2020-10-28 Nr. AB-22220-3-62-3-02949-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1644-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02949-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 777 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN kamerų tipo patalpose pažeidžiant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnio reikalavimus, būtent, kad kamerų tipo patalpose asmenys, atliekantys paskirtas nuobaudas, turi būti laikomi po vieną, jeigu nėra galimybių – po du. Marijampolės PN administracija piktybiškai nesilaikė šių reikalavimų ir pareiškėją laikė kartu su 3–4 asmenimis. Dėl šio pažeidimo pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, neigiamus išgyvenimus, juto įtampą, nes negalėjo ramiai atlikti paskirtos nuobaudos. Šių padarinių nebūtų kilę, jei atsakovo atstovas nepažeidinėtų įstatymų. Pareiškėjas skundėsi laikotarpiais, kai buvo laikomas kameroje Nr. 20 (nuo 2017 m. kovo 7 d. buvo 10 parų); Nr. 3 (nuo 2018 m. gegužės 14 d., buvo 10 parų), Nr. 13 (nuo 2017 liepos 13 d., buvo 15 parų, nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. buvo 30 parų). Pareiškėjui trūko vietos, inventoriaus, susidarydavo eilės prie sanitarinio mazgo, kildavo konfliktinių situacijų, todėl pareiškėjas tapo irzlus, išseko psichologiškai.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Marijampolės PN paaiškino, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko kamerose Nr. 3; Nr. 13 ir Nr. 20, kur jam tekdavo nuo 4,07 kv. m iki 4,15 kv. m ploto, todėl teisės aktuose nustatyta 3,6 kv. m vienam asmeniui turinti tekti ploto norma pažeista nebuvo. Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalies pakeitimai įsigaliojo 2016 m. gruodžio 8 d., o kamerų tipo patalpos Marijampolės PN įrengtos iki šio įstatymo priėmimo dienos, todėl nėra galimybės įgyvendinti BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatas – kamerų tipo patalpose asmenis laikyti po vieną, o jei nėra tokios galimybės, – po du. Marijampolės PN įsitikinimu, pareiškėjas paskirtas nuobaudas atliko švelnesnėmis sąlygomis, nei nustatyta BVK, nes turėjo geresnes bendravimo galimybes. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų. Vienkartiniai ar trumpalaikiai išgyvenimai, menkas neigiamas poveikis nelaikytini neturtine žala. Nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė išraiška neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo R. A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 7 d. 10 parų buvo perkeltas į kamerą Nr. 20, kurios plotas 20,37 kv. m, joje buvo įrengtos 5 miegamosios vietos, taigi, vienam asmeniui teko 4,07 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. gegužės 14 d. 10 parų buvo perkeltas į kamerą Nr. 3, kurios plotas 12,45 kv. m, joje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi, vienam asmeniui teko 4,15 kv. m gyvenamojo ploto; 2018 m. liepos 13 d. 10 parų buvo perkeltas į kamerą Nr. 13, kurios plotas 16,46 kv. m, joje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, taigi, vienam asmeniui teko 4,11 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. buvo laikomas kameroje Nr. 13, kurios plotas 16,46 kv. m, joje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, taigi, vienam asmeniui teko 4,11 kv. m gyvenamojo ploto.

7. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus, susijusius su gyvenamojo ploto trūkumu kamerose, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punktu, kuris nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teismas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

8. Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 111.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m ploto norma. Atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Teismas taip pat nurodė, jog nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Kadangi nagrinėjamu atveju minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo nustatytas, teismas nenustatė pagrindo iš kameros ploto atimti esančių baldų užimamą plotą.

9. Teismas nurodė, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalį nuteistieji, atliekantys šio kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami. Nustatęs, kad kamerose Nr. 3; Nr. 13 ir Nr. 20 atsakovo atstovo pateiktais duomenimis įrengtos 3–5 miegamosios vietos, o pareiškėjas teigė, jog buvo tris kartus baustas ir jam buvo skirtos nuobaudos iki 15 parų, nuobaudas atliko kamerose, teismas darė išvadą, jog atsakovas pažeidė BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, susijusius su ribotomis galimybėmis laikyti nuteistuosius pagal BVK 145 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi, teismo vertinimu, teisės akte jokių išlygų dėl to nebuvo numatyta.

10. Teismui nekilo abejonių, kad dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

11. Spręsdamas dėl pareiškėjui atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, teismas akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismas atsižvelgė į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (pareiškėjas atlikdamas nuobaudas uždarosios zonos kamerų tipo patalpose buvo laikomas kartu su dar dviem – keturiais asmenimis), į tai, kad nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nuobaudų vykdymo sąlygų žalingą poveikį jo fizinės ir psichinės sveikatos būklei, todėl darė išvadą, kad teisės pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą pareiškėjo skriaudą, o reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetė

III. 12. Pareiškėjas R. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 6 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas nurodo, kad teisių pažeidimo pripažinimo nepakanka jo patirtai skriaudai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, nes pareiškėjo išgyvenimai dėl netinkamų sąlygų prilygintini kankinimui, kaip apibrėžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas pažeidė BVK 145 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi nustatė, jog pareiškėjas kamerose buvo laikomas dar su 3–4 asmenimis. Tačiau netinkamai buvo įvertinta pažeidimo trukmė ir mastas.

14. Pareiškėjo teigimu, yra pagrindas jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes dėl BVK 145 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo kilo neigiami padariniai – pažeista gyvenamojo ploto norma, kuri turi būti skaičiuojama iš patalpos ploto atimant sanitarinio mazgo plotą, kamerose buvo trintis, konfliktai, tekdavo laukti prie sanitarinio mazgo, trūko inventoriaus, pareiškėjui teko valgyti atšalusį maistą, nes nepakako vietos prie stalo ir suolo atsisėsti. Pareiškėjas beveik visą parą praleisdavo kankinančiomis sąlygomis, buvo priverstas gulėti arba sėdėti, t. y. beveik neturėjo laisvos vietos judėti. Be to, kamerų dirbtinio apšvietimo lempos buvo be apsauginių gaubtų.

15. Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, tinkamai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus bei priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 777 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį už kalinimą Marijampolės pataisos namuose nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 3; Nr. 13 ir Nr. 20.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN pareiškėjo nurodytose kamerose jam tekęs gyvenamasis nuobaudas minėtose kamerose buvo daugiau nei du asmenys, pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista – atsakovo atstovas nesilaikė BVK 145 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį, teismas sprendė, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą pareiškėjo skriaudą, o reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetė.

18. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismui konstatavus atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais – sąlygos kamerose dėl per didelio asmenų skaičiaus buvo nežmoniškos: trūko gyvenamojo ploto, vietos, inventoriaus, tarp nuteistųjų kildavo įtampa ir trintis. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pažeidimo trukmę ir mastą, be to, kamerose šviestuvai buvo be apsauginių gaubtų.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN sąlygas, kai jis nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. (su pertraukomis) dėl paskirtų nuobaudų buvo laikomas kamerose Nr. 3; Nr. 13 ir Nr. 20. Pareiškėjas skunde (priimtas Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 27 d. nutartimi) reikalaujamą atlyginti neturtinę žalą kildino iš Marijampolės PN pareigūnų veiksmų, kuriais pažeidžiamas BVK reikalavimas nuobaudą atliekančius asmenis kameroje laikyti po vieną (jei nėra galimybių – po du), dėl nurodyto pažeidimo pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma kamerose, trūko inventoriaus, vietos prie stalo, teko laukti, kol galės pasinaudoti sanitariniu mazgu.

21. Teisėjų kolegija iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko nustatė, kad Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmuose 2019 m. gegužės 2 d. išnagrinėta administracinė byla Nr. I-1040-283/2019 pagal pareiškėjo R. A. skundą (priimtas 2018 m. lapkričio 5 d. nutartimi) atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo minėtoje byloje matyti, kad buvo vertinamos pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygos, be kita ko, ir kamerose Nr. 3; Nr. 13 ir Nr. 20, kuriose pareiškėjas nurodė tuos pačius nuobaudų atlikimo laikotarpius kaip ir nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas skundėsi gyvenamojo ploto, inventoriaus trūkumu, nurodė, kad kameros neatitiko higienos reikalavimų, jam trūko vietos prie stalo. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1040-283/2019, be kita ko, buvo vertinama, ar kamerose Nr. 3; Nr. 13 ir Nr. 20 pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, atsakyta į nusiskundimus dėl inventoriaus, vietos prie stalo, judėjimo laisvės bei sanitarinių įrenginių trūkumo. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1040-283/2019 yra apskųstas apeliacine tvarka ir administracinė byla pagal pareiškėjo apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme neišnagrinėta.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 105 straipsnio 4 punktą teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio įstatymo 105 straipsnyje nurodytos aplinkybės (ABTĮ 144 str. 1 d. 5 p.).

23. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje iš dalies kelia analogišką ginčą (dėl gyvenamojo ploto, inventoriaus, vietos prie stalo trūkumo kamerose, kurie nurodomi kaip neigiami BVK 145 straipsnio 1 dalies pažeidimo padariniai), kuris jau buvo Regionų apygardos administracinio teismo žinioje (administracinėje byloje Nr. I-1040-283/2019).

24. Įvertinus nustatytas aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo dalies, kuria reikalaujama atlyginti neturtinę žalą dėl gyvenamojo ploto, inventoriaus, vietos prie stalo trūkumo kamerose Nr. 3; Nr. 13 ir Nr. 20 nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d., neturėjo nagrinėti. Todėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimo dalis naikintina ir pareiškėjo skundas šioje dalyje paliekamas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 4 p., 144 str. 1 d. 5 p.).

25. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aiškinimo aspektais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad pareiškėjui skirtų nuobaudų atlikimo tvarka Marijampolės PN kamerose Nr. 3; Nr. 13 ir Nr. 20 neatitiko BVK 145 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo pareiškėją, atliekantį nuobaudas, laikyti kamerų tipo patalpose vieną, o jei nėra tokios galimybės – po du, ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą.

26. Pažymėtina, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nebuvo nurodęs, kad kamerose šviestuvai buvo be gaubtų, pirmosios instancijos teismas šių argumentų nenagrinėjo, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija minėtų argumentų neanalizuos ir dėl jų nepasisakys (ABTĮ 134 str. 6 d.).

27. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

28. Teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

29. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuobaudų atlikimo laikotarpiais Marijampolės PN neužtikrino, kad pareiškėjas nuobaudas atliktų vienas ar kartu su dar vienu asmeniu kameroje. Pažymėtina, kad nei BVK, nei pataisos įstaigų vidaus tvarką, įrengimą ar eksploatavimą reglamentuojantys teisės aktai nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems iš esmės nenustato geresnių buities ir gyvenimo sąlygų nei pataisos įstaigoje grupėse (paprastoje ar drausmės) bausmę atliekantiems asmenims. Primintina, kad šio pažeidimo padarinių, kuriuos nurodo pareiškėjas, aspektu teismo žinioje yra kita administracinė byla. Teisėjų kolegijos vertinimu pareiškėjas savarankiškų neigiamų pasekmių dėl imperatyvaus BVK 145 straipsnio 1 dalies reikalavimo pažeidimo nenurodė nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde. Pareiškėjo teiginiai, kad jis dėl per didelio žmonių skaičiaus negalėjo ramiai atlikti paskirtos nuobaudos yra deklaratyvaus pobūdžio ir abstraktūs. Pareiškėjas konkrečiai neįvardijo, kuriuo laikotarpiu ir kokiais veiksmais jam kiti kartu buvę asmenys pakenkė tokiu mastu, kad dėl to nepasiekti paskirtos nuobaudos tikslai. Pareiškėjas taip pat nenurodė, jog buvo apribota ar itin apsunkinta galimybė pasinaudoti kokiomis nors BVK įtvirtintomis nuteistųjų teisėmis.

30. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

31. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išnagrinėtas pareiškėjo skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl jo laikymo Marijampolės PN kamerose nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d., pažeidžiant BVK 145 straipsnio 1 dalies reikalavimus, yra teisėta ir pagrįsta, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išnagrinėtas pareiškėjo skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad tose pačiose kamerose nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, trūko inventoriaus, vietos prie stalo, panaikinama ir ši skundo dalis paliekama nenagrinėta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 7 d. sprendimo dalį, kuria išnagrinėtas pareiškėjo R. A. skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. dėl to, kad kamerose, kuriose pareiškėjas atliko paskirtas nuobaudas, jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, trūko inventoriaus, vietos prie stalo, panaikinama ir ši skundo dalis paliekama nenagrinėta.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė