2018-01-02 Nr. AB-236-3-61-3-03806-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3270-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03806-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–2), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. vasario 20 d. buvo konvojuojamas neatitinkančiomis teisės aktų sąlygomis. Transporte, kuriuo buvo konvojuotas, buvo labai mažai vietos, tekdavo važiuoti susispaudus, todėl tai sukeldavo įvairius skausmus. Automobiliuose nebuvo langų, per kuriuos sklistų natūrali šviesa, o įrengtas dirbtinis apšvietimas buvo itin silpnas, todėl jausdavosi nejaukiai, patirdavo blogų emocijų. Nors transporte buvo įrengta vėdinimo sistema, tačiau ji nebuvo naudojama, dėl gryno oro trūkumo vos neprarado sąmonės. Automobiliuose nebuvo bagažo skyriaus asmeniniams daiktams, todėl juos turėdavo laikyti. Pareiškėjo teigimu, pareigūnai yra linkę į žiaurų, nežmonišką elgesį. Tokiu būdu atsakovo atstovo veiksmai sukėlė pareiškėjui įvairius nepatogumus, priversdavo jausti išgyvenimus, žemino jo garbę ir orumą.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–10) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą dėl atsakovo veiksmų iki 2013 m. rugsėjo 22 d.

2.1. Paaiškino, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai pareiškėją laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. vasario 20 d. konvojavo 33 kartus planinio konvojaus maršrutu: Pravieniškės-Vilnius-Pravieniškės. Planinio konvojavimo metu buvo panaudoti specialiosios paskirties automobiliai, kurie tinkami konvojavimui vykdyti. Visas tarnybinis transportas, taip pat ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu, kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Visam Viešojo saugumo tarnybos specialiosios paskirties transportui, skirtam asmenų konvojavimui, yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės), 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims.

2.2. Pažymėjo, jog pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Konvojavimo taisyklės nenumato konvojuojamųjų asmenų daiktų pervežimo. Atsakovo atstovas neturi duomenų, kad konvojuojant pareiškėją, buvo pažeisti Konvojavimo taisyklių reikalavimai. Teisės aktai nenustato Viešojo saugumo tarnybai pareigos dokumentuoti konvojuojamųjų skaičiaus pagal atskirus specialiuosius automobilius ar jų kameras. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pažeidžiant pareiškėjo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Atsakovo atstovas neturi duomenų, kad pareigūnai pažeidė Konvojavimo taisyklių reikalavimus pareiškėjo konvojavimo metu, arba, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pareigūnus dėl jo teisių pažeidimo.

2.3. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nėra neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio tarp tariamai pareigūnų neteisėtų veiksmų ir galimai atsiradusių neigiamų pasekmių. Nenustatyta, kad būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata konvojavimo metu arba po jo ar būtų kilusios kitos neigiamos pasekmės.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 144–145) pažymėjo, kad Viešojo saugumo tarnyba nėra pavaldi Kalėjimų departamentui. Viešojo saugumo tarnyba yra vidaus reikalų ministrui atskaitinga įstaiga (Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 278, 1 p.). Prašė teismą pašalinti Kalėjimų departamentą iš šios administracinės bylos proceso šalių.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu (b. l. 154–158) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų taip pat nenustatė. Tuo remdamasis teismas vertino, kad yra pagrindas tenkinti prašymą ir pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą ir už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2013 m. rugsėjo 22 d. skundo dalį atmesti. Todėl teismas šiuo atveju sprendė, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2016 m. vasario 20 d. dėl konvojavimo sąlygų.

6. Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas 2014 m. kovo 12 d., 2014 m. kovo 26 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2014 m. gegužės 16 d., 2014 m. gegužės 28 d., 2014 m. birželio 4 d., 2014 m. birželio 27 d., 2014 m. liepos 2 d., 2014 m. liepos 9 d., 2014 m. liepos 11 d., 2014 m. rugsėjo 3 d., 2014 m. rugsėjo 10 d., 2014 m. spalio 1 d., 2014 m. spalio 15 d., 2014 m. spalio 22 d., 2014 m. spalio 29 d., 2014 m. lapkričio 7 d., 2014 m. lapkričio 12 d., 2014 m. gruodžio 17 d., 2014 m. gruodžio 19 d., 2015 m. gegužės 13 d., 2015 m. gegužės 15 d., 2015 m. liepos 29 d., 2015 m. liepos 31 d., 2015 m. rugpjūčio 26 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d., 2015 m. rugsėjo 25 d., 2015 m. spalio 2 d., 2015 m. spalio 7 d., 2015 m. gruodžio 16 d., 2016 m. sausio 13 d., 2016 m. sausio 15 d. (b. l. 14–109). Pareiškėjas buvo vežamas automobiliais Mercedes-Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (36 sėdimos vietos, b. l. 116–119), Mercedes-Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ((36 sėdimos vietos, b. l. 122–125), VW Crafter 50, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (19 sėdimų vietų, b. l. 133–134, 136–137, 139–140). Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato vienam konvojuojamam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Atsakovo pateikti konvojuojamųjų sąrašai, duomenys apie automobilius patvirtina, jog automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų. Tai patvirtina atsakovo nurodytus teiginius, kad Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius) arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje.

7. Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos 2015 m. gegužės 8 d. protokolo Nr. F-A-77 (b. l. 110–111), 2015 m. gegužės 8 d. protokolo Nr. F-VE-4 (b. l. 112–114), 2013 m. sausio 3 d. protokolo Nr. F-A-313 (b. l. 127), 2013 m. sausio 3 d. protokolo Nr. F-M-312 (b. l. 128), 2014 m. gegužės 12 d. protokolo Nr. F-A-167 (b. l. 129–130), 2014 m. gegužės 12 d. protokolo Nr. F-M-175 (b. l. 131–132) teismas nustatė, kad konvojavimo automobiliuose įrengta pritekamoji ventiliacija, apšvieta atitinka nustatytus reikalavimus. Automobilių kėbulo kamerų schemos patvirtina, kad juose įrengti šildymo įrenginiai ir sistemos, ventiliacija, bagažo skyriai. UAB „Kauno techninės apžiūros centras“ išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės (b. l. 120, 126, 135, 138, 141), automobilių registracijos liudijimai (b. l. 119, 124, 125, 134, 137, 140) patvirtina, kad konvojavimo automobiliai atitinka techninius reikalavimus. Iš šių duomenų matyti, kad konvojavimo automobiliai yra tinkami ir saugūs, todėl konvojavimas jais negalėjo pareiškėjui sukelti neigiamų pasekmių.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, pablogėjusios sveikatos būtų kreipęsis į konvojaus pareigūną. Deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai, nagrinėjamu atveju nepaneigia atsakovo atstovo pateiktų įrodymų dėl automobilių atitikimo techniniams reikalavimams, konvojaus pareigūnų veiklos atitikimo Konvojavimo taisyklėse nustatytiems reikalavimams. Pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tuo remdamasis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jis teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų ir jų įtakos jo sveikatai. Minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo skunde nurodomi galimai atsiradę sveikatos, emociniai ir psichologiniai sutrikimai kilo dėl konvojavimo sąlygų ar kitų neteisėtų pareigūnų veiksmų.

III. 9. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 164), kuriame prašo priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, atnaujinti senaties terminą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų aplinkybių.

9.2. Ne kartą į konvojaus pareigūnus buvo kreiptasi žodžiu, kad karšta ar būtų įjungta oro vėdinimo sistema, tačiau pareigūnai nesiimdavo jokių veiksmų. Be to, pareigūnai kartais tyčia išjungdavo vėdinimo sistemą, kad sukeltų dar didesnius nepatogumus.

9.3. Patirti nepatogumai pareiškėjui sukėlė nemigą, nerimą, tapo nervingesnis, jautriau reaguoja ir į nedideles problemas. Dėl konvojavimo sąlygų patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų konvojuotas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė.

10. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 173–174) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Apeliaciniame skunde dar kartą analizuojamos faktinės aplinkybės ir kita bylos medžiaga, tačiau nepateikta naujų aplinkybių, kurių nebūtų nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas arba dėl kurių jis nebūtų pasisakęs.

10.2. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, skundo bei atsiliepimų argumentus, teisės aktais nustatytus konvojavimo reikalavimus, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teisių pažeidimai konvojavimo metu nebuvo nustatyti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialiosios bei proceso teisės normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 176–177) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Jo nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų konvojavimo sąlygų atlyginimo.

13. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų aplinkybių, taip pat prašo atnaujinti senaties terminą.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016; 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017 ir kt.).

16. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

17. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

18. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 23 d. (b. l. 3), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. vasario 20 d. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 10).

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

20. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, nes pareiškėjas nurodo, jog jo laikymo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios. Taigi nuo šio momento, kai konvojavimo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

22. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2013 m. rugsėjo 22 d.

23. Dėl likusio laikotarpio pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo konvojavimo metu Konvojavimo taisyklėse nustatyta konvojavimo tvarka ir sąlygos nebuvo pažeistos, t. y. nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiksmus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes paneigiančių argumentų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo šioje dalyje nepagrįstumą pagrindžiančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pritaria, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

24. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius