A-822-2261-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-2261/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00872-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 6 206,42 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pripažinta prieštaravusia Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl bendrąja prasme darbdaviu laikytina ir Lietuvos valstybė, ir iš valstybės turi būti priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu prašė: 1) atsakovu į bylą įtraukti Lietuvos valstybę; 2) pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą; 3) patenkinus skundą, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nurodė, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, jis pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Atsakovas teigė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Pažymėjo, kad atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Be to, atsakovas manė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo, tiek kiek jie nebuvo įvykdyti, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymas, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tokiu atveju, jei atsakovas po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, mokėdamas darbo užmokestį, ir toliau taikytų VTĮ nuostatas pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teigė, kad pareiškėjas yra valstybės tarnautojas, o valstybės tarnybos santykiai – teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri atlieka darbdavio vaidmenį, todėl būtų tikslinga Lietuvos valstybę įtraukti atsakovu.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo nesumokėtą darbo užmokesčio dalį – 2 954,38 Lt. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - ir DK) 27 straipsnio 2 dalis), pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimo į teismą dienos. Pažymėjo, jog pareiškėjas yra praleidę DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą, todėl sumažino jam priteistiną sumą. Teismas taip pat pabrėžė, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė, nes valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą ir neturėjo pareigos pareiškėjui priskaičiuoti ir mokėti darbo užmokestį.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 28-31), kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinti jį ta dalimi, kuria nuspręsta sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, taip pat prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl priteistinos sumos – priteisti 6 206,42 Lt darbo užmokesčio nepriemokos dalį už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d.

Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atidėjo teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams, neatsižvelgė į teismo sprendimo priėmimo metu susiklosčiusias faktines aplinkybes. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties terminą. Teigia, jog senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo. Kita vertus, ieškinio senatis dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies negalėjo prasidėti anksčiau kaip 2009 m. sausio 1 d., kai atsakovas nutraukė savo neteisėtą veikimą. Nurodo, jog, remiantis DK 298 straipsniu, darbo užmokesčio nepriemoka jam turi būti priteista už trejų metų laikotarpį.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 36) nurodo, jog nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. ABTĮ 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčo (administracinės bylos) šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme neprašė taikyti senaties termino. Tai patvirtina atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą (b. l. 13-14) ir teismo posėdžio protokolas (b. l. 20). Nesant atsakovo prašymo, savo iniciatyva taikyti ieškinio senaties terminą teismas negalėjo. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 39, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias normas ir nepagrįstai pritaikė senaties terminą pareiškėjo reikalavimams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Vadovaujantis minėta nuostata, apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjui priteistina dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos taikymo neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Taikant DK 298 straipsnio nustatytas trejų metų ribos taisykles ir atsižvelgiant į pareiškėjo skunde išdėstytą reikalavimą priteisti jam nesumokėto darbo užmokesčio dalį bei į byloje esančius duomenis (pažymas) apie pareiškėjui neišmokėto atlyginimo dalį, priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius trejus metus, kuomet dėl VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos taikymo buvo neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Iš viso pareiškėjui priteistina 4 942,53 Lt (1 988,15 Lt + 1 889,86 Lt + 1 064,52 Lt = 4 942,53 Lt) neišmokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2006 m. pirmo ketvirčio iki 2008 m. ketvirto ketvirčio (b. l. 5).

Atkreiptinas dėmesys, jog toks priteisimas neprieštarauja DK 298 straipsniui, kuriame nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog prašymas atidėti sprendimo vykdymą dėl sunkios turtinės padėties turi būti pagrindžiamas įrodymais, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011). Įvertinusi atsakovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl sunkios jo turtinės padėties (b. l. 13-14), teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas pareiškėjui panaikinant teismo sprendimo vykdymo atidėjimą.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad pareiškėjo reikalavimai yra pagrįsti, iš esmės priėmė teisingą sprendimą, tačiau neteisingai taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės nuostatas ir nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimo rezoliucinės dalies pirmąją ir antrąją pastraipas pakeisti ir išdėstyti jas taip:

„Pareiškėjo V. P. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 4 942,53 Lt (keturi tūkstančiai devyni šimtai keturiasdešimt du litai penkiasdešimt trys centai) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo atmesti“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė