2019-03-20 Nr. AB-7067-3-61-3-00548-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-117-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00548-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. TS-5 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Komisiją pripažinti (duomenys neskelbtini) įvykusią kario V. B. mirtį susijusia priežastiniu ryšiu su tarnybinių pareigų atlikimu.

2. Pareiškėja skundą grindė tokiais argumentais:

2.1. Pareiškėjos nuomone, nelaimingas įvykis darbe turėtų būti pripažįstamas draudžiamuoju ne tik tuo atveju, kai karys žuvo, vykdydamas savo pareigas, bet ir tada, kai įvykis įvyko jam vykstant į tarnybą ar iš jos. Šiuo atveju buvo surašytas Nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą aktas, kuriame nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis žuvo, vykdamas į tarnybos vietą, todėl šiuo atveju neabejotina, jog jo žūtis yra susijusi priežastiniu ryšiu su jo tarnyba.

2.2. Komisija tyrimą atliko netinkamai, nes tik apsiribojo svarstymu, jog V. B. žūtis nesusijusi su tarnybinių pareigų vykdymu (jis tuo metu nevykdė jokių tarnybinių užduočių ar privalomų vado įsakymų).

2.3. Komisija padarė neteisingas išvadas, nes klaidingai taikė teisės aktus. Priimdama skundžiamą Sprendimą, Komisija turėjo vadovautis teisės aktais, galiojusiais kario mirties ar sveikatos sutrikimo nustatymo metu (V. B. žuvo (duomenys neskelbtini)). Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 66 straipsnio 1 dalies, kurią taikė Komisija, redakcija įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d. Papildomai pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą kariai valstybiniu socialiniu draudimu draudžiami tik nuo 2017 m. sausio 1 d.

2.4. Skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-379 patvirtintų Tarnybinio tyrimo komisijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 26 punkto reikalavimų, kadangi nėra duomenų, kad Komisija kreipėsi į Karo medicinos ekspertizės komisiją dėl ekspertinės nuomonės pateikimo.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas savo poziciją grindė šiais argumentais:

3.1. Nurodė, kad Komisijos uždavinys – nustatyti priežastinį ryšį tarp kario mirties ar sveikatos sutrikimo ir jo tarnybinių pareigų vykdymo ar tarnybos. Šiuo atveju V. B. mirties priežastis buvo eismo įvykis (automobilio avarija), įvykęs ne tarnybos laiku kariui vykstant nuosavu automobiliu į nuolatinę tarnybos vietą. Taip pat nebuvo nustatyta, kad karys to įvykio metu būtų vykdęs tarnybos pareigas ar kokias nors užduotis.

3.2. Atsakovo teigimu, Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 ir 67 straipsnių nuostatos reglamentuoja skirtingus institutus. Draudžiamaisiais įvykiais gali būti pripažįstami nelaimingi atsitikimai, įvykę tarnybos vietoje, kariui einant į tarnybą ar grįžtant iš jos, tačiau tokie atvejai nebūtinai siejami su tarnybinių funkcijų atlikimu. Faktas, kad karys mirė tarnybos metu, dar nereiškia, kad mirtis ar trauma patirta dėl priežasčių, susijusių su kario pareigų vykdymu ar tarnyba Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio prasme.

3.3. Nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad Komisija, priimdama ginčijamą Sprendimą, vadovavosi negaliojančiomis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Teigė, kad skundžiamu Sprendimu nebuvo sprendžiami klausimai dėl minėto įvykio (nelaimingo atsitikimo) priskyrimo draudžiamajam įvykiui ir su tuo susijusių dalykų – garantijų. Be to, pažymėjo, kad Komisija nesivadovavo Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 straipsniu, o rėmėsi 67 straipsniu ir Nuostatais.

3.4. Pažymėjo, kad dėl kario žūties (mirties) privalomai kreiptis į Karo medicinos ekspertizės komisiją nereikia, kadangi dėl kario žūties paprastai atliekamas ikiteisminis tyrimas, kurio metu teismo ekspertai nustato mirties aplinkybes ir priežastis. Ikiteisminis tyrimas buvo atliktas ir V. B. atveju, todėl kreiptis į Karo medicinos ekspertizės komisiją dėl nuomonės nebuvo jokio pagrindo.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) su skundu sutiko ir prašė skundą tenkinti.

5. VSDFV nuomone, Komisija klaidingai rėmėsi Sprendimo priėmimo metu galiojusia Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo redakcija, o ne V. B. mirties metu galiojusia redakcija. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias nelaimingo atsitikimo metu, profesinės karo tarnybos kariai nebuvo draudžiami nelaimingų atsitikimų darbe ar profesinių ligų socialiniu draudimu, todėl Komisija negalėjo V. B. įvykusio nelaimingo atsitikimo vertinti kaip nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies.

7. Teismas pažymėjo, kad Komisija klaidingai vadovavosi teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis skundžiamo Sprendimo priėmimo metu. Teismas nustatė, kad Komisija, vertindama V. B. atžvilgiu įvykusį nelaimingą atsitikimą, jį vertino kaip nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą, tuo pačiu konstatuodama, jog profesinės karo tarnybos kariai draudžiami Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nurodytomis socialinio draudimo rūšimis nuo nelaimingų atsitikimų. Tuo tarpu V. B., kaip profesinės karo tarnybos karys, nebuvo draudžiamas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, kadangi profesinės karo tarnybos kariai visomis socialinio draudimo rūšimis draudžiami tik nuo 2017 m. sausio 1 d.

8. Teismas pažymėjo, kad žūties ar sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tiesioginių pareigų vykdymu nustato institucijos, kurioje apdraustasis tarnauja (tarnavo) arba eina (ėjo) pareigas, vadovo nustatyta tvarka sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Tuo tarpu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius nustato, ar nelaimingas atsitikimas laikomas draudžiamuoju įvykiu, ir apskaičiuoja draudimo sumos dydį.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentą dėl Sprendimo priėmimo be Karo medicinos ekspertizės komisijos nuomonės, nurodė, kad sprendimas priimamas, įvertinus turimą informaciją ir Karo medicinos ekspertizės komisijos išvadą (Nuostatų 26 punktas). Komisijos viena iš funkcijų, nustatant priežastinį ryšį tarp kario mirties ar sveikatos sutrikimo ir jo tarnybinių pareigų vykdymo ar tarnybos – kreipimasis į Karo medicinos ekspertizės komisiją, prašant pateikti ekspertinę išvadą dėl nustatyto sveikatos sutrikdymo ir galimybės jį susieti su tarnyba (Nuostatų 9.7 papunktis). Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų apie minėtos komisijos pateiktą išvadą dėl V. B. mirties, teismas konstatavo, kad Komisija netinkamai atliko savo funkcijas, neteisingai spręsdama dėl priežastinio ryšio tarp kario mirties ir tarnybinių pareigų atlikimo.

10. Teismas darė išvadą, jog Komisijos 2017 m. vasario 2 d. sprendimas Nr. TS-5 yra neteisėtas, nes priimtas netinkamai taikant teisės aktus ir pažeidžiant pagrindines procedūros taisykles. Dėl šių priežasčių teismas nusprendė jį panaikinti ir perduoti šį klausimą Komisijai nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į teismo sprendime pateiktus išaiškinimus.

III. 11. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia tokiais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas supainiojo Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 ir 67 straipsniuose numatytus teisinius institutus, dėl ko nepagrįstai panaikino Sprendimą. Atsakovas akcentuoja, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 ir 67 straipsniuose skiriasi numatytos socialinės apsaugos garantijos, tyrimą ir priežastinio ryšio nustatymą atliekantys subjektai, kurie priima skirtingus sprendimus.

11.2. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 straipsnis įtvirtina karių draudimą nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje. Atitinkamai kariniame padalinyje ištyrus aptariamą nelaimingą atsitikimą ir surašius Nelaimingo atsitikimo aktą, buvo realizuojama minėtame straipsnyje kariams numatyta garantija, susijusi su karių draudimu nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje. Nustatyta tvarka pripažinus įvykį draudžiamuoju, pareiškėja galėjo pretenduoti į atitinkamą draudiminę išmoką.

11.3. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnis numato vienkartinę kompensaciją kario žūties ar sveikatos sutrikimo atveju. Ši kompensacija skiriama ir mokama esant konkrečioms įstatyme numatytoms specialioms sąlygoms. Be to, Nuostatų preambulėje nurodytas teisinis pagrindas yra Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnis.

11.4. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad Komisijos Sprendimo priėmimo teisinis pagrindas yra Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnis, tuo pačiu nurodė, kad tyrimas netinkamai buvo atliktas pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 straipsnį. Be to, minėtas Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 straipsnis negali būti taikomas, kadangi nėra susijęs su priežastinio ryšio nustatymu dėl vienkartinės kompensacijos skyrimo.

11.5. Teismas, nusprendęs perduoti Komisijai klausimą nagrinėti iš naujo, sukūrė situaciją, kai Komisija yra įpareigota iš naujo atlikti tyrimą ir veiksmus, kurie visiškai nesusiję su šios Komisijos kompetencija, nustatyta Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnyje.

11.6. Teismas klaidingai suprato Sprendime nuorodą į Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 straipsnį. Sprendimo dėstomojoje dalyje Komisija tik atkreipė dėmesį, kad kario mirtis nesietina su kario tarnybos pareigų vykdymu ar statusu Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio prasme ir gali būti suprantama kaip nelaimingas atsitikimas Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 straipsnio kontekste.

11.7. Komisijai priimant sprendimus nėra būtina kreiptis į Karo medicinos ekspertizės komisiją. Numatyta galimybė kreiptis į Karo medicinos ekspertizės komisiją yra sietina su galimybe pasitelkti specialiąsias medicinos žinias, norint tiksliai nustatyti sveikatos sutrikimus, jų pobūdį, pasekmes ir atsiradimo priežastis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos sutuoktinio mirties aplinkybės ir priežastys nekėlė abejonių, dėl ko sprendimui priimti nebuvo poreikio gauti specialių žinių. Be to, pakartotinis kreipimasis į medikus būtų nesuderinamas su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme numatytu efektyvumo principu.

12. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą pareiškėja grindžia tokiais argumentais:

12.1. Teismas aktualių teisės akto nuostatų nesupainiojo ir aiškiai pasisakė dėl Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio taikymo, susijusių su numatytomis kariams taikomomis garantijomis kariui žuvus dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu.

12.2. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad Komisija klaidingai taikė teisės aktus, Sprendime nurodydama, kad pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 straipsnį tikrosios karo tarnybos kariai draudžiami Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nurodytomis socialinio draudimo rūšimis. Nagrinėjamu atveju šio įstatymo nuostata netaikytina, nes įsigaliojo tik 2017 m. sausio 1 d. Taip pat klaidinga Komisijos išvada, jog kariai yra draudžiami nelaimingų atsitikimų tarnyboje socialiniu draudimu.

12.3. Nuostatai numato, kad Komisija priima sprendimą, įvertinusi ir Karo medicinos ekspertizės komisijos išvadą. Atitinkamai atsakovas nepagrįstai teigia, kad kreipimasis į minėtą komisiją yra neprivalomas procedūrinis veiksmas.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia taip pačiais argumentais, kurie išdėstyti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2017 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. TS-5, kuriuo pareiškėjos sutuoktinio kario V. B. mirtis, ištikusi (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu, pripažinta nesusijusia su tarnybinių pareigų vykdymu ir laikytina nelaimingu atsitikimu pakeliui į darbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, nusprendė Sprendimą panaikinti ir perduoti šį klausimą Komisijai nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į teismo sprendime pateiktus išaiškinimus.

16. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog pirmosios instancijos teismas supainiojo ir klaidingai suprato teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias profesinės karo tarnybos kariams taikomas socialines garantijas ir tyrimą atliekančius subjektus, vertinančius priežastinį ryšį tarp įvykio ir sveikatos sutrikimo ar žūties, neįsigilino į ginčo dalyką, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą.

17. Pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reglamentuojančius profesinės karo tarnybos kariams taikomas socialines garantijas.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl teisės aktų, reglamentuojančių profesinės karo tarnybos kariams taikomas socialines garantijas, taikymo. Ginčui aktualūs Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 ir 67 straipsniai, kurie atsakovo nuomone, reglamentuoja atskirus institutus.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Įstatymo 66 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog kariai draudžiami Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nurodytomis socialinio draudimo rūšimis, ir 67 straipsnyje numatyta vienkartinė kompensacija kario žūties ar sveikatos sutrikimo atveju, yra skirtingi teisiniai institutai, todėl vertinant Įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos vienkartinės kompensacijos mokėjimo galimybę, socialinį draudimą reglamentuojančios nuostatos taikytinos tik tiek, kiek jos susiję su nustatytos Įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos vienkartinės kompensacijos dydžio mažinimu, priklausančios išmokėti pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nustatytos netekto darbingumo vienkartinės kompensacijos ar netekto darbingumo periodinės kompensacijos dydžiu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2737-1062/2018). Taigi, teisėjų kolegija pritaria atsakovui, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 ir 67 straipsniai reglamentuoja skirtingas kariams skirtas socialines garantijas.

21. Pareiškėjos teigimu, kario kelionė iš namų į tarnybą yra susijusi su tarnybos vykdymu ir Komisija kario žūtį pakeliui į tarnybą turėtų pripažintų susijusia su tarnybinių pareigų vykdymu, taip pat įvykis turėtų būti pripažintas draudžiamuoju.

22. Dėl pareiškėjos teiginio, kad sutuoktiniui įvykęs nelaimingas atsitikimas turėtų būti laikomas draudžiamuoju, pažymėtina, pagal teisės aktus, galiojusius įvykio metu, profesinės karo tarnybos karių gyvybė ir sveikata privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje valstybės biudžeto lėšomis nuo jų priėmimo į profesinę karo tarnybą dienos iki išleidimo į atsargą dienos (Įstatymo 66 straipsnio 1 dalis). Taip pat buvo numatyta, kad krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai buvo privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 530 (toliau – Sąlygos) 1.4 punktas įtvirtino, kad pagal Sąlygas apdraudžiami profesinės karo tarnybos kariai. Draudimo objektai yra apdraustųjų sveikata ir gyvybė (Sąlygų 2 punktas). Be to, draudžiamaisiais pripažįstami šie įvykiai, atsitikę apdraustajam, kai jis vykdo tarnybines pareigas, vyksta į tarnybą (darbą) arba iš jos, taip pat ne tarnybos (darbo) laiku, jeigu teismo ar tardymo (ikiteisminio tyrimo) nustatyta, kad šie įvykiai susiję su tarnyba (darbu), per apdraustojo mokymo ir pratybų laiką, ir pakenkę apdraustojo sveikatai arba tapę jo mirties priežastimi. Žūties ar sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tiesioginių pareigų vykdymu nustato institucijos, kurioje apdraustasis tarnauja (tarnavo) arba eina (ėjo) pareigas, vadovo nustatyta tvarka sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius nustato, ar nelaimingas atsitikimas laikomas draudžiamuoju įvykiu, ir apskaičiuoja draudimo sumos dydį (Sąlygų 3 punktas).

23. Pagal teisės aktus, galiojusius nuo 2017 m. sausio 1 d., krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai yra draudžiami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu (Įstatymo 66 straipsnio 1 dalis ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis).

24. Taigi, nors tik nuo 2017 m. sausio 1 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatyme expressis verbis yra įtvirtinta, kad krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai yra draudžiami nelaimingų atsitikimų darbe draudimu, tačiau iki 2017 m. sausio 1 d. draudimus, kuriais buvo apdrausti profesinės karo tarnybos kariai, reglamentavo atskiri teisės aktai. Kaip matyti iš Sąlygų 1-3 punktų, profesinės karo tarnybos kariams, įvykę įvykiai tarnyboje, pakeliui į tarnybą, taip pat ne tarnybos (darbo) laiku, jeigu teismo ar tardymo (ikiteisminio tyrimo) nustatyta, kad šie įvykiai susiję su tarnyba (darbu) iki 2017 m. sausio 1 d. buvo pripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, dėl kurių kompensacijos turi teisę kreiptis apdraustasis ar jo šeimos nariai. Taigi, vadovaujantis tiek įvykio metu, tiek Sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais, pareiškėjos sutuoktiniui įvykęs nelaimingas atsitikimas galėtų būti pripažįstamas draudžiamuoju.

25. Vertinimą, ar nelaimingas atsitikimas gali būti pripažįstamas susijęs su tarnybos funkcijų atlikimu ar tarnyba, atlieka tarnybinio tyrimo komisija. Pagal Įstatymo 67 straipsnio 1 ir 4 dalis (įvykio metu galiojusios redakcijos Įstatymo 67 straipsnio 1 ir 3 dalys) kariui žuvus (mirus) ar sutrikus jo sveikatai dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, arba kai karys nužudytas ar jo sveikata sutrikdyta dėl priežasčių, susijusių su kario statusu, iš Krašto apsaugos ministerijai skirtų asignavimų išmokama šio straipsnio nustatytomis sąlygomis ir tvarka šio straipsnio 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12 ir 13 dalyse nustatyto dydžio vienkartinė kompensacija. Kario žūties (mirties) ar sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar kario statusu nustato krašto apsaugos ministro sudaryta tarnybinio tyrimo komisija.

26. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Komisijos pagrindinis uždavinys – nustatyti priežastinį ryšį tarp kario mirties ar sveikatos sutrikimo ir jo tarnybinių pareigų vykdymo ar tarnyba. Kaip matyti iš Sprendimo, Komisija išsamaus vertinimo dėl nelaimingo atsitikimo priežastinio ryšio su kario tarnybos funkcijų atlikimu ar tarnyba neatliko ir tik nurodė, kad įvykio metu kariui nebuvo paskirtos kokios nors tarnybinės užduotys. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas teisingai padarė išvadą, kad Komisija netinkamai atliko savo funkcijas, nevertindama, ar pareiškėjos sutuoktinio mirtis pakeliui į tarnybą nėra susijusi su tarnybinių pareigų vykdymu ar jo tarnyba.

27. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Sprendimas yra neteisėtas ir dėl to, jog Komisija rėmėsi Sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais. Pažymėtina, kad pagal Nuostatų 4 punktą Komisija, priimdama Sprendimą, vadovaujasi teisės aktais, galiojusiais kario ar šaulio mirties ar sveikatos sutrikdymo nustatymo metu.

28. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Komisijos Sprendimo pagrįstumą, nurodė, kad Komisija, prieš priimdama Sprendimą, nesikreipė į Karo medicinos ekspertizės komisiją dėl išvados pateikimo, todėl pripažino, kad Komisija pažeidė procedūrą. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija pažymėjo, kad kreipimasis į Karo medicinos ekspertizės komisiją priimant sprendimą nėra būtinas. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos argumentus, pažymi, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 3 dalis (įstatymo redakcijos, galiojusios Sprendimo priėmimo metu, 4 dalis) numatė, kad kario sveikatos sutrikimo sunkumo laipsnį nustato Lietuvos kariuomenės karinė medicinos ekspertizės komisija, sudaroma ir veikianti Vyriausybės nustatyta tvarka. Kario žūties, ligos ar sveikatos problemos priežastinį ryšį su tarnybinių pareigų vykdymu ar tarnyba nustato krašto apsaugos ministro sudaryta tarnybinio tyrimo komisija.

29. Taigi, iš minėtos nuostatos išplaukia, kad Karo medicinos ekspertizės komisija teikia ekspertinę nuomonę (išvadą), kai Komisija priima sprendimus dėl kario, kuriam buvo sutrikdyta sveikata. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos sutuoktinis mirė ir yra aiškios mirties aplinkybės, todėl Komisijai, priimant Sprendimą, nebuvo būtina kreiptis į Karo medicinos ekspertizės komisiją dėl medicininės nuomonės (išvados) pateikimo. Atsižvelgęs į tai, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, jog Komisijai, priimant Sprendimą, buvo būtina gauti Karo medicinos ekspertizės komisijos ekspertinę nuomonę (išvadą).

30. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, jog Komisija neteisingai taikė teisės aktus, taip pat neteisingai sprendė dėl priežastinio ryšio tarp kario mirties ir tarnybinių pareigų atlikimo, todėl įpareigojo Komisiją iš naujo nagrinėti šį klausimą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė