2013-05-09 Nr. AB-1648-3-61-3-00557-2011-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-624/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00557-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas B. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) kanclerio 2011 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1D-1302-(2) (toliau – ir Sprendimas) neteisėtu; 2) įpareigoti atsakovą mokėti Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2000 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 16808 jam skirtą 1 476,33 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, kas mėnesį nuo 2011 m. kovo 1 d.; 3) pripažinti neišmokėtą pensijos dalį valstybės skola ir priteisti jo naudai iš atsakovo 3 798,90 Lt pensijos nepriemoką, susidariusią už 2010 m. sausio – 2011 m. vasario mėnesius.

Skunde (b. l. 1-3) pareiškėjas paaiškino, kad pagal 2000 m. rugsėjo 29 d. Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus išvadą jam nuo 2000 m. rugsėjo 19 d. buvo paskirta 1 476,33 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) nuostatas, jam valstybinė pensija buvo sumažinta. Pritaikius 0,8162 koeficientą, jam už 2010 m. sausio mėn.– 2011 m. vasario mėn. pensijos dydis perskaičiuotas ir yra 1 204,98 Lt, todėl iki 2011 m. kovo 1 d. pensijos nepriemoka yra 3 798,90 Lt (271,35 x 14).

Vidaus reikalų ministerija skundžiamame Sprendime nurodė, jog įstatymas nenumato sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo, todėl ji neturinti teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui 1 476,33 Lt dydžio pensiją. Pareiškėjo manymu, skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pensija už tarnybą jam buvo paskirta 2000 metais, todėl pareiškėjo teisėtu lūkesčiu buvo tai, jog tokią pensiją jis gaus ir ateityje. Ši garantija siejama ir su valstybės pareiga vykdyti savo įsipareigojimus. Konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad įstatymų nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma, tačiau privalu paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija).

Pensijų sistema gali būti pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujančių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems įstatymų nustatytus reikalavimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Nustatant pensijų santykių teisinį reguliavimą privalu paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo, proporcingumo, teisingumo, protingumo reikalavimų.

Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis, ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Iki šiol sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarka ir mechanizmas nėra nustatyti. Todėl yra pažeidžiama pareiškėjo teisė į teisingą pensinį aprūpinimą, valstybė nevykdo savo prisiimtų įsipareigojimų.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 10-12) paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėjas, reikalaudamas iš Vidaus reikalų ministerijos turtinės žalos atlyginimo, neįrodo, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti bei pagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimu bylos dalį, kuria prašoma pripažinti Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2011 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1D-1302-(2) neteisėtu, nutraukė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, o kitoje dalyje pareiškėjo B. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 44-48).

Teismas nurodė, kad pareiškėjui pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo. Šią išvadą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 23 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-2747-12, kurioje pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama inter alia priteisti iš Nacionalinės teismų administracijos 2 813,19 Lt neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės – 154 873,58 Lt neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iki visiško jo įvykdymo.

LVAT konstatavo, kad pareiškėjai 154 873,58 Lt dydžio teisėjų valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Nacionalinės teismų administracijos kaltės, nes pastaroji institucija teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Šios teisėjų valstybinės pensijos dalies neišmokėjimas pareiškėjai buvo sąlygotas tuo, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, o vėliau, po 2010 m. balandžio 29 d.

Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, laiku neužpildė susidariusios teisės spragos. Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė šią neišmokėtą teisėjų valstybinės pensijos dalį iš Lietuvos valstybės, o ne iš Nacionalinės teismų administracijos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog skundžiamas Sprendimas nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl bylą šioje dalyje nutraukė. Nurodė, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų.

Pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu.

Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Kadangi pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio įskaitytinai pareigūno pensija buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, pareiškėjui Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) perskaičiuojant pensiją nebuvo taikytos, įvertinus Konstitucinio Teismo sprendimą, konstatuota, jog pensija pareiškėjui buvo mažinama teisėtai, todėl pagrindo priteisti nepriemoką nėra.

III. Pareiškėjas B. B. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 51-53) pareiškėjas paaiškina, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jam paskirta valstybinė pensija sumažinta nedideliu mastu. Laikinajame įstatyme nėra nustatyta, kad pensijų sumažinimas ne daugiau nei 20 proc. reiškia jų sumažinimą nedideliu mastu. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis, ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas nepasisakė kokiu mastu valstybinės pensijos mažinimo pasėkoje atsiradę praradimai turėtų būti kompensuoti. Valstybinė pensija pareiškėjui sumažinta daugiau nei 20 proc., todėl turėjo būti numatytas jos kompensavimo mechanizmas.

Atsakovas prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 56-57) paaiškina, kad teismas teisingai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė bylai aktualiais materialinės teisės normas, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Pareiškėjui valstybinė pensija, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, buvo sumažinta mažiau nei 20 proc., todėl remiantis minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu laikytina, jog ji sumažinta nedideliu mastu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo teisinių santykių.

Nustatyta, kad pareiškėjui B. B. nuo 2000 m. rugsėjo 19 d. neterminuotai paskirta 1 347,95 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri atsižvelgiant į pensijos indeksavimą sudarė 1 476,33 Lt, buvo perskaičiuota vadovaujantis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. padauginta iš koeficiento, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taikant šį socialinių išmokų perskaičiavimo būdą pareiškėjo gaunama valstybinė pensija sumažėjo 271,35 Lt (1 476,33 Lt – 1 204,98 Lt; b. l. 22, 41). Manydamas, kad laikinai sumažindama paskirtas socialines išmokas valstybė nukrypo nuo įstatymu prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, B. B. 2011 m. kovo 8 d. kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas pašalinti nuo 2010 m. sausio 1 d. trunkantį jo turtinės teisės pažeidimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (18,38 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos B. B. teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusią nepriemoką.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo B. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė