2022-12-28 Nr. AB-354-3-61-3-04116-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-677-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04116-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2020 m. lapkričio 12 d. įsakymą Nr. V4-234 „Dėl poveikio priemonės nemokumo administratoriui G. M. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atlikus jo, kaip bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „SDR dujos“ (toliau – ir įmonė) nemokumo administratoriaus veiklos neplaninį patikrinimą, 2020 m. lapkričio 12 d. buvo priimtas Įsakymas, kuriuo nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 66 straipsnio 1 dalies 18 punktą, nes iki skundo Tarnybai padavimo dienos (2020 m. birželio 4 d.) neužtikrino 2019 metų įmonės finansinių ataskaitų rinkinio sudarymo, bei JANĮ 3 straipsnio 1 punktą, 66 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes savo veiksmais užvilkino įmonės bankroto procesą ir piniginių lėšų įmonės kreditoriams paskirstymą. Įsakymu Tarnyba skyrė pareiškėjui įspėjimą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba 2020 m. lapkričio 11 d. išvadoje Nr. D4-2337 „Dėl neplaninio nemokumo administratoriaus G. M. veiklos patikrinimo (toliau – ir Išvada) pripažino, kad įmonės finansinė atskaitomybė už 2019 metus buvo sudaryta. Įmonės finansinės atskaitomybės sudarymas visada buvo probleminis, skundą Tarnybai teikęs buvęs įmonės vadovas paskutinę atskaitomybę sudarė tik už 2008 metus, kai bankroto byla įmonei buvo iškelta 2014 metais. Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją prašydamas pagalbos dėl finansinių ataskaitinių rinkinių sudarymo bankroto proceso metu, kai bendrovės iki bankroto bylos iškėlimo dienos savo apskaitą vedė netvarkingai (galbūt nevedė), kadangi vyksta ikiteisminiai tyrimai dėl buhalterinių dokumentų klastojimo. Pareiškėjas siekė išsiaiškinti, kokiu reglamentavimu vadovautis siekiant sudaryti bendrovių finansines ataskaitas. Be to, iš pateikto Finansų ministerijos atsakymo akivaizdu, kad Tarnyba 2020 metais nebuvo parengusi būtinos metodikos, Tarnybos rekomendacijos dėl finansinių ataskaitų rinkinių sudarymo bankroto proceso metu Tarnybos svetainėje buvo paskelbtos tik 2020 m. liepos 27 d.

4. Pareiškėjas pabrėžė, kad JANĮ nėra įtvirtintas terminas, iki kada turi būti sudarytos finansinės ataskaitos, o tik pareiga jas sudaryti. Finansinės ataskaitos už 2019 metus buvo sudarytos 2020 m., todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas pažeidė JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 18 p. Be to, pastarosios buvo pateiktos kreditorių susirinkimui ir jis jas patvirtino. Tarnyba tinkamai nemotyvavo savo sprendimo, nepagrindė teisės normomis, nevertino administratoriaus argumentų, jog 2019 metų finansinių ataskaitų rinkinys buvo sudarytas nepažeidžiant jokių įstatymuose nustatytų terminų. Tarnyba ignoravo faktą, kad įstatymuose nėra nustatytas konkretus terminas per kurį turi būti sudaroma bankrutuojančios įmonės finansinė atskaitomybė. Be to, Tarnybos specialistė pareiškėjui siųstame elektroniniame laiške nurodė, kada finansinių ataskaitų rinkiniai sudaryti laiku, trūkumų (pastabų) nepateikė. Administratorius buvo aktyvus, kreipėsi į Finansų ministeriją dėl pagalbos. Tarnyba ignoravo keliamus klausimus dėl finansinių ataskaitų sudarymo nesant jokių dokumentų ir vykstant ikiteisminiam tyrimui. Įmonės finansinių ataskaitų rinkinys buvo sudarytas pasibaigus 2019 m. finansiniams metams, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas (toliau – ir ĮFAĮ). Tarnybos argumentai, kad metinių finansinių ataskaitų rinkiniai turi būti sudaromi iki skundo padavimo jai dienos (t. y. 2020 m. birželio 4 d.) yra nepagrįsti. Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, veikė viršydama savo įgaliojimus, nesivadovavo teisės normomis, ignoravo administratoriaus teikiamus paaiškinimus patikrinimo metu, keliamus klausimus dėl tikslių terminų. Po Tarnybos sprendimo yra neaišku, iki kada tiksliai turi būti sudaromi metinių finansinių ataskaitų rinkiniai. Nepagrįsta, kad administratorius gali būti nubaustas už termino, kurio nėra įstatyme, nesilaikymą.

5. Dėl kito pažeidimo, kad administratorius vilkino įmonės bankroto procesą, nes 2020 m. rugsėjo 29 d. kreditorių susirinkime pateikė svarstyti klausimą patvirtinti tam tikras administravimo išlaidas, nors Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 14 d. nutartimi buvo nustatyta įmonės administravimo išlaidų sąmata, dėl kurios vyko ginčas, pareiškėjas pažymėjo, kad Tarnyba klaidingai interpretuoja minėtą teismo nutartį. Nutartyje nėra nurodoma, kad sąmata yra galutinė. Sąmata buvo patvirtinta visam bankroto procesui, tačiau bankrotą reglamentuojančios teisės normos nedraudžia peržiūrėti sąmatos klausimo. Iš šiuo metu susiklosčiusios situacijos įmonės bankroto byloje akivaizdu, kad tai atlikti galima, kadangi buvo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, vėliau kreditoriai priėmė kitą nutarimą, o galiausiai teismas ginčą šį ginčą išsprendė ir patvirtino dar kito dydžio sąmatą. Be to, vyko ir Tarnybos neplaninis patikrinimas, administratorius turėjo spręsti įmonės finansinių ataskaitų sudarymo už senesnius laikotarpius klausimą, bankroto procedūra tęsėsi toliau ir buvo patiriamos kitos, susijusios išlaidos. Dalis įmonės administravimo išlaidų buvo apmokėta paties administratoriaus lėšomis, nes įmonė jų neturėjo. Įvertinus visas susidariusias aplinkybes, administratorius nusprendė inicijuoti kreditorių susirinkimą, kuriuo siekta išlaidas patvirtinti. Kreditoriai išlaidoms 2020 m. rugsėjo 29 d. kreditorių susirinkime pritarė.

6. Pareiškėjo teigimu, bankroto procesas yra dinamiškas ir jo metu gali atsirasti įvairios išlaidos. Kauno apygardos teismas 2020 m. liepos 14 d. nutartimi patvirtino sąmatą, kuri nėra įvardijama kaip galutinė ir negali būti keičiama. Dalį proceso išlaidų administratorius buvo apmokėjęs nuosavomis lėšomis, tačiau administratorius neturi pareigos administruoti įmonę savo lėšomis, o turi teisę siekti, kad jam būtų atlygintina už šį darbą. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba baudžia administratorių, kad jis kreipėsi į kreditorių susirinkimą, jog pastarasis išspęstų jo kompetencijai priskirtą klausimą. Bendravimas su kreditoriais negali būti vertinamas kaip bankroto proceso vilkinimas. Tarnybos interpretacijos, kad administratorius negali kreiptis į kreditorių susirinkimą, prieštarauja bankroto proceso tikslams ir užkerta galimybę jį vykdyti.

7. Pareiškėjas pabrėžė, kad ne jis, o buvęs įmonės vadovas pakenkė įmonei, administratorius iš jo bankroto proceso metu prisiteisė žalą ir pasiekė, kad bent dalis turto grįžtų į įmonę. Bankroto procesas vyko 6 metus, kreditorių susirinkimas, įvertinęs administratoriaus darbą, sutiko, kad už visą darbą patirtos administratoriaus sąnaudos būtų atlygintos. Pareiškėjas paaiškino, kad tik 3 teisminiai procesai buvo inicijuoti bankroto administratoriaus. Visi kiti yra inicijuojami buvusio vadovo ir žalos kaltininko dėka, administratorius negali būti kaltinamas vilkinimu, kai jis turi bylinėtis kaltininko inicijuojamuose teisminiuose procesuose.

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad bankroto byla įmonei buvo iškelta Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi, o administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo procedūra buvo pradėta galiojant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nuostatoms. Minėtas įstatymas (beje, kaip ir JANĮ) neribojo kreditorių susirinkime spręsti administravimo išlaidų tvirtinimo klausimą. Tarnyba nevertino teisės aktų nuostatų galiojimo laike ir nubaudė administratorių už tariamus JANĮ pažeidimus, kai visi su administravimo išlaidų skirstymu susiję klausimai pagal tą patį JANĮ turėjo būti sprendžiami pagal ĮBĮ. Taip pat pareiškėjas nesutinka, kad jis nepagrindė administravimo išlaidų, kadangi nei ĮBĮ, nei JANĮ nuostatos nedetalizuoja, kaip konkrečiai turi būti grindžiama administravimo išlaidų sąmata. Nagrinėjamu atveju administratorius pasinaudojo savo teise į administravimo išlaidų atlyginimą ir pateikė tokį klausimą kartu su jį patvirtinančiais dokumentais svarstyti kreditorių susirinkimui. Kreditoriams administratoriaus dokumentai tiko ir jie pritarė patirtoms išlaidoms (jų apmokėjimui). Bankroto procese nei vieno asmens interesai nebuvo pažeisti, tačiau Tarnyba nepagrįstai nubaudė pareiškėją.

9. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas paaiškino, kad atkilus administratoriaus neplaninį patikrinimą, buvo nustatyta, kad pareiškėjas iki 2020 m. birželio 4 d. nebuvo sudaręs 2019 metų įmonės finansinių ataskaitų rinkinio. Nuo 2019 metais atlikto pareiškėjo patikrinimo yra praėję vieneri metai, o pareiškėjo pareiga užtikrinti įmonės finansinių ataskaitų sudarymą turi būti vykdoma kiekvienais kalendoriniais metais, t. y. šiuo atveju jau turėjo būti sudarytas įmonės finansinės atskaitomybės rinkinys už 2019 metus. Pareiškėjo argumentai, kad patikrinimo metu įmonės finansinė atskaitomybė už 2019 metus buvo sudaryta ir finansinių ataskaitų rinkiniai buvo pateikti laiku, neatitinka tikrovės. Patikrinimo metu pareiškėjui suteikus metodinę pagalbą, trūkumai įmonės 2014-2019 metų finansinių ataskaitų rinkiniuose buvo ištaisyti. Pareiškėjas, kaip nemokumo administratorius, privalėjo sudaryti administruojamos įmonės finansinių ataskaitų rinkinius ir privalėjo užtikrinti kreditorių susirinkimo teises, t. y. tvirtinti įmonės nemokumo proceso metu sudarytas finansines ataskaitas. Jokių išimčių nei juridinių asmenų nemokumo procesą, nei finansinės atskaitomybės sudarymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta.

11. Tarnyba sutiko su pareiškėju, jog JANĮ finansinių ataskaitų tvirtinimo datos nenumato. JANĮ numato kreditorių teisę iš nemokumo administratoriaus gauti informaciją apie juridinio asmens finansinę būklę, kreditorių susirinkimo teisę nustatyti informacijos apie juridinio asmens finansinę būklę teikimo kreditoriams tvarką. Nemokumo proceso metu sudarytas finansines ataskaitas pareiškėjas turėtų pateikti kreditoriams susipažinti. Nagrinėjamu atveju, atliekant patikrinimą nebuvo gauta duomenų, patvirtinančių, jog įmonės kreditoriai būtų teikę pareiškėjui prašymą dėl informacijos apie įmonės finansinę būklę pateikimo. Pareiškėjas įmonės kreditorių susirinkimui 2014-2020 metų įmonės balansus pateikė tik 2020 m. rugsėjo 29 d. Tarnybos išleistos (2020 m. liepos 27 d.) Rekomendacijos dėl finansinių ataskaitų rinkinių negali pateisinti pareiškėjo vėlavimo pateikti finansinių ataskaitų rinkinius. Finansinių ataskaitų pateikimo Juridinių asmenų registrui terminas juridiniams asmenims yra 5 mėn. Šiais terminais neabejotinai turi būti vadovaujamasi ir bankroto proceso metu, nes nagrinėjimu atveju įmonė nėra išregistruota. Tarnyba atlikdama neplaninį pareiškėjo tikrinimą ir priimdama Įsakymą veikė savo kompetencijos ribose. Buvo vertinama ne tik veiklos visuma, bet visos aplinkybės, galinčios turėti įtakos Įsakymui. Pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų pažeidimui pašalinti, rekomendacijoms įvykdyti, t. y. net iki 2020 m. birželio 4 d. nebuvo sudaręs 2019 metų įmonės finansinių ataskaitų rinkinio, nors nuo minėto atlikto pareiškėjo patikrinimo iki šio yra praėję vieneri metai, o pats įmonės bankroto procesas tęsiasi 6 metus. Pareiškėjas turi pareigą užtikrinti įmonės finansinių ataskaitų sudarymą ir tai turi būti vykdoma kiekvienais kalendoriniais metais.

12. Tarnyba nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Tarnyba nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas vilkino bankroto procesą ar pakenkė įmonės, kreditorių interesams. Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjas, gavęs kreditorių pareikštus reikalavimus, turi juos itin atidžiai sutikrinti su įmonės apskaitos dokumentais ir kitais turimais duomenimis. Kreditorių reikalavimai tenkinami tik iš likusios sumos pirmiausiai padengus bankroto proceso išlaidas. Bankroto procesas vyksta jau daugiau kaip 6 metus, pareiškėjas siekia patvirtinti naują sąmatą, nors teismo nutartimi buvo nustatyta galutinė įmonės administravimo išlaidų sąmata nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo iki jos išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Pareiškėjo veiksmai, kai 2020 m. rugsėjo 29 d. inicijuojamas kreditorių susirinkimas dėl papildomų išlaidų atlyginimo patvirtinimo, negali būti laikomi pagrįstais. Pareiškėjo veiksmų visuma iš esmės nėra suderinama su siekiu ginti įmonės ir jos kreditorių teisėtus interesus, nemokumo proceso efektyvumo principu ir jo reikalavimais, šiuo atveju užkertantis kelią kreditorių reikalavimų tenkinimui pilna apimtimi ir nemokumo bylos nutraukimui.

13. Tarnyba tvirtino, kad pareiškėjas pažeidė JANĮ teisės normas, nes savo veiksmais užvilkino įmonės bankroto procesą ir piniginių lėšų įmonės kreditoriams paskirstymą. Pareiškėjo veiksmai (neveikimas) įmonės bankroto procese vertintini atsižvelgiant į veiksmų atlikimo ar turėjimo juos atlikti laikotarpį ir tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Tarnyba vertino ĮBĮ ir JANĮ nuostatų galiojimą laike, ir teisėtai bei pagrįstai skyrė nuobaudą, vadovaudamasi JANĮ nuostatomis.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad Tarnybos direktorius Įsakymu, atsižvelgdamas į tai, kad nemokumo administratorius G. M. pažeidė JANĮ 3 straipsnio 1 punktą, 66 straipsnio 1 dalies 3, 18 punktus, vadovaudamasis JANĮ 136 straipsnio 3 dalies 1 punktu, nusprendė už pažeidimus, nustatytus atlikus patikrinimą, nemokumo administratoriui G. M. skirti poveikio priemonę – įspėjimą.

16. Teismas nurodė, kad pirmuoju pažeidimu Tarnyba konstatavo, kad pažeistas JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 18 punktas, nes pareiškėjas iki 2020 m. birželio 4 d. neužtikrino 2019 metų Įmonės finansinių ataskaitų rinkinio sudarymo. Teismas vadovavosi JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 18 punktu, pažymėjo, kad ĮFAĮ nustato finansinės atskaitomybės sudarymo ir pateikimo tvarką, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų įvertinimo sudarant finansinę atskaitomybę taisykles. Teismo vertinimu, bankroto administratorius, vykdydamas JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 18 punkte numatytas pareigas (užtikrinti metinių ir tarpinių, jeigu jos sudaromos, likvidavimo pradžios ir likvidavimo pabaigos finansinių ataskaitų rinkinių sudarymą), turi vadovautis ir ĮFAĮ, ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis.

17. Įvertinęs minėtų teisės aktų nuostatas, teismas darė išvadą, kad bankroto administratorius privalo sudaryti administruojamos įmonės finansinių ataskaitų rinkinius. Taip pat iš teisinio reglamentavimo teismui buvo akivaizdu, kad įmonės finansinė apskaita turi atitikti apskaitos standartus, tačiau nesant galimybės to užtikrinti, vis tiek būtina pateikti šias ataskaitas, atitinkamus nukrypimus paaiškinant aiškinamajame rašte. Teismas pažymėjo, kad ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkte numatyta bankroto administratoriui pareiga organizuoti ir kontroliuoti pajamų, gautų valdant, naudojant ir disponuojant bankrutuojančios įmonės turtu, ir sąnaudų apskaitą, taip pat įmonės bankroto proceso metu teisės aktų nustatyta tvarka sudaryti ir teikti metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkinius, likvidavimo pradžios ir likvidavimo pabaigos finansines ataskaitas ir jokių išimčių nei bankroto procesą, nei finansinės atskaitomybės sudarymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nebuvo įtvirtinta. Teismas sutiko su atsakovu, kad bankroto administratoriui tenka pareiga įvertinti bankrutuojančios įmonės finansinę situaciją pagal jos faktinę būklę, nes bankroto proceso eigoje paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl įmonės turimo turto, įsipareigojimų, privalu atitinkamai koreguoti finansines ataskaitas, ypatingai esant situacijoms, kai įmonės finansiniai dokumentai ne visada perimami iš buvusių įmonių vadovų ir pan.

18. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas administruoja įmonės bankroto procesą nuo 2014 metų, taigi pareiškėjas turėjo pakankamai laiko parengti finansinių ataskaitų rinkinius. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis sudarinėjo 2019 metų įmonės finansinių ataskaitų rinkinius, todėl teismas darė išvadą, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, kaip bankroto administratorius, pažeidė JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 18 punktą.

19. Dėl kito Tarnybos konstatuoto pažeidimo (Tarnyba konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė JANĮ 3 straipsnio 1 punktą ir 66 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes savo veiksmais užvilkino Įmonės bankroto procesą ir atitinkamai piniginių lėšų Įmonės kreditoriams paskirstymą), teismas pažymėjo, jog bankroto pagrindinis tikslas – apsaugoti bankrutuojančios įmonės turtinius interesus ir užtikrinti jos kreditorių reikalavimų patenkinimą; administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktais nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai.

20. Teismo vertinimu, pareiškėjas įstatymo nustatytų pareigų nevykdymą ir terminų nesilaikymą argumentavo tuo, kad įmonės direktorius trukdė operatyviai vykdyti bankroto procesą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kaip savo srities profesionalas, neturi perkelti atsakomybės administruojamos įmonės vadovams, kurios priskirtinos administratoriaus kompetencijai, t. y. organizuoti būtinus bankroto proceso darbus.

21. Apibendrindamas išdėstytą, teismas darė išvadą, kad Tarnybos Įsakymo naikinti pareiškėjo nurodytais argumentais nebuvo teisinio pagrindo, nes Tarnyba išsamiai išnagrinėjo visas faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino bei skyrė proporcingą (minimalią) poveikio priemonę.

22. Teismas pažymėjo, kad nors procesiniuose dokumentuose bylos proceso šalys pateikė daugiau argumentų, tačiau jų vertinimas niekaip nepakeičia šiame sprendime padarytos išvados. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas atmetamas, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsniu, konstatavo, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir šio prašymo netenkino.

III. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, taip pat priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

24. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad bankroto administratorius turi vadovautis Buhalterinės apskaitos įstatymo bei ĮFAĮ nuostatomis. Pareiškėjas pabrėžia, kad tokia teismo išvada, nesant aiškiai įstatymuose įtvirtintų išimčių, kai bankrutuojančiai įmonei turi būti taikomos tokios pačios taisyklės, kaip ir normaliai funkcionuojančioms įmonėms, reiškia bankrutuojančios įmonės išskirtinio statuso paneigimą. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai suteikia prioritetą kitiems įstatymams prieš JANĮ, kuriuo šiuo atveju turi būti vadovaujamasi.

25. Pareiškėjas pabrėžia, kad iš juridinio asmens nemokumo apibrėžimo bei bankroto tikslų, akivaizdu, kad bankrutuojančio juridinio asmens veikla bei tikslai negali būti prilyginami normaliai funkcionuojančio juridinio asmens veiklai bei tikslams. Remdamasis JANĮ 1 straipsnio 6 dalies nuostatomis, pareiškėjas laikos pozicijos, kad šiose nuostatose nenurodytas Buhalterinės apskaitos įstatymas bei ĮFAĮ, todėl bankroto procese JANĮ nuostatoms turi būti teikiamas prioritetas prieš šių įstatymų nuostatas, o teismo sprendimo motyvai šiuo klausimu nepagrįsti.

26. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neįvertino, kad Tarnybos nurodytas terminas, per kurį turi būti sudaryti finansinių ataskaitų rinkiniai, nėra nustatytas teisės aktuose, todėl konstatuotas JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 18 punkto pažeidimas konstatuotas nepagrįstai. Pabrėžtina, kad JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatyta, kad paskirtas nemokumo administratorius bankroto proceso metu, be kita ko, užtikrina metinių, likvidavimo pradžios ir likvidavimo pabaigos finansinių ataskaitų rinkinių sudarymą. Tačiau JANĮ nėra nustatytas terminas, iki kada turi būti sudaryti finansinių ataskaitų rinkiniai ir iki kada jie privalo būti teikiami tvirtinti kreditorių susirinkimui. Toks terminas taip pat nėra nustatytas nei ĮFAĮ, nei Buhalterinės apskaitos įstatyme. Pareiškėjas neneigė savo pareigos užtikrinti finansinių ataskaitų rinkinių sudarymą, o buvo aktyvus. Pakartodamas skundo argumentus apie tai, su kokiais sunkumais pareiškėjas susidūrė, pareiškėjas pažymi, kad Tarnyba nenurodė argumentų, kodėl pareiškėjas įmonės 2019 metų finansinę atskaitomybę turėjo sudaryti būtent iki S. V. skundo Tarnybai padavimo dienos, tokių argumentų nepateikė ir pirmosios instancijos teismas, kuris sprendė, kad konstatuotas JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 18 punkto pažeidimas yra pagrįstas. Pareiškėjas pastebi, kad 2019 metų finansinė atskaitomybė turėjo būti sudaryta ir pateikta tvirtinti kreditorių susirinkimui per 2020 metus. Šiuo atveju taip ir buvo padaryta, o kreditoriai dėl to nekėlė pareiškėjui jokių pretenzijų. Vadinasi, Įsakymas ir teismo sprendimas yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl naikintini.

27. Pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino, kad pareiškėjo kreditorių susirinkime iškeltas klausimas dėl bankroto administratoriaus išlaidų atlyginimo negali būti laikomas bankroto proceso vilkinimu. Pareiškėjas akcentuoja, kad bankroto administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo procedūra yra tęstinis procesas, o teisės aktai neriboja, atsiradus papildomų išlaidų, pareiškėjo teisės kreiptis į kreditorių susirinkimą dėl patirtų išlaidų bankroto procese atlyginimo.

28. Todėl Pareiškėjo kreipimasis į kreditorių susirinkimą dėl išlaidų atlyginimo, tuo labiau, kreditorių susirinkimui šias išlaidas patvirtinus, negali būti atsakovo vertinamas kaip bankroto proceso vilkinimas. Be to, nusprendus, kad pareiškėjo veiksmai yra bankroto proceso vilkinimas, teismas sprendime neatsižvelgė, kad bankroto procesas ir / ar jo eiga visiškai neužsivilkino, t. y. dėl sąmatos patvirtinimo bankroto ir įmonės likvidavimo terminas neužsitęsė. Taigi, teismas, neįvertinęs, kad pareiškėjo kreditorių susirinkime iškeltas klausimas dėl bankroto administratoriaus išlaidų atlyginimo nėra bankroto proceso vilkinimas, nepagrįstai sprendė, kad Įsakymas, kuriuo konstatuotas JANĮ 3 straipsnio 1 punkto ir 66 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimas, yra teisėtas.

29. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

30. Atsakovas paaiškina, kad jau patikrinimo dieną turėjo būti sudarytas 2019 metų finansinių ataskaitų rinkinys, kadangi pareiškėjui jau 2019 metais buvo skirta poveikio priemonė ir rekomenduota sudaryti įmonės finansinių ataskaitų rinkinius ir pateikti kreditorių susirinkimui patvirtinti. Tarnybai patikrinimo metu pareiškėjas pateikė įmonės 2014–2019 metų finansinių ataskaitų rinkinius, tačiau jie neatitiko ĮFAĮ įtvirtintų reikalavimų. Pareiškėjas įmonės kreditorių susirinkimui 2014–2020 metų įmonės balansus pateikė tik 2020 m. rugsėjo 29 d.

31. Tarnyba laikosi pozicijos, kad pareiškėjo vėlavimas pateikti finansinių ataskaitų rinkinius negali būti pateisinamas, be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis, maksimalus finansinių ataskaitų pateikimo Juridinių asmenų registrui terminas yra 5 mėnesiai (nuo finansinių metų pabaigos), o tai suponuoja, kad finansinių ataskaitų rinkiniai turi būti parengti iki šio termino, t. y. pateikimo Juridinių asmenų registrui. Tarnyba atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1103-261/2021 pateiktus išaiškinimus.

32. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad jis nepadarė kitų konstatuotų pažeidimų, tarnyba pažymi, kad nesuprantama ir nepateisinama, kodėl teismui išsprendus ginčą dėl sąmatos, pareiškėjas vėl bando naują sąmatą pasitvirtinti. Tarnyba pakartoja, kad įmonės bankrotas tęsiasi nuo 2014 metų, o įmonės kreditorių reikalavimai (iš viso – 4 077,74 Eur) nėra tenkinami iš dar 2016 m. gruodžio 2 d. gautų piniginių lėšų (28 096,18 Eur). Teismas 2020 m. liepos 14 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2020 m. rugsėjo 22 d., buvo nustatęs galutinę įmonės administravimo išlaidų sąmatą nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo iki jos išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, tačiau praėjus kiek ilgiau nei 2 mėnesiams, pareiškėjas kreditorių susirinkimui pateikė svarstyti klausimą dėl papildomos įmonės administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo, nors iš esmės bankroto procesą vykdant ilgiau kaip 6 metus, visos galimos išlaidos jau turėjo būti įtrauktos ir suplanuotos. Tad akivaizdu, kad pareiškėjo veiksmai, kuomet 2020 m. rugsėjo 29 d. inicijuojamas kreditorių susirinkimas dėl papildomų išlaidų atlyginimo patvirtinimo, negali būti laikomi pagrįstais. Tarnyba nenustatė, kad be teisminių ginčų būtų buvę atlikti kiti esminiai nemokumo administravimo darbai, todėl įžvelgtinas nemokumo proceso vilkinimas ir piktnaudžiavimas šiuo procesu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Tarnybos direktoriaus 2020 m. lapkričio 12 d. įsakymo Nr. V4-234 „Dėl poveikio priemonės nemokumo administratoriui G. M. skyrimo“ teisėtumo.

34. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Įsakymas, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – įspėjimas, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti Įsakymo, vadovaujantis pareiškėjo išdėstytais ar kitais argumentais, nebuvo teisinio pagrindo, pareiškėjo skundą atmetė.

35. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas savo nemokumo administravimo veikloje turi vadovautis įmonių finansinę atskaitomybę reglamentuojančiais teisės aktais. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada kuria pritarta atsakovo vertinimui, kad pareiškėjas po to, kai teismas patvirtino administravimo išlaidų sąmatą, kreipdamasis į kreditorių susirinkimą dėl papildomos įmonės administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo, vilkino bankroto procesą.

36. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Byloje nustatyta, kad Tarnybos direktoriaus 2020 m. lapkričio 12 d. įsakyme Nr. V4-234 „Dėl poveikio priemonės nemokumo administratoriui G. M. skyrimo“, atsižvelgiant į Išvadą, konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė JANĮ 66 straipsnio 18 punktą dėl to, kad iki skundo Tarnybai pateikimo dienos (2020 m. birželio 4 d.) neužtikrino 2019 metų įmonės finansinių ataskaitų rinkinio sudarymo, taip pat JANĮ 3 straipsnio 1 punktą, 66 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kadangi savo veiksmais užvilkino įmonės bankroto procesą ir atitinkamai piniginių lėšų Įmonės kreditoriams paskirstymą. Už konstatuotus pažeidimus pareiškėjui skirta poveikio priemonė – įspėjimas.

38. Ginčo teisiniams santykiams aktualios Įmonių bankroto įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.) ir Juridinių asmenų nemokumo įstatymas (teisės akto redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. sausio 1 d.).

39. Įmonių bankroto įstatymo 5 dalies 16 punkte buvo numatyta, kad bankroto administratorius „organizuoja ir kontroliuoja pajamų, gautų valdant, naudojant ir disponuojant bankrutuojančios įmonės turtu, ir sąnaudų apskaitą, taip pat įmonės bankroto proceso metu teisės aktų nustatyta tvarka sudaro ir teikia metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkinius, likvidavimo pradžios ir likvidavimo pabaigos finansines ataskaitas. Tais atvejais, kai įmonė nėra pateikusi mokesčių deklaracijų ir kitų dokumentų, administratorius privalo suteikti galimybę atitinkamoms institucijoms atlikti dokumentų patikrinimus ir revizijas duomenims, teiktiniems nepateiktose mokesčių deklaracijose ar kituose dokumentuose, nustatyti. ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas nustatė, kad kreditorių susirinkimas, be kita ko, turi teisę tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką, taip pat tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą ir įmonės bankroto proceso metu sudarytas metines finansines ataskaitas (balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą).

40. Pagal JANĮ 56 straipsnį juridinio asmens valdymo organai nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos netenka savo įgaliojimų (1 d.); juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas bankroto proceso metu įgyvendina nemokumo administratorius (2 d.).

41. JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatyta, kad paskirtas nemokumo administratorius bankroto proceso metu užtikrina metinių ir tarpinių, jeigu jos sudaromos, likvidavimo pradžios ir likvidavimo pabaigos finansinių ataskaitų rinkinių sudarymą.

42. Nagrinėjamu atveju byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas 2019 metų finansinių ataskaitų rinkinio nebuvo sudaręs iki 2020 m. liepos 2 d., Tarnybai pradėjus pareiškėjo veiklos patikrinimą.

43. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 30 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1103-261/2021, spręsdamas dėl to paties pareiškėjo, kaip bankroto administratoriaus, pareigos sudaryti 2014–2018 metų administruojamos įmonės finansinių ataskaitų rinkinius, dėl ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 16 punkte numatyto pažeidimo pažymėjo, kad ši norma yra blanketinė, kadangi joje nėra nurodyta finansinių ataskaitų rengimo tvarka. Tokiu atveju pareiškėjas administruodamas Įmonės bankroto procesą privalėjo vadovautis kito teisės akto nustatyta tvarka ir Įmonės finansinės atskaitomybės rinkinį privalėjo rengti, vadovaudamasis ĮFAĮ. Minėtoje nutartyje taip pat buvo pažymėta, jog tai, kad Įmonės bankroto proceso administravimas turi savo ypatumų finansinės atskaitomybės srityje, neatleidžia bankroto administratoriaus nuo atsakomybės rengti atskaitomybės rinkinį, remiantis galiojančiais teisės aktais ir teikti jį kreditoriams.

44. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad pareiškėjui, kaip nemokumo administratoriui, atliekant šias pareigas, taikomos ne tik JANĮ nuostatos, tačiau, atsižvelgiant į nemokumo (bankroto) proceso ypatumus, taikomi ir teisės aktų, reglamentuojančių juridinių asmenų finansinę atskaitomybę bei buhalterinę apskaitą, reikalavimai.

45. Taigi, teisinga ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, be kita, ko, turėjo vadovautis ir ĮFAĮ reikalavimais. Dėl apelianto teiginių, kad teisės aktuose nenustatytas konkretus terminas, iki kurio turi būti sudaryti bankrutavusio juridinio asmens finansinių ataskaitų rinkiniai už praėjusius finansinius metus ir dėl to nėra pagrindo konstatuoti pažeidimą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodomo termino (ne) nustatymas teisės aktuose nėra esminis bylos dalykas. Teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovas šį terminą sieja su terminais, nustatytais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, Akcinių bendrovių įstatymo nuostatose. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pozicija iš esmės yra nuosekli ir logiška. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjas per protingą terminą nesudarė finansinių ataskaitų rinkinio už 2019 metus (kaip matyti iš bylos duomenų, jis nebuvo sudaręs ir ankstesnių metų finansinės atskaitomybės dokumentų, kas objektyviai apsunkino finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą už 2019 metus), todėl buvo pakankamas teisinis ir faktinis pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas pažeidė JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 18 punktą.

46. Vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktu, administratorius ir (ar) darbuotojas, atsakingas už juridinio asmens bankroto administravimą gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus.

47. Iš esmės ta pati norma buvo įvirtinta ir JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nustatanti, kad paskirtas nemokumo administratorius bankroto proceso metu gina visų kreditorių, taip pat juridinio asmens teises ir teisėtus interesus. JANĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas vienas iš nemokumo proceso principų – efektyvumo, reiškiantis, kad nemokumo procese turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp finansinių sunkumų turinčio juridinio asmens ir kreditorių interesų, siekiant kuo didesnio kreditorių reikalavimų tenkinimo per pagrįstai trumpiausią laikotarpį.

48. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų. Pagal JANĮ 96 straipsnį pirmiausiai kreditorių reikalavimai tenkinami iš juridinio asmens turto, kuris lieka padengus bankroto proceso išlaidas. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka nepasikeitė, t. y. jie tenkinami iš lėšų, likusių padengus administravimo išlaidas.

49. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi buvo patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma –14 079,62 Lt (4 077,74 Eur). 2018 m. kovo 5 d. vykusiame įmonės kreditorių pakartotiniame susirinkime priimtas nutarimas, kuriuo patvirtinta įmonės administravimo išlaidų sąmata, šis nutarimas buvo apskųstas teismui. Ginčas dėl administravimo išlaidų sąmatos buvo nagrinėjamas ir kasaciniame teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-390-219/2020 paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutartį, kuria buvo panaikinta Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutarties dalis, kuria patvirtinta bendrovės administravimo išlaidų sąmata, ir perdavė klausimą dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimą, pirmiausia turi išsiaiškinti šios nutarties 37 punkte įvardytas faktines aplinkybes, t. y. kokios konkrečios administravimo išlaidos buvo patirtos administruojant bendrovės bankroto procesą, iki buvo priimtas skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo, ir koks yra šių bei būsimų išlaidų dydis, ir tik tada spręsti, kokia administravimo išlaidų sąmata būtų protinga ir kartu proporcinga jau atliktiems ir planuojamiems atlikti administravimo veiksmams. Šiuo (papildomų faktinių aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo) aspektu būtina akcentuoti, kad, kaip pirmiau nurodyta, bankroto administratoriui tenka visa įrodinėjimo našta, susijusi su administravimo išlaidomis, o kartu ir teisinės pasekmės, išplaukiančios iš šios įrodinėjimo pareigos (ne)vykdymo. Taigi, bendrovės bankroto administratorius privalo pateikti pirmosios instancijos teismui visus faktinius duomenis, kurie yra būtini išspręsti administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimą, t. y. įrodymus, pagal kuriuos teismas galėtų nustatyti, kokios konkrečios administravimo išlaidos jau buvo ir bus patirtos administruojant bendrovės bankroto procesą ir koks yra šių išlaidų dydis.

50. Kauno apygardos teismas 2020 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-826-260/2020, iš naujo išsprendė klausimą dėl administravimo sąmatos patvirtinimo, t. y. patvirtinto įmonės 24 000 Eur administravimo išlaidų sąmatą už visą bankroto procesą. Iš minėtos nutarties turinio matyti, kad pareiškėjas teikė teismui įrodymus, pagrindžiančius patirtas ir būtinas administravimo išlaidas, tokia pareiškėjo teisė varžoma nebuvo, o teismas pateiktus duomenis vertino.

51. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad 2020 m. rugsėjo 29 d. vykusiame įmonės kreditorių susirinkime, jau įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 14 d. nutarčiai, administratorius kreditorių susirinkimui pasiūlė patvirtinti papildomas įmonės administravimo išlaidas (1 200 Eur už sudarytus įmonės 2014–2020 metų finansinės atskaitomybės dokumentus; 400 Eur – išlaidos antstoliui, 1 500 Eur – išlaidos ofisui, kurui, transportui; 500 Eur – archyvaro paslaugoms už dokumentų sutvarkymą; 1 500 Eur – išlaidos teisinėms paslaugoms; 800 Eur – papildomas atlygis administratoriui), kurios kreditorių susirinkimo balsų dauguma buvo patvirtintos.

52. Įvertinus aptartuose teismų procesiniuose dokumentuose konstatuotas aplinkybes, bankroto proceso trukmę, tai, kad pareiškėjo kreditorių prašomos patvirtinti papildomos įmonės administravimo išlaidos, kaip būtinos ir (ar) būsimos, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, jau turėjo būti įvertintos teismo, tvirtinant administravimo išlaidų sąmatą už visą bankroto procesą, konstatuotina, kad pareiškėjo veiksmai pagrįstai ir teisėtai Tarnybos buvo pripažinti efektyvumo principo nemokumo procese pažeidimu bei bankroto procedūros vilkinimu. Kaip jau buvo nurodyta, administravimo sąmatos patvirtinimas yra prielaida tenkinti kreditorių reikalavimus, kurie, atsižvelgiant į jų dydį ir bankrutavusios įmonės finansines galimybes juos patenkinti, per kuo trumpesnį laiką patenkinti nebuvo.

53. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

54. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą neteisingą išvadą, kad minėti pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

55. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

56. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, konstatuotina, kad jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan