2019-12-18 Nr. AB-23830-2-55-3-00338-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2612-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00338-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja K. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti jos naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė): 1) 95 402,95 Eur turtinės žalos atlyginimui; 2) 5 proc. dydžio metines palūkanas – 18 074,25 Eur; 3) 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji yra Lietuvos Respublikos Prezidento A. M. B. (toliau – ir Prezidentas), prezidento pareigas ėjusio 1993–1998 m., našlė. (duomenys neskelbtini) mirus Prezidentui, pareiškėja, vadovaudamasi tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatymo (toliau tekste – ir Įstatymo) nuostatomis, dar 2010 m. pateikė prašymą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai skirti Prezidento valstybinę našlių rentą. Pareiškėja iki šio skundo pateikimo teismui dienos nėra gavusi jokio oficialaus atsakymo į jos pateiktą prašymą. Jos prašymas buvo persiųstas Vyriausybei, tačiau sprendimas nebuvo priimtas, nors Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos aiškinamajame rašte, pareiškėjos žiniomis, buvo teigiama, kad ji atitinka visas įstatyme nustatytas sąlygas, kad būtų skirta minėta renta.

3. Taip pat nurodė, kad 2011 m. sausio mėnesį Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios Prezidento našlio (našlės) rentos skyrimą, neprieštarauja atitinkamoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniams principams.

4. Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 3 d. priėmė nutarimą Nr. KT34-N9/2014 „Dėl Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo redakcija) kai kurių nuostatų atitikties Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo nutarimas), kuriame konstatavo, kad Prezidento valstybinės rentos įstatymo (2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo redakcija) 4 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, likusią bylos dalį nutraukė.

5. Pareiškėjos teigimu, Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatos, reglamentavusios mirusio Prezidento sutuoktinio (Lietuvos Respublikos piliečio) teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą, neteko galios ir negalėjo būti taikomos nuo tos dienos, kai oficialiai 2014 m. liepos 3 d. buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

6. Remiantis Konstitucinio Teismo nutarimu, 2016 m. birželio 16 d. buvo priimta nauja Prezidento valstybinės rentos įstatymo redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2016 m. liepos 1 d. ir kuria įstatymų leidėjas panaikino Prezidento valstybinės našlių rentos institutą. Prezidento našlių socialines garantijas pradėta reglamentuoti 2016 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusioje naujoje Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo redakcijoje, kuria pareiškėjai buvo užkirstas kelias gauti Prezidento našlės garantiją (rentą).

7. Darė išvadą, kad įstatymų leidėjas nebuvo tinkamai sureguliavęs Prezidento našlių teisės gauti rentą, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Prieš tai minėtuose teisės aktuose nebuvo aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytas ir kompetentingų institucijų, įgaliotų skirti ir mokėti Prezidento našlių rentą, veiksmų (neveikimo) apskundimas. Todėl pareiškėja, būdama teisinio nihilizmo situacijoje ir negaudama atsakovo oficialaus raštiško sprendimo, pagal Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 197 patvirtintų Prezidento valstybinės rentos skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 10 punktą neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo apibrėžtos tik 2016 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusioje naujoje Valstybinių pensijų įstatymo redakcijoje. Šia įstatymo redakcija pareiškėjai de jure (lot. teisiškai, pagal teisę) buvo užkirstas kelias į Prezidento našlės rentos paskyrimą ir mokėjimą.

8. Teigė, jog ji, vadovaujantis Prezidento valstybinės rentos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. liepos 2 d.) 4 straipsnio 1 dalimi, galiojusia iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, buvo traktuojama Prezidento našle, turinčia teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą. 2016 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusia nauja Valstybinių pensijų įstatymo redakcija eliminavus jos teisę gauti Prezidento našlės rentą, pareiškėja įgijo teisę reikalauti, kad Lietuvos valstybė vykdytų Prezidento valstybinės rentos įstatymu (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. liepos 2 d.) prisiimtus įsipareigojimus – pareiškėjai, kuri tuo metu atitiko Prezidento valstybinės rentos įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti Prezidento našlės rentą. Rėmėsi Konstitucinio Teismo doktrina dėl teisės į pensiją. Nuosavybės teisių apsauga, įtvirtinta Konstitucijos 23 straipsnyje, suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones. Pareiškėjos pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos nepagrįstai nepaskirtos ir neišmokėtos Prezidento našlės rentos už atitinkamą laikotarpį, t. y. pareiškėjos patirtos turtinės žalos, priteisimą.

9. Nurodė, jog nėra ginčo dėl pareiškėjos statuso, t. y. jos, kaip Prezidento našlės, bei jos teisės į Prezidento valstybinės rentos įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. ir nuo 2011 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. liepos 2 d.) įtvirtintą socialinę garantiją, t. y. teisę į Prezidento valstybinę našlių rentą nuo Prezidento mirties 2010 m. birželio 26 d. iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos – 2014 m. liepos 3 d.

10. Vadovaudamasi Prezidento valstybinės rentos įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymo nuostatomis, atsižvelgdama į tai, kad pagal galiojusį Prezidento darbo užmokestį Prezidento valstybinės rentos dydis buvo 4 031,51 Eur (13 920 Lt), darė išvadą, jog Prezidento valstybinės našlių rentos dydis, tenkantis kalendoriniam mėnesiui, buvo 2 015,75 Eur. Pareiškėjai išmokėtinas Prezidento valstybinės našlių rentos dydis už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d. sudaro 95 402,95 Eur (2 015,75 x 47 mėnesiai ir 10 kalendorinių dienų (kalendorinei dienai tenkanti suma – 66,27 Eur)).

11. Pažymėjo, kad nuo 2010 m. liepos 23 d. pareiškėja neturėjo draudžiamųjų pajamų Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo prasme, todėl, vadovaujantis Nuostatų 13 puntu, Prezidento valstybinė našlių renta skaičiuotina būtent nuo 2010 m. liepos 23 d.

12. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ypatingą Prezidento konstitucinį statusą ir išskirtas socialinės paramos garantijas našlystės atveju, kurias laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 26 d. iki 2014 m. liepos 3 d. reglamentavo Prezidento valstybinės rentos įstatymas ir Prezidento įstatymas.

13. Vadovaudamasi Konstitucijos 107 straipsniu, atsižvelgdama į tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, teigė, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo galiojęs teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinta teisė gauti iš esmės kitokią, daug didesnę socialinę paramą (Prezidento valstybinę našlių rentą), negu ji užtikrinama kitiems asmenims našlystės atveju, suteikia teisę pareiškėjai reikalauti išmokėti turtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d., nes Prezidento valstybinės našlių rentos įstatymas užtikrino jos teisę kreiptis dėl Prezidento valstybinės našlių rentos išmokėjimo, taip pat šios teisės įgyvendinimo tvarką ir sąlygas.

14. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.261 straipsniu, prašė priteisti 5 proc. metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (95 402,95 Eur) iki administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 18 074,25 Eur. Taip pat vadovaudamasi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, prašė priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos), kurios taip pat kompensuoja kreditoriaus patiriamus nuostolius dėl negalėjimo disponuoti jam priklausančiomis lėšomis.

15. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat taikyti ieškinio senatį.

16. Nurodė, kad pareiškėja tariamą žalą kildina iš Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, kurią Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 3 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remdamasis Konstitucinio Teismo pateiktais Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies išaiškinimais, darė išvadą, jog skundo padavimo metu ir šios bylos nagrinėjimo momentu pareiškėjos nurodomas teisinis pagrindas reikalauti žalos atlyginimo (rentos) yra Konstitucinio Teismo panaikintas (pašalintas iš teisinės sistemos), todėl šiuo metu nėra jokio teisės akto, kurio pagrindu pareiškėja galėtų reikalauti priteisti skunde nurodomą žalos atlyginimą. Manė, kad teismas, atsižvelgdamas į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį ir 110 straipsnio 1 dalį, turėtų įvertinti, ar pareiškėjos skundo patenkinimas apskritai būtų galimas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimą dėl antikonstitucinių teisinių padarinių ir draudimo asmeniui nepagrįstai įgyti jam nepriklausančias teises. Atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad, aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį, atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, be kita ko, į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą.

17. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė ir neįrodinėjo valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, kaip pirmosios būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, darė išvadą, jog, nesant aptartos atsakomybės sąlygos (ir pateiktų tai patvirtinančių įrodymų), valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

18. Dėl antrosios viešosios atsakomybės sąlygos – žalos – atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja prašo priteisti atlyginti 95 402,95 Eur dydžio turtinę žalą dėl to, kad jai nebuvo skirta Prezidento valstybinė našlių renta, taip pat dėl to, kad tokį teisinį (įstatyminį) reguliavimą panaikino Konstitucinis Teismas, o ne dėl to, kad atsakovas būtų atlikęs pareiškėjos atžvilgiu neteisėtus veiksmus (deliktą) ir dėl to jai būtų kilusi žala. Pabrėžė, kad hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę.

19. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir dėl to, pareiškėjos teigimu, patirtos žalos, nėra ir trečiosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.

20. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgdamas į teismų praktikoje pateiktą šio straipsnio aiškinimą, pažymėjo, kad po Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimo Vyriausybė negalėjo (neturėjo teisinio pagrindo) priimti sprendimo skirti rentą pareiškėjai. Jei Konstitucinis Teismas nebūtų Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pripažinęs prieštaraujančia Konstitucijai, Vyriausybė būtų teisės aktų nustatyta tvarką sprendusi ir priėmusi sprendimą pareiškėjos atžvilgiu. Pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas negalėtų pažeisti pareiškėjos teisių, nes pagal Prezidento valstybinės rentos įstatymo 7 straipsnio 2 dalį Prezidento valstybinė renta ar Prezidento valstybinė našlių ir našlaičių renta skiriama nuo teisės į šią rentą įgijimo dienos. Tačiau Konstituciniam Teismui priėmus sprendimą, jog ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, Vyriausybė negalėjo nuo minėto sprendimo paskelbimo dienos taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai, ir spręsti dėl rentos skyrimo pareiškėjai.

21. Vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs pareiškėjos skunde pateiktas faktines aplinkybes, iš kurių matyti, kad ji apie nurodomą teisių pažeidimą, iš kurio kildina žalos atsiradimą, sužinojo nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimas, teigė, kad nuo šio momento skaičiuotinas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pareiškėja yra praleidusi šį terminą, todėl jos skundo reikalavimai negali būti tenkinami ir dėl šios priežasties.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Teigė, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą yra teisiškai nepagrįstas, nes pareiškėja klaidingai interpretavo Konstitucinio Teismo aktų teisinės galios poveikį jos situacijai, pareiškėjos reikalavimo tenkinimas pažeistų Konstituciją ir įstatymus, be to, ji praleido ieškinio senaties terminą, klaidingai nurodydama savo tariamo teisės pažeidimo momentą.

24. Vadovaudamasis Konstitucijos 7 straipsniu, 107 straipsnio 1 dalimi, remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, darė išvadą, jog Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimu Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis visam laikui pašalinta iš Lietuvos teisės sistemos, t. y. ji niekada nebegalės būti taikoma, jos teisinė galia yra panaikinta. Atitinkamai ir teisė į Prezidento valstybinę našlių rentą, kilusi iš Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, buvo panaikinta nuo 2014 m. liepos 3 d. Po oficialaus Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimo paskelbimo negali atsirasti jokių teisinių padarinių, grindžiamų Konstitucijai prieštaraujančia pripažinta Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir jos nustatyta teise į Prezidento valstybinę našlių rentą.

25. Teigė, kad pareiškėjos situacijai taikytina Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis, nustatanti draudimą vykdyti sprendimus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

26. Nurodė, jog nors pareiškėjos atžvilgiu sprendimas skirti Prezidento valstybinę našlių rentą nebuvo priimtas, jo priėmimo procedūra buvo inicijuota iki 2014 m. liepos 3 d. ir pareiškėja turėjo visas galimybes apskųsti Vyriausybės neveikimu patiriamą teisės į Prezidento valstybinę našlių rentą pažeidimą ar reikalauti atlyginti pažeidimu patiriamą turtinę žalą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, tačiau to sąmoningai nepadarė. Todėl pareiškėjos situacija prilygintina neįvykdytam sprendimui Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ir jai taikytinas vykdymo draudimas.

27. Taip pat nurodė, jog pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą atitinka 2010 m. liepos 23 d. – 2014 m. liepos 3 d. laikotarpiu jai nepaskirtos ir nemokėtos Prezidento valstybinės našlių rentos dydį. Taigi pareiškėjos reikalavimo tenkinimas savo esme reikštų neteisėtą Konstitucijai prieštaraujančiu teisės aktu pagrįsto sprendimo įvykdymą. Tokia situacija prieštarautų Konstitucijos viršenybės ir teisinės valstybės principams, nes teisiniai padariniai atsirastų Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto pagrindu. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, darė išvadą, jog pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą neturi teisinio pagrindo ir negali būti tenkinamas.

28. Atkreipė dėmesį į tai, kad po 2014 m. liepos 3 d., kai Konstitucinis Teismas pareiškėjos reikalavimo teisinį pagrindą pripažino Konstitucijai prieštaraujančia privilegija, pareiškėjos reikalavimo atlyginti turtinę žalą tenkinimas reikštų ir teisės, kuri savo turiniu yra privilegija, gynimą. Tokia ginčo baigtis pažeistų konstitucinius asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, teisinės valstybės principus ir Konstitucijoje įtvirtintą darnios visuomenės imperatyvą.

29. Teigė, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą. Manė, jog tariama teisė į Prezidento valstybinės našlių rentos paskyrimą ir mokėjimą nuo 2010 m. liepos 23 d. galėjo būti laikoma pažeista jau 2010 m., kai pareiškėjos pateiktas prašymas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos buvo persiųstas Vyriausybei, turėjusiai priimti sprendimą skirti ar neskirti Prezidento valstybinę našlių rentą, tačiau to taip ir nepadariusiai. Pareiškėja, gindama savo teisę į Prezidento valstybinės našlių rentos paskyrimą ir mokėjimą, galėjo kreiptis į teismą ABTĮ nustatyta tvarka ir reikalauti atlyginti dėl Vyriausybės neveikimo kilusią turtinę žalą, tačiau to sąmoningai nepadarė.

30. Pareiškėjos teisė į Prezidento valstybinės našlių rentos paskyrimą ir mokėjimą buvo panaikinta oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimą, kuriuo pareiškėjos teisės teisinis pagrindas – Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis – buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Todėl po Konstitucinio Teismo nutarimo Vyriausybė nebeturėjo pareigos priimti sprendimą skirti ar neskirti pareiškėjai Prezidento valstybinę našlių rentą už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 3 d.

31. Pareiškėja teisę į Prezidento valstybinės našlių rentos paskyrimą ir mokėjimą turėjo laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 2 d., kai galiojo ir, pareiškėjos teigimu, jai turėjo būti taikoma Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis. Būtent šiuo laikotarpiu vyko tęstinis pareiškėjos teisių pažeidimas, apie kurį ji negalėjo nežinoti. Vadinasi, pareiškėjos teisė kreiptis į teismą su reikalavimu atlyginti turtinę žalą, atsiradusią dėl 2010 m. liepos 23 d. – 2014 m. liepos 2 d. laikotarpiu dėl Vyriausybės neveikimo neskirtos ir nemokėtos Prezidento valstybinės našlių rentos, vėliausiai galėjo atsirasti 2014 m. liepos 2 d. Manė, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareiškėjai pateikti reikalavimą atlyginti turtinę žalą turėtų būti skaičiuojamas nuo 2014 m. liepos 2 d., todėl ieškinio senaties terminas laikytinas pasibaigusiu 2017 m. liepos 3 d.

32. Taigi, Prezidento kanceliarija, vadovaudamasi CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, remdamasi išdėstytais argumentais, teigė, kad 2018 m. balandžio 17 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjos skundas buvo paduotas pasibaigus turtinės žalos atlyginimo reikalavimams taikomam sutrumpintam trejų metų senaties terminui ir dėl to yra atmestinas.

II. 33. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

34. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos, kildinamos iš, pareiškėjos vertinimu, neteisėtų kompetentingų valstybės institucijų, įgaliotų skirti ir mokėti Prezidento valstybinę našlių rentą, veiksmų (neveikimo), t. y. neišmokėjimo pareiškėjai 95 402,95 Eur Prezidento valstybinės našlių rentos už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d., atlyginimo.

35. Teismas, įvertinęs pareiškėjos skundo pagrindą ir dalyką, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai savo teisių pažeidimo sužinojimo momentą sieja su 2016 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusia nauja Valstybinių pensijų įstatymo redakcija, taip pat ir su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. kovo 19 d. rašto Nr. (27.3‑23) SD‑1831 gavimu. Pareiškėja 2010 m. liepos 28 d. su prašymu skirti jai Prezidento valstybinę našlių rentą kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. 2015 m. vasario 27 d. prašyme, adresuotame Vyriausybei, pareiškėja, atsižvelgdama į tai, kad Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti Prezidento našlės teisę į Prezidento valstybinę našlių rentą, galiojo iki 2014 m. liepos 3 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo minėta norma pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, paskelbimo dienos, be to, Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis prašymo teikimo dieną nėra pakeista, ragino priimti sprendimą dėl Prezidento valstybinės našlių rentos jai skyrimo. Pateiktame skunde teismui pareiškėja prašė priteisti jai turtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d. dėl nepagrįstai nepaskirtos ir nemokėtos Prezidento valstybinės našlių rentos. Taigi pareiškėja, vadovaudamasi būtent iki 2014 m. liepos 3 d. galiojusia Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kurioje buvo nustatyta, kad teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą turi mirusio Prezidento sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis, ir kuri Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, laikėsi pozicijos, jog jai už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d. priteistinas turtinės žalos atlyginimas, pasireiškęs nepaskirta ir neišmokėta Prezidento valstybine našlių renta. Šis pareiškėjos reikalavimas niekaip nesisieja su nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusia Valstybinių pensijų įstatymo redakcija, nustatančia naują valstybinės pensijos rūšį – Prezidento sutuoktinio valstybinę pensiją (1 str. 6 p.) bei reglamentuojančia teisę gauti šią pensiją, jos dydį, skyrimą ir mokėjimą (151, 153 str.).

36. Teismo vertinimu, pareiškėja apie savo teisių pažeidimą, t. y. dėl Vyriausybės neskiriamos ir nemokamos Prezidento valstybinės našlių rentos, žinojo (turėjo žinoti) nuo 2010 m. liepos 28 d., kai su prašymu skirti jai Prezidento valstybinę našlių rentą kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir dėl šio prašymo negavo jokio sprendimo. Šią išvadą patvirtina ir pareiškėjos 2015 m. vasario 27 d. prašymas Vyriausybei, kuriame ji, be kita ko, ragino Vyriausybę priimti sprendimą dėl Prezidento valstybinės našlių rentos skyrimo, nurodydama, kad Vyriausybė, prasidėjus procesui Konstituciniame Teisme, nepagrįstai delsė priimti sprendimą dėl pareiškėjos, bei pažymėdama, kad šis procesas buvo baigtas 2014 m. liepos 3 d. Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą.

37. Teismas, apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, jog nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2014 m. liepos 3 d., kai Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą pripažinti, kad Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą turi mirusio Prezidento sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis, prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir pareiškėja nuo šios datos (2014 m. liepos 3 d.) pagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį neteko teisės į Prezidento valstybinės našlių rentos skyrimą ir mokėjimą, pareiškėjos atžvilgiu galimai buvo vykdomas tęstinis pažeidimas, t. y. Vyriausybė, vadovaudamasi laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2014 m. liepos 3 d. galiojusia Prezidento valstybinės rentos įstatymo redakcija, nevykdė savo pareigos priimti sprendimą pagal pareiškėjos prašymą skirti jai Prezidento valstybinę našlių rentą. Teismas, įvertinęs pareiškėjos 2015 m. vasario 27 d. prašymo Vyriausybei bei skundo teismui argumentus, taikydamas protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą, padarė išvadą, jog pareiškėja visą laikotarpį nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2014 m. liepos 3 d. žinojo (turėjo žinoti), kad jos teisė į Prezidento valstybinę našlių rentą yra pažeidžiama. Konstituciniam Teismui priėmus 2014 m. liepos 3 d. nutarimą, galimas teisių pažeidimas pasibaigė ir vėliausiai nuo šios datos skaičiuotinas senaties terminas pareiškėjai pareikšti reikalavimą atlyginti žalą. Teismas pabrėžė, jog pareiškėja iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimo metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą, todėl senaties termino pradžia galėtų būti skaičiuojama kitaip.

38. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, bei nustatęs, kad pareiškėja į teismą su reikalavimu priteisti jai žalos atlyginimą kreipėsi 2018 m. kovo 1 d., konstatavo, jog pareiškėja praleido terminą reikšti reikalavimą atlyginti turtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d.

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jos reikalavimui negali būti taikoma ieškinio senatis. Taip pat pareiškėja skunde nenurodė objektyvių ir nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja apie savo galimai pažeistas teises (jai nepaskirtą ir nemokėtą Prezidento valstybinę našlių rentą) sužinojo ne tada, kai Prezidento valstybinės našlių rentos institutas buvo panaikintas, o tada, kai galiojo ir turėjo būti taikomos Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą.

Pareiškėja, pateikusi prašymą skirti Prezidento valstybinę našlių rentą ir negaudama jokio atsakymo, turėjo ir galėjo suvokti, jog jos teisės į šią rentą gali būti pažeidžiamos. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdama tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į pareiškėjai galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. nepriimtą sprendimą pagal pareiškėjos prašymą skirti ir mokėti Prezidento valstybinę našlių rentą, yra akivaizdu, kad pareiškėja visą laikotarpį nuo 2010 m. liepos 28 d. prašymo pateikimo žinojo arba turėjo žinoti, jog pažeidžiamos jos teisės į Prezidento valstybinę našlių rentą, tačiau skundą teismui pateikė tik 2018 m. kovo 1 d., t. y. nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti savo galimai pažeistas teises.

Teismas dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad Prezidento valstybinės rentos įstatyme nebuvo aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytas kompetentingų institucijų, įgaliotų skirti ir mokėti Prezidento valstybinę našlių rentą, veiksmų (neveikimo) apskundimas, nurodė, jog nuo 1999 m. gegužės 1 d. galiojantis ABTĮ garantavo asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą, be kita ko, dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas akcentavo, jog pareiškėja 2015 m. vasario 27 d. buvo pasirašiusi atstovavimo sutartį su advokatu A. R., kuris pareiškėjos vardu pateikė 2015 m. vasario 27 d. prašymą Vyriausybei su raginimu priimti sprendimą dėl Prezidento valstybinės našlių rentos skyrimo pareiškėjai. Taigi jau 2015 m. vasario mėn. pareiškėja, atstovaujama profesionalaus teisininko, galėjo kreiptis su skundu į administracinį teismą dėl Vyriausybės atsisakymo ar vilkinimo atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir (ar) žalos atlyginimo.

40. Teismas, atsižvelgęs į aktualų teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimui priteisti turtinės žalos atlyginimą atsakovo atstovo ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymais yra taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant šį terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2018 m. kovo 1 d. (skundo elektroninių ryšių priemonėmis pateikimo teismui data), ir tai reiškia, kad, taikant senaties terminą, pareiškėjai turtinės žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 1 d. (trejų metų laikotarpis). Teismas, įvertinęs tai, jog ginčas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo nagrinėjamu atveju galėtų būti sprendžiamas tik dėl šio laikotarpio, o pareiškėja, kaip minėta, reikalavimą dėl jos pažeistų teisių į Prezidento valstybinę našlių rentą pateikė už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 3 d., nurodė, jog pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėja nebeturi teisinio pagrindo į turtinės žalos atlyginimą, todėl jos skundą atmetė.

41. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas atmestas taikant ieškinio senatį, nėra aktualu tirti ginčo klausimą dėl pareiškėjos galbūt pažeistų teisių ir interesų, t. y. žalos atlyginimo priteisimo. Atmetus pareiškėjos reikalavimą atlyginti žalą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinių reikalavimų priteisti palūkanas. Netenkinus pareiškėjos skundo, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 str.).

III. 42. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

43. Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja skundą dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą, todėl jos skundą atmetė remdamasis vien tik šiuo pagrindu, netyręs pareiškėjos skundo reikalavimo pagrįstumo. Pareiškėja sutinka su teismo vertinimu, kad jos atžvilgiu buvo vykdomas tęstinis pažeidimas, tačiau teismas tinkamai nenustatė ieškinio senaties termino pradžios ir pabaigos momento. Teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžios momentą siejo su Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimu 2014 m. liepos 3 d.

44. Pareiškėja akcentuoja, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo Vyriausybės nutarimo projektas nebuvo svarstomas Vyriausybės pasitarime ar teiktas Vyriausybės posėdžiui, nors Vyriausybė po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo turėjo nedelsdama priimti sprendimą dėl rentos skyrimo, kaip buvo nurodyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. kovo 28 d. rašte Nr. (24.11-23) SD-1938, skirtame Vyriausybei.

45. Konstituciniam Teismui paskelbus nutarimą, pareiškėja, nesulaukusi atsakymo iš Vyriausybės, 2015 m. kovo 2 d. pateikė prašymą priimti sprendimą skirti jai Prezidento valstybinės našlės rentą. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2015 m. kovo 19 d. raštu Nr. (27.323)-1831 „Dėl K. B. prašymo“ informavo pareiškėją, jog „<...> manytina, kad nuo 2014 m. liepos 3 d. nebėra teisinio pagrindo skirti rentą Respublikos Prezidento našlei K. B. taikant Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nes ši įstatymo nuostata buvo vienintelė, nustatanti teisę į rentą. <...> Kartu informuojame, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija Ministro Pirmininko pavedimu parengė ir pateikė Vyriausybei Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatymo Nr. X-980 pakeitimo įstatymo projektą <...>, kuriame teikiami siūlymai pakeisti Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatymą taip, kad būtų panaikintas Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimu pripažintas Lietuvos Respublikos Prezidento valstybinės rentos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies prieštaravimas Konstitucijai.“

46. Pareiškėja pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. liepos 8 d. nutarime „Dėl Vyriausybės teisės aktų priėmimo tvarkos“ yra aiškiai patvirtinęs, jog valstybės valdžios institucijos privalo laikytis ir teisėkūros procedūrų viešumo bei skaidrumo reikalavimų, kuriuos suponuoja konstitucinis atsakingo valdymo principas, aiškinamas kartu su Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms imperatyvu. Atkreipia dėmesį į ABTĮ 3 straipsnio 3 dalį, kurioje apibrėžiamas išsamumo principas, įpareigojantis viešojo administravimo subjektus į pareiškėjų prašymus atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodant visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis remiamasi vertinant prašymo turinį.

47. Taigi, pareiškėja net po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dėl Vyriausybės neveikimo buvo teisinio neapibrėžtumo situacijoje. Dėl pareiškėjos ir toliau nebuvo priimtas joks sprendimas, susijęs dar su 2010 m. liepos 28 d. teiktu prašymu.

48. Iš pareiškėjos 2015 m. kovo 2 d. prašymo turinio aiškiai matyti, jog ji suvokė, kad jos reikalavimas dėl sprendimo priėmimo yra pagrįstas, t. y., jog pagal bendrąjį teisės principą įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams.

49. Pareiškėja nurodo, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimus).

50. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas supainiojo du skirtingus teisinius institutus, t. y. pareiškėjos subjektyvų žinojimą apie savo teisės pažeidimą Vyriausybei atsisakant išmokėti rentos skolą už laikotarpį iki 2014 m. liepos 2 d. (žala dėl viešojo administravimo subjektų neveikimo) ir po Konstitucinio Teismo nutarimo panaikintą Prezidento našlės rentos institutą per se.

51. Be to, šiuo atveju egzistuoja teisinis pagrindas vadovautis ir CK 1.130 straipsnio 2 dalimi, kurioje aiškiai nurodyta, kad senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, jog jis pripažįsta prievolę. Iš minėto trečiojo suinteresuoto asmens 2015 m. kovo 19 d. rašto turinio matyti, kad institucija pripažįsta, jog iki 2014 m. liepos 3 d. galiojo teisinis pagrindas pareiškėjai skirti rentą, tačiau įstatymo pagrindu egzistavusi prievolė buvo neįvykdyta, tokiu būdu padarant pareiškėjai turtinę žalą.

52. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

53. Pažymi, kad pareiškėjos apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas tik atsižvelgiant į pirminio reikalavimo (skundo) ribas. Pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams dėl ieškinio senaties termino taikymo pareiškėjos skundo reikalavimui priteisti turtinės žalos atlyginimą. Pareiškėja negali turėti teisinio lūkesčio, kad jai bus išmokėta Prezidento našlės renta. Pareiškėja apeliaciniame skunde remiasi teismų praktika, kuri nagrinėjamoje situacijoje yra neaktuali.

54. Trečiasis suinteresuotas asmuo Prezidento kanceliarija atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

55. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais, susijusiais su pareiškėjos apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, taip pat, jog prieštarautų taikos sutarties sudarymui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 56. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pasak pareiškėjos, padarytos dėl neteisėtų kompetentingų valstybės institucijų, įgaliotų skirti ir mokėti Prezidento valstybinę našlių rentą, veiksmų atlyginimo.

57. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė taikydamas ieškinio senatį. Pareiškėja, sutikdama su teismo vertinimu, kad jos atžvilgiu buvo vykdomas tęstinis pažeidimas, mano, kad teismas tinkamai nenustatė ieškinio senaties termino pradžios ir pabaigos momento, teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžios momentą siejo su Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimu 2014 m. liepos 3 d.

58. Vertinant šį apeliantės argumentą pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, nurodė, jog pareiškėja apie savo, tikėtina, pažeistas teises (jai nepaskirtą ir nemokėtą Prezidento valstybinę našlių rentą) sužinojo ne tada, kai Prezidento valstybinės našlių rentos institutas buvo panaikintas (2014 m. liepos 3 d.), o tada, kai galiojo ir turėjo būti taikomos Prezidento valstybinės rentos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios teisę gauti Prezidento valstybinę našlių rentą. Pareiškėja, pateikusi prašymą skirti Prezidento valstybinę našlių rentą ir negaudama jokio atsakymo, turėjo ir galėjo suvokti, jog jos teisės į šią rentą gali būti pažeidžiamos.

59. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėja visą laikotarpį nuo 2010 m. liepos 28 d. prašymo pateikimo žinojo arba turėjo žinoti, jog jos teisės į Prezidento valstybinę našlių rentą yra pažeidžiamos, tačiau skundą teismui pateikė tik 2018 m. kovo 1 d.

60. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

61. Pagal Respublikos Prezidento valstybinės rentos skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 197, Našlių renta mirusio Respublikos Prezidento sutuoktiniui skiriama nuo Respublikos Prezidento mirties dienos, jeigu našlė ar našlys nuo Respublikos Prezidento mirties dienos iki kreipimosi dėl našlių rentos paskyrimo dienos neturėjo draudžiamųjų pajamų (Nuostatų 12 punktas); Jeigu mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinis kreipimosi dėl našlių rentos paskyrimo dieną neatitinka šių Nuostatų 12 punkte nustatytos sąlygos, našlių renta skiriama nuo tos dienos, kurią našlė ar našlys nustoja turėti draudžiamųjų pajamų (Nuostatų 13 punktas). Respublikos Prezidento renta, našlių ir našlaičių renta mokamos už praėjusį mėnesį iki einamojo mėnesio 25 dienos (Nuostatų 17 punktas).

62. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašymą skirti jai Prezidento valstybinę našlių rentą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pateikė 2010 m. liepos 28 d., draudžiamų pajamų neturėjo nuo 2010 m. liepos 23 d. ir negavo rentos nė vieną mėnesį laikotarpiu iki 2014 m. liepos 3 d. (kai išnyko pagrindas skirti rentą Konstituciniam Teismui 2014 m. liepos 3 d. priėmus nutarimą), paskutinis terminas, kai pareiškėja sužinojo, kad renta nepaskirta ir nemokama, atsižvelgiant į tai, jog renta pagal Įstatymą mokama už praėjusį mėnesį iki einamojo mėnesio 25 dienos, buvo 2014 m. rugpjūčio 25 d., todėl paskutinė termino diena kreiptis į teismą nagrinėjamu atveju buvo 2017 m. rugpjūčio 25 d. (ABTĮ 29 straipsnio 2 dalis).

63. Nagrinėjamu atveju pareiškėja reikalauja žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis) (I t.; b. l. 164–173). Todėl nagrinėjamu atveju taikytina CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

64. Minėta, kad į teismą pareiškėja su reikalavimu priteisti jai žalos atlyginimą kreipėsi tik 2018 m. kovo 1 d., o ne per trejus metus – iki 2017 m. rugpjūčio 25 d., t. y. praleido įstatymo nustatytą terminą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, taikydamas ieškinio senatį, pareiškėjos reikalavimą atmetė.

65. Apeliacinio skundo argumentai, jog pagal bendrąjį teisės principą įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams, taip pat, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų, bei teiginys, jog egzistuoja teisinis pagrindas vadovautis CK 1.130 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, jog jis pripažįsta prievolę (institucija pripažįsta, jog iki 2014 m. liepos 3 d. galiojo teisinis pagrindas pareiškėjai skirti rentą, tačiau įstatymo pagrindu egzistavusi prievolė buvo neįvykdyta, tokiu būdu padarant pareiškėjai turtinės žalos), vertintini Konstitucinio Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarimo bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo kontekste.

66. Minėtu nutarimu Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, pagal kurią teisę gauti Respublikos Prezidento valstybinę našlių rentą turi mirusio Respublikos Prezidento sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis (toliau – našlys (našlė), pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui (TAR, 2014, Nr. 2014‑09761).

67. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį draudžiama vykdyti sprendimus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

68. Iš bylos medžiagos matyti, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija gavusi informacijos, jog pareiškėja neturi draudžiamųjų pajamų nuo 2010 m. liepos 23 d., vadovaudamasi Prezidento valstybinės rentos įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, parengė Vyriausybės nutarimo „Dėl Respublikos Prezidento valstybinės našlių rentos skyrimo“ projektą skirti pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 23 d. Prezidento valstybinę našlių rentą; šį nutarimo projektą suderinusi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, 2011 m. sausio 12 d. pateikė su raštu Nr. (24.11-23) SD-220 Ministro Pirmininko tarnybai. Taigi pareiškėjos prašymas skirti jai Respublikos Prezidento valstybinę našlės rentą buvo pradėtas spręsti, tačiau sprendimas nebuvo įvykdytas, nors pareiškėja tokį lūkestį turėjo.

69. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, jog gali susidaryti tokios faktinės situacijos, kai asmuo, atitinkantis teisės aktuose nustatytas sąlygas, pagal šiuos teisės aktus įgijo tam tikras teises ir dėl to jam atsirado lūkesčiai, kuriuos šis asmuo šių teisės aktų galiojimo metu galėjo pagrįstai laikyti teisėtais, taigi pagrįstai galėjo tikėtis, kad, jeigu jis paklus teisei, vykdys įstatymų reikalavimus, jo lūkesčiai valstybės bus laikomi teisėtais ir bus valstybės ginami ir saugomi.

Tokius lūkesčius gali sukelti net ir tie teisės aktai, kurie vėliau buvo Konstitucijos ir įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir / arba įstatymams).<...>. Konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvas, konstituciniai teisinio tikrumo ir teisinio saugumo reikalavimai, Konstitucijoje įtvirtinta įgytų teisių apsauga bei teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija lemia inter alia tai, kad Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais Konstitucijai ir / arba įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės būtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos.

Sprendžiant, ar iš teisės akto, vėliau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai (poįstatyminio akto – prieštaraujančiu Konstitucijai ir / arba įstatymams), jo galiojimo metu kilusios asmens įgytos teisės turi būti saugomos ir ginamos, ar ne, o jeigu taip, tai kokiu mastu, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar neapsaugojus ir neapgynus šių įgytų teisių nebus pažeistos kitos Konstitucijos saugomos vertybės, ar nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Po to, kai teisės aktai buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – Konstitucijai ir / arba įstatymams) ir dėl to tam tikri teisei iki tol paklusę, įstatymų reikalavimų laikęsi, valstybe ir jos teise pasitikėję asmenys gali patirti nepalankius padarinius, įstatymų leidėjas turi konstitucinę priedermę įvertinti visas su tuo susijusias aplinkybes ir, jei būtina, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris minėtais ypatingais atvejais leistų visiškai arba iš dalies apsaugoti ir apginti teisei paklususių, įstatymų reikalavimų besilaikiusių asmenų įgytas teises, kilusias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais Konstitucijai ir / arba įstatymams), idant nebūtų nukrypta ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo.

70. Taigi iš pirmiau pacituotų Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų matyti, jog tam tikrais atvejais ginami ir saugomi ir tokie asmenų lūkesčiai, teisės, kurie įgyti iš Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisės akto. Tačiau šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad Konstitucija nesaugo ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos; privilegijų gynimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstitucinis teisinės valstybės principas.

71. Konstitucinis Teismas bylai aktualiame nutarime 2014 m. liepos 3 d. yra konstatavęs, kad nustačius tokį teisinį reguliavimą, kuriuo vien dėl tapimo Prezidento, turinčio individualų, išskirtinį valstybės vadovo teisinį statusą, suteikiantį teisę į Prezidento pensiją ar jos esmę ir paskirtį atitinkančią valstybės išmoką, našliu (našle) fakto tokiam našliui (našlei) yra įtvirtinta teisė gauti iš esmės kitokią, inter alia daug didesnio dydžio, negu ji užtikrinama kitų asmenų našliams (našlėms), socialinę paramą našlystės atveju, t. y. Prezidento valstybinę našlių rentą, toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip įtvirtinantis privilegiją dėl asmens socialinės padėties.

72. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas aktualų byloje teisinį reguliavimą 2014 m. liepos 3 d. nutarimu įvertino kaip įtvirtinantį privilegiją, neliko teisinio pagrindo nei įstatymų leidėjui, nei teismams ginti ir saugoti tokią Įstatymo galiojimo metu kilusią asmens teisę, kuri pagal Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį nebuvo įgyvendinta (įvykdyta) iki teisinio reguliavimo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai.

73. Apeliantės teiginys, kad teismas, atmetęs jos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo dėl ieškinio senaties termino praleidimo, nepagrįstai netyrė pareiškėjos skundo reikalavimo pagrįstumo, niekaip nepagrįstas, todėl atmestinas. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo aspektu yra nuosekli. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra ne kartą konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismui teisingai nepripažinus, jog senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjo skundas pagrįstai atmestas. Toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas netenkinti skundo reikalavimų. Antai, 2017 m. birželio 14 d. nutartyje teisėjų kolegija pabrėžė, jog tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu (žr. administracinę bylą Nr. A-723-492/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kurie leistų prieiti prie išvados, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Todėl pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjos reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytina trejų metų ieškinio senatis, pagrįstai atmetė pareiškėjos K. B. skundą vien tuo pagrindu.

74. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai taikė teisės normas, iš esmės tinkamai jas aiškino ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas galioti.

75. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, jos prašymas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė