2021-03-24 Nr. AB-6001-3-62-3-01344-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-241-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01344-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas P. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN Kybartų sektoriuje ir neteisėtų pareigūnų veiksmų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriuje 2019 m. gegužės 22 d. l val. 30 min. nakties, pataisos įstaigos pareigūnai pažadino jį miegantį savo lovoje ir liepė eiti į kamerų tipo patalpas, kur jį užrakino ir nežmoniškomis sąlygomis laikė apie 13 valandų. Pareiškėjas jokio pažeidimo nepadarė, o pareigūnai jį neteisėtai perkėlė į kamerų tipo patalpas, persekiodami už kritiką. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto pažeidimo nekvestionuoja.

Pareiškėjo teigimu, kamerų tipo patalpos yra įrengtos negyvenamosios paskirties pastato cokoliniame aukšte. VĮ Registrų centro duomenimis, adresu J. B. g. 14, Kybartuose, kur įkurta Kybartų įkalinimo įstaiga, gyvenamosios paskirties pastatas yra tik vienas – tai nuteistųjų bendrabutis. Visi kiti pastatai yra negyvenamosios paskirties. Jo nuomone, pareigūnai tyčia ir sąmoningai perkėlė jį į negyvenamosios paskirties patalpas. Kybartų sektoriaus administracija šių patalpų neremontuoja, nevalo ir paviršių tinkamumo lengvam valymui neužtikrina, todėl jis buvo kalinimas purvinose ir tikriausiai niekada nevalytose kamerose.

Tokios sąlygos žemino jo žmogiškąjį orumą ir pažeidė jo teises. Vietoje lovų yra įrengti seni savadarbiai gultai, kurie yra nesaugūs sveikatai, nes konstrukcijos yra sulūžusios, paviršiai surūdiję ir tepa drabužius, kampai smailūs, sulūžusių konstrukcijų briaunos aštrios. Rūdys sugadino rūbus, jis ne kartą skaudžiai užsigavo į smailias sulūžusių konstrukcijų briaunas. Savadarbiai gultai yra dviaukščiai, tai pažeidė jo teisę į privatumą miego metu; atsižvelgiant į jo amžių, vertimas naudotis dviaukščiu gultu, laikytinas kankinimu.

Be to, savadarbiai gultai buvo įrengti statmenai sienai su langais, tarp gultų ir sienų nebuvo jokio tarpo, todėl buvo priverstas miegoti glausdamasis prie šaltos ir drėgnos sienos. Kamerų tipo patalpose jam nebuvo išduota patalynė, jam nebuvo tiekiamas maitinimas – jam nebuvo duoti nei pusryčiai, nei pietūs, motyvuojant tuo, kad jis neturėjo pasiėmęs savo indų ir įrankių. 2019 m. gegužės 22 d. 9.45 val. jam nebuvo leista nueiti į Sveikatos priežiūros skyrių pagal jo turimą išankstinį registracijos taloną, o iškviesti Sveikatos priežiūros skyriaus darbuotoją pareigūnai taip pat atsisakė.

Tokiu neteisėtu neveikimu pareigūnai sąmoningai kėlė grėsmę ne tik jo sveikatai, bet ir gyvybei.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad 2019 m. gegužės 22 d. apie 00:20 val. gyvenamosios zonos patikrinimo metu, kambaryje Nr. 221 Kybartų sektoriaus pareigūnai pastebėjo, jog pareiškėjas yra galimai apsvaigęs. Pareiškėjui buvo atliekamas apsvaigimo nustatymas, po kurio paaiškėjo, jog pareiškėjas vartojo alkoholį. Dėl šios aplinkybės pareiškėjas buvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų ir perkeltas į kamerų tipo patalpas 24 valandoms.

5. Kybartų sektorius pradėtas eksploatuoti 2006 m. birželio 15 d. Pareiškėjo teiginys, jog jis buvo apgyvendintas negyvenamosios paskirties patalpose, yra visiškai nepagrįstas. Kybartų sektoriuje esančios patalpos, sanitariniai mazgai, tualetai, ventiliaciniai įrenginiai yra įrengti tinkamai. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Drausmės grupės kameroms yra išduodamas vienas rinkinys valymo priemonių. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistai, tikrinę Kybartų sektoriaus švarą, jokių pažeidimų nenustatė. Kybartų sektoriuje remontas atliekamas nuolat. Kybartų sektorius nenaudoja savadarbių gultų kaip inventoriaus nuteistiesiems, metalines lovas keičia pagal poreikį, atlikus metinę turto inventorizaciją bei pagal nuteistųjų prašymus. Nė viename teisės akte nėra numatyta, kaip ir kokiu atstumu viena nuo kitos turi būti statomos lovos. Perkėlus pareiškėją į kamerų tipo patalpą, jam buvo atneštas čiužinys ir patalynė. Pareiškėjui maistas buvo siūlomas, tačiau jis atsisakė jį priimti. Nuteistiesiems, esantiems kamerų tipo patalpose, patiems rūpintis indais nereikia. Pareiškėjui nebuvo leista vykti į Sveikatos priežiūros tarnybos patalpas, nes jo turimas talonas buvo skirtas 2019 m. gegužės 22 d. 9:45 val., tačiau vakare pareiškėjui buvo suteikta galimybė atvykti į KPP Nr. 3, kur Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotoja dalina medikamentus. Šios galimybės pareiškėjas atsisakė.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje 2019 m. gegužės 22 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Marijampolės PN Kybartų sektoriaus pareigūnų veiksmų (neveikimo) bei kalėdamas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje kamerų tipo patalpoje 2019 m. gegužės 22 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl jo neteisėto izoliavimo, nurodė, kad pareigūnų G. S. ir E. B. 2019 m. gegužės 22 d. tarnybiniai pranešimai patvirtina, jog 2019 m. gegužės 22 d. 01:20 val. gyvenamosios zonos patikrinimo metu, kambaryje Nr. 221 Kybartų sektoriaus pareigūnai pastebėjo, jog pareiškėjas yra galimai apsvaigęs. Buvo nustatyta, jog pareiškėjas vartojo alkoholį (0,31 prom.) Alkoholio vartojimo fakto neneigia ir pats P. D.. Dėl šios aplinkybės 2019 m. gegužės 22 d. Kybartų pataisos namų vyriausiojo specialisto G. S. nutarimu Nr. 4/49-523 pareiškėjas buvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų ir perkeltas į kamerų tipo patalpas, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus. Už BVK 12 straipsnio 1 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies 3 punkto pažeidimus Marijampolės PN direktorius 2019 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 82/04K-193 pareiškėjui paskyrė nuobaudą – uždraudimą vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Pareiškėjas skunde neginčija jam paskirtos nuobaudos teisėtumo, tačiau teigė, kad pareigūnai jo atžvilgiu elgėsi neteisėtai, nes nebuvo poreikio jį izoliuoti. Teismas, remdamasis BVK 144 straipsnio nuostatomis, nurodė, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas 2019 m. gegužės 22 d. buvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų neteisėtai ir nepagrįstai. 2019 m. gegužės 22 d. nutarimas Nr. 4/49/523 priimtas kompetentingo subjekto, esant faktiniam pagrindui priimti tokį nutarimą – konstatavus pareiškėjo neblaivumo faktą. Pareiškėjas baudos izoliatoriuje buvo uždarytas ne ilgiau nei 24 val., t. y. nuo 2019 m. gegužės 22 d. 1.45 val. iki 2019 m. gegužės 22 d. 13.50 val. Teismo vertinimu, toks pareiškėjo izoliavimas nepažeidė įstatymo nuostatų (BVK 144 str.) ir neapribojo pareiškėjo laisvės daugiau nei nurodytomis aplinkybėmis buvo būtina.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jo laikymo negyvenamosios paskirties patalpose, nurodė, kad gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V‑908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurioje nurodyta, kad gyvenamoji patalpa – patalpa laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje laikomiems asmenims gyventi. Higienos normos 13 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, kad Kybartų sektoriuje esančios patalpos, sanitariniai mazgai, tualetai, ventiliaciniai įrenginiai yra įrengti pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), ir atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Marijampolės departamento atliktų patikrinimų aktuose taip pat nėra duomenų apie tai, kad nuteistieji Kybartų sektoriuje būtų laikomi negyvenamosiose patalpose. Be to, pažymėtina, kad Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 (toliau – ir Statybos reglamentas) „Statinių klasifikavimas“ III skirsnio „Negyvenamieji pastatai“ 7 punktas numato, jog negyvenamieji pastatai pagal paskirtį skirstomi į pogrupius, šio Statybos reglamento 7 straipsnio 16 dalis numato, jog yra specialiosios paskirties pastatai – pastatai skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai). Jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas ilgą laiką kamerose, kurios neskirtos apgyvendinimui, nepateikta. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Kybartų sektoriuje buvo laikomas negyvenamosiose patalpose ir dėl to jam galėjo kilti neturtinė žala.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl netvarkingos ir nešvarios kameros, pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 76.3 punkte numatyta, kad nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Higienos normos HN 134:2015 37 punkte numatyta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Taigi, teisės aktai įpareigoja pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo nurodytomis aplinkybėmis, kad Kybartų sektoriuje remontai atliekami nuolat; jie atliekami pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Aplinkybes, kad Kybartų sektoriuje kamerų tipo patalpose yra palaikoma švara, skirtos valymo priemonės, šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras ir valikliai, patalpos suremontuotos, įrenginiai techniškai tvarkingi, patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Marijampolės departamento patikrinimo aktai. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas šiuo atveju taip pat nenustatė pagrindo konstatuoti pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimą.

11. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nusiskundimus dėl nekokybiškų gultų, neišduotos patalynės ir minkštojo inventoriaus, nesuteikto maitinimo.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl nesudarytų sąlygų pasinaudoti medicininėmis paslaugomis, nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime pripažino, jog nurodytu laiku, pagal turimą taloną pareiškėjui nebuvo leista nuvykti pas sveikatos priežiūros specialistą. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas turėjo išankstinį registracijos taloną atvykti konsultacijai į Sveikatos priežiūros tarnybą 2019 m. gegužės 22 d. 9.45 val., tačiau nurodytu laiku konsultacijai neatvyko. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad BVK 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato nuteistųjų teisę gauti medicininę pagalbą. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 732 punkte, be kita ko, nustatyta, kad iš kamerų nuteistieji išleidžiami pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku). Teismas įvertino, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriaus pareigūnai elgėsi nepakankamai rūpestingai ir nevykdė teisės aktuose nustatytų reikalavimų išleisti pareiškėją pas sveikatos priežiūros specialistą 2019 m. gegužės 22 d. 9.45 val. (sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku), taigi savo neveikimu pažeidė pareiškėjo teisę į medicininės pagalbos suteikimą (BVK 11 str. 1 d. 3 p.).

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Teismas, įvertinęs nustatytą pažeidimą, taip pat tai, kad pažeidimas buvo vienkartinis, nurodė, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jam būtų užtikrinta nustatytu laiku apsilankymas pas specialistą, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

15. Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

16. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, tai, kad pažeidimas buvo vienkartinis, nenustatęs, kad dėl minėto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, pablogėjusi jo sveikatos būklė, būtų patyręs išgyvenimų, sukrėtimų, sveikatos sužalojimų, kurie būtų lėmę tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į galimybę pasinaudoti medicinine pagalba pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į galimybę pasinaudoti medicinine pagalba, o tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui.

18. Pirmosios instancijos teismas sprendime neteisingai nustatė, kad pareiškėjas teigė nepadaręs pažeidimo, nes iš tiesų pareiškėjas pripažino išgėręs alkoholio, nes jam labai skaudėjo (duomenys neskelbtini), bet neturėjo jokių vaistų skausmui numalšinti. Pareiškėjui nereikalingas deklaratyvus konstatavimas, kad jo teisės buvo pažeistos, jam yra reikalingas efektyvus jo teisių gynimas. Dėl tokio teismo sprendimo pareiškėjas pasijuto pažemintas. Įstatymuose nėra nustatyta, kad asmens teisės gali būti apgintos pažeidimo pripažinimu, todėl jam turėjo būti priteistas žalos atlyginimas pinigais.

19. Teismas nepagrįstai nustatė, kad jis buvo teisėtai izoliuotas. Iš tiesų izoliavimas yra galimas tik tokiu atveju, kai kitomis priemonėmis negalima užkirsti kelio šiurkščiam teisės pažeidimui. Šiuo atveju pareiškėjas buvo pažadintas (miegojo darbotvarkėje nustatytu metu), todėl jokio šiurkštaus teisės pažeidimo nevykdė.

20. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo teiginiais, kad jis buvo apgyvendintas gyvenamosios paskirties patalpose (tokia gyvenamųjų patalpų paskirtis turi būti nustatyta VĮ Registrų centre), nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo gyvenamąją vietą (tokia pareiga nenustatyta įstatyme), jo teisės buvo suvaržytos pagrįstai. Taip pat su įrodinėjimo pareigos paskirstymu – nors atsakovo atstovas neigia pažeidęs pareiškėjo teises, tačiau jis tai turėjo ir įrodyti.

21. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo Marijampolės PN Kybartų sektoriuje 2019 m. gegužės 22 d. sąlygų neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo priteisimo.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės PN Kybartų sektoriuje sąlygas 2019 m. gegužės 22 d. (pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos pasinaudoti medicininėmis paslaugomis), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai nustatė, jog jis teigė nepadaręs jokio pažeidimo, ir nepagrįstai nustatė, kad jis buvo teisėtai izoliuotas; pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, kad jis buvo apgyvendintas gyvenamosios paskirties patalpose, nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo gyvenamąją vietą, jo teisės buvo suvaržytos pagrįstai, atsakovo atstovas įrodė nepažeidęs pareiškėjo teisių; jam nereikalingas deklaratyvus konstatavimas, kad jo teisės buvo pažeistos, o yra reikalingas efektyvus jo teisių gynimas.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad atsakovo atstovas ar jo pareigūnai ginčo laikotarpiu neatliko daugelio pareiškėjo skunde nurodytų neteisėtų veiksmų (neveikimo), su kurių vertinimu pareiškėjas nesutinka apeliaciniame skunde ir dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė neturtinę žalą, t. y. dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su tuo, kad jis buvo neteisėtai izoliuotas, jis buvo apgyvendintas negyvenamosios paskirties patalpose, jis privalėjo tvarkyti ir prižiūrėti savo gyvenamąją vietą. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, kad atsakovo atstovas neteisėtai nesudarė pareiškėjui galimybės pasinaudoti medicininėmis paslaugomis, kas buvo pripažinta pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas nevykdymu, turėjusiu įtakos minėtų sąlygų bloginimui. Taip pat nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai nenustatė pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais. Tai reiškia, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos šiuo aspektu buvo netinkamos, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtus veiksmus; taip pat teismas nustatė ir tai, kad pareiškėjas dėl to patyrė tam tikrą neturtinę žalą, kuri kompensuotina teisės pažeidimo pripažinimu, kas šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo teisų pažeidimą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsakovo atstovo nesutikimo su pareiškėjo skundu argumentus, taip pat išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių.

28. Teisėjų kolegija, vengdama motyvų kartojimo, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų neperrašo, tačiau pasisako dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų.

29. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, t. y. kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai nustatė, jog jis teigė nepadaręs jokio pažeidimo, teismas minėtame sprendime konstatavo, kad „pareiškėjas skunde neginčija jam paskirtos nuobaudos teisėtumo, tačiau teigia, kad pareigūnai jo atžvilgiu elgėsi neteisėtai, nes nebuvo poreikio jį izoliuoti“.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto nesutikimo su teismo sprendimo išvadomis dėl to, kad, teismo vertinimu, jis buvo izoliuotas teisėtai, argumentus. Pareiškėjo teigimu, jis neteisėtai buvo izoliuotas nakties metu, be to, jis nepadarė jokio šiurkštaus teisėtvarkos pažeidimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, kad BVK (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. balandžio 3 d. iki 2019 m. liepos 6 d.) 144 straipsnyje nustatyta, kad kai kitomis priemonėmis negalima užkirsti kelio šiurkščiam teisėtvarkos pažeidimui ir būtina pažeidimą padariusį nuteistąjį, <...>, laikinai, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno, izoliuoti, jis gali būti laikinai perkeltas į kamerų tipo patalpas; toks nuteistojo laikinas izoliavimas galimas tik iki pataisos įstaigos direktoriaus ar jį pavaduojančio pareigūno atvykimo į pataisos įstaigą, bet ne ilgiau kaip dvidešimt keturioms valandoms, ir nelaikomas nuobauda. <...>.

BVK 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos; o 2 dalies 3 punkte – laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama <...> vartoti alkoholinius gėrimus <...>. Teisėjų kolegija pažymi, kad BVK 144 straipsnyje įtvirtintoje teisės normoje bei kituose nuteistųjų teisinę padėtį reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta draudimo taikyti nuteistojo laikiną izoliaciją ar išleisti jį iš laikinos izoliacijos nakties metu, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

Be to, iš Marijampolės PN Kybartų sektoriaus vyriausiojo specialisto 2019 m. gegužės 22 d. nutarimo Nr. 4/49-523 „Dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus“ (b. l. 46–47) ir Marijampolės PN direktoriaus 2019 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. 82/04K-193 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (b. l.

50) matyti, kad pareiškėjas buvo laikinai izoliuotas, o vėliau jam dėl to buvo paskirta drausminė nuobauda, nes pareiškėjas vartojo alkoholį. Pareiškėjas šioje byloje nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių jo izoliavimas turėtų būti pripažintas neteisėtu, t. y. nenurodo aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad jis buvo izoliuotas, nors padarė jokio pažeidimo, taip pat, kad pareiškėjas ginčijo jam paskirtą drausminę nuobaudą, ji buvo panaikinta ir pan. Iš to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu aspektu pagrįstai nenustatė jokių atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad jis buvo apgyvendintas gyvenamosios paskirties patalpose, nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo gyvenamąją vietą, jo teisės buvo suvaržytos pagrįstai, atsakovo atstovas įrodė nepažeidęs pareiškėjo teisių. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiais aspektais teisingai ir išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Prieš tai nurodyti pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, abstraktūs, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jam nereikalingas deklaratyvus konstatavimas, jog jo teisės buvo pažeistos, o yra reikalingas efektyvus jo teisių gynimas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2151-556/2020; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-81-602/2021; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-97-1062/2021; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-113-520/2021; kt.). Paprastai esant tik nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018; 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018; ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos pasinaudoti medicininėmis paslaugomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog šiuo atveju pareiškėjo pažeista teisė bus pakankamai apginta pripažinus jo teisės pažeidimą – minėtas pažeidimas buvo vienkartinis, nulemtas pareiškėjo izoliacijos, tos pačios dienos vakare pareiškėjui buvo pasiūlyta apsilankyti pas gydytoją, tačiau jis atsisakė.

33. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius