2021-06-30 Nr. AB-14464-3-61-3-02728-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2369-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02728-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 13.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autoramiksas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autoramiksas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Autoramiksas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2020 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. S-135(7-112/2020) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 1A-73 (toliau – ir Muitinės departamento sprendimas); 3) Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2020 m. sausio 31 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/100055S2020-01-27 (toliau – ir Patikrinimo ataskaita).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno TM, atlikusi Bendrovės importuotų prekių, deklaruotų elektroninėse importo deklaracijose Nr. 17LTKR1000IM02E253 (2017 m. liepos 20 d.), Nr. 17LTKR1000IM06E062 (2017 m. lapkričio 28 d. ), Nr. 18LTKR1000IM024263 (2018 m. kovo 1 d. ), Nr. 18LTKC1000IM0395F5 (2018 m. birželio 12 d.), Nr. 18LTKC0100IM09D072 (2018 m. lapkričio 5 d.), Nr. 19LTKC0100IM010198 (2019 m. sausio 25 d.), Nr. 19LTKC0100IM065EC7 (2019 m. gegužės 21 d.), Nr. 19LTKC0100IM09C998 (2019 m. liepos 23 d.), Nr. 19LTKC0100IM0D6719 (2019 m. rugsėjo 30 d.), Nr. 19LTKC0100IM0F15D9 (2019 m. spalio 30 d.) (toliau – ir EID), patikrinimą, 2020 m. sausio 31 d. priėmė Patikrinimo ataskaitą, kuria nusprendė perskaičiuoti Bendrovės importuotoms prekėms importo mokesčius ir apskaičiuoti mokestinę nepriemoką muitinėje: 58 145 Eur muito, 12 211 Eur importo PVM bei 1 298 Eur muito delspinigių. Muitinės departamentas 2020 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 1A-73 pareiškėjo skundo dėl minėtos Patikrinimo ataskaitos netenkino, Komisija sprendimu patvirtino minėtą Muitinės departamento sprendimą. Komisija sprendime konstatavo, kad importuojant prekes iš Izraelio, lengvatinis muito tarifo taikymas galimas tik tuo atveju, kai prekės yra Izraelio kilmės, tačiau pareiškėjas iš Izraelio importavo Europos Sąjungos (toliau – ir ES) kilmės prekes, todėl šioms importuotoms prekėms lengvatinis muito tarifas netaikomas.

3. Pareiškėjo teigimu, Komisija nepagrįstai vadovavosi 2005 m. gruodžio 22 d. ES–Izraelio asociacijos tarybos sprendimu Nr. 2/2005, iš dalies keičiančiu Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo 4 protokolą dėl sąvokos produktų kilmė apibrėžimo ir administracinio bendradarbiavimo metodų (toliau – ir Susitarimas), kadangi ginčo atveju jis netaikytinas – šis susitarimas nenustato, jog iš Izraelio į Sąjungos muitų teritoriją importuotos Europos Sąjungos kilmės prekės gali būti apmokestinamos trečiųjų šalių importo muito mokesčiu.

4. Bendrovė teigė, kad šiuo atveju importo muitų taikymo sąlygas nustato ir ginčo teisnius santykius reglamentuoja 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas), 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013, papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr.952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės, 2015 m. spalio 6 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentаs (ES) Nr. 2015/1754, iš dalies keičiantis 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento Nr. 2658/87 „Dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo“ (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 2015/1754) bei 2001 m. balandžio 24 d. Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT 1947).

5. Pareiškėjas, vadovaudamasis nurodytų teisės aktų sistemine analize bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (toliau – ir ESTT), darė išvadą, kad Europos Sąjungos (toliau – ir ES, Sąjunga) konvencinius arba įprastinius autonominius importo muitus, remiantis bendruoju muitų tarifu galima taikyti tik santykiams su trečiosiomis šalimis ir tik trečiųjų šalių kilmės prekėms, kurių srautus ir siekiama kontroliuoti saugant bendrąją (vidaus) rinką. Europos Sąjungos kilmės prekėms bendrasis muitų tarifas nei konvencinių, nei autonominių, nei lengvatinių importo muitų nenustato, nes jokia papildoma apsauga (muitų pagalba) nėra ir negali būti taikoma, priešingai, joms galioja nuostata dėl laisvo prekių judėjimo (žr. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 28–36 str.). Importo muito mokestis gali būti apskaičiuotas tik remiantis ES teisės aktais, tačiau ginčą nagrinėjusios institucijos nenurodė, kokiu ES teisės aktu remiasi apmokestindamos jos importuotas ES kilmės prekes.

6. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo importuotos ES kilmės prekės pagal minėtas EID buvo priskirtos visoms trečiosiose šalyse kilusioms prekėms ir apmokestintos 6,5 proc. autonominiu trečiųjų šalių importo muitu, nors, kaip minėta, bendrasis muitų tarifas ES kilmės prekėms jokių muitų nenustato. Pareiškėjas įsitikinęs, kad bendrasis muitų tarifas buvo taikytas netinkamai ir jo importuotos prekės nepagrįstai apmokestintos trečiųjų šalių muitu.

7. Pareiškėjo teigimu, nepagrįsta Komisijos išvada dėl Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatų taikymo, t. y. jog pareiškėjas neįrodė, kad skola muitinei atsirado susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kurias vertinant skolininko veiksmuose nepastebėta apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių. Šiuo atveju skola muitinei apskaičiuota susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kuomet ES valstybė narė, netinkamai taikydama bendrąjį muito tarifą, pačios ES kilmės prekes apmokestina autonominiu trečiųjų šalių muitu. Pareiškėjui turint neginčijamus įrodymus dėl jos importuojamų prekių ES kilmės, negalima jo apkaltinti nerūpestingumu ar akivaizdžiu aplaidumu. Pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai tikėjosi, kad ES kilmės prekės nebus apmokestinamos trečiųjų šalių importo muitu. – ES muitų teisės aktai nenumato, kad ES kilmės prekėms būtų taikomi importo muitai, todėl situacija yra išskirtinė, pareiškėjo veiksmuose nėra nei apgaulės, nei akivaizdaus aplaidumo požymių.

8. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, jog UAB „Autosabina Logistic“, atstovaujanti pareiškėjui, Kauno TM pateikė prašymą dėl importo mokesčių perskaičiavimo, nereiškia, kad pareiškėjas pripažįsta, jog 0 proc. muito tarifas ES kilmės prekėms pritaikytas nepagrįstai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad prašymas Kauno TM buvo paduotas tik dėl to, kad jam tapo žinoma, jog mokesčių administratorius vėliau ar ankščiau savo iniciatyva perskaičiuos importo mokesčius ir paskirs baudą. Siekiant išvengti baudos pareiškėjo atstovas ir kreipėsi į Kauno TM dėl importo mokesčių perskaičiavimo.

9. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Muitinės departamentas paaiškino, kad, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 56 straipsnio 2 dalies d) punkto ir 64 straipsnio 2 dalies nuostatomis, lengvatinių tarifų priemonės importuotoms prekėms taikomos, kaip tai nustatyta susitarimuose, kuriuos Europos Sąjunga sudarė su tam tikromis Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančiomis šalimis ar teritorijomis arba tokių šalių ar teritorijų grupėmis. Lengvatinė prekyba tarp Europos Sąjungos ir Izraelio yra vykdoma vadovaujantis Susitarimu. Vadovaujantis nurodyto sprendimo 16 straipsniu, importo muitų lengvatos, pateikus EUR.1 judėjimo sertifikatą, EUR–MED judėjimo sertifikatą arba sąskaitos faktūros deklaraciją, taikomos, kai Bendrijos kilmės prekės importuojamos į Izraelį arba Izraelio kilmės prekės importuojamos į Bendriją. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas iš Izraelio importavo Europos Sąjungos kilmės prekes, kurioms, vadovaujantis pirmiau aptartu teisiniu reglamentavimu, muitų lengvatų taikymas pateikiant EUR.1 judėjimo sertifikatą nėra numatytas, skundžiamuose sprendimuose konstatuota, jog iš Izraelio importuojamoms Europos Sąjungos kilmės prekėms, deklaruotoms EID pagal muitinio įforminimo metu pateiktus EUR.1 judėjimo sertifikatus (Nr. 870588, Nr. 870553 , Nr. 870520, Nr. 902219, Nr. 902158, Nr. 902178, Nr. 0911670, Nr. 0911686, Nr. 0911811, Nr. 0911825), lengvatinio muito tarifo taikymas negalimas.

11. Atsakovo teigimu, nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad skundžiamuose sprendimuose nenurodyta, kokiu Europos Sąjungos teisės aktu remiamasi apmokestinant jos importuotas Europos Sąjungos kilmės prekes. Sąjungos muitinės kodekso 77 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, jog importo skola muitinei atsiranda, kai importo muitu apmokestinamoms ne Sąjungos prekėms įforminama išleidimo į laisvą apyvartą procedūra, įskaitant atvejus, kai taikomos nuostatos, susijusios su galutiniu vartojimu. Ne Sąjungos prekės, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 24 punktu, laikomos 23 punkte nenurodytos prekės arba Sąjungos prekių muitinį statusą praradusios prekės, o to paties teisės akto 154 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad Sąjungos prekės tampa ne Sąjungos prekėmis, kai jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš Izraelio į Lietuvos Respublikos teritoriją importavo ne Sąjungos prekių muitinį statusą turinčias prekes, todėl vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 77 straipsnio 1 dalies a punktu, atsirado importo skola muitinei.

12. Atsakovas sutiko su Komisijos sprendime padaryta išvada, kad nėra pagrindo taikyti Sąjungos muitines kodekso 120 straipsnio 1 dalies nuostatas. Yra nustatyta, jog pareiškėjas nepagrįstai taikė lengvatinio muito tarifo normą Europos Sąjungos kilmės prekėms, importuotoms iš Izraelio. Pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2019 m. spalio 30 d. importavo prekes net 10 kartų, EID „44“ langelyje nurodydama klaidingą dokumento kodą „U090“ ir prie jo įrašydama atitinkamų EUR.1 judėjimo sertifikatų numerius ir datas. Kodas „U090“ yra naudojamas norint pasinaudoti lengvatiniu muito tarifu esant visai kitokioms faktinėms aplinkybėms pagal Europos ekonominės bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą. Tokie veiksmai vertintini turintys apgaulės požymių arba akivaizdžiai aplaidūs. Atsakovo manymu, pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas, turėjo ir galėjo įsitikinti, ar importuojamoms iš Izraelio ES kilmės prekėms taikytinas lengvatinis muito tarifas.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

14. Kauno TM atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos išdėstė Muitinės departamentas savo atsiliepime, ir papildė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga mokesčių mokėtojui pagrįsti, kodėl mokesčių administratoriaus apskaičiuotos mokesčio sumos neteisingos, nei pareiškėjas, nei jo atstovas nepateikė įrodymų, kad ginčo aktualios prekės turėjo Izraelio kilmę, dėl ko pagal Susitarimo nuostatas importuojant tokias prekes į Bendriją galėtų būti taikomas lengvatinis muito tarifas.

II

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Autoramiksas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad:

16.1. Pareiškėjas importavo iš Izraelio ES kilmės prekes, kurias deklaravo elektroninėse importo deklaracijose: Nr. 17LTKR1000IM02E253 (2017 m. liepos 20 d.), Nr. 17LTKR1000IM06E062 (2017 m. lapkričio 28 d. ), Nr. 18LTKR1000IM024263 (2018 m. kovo 1 d. ), Nr. 18LTKC1000IM0395F5 (2018 m. birželio 12 d.), Nr. 18LTKC0100IM09D072 (2018 m. lapkričio 5 d.), Nr. 19LTKC0100IM010198 (2019 m. sausio 25 d.), Nr. 19LTKC0100IM065EC7 (2019 m. gegužės 21 d.), Nr. 19LTKC0100IM09C998 (2019 m. liepos 23 d.), Nr. 19LTKC0100IM0D6719 (2019 m. rugsėjo 30 d.), Nr. 19LTKC0100IM0F15D9 (2019 m. spalio 30 d.). Pareiškėjui muitinio įforminimo metu pateikus prekių kilmės dokumentus – EUR.1 judėjimo sertifikatus, importuotoms prekėms pritaikytas 0 proc. lengvatinis muito tarifas ir apskaičiuotas PVM.

16.2. UAB „Autosabina Logistic“, atstovaujanti pareiškėjui, 2020 m. sausio 21 d. kreipėsi į Kauno TM dėl bendrųjų dokumentų taisymo ir mokesčių patikslinimo, prašyme nurodė, kad pagal sutartį Nr. 1161 su įmone UAB „Autoramiksas“ buvo įforminti bendrieji dokumentai Nr. 17LTKR1000IM02E253, Nr. 17LTKR1000IM06E062, Nr. 18LTKR1000IM024263, Nr. 18LTKC1000IM0395F5, Nr. 18LTKC0100IM09D072, Nr. 19LTKC0100IM010198, Nr. 19LTKC0100IM065EC7, Nr. 19LTKC0100IM09C998, Nr. 19LTKC0100IM0D6719, Nr. 19LTKC0100IM0F15D9. Deklaracijų forminimo metu Bendrovė pateikė EUR.1 sertifikatus. Paaiškėjus, kad prekėms pagal nurodytas deklaracijas negalima taikyti lengvatinio režimo, prašė pataisyti deklaracijų duomenis ir perskaičiuoti šių deklaracijų mokesčius.

16.3. Kauno TM, atlikusi UAB „Autoramiksas“ importuotų prekių, deklaruotų EID, patikrinimą, 2020 m. sausio 31 d. priėmė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/100055S, kuria nusprendė perskaičiuoti pareiškėjo importuotoms prekėms importo mokesčius ir apskaičiuoti mokestinę nepriemoką muitinėje: 58 145 Eur muito, 12 211 Eur importo PVM bei 1 298 Eur muito delspinigių.

16.4. Pareiškėja 2020 m. vasario 18 d. pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris 2020 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 1A-73 skundo netenkino, nesutikdamas su minėtu Muitinės departamento sprendimu, pareiškėjas 2020 m. gegužės 20 d. kreipėsi į Komisiją, kuri 2020 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. Nr. S-135 (7-112/2020) skundo netenkino ir patvirtino Muitinės departamento sprendimą.

17. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiame mokestiniame ginče iš esmės kėlė klausimą, ar Sąjungos kilmę turinčios prekės (nepriklausomai nuo to, iš kokios šalies jos yra importuotos) gali būti apmokestinamos trečiųjų šalių importo muito mokesčiu.

18. Teismas nurodė, kad pagal SESV (suvestinė redakcija; 2016/C 202/01) 28 straipsnį Sąjunga apima visą prekybą prekėmis apimančią muitų sąjungą, kurioje tarp valstybių narių uždraudžiami importo ir eksporto muitai bei visi lygiaverčio poveikio mokėjimai, o jų santykiams su trečiosiomis šalimis nustatomas bendrasis muitų tarifas.

19. Spręsdamas ginčą teismas vadovavosi Sąjungos muitinės kodekso 56 ir 64 straipsniais. Buvo nustatyta, kad visų ginčo EID „34“ langeliuose deklaruota prekės kilmės šalis – „EU“, „36“ langeliuose nurodyta tarifinė preferencija – „300“ (lengvatinė muito norma be sąlygų ar apribojimų), „44“ langeliuose „Papildoma informacija/pateikiami dokumentai/sertifikatai ir leidimai“ nurodytas dokumento kodas „U090“, prie minėto kodo įrašyti atitinkami EUR.1 judėjimo sertifikatų numeriai ir datos.

20. Pažymėjęs, kad ginčo dėl to, jog pareiškėjo iš Izraelio į Lietuvą importuotos prekės turėjo ES kilmę, nebuvo, teismas nurodė, kad lengvatinė prekyba tarp ES ir Izraelio vykdoma vadovaujantis Susitarimu, pagal kurio 16 straipsnį importo muitų lengvatos, pateikus EUR.1 judėjimo sertifikatą, EUR–MED judėjimo sertifikatą arba sąskaitos faktūros deklaraciją, taikomos, kai Bendrijos kilmės prekės importuojamos į Izraelį arba Izraelio kilmės prekės importuojamos į Bendriją. Teismas darė išvadą, jog pagal šį Susitarimą importuojant prekes iš Izraelio, lengvatinis muito tarifo taikymas galimas tik tuo atveju, kai prekės yra Izraelio kilmės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo iš Izraelio importuotos prekės buvo Bendrijos kilmės, todėl jos nepateko į muitų lengvatos taikymo sritį.

21. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Europos Sąjungos kilmės prekėms bendrasis muitų tarifas nei konvencinių, nei autonominių, nei lengvatinių importo muitų nenustato. Vadovaudamasis Sąjungos muitinės kodekso 77 straipsnio 1 dalies, 153 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 23–24 punktais, 154 straipsniu, teismas pažymėjo, kad importo skola muitinei atsiranda, kai importo muitu apmokestinamoms ne Sąjungos prekėms įforminama išleidimo į laisvą apyvartą procedūra, taip pat nurodė, kada prekės priskiriamos Sąjungos prekėms ir atkreipė dėmesį, jog Sąjungos prekės tampa ne Sąjungos prekėmis, kai jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos.

22. Atsižvelgęs į aptratą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, jog pareiškėjo iš Izraelio importuotos ES kilmės prekės prarado Sąjungos prekių muitinį statusą, kai jos buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, todėl jas importavus iš Izraelio į Lietuvos Respublikos teritoriją, joms nėra taikomos lengvatinių tarifų priemonės. Taigi, esant šioms aplinkybėms, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 77 straipsnio 1 dalies a punktu, pagrįstai nustatyta importo skola muitinei.

23. Teismas nenustatė pagrindo pareiškėjui taikyti Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatas ir atsisakyti išieškoti 58 145 Eur importo muitą ir 1 298 Eur muito delspinigius. Apžvelgęs Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatas, teismas pažymėjo, kad nustatytos faktinės aplinkybės (t. y. pareiškėjas atliko 10 importo operacijų, EID „44“ langeliuose nurodydamas klaidingą dokumento kodą „U090“, Kauno TM atsiliepimo duomenimis, nurodytas dokumento kodas yra naudojamas norint pasinaudoti lengvatiniu muito tarifu pagal Europos ekonominės bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimą, kuris šiuo atveju netaikytinas), nepatvirtina, jog susiklostė ypatingos aplinkybės, kuomet ES valstybė narė apmokestina ES kilmės prekes trečiųjų šalių muitu. Teismo įsitikinimu, tokius pareiškėjos veiksmus atsakovas pagrįstai vertino kaip turinčius apgaulės požymių arba akivaizdžiai aplaidžius.

24. Teismas netenkino teismo posėdyje pateikto prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, užduodant klausimą, ar pagal ES muitų teisės aktus, įskaitant Sąjungos bendrąjį muitų tarifą, gali būti apmokestinamos ES kilmės prekės. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad šiame ginče analizuojama situacija yra išsamiai reglamentuota teisės aktuose, darė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT.

25. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamų sprendimų panaikinti nėra pagrindo ir pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad, atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 26. Pareiškėjas UAB „Autoramiksas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos 2020 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. S-135(7-112/2020), Muitinės departamento 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 1A-73, kuriuo patvirtinta Kauno TM Patikrinimo ataskaita. Pareiškėjas taip pat prašo: 1) tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas netenkintų pareiškėjo skundo, remiantis Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatomis, pakeisti mokesčių administratoriaus sprendimą ir atsisakyti išieškoti 58 145 Eur importo muitą ir 1 298 Eur muito delspinigius; 2) tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas netenkintų pareiškėjo skundo, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, užduodant klausimą, ar pagal pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytus ES muitų teisės aktus, įskaitant, bet neapsiribojant Bendruoju muitų tarifu, galima apmokestinti ES kilmės prekes trečiųjų šalių importo mokesčiu.

27. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepargrįstai pritarė ES kilmės prekių apmokestinimui trečiųjų šalių importo mokesčiu, nes Bendrasis muitų tarifas ES kilmės prekių apmokestinimo nenustato. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ES teisės aktai nenumato galimybės apmokestinti ES kilmę turinčias prekes trečiųjų šalių importo muito mokesčiu. Pareiškėjo įvežtos prekės niekaip nekonkuravo ir negalėjo konkuruoti su ES kilmės produktais, nes jos buvo pagamintos Sąjungos muitų teritorijoje ir turėjo ES kilmę. Įvertinus tai, akivaizdu, kad ginčo prekių nebuvo pagrindo prilyginti trečiųjų šalių kilmės prekėms ir juo labiau apmokestinti jas importo muitu.

28. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad pareiškėjas prekių neapmokestinimą trečiųjų šalių importo muitu kildino ne iš Susitarimo, bet iš Bendruoju muitų tarifu pagrįsto ir SESV įtvirtinto Sąjungos prekių statuso ir fiskalinio prioriteto prieš trečiųjų šalių kilmę turinčių prekių apsaugos principo nuostatų, akcentuodamas, kad mokesčių administratoriaus parinktas muito tarifas ir Sąjungos prekių apmokestinimas importo muitu galimas tik remiantis ES teisės aktais. Tačiau ir pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiu ES teisės aktu remiantis yra apmokestintos pareiškėjos importuotos ES kilmės prekės.

29. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl ES kilmę turinčių prekių importo atsirado skola muitinei, nepagrįsta jokiomis teisės aktų nuostatomis ir prieštarauja tiek prekių kilmės instituto, tiek Bendrojo muitų tarifo nuostatoms.

30. Deklaratyvi pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nepriklausomai nuo to, jog Bendrasis muitų tarifas ES kilmės prekėms nei konvencinių, nei autonominių, nei lengvatinių importo muitų nenustato, nagrinėjamu atveju nepaneigia konstatuoto fakto dėl skolos muitinei atsiradimo. Pritardamas mokesčių administratoriui, teismas iš esmės konstatavo, kad pareiškėjo iš Izraelio importuotos ES kilmės prekės prarado Sąjungos prekių muitinį statusą, todėl joms pagrįstai įregistruota importo skola. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo importuotos ES kilmės prekės prarado Sąjungos prekių statusą dėl jų išvežimo iš Sąjungos muitų teritorijos ir grąžinimo į Sąjungos muitų teritoriją.

31. Pareiškėjas pažymi, kad Izraelio muitinė, išduodama EUR.1 judėjimo sertifikatus, vienareikšmiškai patvirtino, kad pareiškėjo importuojamos prekės yra Sąjungos, nes jos gautos Sąjungos muitų teritorijoje, kurių sudėtyje nėra iš Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančių šalių ar teritorijų importuotų prekių. Izraelio muitinė tokį patvirtinimą galėjo suteikti tik tuomet, kai įsitikino, kad iš Sąjungos eksportuotos prekės visą laiką buvo Izraelio muitinės priežiūroje ir nepakeisto pavidalo išsiųstos atgal į Sąjungos muitų teritoriją. Toks vertinimas, vadovaujantis ESTT sprendime byloje Nr. C-613/12 pateiktais išaiškinimais, turi būti pripažįstamas ir Lietuvos Respublikos muitinėje.

32. Mokesčių administratoriaus, Komisijos ir pirmosios instancijos teismo atlikta įrodymų analizė apsiribojo deklaratyviais teiginiais, kad pareiškėjas importavo ne Sąjungos prekes. Teismas priimdamas sprendimą negali apsiriboti formaliais bendro pobūdžio teiginiais, konkrečiai nenurodant kokie byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, kad ginčo prekės neturėjo Sąjungos prekių statuso. Toks teismo sprendimo argumentavimas negali būti pripažįstamas tinkamai motyvuotomis išvadomis ir dėl įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo teisingumo, pareigų nesilaikymo, pažeidimo kvalifikavimo, ir skolos muitinei atsiradimo motyvavimo.

33. Pareiškėjas pastebi, kad pagal Sąjungos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 ir 5 dalies nuostatas ES kilmę, o tuo pačiu ir Sąjungos prekių statusą, turinčios prekės negali būti apmokestinamos trečiųjų šalių importo muito mokesčiu. Priešingas vertinimas paneigtų Sąjungos prekių statusą turinčių prekių neapmokestinimą importo muito mokesčiu. Byloje nėra jokių įrodymų, kad iš Izraelio grąžintos Sąjungos prekės buvo ne tokio paties pavidalo, kokio buvo eksportuotos, todėl iš šiuo pagrindu pareiškėja turėjo būti atleista nuo importo muito.

34. Dėl Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatų taikymo pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas klaidino muitinę EID „44“ langelyje nurodydamas kodą „U090“. Teismas minėtų nuostatų taikymo sąlygų nenagrinėjo, o perrašė mokesčių administratoriaus teiginius. Teismas neatsižvelgė, kad „U090“ kodą deklaracijose įrašyti rekomendavo pačios Kauno TM pareigūnai, nes tokiu atveju Muitinės duomenų apdorojimo sistemoje (MDAS) pareiškėjo pateiktas deklaracijas buvo galima įforminti su 0 proc. muito tarifu ir jose deklaruotas prekes išleisti į laisvą apyvartą.

35. Atsižvelgdamas į gero ir rūpestingo viešojo administravimo principus, pareiškėjas pabrėžia, kad Kauno TM pareigūnai, nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2019 m. spalio 30 d. įformindami net 10 EID taikant 0 proc. muito tarifą, privalėjo užtikrinti, kad galbūt Sąjungos prekių statusą praradusios prekės nebūtų išleistos į laisvą apyvartą, jeigu jau už jas turėjo būti sumokėtas trečiųjų šalių importo muitas. Pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo abejoti Kauno TM pareigūnų kompetencija ir veiksmų teisėtumu. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų teigti (manyti) apie tai, kad pareiškėjas žinojo arba galėjo žinoti, kad ES kilmę turinčios prekės turi būti apmokestinamos importo muitu. Tik 2020 m. sausio 21 d., kuomet pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Kauno TM dėl įformintų EID audito, buvo konstatuota, kad pareiškėjas negalėjo taikyti 0 proc. muito tarifo. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjas nenaudojo apgaulės, nesiekė sąmoningai suklaidinti muitinės ir nenuslėpė EUR.1 judėjimo sertifikatų išdavimo sąlygų. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ginčo situacija sudaro pagrindą taikyti Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatas.

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad mokesčių mokėtojui teisėtą lūkestį dėl jam taikytino arba netaikytino papildomo apmokestinimo gali sukurti ne tik tiesioginės raštu pateiktos konsultacijos, bet ir kiti konkliudentiniai veiksmai.

37. Pareiškėjo nuomone, nepagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino teismo pasėdyje suformuluoto prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, užduodant klausimą, ar pagal ES muitų teisės aktus, įskaitant Bendrąjį muitų tarifą, gali būti apmokestinamos ES kilmės prekės trečiųjų šalių importo mokesčiu. Teismas sprendė, kad šiame mokestiniame ginče analizuojama situacija yra išsamiai reglamentuota teisės aktuose, tačiau pareiškėjas įsitikinęs, kad šioje byloje keliamas sudėtingas ES teisės aktų, reglamentuojančių importo muito taikymo sąlygas, klausimas. Šiuo atveju kilmės prekės apmokestintos trečiųjų šalių importo muitu, nepaisant to, kad Bendrasis muitų tarifas ES kilmės prekių apmokestinimo importo muitu nenustato. Taigi šis Bendrojo muitų tarifo normų aiškinimo prieštaravimas sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui kreiptis į ESTT siekiant gauti išaiškinimą dėl minėtų nuostatų tikrosios esmės ir pareiškėjui taikytinos taisyklės. Pareiškėjas, išvardindamas skunde nurodytus ES teisės aktus, kurie, jo nuomone, nenumato galimybės apmokestinti ES kilmę turinčias prekes trečiųjų šalių importo muito mokesčiu, prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo užduodant klausimą, ar pagal minėtus ES muitų teisės aktus, įskaitant, bet neapsiribojant, Bendruoju muitų tarifu galima apmokestinti ES kilmės prekes trečiųjų šalių importo mokesčiu.

38. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

39. Muitinės departamentas, nesutikdamas su pareiškėjo pozicija, nurodo, jog pareiškėjas teigdamas, kad ES teisės aktai nenustato Europos Sąjungos kilmės prekių apmokestinimo, nepagrįstai tapatina prekių muitinį statusą su prekių kilme. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pagrįstai mokesčių administratorius konstatavo, kad iš Izraelio importuotoms ES kilmės prekėms lengvatinis muito tarifas netaikytinas ir papildomai apskaičiavo mokestinę prievolę. Kadangi pareiškėjas iš Izraelio importavo ES kilmės prekes, kurioms, vadovaujantis ES - Izraelio asociacijos tarybos sprendimo 16 straipsniu, muitų lengvatų taikymas pateikiant EUR.1 judėjimo sertifikatą nėra numatytas, skundžiamuose sprendimuose pagrįstai konstatuota, kad ginčo prekėms lengvatinis muito tarifas netaikytinas.

40. Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė ginčo prekių apmokestinimo teisinio pagrindo (ES teisės akto), tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Sąjungos muitinės kodekso 77 straipsnio nuostatomis, be to, to paties teisės akto 154 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad Sąjungos prekės tampa ne Sąjungos prekėmis, kai jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi ginčo situacijai neaktualiu ir netaikytinu Sąjungos muitinės kodekso 203 straipsniu.

41. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatų taikymu, Muitinės departamentas mano, kad pareiškėjas neįrodė, jog skola muitinei yra atsiradusi susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, todėl nėra ir pagrindo atsisakyti išieškoti importo muito. Susidariusi situacija, kada iš Izraelio gabenant Europos Sąjungos prekes (pareiškėjui neabejotinai šis faktas buvo žinomas) EID buvo 10 kartų nurodomas klaidingas dokumento kodas „U090“ ir prie jo įrašomi Izraelio muitinės išduotų EUR.1 sertifikatų numeriai ir datos, patvirtina, kad tokie pareiškėjo veiksmai negali būti vertinamai kitaip nei kaip turintys apgaulės požymių arba akivaizdžiai aplaidus.

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodydama iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui, Kauno TM atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia naujų argumentų, kurių nevertino pirmosios instancijos teismas – dėl Sąjungos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjas eksportavo ginčo prekes iš Sąjungos muitų teritorijos, kad jos būtų pripažįstamos grąžintinomis eksportuotomis prekėmis.

43. Dėl Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio nuostatų taikymo Kauno TM nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai jo nurodomas ypatingas aplinkybes sieja su Kauno TM pareigūnų veiksmais, kadangi asmuo, pateikdamas muitinei deklaraciją, yra atsakingas už joje pateiktos informacijos tikslumą ir išsamumą. Deklarantas negali perkelti atsakomybės už jam teisės aktais priskirtų pareigų nevykdymą. Pareiškėjas turėjo įsitikinti, ar importuojamoms iš Izraelio ES kilmės prekėms taikytinas lengvatinis muito tarifas, o pateikiant deklaracijas užtikrinti, kad jose būtų nurodyta tiksli, išsami informacija. Šiuo atveju pareiškėjas EID nurodė neteisingus duomenis, be to, nepateikė jokių įrodymų, kad rengiant muitinės deklaracijas nuolat konsultavosi su Kauno TM pareigūnais. Kauno TM nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą kreiptis į ESTT.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 44. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto muito ir PVM bei su šiais mokesčiais susijusių sumų mokesčių administratoriui nustačius, kad pareiškėjas nepagrįstai iš Izraelio importuotoms ES kilmės prekėms (dažams) taikė lengvatinį muito tarifą, taip pat dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą atsisakyti išieškoti importo muito ir muito delspinigių sumą pagal Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio 1 dalį.

45. Pareiškėjas importavo iš Izraelio ES kilmės prekes, kurias deklaravo elektroninėse importo deklaracijose: Nr. 17LTKR1000IM02E253 (2017 m. liepos 20 d.), Nr. 17LTKR1000IM06E062 (2017 m. lapkričio 28 d.), Nr. 18LTKR1000IM024263 (2018 m. kovo 1 d.), Nr. 18LTKC1000IM0395F5 (2018 m. birželio 12 d.), Nr. 18LTKC0100IM09D072 (2018 m. lapkričio 5 d.), Nr. 19LTKC0100IM010198 (2019 m. sausio 25 d.), Nr. 19LTKC0100IM065EC7 (2019 m. gegužės 21 d.), Nr. 19LTKC0100IM09C998 (2019 m. liepos 23 d.), Nr. 19LTKC0100IM0D6719 (2019 m. rugsėjo 30 d.), Nr. 19LTKC0100IM0F15D9 (2019 m. spalio 30 d.). Pareiškėjui muitinio įforminimo metu pateikus prekių kilmės dokumentus – EUR.1 judėjimo sertifikatus, importuotoms prekėms pritaikytas 0 proc. lengvatinis muito tarifas ir apskaičiuotas PVM.

46. UAB „Autosabina Logistic“, atstovaujanti pareiškėjui, 2020 m. sausio 21 d. kreipėsi į Kauno TM dėl bendrųjų dokumentų taisymo ir mokesčių patikslinimo. Prašyme nurodė, kad pagal sutartį Nr. 1161 su įmone UAB „Autoramiksas“ buvo įforminti bendrieji dokumentai Nr. 17LTKR1000IM02E253, Nr. 17LTKR1000IM06E062, Nr. 18LTKR1000IM024263, Nr. 18LTKC1000IM0395F5, Nr. 18LTKC0100IM09D072, Nr. 19LTKC0100IM010198, Nr. 19LTKC0100IM065EC7, Nr. 19LTKC0100IM09C998, Nr. 19LTKC0100IM0D6719, Nr. 19LTKC0100IM0F15D9. Deklaracijų forminimo metu įmonė pateikė EUR.1 sertifikatus. Paaiškėjus, kad prekėms pagal nurodytas deklaracijas negalima taikyti lengvatinio režimo, prašė pataisyti deklaracijų duomenis ir perskaičiuoti šių deklaracijų mokesčius.

47. Kauno TM, atlikusi pareiškėjo importuotų prekių, deklaruotų EID, patikrinimą, 2020 m. sausio 31 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 0KM19/100055S nusprendė perskaičiuoti pareiškėjo importuotoms prekėms importo mokesčius ir apskaičiuoti mokestinę nepriemoką muitinėje: 58 145 Eur muito, 12 211 Eur importo PVM bei 1 298 Eur muito delspinigių.

48. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2020 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 1A-73 patvirtino Kauno TM 2020 m. sausio 31 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/100055S.

49. Mokestinių ginčų komisija, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2020 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. Nr. S-135 (7-112/2020) patvirtino Muitinės departamento 2020 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 1A-73.

50. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

51. Pareiškėjas, ginčydamas importuotų prekių apmokestinimą muitu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, pagal Sąjungos muitinės kodekso nuostatas į Europos Sąjungos muitų teritoriją importuotos Europos Sąjungos kilmės prekės turi būti apmokestinamos lengvatiniu 0 proc. muito tarifu.

52. Muitinis statusas – Sąjungos prekių arba ne Sąjungos prekių statusas (Sąjungos muitinės kodekso 5 str. 23 p.) Sąjungos prekės – prekės, priskiriamos kuriai nors iš šių kategorijų: a) tik Sąjungos muitų teritorijoje gautos prekės, kurių sudėtyje nėra iš Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančių šalių ar teritorijų importuotų prekių; b) iš Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančių šalių ar teritorijų į šią teritoriją įvežtos ir į laisvą apyvartą išleistos prekės; c) prekės, gautos arba pagamintos Sąjungos muitų teritorijoje arba vien tik iš b punkte nurodytų prekių, arba iš a ir b punktuose nurodytų prekių (Sąjungos muitinės kodekso 5 str. 24 p.). Ne Sąjungos prekės – 23 punkte nenurodytos prekės arba Sąjungos prekių muitinį statusą praradusios prekės (Sąjungos muitinės kodekso 5 str. 25 p.). Sąjungos prekės tampa ne Sąjungos prekėmis, kai jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos, jeigu netaikomos vidinio tranzito taisyklės (Sąjungos muitų kodekso 154 straipsnio a punktas).

53. Pagal paminėtą teisinį reguliavimą pareiškėjo importuotos prekės, nors buvo Sąjungos kilmės prekės, tačiau buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, todėl tapo ne Sąjungos prekėmis. Muitinės procedūros įforminimui prekėms, visų pirma yra reikšmingas prekių muitinis statusas, o ne prekių kilmė. Prekių kilmė (lengvatinė prekių kilmė) yra svarbi tik tuomet, kai prekėms taikomos lengvatinių tarifų priemonės arba lengvatinės netarifinio reguliavimo priemonės.

54. Sąjungos muitinės kodekso 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Bendrąjį muitų tarifą sudaro visi šie elementai: a) Kombinuotoji prekių nomenklatūra, kaip nustatyta Reglamente (EEB) Nr. 2658/87; b) bet kuri kita nomenklatūra, visa arba iš dalies sudaryta remiantis Kombinuotąja nomenklatūra arba ją papildanti subpozicijų dalimis ir nustatyta konkrečias sritis reglamentuojančiomis Sąjungos nuostatomis, siekiant taikyti su prekyba prekėmis susijusias tarifinio reguliavimo priemones; c) konvencinis arba įprastinis autonominis muitas, taikomas į Kombinuotąją nomenklatūrą įtrauktoms prekėms; d), nustatytos susitarimuose, kuriuos Sąjunga sudarė su tam tikromis Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančiomis šalimis ar teritorijomis arba su tokių šalių ar teritorijų grupėmis; e) lengvatinių tarifų priemonės, kurias Sąjunga vienašališkai nustatė tam tikroms Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančioms šalims ar teritorijoms arba tokių šalių ar teritorijų grupėms; f) autonominės priemonės, kuriomis sumažinamas tam tikroms prekėms nustatytas muitas arba nuo jo atleidžiama; g) palankus tarifų režimas, nustatytas tam tikroms prekėms dėl jų pobūdžio arba galutinio vartojimo taikant c–f arba h punktuose nurodytas priemones; h) kitos tarifinio reguliavimo priemonės, numatytos žemės ūkio, prekybos arba kitais Sąjungos teisės aktais.

55. Kad prekėms būtų galima taikyti 56 straipsnio 2 dalies d arba e punkte nurodytas priemones arba lengvatines netarifinio reguliavimo priemones, jos turi atitikti šio straipsnio 2–5 dalyse nurodytas lengvatinės kilmės taisykles (Sąjungos muitinės kodekso 64 str. 1 d.).

56. Sąjungos muitinės kodekso 64 straipsnio 2–5 dalyse nustatyta: prekių, kurioms taikomos lengvatinės priemonės, nustatytos susitarimuose, kuriuos Sąjunga sudarė su tam tikromis Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančiomis šalimis ar teritorijomis arba su tokių šalių ar teritorijų grupėmis, lengvatinės kilmės taisyklės nustatomos tuose susitarimuose (2 d.); prekių, kurioms taikomos lengvatinės priemonės, kurias Sąjunga vienašališkai nustatė tam tikroms Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančioms šalims ar teritorijoms arba tokių šalių ar teritorijų grupėms, nenurodytoms 5 dalyje, lengvatinės kilmės taisykles nustatančias priemones patvirtina Komisija (3 d.); prekių, kurioms taikomos lengvatinės prekybos tarp Sąjungos muitų teritorijos ir Seutos bei Meliljos priemonės, nustatytos 1985 m. Stojimo akto 2 protokole, lengvatinės kilmės taisyklės patvirtinamos laikantis minėto protokolo 9 straipsnio; prekių, kurioms taikomos lengvatinės priemonės, nustatytos lengvatiniuose susitarimuose, taikomuose su Sąjunga asocijuotoms užjūrio šalimis ir teritorijomis, lengvatinės kilmės taisyklės nustatomos pagal SESV 203 straipsnį (5 d.).

57. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pagal 2005 m. gruodžio 22 d. ES–Izraelio asociacijos tarybos sprendimą Nr. 2/2005, kuriuo vadovaujantis vykdoma prekyba tarp ES ir Izraelio, importuojant prekes iš Izraelio, lengvatinis muito tarifo taikymas galimas tik tuo atveju, kai prekės yra Izraelio kilmės. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjo iš Izraelio importuotos prekės yra Sąjungos kilmės, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad jos nepatenka į muitų lengvatos taikymo sritį pagal minėtą sprendimą.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šios pirmosios instancijos teismo išvados neginčija, nurodydamas, kad jis prekių neapmokestinimą trečiųjų šalių importo muitu kildino ne iš 2005 m. gruodžio 22 d. ES – Izraelio asociacijos Tarybos sprendimo Nr. 2/2005, bet iš Bendrojo muitų tarifo.

59. Pareiškėjo importuotos ginčo prekės neatitinka Sąjungos muitų kodekso 64 straipsnio 2-5 dalyse nurodytų lengvatinės kilmės taisyklių, todėl joms negali būti taikomos šio 56 straipsnio 2 dalies d arba e punkte nurodytos priemonės arba lengvatinės netarifinio reguliavimo priemonės. Todėl mokesčių administratorius, apskaičiuodamas muitą už pareiškėjo importuotas prekes, pagrįstai taikė trečiųjų šalių muitų tarifą.

60. Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad 116 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje ir 117, 118 bei 119 straipsniuose nenurodytais atvejais importo ar eksporto muito suma grąžinama arba atsisakoma ją išieškoti siekiant teisingumo, jei skola muitinei yra atsiradusi susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kurias vertinant skolininko veiksmuose nepastebėta apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo požymių. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tai, kad susiklostė 1 dalyje nurodytos ypatingos aplinkybės, nustatoma tuomet, kai įvertinus atvejo aplinkybes paaiškėja, kad situacija, į kurią pateko skolininkas, yra išskirtinė palyginti su kitų tuo pačiu verslu užsiimančių operacijų vykdytojų situacija ir kad tokioms aplinkybėms nesusiklosčius jis nebūtų nukentėjęs dėl importo arba eksporto muito sumos surinkimo.

61. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino pareiškėjo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nurodytas aplinkybes dėl mokesčio administratoriaus sprendimo, kuriuo nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas pagal Sąjungos muitinės kodekso 120 straipsnį atsisakyti išieškoti importo muito sumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė išsamius motyvus, kuriems teisėjų kolegija pritaria. Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas detaliai nevertina pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių dėl ginčijamo minėto mokesčių administratoriaus sprendimo.

62. ABTĮ 4 straipsnio 3 dalis numato, kad taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo.

63. Nagrinėjamu atveju ginčo teisiniams santykius reguliuojančios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos yra aiškios, jų taikymas akivaizdus ir dėl jų aiškinimo bei taikymo negali kilti jokių pagrįstų abejonių. Vien tai, jog pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu Europos Sąjungos teisės aiškinimu, savaime nereiškia, jog nėra aiškus ginčo teisiniams santykiams taikytinų Sąjungos muitų kodekso normų turinys, ir yra pagrindas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla neaiškumų dėl paminėtų Sąjungos muitinės kodekso nuostatų aiškinimo ir taikymo ginčo teisiniams santykiams, todėl nėra pagrindo kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

64. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autoramiksas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė