2017-12-06 Nr. AB-22658-3-61-3-02098-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų F. S., F. S., F. S., F. S., F. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų F. S., F. S., F. S., F. S., F. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Legislator headnote
AI generated2017-12-06 Nr. AB-22658-3-61-3-02098-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjai F. S., F. S., F. S., F. S., F. K. (toliau – ir pareiškėjai) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (I t., b. l. 1–8) ir patikslintą skundą (III t., b. l. 15–22), kuriuose prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2017 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-579(00276) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Irano Islamo Respublikos piliečiams F. S. ir F. K., F. S., F. S. ir F. S.“; 2) įpareigoti atsakovą per 1 mėnesį pakeisti piliečiams F. S., F. K., F. S., F. S. ir F. S. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Full text
Administracinė byla Nr. eA-5131-438/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02098-2017-2
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gruodžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų F. S., F. S., F. S., F. S., F. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų F. S., F. S., F. S., F. S., F. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. 1. Pareiškėjai F. S., F. S., F. S., F. S., F. K. (toliau – ir pareiškėjai) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (I t., b. l. 1–8) ir patikslintą skundą (III t., b. l. 15–22), kuriuose prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2017 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-579(00276) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Irano Islamo Respublikos piliečiams F. S. ir F. K., F. S., F. S. ir F. S.“; 2) įpareigoti atsakovą per 1 mėnesį pakeisti piliečiams F. S., F. K., F. S., F. S. ir F. S. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
1.1. Nurodė, kad atsakovas netinkamai traktuoja veiklos adreso pasikeitimą, netinkamai taiko įstatymo normas, neadekvačiai vertina pareiškėjo nebuvimą namie. Atsakovo sprendimas yra nemotyvuotas ir neišsamus, jame atsakovas visiškai nedetalizavo veiklos vykdymo informacijos, išvadas padarė neįvertinęs situacijos ir nesurinkęs visų duomenų. Atsakovas nerinko informacijos, neskambino pareiškėjo nurodytais kontaktais, nesiekė pašalinti kilusių abejonių, tik formaliai priėmė nepagrįstą sprendimą. Be kita ko, pareiškėjui pokalbio metu visiškai nebuvo pateikiama informacijos dėl atsakovui kilusių įtarimų, siekiant išsklaidyti visas abejones.
1.2. Paaiškino, kad kartu su šeima 2017 m. balandžio 6 d. pateikė prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi skubos tvarka. Skubos tvarka prašymas turėjo būti išnagrinėtas ir dėl jo priimtas sprendimas per 1 mėnesį, tačiau sprendimas buvo priimtas praėjus 2 mėnesiams ir 3 dienoms, t. y. praleidus prašymo nagrinėjimo terminus, taip pat dėl nagrinėjimo tvarkos pakeitimo ar termino pratęsimo pranešimai nebuvo gauti, todėl sprendimas priimtas praleidus prašymo nagrinėjimo terminus.
1.3. Pažymėjo, kad nors atsakovas, nuvykęs adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patikrinti teisėto pareiškėjo F. S. ir jo šeimos narių buvimo Lietuvoje pagrindo egzistavimo (užsiėmimo teisėta veikla UAB „Konovera“), akcininkų bei iškabų nerado, tačiau UAB „Investicinis projektas“ – įmonės, iš kurios UAB „Konovera“ nuomojasi patalpas – direktorius liudija priešingai, t. y. kad patalpos ir sutartys, kurių pagrindu įmonė nuomojasi patalpas, migracijos darbuotojams buvo parodytos bei paaiškinta, kad iškaba užsakyta ir šiuo metu gaminama, todėl neaišku, kokiu pagrindu atsakovas nurodo, kad UAB „Konovera“ veiklos vykdymo adresu nebuvo rasta. Taigi nesutiko su atsakovo sprendime nurodytais teiginiais, kad patalpų rasti nepavyko, taip pat, nesutiko su teiginiais, kad įmonė nevykdo veiklos, kadangi vien iš duomenų apie pasikeitusią veiklos vykdymo vietą, nėra adekvatu spręsti, kad įmonė veiklos nevykdo. Duomenys ir įmonės veiklos darbinė aplinka leidžia daryti išvadą, jog įmonė realiai vykdo veiklą. Įmonės darbuotojų neradus įmonės veiklos adresu, nebuvo skambinama pareiškėjui ar kitiems asmenims. Atsižvelgiant į vykdomos veiklos specifiškumą, darbuotojams nėra privaloma būti prie savo darbo stalo. Pažymėjo, kad neigiami padariniai, t. y. leidimo laikinai gyventi panaikinimas, kyla tik tuomet, kai asmuo pakartotinai nepraneša apie pasikeitusius duomenis (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 36 str. 1 d., 50 str. 1 d. 15 p.).
1.4. Nurodė, jog nesupranta, kokiu pagrindu atsakovas išskiria sutartis su įmonėmis „Topoly agro“ ir piliečiu H. H., nors jis atsakovui pateikė notarinės formos patvirtintas pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis buvo perleisti nekilnojamieji daiktai. Sprendime nepateikiami teiginiai, kodėl sutarčių pasirašymas ir atsiskaitymas grynais pinigais gali grįsti tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimą. Atsakovas nesuprantamu tikslu nurodo, kokie darbuotojai dirbo ir dirba bendrovėje, nes minėtų asmenų įdarbinimas ir darbas įmonėje yra realus ir atitinka tikrovę, taip pat nenurodo, kokiu pagrindu ir dėl ko sprendime teigiama apie adresą: (duomenys neskelbtini), nes šis adresas nesusijęs su pareiškėju. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, kad darbuotojo įdarbinimas yra formalus, tačiau šių aplinkybių nepatvirtina jokie duomenys, taip pat atsakovas, teigdamas, kad darbuotojas formaliai įdarbintas, turėjo pareigą jį iškviesti į pokalbį, tačiau to nepadarė.
1.5. Paaiškino, kad apklausos metu jis nurodė būtent (duomenys neskelbtini), Vilnius, o ne (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pareiškėjo manymu, atsakovas klaidingai suprato ar nurodė sprendime tokią informaciją, kadangi pareiškėjas ir jo šeima yra deklaruoti būtent (duomenys neskelbtini) Vilnius, ir moka 800 Eur / mėn. nuomos mokestį. Šias aplinkybes gali nurodyti būstą nuomojantis asmuo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teiginiai, kad pareiškėjas klaidingai nurodė gyvenamosios vietos adresą, yra klaidingi. Pareiškėjas nesupranta, kodėl atsakovas, siekdamas pašalinti abejones, nenuvyko gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėjo vaikai yra mokomi nuotoliniu būdu, o nuo rugsėjo buvo planuojama juos leisti į Tarptautinę Amerikos mokyklą Vilniuje. Akivaizdu, kad atsakovas šioje situacijoje akivaizdžiai veikė priešingai gero viešojo administravimo principui ir savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį.
1.6. Pažymėjo, kad sprendime nenurodytas nei vienas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 100 punkte nurodytas pagrindas, nes šios situacijos analizė pagrįstai leidžia teigti, kad įmonės UAB „Konovera“ veikla negali būti traktuojama kaip fiktyvi, visi pateikti duomenys yra tinkami ir pagrindžia realią įmonės veiklą. Sprendime nurodyti motyvai nėra pagrįsti faktine situacija ar teisiniais argumentais, nurodyti tik pamąstymai apie pareiškėją, tačiau tokie teiginiai nesudaro teisinio pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų. Pareiškėjas yra verslininkas, kurio tikslas sukurti pelningą verslo planą, kadangi pareiškėjas mato plačias verslo galimybes, jis nutarė plėstis Lietuvoje. Šioje situacijoje nėra duomenų, grindžiančių įmonės fiktyvumą, taip pat nėra duomenų, grindžiančių pareiškėjo prašymo neteisėtumą ar sąlygas, kuriomis būtų galima atsisakyti pakeisti leidimą, nes pareiškėjas išmano rinką bei žino, kaip vystyti tokio pobūdžio verslą, o vystant veiklą yra būtinas jo buvimas Lietuvoje prižiūrint veiklos kokybę bei ieškant partnerių, kadangi veikla yra itin specifinė.
1.7. Dėl atsakovo sprendime nurodyto UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto paaiškino, kad sprendime atsakovas tik nurodo, kad kyla abejonės dėl sąžiningo tikslo plėtoti verslą ir realios įmonės veiklos, tačiau jokių argumentų ar abejones šalinančių teiginių sprendime nėra. Šie atsakovo argumentai nepagrįsti, nėra aiškinama, kokiu pagrindu nelegalios migracijos grėsmė gali kilti ir kokie duomenys, kurie neatitinka tikrovės, pateikti. Pažymėjo, kad pareiškėjo F. S. veiksmai negali suponuoti išvados, kad jis kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes pareiškėjas nėra pažeidęs Lietuvos Respublikos įstatymų ar išvykimo terminų, todėl atsakovo motyvai nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais, atsakovas neišsiaiškino abejonių, nesiekė jų išsklaidyti, tik formaliai priėmė nepagrįstą sprendimą. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3433-624/2017) dėl nelegalios migracijos grėsmės.
1.8. Taip pat nurodė, kad atsakovo teiginiai, jog pareiškėjas nepateikė pagrindžiančių dokumentų, kad bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki jo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, yra nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės. Pareiškėjas, pildydamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nurodė UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pagrindą, kad jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, taip pat nurodė bei pateikė jo prašymą pagrindžiančius įrodymus. Taigi, atsakovas sprendimą priėmė nesilaikęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, nenurodydamas ir nepagrįsdamas, kokią pareiškėjo prašomo leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygą, numatytą UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, patvirtinantys duomenys neatitinka tikrovės arba kokie pateikti duomenys yra neteisėtai įsigyti ar suklastoti. Atsakovas nurodo abejones dėl duomenų, susijusių su pajamų, reikalingų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, atitikimu tikrovei, tačiau iš esmės neteigia, kad šie duomenys neatitinka tikrovės. Atsakovui atlikus patikrinimą, nustatyta, kad bendrovė deklaruotu adresu veiklos nevykdo, o jai priklausanti greito maisto užkandinė įsikūrusi kitoje vietoje, t. y. nustatyti duomenys, kurių pagrindu nėra galima spręsti apie įmonės fiktyvumą ar neaktyvumą. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas klaidina tiek pareiškėją, tiek sprendimo teisėtumą nagrinėjantį teismą, nurodydamas, kad bendrovės veikla yra imituota, atsakovas visiškai neįsigilino į veiklos sritį, t. y. nedarė nieko, siekdamas teisingai ir tinkamai išnagrinėti prašymą.
1.9. Pabrėžė, kad įmonės UAB „Konovera“ veikla negali būti traktuotina kaip fiktyvi vien todėl, kad ji pakeitė veiklos adresą. Šios įmonės vidaus pertvarkymai įrodo, kad įmonė – realiai veikiantis subjektas, nes siekiant pritraukti klientus buvo pakeistos įmonės patalpos, kurios, be kita ko, yra žymiai patrauklesnės, taip pat įmonėje įvykęs darbuotojų skaičiaus mažėjimas žymi tai, kad UAB „Konovera“ siekia optimizuoti savo veiklos išlaidas, todėl pareiškėjas, kaip respektabilus direktorius, rūpinasi veiklos efektyvumu, skatina investavimą į Lietuvos rinką, teigti, kad įmonė yra fiktyvi ar tai, kad šioje situacijoje galimas leidimo laikinai gyventi panaikinimas, nėra pagrindo ir tai būtų neadekvatu susiklosčiusiai situacijai, nes pareiškėjas, pradėjęs įsitvirtinti rinkoje, nėra adekvatu jam panaikinti leidimą laikinai gyventi ir išsiųsti iš Lietuvos.
1.10. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad šioje situacijoje turi būti įvertinti atsakavo darbuotojų veiksmai, kuriais akivaizdžiai pažeidžiamos pareiškėjo teisės, nes atsakovo darbuotojai, piktnaudžiaudami savo įgaliojimais, teigia faktus, kurie neatitinka tikrovės.
2. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 1–9) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
2.1. Paaiškino, kad, jo manymu, pareiškėjas siekė formaliai atitikti UTPĮ nustatytas sąlygas tam, kad gautų leidimą laikinai gyventi ir taip legalizuotų savo buvimą Šengeno zonoje, o ne tam, kad užsiimtų realia teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.
2.2. Pažymėjo, jog, įvertinus visą patikrinimo metu surinktą informaciją, patikrinimo metu nepavyko nustatyti faktinės UAB „Konovera“ veiklos vykdymo vietos, taip pat nepavyko rasti įmonės darbuotojų, kitų įmonės akcininkų, kuriems išduoti leidimai laikinai gyventi, konstatuotina, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Konovera“ veiklą, įmonės veiklos vykdymo vietą, darbuotojų darbą, pagrindinį savo atvykimo tikslą, neįrodė, kad jo valdoma įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi išduoti leidimą laikinai gyventi vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.
2.3. Pabrėžė, kad prieš priimant ginčijamą sprendimą, buvo atliktas išsamus tyrimas: detaliai įvertinti dokumentai, apibūdinantys UAB „Konovera“ veiklą, asmeniškai apklaustas pareiškėjas, nuvykta atlikti patikrinimus įmonės registracijos bei faktinės veiklos vykdymo adresais, ieškota kitų įmonės akcininkų. Atsakovas laikosi pozicijos, kad ginčijamas sprendimas yra išsamus ir pagrįstas, objektyvus, įrodymai buvo renkami aktyviai, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją bei UAB „Konovera“, o ginčijamame sprendime nurodytos teisės normos pritaikytos tinkamai.
2.4. Pažymėjo, kad ginčijamame sprendime nebuvo nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos pasikeitimo, kadangi toks patikrinimas iš viso nebuvo atliekamas. Ginčijamame sprendime nebuvo konstatuota, kad UAB „Konovera“ yra fiktyvi įmonė, todėl ir pareiškėjo priekaištai, jog „nėra duomenų, grindžiančių įmonės fiktyvumą“, „sprendime nenurodytas nei vienas Tvarkos aprašo 100 p. nurodytas pagrindas“, yra visiškai nepagrįsti ir neturi teisinės reikšmės. Ginčijamame sprendime yra aiškiai nurodyta, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pritaikytas, priešingai negu teigia pareiškėjas, ne fiktyvios įmonės, o tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo pagrindas.
2.5. Nurodė, kad, kadangi pareiškėjui pateikiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi nustatyta, kad nėra matomi aiškūs įmonės veiklos rezultatai per pastaruosius metus, kuomet pareiškėjas turėjo išduotą leidimą laikinai gyventi tam, kad vykdytų teisėtą veiklą UAB „Konovera“, Migracijos departamento specialistams iškilo įtarimų dėl pareiškėjo dalyvavimo UAB „Konovera“ veikloje, jo tikrųjų ketinimų, siekiant legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje, faktinio teisėtos veiklos vykdymo UAB „Konovera“, 2017 m. balandžio 6 d. Migracijos departamente buvo surengta pareiškėjo apklausa žodžiu, tokiu būdu pareiškėjui suteikiant galimybę pateikti papildomus paaiškinimus. Todėl atsakomybę už pasekmes, kad pareiškėjas šia teise naudojosi neveiksmingai, t. y. pateikdavo nekonkrečius, formalius ar dviprasmiškus paaiškinimus, ar visai nesugebėdavo atsakyti į klausimus, turi prisiimti būtent pareiškėjas. Atsakovo nuomone, jis sudarė tinkamas sąlygas pareiškėjui įrodyti ketinimų užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje tikrumą, tačiau jis neįrodė, kad jo deklaruojamas tikslas (gyventi Lietuvos Respublikoje ir vykdyti teisėtą veiklą UAB „Konovera“) yra realus ir atitinkantis tikrovę, kadangi pareiškėjas anksčiau, turėdamas leidimą laikinai gyventi, kuris buvo išduotas būtent verslo vykdymui minėtoje bendrovėje, nebuvo įsitraukęs į aktyvų ūkinės-komercinės veiklos vykdymą, ką jis pripažino ir apklausos metu. Pareiškėjui buvo žinoma, kad jis yra apklausiamas tam, kad būtų surinkta išsami, visapusiška informacija dėl jo veiklos UAB „Konovera“, todėl turėjo pareigą Migracijos departamentui teikti visą jam žinomą informaciją apie UAB „Konovera“, tačiau to nepadarė. Be to, pareiškėjas neįrodė, kad įmonėje buvo vykdoma veikla dar iki 2016 m. spalio 6 d., t. y. 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, t. y. pareiškėjas nepateikė sutarčių, sąskaitų faktūrų, kasos pajamų orderių, kurie būtų sudaryti dar iki šios datos.
2.6. Atsakovas paaiškino, kad surinktų duomenų visuma leidžia teigti, kad UAB „Konovera“ tik formaliai yra įdarbintas vienas Lietuvos Respublikos pilietis tam, kad pareiškėjas formaliai atitiktų UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus imperatyvius reikalavimus bei gautų leidimą laikinai gyventi. Vertinant visus duomenis, galima daryti išvadą, kad užsienietis ir UAB „Konovera“ neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu (35 str. 1 d. 14 p.), bei teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, susijusius su įmonės veikla, veiklos vykdymo vieta (UTPĮ 35 str. 1 d. 2 p.) – įmonė patalpų, kuriose vykdytų teisėtą veiklą bei dirbtų įmonės darbuotojai, neturi. Atsakovo manymu, ginčijamame sprendime pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjo tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą UAB „Konovera“ bei dirbti šios įmonės direktoriumi, o gauti leidimą laikinai gyventi, todėl manytina, kad pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti UTPĮ nustatytas sąlygas.
2.7. Pabrėžė, kad, atsižvelgus į patikrinimo metu atliktus veiksmus, išsamią pareiškėjo pateiktų dokumentų analizę, pareiškėjo apklausos rezultatus, manytina, kad atliktas tyrimas buvo objektyvus bei pakankamas ginčijamame sprendime nurodytoms išvadoms padaryti, o padarytos išvados tinkamai pagrįstos surinktais duomenimis, taigi ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
2.8. Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju surinktų įrodymų visuma, aplinkybės, susijusios su pareiškėjo paaiškinimais tiek apklausos metu, tiek skunde, patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos. Kadangi pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjo sutuoktinei bei jo nepilnamečiams vaikams taip pat buvo atsisakyta išduoti leidimus laikinai gyventi.
2.9. Dėl termino pažymėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu sprendimą priėmė ne 2017 m. birželio 6 d., o 2017 m. birželio 9 d., kadangi iš Migracijos valdybos buvo laukiama UAB „Konovera“ patikrinimo rezultatų, o pakartotinį įmonės patikrinimą inicijavo būtent pareiškėjo ir kitų įmonės akcininkų advokatas (Migracijos departamento 2017 m. birželio 7 d. raštas Nr. (15/5-7) 10K-24613), todėl būtent dėl pareiškėjo atstovo prašymo bei siekiant visapusiškai ištirti bei patikslinti ankstesnio UAB „Konovera“ patikrinimo aplinkybes, buvo inicijuotas įmonės pakartotinis patikrinimas, dėl kurio sprendimo priėmimas turėjo būti nukeltas keletui dienų, kol bus gauti patikrinimų rezultatai. Tokiu būdu šis procedūrinis Migracijos departamento sprendimas pareiškėjo prašymą dėl bylos sudėtingumo nagrinėti bendra tvarka turėtų būti laikytinas mažareikšmiu ir neturėjusiu esminės įtakos prašymo nagrinėjimui, pareiškėjas telefonu buvo informuotas apie jo prašymo nagrinėjimo eigą. Šiuo atveju mažareikšmiai procedūriniai pažeidimai nepaneigia ginčijamame sprendime nurodytų išvadų pagrįstumo. Juo labiau, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas iki pareiškėjo leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.
II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimu (III t., b. l. 27–34) pareiškėjų skundą atmetė.
4. Teismas pažymėjo, jog iš ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo matyti, kad tam, jog užsieniečiui būtų išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi, jis turi atitikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą, taip pat turi nebūti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas leidimas laikinai gyventi.
5. Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo F. S. prašymo pakeisti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu pagrįstumą, ir nustatęs, kad nėra matomi aiškūs įmonės veiklos rezultatai per pastaruosius metus, kuomet pareiškėjas turėjo išduotą leidimą laikinai gyventi tam, kad vykdytų teisėtą veiklą UAB „Konovera“, 2017 m. balandžio 6 d. surengė pareiškėjo apklausą žodžiu. Apklausoje dalyvavo vertėjas M. T., kuris vertė F. S. klausimus į jo gimtąją persų kalbą.
Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad veiklą pradėjo faktiškai vykdyti maždaug apie Naujus metus (2017 m.), „aš iki dabar čia nieko nedariau. Aš visur visur ieškojau, žiūrim, ką aš galiu pasiūlyti savo klientams. <...> Iki dabar aš tik žiūrėjau, nuo dabar pradėsim daryti viską“ (užfiksuota apklausos garso įraše nuo 13:14 iki 14:04). Kuomet pareiškėjas buvo paklaustas, kaip įmonė ieško klientų, ar įmonė kaip nors reklamuoja savo teikiamas paslaugas, pareiškėjas atsakė, kad klientus randa Irane, per pažįstamus, o paslaugų nereklamuoja.
Pastebėtina, kad kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė 2016-2017 m. UAB „Konovera“ verslo planą (II t., b. 1. 54–70), kuriame nurodoma, kad bendrovės oficiali internetinė svetainė: https://uabkonovera.wixsite.com/konovera. Tačiau apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad įmonės darbuotojas dar tik pradėjo kurti internetinę svetainę (užfiksuota apklausos garso įraše nuo 14:39 iki 15:48). Migracijos departamentas 2017 m. liepos 18 d. patikrinęs nurodytą interneto adresą, nustatė, kad jis buvo vis dar nefunkcionuojantis, nebuvo galima internetu susipažinti su pareiškėjo valdomos įmonės paslaugomis, siūlomais parduoti nekilnojamojo turto objektais.
Be to, Migracijos departamentas, atlikęs UAB „Konovera“ patikrinimus tiek tuometiniu įmonės registracijos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, tiek ir nurodytu įmonės faktinės veiklos adresu, nenustatė UAB „Konovera“ faktinės veiklos požymių. Migracijos valdybos pareigūnai 2017 m. gegužės 10 d., atlikdami UAB „Konovera“ patikrinimą, nustatė, kad adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, yra gyvenamasis namas, pareiškėjo valdoma įmonė veiklos nevykdo. Taip pat buvo atliktas įmonės patikrinimas ir adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, tačiau Migracijos valdybos pareigūnams nuvykus atlikti patikrinimą šiuo adresu, UAB „Konovera“ nebuvo rasta, taip pat nebuvo nustatyti šios įmonės veiklos vykdymo požymiai, nerasti įmonės darbuotojai.
Patikrinimo metu buvo apklaustas gretimame kabinete dirbantis darbuotojas D. K., kuris nurodė: „Aš dirbu advokatų kontoroje „K. ir partneriai“, adresu: Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Aš šiame kabinete dirbu nuo šių metų vasario 1 d. Ant šalia esančio kabineto nuo laikotarpio, kuomet čia pradėjau dirbti, jokių iškabų nebuvo, įmonės pavadinimu „Konovera“ nežinau. Per minėtą laikotarpį nesu matęs, kad 312 kabinete dirbtų žmonės arba lankytųsi klientai“.
6. Teismas, įvertinęs Migracijos departamento atlikto tyrimo nustatytas aplinkybes bei tai patvirtinančius įrodymus, konstatavo, jog Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu. Šias išvadas patvirtina ir paties pareiškėjo paaiškinimai Migracijos departamentui, jog veiklą jis pradėjo nuo Naujųjų metų, taip pat nurodė, jog <...> Iki dabar aš tik žiūrėjau, nuo dabar pradėsim daryti viską“, bei teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, susijusius su įmone, jos veikla, internetiniu adresu, veiklos vykdymo vieta. Šias išvadas pagrindžia ir Migracijos departamento nustatyta aplinkybė, jog adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, teigia vykdę ar vykdantys teisėtą veiklą net 540 trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra kreipęsi dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, o jie atstovauja 274 užsieniečių valdomoms bendrovėms, kurios yra registruotos būtent šiuo adresu.
7. Ginčijamame sprendime, be kita ko, buvo nurodyta, kad surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl minėto užsieniečio tikslo bei sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio užsiimti teisėta veikla kaip UAB „Konovera“ akcininkui ir direktoriui, t. y. konstatuota, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
8. Teismas, vadovaudamasis UTPĮ 19 straipsnio 10 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016), vertino, kad nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma, aplinkybės, susijusios su pareiškėjo paaiškinimais tiek apklausos metu, tiek ir skunde, patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos.
9. Taip pat šiame kontekste teismas pažymėjo, kad atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti teisėtą veiklą UAB „Konovera“ (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu, retkarčiais atvykstant į įmonę su galiojančia viza).
10. Teismas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais, įvertinęs visas faktines aplinkybes, pripažino, jog ginčijamame sprendime teisėtai ir pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjo sutuoktinė ir jo nepilnamečiai vaikai neatitinka sąlygų (UTPĮ 35 str. 1 d. 14 p.), kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti UTPĮ 43 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose nustatytais pagrindais.
11. Nagrinėjamu atveju teismas manė, kad termino priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi praleidimas neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, todėl naikinti šį sprendimą dėl to, kad buvo praleistas terminas, nėra pagrindo, kadangi sprendimo panaikinimas dėl formalių priežasčių negali būti pateisinamas protingumo ir teisingumo kriterijais.
12. Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, ir nustatęs, jog pareiškėjas neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, bei tai, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl įmonės veiklos, pagrįstai panaikino leidimus laikinai gyventi. Todėl nėra pagrindo ginčijamo sprendimo naikinti skunde išdėstytais argumentais.
III. 13. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 41–48), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir jų skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:
13.1. Teismas atkartojo atsakovo nurodytas aplinkybės, visiškai neįsigilinęs į jų esmę ir netyręs bylos iš esmės. Teismas vadovavosi atsakovo nurodytais teiginiais, tačiau visiškai nemotyvavo, kokiu pagrindu skundas buvo atmestas, todėl, nesant sprendimo motyvų, yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
13.2. Teismo motyvai, kad UAB „Konovera“ nevykdo veiklos, nes tai nurodė kaimyninėse patalpose dirbantis asmuo, ir iš pareiškėjo apklausos galima manyti, kad pareiškėjas nevykdo veiklos, negali sudaryti pagrindo spręsti apie sprendimo teisėtumą, kadangi atsakovo sprendimas nebuvo net vertintas, nebuvo gilinimąsi į faktinės aplinkybės, o teisinių argumentų iš viso nėra, todėl šiuo atveju nėra pagrindo sutikti ar nesutikti su teismo motyvais, kadangi nurodyti motyvai yra atsakovo teiginiai, o ne teismo padarytos išvados ar teisinis atvejo kvalifikavimas.
13.3. Teismas nevertino UAB „Investicinis projektas“ pateikto 2017 m. gegužės 25 d. aiškinamojo rašto, nors jis akivaizdžiai turi didesnę įrodomąją galią nei kaimynystėje dirbančio žmogaus paaiškinimai.
13.4. Šiuo atveju spręsti iš atsakovo pateiktų samprotavimų apie nelegalios migracijos grėsmę nėra pagrindo, teismas nesivadovavo aktualia teismų praktika, siekdamas nustatyti, ar šis atvejis atitinka nelegalios migracijos grėsmę, taip pat nepateikė visiškai jokių motyvų, kurių pagrindų galima būtų spręsti apie realią ir akivaizdžią grėsmę, taip pat nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuoja bei neįrodytas pavojus valstybės saugumui.
13.5. Šiuo atveju nėra nurodomi jokie dokumentai, kurie neatitiktų tikrovės, taip pat spręsti apie tai, kad įmonė neužsiima teisėta veikla, nėra jokių motyvų. Iš apklausos ištraukų matyti, kad pareiškėjo siekis susijęs su vykdoma veikla, pateiktos tik ištraukos negali būti vertinamos kaip siekis piktnaudžiauti procedūromis, nes privalo būti vertinama pokalbio esmė ir kontekstas, o ne kai kurie sakiniai, kurie neturi esmės, be to, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad buvo verčiama iš persų kalbos.
13.6. Skunduose išdėstytų ir aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjai atitinka įstatymo keliamus reikalavimus ir realiai užsiima nurodyta veikla.
13.7. Sprendime nurodytos UTPĮ 35 straipsnio nuostatos nėra aiškinamos nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais, sprendime taip pat nesivadovauta privalomomis gairėmis, nurodytos aplinkybės visiškai neturi nieko bendro su įmonės veikla, pateikta informacija nėra tiksli ir neatitinka tikrovės, todėl sprendimas teisiniu požiūriu yra ydingas, o faktiniu – nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti pareiškėjams (užsieniečiui ir jo šeimos nariams) leidimus laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, nusprendė, jog atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, ir nustatęs, jog pareiškėjas F. S. neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, bei teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl įmonės veiklos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo jį naikinti skunde išdėstytais argumentais.
16. Nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjai apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog teismo sprendimas nėra motyvuotas, remtasi tik atsakovo teiginiais, nevertintos bei netinkamai vertintos faktinės bylos aplinkybės ir įrodymai.
17. Dėl argumento, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau šis straipsnis nėra aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į inter alia pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose Šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisės doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant visas bylos aplinkybes (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37801/97), 34 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91), 27 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91), 29 p. ir kt.).
18. Taip pat dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sutinka ir sprendžia, jog pareiškėjų apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjų skunde teismui nurodytų argumentų ir skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas remiantis tik atsakovo paaiškinimais, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Be to, pareiškėjai nenurodė ir nepagrindė, kodėl teismas nemotyvavo savo sprendimo skundą atmesti ir kokius konkrečiai jų argumentus pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, šiuo atveju teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjų skundas atmetamas. Ta aplinkybė, kad pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo.
21. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
22. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš naujo nekartoja pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei padarytų išvadų. Kolegijos vertinimu, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime pakankamai nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais teismo išvados yra grindžiamos. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, be to, pareiškėjai iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Todėl apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.
23. Teisėjų kolegija nesutinka ir su pareiškėjų teiginiu, jog teismas neatsižvelgė į visas aktualias faktines bylos aplinkybes, jų nepagrįstai nevertino. Pareiškėjų argumentai dėl to, kad jų skunduose išdėstytos ir aptartos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog jie atitinka įstatymo keliamus reikalavimus ir realiai užsiima nurodyta veikla, o teismas į tai nesigilino ir neatsižvelgė, yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.
24. Atsakydama į pareiškėjų argumentus dėl įmonės fiktyvumo ir pavojaus valstybės saugumui nebuvimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualios redakcijos UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi. Taigi, šioje teisės normoje yra įtvirtinti keli alternatyvūs atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindai ir, esant bent vienam iš jų, atsisakoma išduoti minėtą leidimą. Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas nustatė vieną iš UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įvardintų alternatyvių pagrindų, kuriems esant atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie įmonės veiklą, tačiau ne tai, kad ši įmonė yra fiktyvi), teisėjų kolegija dėl su įmonės fiktyvumu susijusių apeliacinio skundo argumentų nepasisako. Taip pat nepasisako ir dėl pavojaus valstybės saugumui, kadangi šis pagrindas nebuvo aktualus skundžiamam atsakovo sprendimui priimti.
25. Pažymėtina, jog šiuo atveju nėra nustatyta, kad pareiškėjai atsakovui pateikė dokumentus, kurie neatitinka tikrovės. Išvada dėl UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pagrindo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje buvimo padaryta įvertinus visumą byloje esančių duomenų – pareiškėjo F. S. pateiktus duomenis ir jo apklausų metu duotus paaiškinimus, UAB „Konovera“ veiklos patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, susijusias su įmonės buveine, jos veiklos adresu, darbuotojais, pačia veikla ir kitus, kurie patvirtino, kad UAB „Konovera“, kurios akcininku yra vienas iš pareiškėjų F.
S., realiai nevykdo veiklos pagal verslo planą, joje visą darbo laiką iš tikrųjų nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Be to, surinktų duomenų visuma patvirtino, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjų tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla, pareiškėjai siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti jų nelegalios migracijos grėsmė.
Taigi nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjai, pateikdami prašymą pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, t. y. kad atitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus dėl įmonės veiklos, siekdami formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą bei siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, dėl ko kyla nelegalios migracijos grėsmė.
Kolegijos nuomone, šis vertinimas teisingas, o atsakovo išvados pagrįstos ir motyvuotos, todėl nėra pagrindo su jomis nesutikti. Pridurtina, jog taip, kaip šiuo atveju, priešingai, nei nurodo pareiškėjai, nebuvo vertinami vien tik pareiškėjo F. S. paaiškinimai, duoti apklausų metu, ar jų ištraukos, taip negali būti vertinamas ir išimtinai tik pareiškėjo pateiktas UAB „Investicinis projektas“ 2017 m. gegužės 25 d. aiškinamasis raštas. Kaip minėta, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.
Todėl su tuo susiję pareiškėjų argumentai atmestini.
26. Pasisakydamas dėl kito skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo pagrindo – nelegalios migracijos grėsmės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi UTPĮ 19 straipsnio 10 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016) ir vertino, kad nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma, aplinkybės, susijusios su pareiškėjo paaiškinimais tiek apklausos metu, tiek ir skunde, patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos. Todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjų deklaratyvūs teiginiai, kad spręsti dėl nelegalios migracijos grėsmės šiuo atveju nėra pagrindo.
27. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjų F. S., F. S., F. S., F. S., F. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Dainius Raižys