos ištrintos, todėl teismas negalėjo vadovautis byloje esančiomis nuotraukomis, kadangi nebuvo galimybės patikrinti jų gavimo teisėtumo BPK numatytais proceso veiksmais. Taip pat buvo įvertintas kaip akivaizdus ir šiurkštus pažeidimas ir tai, kad Nuosprendyje nurodyta, jog byloje nebuvo atlikti jokie procesiniai veiksmai, įrodantys, kad automobilio, detalių buvo ieškota tiek pas kaltinamąjį, pas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar pas B. Č., kad Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiksliai nustatyta, kam priklausė (nuosavybės teise) automobilis. Nesutiktina su tokiu vertinimu, nes teismo padarytos išvados dėl tam tikrų įrodymų vertinimo, tam tikrų įrodymų surinkimo / nesurinkimo nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti akivaizdūs ir šiurkštūs baudžiamojo proceso pažeidimai. Išvadoje ir Įsakyme nurodyti pareiškėjo neatlikti veiksmai, remiantis Nuosprendyje ir minėtoje Kauno apygardos teismo nutartyje nurodytomis aplinkybėmis, atliekant įrodymų vertinimą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryti akivaizdūs ir šiurkštūs pažeidimai, dėl kurių buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis.

102. BPK 293 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad baigiamojoje kalboje negalima remtis įrodymais, kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje.

103. Pirmosios instancijos teismas kaip akivaizdų ir šiurkštų pažeidimą vertino ir tai, jog pareiškėjas baigiamosiose kalbose rėmėsi R. K. pasakymu „ne protokolui“, kad jis (R. K.) pasirinko tokį skolos atgavimo būdą, o Nuosprendyje nurodyta, kad teismas nelaiko prokuroro ir įtariamojo pokalbio įrodymu, kadangi pokalbis neatitinka BPK nustatytų įrodymų rinkimo būdų. Šios nurodytos aplinkybės nepripažintinos pareiškėjo padarytu pažeidimu, už kurį jam turėjo būti paskirta tarnybinė nuobauda.

104. Iš tiesų, kaip jau minėta, baigiamojoje kalboje negalima remtis įrodymais, kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje, tačiau atsakovo byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas R. K. kaltę baigiamojoje kalboje grindė būtent minėtu pokalbiu, kurį teismas turėjo vertinti kaip įrodymą. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2022 m. gegužės 18 d. teisiamojo posėdžio protokolo dalyje „Baigiamosios kalbos“ yra nurodyta, kokiais konkrečiais įrodymais pareiškėjas grindė R. K. kaltę. Teisiamojo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad pareiškėjas minėtą aplinkybę apie pokalbį su R. K., kurį jis apklausinėjo, nurodė kaip aplinkybę, dėl kurios jam nekilo abejonių, kad automobilis buvo pristatytas R. K..

105. BPK 214 straipsnio 3 dalis nustato, kad apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą ar ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimą nepatvirtinti prokuroro nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pranešama įtariamajam, jo atstovui, gynėjui, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui ir jų atstovams įteikiant ar išsiunčiant sprendimų nuorašus.

106. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad BPK pateikia baigtinį sąrašą asmenų, kuriems turi būti išsiųstas nutarimas, o šiuo atveju pareiškėjo nurodymą „įteikti proceso šalims“ tyrėja vykdė, vadovaudamasi nutarimu, ir išsiuntė nutarimo nuorašą B. Č., kuris buvo apklaustas vadovaujantis BPK 80 straipsnio 1 punktu ir 82 straipsnio 3 dalimi (kaip liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką (turėjo specialiojo liudytojo statusą)) (Išvados 14.6 p.), ir I. Ž., tačiau įtariamajam R. K. nutarimo nuorašas nebuvo išsiųstas, neišaiškinta nutarimo apskundimo tvarka. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas privalėjo kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas, t. y. jis privalėjo ne tik duoti nurodymą išsiųsti įtariamajam nutarimą, bet ir įsitikinti, kad šis nurodymas tinkamai įvykdytas.

107. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą rezoliucinėje dalyje turėjo nurodyti apie nutarimo nuorašo išsiuntimą įtariamajam R. K., tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nurodė tyrėjai nutarimo nuorašą įteikti proceso šalims, o įtariamasis yra proceso šalis, todėl nutarimo nuorašas turėjo būti išsiųstas įtariamajam. Pareiškėjo neįsitikinimas, ar tyrėja išsiuntė nutarimo nuorašą įtariamajam, šios bylos kontekste nevertintinas kaip šiurkštus pažeidimas, vien už kurį jam galėtų būti paskirta tarnybinė nuobauda.

108. Šioje byloje surinkti įrodymai suponuoja išvadą, kad atsakovas, taikydamas pareiškėjui tarnybinę atsakomybę, nenurodė konkrečios, aiškiai ir imperatyviai suformuluotos pareigos, kurią pažeidė pareiškėjas, organizuodamas, kontroliuodamas Ikiteisminį tyrimą, surašydamas kaltinamąjį aktą bei palaikydamas kaltinimą baudžiamojoje byloje, atsakovo Išvadoje ir Įsakyme nurodyti pareiškėjo atlikti bei neatlikti veiksmai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas padarė šiurkščias, akivaizdžias, pasikartojančias teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidas, šiurkščius, akivaizdžius proceso įstatymų pažeidimus, taip pat atsakovas nepagrindė priežastinio ryšio tarp pareiškėjo veikimo (ir neveikimo) ir atsakovo nurodytų padarinių egzistavimo, pareiškėjo kaltės. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindų daryti išvadą, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam skirta tarnybinė nuobauda.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

109. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovas nepagrįstai, pažeisdamas konstitucinį prokuroro nepriklausomumo principą, patraukė pareiškėją tarnybinėn atsakomybėn už Įsakyme nurodytus pažeidimus ir paskyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą, todėl Įsakymas nepripažintinas pagrįstu ir teisėtu. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Įsakymą pripažino pagrįstu ir teisėtu, todėl priimtas šio teismo sprendimas panaikinamas, priimamas naujas sprendimas, kuriuo Įsakymas panaikinamas.

110. Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo reikalavimą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Pagal bylos duomenis pareiškėjas advokatui 2023 m. kovo 27 d. yra sumokėjęs 810 Eur už skundo parengimą ir 400 už atstovavimą pirmosios instancijos teisme, 2023 m. rugsėjo 5 d. sumokėjo 605 Eur už apeliacinio skundo parengimą.

111. Nagrinėjant šį procesinį prašymą, pirmiausia pažymėtina, kad vadovaujantis bendruoju ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas ir apeliacinis skundas patenkinti, todėl jam priteistinos bylinėjimosi išlaidos.

112. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

113. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atstovo suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose (advokatas parengė skundą ir apeliacinį skundą, dalyvavo 2023 m. liepos 27 d. teismo posėdyje, kuris truko 2 val. 19 min., be to, advokatas turėjo pasirengti posėdžiui), ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, atsižvelgusi į Rekomendacijų 2, 7, 8.1, 8.10, 8.19 ir 9 punktų nuostatas, pagal kurias nustatomas priteistinas dydis už advokato teisinę pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistinos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose (1 815 Eur).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo G. Š. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokurorės 2023 m. kovo 7 d. įsakymą Nr. P-294 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorui G. Š.“.

Priteisti pareiškėjui G. Š. iš atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 1 815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė