2017-05-17 Nr. AB-10410-3-62-3-01502-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-575-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01502-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Marijampolės pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovo atstovas), priteisti 17 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas.

Paaiškino, kad Marijampolės PN jam neteisėtai buvo atlikta krata, vizito pas gydytoją metu apžiūroje dalyvavo du pataisos namų pareigūnai, kurie jį filmavo, gydytojas neteisėtai atsisakė skirti pareiškėjui dietinį maitinimą ir gydymą. Pareiškėjas nurodė, jog yra laikomas su pavojingais recidyvistais, kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriuje jam neleidžiama žiūrėti televizoriaus ir klausytis radijo, pataisos namuose skalbiama tik patalynė ir tai daroma be skalbimo miltelių ar muilo. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog pataisos namų administracija atsisakė tikrinti maisto kokybę. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė kankinimą, jam teko gyventi antisanitarinėmis sąlygomis, buvo varžoma jo teisė į politinę nuomonę.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Marijampolės PN, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas nėra pagrįstas realiomis, objektyviomis aplinkybėmis, pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad kratos buvo atliekamos pareiškėją etapuojant iš Marijampolės PN, kur jis atliko drausminę nuobaudą kamerų tipo patalpose kameroje Nr. 6., ir pareiškėjui grįžus į pataisos namus, kuomet jis buvo grąžintas atlikti likusią nuobaudos dalį. Grąžinant pareiškėją į kamerą, jis neišreiškė jokių nusiskundimų. Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 153 punktu, kuriame nurodyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos, uždarant į karcerį, baudos (drausmės) izoliatorių, perkeliant į kamerų tipo patalpas ir paleidžiant iš jų. Atsižvelgęs į šią teisės normą, teismas darė išvadą, jog Marijampolės PN pareigūnai, atlikdami kratas pareiškėjo atžvilgiu, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Dėl skundo argumentų, jog pareiškėjo vizito pas gydytoją metu, patalpoje buvo du pataisos namų prižiūrėtojai, kurie jį filmavo, taip pat pareiškėjui nebuvo paskirtas gydymas ir dietinis maitinimas teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 13 dieną kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą, prašydamas paskirti jam dietinį maitinimą. Pareiškėjas buvo nusiteikęs agresyviai, elgėsi įžūliai, todėl gydytojas G. K. paprašė, jog patalpoje pasiliktų du pataisos namų prižiūrėtojai. Šiuo aspektu teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 252 punktu ir sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, kadangi prižiūrėtojai turėjo teisę likti kartu su pareiškėju apžiūros metu. Dėl pareiškėjo filmavimo vizito metu teismas nurodė, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, taip pat pareiškėjas nenurodė šių pareigūnų veiksmų priežastinio ryšio su kilusiais neigiamais išgyvenimais.

Teismas pastebėjo, kad pareiškėjui nėra diagnozuotas joks sveikatos sutrikimas ar liga, kurios pagrindu būtų rekomenduotina skirti jam dietinį maitinimą. Ši aplinkybė bei dietinio maitinimo skyrimo tvarka pareiškėjui buvo išaiškinta vizito pas gydytoją metu. Teismas sprendė, kad, esant sveikatos priežiūros specialistų rekomendacijos skirti kitokį nei racionalų, t. y. specialų, maitinimą, Marijampolės PN administracija neturėjo teisinio pagrindo skirti pareiškėjui maitinimą pagal dietinį valgiaraštį.

Dėl pareiškėjo laikymo kartu su pavojingais recidyvistais, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsniu, taip pat nustatęs, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į Marijampolės PN administraciją tik prašydamas paaiškinti priežastis, dėl kurių yra laikomas su pavojingais recidyvistais ir tokia informacija jam buvo suteikta, nenustatęs duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją su prašymu laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, o pataisos įstaiga tokį prašymą būtų atsisakiusi tenkinti, sprendė, kad Marijampolės PN neturėjo teisinio pagrindo laikyti pareiškėją atskirai nuo kitų nuteistųjų, todėl pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo su pavojingais recidyvistais teismas atmetė.

Teismas nurodė, kad, vadovaujantis BVK 146 straipsniu, draudimas pareiškėjui klausytis radijo ir žiūrėti televizorių baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose yra teisės aktais pagrįstas ir neatsiejamai su drausminės nuobaudos atlikimu susijęs nuteistojo teisių apribojimas, todėl tokį pareiškėjo argumentą atmetė.

Byloje nenustatyta įrodymų, kad pareiškėjui būtų nesudaryta galimybė skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius ar kad pataisos namuose patalynė būtų skalbiama be skalbiamųjų priemonių. Teismas pažymėjo kad pareiškėjas savo nurodytų aplinkybių nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Marijampolės PN paaiškinimais ir oficialiai pateikta informacija dėl higienos sąlygų Marijampolės PN neturėjo pagrindo.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad Marijampolės PN atsisakė tikrinti maisto kokybę, teismas nurodė, kad šio teiginio pareiškėjas visiškai nedetalizavo, nenurodė priežastinio ryšio su kilusiais neigiamais išgyvenimais, todėl tokio argumento nevertinamo kaip pakankamo neturtinės žalos konstatavimui.

Apibendrinęs teismas konstatavo, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino būdų, kuriais pareiškėjas galėtų savo teises įgyvendinti (dėl privačios apžiūros, maitinimo).

Atsakovo atstovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui V. K., jo teigimu, padarytos jį laikant Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs atsakovo atstovo Marijampolės PN neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepaaiškino pareiškėjui, kokiu būdu įgyvendinti savo teises.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis tinkamai ir detaliai išnagrinėjus aktualų teisinį reguliavimą bei bylos faktines aplinkybes, dėl nustatytų kalinimo sąlygų Marijampolės PN, todėl jų nekartoja.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo konstatavimui CK 6.271 straipsnio prasme reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas valstybės valdžios institucijos pareigūnų veikos teisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme, pagrįstai rėmėsi Instrukcijos 153 punktu, Taisyklių 252 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 bei aktualiomis BVK normomis ir, atsižvelgęs į byloje pateiktus įrodymus ir pareiškėjo dėstomas aplinkybes, atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nenustatė.

Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nepateikta įrodymų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją dėl perkėlimo į kitą kamerą, kas iš esmės suteiktų teismui pagrindą vertinti Marijampolės PN atsakymo, jei toks būtų pateiktas, teisėtumą ir pagrįstumą. Akcentuotina, kad teismas gali įvertinti tik tokius atsakovo atstovo veiksmus, kuriuos atlikti pastarąjį, be pareiškėjo atskirojo kreipimosi, įpareigoja Lietuvos Respublikos teisės aktai. Kitais atvejais, pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti tam tikras įstatyme jam suteiktas teises (pvz., esant galimybei, būti perkeltam į kitą kamerą), turi kreiptis į Marijampolės PN dėl tam tikrų veiksmų atlikimo. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakovo atstovas neatliko jam teisės aktuose nustatytų pareigų (neskyrė dietinio maitinimo pagal egzistuojančią išvadą, neužtikrinimo pareiškėjo privačios apžiūros pas gydytoją, nesuteikė skalbimo paslaugų ir pan.).

Taip pat atkreiptinas pareiškėjo dėmesys į tai, kad asmens kalinimas laisvės atėmimo įstaigoje bet kuriuo atveju yra susijęs su tam tikrų asmens teisių apribojimu. Dėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog jis negalėjo privačiai naudotis sveikatos tikrinimo paslaugomis, pažymėtina, kad teisės aktai numato sveikatos priežiūros personalo teisę prašyti, jog su kalinimo asmeniu palatoje liktų ir šį asmenį prižiūrintys pareigūnai (Taisyklių 252 p.). Tokios sveikatos priežiūros personalo teisės esmė – šių asmenų saugumo užtikrinimas, jiems suteikiant sveikatos priežiūros paslaugas kalinamiems asmenims. Atsižvelgus į tai, aptariama sveikatos priežiūros specialistų teisė vertinta kaip teisės aktais nustatytas proporcingas, turintis teisėtą tikslą, kalinamo asmens privatumo ribojimas. Nagrinėjamu atveju iš atsakovo išdėstytų aplinkybių ir gydytojo G. K. liudijimo akivaizdu, jog pareigūnų pasilikti buvo prašoma būtent dėl gydytojo saugumo užtikrinimo – pareiškėjas elgėsi įžūliai ir agresyviai. Akcentuotina, kad, pareiškėjui pasirinkus tinkamą elgesio sveikatos priežiūros tarnyboje būdą, sveikatos priežiūros paslaugos be pašalinių asmenų jam galėtų būti suteiktos.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį grindė aktualiomis teisės normomis bei byloje surinktais įrodymais. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė argumentų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas