2021-04-21 Nr. AB-8355-3-61-3-04186-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2891-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04186-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. L. (I. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. L. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Kontrolės skyriaus 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (15/5-9)4U-721 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui I. L. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V-899/V-330 patvirtintame Vizos išdavimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas) nustatyta tvarka kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ambasada) dėl nacionalinės daugkartinės vizos (toliau – ir viza) išdavimo. Pagrindas gauti vizą – ketinimas atvykti į Lietuvos Respubliką dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Fulten“ (toliau – ir Bendrovė), turint profesiją, kuri yra įtraukta į Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. spalio 21 d. Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) priėmė sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“ Nr. (65.5.7.8.)-850 (toliau – Ambasados sprendimas), kuriame nusprendė I. L. atsisakyti išduoti vizą. Minėtame sprendime nurodyta, kad atsisakymo išduoti vizą priežastys: užsienietis neatitinka Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamente (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – Šengeno sienų kodeksas) nustatytų atvykimo sąlygų (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas); užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo reiškiamų pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas); užsienietis nepateikia leidimo dirbti, kai jį būtina turėti (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Pareiškėjo teigimu, kokios konkrečios priežastys lėmė vizos neišdavimą, Ambasados sprendime nėra nurodyta ir jos I. L. nėra žinomos, tačiau šio sprendimo pareiškėjas neskundė.

4. I. L. nurodė, kad 2020 m. gruodžio 4 d. gyvenamosios vietos adresu pašto dėžutėje rado Migracijos departamento atsiųstą 2020 m. lapkričio 6 d. pranešimą Nr. (15/5-9) 10K-28530 „Dėl priimto sprendimo“ (toliau – Pranešimas), kuriame buvo nurodyta, jog jo atžvilgiu atsakovas priėmė Sprendimą, tačiau šio sprendimo kartu su Pranešimu pareiškėjas negavo. I. L. pažymėjo, kad Pranešime buvo nurodytas tik Sprendimo priėmimo teisinis pagrindas ir išdėstyta jo rezoliucinė dalis.

5. Pareiškėjas su Sprendimu nesutiko ir teigė, kad jis suvaržo jo teises bei yra neproporcingas. Pažymėjo, kad nei Įstatymo, nei Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Tvarka), nei 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) nuostatos neįtvirtina besąlyginio draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir automatinio užsieniečio duomenų įrašymo į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C. SIS) įvedimą tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti daugkartinę nacionalinę Lietuvos Respublikos vizą. Teigė, kad priimant tokio pobūdžio sprendimus, turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečio atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.

6. Pacitavęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 4, 5, 8, 9.6, 12 ir 15 punktų nuostatas, I. L. pažymėjo, kad Ambasados sprendimas, kuriuo jam buvo atsisakyta išduoti nacionalinę daugkartinę vizą, buvo priimtas 2020 m. spalio 21 d., o Sprendimas, kurio remiantis pareiškėjui buvo nustatytas draudimo atvykti laikotarpis, buvo priimtas tik 2020 m. lapkričio 6 d., pažeidžiant nustatytą terminą ir vien šis pažeidimas sudaro pagrindą Sprendimą panaikinti.

7. I. L. nuomone, atsakovas, priimdamas Sprendimą, turėjo atsižvelgti į pagrindus, kodėl jam buvo atsisakyta išduoti vizą, kaip nustatyta Tvarkos 8 punkte, tačiau to nepadarė.

8. Pareiškėjas sprendė, kad 3 metų uždraudimo laikotarpis buvo nustatytas vadovaujantis Tvarkos 9 punkto nuostatomis, kurios, I. L. nuomone, negalėjo būti taikomos, kadangi jam vizą buvo atsisakyta išduoti, tačiau ji nebuvo panaikinta. Pareiškėjui nėra žinoma, kodėl jo atžvilgiu buvo pritaikytas būtent toks draudimo atvykti laikotarpis. Teigė, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, nes jeigu jame būtų motyvai, jie taip pat būtų nurodyti ir Pranešime, kurį I. L. gavo. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas nurodė, kad su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu priimami sprendimai turi būti motyvuoti.

9. Pareiškėjas teigė, kad Ambasada jam atsisakė išduoti vizą galbūt siekdama užkirsti kelią nelegaliai migracijai, todėl sprendė, jog ir Sprendimu galbūt buvo siekiama to paties. I. L. nuomone, tokiems siekiams nebuvo jokių pagrindų, kadangi atsakovas, priimdamas Sprendimą, neturėjo jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Nurodė, kad 2016–2017 m. turėjo Lietuvos Respublikos išduotas nacionalines D ir C tipo vizas, o 2017 m., 2018 m., 2019 m. turėjo Lenkijos Respublikos išduotas nacionalines D tipo vizas. I. L. pažymėjo, kad ne kartą teisėtai keliavo tiek į Lietuvos Respubliką, tiek į kitas Europos Sąjungos valstybes.

10. Pareiškėjas paaiškino, kad jo tikslas dėl vizos išdavimo buvo noras teisėtai atvykti ir dirbti Lietuvoje, todėl Sprendimas net 3 metams jam užkerta galimybę ne tik atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitas Šengeno susitarimo valstybes nurodytu tikslu, tačiau taip pat iš jo atima teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ar kitas Šengeno susitarimo valstybes net su darbu nesusijusiais, pavyzdžiui, turistiniais ar gydymo paslaugų gavimo tikslais.

11. Teismo posėdyje pareiškėjo I. L. atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą tenkinti. Akcentavo, kad I. L. kaltės pateikiant dokumentus nėra, viską darė UAB „Fulten“, pareiškėjas pasitikėjo Bendrove. Manė, kad yra neproporcinga šitaip skaudžiai bausti I. L. už Bendrovės veiksmus. Nurodė, kad pareiškėjas Ambasados sprendimo neskundė, kadangi su juo sutiko. Teigė, kad teisėtai nebuvo išduota viza, tačiau nepagrįstai buvo uždrausta 3 metus atvykti. I. L. atstovo nuomone, Sprendimo negavimas su Pranešimu yra esminis pažeidimas. Nurodė, kad Sprendimą gavo su Migracijos departamento atsiliepimu ir jis patvirtino visas skunde išdėstytas aplinkybes.

12. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovas nurodė, kad I. L. UAB „Fulten“ kvietimu Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) 2020 m. rugsėjo 25 d. pateikė prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą pagal Aprašo 70.13 punktą. Ambasada, nagrinėdama pareiškėjo pateiktą prašymą, nustatė, kad Viešųjų paslaugų, susijusių su asmens ir kitų dokumentų išdavimu, konsultavimu, teikimo Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams informacinėje sistemoje (EPIS) įformintas kviečiančiosios įmonės UAB „Fulten“ tarpininkavimo raštas neatitinka Aprašo reikalavimų, nėra nurodytas dokumentas, patvirtinantis I. L. turimą kvalifikaciją, darbo sutartyje nurodyta, kad pareiškėjas atvyksta betonuotojo darbui, tačiau kvalifikaciją įrodančiame dokumente Nr. (duomenys neskelbtini) jam buvo suteikta mūrininko, krosnininko, tinkuotojo specialybė. Be to, UAB „Fulten“ yra registruota adresu: (duomenys neskelbtini), kaip ir daugelis šiuo adresu registruotų įmonių, užsiimančių kita veikla, įmonė veikia 7 mėnesius, tačiau veiklos, susijusios su statybomis, nevykdo, įmonėje nedirba nė vienas asmuo. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo buvo paprašyta pateikti papildomus dokumentus, tačiau jis iki 2020 m. spalio 21 d. papildomų dokumentų nepateikė, todėl Ambasada I. L. atsisakė išduoti vizą. Atsakovas nurodė, kad Ambasados sprendimą ir minėtus duomenis apie pareiškėją gavo 2020 m. spalio 26 d. su prašymu I. L. uždrausti 3 metų laikotarpiui atvykti į Lietuvos Respubliką, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi. Įvertinęs gautus duomenis, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą: 1) I. L. uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2023 m. lapkričio 6 d.; 2) į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą) įrašyti pareiškėjo asmens duomenis; 3) į C. SIS įvesti įspėjimą dėl draudimo I. L. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2023 m. lapkričio 6 d.

14. Migracijos departamentas pažymėjo, kad Sprendimas pareiškėjui ar jo atstovei anksčiau nebuvo siunčiamas, kadangi jie tokio prašymo prieš pareikšdami skundą atsakovui neteikė. Nurodė, kad I. L. apie Sprendimą informavo Pranešimu, o toks pareiškėjo informavimas apie priimtą Sprendimą yra tinkamas ir teisės aktų reikalavimus atitinka. Atsakovo nuomone, I. L. nebuvo sudarytos kliūtys pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą.

15. Migracijos departamentas pažymėjo, kad Sprendimas buvo priimtas remiantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi. Spręsdamas, ar pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir kokį konkretų draudimo atvykti laikotarpį nustatyti, atsakovas vadovavosi objektyviais Tvarkoje nustatytais kriterijais. Migracijos departamentas atsižvelgė į Įstatyme įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (5 metai), įvertino tai, kad I. L. buvo atsisakyta išduoti vizą, priežastis, dėl kurių pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą, tai, kad I. L. ilgalaikių socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, ir, vadovaudamasis Tvarkos 9.1 punktu, pagrįstai jam nustatė 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kuris vertinamas kaip proporcingas ir atitinka Tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

16. Atsakovas teigė, kad Sprendime pagrįstai ir teisėtai buvo įvestas perspėjimas į C. SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis. Nurodė, kad sprendimas dėl perspėjimo į C. SIS įvedimo I. L. atžvilgiu buvo priimtas įvertinus tai, kad jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką remiantis tuo, jog pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą, bei priežastis, dėl kurių jam buvo atsisakyta išduoti vizą, kad nors jis šiuo metu neturi galiojančios vizos, tačiau, įvertinęs nustatytas aplinkybes, atsakovas manė, kad I. L. ir ateityje gali siekti gauti Lietuvos Respublikos ar kitos Šengeno erdvės valstybės išduodamą Šengeno vizą ir gali siekti vykti į Šengeno erdvę, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas yra pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į C. SIS.

17. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo Ambasados sprendime bei Sprendime konstatuotų aplinkybių, jog teikdamas prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo pagal Aprašo 70.13 punktą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą kvalifikaciją, patirtį, jį įdarbinti įsipareigojusią įmonę. Priešingai – I. L. skundo teiginiai, jog jam nėra suprantama, kodėl siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai, nepakako vien atsisakymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, parodo, kad pareiškėjas pripažįsta, kad jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikrasis tikslas buvo ne dirbti jį kviečiančioje įmonėje pagal profesiją, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje (betonuotuoju), o kitas, kurio I. L. neatskleidė. Atsakovo nuomone, tai leidžia pagrįstai pripažinti, kad pareiškėjas nacionalinę vizą siekė gauti nesąžiningai, neteisėtai, piktnaudžiaudamas užsieniečiams suteiktomis teisėmis ir migracijos procedūromis, o tai tik patvirtina Sprendimą esant pagrįstu ir proporcingu.

18. Migracijos departamentas pripažino, kad Taisyklėse nustatytas 5 darbo dienų terminas sprendimui priimti buvo pažeistas, tačiau šio pažeidimo nelaikė esminiu, dėl kurio Sprendimas galėtų būti panaikintas. Teigė, kad Sprendimo priėmimas nežymiai praleidus Taisyklių 12 punkte įtvirtintą terminą įtakos Sprendimo pagrįstumui ir objektyvumui neturėjo, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas.

19. Atsakovas nesutiko, kad Sprendime nebuvo įvertintos Tvarkos 8.1–8.3.2 punktuose nurodytos aplinkybės, į kurias turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą. Teigė, kad Migracijos departamentas tinkamai vadovavosi Tvarkoje įtvirtintomis taisyklėmis ir, priimdamas Sprendimą, be kita ko, atsižvelgė į Tvarkos 8 punkte nurodytas aplinkybes – priežastį, dėl kurios buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti vizą ar ją panaikinti priėmimo dienos: užsieniečiui jau buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta; užsienietis buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ar bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos. Šių aplinkybių buvimas / nebuvimas atsispindi Sprendimo motyvuose.

20. Atsakovas paaiškino, kad tai, jog pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytos Tvarkos 8.1–8.3.2 punktuose įtvirtintos aplinkybės, nesudarė teisinio pagrindo taikyti kitokį (trumpesnį), nei Tvarkos 9.1 punkte įtvirtintą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

21. Migracijos departamento nuomone, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus administracinio sprendimo turinio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), pareiškėjui taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos ir paremtos konkrečiomis teisės aktų normomis. Teigė, kad I. L. nurodytos aplinkybės, jog atsakovas neturėjo jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų, neturi teisinės reikšmės, kadangi Sprendimui priimti nebuvo būtina nustatyti teisės normų, reguliuojančių atvykimo į Lietuvos Respubliką ir buvimo Lietuvos Respublikoje reikalavimus, pažeidimų. Migracijos departamentas akcentavo, kad Sprendimas buvo priimtas remiantis tuo, jog Ambasada sprendimu pareiškėjui atsisakė išduoti nacionalinę vizą, kadangi jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo, o tai rodo, kad I. L. siekė neteisėtai atvykti ir būti / gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl Sprendimo priėmimo jam kiltų neproporcingai didelė nepataisoma žala, o jo interesas vykti į Šengeno valstybes turistiniais ar deklaratyviai nurodytais gydymo paslaugų tikslais nėra svarbesnis už nacionalinį ir bendrą Šengeno susitarimo valstybių interesą apsaugoti Šengeno erdvę nuo nelegalios migracijos.

22. Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė palaikė institucijos atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Prašymas I. L. buvo išsiųstas vadovaujantis teisės aktais, o dėl Sprendimo pateikimo pareiškėjas nesikreipė.

II. 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo I. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

24. Teismas nustatė, kad Ambasada 2020 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“ Nr. (65.5.7.8.)-850, kuriuo nusprendė pareiškėjui atsisakyti išduoti vizą, kadangi jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo reiškiamų pareiškimų patikimumo (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas), užsienietis nepateikė leidimo dirbti, kai jį būtina turėti (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 11 punktas). 2020 m. spalio 26 d. Migracijos departamentas iš Ambasados gavo Ambasados sprendimą ir 2020 m. spalio 25 d. prašymą „Dėl įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą bei duomenų perdavimo centrinei Šengeno informacinei sistemai“, kuriame buvo prašoma uždrausti I. L. 3 metų laikotarpiui atvykti į Lietuvos Respubliką, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, ir duomenis apie užsienietį iš nacionalinio sąrašo pateikti C. SIS. Atsakovas nusprendė: 1) uždrausti I. L. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2023 m. lapkričio 6 d.; 2) į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą) įrašyti pareiškėjo asmens duomenis; 3) įvesti į C. SIS įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2023 m. lapkričio 6 d.

25. Aptaręs Įstatymo 133 straipsnio 1, 7 bei 8 dalių, Taisyklių 4, 5, 6, 15, 16 ir 20 punktų, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 bei 3 dalių ir Tvarkos 9.1 punkto nuostatas, teismas nurodė, kad Ambasados sprendimo pareiškėjas neginčijo, jis yra įsiteisėjęs. Ambasados sprendime buvo įvertinta, kad I. L. nepateikė savo kvalifikaciją pagrindžiančių duomenų, nepaaiškino, kokią veiklą realiai vykdo UAB „Fulten“, nors pats sudarė su UAB „Fulten“ sutartį, kad dirbs betonuotoju. Dėl šių aplinkybių byloje ginčas nevyksta. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai vertino, jog pareiškėjas, norėdamas gauti vizą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Teismo nuomone, atsakovas ne automatiškai priėmė Sprendimą, o išanalizavo Ambasados sprendimą ir jo priežastis būtent I. L. atžvilgiu. Atitinkamai, Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai taikė Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, pagal kurią užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą, galima uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką iki 5 metų, bei Tvarkos 9.1 punktą, kuriame, be kita ko, nustatyta, jog 3 metų draudimo atvykti laikotarpis nustatomas šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui (koks yra pareiškėjas), kuriam buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti vizą, dėl to, kad užsienietis, norėdamas gauti vizą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Teismas sprendė, kad I. L. argumentai, jog neproporcingai ilgai jam yra uždrausta atvykti į Lietuvą (3 metus), nėra pagrįsti: kai asmuo teikia tikrovės neatitinkančius duomenis (sutartį, kurioje nurodoma, kad dirbs betonuotoju, nors tokiu nėra), jam galima uždrausti atvykti į Lietuvą 3 metus. Tą nustato ir teisės aktai, taip aiškinama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

26. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad Sprendimas yra nemotyvuotas kaip prieštaraujančius byloje esantiems įrodymams. Pažymėjo, kad Sprendime yra nurodytas ir teisinis (Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies 1, 7, 8 dalys, Taisyklių 4, 5, 6, 15, 16 ir 20 punktai, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalys, Migracijos departamento direktoriaus 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 3K-96 patvirtintų Kontrolės skyriaus nuostatų 8.17, 8.18, 8.20 ir 11.4 punktai, Tvarkos 9.1 punktas), ir faktinis sprendimo priėmimo pagrindas (I. L. Ambasada neišdavė vizos, nes jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, Ambasados sprendimas yra įsiteisėjęs), jis pakankamai motyvuotas ir neabejotinai atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

27. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad jam netaikomas Tvarkos 9 punktas, nes Tvarkoje 9 punktas yra II skyriaus pirmame skirsnyje „Draudimas atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta“. Nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog Ambasada I. L. atsisakė išduoti vizą, todėl Migracijos departamentas pagrįstai jam taikė Tvarkos 9 punktą.

28. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad dėl vizos kreipėsi ir dokumentus pateikė Bendrovė, o ne pats I. L., todėl nepagrįstai pareiškėjui taikomos tokios griežtos pasekmės (uždraudimas atvykti 3 metus). Ambasados sprendimas buvo priimtas I. L. kreipimosi pagrindu. Pareiškėjui tiek jo asmeniškai atliktų veiksmų, tiek jo atstovų (įskaitant UAB „Fulten“) atlikti veiksmai yra privalomi, kadangi buvo veikiama jo pavedimu, sutikimu ir jo vardu. Teismo posėdyje I. L. atstovas patvirtino, kad pareiškėjas pasitikėjo Bendrove, todėl sudarė darbo sutartį ir leido veikti jo vardu.

29. Teismas padarė išvadą, kad pagrįstai ir teisėtai buvo įvestas perspėjimas į C. SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti bei apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis. Sprendimas dėl perspėjimo į C. SIS įvedimo I. L. atžvilgiu buvo priimtas įvertinus tai, kad jam uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką remiantis tuo, jog pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą bei priežastis, dėl kurių jam buvo atsisakyta išduoti vizą, kad nors I. L. šiuo metu neturi galiojančios vizos, tačiau, įvertinus nustatytas aplinkybes, manytina, kad jis ir ateityje gali siekti gauti Lietuvos Respublikos ar kitos Šengeno erdvės valstybės išduodamą Šengeno vizą ir gali siekti vykti į Šengeno erdvę, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas yra pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į C. SIS. Tai atsakovas atliko vadovaudamasis Taisyklių 15 punkte nustatytu reguliavimu, įvertinęs 2018 m. lapkričio 18 d. reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies c punkto nuostatą, jog trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

30. Teismas pažymėjo, kad I. L. argumentai, jog jis negalės atvykti į Lietuvą ir Šengeno valstybes ne tik darbo, bet ir turistiniais, gydymosi tikslais, negali paneigti Sprendimo proporcingumo siekiamiems tikslams – užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl Sprendimo priėmimo jam kiltų neproporcingai didelė, nepataisoma žala, o I. L. interesas vykti į Šengeno valstybes deklaratyviai nurodomais turistiniais ar gydymo paslaugų tikslais nėra svarbesnis už nacionalinį ir bendrą Šengeno susitarimo valstybių interesą apsaugoti Šengeno erdvę nuo nelegalios migracijos.

31. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad nors Sprendimas buvo priimtas praleidus Taisyklių 12 punkte įtvirtintą terminą, tai nesudaro teisinio pagrindo Sprendimą pripažinti negaliojančiu; tuo labiau, kad terminas buvo praleistas nedaug. Teismas pabrėžė, kad Taisyklių 12 punkte įtvirtinto termino praleidimas neturėjo įtakos Sprendimo pagrįstumui ir objektyvumui, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas. Termino praleidimo teismas nelaikė esminiu procedūriniu pažeidimu, sudarančiu pagrindą panaikinti Sprendimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

32. Teismas nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas 2020 m. lapkričio 6 d. ir tą pačią dieną pareiškėjui buvo išsiųstas Pranešimas, kurį I. L. gavo. Į Migracijos departamentą, prašydamas pateikti Sprendimą, pareiškėjas nesikreipė. Teismas akcentavo, kad I. L. sėkmingai kreipėsi į teismą, teismas skundą priėmė, atsakovas su atsiliepimu pateikė Sprendimą, po to pareiškėjas skundo netikslino, o tai rodo, kad jam buvo žinomos ir suprantamos Sprendimo priežastys bei pagrindas. Jokių reikšmingų naujų argumentų ar įrodymų po Sprendimo gavimo pareiškėjas teismui nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas I. L. argumentus, kad jo teisės buvo pažeistos, neišsiunčiant jam Sprendimo, atmetė.

33. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2023 m. lapkričio 6 d., į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą) įrašyti pareiškėjo asmens duomenis ir įvesti į C. SIS įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) iki 2023 m. lapkričio 6 d. Teismo nuomone, atsakovas Viešojo administravimo įstatymo nuostatų nepažeidė, Sprendimas yra pagrįstais faktais bei teisės normomis, Migracijos departamentas tinkamai vertino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus.

III. 34. Pareiškėjas I. L. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –ginčijamą atsakovo priimtą sprendimą panaikinti.

35. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

35.1. Tiek Migracijos departamentas, tiek teismas tinkamai neįsigilino į Ambasados sprendimo priėmimo faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė ginčui taikytiną teisinį reguliavimą, todėl I. L. situaciją įvertino ne individualiai, bet formaliai, o tai nulėmė, jog atsakovas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą, o teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

35.2. Atsižvelgęs į Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 8 dalių, Tvarkos 1, 2 ir 5 punktų bei SIS II reglamento 21 ir 24 straipsnių nuostatas, pareiškėjas pažymi, jog šiuose teisės aktuose nėra nustatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į C. SIS įvedimas tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti daugkartinę nacionalinę Lietuvos Respublikos vizą. Priimant tokio pobūdžio sprendimus, turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečio atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.

35.3. Nei Migracijos departamentas, nei teismas tinkamai neatsižvelgė į tai, jog visus su pareiškėjo įdarbinimu ir atvykimu į Lietuvos Respubliką (taip pat nacionalinės vizos gavimo) klausimus organizavo ir tvarkė UAB „Fulten“, t. y. būsimasis darbdavys. I. L., kaip (duomenys neskelbtini) piliečiui, Lietuvos Respublikos įdarbinimo ir migracijos teisiniai reikalavimai nebuvo ir negalėjo būti žinomi. Pareiškėjui Bendrovės atstovai nurodė, kur ir kada atvykti, kokius dokumentus su savimi turėti bei pateikti, ir jis vadovavosi išimtinai UAB „Fulten“ nurodymais.

35.4. Tarp I. L. ir UAB „Fulten“ buvo sudaryta darbo sutartis, kurioje numatyta, jog pareiškėjas bus betonuotojas. Bendrovė I. L. patikino, kad jo kvalifikaciją bei patirtį pagrindžiantys dokumentai turėtų būti pakankami, jog būtų pagrįsta betonuotojo kvalifikacija bei patirtis, ir remiantis tuo jam būtų išduota viza pagal profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą. Vis dėlto, tokia UAB „Fulten“ daryta prielaida dėl žinių ar patirties trūkumo po pirminių dokumentų pateikimo ir patikrinimo Ambasadoje nepasitvirtino. Paaiškėjo, kad I. L. norint gauti nacionalinę vizą, Bendrovės pateiktų dokumentų neužteks ir reikės pateikti papildomus dokumentus, kaip antai, UAB „Fulten“ iš naujo tinkamai užpildytą tarpininkavimo raštą, įmonės elektroninius sertifikuotus išrašus (toliau – ESI) su nurodyta Bendrovės veikla bei pareiškėjui išduotą leidimą dirbti Lietuvoje. Atsižvelgus į tai, kad I. L. neturėjo ir negalėjo pateikti konkrečiai kaip betonuotojo darbo patirtį patvirtinančių dokumentų, nei šie, nei jokie kiti su Bendrovės veikla susiję dokumentai Ambasadai paprasčiausiai nebebuvo teikiami. UAB „Fulten“ nusprendė, kad laiko ir finansinių kaštų prasme ekonomiškai bus naudingiau ieškoti kitų (duomenys neskelbtini) piliečių, kurie turės ne tik betonuotojo kvalifikaciją, bet ir tokio darbo patirtį patvirtinančius dokumentus, o pareiškėjo tolesnio įdarbinimo ir vizos išdavimo procedūros atsisakyti.

35.5. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad I. L. Ambasados sprendimo neskundė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad skųsti šio sprendimo pareiškėjas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo. I. L. neginčija, kad Ambasadai papildomai paprašius pateikti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, jis tokio dokumento negalėjo pateikti, taip pat negalėjo pateikti savo, kaip betonuotojo, darbo patirtį patvirtinančių dokumentų, kadangi tokių dokumentų objektyviai nebuvo. Teikiant prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, buvo remiamasi prielaida, jog turimi dokumentai bus pakankami, todėl Ambasados sprendimo apskundimas paprasčiausiai būtų buvęs neperspektyvus, tačiau vien tai, kad Ambasados sprendimas liko neapskųstas ir įsiteisėjo, nereiškia, jog tokiu atveju Sprendimas galėjo būti priimamas automatiškai, formaliai ir neanalizuojant konkrečios pareiškėjo situacijos. Sprendimui priimti yra taikoma Tvarka, kurios nuostatų privaloma laikytis.

35.6. Nei I. L., nei UAB „Fulten“ negalėjo numatyti, jog Ambasadai papildomai paprašius pateikti pareiškėjo, kaip betonuotojo, darbo patirtį patvirtinančių dokumentų arba leidimo dirbti Lietuvos Respublikoje, ir to nepadarius, I. L. bus vertinamas kaip užsienietis, kuris norėdamas gauti vizą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba pateikė netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą ar dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių (Tvarkos 9.1 punktas) ir dėl to jam bus uždrausta net 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno susitarimo narių valstybių teritorijas.

35.7. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog tiek iš naujo užpildytą tarpininkavimo raštą, tiek ESI su nurodyta Bendrovės veikla, tiek leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, kurio Ambasada reikalavo iš pareiškėjo, jis negalėjo gauti be UAB „Fulten“ aktyvių veiksmų. Paaiškėjus papildomiems reikalavimams, Bendrovė paprasčiausiai atsisakė savo tikslų dėl I. L. įdarbinimo.

35.8. Teismas nevertino, kad didžioji dalis aplinkybių, kuriomis Departamentas rėmėsi priimdamas Sprendimą (taip pat ir Ambasada, priimdama sprendimą), net nebuvo susijusios su pareiškėjo asmeniu ir buvo tokios, kurių I. L. nei žinojo, nei galėjo daryti kokią nors įtaką ar kontroliuoti. Sprendime nurodyta, kad UAB „Fulten“ yra registruota adresu, kaip ir daugelis šiuo adresu registruotų įmonių, užsiimančių kita veikla, įmonėje nedirba nei vienas asmuo, įmonės direktorius A. S., įmonė veikia 7 mėnesius, nevykdo veiklos, susijusios su statybomis. Pareiškėjui nurodytos aplinkybės tapo žinomos tik susipažinus su Migracijos departamento atsiliepimu ir kartu su juo pateiktais dokumentais. Nurodytas aplinkybes susieti su I. L. ir konstatuoti, kad dėl šių aplinkybių jis yra vertinamas kaip užsienietis, kuris, norėdamas gauti vizą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba pateikė netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą ar dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių (Tvarkos 9.1 punktas) – nebuvo jokio faktinio ir / ar teisinio pagrindo.

35.9. Teismas visiškai nepateikė argumentų dėl aplinkybių, jog pareiškėjas dar 2016–2017 m. turėjo Lietuvos Respublikos išduotas nacionalines D ir C tipo vizas, 2017 m., 2018 m. ir 2019 m. turėjo Lenkijos Respublikos išduotas nacionalines D tipo vizas, ne kartą teisėtai keliavo tiek į Lietuvos Respubliką, tiek į kitas Europos Sąjungos valstybes bei niekada iki tol nepiktnaudžiavo ir nepažeidė Europos Sąjungos ir / ar atskirų valstybių nacionalinių migracijos teisės aktų nuostatų. Tokių ketinimų jis neturėjo ir nagrinėjamu atveju.

35.10. Byloje nebuvo jokių įrodymų, kurie leistų teismui padaryti išvadą, jog I. L., kreipdamasis dėl nacionalinės vizos išdavimo, buvo nesąžiningas, nepatikimas ir piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Pareiškėjas, kreipdamasis į Ambasadą dėl Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos išdavimo, neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų buvę bandoma tyčia, nesąžiningai ar neteisėtai išvengti galiojančių teisės aktų reikalavimų. Tiek I. L., tiek UAB „Fulten“ Ambasadai pateikė duomenis ir dokumentus, kuriuos objektyviai turėjo. Vien tai, kad pateiktų dokumentų nepakako ir pareiškėjas jokių papildomų dokumentų nebepateikė, sudarė pagrindą Ambasadai priimti sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, tačiau to negalėjo pakakti, jog jo atžvilgiu būtų priimtas sprendimas uždraudžiantis net 3 metus atvykti į Lietuvos Respublikos ir kitų Šengeno susitarimo valstybių narių teritorijas.

35.11. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad I. L. praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ir / ar kitose Šengeno susitarimo valstybių narių teritorijose sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar padaręs kokių nors kitų teisės pažeidimų.

35.12. Sprendimas uždrausti atvykti turi būti priimtas vadovaujantis viešojo administravimo principais, tarp jų proporcingumo bei objektyvumo, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Asmens teisių apribojimai turi būti proporcingi pažeidimui, turi atitikti siekiamus tikslus ir neturi varžyti asmens labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Ambasada ir Migracijos departamentas tokiais sprendimais, kaip nagrinėjamu atveju, formuoja neleistiną praktiką, kai užsieniečius kviečiantiems atvykti darbdaviams netinkamai užpildžius tarpininkavimo raštus ir / ar pateikus netikslius / nevisus duomenis ar dokumentus, o užsieniečiams objektyviai negalint jų patikslinti / papildyti, yra pritaikomos neprotingos ir konkrečiai situacijai visiškai neproporcingos teisinės /administracinės poveikio priemonės.

35.13. Nei atsakovas, nei teismas priimtuose sprendimuose tinkamai nepagrindė, kodėl pasiekti siekiamo tikslo, t. y. užkirsti kelią tariamai nelegaliai migracijai, nepakako vien atsisakymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, ir kodėl buvo būtinos papildomos labai reikšmingai I. L. judėjimo laisvę (taip pat ir kitas laisves) ribojančios priemonės.

36. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

37. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame buvo atsakyta į visus I. L. pareikštus reikalavimus, sprendimas buvo priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikant teisės normas.

38. Migracijos departamentas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Papildomai pažymi, kad atsakomybė už tai, jog teikiami dokumentai bei juose esanti informacija būtų teisinga ir atitiktų teisės aktų reikalavimus, teko pačiam I. L., nepriklausomai nuo to, kas už jį galbūt organizavo vizos išdavimo bei įdarbinimo klausimus, o tai reiškia, kad pareiškėjas turėjo būti susipažinęs su aktualių teisės aktų nuostatomis, bendradarbiauti su Ambasada, vykdyti jos nurodymus, tačiau taip nesielgė, todėl jam pagrįstai kilo neigiamos pasekmės.

39. Migracijos departamentas teigia, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti paaiškinimai, kodėl Ambasadai nebuvo pateikti reikalaujami dokumentai, kad UAB „Fulten atsisakė I. L. įdarbinimo, kad pareiškėjas buvo priklausomas nuo šios įmonės ir kita yra deklaratyvūs, niekuo nepagrįsti ir neturi teisinės reikšmės. Atsakovo nuomone, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas net neketino įsidarbinti UAB „Fulten“ betonuotoju, ši įmonė – jo įdarbinti, o I. L. to nepaneigė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (15/5-9)4U-721 sprendimo, kuriame buvo nuspręsta I. L. uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą) įrašyti pareiškėjo duomenis ir į C. SIS įvesti įspėjimą dėl draudimo I. L. atvykti bei apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis iki 2023 m. lapkričio 6 d., pagrįstumo ir teisėtumo.

41. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad atsakovas tinkamai vertino aplinkybes, be kita ko, nustatytas Ambasados sprendime, teisės aktų kontekste, todėl priėmė pagrįstą, teisėtą, argumentuotą Sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti skunde pateiktais argumentais, I. L. skundą atmetė. Pareiškėjas su teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad teismas tinkamai neįsigilino į Ambasados sprendimo priėmimo faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė ginčui taikytiną teisinį reguliavimą, todėl I. L. situaciją įvertino ne individualiai, o formaliai, ir tai nulėmė, kad teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama I. L. apeliacinio skundo ribų.

43. Sprendimo turinys patvirtina, kad Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, jog užsienietis (pareiškėjas), norėdamas gauti nacionalinę vizą, pateikė melagingus duomenis ir tikrovės neatitinkančią informaciją. Sprendime nurodyta, kad I. L. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą įmonės UAB „Fulten“, kuri registruota adresu: (duomenys neskelbtini), kaip ir daugelis šiuo adresu registruotų įmonių, užsiimančių kita veikla, kvietimu. Sprendime akcentuojama, kad Bendrovėje nedirba nei vienas asmuo, įmonės direktorius A. S., įmonė veikia 7 mėnesius, nevykdo veiklos, susijusios su statybomis, pareiškėjas neturi profesijos, kurios darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje.

44. Įvertinusi Ambasados sprendimo turinį, teisėjų kolegija nustatė, kad jis buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 11 punktais, kurie nustato, jog nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (1 punktas), nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (2 punktas) bei nepateikia leidimo dirbti, kai jį būtina turėti (11 punktas). Ambasados sprendime pažymėta, kad I. L. buvo paprašyta papildomai pateikti tarpininkavimo raštą, įformintą pagal tvarką, bei leidimą dirbti Lietuvoje, išduotą Užimtumo tarnybos, tačiau pareiškėjas iki 2020 m. spalio 21 d. šių duomenų nepateikė. Ambasados sprendime taip pat nurodyta, kad pagal www.rekvizitai.lt, UAB „Fulten“ nėra dirbančių bei apdraustų asmenų, Bendrovė veikia 7 mėnesius ir 15 dienų, veikla – kita. Ambasadai kilo pagrįstų abejonių, ar užsienietis gali pagrįsti numatomo buvimo tikslą ir sąlygas. Ambasados sprendime konstatuota, kad ketindamas dirbti Lietuvoje, I. L. nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas bei leidimo dirbti, kai jį būtina turėti.

45. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

46. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad aplinkybė, jog pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą, savaime nėra pagrindas priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui: toks sprendimas priimamas kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Nors Įstatymu bei jį įgyvendinančiais teisės aktais nėra pavesta kitiems subjektams, be kita ko, Migracijos departamentui, nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujamasi nustatant pagrindus priimti sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ar tokio draudimo laikotarpį, Tvarka administracinių teismų praktikoje vertinama kaip pavyzdinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3495-520/2020, 2021 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2813-525/2021), t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad analogiškomis / panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi.

Tvarkos 12 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Įstatymo 133 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, nustačius, kad užsieniečio sudaryta santuoka, registruota partnerystė ar įvaikinimas fiktyvūs arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra fiktyvūs, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui.

Taigi, aplinkybė, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, skirtingai nei fiktyvių santuokos, registruotos partnerystės ar įvaikinimo arba fiktyvios įmonės nustatymo atvejais, savaime nėra pagrindas nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį: kiekvienu konkrečiu turi būti vertinamas tokių duomenų pobūdis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5091-624/2020).

47. Vertindama Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS II reglamento 24 straipsnyje nėra nustatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į C. SIS įvedimas tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo panaikinta viza ar buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, priimant tokio pobūdžio sprendimus, turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečiui buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.

48. Tvarkos 8 punkte įtvirtinta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, atsižvelgiama į priežastį, dėl kurios buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta (8.1 punktas); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (8.2 punktas); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti vizą ar ją panaikinti priėmimo dienos, jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti vizą, jis buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į užsienio valstybę, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ar bandė neteisėtai išvykti arba išvyko iš jos (8.3 punktas). Pagal Tvarkos 9.1 punktą, 3 metų draudimo atvykti laikotarpis nustatomas šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo priimtas sprendimas atsisakyti išduoti ar panaikinti vizą, dėl to, kad užsienietis, norėdamas gauti vizą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba pateikė netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą ar dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių.

49. Įvertinus Sprendimo dalį, kurioje buvo nuspręsta I. L. 3 metus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, matyti, kad Migracijos departamentas nekonstatavo Įstatymo 133 straipsnio 11 dalyje nurodytų pagrindų, o Sprendimą grindė iš esmės aplinkybėmis, jog užsienietis (pareiškėjas), norėdamas gauti nacionalinę vizą, pateikė melagingus duomenis ir tikrovės neatitinkančią informaciją. Teisėjų kolegija su tokiu atsakovo vertinimu nesutinka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, jog nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės. Taigi, nustačius, kad asmuo pateikė melagingus duomenis ir tikrovės neatitinkančią informaciją, vizą atsisakoma išduoti pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą pagrindą, o Ambasados sprendimas, kaip minėta, buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 11 punktuose nustatytais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad Migracijos departamentas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes ir nepagrįstai pritaikė Tvarkos 9.1 punktą.

50. Vertindama draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumą Tvarkos 8 punkto kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Priešingai, I. L. nurodė, kad 2016–2017 m. turėjo Lietuvos Respublikos išduotas nacionalines D ir C tipo vizas, o 2017 m., 2018 m., 2019 m. turėjo Lenkijos Respublikos išduotas nacionalines D tipo vizas, ne kartą teisėtai keliavo tiek į Lietuvos Respubliką, tiek į kitas Europos Sąjungos valstybes. Migracijos departamentas šių pareiškėjo argumentų neginčijo, tačiau nurodė, kad jos nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Kaip matyti iš Ambasados sprendimo, I. L. viza nebuvo išduota iš esmės dėl to, kad jis nepateikė leidimo dirbti Lietuvoje, kai jį buvo būtina turėti, jokių tikrovės neatitinkančių aplinkybių I. L. prašyme nebuvo nurodęs. Atkreiptinas dėmesys, kad Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) yra būtina pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, kaip pasireiškia nelegalios migracijos grėsmė, nėra tinkamai individualizuotas I. L. atvejis, t. y. nėra nurodyti argumentai, kodėl pareiškėjui, kuris neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nepiktnaudžiavo savo teisėmis, būtina taikyti draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad individualus administracinis aktas būtų tinkamas bei aiškus, apima ir šio akto priėmimo pagrindimą proporcingumo principo požiūriu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo ir aiškinimo aspektu yra išaiškinta, kad taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1050-756/2017; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1771-552/2020). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, nenustačius, kad I. L. praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, čia yra padaręs kokių nors teisės pažeidimų, o taip pat duomenų, kurie sudarytų rimtą pagrindą manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė (pvz., I. L. gautą vizą planavo panaudoti kitokiu tikslu, nei vykti dirbti Lietuvos Respublikoje), draudimas pareiškėjui 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra akivaizdžiai nepagrįstas ir neproporcingas, todėl Sprendimo dalis, kuria I. L. buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, naikinama.

52. Padarius išvadą, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui buvo pritaikytas nepagrįstai, nebelieka teisinio pagrindo įrašyti jo asmens duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, taip pat nėra pagrindo įvesti įspėjimą į C. SIS. Atsižvelgiant į tai, šios Sprendimo dalys taip pat naikinamos.

53. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes šiam ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, o tai sudaro pagrindą I. L. apeliacinį skundą tenkinti, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinant visiškai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 144 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo I. L. (I. L.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo I. L. (I. L.) skundą tenkinti.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (15/5-9)4U-721 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui I. L. atvykti į Lietuvos Respubliką“ panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė