2020-07-01 Nr. AB-13021-3-61-3-01221-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-705-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01221-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau ir – Lukiškių TI-K), neturtinės žalos atlyginimą – po 60 Eur už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių TI-K.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. lapkričio 15 d. jam kalint Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai, atitverti tik neaukšta sienele, todėl juo naudojantis jautė diskomfortą, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus. Sanitariniame mazge neįrengtas atskiras vėdinimas, todėl tvyrojo blogas kvapas, buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Kamerose buvo pelėsio, grybelio, jose buvo drėgna, trūko oro, veisėsi parazitai ir graužikai, puvo čiužiniai. Lukiškių TI-K dažnai nebuvo šilto ar karšto vandens, todėl jam nebuvo sudaryta galimybė visą kūną prausti duše ne rečiau kaip kartą per savaitę. Tokias kalinimo sąlygas pareiškėjas vertino kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio kankinimą ir žiaurų nežmonišką elgesį, žeminantį žmogaus orumą, pažeidimą. Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerų sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m.

HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama teisė kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, o sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių teisės aktuose nenumatyti. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 134:2015 reikalavimus.

Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose. Oro temperatūra kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K dušų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti patogumai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nėra nustatyta Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir realiai kilusios žalos pareiškėjui, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 004 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktį iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d., t. y. 272 paras ir visą šį laiką buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas gyveno kamerose Nr. 105, 117, 141, 133, 153, 176, 198, 253, 288, 324, 329, 341. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. balandžio mėn. pranešime nurodyta, kad 2013 metais posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose kamerose (kuriose gyveno pareiškėjas) įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Todėl pareiškėjo kameroje Nr. 253 buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, o kamerose Nr. 105, Nr. 117, Nr. 141, Nr. 153, Nr. 288, Nr. 324, Nr. 329, Nr. 341 pareiškėjas kalėjo vienas. Teismas, atsižvelgęs į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 272 paras, iš kurių 138 paras kalėjo kameroje Nr. 253, kurioje sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, dar 8,5 paros kalėjo vienas, taigi neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu pareiškėjas kalėjo 125,5 paros. Todėl Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Teismas vertino, kad sanitarinio mazgo atskyrimas 1,5 m pertvara, užuolaidų įrengimas ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas sanitarinių mazgų įrengimas.

9. Pareiškėjas nenurodo konkrečių faktų, susijusių su galimu pareigūnų netinkamu elgesiu. Todėl teismas pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laikė neįrodytomis ir nepagrįstomis.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo atlikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimai, kurie tiesiogiai atspindėtų realią kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, būklę ir atitikimą higienos normų reikalavimams. Todėl teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu HN 134:2015, nėra nustatytas.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, jog asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančių pelėsių ar drėgmės gyvenamosiose kamerose; remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K ūkio skyriaus 2018 m. balandžio mėn. pranešime nurodyta, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) specialistai periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuojama oro temperatūra gyvenamosiose kamerose, oro temperatūra atitinka HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema, o šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Lukiškių TI-K nurodė, kad siekdamas palaikyti švarą kamerose, buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Tai patvirtina byloje esanti sutartis. Nors atsakovo atstovas ir nepateikė įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, Lukiškių TI-K tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti.

12. Teismas neabejojo Lukiškių TI-K Ūkio skyrius 2018 m. balandžio mėn. pranešime pateikta informacija, kad kamerų įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, reikalavimus, o nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygos atitinka HN 134:2015 reikalavimus.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad dušo patalpose dažnai nebūna karšto vandens, pažymėjo, kad pagal HN 134:2015 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos ir į ilgalaikių pasimatymų patalpas. HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64 patvirtintoje Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje nustatyta, kad dušu laisvės atėmimo vietoje esantys asmenys gali naudotis iki 15 min. teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai, laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų, o individualūs asmeniniai pareiškėjo poreikiai dušu naudotis dažniau negali būti vertinami kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas.

14. Teismas neabejojo Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. balandžio mėn. pranešime nurodyta informacija, kad Lukiškių TI-K dušinių patalpų įrengimas atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Byloje nėra duomenų apie galimus gedimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu nebuvo užtikrinta, todėl nėra neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

15. Teismas iš byloje pateikto asmens sveikatos istorijos išrašo duomenų nustatė, kad pareiškėjui 2017 m. vasario 6 d. atvykus į Lukiškių TI-K buvo atlikta pirminė gydytojų apžiūra. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenys kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu patvirtina, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo stebima, į visus pareiškėjo nusiskundimus buvo reaguojama, jam suteikiama tinkama pagalba.

16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais 125,5 paros. Teismo vertinimu toks laikotarpis laikytinas ilgu ir sudarančiu pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teismas, įvertinęs neturtinės žalos priteisimui aktualias aplinkybes, tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė 1 004 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 17. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimą ir priteisti jam po 60 Eur už kiekvieną kalinimo dieną Lukiškių TI-K.

18. Pareiškėjas nurodo, kad jo netenkina jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas, jam turėtų būti priteista po 60 Eur už kiekvieną kalinimo dieną Lukiškių TI-K. Pareiškėjas pažymi, kad kamerose buvo ne tik baldai ir kitas inventorius, bet ir iki 30 kg jo ir kitų nuteistųjų asmeninių daiktų, tai papildomai mažino kameros plotą, todėl jam tekdavo apie 2 kv. m kameros ploto. Pareiškėjas pažymi, kad nors tam tikrą laiką kamerose buvo laikomas vienas, jį per langelį duryse galėjo stebėti pareigūnai. teismas į tai neatsižvelgė, todėl privatumo pažeidimo truko ilgesnį laiką. Pareiškėjas teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad kamerų jis turėjo plėšyti savo asmeninius daiktus, tam, kad galėtų nuvalyti dulkes kamerose, nuo kamerų sienų byrėjo tinkas, luposi dažai, buvo pelėsių ir drėgna, o atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų apie šias aplinkybes. Pareiškėjas tvirtina, kad Lukiškių TI-K nebūdavo karšto vandens, todėl tekdavo šildyti vandenį ir praustis kameroje.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas teigia, kad nėra būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, nes byloje nėra nustatytų Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, o pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo A. K. skundą atmesti.

22. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad sanitarinis mazgas neužtikrino pareiškėjui privatumo. 2017 m. kamerose įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros pusės ir nuo apžiūros langelio duryse, o teisės aktai nenumato atskiros kabinos įrengimo sanitarinio mazgo patalpai ar atitvėrimo nuo langelio duryse. Taip pat dalyje kamerų sanitariniai mazgai buvo įrengti kaip atskiros kabinos. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

Teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d.), ir žalos asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnyje nustatyta valstybės ir savivaldybės institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, todėl valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys.

Nurodytas atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas. Be to, teisės pažeidimo pripažinimas nepriteisiant atlyginimo pinigais taip pat gali būti pakanka ir teisinga satisfakcija už patirtą neturtinę žalą. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą.

Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. K. kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas prašė priteisti po 60 Eur už kiekvieną kalinimo dieną Lukiškių TI-K.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui 1 004 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas patikslino ginčo laikotarpį - nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d., konstatavo, kad pareiškėjui šiuo laikotarpiu 125,5 paros nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, o kitus pareiškėjo nusiskundimus dėl per mažo kamerų ploto, jų neatitikimo higienos normų reikalavimams, karšto vandens nebuvimo, atmetė.

25. Apeliacinius skundus byloje padavė abi proceso šalys. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad buvo laikomas pažeidžiant nustatytus minimalaus ploto reikalavimus, iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu bei nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą po 60 Eur už kiekvieną kalinimo dieną Lukiškių TI-K. Atsakovo nuomone, byloje nėra nustatyta būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visuma.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

27. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

28. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

29. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

30. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d., t. y. iš viso 276 dienas. Atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių (b. l. 23–25), patvirtina, kad ginčo laikotarpiu kamerose pareiškėjui teko nuo 3,69 iki 8,02 kv. m ploto.

31. Asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Taip pat nėra nustatyta reikalavimo iš kameros ploto išskaičiuoti nuteistųjų ar suimtųjų asmenų turimų kilnojamųjų daiktų užimamą plotą, juo labiau, kad tokiems daiktams sudėti iš esmės ir skiriami kamerose esantys baldai – spintelės, lentynos. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo užtikrintas pakankamas minimalus teisės aktais nustatytas plotas, turintis tekti vienam asmeniui. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pagrindo konstatuoti Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte reglamentuoto minimalaus tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčio tekti ploto – 3,6 kv. m, reikalavimo pažeidimo ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus kitais jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K aspektais, atsakovo atsikirtimus bei pateiktus į bylą įrodymus, juos išsamiai ištyrė ir vertino. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl kamerų būklės atitikimo higienos normų reikalavimams, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo teigti, kad buvo nukrypta nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė ir įvertino įrodymus dėl karšto vandens buvimo, kamerų būklės, motyvavo, kodėl atmeta pareiškėjo argumentus. Pažymėtina, kad byloje pateikti NVSC patikrinimo aktai įrodo, kad dalyje kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, atlikus patikrinimus pažeidimų nebuvo nustatyta, pvz., kameroje Nr. 117 (b. l. 38–40), Nr. 176 (b. l. 44–46), Nr. 341 (b. l. 54–55). Todėl nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad atsakovas nepateikė duomenų apie kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklę. Pažymėtina, kad pareiškėjas jo kalinimo Lukiškių TI-K metu dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesiskundė. Pripažintina, kad byloje įvertinta įrodymų visuma, atsižvelgta į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ar nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas dėl minėtų pareiškėjo skundo argumentų yra pakankamai aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos be kita ko, ir Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja, kad ši teisė pareiškėjui nebuvo užtikrinta ne 125,5 paras, o 136 paras nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. birželio 22 d. įskaitytinai (b. l. 23–25). Laikotarpiu, kuomet pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 253 (nuo 2017 m. birželio 23 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d.), pareiškėjo privatumo pažeidimo konstatuoti nėra pagrindo, kadangi šioje kameroje nuo 2013 m. sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta kaip atskira kabina su durimis (b. l. 36). Taigi, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu byloje nustatyti, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini. Atitinkamai atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jam privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo neužtikrintas visą ginčo laikotarpį.

34. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

35. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, aptartus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, konstatuoja, jog privatumo naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinimas 137 paras sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas gerokai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Taigi tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje kitų Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nenustatyta, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydis atitinkamai mažintinas, priteisiant pareiškėjui 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas – po 60 Eur už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių TI-K, nagrinėjamu atveju yra akivaizdžiai per didelis ir neadekvatus padarytiems pažeidimams.

37. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Milda Vainienė