2016-04-26 Nr. AB-9007-3-61-3-04481-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-659-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04481-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. O. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. O. Ž. skundą atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – ir Centras) 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 1V-167 nepripažino pareiškėjai S. O. Ž. (toliau – ir pareiškėja) nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso (b. l. 24).

Pareiškėja skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. IV-167 dalį, kuria pareiškėjai nepripažino nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso; 2) įpareigoti Centro generalinę direktorę pripažinti pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą, remiantis Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunkčiu.

Pareiškėja paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjos tėvas J. J. prievarta buvo pašauktas į tuo metu Lietuvą užėmusią okupacinę Raudonąją Armiją ir kartu su daugeliu kitų buvo priverstas kariauti veikiančiame Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos fronte. Pareiškėjos tėvai, J. J. ir E. J., susituokė dar prieš paimant tėvą į karą. Pasibaigus karui, tėvas iš karo negrįžo. Jokio pranešimo, jokios žinios apie jį artimieji negavo. Tik po atkaklaus reikalavimo 1948 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu iš Lazdijų apskrities karo komisaro močiutei A. J. buvo pranešta, jog jos sūnus J. J., būdamas fronte, dingo be žinios. Pareiškėjo teigimu, tai, kad yra nukentėjusi nuo 1939–1990 m. okupacijų, yra akivaizdu. Jeigu nebūtų buvusios sovietinės okupacijos, pareiškėjos tėvas J. J. nebūtų prievarta paimtas į sovietinę kariuomenę ir nebūtų žuvęs (dingęs be žinios). Pareiškėjos tėvas savo noru į sovietinę kariuomenę nenuėjo, jį prievarta paėmė į kariuomenę, o pareiškėja visą laiką augo be tėvo. Netgi sovietinės valdžios metu pareiškėjos motina ir pareiškėja neturėjo jokių lengvatų kaip kiti karo dalyviai, kadangi buvusios valdžios pareigūnų buvo laikoma, kad tėvas dingęs be žinios, pabėgęs iš fronto ir taip vengęs kovoti. Pareiškėjos teigimu, iš tikrųjų jos tėvas buvo okupacinės valdžios struktūrų sunaikintas. Jis žuvo arba, kaip teigiama, dingo be žinios karo veiksmų fronto metu nulemtų aplinkybių. Jis po karo negrįžo į namus, jokios žinios apie save niekam nėra davęs. Iš kartu su juo buvusių fronte asmenų pasakojimų jis žuvo sovietinei kariuomenei forsuojant (duomenys neskelbtini) upę.

Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 20–22) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai pateikė Lazdijų valsčiaus karinio komisariato 1948 m. rugpjūčio 21 d. pranešimą Nr. 10, jog kareivis J. J. būdamas fronte (duomenys neskelbtini) dingo be žinios. Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 2 straipsnio 3 punktas numato, jog nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, kurie buvo prievarta paimti į okupavusių valstybių karinius dalinius arba priverstiniams darbams, t. y. nukentėjusiais asmenimis pripažįstami patys nukentėję asmenys, o ne jų artimieji. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunkčio nuostata taikoma civiliams gyventojams, nužudytiems išvardintomis aplinkybėmis, o ne sovietinės armijos kariams žuvusiems fronte. Pareiškėjos prašymas taip pat neatitinka ir Įstatymo 7 straipsnio reikalavimų. Be to, pareiškėja nepateikė jokio dokumento, kad tėvas yra miręs ar tam tikromis aplinkybėmis žuvęs.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu (b. l. 50–53) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Centro generalinės direktorės 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. IV-167 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo atsakovas nepripažino pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso. Todėl teismas, siekdamas teisingo ir visapusiško bylos išnagrinėjimo, turi įvertinti, ar Įsakymas priimtas teisėtai ir pagrįstai. Byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams aktualus Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, apibrėžiančio nuo okupacijų nukentėjusių asmenų grupes, 3 punktas, kuriame nurodyta, kad nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, kurie prievarta paimti į okupavusių valstybių karinius dalinius arba priverstiniams darbams, t. y. nukentėjusiais asmenimis pripažįstami patys nukentėję asmenys, o ne jų artimieji.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintų Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7 punkte nustatyta, kad asmuo, nukentėjęs nuo 1939–1990 metų okupacijų ir pretenduojantis į atitinkamą teisinį statusą, turi pateikti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir kitus dokumentus (ar jų kopijas), kurių pagrindu gali būti pripažintas asmens, nukentėjusio nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinis statusas: pažymėjimus apie nuteisimo, įkalinimo, ištrėmimo ar kitokio laisvės apribojimo laiką (7.6.1 p.);

Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos visuomenės organizacijų archyvo, Lietuvos valstybinio centrinio archyvo ir kitų archyvų išduotas pažymas, taip pat šiuose archyvuose esančių dokumentų kopijas (7.6.2 p.). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja pateikė Centrui 2014 m. gegužės 13 d. prašymą pripažinti jai nukentėjusios nuo okupacijų asmens teisinį statusą. Prie prašymo pridėjo anketą ir pranešimą, jog jos tėvas J. J., gimęs (duomenys neskelbtini), būdamas fronte (duomenys neskelbtini) metais gegužės mėnesį dingo be žinios.

Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija, apsvarsčiusi pareiškėjos prašymą, išanalizavusi pateiktus dokumentus, 2014 m. birželio 18 d. išvadoje konstatavo, kad tėvo dingimo be žinios metu jos motina nepriklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūrai ir negyveno nelegaliai, nebuvo įkalinta dėl politinių motyvų (nebuvo politinė kalinė), nebuvo paimta priverstiniams darbams, todėl ji neatitinka Įstatymo 7 straipsnio nuostatų. Apie šį sprendimą pareiškėja buvo informuota 2014 m. liepos 4 d. raštu. Pareiškėja šį raštą 2014 m. liepos 11 d. apskundė Centro direktorei, kuri 2014 m. rugpjūčio 12 d. raštu informavo pareiškėją, kad pagal esamus duomenis pripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą nėra įstatyminio pagrindo.

Atkreipė dėmesį, kad antrojo pasaulinio karo dalyviams, kovojusiems antihitlerinės koalicijos pusėje, skirtas specialus įstatymas. Taip pat 2014 m. rugsėjo 11 d. priėmė įsakymą, kuriuo nepripažino pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso, apie šį įsakymą informavo pareiškėją 2014 m. rugsėjo 16 d. raštu. Pareiškėja teigia, kad jeigu nebūtų sovietinės okupacijos, pareiškėjos tėvas J. J. nebūtų prievarta paimtas į sovietinę kariuomenę ir nebūtų žuvęs (dingęs be žinios), pareiškėjos motina ir pareiškėja neturėjo jokių lengvatų kaip kiti karo dalyviai, nes buvusios valdžios pareigūnų buvo laikoma, jog tėvas dingęs be žinios, pabėgęs iš fronto ir taip vengęs kovoti.

Taigi byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjos tėvas dingo be žinios, tačiau akivaizdu, kad pareiškėja nepateikė jokio dokumento, jog tėvas yra miręs ar tam tikromis aplinkybėmis žuvęs, ar prievarta paimtas į sovietinę kariuomenę. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei taikytiną teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjos argumentams nepritarė, nes teisės aktai nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso suteikimo pagrindų nesieja su priežastimis, dėl kurių jos tėvas J. J. (jo šeimos nariai), būdamas fronte (duomenys neskelbtini) metais gegužės mėnesį dingo be žinios.

Kaip matyti iš Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto turinio, aptariamu atveju nuo okupacijų nukentėjusio asmens statuso suteikimą įstatymų leidėjas sieja ne apskritai su tarnyba sovietinėje armijoje, o su konkrečia faktine aplinkybe, kad asmuo prievarta paimtas į okupavusių valstybių karinius dalinius arba priverstiniams darbams. Minėtos normos turinys patvirtina, kad aptariamu atveju nuo okupacijų nukentėjusio asmens statuso suteikimas ar nesuteikimas siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, t. y. ne de facto, o de jure prievarta paimtas į okupavusių valstybių karinius dalinius arba priverstiniams darbams buvimu.

Tokį šios normos aiškinimą patvirtina jos turinys, nes joje kalbama apie tai, kad asmuo būtų prievarta paimtas į okupavusių valstybių karinius dalinius arba priverstiniams darbams. Kita vertus, jei įstatymų leidėjas būtų siekęs aptariamą teisės normą suformuluoti pareiškėjos siūlomu būdu, jis tai būtų įtvirtinęs aiškiai ir nedviprasmiškai. Šiuo atveju akivaizdu, kad įstatymų leidėjas, norėdamas sudaryti teisines prielaidas tam tikriems asmenims suteikti nuo okupacijų nukentėjusio asmens statusą, siekė atsižvelgti į teisines, objektyviai įvertinamas kliūtis, kurios nepriklausytų nuo subjektyvaus vertinimo.

Pareiškėjos atveju taip pat negali būti taikomas Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktis (kitais nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami), nes šio straipsnio nuostatos taikomos civiliams gyventojams, kurių tėvai buvo nužudyti okupacinės kariuomenės dalinių ar okupacinio rėžimo represinių struktūrų vykdytų represinių, baudžiamųjų akcijų, slaptų operacijų metu, taip pat dėl karo veiksmų fronto metu ar dėl karo padarinių, partizaninio karo aplinkybių nulemtų veiksmų metu. Todėl Įstatymo leidėjas aiškiai nustatė, jog ši teisės norma taikoma civiliniams gyventojams, nužudytiems išvardintomis aplinkybėmis, o ne sovietinės armijos kariams, žuvusiems fronte.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.

Nagrinėjamu atveju Centras šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų laikėsi, pareiškėją apie Įsakymą informavo 2014 m. rugsėjo 16 d. raštu, pateikė ginčijamą įsakymą, kurį pareiškėja ginčija teisme, t. y. ji realizavo savo teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visetą bei atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Centras padarė pagrįstą išvadą, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą.

Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, administracinio sprendimo panaikinimo pagrindų, išdėstytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje, nenustatyta.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 58–60) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, įpareigojant Centro generalinę direktorę pripažinti jai nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą, remiantis Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunkčiu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutikdama su Centro generalinės direktorės nutarimu, pareiškėja papildomai kreipėsi į Rusijos Federacijos gynybos ministerijos archyvą, prašydama suteikti jai kokių nors žinių apie jos tėvo žuvimo faktą. Tačiau atsakymą gavo tik 2015 m. balandžio 17 d. Savo atsakyme Rusijos Federacijos institucijos nurodė, kad iš tikrųjų jos tėvas (duomenys neskelbtini) gruodžio mėnesį buvo pašauktas į Raudonąją Armiją. (duomenys neskelbtini) jis atvyko į 39 atsarginį šaulių pulką, iš kur (duomenys neskelbtini) buvo nukreiptas į 397 šaulių diviziją. Iš šios divizijos asmeninės apskaitos knygos abėcėline tvarka nustatyta, kad jos tėvas kaip negrįžtamas nuostolis neįvardytas. Turint omenyje, jog Raudonoji Armija iki šiol nėra suradusi didelio skaičiaus žuvusiųjų jos karių, akivaizdu, kad ir jos tėvas prievarta paimtas į karą žuvo, tačiau jo palaikai iki šiol nėra surasti.

2. Centro generalinė direktorė nepagrįstai nepripažino pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusiojo asmens teisinio statuso.

Atsakovas Centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 79–80) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, visapusiškai bei išsamiai išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų duomenų, kurių nebūtų nagrinėjęs teismas ir kurie darytų įtaką teismo sprendimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja (apeliantė) siekia nukentėjusiojo statuso pripažinimo pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktį (redakcija galiojusi 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymo priėmimo metu, t. y. redakcija galiojusi nuo 2012 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. sausio 1 d.), kur buvo pasisakyta, kad kitais nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami: asmenys, nukentėję represinių ar baudžiamųjų akcijų metu, kurie dėl šių akcijų vykdytojų - okupacinės kariuomenės dalinių ar okupacinio režimo represinių struktūrų ginkluotų būrių veiksmų arba dėl slaptų pogrindžio ginkluotų ar neginkluotų struktūrų, veikusių prieš Lietuvos valstybingumą bei jos gyventojus ir kitų valstybių naudai, taip pat dėl karo veiksmų fronto metu ar dėl karo padarinių bei okupacinės valdžios ir represinių struktūrų vykdytų slaptų operacijų, baudžiamųjų akcijų ar partizaninio karo aplinkybių nulemtų veiksmų metu: buvo suluošinti arba sužaloti (a papunktis), prarado kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą (b papunktis), taip pat kurių tėvai (įtėviai), sutuoktinis ar vaikai (įvaikiai) buvo nužudyti arba įkalinimo metu mirė (c papunktis).

Būtent pastaruoju pagrindu (c papunktis) ir siekiama nukentėjusiojo statuso pripažinimo, kas skundžiamu 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu buvo paneigta, ir tai, teisėjų kolegijos vertinimu, padaryta visiškai pagrįstai.

Įstatymų leidėjas Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje yra numatęs dvi juridinę reikšmę turinčias aplinkybes, kurioms esant (bent vienai iš jų), o taip pat esant aplinkybėms įvardytoms Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte, galėtų suponuoti nukentėjusiojo statuso pripažinimą pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktį.

Pagal turimą administracinėje byloje medžiagą nėra pagrindo teigti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.), kad pareiškėjos tėvas buvo nužudytas arba įkalintas ir įkalinimo metu mirė. Turimi bylos duomenys įrodo pareiškėjos tėvo dingimo be žinios aplinkybę karo metu, kuri teisine prasme negali būti tapatinama su nužudymo faktine aplinkybe, todėl jau vien šis faktinis momentas eliminuoja galimybę nukentėjusiojo statuso pripažinimui. Kita vertus, būtina pabrėžti, kad net nustačius nužudymo ar įkalinimo metu įvykusios mirties faktus, būtų reikalinga konstatuoti ir aplinkybes nurodytas Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte: karo veiksmus fronto metu ar dėl karo padarinių bei okupacinės valdžios ir represinių struktūrų vykdytas slaptas operacijas, baudžiamąsias akcijas ar partizaninio karo aplinkybių nulemtus veiksmus (šiuo konkrečiu atveju), sukėlusius Įstatymo reikalaujamas pasekmes, bet ne asmenims paimtiems į okupavusių valstybių karinius dalinius (Įstatymo 2 str. 3 p.).

Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje įtvirtintą taisyklę, dėl ko apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o S. O. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius