2020-05-20 Nr. AB-10333-3-61-3-02665-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-740-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02665-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas baigėsi dėl reorganizacijos) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas baigėsi dėl reorganizacijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2017 m. birželio 14 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis. Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose kartu su 7 asmenimis, dėl ko buvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimas. Kamerose buvo tik po dvi kėdes, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nuo jo kameroje sklido nemalonus kvapas, kamerose pilna muselių, nevalomi langai, pats pareiškėjas dėl vidinių grotų negalėjo išvalyti langų. Taip pat nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjui suteikta tik 1 val. per dieną pasivaikščioti kiemelyje, nors tai prieštarauja Europos Komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis praktikai, pagal kurią asmeniui turi būti užtikrinta galimybė 8 val. per dieną praleisti lauke. Lukiškių TI-K dažnai nebūna šilto / karšto vandens ir nėra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, kadangi pareigūnai neleidžia nusiprausti ir kuo greičiau liepia išeiti iš dušų, be kita ko, dušų įrengimas buvo netinkamas. Teisės aktuose nustatyta laikas 15 min., per kurį asmenys turi nusiprausti, ir nuostata, kad praustis galima tik vieną kartą per savaitę pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Kamerose neveikė ventiliacija, užsiveisė parazitai, pūva čiužiniai ir rūdija lovos, drėgmė viršija 70 proc., oro greitis neatitinka higienos reikalavimų. Kamerose neužtikrintas higienos normas atitinkantis apšvietimas, šviesa per stipri, nuo jos skauda akis, o šviesos išjungti nėra galimybės, kadangi kameroje nėra elektros jungiklių. Pareiškėjas buvo prievarta laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Nei vienoje kameroje nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė dvasines kančias, fizinį skausmą, pažeminimą, psichologinius išgyvenimus, padidėjusį nerimą, neviltį.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime nurodė, kad iš pateiktų duomenų matyti, kada pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama palaikyti tvarką kamerose, todėl už jų valymą ir tvarkymą yra atsakingi jose gyvenantys asmenys. Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi sutartis, kurias įgyvendinant yra atliekamas vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau nei 4 lovos. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos užima 0,56 kv. m. Pagal teisės aktų reikalavimus langų angose įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukiami metaliniu tinklu. Pažymėjo, kad nuteistieji ir suimtieji dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir tokiu būdu permetinėja daiktus iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos, kurių įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas atskira sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, kas atitinka galiojančius teisės aktų reikalavimus. Privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Taip pat atitinkamose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

5. Atsakovas, be kita pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis nustatytomis etikos taisyklėmis ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Lukiškių TI-K kameros langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apšvietimas taip pat yra tinkamas. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dušai įrengti pagal higienos normų reikalavimus. Dušuose yra nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems ir nuteistiesiems visada yra sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Oro temperatūra atitinka higienos normų reikalavimus. Kiekvienam suimtajam sudarytos sąlygos ne mažiau nei vieną valandą per dieną mankštintis atvirame ore. Tokia tvarka yra pripažįstama pakankama. Pareiškėjo nurodoma rekomendacija dėl 8 val. per dieną yra skirta įvairiai veiklai kalinimo metu, o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K užpildė apklausos anketą, kurioje nurodė, kad sutinka būti su rūkančiais asmenimis. Konfliktų, nesutarimų tarp kalinčių asmenų ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu nebuvo užfiksuota. Nuo 2016 m. iki 2017 m. Lukiškių TI-K buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji yra veikianti. Pareiškėjas nenurodė nei vieno atvejo, kada jam galėjo kilti reali žala ir jam nebuvo suteikta pagalba. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nesant būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl vadžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, pareiškėjo skundas turi būti atmestas.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2018 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo R. Ž. skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pareiškėjui R. Ž. 2 000,00 Eur neturtinei žalai atlygini, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo pirmiausia nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktyje nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017 ir kt.).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta, jog gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios plotas – apie 0,56 kv. m., taip pat įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą Lukiškių TI-K, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos, įtvirtintos Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje. Vertindamas Lukiškių TI-K veiksmus pagal Konvenciją, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui, kuris buvo laikomas kameroje, iš kurių bendro ploto buvo atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, t. y.

Konvencijos 3 straipsnio Lukiškių TI-K nepažeidė, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

8. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojusių Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), kurių 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus Lukiškių TI-K pranešimus ir atsiliepime į skundą pateiktus duomenis, nustatė, jog pareiškėjas laikotarpiais nuo 2017 m. vasario 20 d. iki 2017 m. kovo 16 d. ir laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 2017 m. balandžio 19 d. buvo laikomas kamerose, atitinkamai Nr. 257 ir Nr. 256, kuriose sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis. Atsižvelgiant į tai, laikyta, kad šiais laikotarpiais pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista bei nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai dėl sanitarinio mazgo įrengimo.

Likusiu laikotarpiu, t. y. iš viso 186 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o iš jų 97,5 paros buvo laikomas kamerose, kuriose taip pat buvo įrengtos užuolaidos. Teismas, vadovaudamasis suformuota administracinių bylų praktika tokio pobūdžio bylose konstatavo, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų (byloje pateiktos kamerų Nr. 108, Nr. 170, Nr. 159, Nr. 346, Nr. 291, Nr. 302, Nr. 189, Nr. 112, Nr. 307, Nr. 111, Nr. 270, Nr. 257, Nr. 268, Nr. 265, Nr. 256, Nr. 273, Nr. 326 sanitarinio mazgo įrengimo fotonuotraukos), įtvirtintų Taisyklių 14.5 papunktyje, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams.

Įrengtos užuolaidos nepaneigia, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrina pareiškėjo privatumo, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Todėl teismas priėjo išvadą, kad nors sanitarinio mazgo įrengimas nurodytu laikotarpiu nepažeidė nacionalinės teisės reikalavimų, tačiau pareiškėjo teisė į privatumą nurodytais laikotarpiais, kai jis buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir buvo įrengtos užuolaidos, buvo pažeista. Taigi, Lukiškių TI-K, kaip nurodė teismas, iš viso 186 paras neužtikrino pareiškėjo privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, ir pažeidė Konvencijos 3 straipsnį.

9. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo argumentus, kad ginčo laikotarpiu jam buvo suteikta galimybė tik 1 val. per dieną praleisti pasivaikščiojimų kiemeliuose, nurodė, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. rugpjūčio 22 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo vedamas pasivaikščioti gryname ore vadovaujantis tuo metu galiojančia dienotvarke, kurioje numatytas suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu pasivaikščiojimo gryname ore organizavimo laikas. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčo, jog pareiškėjui buvo užtikrintas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore, nėra, todėl priėjo išvadą, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

10. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės nustatė, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsižvelgdamas į minėtas nuostatas ir pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudaryta galimybė nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, teismas priėjo prie išvados, kad Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų pažeidimo fakto šiuo aspektu nėra. Pareiškėjo argumentas, kad jis buvo prašomas išeiti iš dušo jam prausiantis, jam neneigiant, kad galimybė nusprausti jam buvo suteikta, teismo įvertintas kaip abstraktus ir deklaratyvus. Pareiškėjas neindividualizavo atvejų, kada jis buvo varomas iš dušų, byloje nėra duomenų, kad dėl to pareiškėjas buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Atsižvelgiant į tai, teismas laikė, kad nėra pagrindo vertinti Lukiškių TI-K veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme šio argumento pagrindu. Pareiškėjas, teigdamas, kad duše nebuvo šilto vandens ir jis neturėjo galimybės prausti viso kūno šiltu vandeniu, kaip nurodė teismas, nedetalizavo šios aplinkybės, nenurodė kada nebuvo šilto vandens. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad šiltas vanduo teikiamas nuolat. Pareiškėjo nesutikimas su nustatyta prausimosi tvarka vertintinas kaip subjektyvi pareiškėjo nuomonė, kurios pagrindu Lukiškių TI-K veiksmai nevertinami Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

11. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 22 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog pareiškėjas, 2018 m. spalio 13 d. atvykęs į Lukiškių TI-K, yra užpildęs „Asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą apklausos anketą“, kurioje nurodė, kad sutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgus į tai ir vadovaujantis SVĮ nustatytais reikalavimais, pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu būtų prašęs apgyvendinti jį atskirai nuo rūkančių asmenų. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas neprieštaravo, jog būtų laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai šiuo aspektu pareiškėjo atžvilgiu būtų atlikę neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjui galėjo atsirasti neigiamų išgyvenimų, sukeliančių neturtinę žalą.

12. Lukiškių TI-K atsiliepime ir Ūkio skyriau pranešime nurodyta, kad Lukiškių TI-K kamerose yra įrengti skubaus iškvietimo mygtukai. Teismas įvertino, kad pareiškėjas skunde, be abstraktaus ir deklaratyvaus teiginio, kad kamerose nėra nurodytų mygtukų, daugiau nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurios pagrįstų šį jo teiginį. Todėl, atsižvelgus į bylos medžiagą, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas, aiškiai neįvardinęs aplinkybių dėl aliarminio iškvietimo sistemos nebuvimo kamerose, kuriose buvo laikomas, neįrodė, jog šiuo aspektu Lukiškių TI-K atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

13. Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam kilo dėl to, jog kamerose buvo tik dvi kėdės, buvo pilna muselių, purvini langai, o dėl vidinių grotų juos išvalyti nebuvo galimybės, neveikė ventiliacija, užsiveisę parazitai, metalinės lovos surūdijusios, o čiužiniai supuvę, drėgna, nepakankamas oro greitis, netinkamas apšvietimas, kamerose nėra elektros jungiklių. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis nustatė, kad 212 parų pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų dėl dirbtinės apšvietos ir drėgmės, 232 paras pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų dėl oro judėjimo. Kitus minėtus pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

14. Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė ne tik į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, bet ir į tai, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento duomenimis pareiškėjas į šią įstaigą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo kreipęsis. Todėl, įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mąstą bei jų trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir administracinių teismų suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjui priteistina 2 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – R. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, konstatavo, jog Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais galimai neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nors EŽTT jurisprudencijoje ir Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose, kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek anksčiau nustatytoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, tiek dabar galiojančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015, tokie standartai nėra numatyti.

17. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Atsakovo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

18. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Pareiškėjas pažymi, kad buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų, dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, teisės aktuose garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, psichologines kančias, todėl jam turėtų būti priteista 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Pareiškėjas nesutinka su priteista 2 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teigia, kad jam turėtų būti priteista 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas pabrėžia, kad jam nebuvo užtikrintas 8 val. per dieną pasivaikščiojimas, tualetas atskirtas tik užuolaida, drėgmė sudaro 70 proc., oro judėjimas neatitinka nustatytų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų, neužtikrinant teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pareiškėjui R. Ž. 2 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

24. Teismas konstatavo, kad 186 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, 212 parų pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų dėl dirbtinės apšvietos bei drėgmės, ir 232 paras buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų dėl oro judėjimo. Pareiškėjas ir atsakovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, padavė apeliacinius skundus.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

26. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal EŽTT praktiką privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr 14097/12ir kt.) 81, 82, 90 p.).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas būtų įrengtas kaip atskira patalpa: atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 186 paras buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o iš jų 97,5 paros buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas iš vienos pusės atitvertas 1,5 m sienele, o iš kitos pusės – užuolaida. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokiu būdu nebuvo užtikrinamas pareiškėjo privatumas.

28. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

30. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

31. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmiausia pažymi, kad neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju 186 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, 212 parų pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų dėl dirbtinės apšvietos ir drėgmės, 232 paras buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų dėl oro judėjimo. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

32. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas jam bus pakankama satisfakcija, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti taip pat nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis yra mažintinas iki 600 Eur.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, todėl pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas baigėsi dėl reorganizacijos), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 31 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas baigėsi dėl reorganizacijos), 600 (šešis šimtus) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo R. Ž. skundo dalį atmesti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė