2017-03-03 Nr. AB-5010-3-61-3-03688-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-139-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03688-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.2.5; 7.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas teismui padavė skundą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Alytaus skyrius) sprendimo (kaip valinio veiksmo) sumažinti pareiškėjui mokėtiną senatvės pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas, paduoti ir panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6228 (toliau – ir sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad jam VSDFV Alytaus skyriaus sprendimu neterminuotai paskirta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir pensija, senatvės pensija). Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsniu, jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta pensija. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsniu, pareiškėjo senatvės pensijai buvo pritaikytas papildomas senatvės pensijos mažinimo koeficientas, pagal kurį senatvės pensija sumažinta antrą kartą. Pareiškėjas 2014 m. balandžio 30 d. kreipėsi į VSDFV Alytaus skyrių, prašydamas paskaičiuoti ir išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Iš VSDFV Alytaus skyriaus gavo 2014 m. gegužės 7 d. atsakymą Nr. (10.1)R1-10951, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, kad VSDFV Alytaus skyriaus veiksmai gali būti skundžiami VSDFV. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas 2014 m. birželio 26 d. raštu kreipėsi į VSDFV, prašydamas išmokėti susidariusią neišmokėtą pensijos dalį. Iš VSDFV gavo 2014 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6228, kuriame nurodyta, kad neišmokėta senatvės pensijos dalis išmokėta nebus, kadangi pareiškėjas praleido 3 metų terminą. Pareiškėjas teigė, kad su tokiu sprendimu nesutinka. Apie tai, kad paskirtoji senatvės pensija buvo mažinama, pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, pareiškėjas nežinojo, kadangi VSDFV Alytaus skyrius jo neinformavo. Pažymėjo, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis teismas) priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Tačiau, Konstituciniam Teismui priėmus minėtą nutarimą, pareiškėjas nesikreipė į teismą, kadangi pagrįstai tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta senatvės pensijos dalis.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė bylą dalyje dėl termino skundui paduoti atnaujinimo nutraukti, o kitoje dalyje – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį. Todėl valinis VSDFV Alytaus skyriaus sprendimas dėl pareiškėjo senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimtas 2010 metų sausio mėnesį. VSDFV, įvertinusi tai, kad VSDFV Alytaus skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją išmokėjo 2010 metų sausio mėnesį ir apie tai, kad mokama sumažinta senatvės pensija pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų sausio mėnesį, nustatė, kad, kreipdamasis į VSDFV su 2014 m. birželio 26 d. prašymu, pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Pareiškėjas 2014 m. birželio 26 d. prašyme nepateikė pakankamai argumentų, įrodančių, kad 3 metų terminą jis praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių. VSDFV 2014 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6228 atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV Alytaus skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) apskųsti ir atsisakė nagrinėti iš esmės pareiškėjo 2014 m. birželio 26 d. prašymą ta apimtimi, kuria šis prašė išmokėti negautą senatvės pensijos dalį. Kadangi pareiškėjas dėl termino atnaujinimo jau buvo kreipęsis į VSDFV ir jo prašymas nebuvo tenkintas, o savo skunde teismui naujų aplinkybių dėl termino atnaujinimo nenurodė, atsakovo nuomone, turėtų būti atmestas ir pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Alytaus skyrius nurodė, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį. VSDFV Alytaus skyriaus teigimu, pareiškėjo skunde nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti pripažįstamos kaip objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios ir sukliudžiusios laiku realizuoti savo teises. Pareiškėjas, VSDFV Alytaus skyriaus vertinimu, nepateikė jokių objektyvių, svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, kodėl į VSDFV, taip pat į teismą, dėl galimai pažeistų savo teisių nesikreipė per 3 metų terminą. Todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti VSDFV 2014 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6228 ir prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti turėtų būti netenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu netenkino pareiškėjo reikalavimo atnaujinti terminą dėl VSDFV Alytaus skyriaus sprendimo (kaip valinio veiksmo) sumažinti pareiškėjui mokėtiną senatvės pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, paduoti. Taip pat ir pareiškėjo reikalavimą panaikinti VSDFV 2014 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6228 atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, kreipėsi į VSDFV su 2014 m. birželio 26 d. prašymu. Todėl nuo to momento, kai pareiškėjas pirmą kartą sužinojo apie jam paskirtos senatvės pensijos sumažinimą dėl Laikinojo įstatymo nustatyto teisinio reguliavimo taikymo, jis praleido terminą paduoti skundą.

Teismas pabrėžė, kad nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas gintų. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip nepriklausiusios nuo jo valios ir sutrukdžiusios laiku kreiptis į VSDFV. Kitų aplinkybių, kurios sutrukdė pareiškėjui laiku kreiptis į VSDFV ir sudarytų pagrindą atnaujinti terminą paduoti skundą, pareiškėjas nenurodė. Pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nes, žinodamas, kad jam mokama sumažinta pensija, daugiau nei 3 metus nesikreipė į VSDFV, neskundė VSDFV Alytaus skyriaus sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo), kuriuo buvo nuspręsta taikyti Laikinojo įstatymo nuostatas. Todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VSDFV Alytaus skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo nuostatas ir tuo pagrindu sumažinti pareiškėjui mokėtiną senatvės pensiją.

Remdamasis tais pačiais argumentais, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti ginčijamą VSDFV 2014 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6228, kuriuo atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad šio ginčo dalykas yra neišmokėtos senatvės pensijos dalis, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Teigia, kad, gavęs 2010 m. sausio mėnesį sumažintą senatvės pensiją, jis suvokė, kad tuo yra pažeidžiamos jo teisės, tačiau žinojo, kad yra priimtas Laikinasis įstatymas, kuriame aiškiai buvo nustatyta, kad jo nuostatos bus taikomos tik vienerius metus dėl sunkios ekonominės būklės. Tačiau Laikinojo įstatymo galiojimas buvo pratęstas dar vieneriems metams. Todėl pareiškėjas nei į VSDFV, nei į teismą nesikreipė. Tik sužinojęs, kad neišmokėtų pensijų grąžinimo klausimas realiai nėra sprendžiamas ir supratęs, kad be teismo sprendimo jam susidaręs senatvės pensijos skirtumas nebus išmokėtas, pareiškėjas nusprendė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nesivadovavo jau suformuota teismų praktika. Taip pat teismas visiškai nesprendė klausimo dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo. Nutartyje nėra motyvų, kodėl teismas negali išnagrinėti bylą dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą pensijos dalį, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančio Laikinojo įstatymo taikymo, nors analogiškos bylos jau yra išnagrinėtos ir priimti galutiniai neskundžiami sprendimai, kurių pagrindu jau yra priteistos ir išmokėtos pensijų nepriemokos. Pareiškėjo nuomone, neišmokėtos senatvės pensijos dalies nepriteisimas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. diskriminuotų jį kitų pensininkų atžvilgiu, kadangi administracinės bylos ta apimtimi, kurioje ginčo dalykas buvo reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės normų (Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio) taikymo, priteisimo Lietuvos Vyriausiajame administraciniame teisme yra išnagrinėtos ir priimti galutiniai ir neskundžiami sprendimai, kurių pagrindu jau yra išmokėtos pensijų nepriemokos.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija įsiteisėjusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartį, kuria buvo išspręstas jo skundo reikalavimų priėmimo klausimas, t. y. kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką ir dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad VSDFV 2014 m. liepos 15 d. sprendime Nr. (6.5)I-6228 neva nurodyta, jog neišmokėta pensijos dalis jam išmokėta nebus. Iš minėto VSDFV sprendimo turinio akivaizdu, kad juo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, nes praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų kreipimosi į VSDFV terminas, o ne atsisakyta išmokėti pareiškėjui negautą senatvės pensijos dalį. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, tinkamai išnagrinėjo bylos medžiagą ir faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė atmesti kaip nepagrįstą ir pareiškėjo reikalavimą panaikinti VSDFV 2014 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6228.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyrius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV Alytaus skyriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. VSDFV Alytaus skyrius pažymi, kad jau po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, objektyvių priežasčių, sukliudžiusių ginti savo pažeistas teises anksčiau, nenurodė. Teigia, kad žymų termino skundui paduoti praleidimą lėmė paties pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galimai pažeistas teises. VSDFV Alytaus skyriaus teigimu, pareiškėjas akivaizdžiai painioja skirtingas šio ginčo ir jo nurodytų administracinių bylų aplinkybes. Bylose, kuriose neišmokėtos pensijų nepriemokos buvo priteistos, teismai nustatė, kad pareiškėjų skundus VSDFV, kaip privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, išnagrinėjo, todėl praleistas skundo padavimo terminas nebeturėjo juridinės reikšmės, ir bylas dėl pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtas pensijų dalis nagrinėjo teisme. Šio ginčo atvejis yra kitoks – VSDFV jo skundo išmokėti susidariusią neišmokėtą senatvės pensijos dalį apskritai nenagrinėjo, kadangi skundas paduotas praleidus nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. VSDFV Alytaus skyrius teigia, kad, priimdamas apeliaciniu skundu skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą, suformuota teismine praktika tokio pobūdžio bylose, nuo jos nenukrypo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, VSDFV Alytaus skyriaus nuomone, yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriaus sprendimo (kaip valinio veiksmo) sumažinti pareiškėjui mokėtiną senatvės pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas, paduoti; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6228 (b. l. 40–42); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką – 17 195,74 Lt; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką – 3 486,37 Lt.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką (17 195,74 Lt) ir laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką (3 486,37 Lt). Tačiau priėmė pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma atnaujinti praleistą terminą skundui dėl VSDFV Alytaus skyriaus sprendimo (kaip valinio veiksmo) sumažinti pareiškėjui mokėtiną senatvės pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taikant Laikino įstatymo nuostatas, paduoti ir panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6228.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu priimtos pareiškėjo skundo dalies netenkino.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi dalies pareiškėjo skundo nepriėmė, o minėta teismo nutartis nebuvo apskųsta ir ja vadovaudamasis Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 15 d. sprendimu išnagrinėjo tik priimto skundo dalį, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo reikalavimų atnaujinti praleistą terminą skundui dėl VSDFV Alytaus skyriaus sprendimo (kaip valinio veiksmo) sumažinti pareiškėjui mokėtiną senatvės pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taikant Laikino įstatymo nuostatas, paduoti ir panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6228.

ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Kaip teisingai, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-143-816/2014, pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija). Šiuo atveju procesinis terminas paduoti skundą prasidėjo galiojant Pensijų įstatymo 45 straipsniui (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), todėl, remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi, galiojusioje Pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatoje numatytas terminas turėtų būti taikomas ir sprendžiant, ar pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepraleido procesinio termino paduoti skundą dėl VSDFV Alytaus skyriaus sprendimo sumažinti mokėtiną senatvės pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taikant Laikino įstatymo nuostatas, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, t. y. VSDFV.

Aptariamo Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje (2007 m. gruodžio d. 20 įstatymo Nr. X-1396 redakcija) ir dabar galiojančioje Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Socialinio draudimo įstatymas) 41 straipsnio 1 dalyje (2016 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XII-2508 redakcija) taip pat nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai aiškindamas nurodytas Pensijų įstatymo ir Socialinio draudimo įstatymo nuostatas, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis (aiškiai) nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-789/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-816/2014 ir kt.). Sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs pateiktus byloje duomenis, sprendime teisingai nustatė, kad pareiškėjas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą dėl neišmokėtos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. senatvės pensijos dalies inicijavo 2014 m. birželio 26 d. prašymu (b. l. 37–39) VSDFV, t. y. praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Pirmoji sumažinta pagal Laikinąjį įstatymą pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Taigi 2010 m. sausio mėnuo laikytinas data, kurią pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) apie galimą savo teisės į paskirtą senatvės pensiją pažeidimą, o 2013 m. sausio mėnuo laikytinas vėliausia data, kai pareiškėjas galėjo paduoti skundą VSDFV nepraleisdamas įstatymu nustatyto 3 metų termino.

Tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio d. 20 įstatymo Nr. X-1396 redakcija), tiek šiuo metu galiojančioje Socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje (2016 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XII-2508 redakcija) numatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas.

Pagal administracinių teismų praktiką vertinant pareiškėjo nurodytas procesinio termino praleidimo priežastis atsižvelgiama ir į apdairaus bei rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo turėjo pasirūpinti savo galimai pažeistų teisių gynimu. Minėta, kad pareiškėjas skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai turėjo paduoti vėliausiai 2013 m. sausio mėnesį, o padavė 2014 m. birželio 26 d.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo objektyvių kliūčių paduoti skundą VSDFV per įstatymo nustatytą 3 metų terminą, o dėl praleidimo termino, kuris itin ženklus (nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2014 m. birželio 26 d.) pareiškėjas nepateikė įrodymų, pateisinančių, kad jam buvo objektyvių priežasčių, realiai sutrukdžiusių paduoti skundą anksčiau nė 2014 m. birželio 26 d. Asmens apsisprendimas, ar kreiptis įstatymų nustatyta tvarka per nustatytą terminą dėl galimai pažeistų teisių gynimo, ar pasirinkti laukimo poziciją tikintis galimo valdžios institucijų sprendimo, yra subjektyvi aplinkybė, priklausiusi nuo asmens (šiuo atveju pareiškėjo) pasirinkto elgesio varianto, kuri teismo negali būti vertinama kaip svarbi termino paduoti skundą praleidimo priežastis. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pareiškėjų bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami, nes kiekvienu konkrečiu atveju terminą paduoti skundą praleidęs asmuo termino praleidimo priežastis turi pagrįsti individualiomis aplinkybėmis ir įrodymais, patvirtinančiais termino praleidimo svarbias priežastis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1522/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015).

Pažymėtina, kad nors pareiškėjas nurodo gausią apygardos administracinių teismų praktiką, jo nuomone, patvirtinančią, kad jo skundas nagrinėjamu atveju turėtų būti tenkinamas ir pensijos nepriemoka jam priteisiama, tačiau pabrėžtina, jog, vadovaujantis ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi, prerogatyva formuoti vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, suteikta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pabrėžtina, kad pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013, tik patvirtina, jog asmenys negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į ikiteisminę ginčų instituciją ar teismą pensijos klausimais, t. y. jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą.

Taigi pripažinus, kad pareiškėjas praleido terminą paduoti skundą dėl VSDFV Alytaus skyriaus sprendimo (kaip valinio veiksmo) sumažinti pareiškėjui mokėtiną senatvės pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, VSDFV ir nenustačius pagrindo praleistam terminui atnaujinti, konstatuotina, kad VSDFV 2014 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6228, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą jam praleidus 3 metų padavimo terminą, yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis išdėstė savo poziciją dėl jam sumažintos senatvės pensijos, taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo nagrinėjamu atveju nevertinami, nes pareiškėjo reikalavimas jam priteisti senatvės pensijos dalį nėra šio bylos dalykas.

Tačiau dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, senatvės pensijų gavėjams atsiradę turtiniai praradimai turi būti kompensuoti, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, priėmė atitinkamus kompensavimo įstatymus, t. y. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą (2014 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. XII-886 redakcija) ir Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą (2015 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-1923 redakcija). Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, neriboja pareiškėjo teisių į šių įstatymų taikymą šiuose įstatymuose nustatytais terminais ir tvarka.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius