P-492-116-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P492-116/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02376-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.8; 80.11 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vilvatėja“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-3411/2011 pagal pareiškėjų T. S. ir V. Ž. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Vilvatėja“) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjos T. S. ir V. Ž. kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–6), prašydamos: 1) pripažinti nepagrįstu ir panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2010 m. balandžio 30 d. atsisakymą suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypus ginčo teritorijose Nr. A51-9491 (2.14.2.12-MP8); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) 2010 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. 3B-(7.5)-S,Ž-533-774; 3) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ginčo teritorijose suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypus prie Fabijoniškių ir Gelvonų gatvių sankirtos ir žemės sklypą prie Gelvonų gatvės, buvusio savininko A. R. iki nacionalizacijos turėtoje žemėje, pridėtoje suvestinio skaitmeninio žemėlapio ištraukoje pažymėtus žalia spalva ir skaičiais Nr. 1 ir Nr. 2, ir atlikti kitus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte priskirtus veiksmus.

2011 m. vasario 8 d. pareiškėjos teismui pateikė rašytinį atsisakymą nuo reikalavimo įpareigoti Administracijos direktorių suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypą prie Gelvonų gatvės, buvusio savininko A. R. iki nacionalizacijos turėtoje žemėje, pridėtoje suvestinio skaitmeninio žemėlapio ištraukoje pažymėtą žalia spalva ir skaičiumi Nr. 2 (t. I, b. l. 130).

Pareiškėjos skunde nurodė, kad Administracijos veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui ir 12 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Pažymėjo, kad turgavietės įrengimas nepriskirtinas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatytiems atvejams, kada žemė išperkama iš piliečių, nėra savivaldybės tarybos sprendimo pripažinti objekto svarbą bendruomenei. Pažymėjo, kad magistraliniai inžineriniai tinklai, kurie yra ginčo sklype, taip pat nėra pagrindas priskirti žemę išperkamai žemei. Tokį priskyrimą lemia esminis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei, kurio buvimas turi būti aiškiai išreikštas tam tikros teritorijos detaliojo plano nuorodose. Teigė, kad ginčo vietoje nėra patvirtintų detaliųjų planų, nėra duomenų, kad atliekamos ar bus atliekamos planavimo procedūros, taigi tai reiškia, jog žemė yra laisva ir grąžinama natūra.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjų skundą (t. II, b. l. 28–30) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog 2003 m. rugsėjo 11 d. atliko A. R. turėtos žemėvaldos ribų kartografiją, medžiaga pateikta Administracijos direktoriui, prašant nustatyti, ar ši žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžinama, o esant tokiai galimybei suformuoti žemės sklypų ribas, nustatyti naudojimo sąlygas ir apribojimus, organizuoti sklypų kadastrinius matavimus, parengti ir patvirtinti sklypų planus. Vilniaus miesto meras 2004 m. gegužės 6 d. raštu informavo, kad A. R. iki nacionalizacijos turėta žemė ties Gelvonų g. priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užstatyta gyvenamosios, gamybinės, administracinės ir kito paskirties statiniais bei patenka į Gelvonų ir Fabijoniškių gatvių teritorijas. Žemėtvarkos skyrius 2008 m. vasario 19 d. pakartotinai kreipėsi į Administracijos direktorių dėl natūra grąžintinų sklypų suformavimo minėto savininko žemėvaldoje. Tarnybos 2010 m. liepos 16 d. raštu buvo atsakyta pareiškėjoms į jų klausimus. Pabrėžė, jog pareiškėjos nepagrindžia šio rašto panaikinimo pagrindo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjų skundą (t. II, b. l. 32–36) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčijamas Administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 30 d. raštas Nr. A51-9491 (2.14.2.12-MP8) nėra administracinis sprendimas, šiuo raštu atsakyta į pareiškėjų 2010 m. kovo 31 d. prašymą, pateikiant informaciją. Paaiškino, jog vertinant, ar pareiškėjų nurodytoje teritorijoje yra laisvos žemės, kurioje galėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės į žemę natūra, privalo būti vadovaujamasi Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu bei 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka) 70 punktu. Pažymėjo, kad sutartis su UAB „Vilvatėja“ nenutraukta, yra galiojanti, nuo 2000 m. gruodžio 13 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu ginčo teritorijoje įrengiami ir funkcionavo statiniai ir pastatai, skirti aptarnauti gyventojus. Aiškino, kad visuomenės poreikis yra išreikštas specialiajame plane. Nurodė, jog patvirtintas detalusis planas nėra esminė sąlyga, nustatant, ar žemė gali būti priskirtina valstybės išperkamai žemei.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vilvatėja“ atsiliepimu į pareiškėjų skundą (t. I, b. l. 161–167) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjų UAB „Vilvatėja“ naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčo žemė nėra laisva, nes šioje vietoje yra pastatytas statinys – turgavietė, ją sudaro kompleksas statinių ir įrenginių. Teritorijos specialiajame plane prekyvietės paviljonų žemė aiškiai pažymėta kaip užstatyta teritorija, nurodytas užstatymo aukštis, likusi teritorijos dalis pažymėta kaip inžinerinių tinklų koridorius.

Atkūrimo įstatymas nenumato išimčių laikiniems statiniams ar statiniams, neįregistruotiems nekilnojamojo turto registre. Be to, ginčo žemė negrąžintina ir dėl to, kad yra valstybės išperkama dėl jai egzistuojančio konkretaus ir pagrįsto visuomenės poreikio. Nors teritorijos detaliojo plano nėra, bet pagal teismų praktiką gali būti remiamasi ir specialiuoju planu, kuris šiuo atveju patvirtintas 2001 m. balandžio 9 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 799V. Šiame plane ginčo teritorija pažymėta kaip užimta prekyvietės statiniams eksploatuoti reikalinga žemė, taip pat užimta infrastruktūros objektų, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, naudojama aukštos įtampos elektros linijoms tiesti.

Prekyvietės įrengimo ir eksploatavimo ginčo teritorijoje tikslas nėra vien komercinis, bet susijęs ir su visuomeniniu aspektu – skatina verslo plėtrą, naujų darbo vietų atsiradimą, kuria infrastruktūrą gyventojų aptarnavimui. Nurodytos aplinkybės atspindi pakankamai nemažos visuomenės dalies pagrįstą ir konkretų interesą šiai žemei. Įmonės ataskaita patvirtina, kad UAB „Vilvatėja“ turgavietės eksploatavimui yra perleidusi prekybininkams 105 vienetų prekybos paviljonų, veikla prekyvietėje vykdoma. Pažymėjo, jog 1991 m. gegužės 10 d.

Lietuvos valstybės archyvo pažymėjime nurodyta, kad A. R. 1939 m. yra turėjęs 3,27 ha žemės, jokio žemės sklypų plano nėra. Sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akte užfiksuota, kad 1938 m. planuose toje vietoje pavaizduotų žemės sklypų plotas yra 4,2910 ha. Taigi nuo 1938 m., kai buvo pažymėtos sklypo ribos, iki 1939 m., kai užfiksuotas A. R. nuosavybės teise turimas žemės plotas, sklypų plotas pasikeitė, todėl remtis 1938 m. planais nėra pagrindo. Pažymėjo, kad Šeškinės kalno kaimas yra laikomas rėžiniu, rėžiniame kaime žemė jos buvusiems savininkams nėra atkuriama konkrečioje iki nacionalizacijos turėtoje vietoje, nuosavybės teisės atkuriamos visiems kaimo pretendentams bendroje dalinėje nuosavybėje į visą laisvą kaimo žemės plotą, proporcingai iki nacionalizacijos turėtam šiame kaime.

Faktas, kad savininko žemės sklypo konfigūracija neatitinka rėžio kriterijų, neturi reikšmės, jei žemės sklypas buvo rėžiniame kaime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-08/2004).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu (t. II, b. l. 87-96): 1) bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypą prie Gelvonų gatvės, buvusio savininko A. R. iki nacionalizacijos turėtoje žemėje, pridėtoje suvestinio skaitmeninio žemėlapio ištraukoje pažymėtą žalia spalva ir skaičiumi Nr. 2, nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 3 punkto pagrindu; 2) įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją vykdyti Tvarkos 106 punktą ir per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui natūra į A. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę, esančią prie Fabijoniškių ir Gelvonų gatvių sankirtos (Fabijoniškių g. 50A), Vilniuje, suvestinio skaitmeninio žemėlapio ištraukoje pažymėtą žalia spalva ir skaičiumi Nr. 1, kuri yra laisva (neužstatyta), bei organizuoti jos kadastrinius matavimus (nustatant žemės sklypo ribų posūkio taškus ir riboženklių koordinates valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje) ir atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus patvirtinti parengtą žemės sklypo planą; pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“; nustatyti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį; pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo; 3) kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu, Tvarkos 106 punktu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A7-276/2004 ir nurodė, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad žemės sklypas, esantis ties Fabijoniškių ir Gelvonų g. sankirta, Vilniuje, yra nurodytas detaliajame plane, todėl nėra įstatyminio pagrindo daryti išvados, jog ginčo žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčo žemės sklypo detalusis planas nepatvirtintas, t. y. nėra šios nei kitų įstatyme nustatytų formalių pagrindų, kuriems esant žemė gali būti priskirta valstybės išperkamai bei atsižvelgęs į tai, kad sklype įrengti laikinieji statiniai, skirti eksploatuoti turgavietei, tačiau prekyba realiai nevyksta suplanuota apimtimi, konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog žemės sklypas nagrinėjamu atveju turi visuomenės poreikį ir negalima atkurti nuosavybės teisių į žemę natūra. Nurodė, jog vien tik specialiuoju planu nustatyta teritorijos paskirtis – turgavietė, nesant kitų duomenų, atsižvelgus į faktinę situaciją, nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad visuomenės interesai yra aiškiai išreikšti. Teismas atmetė trečiojo suinteresuoto asmens argumentus dėl buvusio savininko žemės buvimo vietos bei dydžio.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vilvatėja“ apeliacinius skundus atmetė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog nėra pagrindo daryti išvados, jog žemės sklypas byloje nagrinėjamu atveju turi visuomenės poreikį ir negalima atkurti nuosavybės teisių natūra. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-276/04; Administracinių teismų praktika, 2004, Nr. 5, p. 151–177, administracinė byla Nr. A11–263/03, Administracinių teismų praktika, 2005, Nr. 8, p. 497, 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-305/201, administracinė byla Nr. A502-927/2008) ir pažymėjo, kad vertinant konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes privalo būti įvertinta, ar joje analizuojamu atveju yra konkrečiai ir aiškiai išreikštas visuomenės interesas, kurio nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra.

Teismas atmetė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo argumentą, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik ta faktine aplinkybe, kad konkretus ir aiškus visuomenės interesas nėra išreikštas detaliajame plane, kitų aplinkybių nevertino, o byloje esantys įrodymai aiškiai patvirtina esant viešąjį interesą. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vien tik specialiuoju planu nustatyta teritorijos paskirtis, įvertinus faktines šios bylos aplinkybes, nesudaro pagrindo teigti, jog visuomenės interesas yra aiškiai ir konkrečiai išreikštas.

Teismas vertino, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar yra aiškiai išreikštas visuomenės poreikis, kuris negalėtų būti patenkintas kitais būdais, pagrįstai kaip į reikšmingas aplinkybes atsižvelgė į tai, kad ginčo teritorijoje eksploatuojami laikini statiniai, pati prekyvietė, Vilniaus miesto savivaldybės manymu, nėra tinkamai prižiūrima ir eksploatuojama, teritorija mažai lankoma, prekyba nevykdoma, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai ir ataskaitos rodo, kad prekybos mastas yra nedidelis (iš 343 paviljonų prekiaujama 21).

Pažymėjo, kad iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad 2001 m. gruodžio 13 d. sutartis su UAB „Vilvatėja“ sudaryta aiškiai apibrėžtam terminui (iki 2015 m. gruodžio 13 d., UAB „Vilvatėja“ atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad prekyvietėje esantys statiniai yra laikini ir neregistruoti. Pažymėjo, kad nors sutartis tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilvatėja“ buvo sudaryta 2001 m. gruodžio 13 d., UAB „Vilvatėja“ 2011 m. sausio 13 d. prašyme nurodo, kad įmonė dar tik planuoja investicijas į tinkamą prekyvietės įrengimą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė argumentų ir įrodymų, jog tokios prekyvietės buvimas šioje teritorijoje yra aiškiai reikšmingas visuomenei (pvz., kad protingu atstumu šioje miesto dalyje nėra kitų panašių prekyviečių ar netoli esančios prekyvietės nepatenkina visuomenės poreikių), o pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės dėl nedidelio prekybos masto patvirtina išvadą, kad aiškiai išreikšto visuomenės poreikio buvimas šioje byloje nėra įrodytas. Teisėjų kolegija dėmesį atkreipė ir į nenuoseklią atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos poziciją byloje vertinamu klausimu, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žemės sklypų tvarkymo ir planavimo komisija ne kartą buvo pritarusi sklypo formavimui siekiant atkurti pareiškėjų nuosavybės teises natūra, su pareiškėjomis buvo derinamas klausimas dėl visų įsipareigojimų, susijusių su laikinų statinių iškėlimu, prisiėmimo, o pareiškėjos sutiko prisiimti visus su tuo susijusius įsipareigojimus.

Įvertinusi aptartas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje ginčo žemei nėra įrodytas aiškus ir konkretus visuomenės poreikis, kuris užkirstų kelią natūra atkurti nuosavybės teises pareiškėjoms, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad sklypui Nr. 1 priklausanti žemė laikytina valstybės išperkama Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad UAB „Vilvatėja“ pateikta ataskaita nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog teiginys dėl minėtų paviljonų perleidimo yra pagrįstas. Taip pat akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu atsakovą įpareigojo tik suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, todėl jis savaime jokių teisinių padarinių paviljonų savininkams ir nuomininkams nesukurtų. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos 2011 m. kovo 9 d. sutikimu sutiko, teismui konstatavus, jog Vilniaus miesto savivaldybė su UAB „Vilvatėja“ sutartį nutraukė neteisėtai, leisti pastarajai įmonei eksploatuoti statinius, kol baigsis minėtos sutarties galiojimo terminas, t. y. iki 2015 m. gruodžio 13 d. Teismas pažymėjo, kad toks sutikimas apimtų ir minėtų asmenų teisę eksploatuoti aptariamus statinius. Teismas atmetė UAB „Vilvatėja“ argumentus dėl turėto ir nacionalizuoto žemės sklypo buvimo vietos ir jo ribų. Pažymėjo, kad tai, jog trečiasis suinteresuotas asmuo abejoja liudytojų parodymais ar į bylą pateiktais dokumentais, savaime nesudaro pagrindo traktuoti juos kaip nepagrįstus ir abejoti kartografijos pagrįstumu. Akcentavo, kad UAB „Vilvatėja“ nepateikė įrodymų, pagrindžiančių apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjų nurodomas žemės sklypas priklausė rėžiniam Šeškinės kalno kaimui, o pateikta bendra informacija apie rėžinius kaimus Vilniaus mieste teiginio, kad byloje aptariamas žemės sklypas Nr. 1 priklausė Šeškinės kalno rėžiniam kaimui, nepatvirtina. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmetė ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vilvatėja“ argumentą dėl netinkamo atsakovo.

IV. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vilvatėja“ 2012 m. kovo 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje. Taip pat prašo atnaujinus procesą sustabdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. teismo sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutarties vykdymą kol bus iš naujo išnagrinėta byla.

Prašymą grindžia tokiais argumentais:

1. Teigia, kad sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų (ABTĮ 153 str. 2 d. 7 p.). Paaiškina, kad iki 2011 m. kovo 31 d. UAB „Vilvatėja“ kitiems asmenims yra perleidusi nuosavybėn bei naudojimui 105 turgavietėje esančius prekybos paviljonus. Nurodo, kad pareiškėjoms palankus teismo sprendimas, pagal kurį joms būtų suformuotas grąžinimui natūra žemės sklypas su jame esančiais tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba išsinuomotais paviljonais, turės šiems asmenims neigiamų teisinių pasekmių. Todėl mano, kad būtina atnaujinti procesą ir sudaryti galimybę šioje byloje dalyvauti paviljonų savininkams ir nuomininkams.

2. Mano, kad yra pagrindas atnaujinti procesą šioje byloje ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Paaiškina, kad netinkamai aiškindamas ir taikydamas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei Tvarkos 106 punkto nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paneigė pagrindo laikyti ginčo žemę valstybės išperkama ir negrąžintina natūra buvimą, taip pat ignoravo įrodymų apie reikalaujamos suformuoti žemės vietą ir ribas nepakankamumą, todėl negalėjo taikyti teisės normų dėl žemės suformavimo pareiškėjoms.

Nurodo, kad protingai ir sistemiškai taikant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad galiojančios kitų įstatymų normos ne visais atvejais nustato detaliojo plano rengimo privalomumą. Teigia, kad visuomeninį poreikį ginčo teritorijai atspindintis specialusis planas yra teisėtas ir pakankamas pagrindas taikyti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nesivadovaujant nuostata dėl patvirtinto detaliojo plano buvimo (jo paprasčiausiai nereikia). Todėl šiuo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo protingai taikyti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nesureikšmindamas detaliojo plano nebuvimo.

Akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavusi pozicija šiuo aspektu vadovautis ne vien detaliaisiais planais, o ir kitais teritorijų planavimo dokumentais (2005 m. lapkričio 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo patvirtintos Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijos). Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo labiau sutelkti dėmesį į pačių objektų, esančių ginčo teritorijoje, atitikimą Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytiems požymiams.

Pažymi, kad turgavietė bei žemė, kurią ji užima, skirta bendroms gyventojų reikmėms. Nurodo, kad pagal sutartį su savivaldybe įgyvendinamas prekyvietės įrengimo ir eksploatavimo ginčo teritorijoje tikslas nėra vien komercinis, o susijęs su visuomeniniu poreikiu. Taip pat pažymi, kad žemė priskirtina valstybės išperkamai ir dėl tos priežasties, jog specialiajame plane pažymėta teritorija yra naudojama aukštos įtampos elektros linijoms tiesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Tvarkos 106 punkto normas, reglamentuojančias tik iki nacionalizacijos turėtos žemės grąžinimą natūra turėtoje vietoje bei turėtose ribose, nes byloje esantys įrodymai kėlė pagrįstas abejones dėl pareiškėjų prašomos formuotis žemės sklypo Nr. 1 buvimo vietos ir ribų.

Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik liudytojų parodymais dėl žemės vietos, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vien remiantis liudytojų parodymais atliktas žemės sklypo ribų nustatymas vertinamas kaip nepakankamas ribų įrodymas (2004 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-08-04). Taip pat akcentuoja, kad pareiškėjų nurodomas buvęs savininkas A. R. žemės turėjo rėžiniame Šeškinės kalno kaime, vadinasi jam taip pat turi būti taikoma nuosavybės teisių atkūrimo rėžiniame kaime tvarka, todėl pretenduoti į sklypo Nr. 1 grąžinimą turėtoje vietoje pareiškėjos neturėjo jokios teisės.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Prašymas atmestinas, procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Proceso atnaujinimo pagrindai išvardinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardintų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašymu dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 bei 10 punktų pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujintas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad šis pagrindas skirtas užtikrinti vieną pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisę būti išklausytam, todėl šiuo pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-224/2011). Nagrinėjamu atveju aptariamu pagrindu procesą byloje prašo atnaujinti UAB „Vilvatėja“, kuri šioje administracinėje byloje dalyvavo trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, tuo tarpu prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyti asmenys, kurių teisėms bei pareigoms, UAB „Vilvatėja“ nuomone, priimtas teismo sprendimas daro įtaka (paviljonų savininkai ir nuomininkai) dėl proceso atnaujinimo į teismą nesikreipė. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu nėra.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-117/2009).

Prašyme dėl proceso atnaujinimo trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog buvo netinkamai pritaikytos ir išaiškintos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei Tvarkos 106 punkto nuostatos.

Pareiškėjai teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo protingai taikyti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nesureikšmindamas detaliojo plano nebuvimo, nes galiojančios kitų įstatymų normos ne visais atvejais nustato detaliojo plano rengimo privalomumą.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutarties turinio matyti, kad aiškindamas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2004 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-276/04, administracinė byla Nr. A11–263/03, administracinė byla Nr. A502-927/2008).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2004 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A7–276–04, aiškindama Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas suformulavo taisyklę, kad detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta), jeigu savivaldybės institucija atlieka teritorijų planavimo procedūras, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliuoju planu bus priskirta įstatyme numatytiems objektams (publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“, 2004, Nr. 5, p. 151–177).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. kovo 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A11-263-03 išaiškino, kad jeigu yra požymių, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardytas minėto Įstatymo 12 straipsnio 3 punkte (publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“, 2003, Nr. 4, p. 278–290).

2008 m. birželio 13 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A502-927/2008) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra nurodžiusi, kad norint žemę priskirti valstybės išperkamai, būtina nustatyti tokių faktinių aplinkybių visumą: 1) yra visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti; 2) ar tie visuomenės interesai ar jo dalies interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti ir 3) ar tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra.

Nurodytais išaiškinimais Lietuvos vyriausiais administracinis teismas vadovaujasi nagrinėdamas administracines bylas, kuriose taikomos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos (žr. pvz., administracinė byla Nr. A438-276/2011, administracinė byla Nr. A444-951/2011, administracinė byla Nr. A858-3399/2011, administracinė byla Nr. A858-2787/2011, administracinė byla Nr. A492-15/2012, administracinė byla Nr. A492-322/2012, administracinė byla Nr. A525-1674/2012, administracinė byla Nr. A525-1694/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytose nutartyse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktos taisyklės iš esmės sutampa su trečiojo suinteresuoto asmens prašyme pateiktu aptariamos teisės normos aiškinimu – kad turi būti vertinamas ne tik detaliojo plano buvimas, tačiau ir tiriamas visuomenės intereso buvimas.

Teisėjų kolegija nustatė, kad priimdamas 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį apeliacinės instancijos teismas vadovavosi nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, atsižvelgė į tai, kad ginčo teritorijai nėra patvirtintas detalusis planas, tačiau kartu vertino byloje surinktų įrodymų visumą dėl visuomenės intereso buvimo ir padarė išvadą, kad atsakovas nepateikė argumentų ir įrodymų, jog prekyvietės buvimas ginčo teritorijoje yra aiškiai reikšmingas visuomenei (pvz., kad protingu atstumu šioje miesto dalyje nėra kitų panašių prekyviečių ar netoli esančios prekyvietės nepatenkina visuomenės poreikių), o aplinkybės dėl nedidelio prekybos masto patvirtina išvadą, kad aiškiai išreikšto visuomenės poreikio buvimas šioje byloje nėra įrodytas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų nenustatė, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas būtų išaiškintas ir pritaikytas netinkamai, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo kitais prašyme nurodomais argumentais dėl netinkamo Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei Tvarkos 106 punkto nuostatų pritaikymo, iš esmės kelia faktinių aplinkybių bei įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimą (pvz. byloje esantys įrodymai kėlė pagrįstas abejones dėl pareiškėjų prašomos formuotis žemės sklypo Nr. 1 buvimo vietos ir ribų; A. R. žemės turėjo rėžiniame Šeškinės kalno kaime ir kt.). Teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A858-3411/2011 neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vilvatėja“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. A858-3411/2011 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys Virgilijus Valančius Virginija Volskienė