2017-12-22 Nr. AB-24445-3-64-3-00659-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1897-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00659-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2–12), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2015 m. iki skundo surašymo dienos (2016 m. kovo 17 d.), pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, kuriose buvo prastas apšvietimas, šalta, drėgna, pelėsis, krito tinkas, atvykus krata buvo atliekama esant žemai oro temperatūrai, daiktai dedami į purvinas voneles, karantino kamerose buvo laikomas po 5–6 val., jų būklė labai bloga, rūkantys laikomi su nerūkančiais, todėl buvo priverstas kvėpuoti užterštu oru, gausu graužikų ir parazitų, gyvenamosiose kamerose tualetų kabinos be durų ir užuolaidų, kamerose nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti ir išsidžiovinti viršutinius drabužius, pasivaikščiojimo kiemeliai blogai įrengti, be stogų, esant blogam orui buvo atimta galimybė pasivaikščioti. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepimu (I t., b. l. 16–27) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas skirtingose kamerose nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2016 m. kovo 17 d., jam teko nuo 3,65 iki 23,1 kv. m. Kamerose laikomų asmenų skaičius nuolat kito. Įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra nuolatinė, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl higienos normų reikalavimai, susiję su tokiais darbais, netaikytini, o įstaiga negali būti pripažįstama padariusi pažeidimų. Administracija reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Kamerose yra skaidraus stiklo langai, vėdinimas užtikrinamas per atidaromus langus.

Asmens kratos atliekamos tinkamose patalpose, tai nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Rūkantieji ir nerūkantieji paskiriami į skirtingas kameras, pareiškėjas dėl to nusiskundimų nereiškė. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į 1 val. pasivaikščiojimą gryname ore, pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, nesaugių kiemelių nebuvo. Teisės aktai nenumato, jog laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose.

Atsakovas neturi duomenų dėl pareiškėjo kreipimosi į administraciją dėl skalbimo paslaugų. Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas skundo nepagrindė įrodymais. Pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją.

Pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 15 d. sprendimu (I t., b. l. 208–217) pareiškėjo V. Z. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui V. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

7. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2016 m. kovo 17 d., iš viso 87 dienas, skirtingose kamerose, vienas arba su dar 1–5 asmenimis ir jam teko nuo 3,65 iki 18,85 kv. m. Teismas pripažino, kad visas 87 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus. Teismas pažymėjo, kad nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimo eliminuoti baldais ir sanitariniu mazgu užstatytą tardymo izoliatorių kamerų plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Teismas nurodė, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

8. Teismas nustatė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. balandžio 20 d. patikrino kamerą Nr. 14, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d., bei kamerą Nr. 24, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d., nuo 2016 m. vasario 18 d. iki 2016 m. vasario 20 d. ir nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2016 m. kovo 4 d. Patikrinimo metu nustatyta oro temperatūra kamerose buvo žemesnė, nei numato Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010), 26 punktas, santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus, kameroje Nr. 14 grindys betoninės, sienų, lubų danga nuo drėgmės atsilupusi, kameroje Nr. 24 siena suskilusi – dangos nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, reikalingas paprastasis remontas. 2015 m. liepos 24 d. patikrinimo metu patikrinta kamera Nr. 67, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. liepos 14 d. – 2015 m. liepos 15 d., ir kamera Nr. 101, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. gruodžio 28 d. ir nuo 2016 m. kovo 4 d. iki 2016 m. kovo 9 d.

Nustatyta, kad dirbtinės apšvietos matavimų rezultatai atitiko HN 76:2010 reikalavimus, nurodyta, jog kamerose reikalingas paprastasis remontas. Teismas įvertino ir kitus byloje esančius Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktus; nurodė, kad pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu teigė, kad visose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, prastas apšvietimas, šalta, drėgna, pelėsis, krenta tinkas. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginius iš dalies patvirtina ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuoti higienos normų pažeidimai.

Atsakovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklės, nors pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Teismas sprendė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose drėgna, šalta, netinkamas apšvietimas, pelėsis, krenta tinkas, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 9 kartus buvo patalpintas į laikino laikymo kamerą Nr. PK-4, duomenų apie pareiškėjo patalpinimą į konkrečią karantino kamerą byloje nėra, tačiau atsakovas atsiliepime nurodė, kad visi priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, o kol jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas – į paskirstymo kameras (karantinus). Teismas, įvertinęs Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus dėl laikino laikymo ir karantino kamerų, sprendė, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją laikino laikymo kameroje Nr. PK-4 ir karantino kamerose, neatitinkančiose higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI veiksmus.

10. Teismas nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 6 d. patikrinimo metu nustatė, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų (suimtieji pildo prašymus). Iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos teismas nustatė, kad 2015 m. liepos 15 d., atliekant pirminę gydytojų apžiūrą, pareiškėjas prie savo žalingų įpročių nurodė ir rūkymą. Į Šiaulių TI administraciją su įvairiais skundais ir prašymais per ginčo laikotarpį pareiškėjas kreipėsi ne kartą, tačiau nei vienas iš jo skundų nebuvo rašytas dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis. Teismas sprendė, kad Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl to, kad pareiškėjo buvimo kamerose buvo rūkoma, nenustatyta.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš jo teisių pažeidimo per asmens apžiūrą atvykstant ir išvykstant į/iš Šiaulių TI. Teismas įvertino byloje esančius Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus šiuo aspektu ir nustatė, kad 2015 m. kovo 4 d. patikrinimo metu užfiksuota, jog kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios (tiek vidus, tiek išorė), tuo buvo pažeistas higienos normos HN 76:2010 skyriaus 54 punkto reikalavimas. Teismas iš byloje esančios 2016 m. balandžio 4 d. pažymos Nr. 60/09-12699 nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2015 m. liepos 14 d., taigi 2015 m. kovo mėn. kratų atlikimo patalpoje nebuvo, todėl teismas sprendė, kad naudotis nešvariomis vonelėmis pareiškėjui neteko ir jis negalėjo patirti su tuo susijusių nepatogumų.

12. Teismas nustatė, kad Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. balandžio 5 d. pažymoje Nr. 62/08-237 nurodoma, jog sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI gyvenamose kamerose atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo jokie teisės aktai nenumato. Teismas sprendė, kad atsakovas pats pripažįsta, jog Šiaulių TI kamerų sanitariniuose mazguose unitazai nėra įrengti, taip pat nenurodo ir nepateikia jokių duomenų, kad sanitarinis mazgas izoliuotas nuo likusio kameros ploto durimis ar užuolaida, todėl sanitariniai mazgai Šiaulių TI kamerose neatitiko higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

13. Teismas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje, HN 76:2010 64 punkte, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte, Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/10-210 patvirtintame Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos apraše bei 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintame Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos apraše nėra įsakmiai nurodyta, kad asmenų drabužiai turi būti skalbiami nemokamai, laisvės atėmimo vietos turi tik pareigą sudaryti galimybę kalintiems asmenims išsiskalbti savo drabužius. Nesant imperatyvaus nurodymo tai daryti nemokamai, teismas sprendė, kad Šiaulių TI administracija, nustatydama atitinkamą viršutinių drabužių skalbimo tvarką, teisės normų nepažeidė. Byloje nėra duomenų, kad dėl asmeninių drabužių ar asmeninės patalynės skalbimo pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, kad Šiaulių TI buvo atsisakyta skalbti jo asmeninius drabužius ar patalynę, o iš byloje esančių pinigų apskaitos žiniaraščio kopijos teismas nustatė, kad pareiškėjas lėšų asmeninėje sąskaitoje turėjo, todėl pareiškėjo skundą dėl to, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti drabužius, atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nustatė, kad byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad Šiaulių TI pilna parazitų ir graužikų, pareiškėjas nenurodė, kad jis kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl papildomos deratizacijos jo laikymo kamerose atlikimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.

15. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių TI direktorius įsakymu yra nustatęs vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę, Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas 422,35 kv. m, pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m), 2013 metų pabaigoje buvo perdengti visi pasivaikščiojimo kiemeliai, daliniai stogai pasislėpti nuo kritulių įrengti iš šiferio, neturinčio kenksmingų medžiagų, taip pat sutvarkyta lietaus kanalizacija, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo akte nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 18 ir 20 virš durų yra nutrupėjusio tinko, plytų, nesaugių ir krentančių plytų ar tinko tikrinimo metu nebuvo, kiemeliai švarūs, o 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte užfiksuota, jog laikomiems asmenims pabūti gryname ore vieną valandą per dieną sąlygos sudaromos. Pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundėsi tik dėl to, jog atvykęs į Šiaulių TI etapu jis nebuvo išvestas pasivaikščioti, tačiau dėl sąlygų pasivaikščiojimo kiemeliuose nesiskundė, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo pareiškėjas negalėjo pabūti vieną valandą gryname ore ir dėl to patirti neturtinę žalą.

16. Teismas nustatė, kad byloje esantys medicininiai dokumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas odos liga susirgo būdamas Šiaulių TI, tačiau ta aplinkybė, kad jis visą buvimo izoliatoriuje laikotarpį nuolat turėjo sveikatos problemų dėl odos ligos, leidžia daryti išvadą, kad būtent netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti pareiškėjo sveikatos pablogėjimą ir jam objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų nei sveikiems asmenims, konkrečiai – higienos normų reikalavimus atitinkančių kamerų.

17. Teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, kiti nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Teismas pažymėjo, kad dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms pareiškėjas nesiskundė, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nenurodė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 150 Eur ir pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

III. 18. Pareiškėjas V. Z. padavė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

19. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes sprendimas yra neteisėtas ir nemotyvuotas, priteista neturtinės žalos suma yra per maža. Pareiškėjas teigia, kad žmonių žeminimą ir kankinimą draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis ir Konvencijos 3 straipsnis, pažeidimai negali būti pateisinami finansavimo trūkumu ar laisvės atėmimo įstaigų perpildymu.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepimu (II t., b. l. 9–11) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę ir kitas aplinkybes, kurios būtų reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto klausimo sprendimui. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą atkreipęs dėmesį, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

23. Pagal nuo 2010 m. gegužės 14 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.).

24. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2016 m. kovo 17 d., iš viso 87 dienas, skirtingose kamerose, vienas arba su dar 1–5 asmenimis ir jam teko nuo 3,65 iki 18,85 kv. m. Teismas pripažino, kad visas 87 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus.

25. Teisėjų kolegija sutinka su nutarties 8–16 punktuose nurodytais pirmosios instancijos teismo argumentais dėl konstatuotų pareiškėjo kalinimo sąlygų pažeidimų ir pažeidimų nebuvimo, todėl šių argumentų nekartoja.

26. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje V. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

27. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).

28. Dėl nutarties 12 punkte nurodyto pažeidimo vertinimo. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. LVAT praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad kameroje, kurioje kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra visos nutarties 22 punkte nurodytos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

29. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

30. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

31. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje T. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje B. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje S. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.). Kita vertus, EŽTT pažymėjo, kad nors ir turi būti atsižvelgiama į tai, ar elgesio tikslas buvo pažeminti ir sumenkinti auką, vis dėlto tokio tikslo nebuvimas visiškai nepašalina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimo galimybės (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimo byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08) 41 p.).

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma keistina – pareiškėjui priteisiama 1 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 15 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui V. Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 130 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą trisdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius