2018-07-25 Nr. AB-13502-3-61-3-01057-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4562-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01057-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. S. (R. S.), Z. T. (Z. T.), A. S. (A. S.) bei A. S. (A. S.), atstovaujamų įstatyminių atstovų R. S. (R. S.) ir Z. T. (Z. T.), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. S. (R. S.), Z. T. (Z. T.), A. S. (A. S.) bei A. S. (A. S.), atstovaujamų įstatyminių atstovų R. S. (R. S.) ir Z. T. (Z. T.), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai R. S. (R. S.), Z. T. (Z. T.), A. S. (A. S.) bei A. S. (A. S.), atstovaujami įstatyminių atstovų R. S. (R. S.) ir Z. T. (Z. T.) (toliau – ir pareiškėjai, prieglobsčio prašytojai), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (15/6-3)12PR-40 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir ginčijamas spendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjai pažymėjo, kad prašymus dėl prieglobsčio suteikimo grindė aplinkybėmis, jog jų šeimai kyla reali grėsmė būti neteisėtai įkalintiems, sužalotiems ar nužudytiems Z. T. tėvo B. T. (B. T.), kuris anksčiau dirbo policijoje, ir tebeturi didelę įtaką bei ryšius teisėsaugos institucijose su jose dirbančiais pareigūnais. Teigė, kad baimės patirti persekiojimą pagrįstumą įrodo praeityje R. S. patirti persekiojimo veiksmai, t. y. 1998 m.–1999 m. R. S. dirbo turguje ir be priežasties buvo uždaromas į areštinę, nors oficialūs kaitimai nepateikti ir baudžiamoji byla neiškelta. Pareiškėjo R. S. įsitikinimu, tai Z. T. tėvo darbas. Akcentavo, kad neapykantos iš Z. T. tėvo priežastis – etninė priklausomybė. R. S. ir jo vaikai A. S. (A. S.) (pilnametis sūnus), bei nepilnamečiai A. S. ir A. S. yra uigūrų kilmės. Pažymėjo, kad diskriminaciją ir persekiojimą dėl savo tautinės priklausomybės patiria ir kiti šeimos nariai, ne tik iš senelio, bet ir iš visuomenės narių.

3. Pareiškėjų nuomone, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamiems iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo atskirų faktinių aplinkybių vertinimu, neatsižvelgiant į jų visumą, bei atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių. Mano, kad Departamentas turėjo sudaryti galimybę prieglobsčio prašytojams patikslinti ar pateikti paaiškinimus dėl Z. T. tėvo, nes būtent jo rangas nagrinėjamoje byloje yra viena esminių aplinkybių, t. y. pagrindžia pareiškėjų teiginius dėl aukšto B. T. laipsnio ir įtakos visuomenėje / teisėsaugos institucijų lygmenyje, net ir išėjus į pensiją. Teigė, kad atsakovas pripažinęs, jog Z. T. tėvas buvo policininkas, ėjo aukštas pareigas ir yra įtakingas, bei atsižvelgęs į faktą, jog B. T. neapykanta prieglobsčio prašytojams grindžiama būtent jų etnine priklausomybe, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakyme Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 167 ir 168 punktais, privalėjo surinkti informaciją apie uigūrų galimybes pasinaudoti teise į gynybą, korupciją teisėsaugos institucijose bei galimybes kreiptis į teisėsaugos institucijas, pasireiškus teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimui savo tarnybine padėtimi būtent dėl etninės priklausomybės. Nesurinkus minėtos informacijos, iš pareiškėjų atimta teisė į išsamų ir objektyvų jų bylos nagrinėjimą ir prieita prie nepagrįstos išvados, kad pareiškėjams nekyla realus pavojus iš B. T..

4. Pareiškėjai pažymėjo, kad etninės neapykantos rizika gresia ne tik politiškai aktyviems asmenims, bet ir apskritai uigūrų visuomenės nariams, o neapykantą skatina žiniasklaida, siejanti uigūrus su teroristinėmis organizacijomis. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju taip pat būtina įvertinti, jog jų vienas iš persekiojimo dalyvių yra senelis, buvęs policijos pareigūnas, vis dar besinaudojantis savo įtaka ir ryšiais teisėsaugos institucijų lygmenyje, dėl ko rizika patirti tokius persekiojimo veiksmus kaip psichologinis smurtas, neteisėtas laisvės suvaržymas, fizinis smurtas yra tik dar didesnė. Pareiškėjų įsitikinimu, buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, neužtikrinat objektyvaus pateiktų įrodymų vertinimo (Tvarkos aprašo 115.2 p.). Mano, kad atsakovas neužtikrino prieglobsčio prašymo nagrinėjimo tikslo, nustatyti, ar prieglobsčio prašytojams turi būti suteikti pabėgėlių statusai arba papildoma apsauga, nes pareiškėjų baimė grįžti į kilmės šalį yra visiškai pagrįsta.

5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pažymėjo, kad nors egzistuoja tikimybė, jog R. S. ir jo vaikai teoriškai galėtų susidurti su etninės neapykantos išraiškomis, tačiau ši tikimybė nėra siejama nei su sistemingu uigūrų diskriminavimu valstybėje (nors Kirgizijoje fiksuojamas selektyvus, politiškai aktyvių uigūrų persekiojimas), nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju, nei asmeniškai su R. S. ar jo vaikais (nenustatyta jokių individualių aplinkybių, sąlygojančių didesnę tikimybę pareiškėjui susidurti su diskriminacinio pobūdžio elgesiu negu kitiems uigūrams gyvenantiems Kirgizijoje), todėl pareiškėjų baimė susidurti su diskriminacinio elgesio apraiškomis nors ir yra pagrįsta, tačiau ji neindividualizuota. Akcentavo, kad veiksmai (etninės neapykantos išraiškos), su kuriais pareiškėjai gali susidurti grįžę į kilmės valstybę, negali būti laikomi persekiojimu Konvencijos kontekste, nes jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, jog sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Sprendime nuspręsta nesuteikti papildomos apsaugos pareiškėjams, nes prašymo nagrinėjimo metu nenustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis Departamento informacija, Kirgizijoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

7. Atsakovo nuomone, prieglobsčio prašytojų pateikta informacija charakterizuoja B. T. kaip šeimos tironą, įsitikinusį savo teisumu ir autoritetu, kuriam kiti šeimos nariai privalo paklusti bei kuris linkęs naudoti tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą savo šeimos narių atžvilgiu, kad pademonstruotų savo dominavimą. Vertinant B. T. elgesį praeityje, nenustatyta faktų, liudijančių apie tai, kad jis būtų linkęs naudotis asmeninėmis pažintimis vidaus reikalų sistemoje arba autoritetu buvusioje darbovietėje, jog spręstų šeiminius ginčus. Pažymėjo, kad įvertinus turimą informaciją, nenustatyta prielaidų konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog agresyvus B. T. elgesys galėtų pasireikšti už jo šeimos ir namų ribų, taip pat nenustatyta prielaidų konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad B. T. siektų nužudyti R. S. arba kitaip jam fiziškai pakenkti. Pabrėžė, kad dėl šių išvardytų teiginių Departamentui nebuvo prasminga rinkti informaciją apie korupciją teisėsaugos institucijose ir teisėsaugos pareigūnų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi.

8. Atsakovo teigimu, pagal Tvarkos aprašo 167 ir 168 punktus teisės aktai nenustato, kad visais atvejais turėtų būti parengta pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje, todėl šiuo atveju buvo naudojamasi ir duomenų visumoje įvertinta 2016 m. lapkričio 7 d. pažyma Nr. KGZ-15/6-6-14 „Apie nužudytų Uzbekų bylą, valstybės paslapties atskleidimą, teismus ir advokatūrą, kalinimo sąlygas, uigūrų mažumą Kirgizijos Respublikoje“ (toliau – ir Pažyma). ). Pažymėjo, kad įvertinęs duomenų visumą sprendė, jog pareiškėjų nurodoma baimė nėra visiškai pagrįsta.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai prašo prieglobsčio dėl to, jog R. S. yra uigūras, o Z. T. – kirgizė. Byloje pateikti Kirgizijos Respublikos vidaus pasai patvirtina, jog R. S. yra uigūrų tautybės, todėl minėtą aplinkybę teismas pripažino kaip tikrovę atitinkančią, kuri vertintina, siekiant nustatyti, ar pareiškėjai atitinka tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus. Pažymėjo, kad R. S. labiau akcentuoja, jog grėsmė jam kyla iš uošvio pusės, nes jis nepritaria jų santuokai dėl tautybės ir dėl asmeninių nesutarimų su jo šeima, tuo tarpu Z. T. aiškina, jog grėsmės dėl vyro ir vaikų tautybės Kirgizijoje kyla apskritai iš visuomenės, taip pat ir iš tėvo, tačiau konkrečių grėsmių neįvardija.

11. Teismas, įvertinęs Departamento 2016 m. lapkričio 7 d. pažymos Nr. KGZ-15/6-6-14 „Apie nužudytų Uzbekų bylą, valstybės paslapties atskleidimą, teismus ir advokatūra, kalinimo sąlygas, uigūrų mažumą Kirgizijos Respublikoje“ turinį, padarė išvadą, kad uigūrai Kirgizijoje yra persekiojami, tačiau tai priklauso nuo politinio aktyvumo. Kirgizijoje visuomenė išreiškia netolerantišką požiūrį į etnines mažumas bei egzistuoja nesisteminis diskriminavimas etniniu požiūriu, dėl ko prieglobsčio prašytojų teiginiai apie uigūrų diskriminavimą dėl tautybės yra labiau tikėtini negu netikėtini, ir laikomi nustatytu faktu.

12. Atsižvelgdamas į tai, jog prieglobsčio prašytojų pasakojimai yra pakankamai detalūs ir išsamūs bei neprieštaraujantys vieni kitiems, taip pat į surinktą kilmės valstybės informaciją, jog Kirgizijoje priimtinesnėmis santuokomis yra laikomos tarp tų pačių etninių grupių bei pagal tradiciją organizuojamos šeimos narių, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjos Z. T. tėvas B. T. galėjo būti priešiškai nusiteikęs dėl R. S. ir Z. T. vestuvių. Šią prieglobsčio prašytojų pasakojimo dalį teismas vertino kaip labiau tikėtiną negu netikėtiną, ir laikė tikrovę atitinkančiu materialiniu faktu.

13. Teismo vertinimu, pareiškėjo R. S. pateiktas dokumentas, kuriame nurodyta, kad 1979 m. jo tėvas nuteistas 11 m. kalėjimo, neįrodė teiginių apie B. T. įtaką, pasodinant pareiškėjo tėvus į kalėjimą ir nužudant R. S. giminaičius. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo R. S. pasakojimas nebuvo pakankamai išsamus ir detalus, pareiškėjas negalėjo tiksliai įvardyti konflikto tarp jo šeimos ir B. T. priežasčių, taip pat negalėjo tiksliai įvardyti, kodėl jo tėvai buvo pasodinti į kalėjimą, tik turėjo prielaidas, jog tai galėjo būti dėl korupcijos. Akcentavo, kad pareiškėja Z. T. beveik nieko negalėjo papasakoti apie šį konfliktą, taip pat neįvardijo kaip priežasties, dėl kurios galėtų patirti grėsmes iš B. T.. Atsižvelgdamas į tai, kad prieglobsčio prašytojų pasakojimas apie 40 m. senumo konfliktą yra neišsamus ir abstraktus, grindžiamas prielaidomis bei perteikiamas bendro pobūdžio teiginiais, vengiant detalių ir neatsakant į patikslinančius klausimus, pirmosios instancijos teismas šioje pareiškėjų pasakojimo dalyje pateiktus duomenis nepripažino patikimais ir atmetė kaip pagrįstus. Teismas atkreipė dėmesį, kad šios aplinkybės nėra esminės, vertinant R. S. ir Z. T. prašymo pagrįstumą, ypač atsižvelgiant į tai, jog B. T. priešiškas nusistatymas dėl jų santuokos pripažintas nustatytu faktu ir būtent dukros santuoka su uigūru yra esminė šio nusistatymo priežastis. Tokią išvadą pagrindžia paties R. S. pasakojimas, remiantis kuriuo, iki santuokos, nepaisant tariamo konflikto tarp jo šeimos ir B. T., jis su minėtu asmeniu nebuvo nei susidūręs, nei nuo jo asmeniškai nukentėjęs.

14. Dėl pareiškėjo R. S. teiginių, jog jis dažnai be priežasties buvo uždaromas į areštinę, tačiau oficialūs kaltinimai nepateikti ir baudžiamoji byla neiškelta, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo daromos prielaidos dėl uošvio B. T. prisidėjimo prie jo sulaikymų per se negali būti laikomos nustatytais faktais, todėl sprendė, kad minėtos aplinkybės turi ribotą įrodomąją galią, vertinant pareiškėjų prašymo pagrįstumą. Teismas akcentavo, kad pareiškėjai nepateikė rašytinių šaltinių, įrodančių, jog B. T. dirbo milicijoje ir buvo labai įtakingas, tačiau įvertinęs aplinkybę, jog pasakojimai apie B. T. darbą milicijoje pakankamai išsamūs ir detalūs, vienas kitam neprieštaraujantys, sprendė, kad prieglobsčio prašytojų pasakojimai, jog B. T. buvo milicininkas, vertinamas jų naudai ir laikytinas tikrovę atitinkančiu materialiniu faktu.

15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimus apie vaikų pagrobimą iš senelio, pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojų pasakojimai prieštarauja kitų šeimos narių paaiškinimams ir tai sudaro prielaidas abejoti šios informacijos patikimumu. Atsižvelgdamas į prieglobsčio prašytojų pasakojimų nesutapimus teismas sprendė, jog pasakojimo dalis apie vaikų pagrobimą neatitinka Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

16. Teismas, išanalizavęs Departamento surinktą informaciją bei pareiškėjų paaiškinimus, konstatavo, kad nors tikimybė, jog R. S. ir jo vaikai teoriškai galėtų susidurti su etninės neapykantos išraiškomis, egzistuoja, tačiau ši tikimybė nesiejama nei su sistemingu uigūrų diskriminavimu valstybėje, nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju, nei asmeniškai su R. S. ar jo vaikais, todėl prašytojo baimė susidurti su diskriminacinio elgesio apraiškomis nors ir yra pagrįsta, tačiau nėra individualizuota. Taip pat veiksmai (etninės neapykantos išraiškos), su kuriais jie gali susidurti grįžę į kilmės valstybę, negali būti laikomi persekiojimu Konvencijos kontekste, nes jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad R. S. ir Z. T. yra suaugę savarankiški žmonės, kurie nei finansiškai, nei socialiai nėra priklausomi nuo savo tėvų bei gali grįžę į Kirgiziją be ypatingų pastangų išvengti bet kokių kontaktų su B. T., konstatavo, kad tikimybė, jog kilmės šalyje jie susidurs su veiksmais, prilygstančiais persekiojimui Konvencijos 1 straipsnio A dalies kontekste, bei, atitinkamai, jų baimė patirti tokio pobūdžio veiksmus, nelaikytina visiškai pagrįsta.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų nuogąstavimai dėl B. T. vykdomo persekiojimo negali būti sąlyga suteikti jiems prieglobstį, nes pareiškėjų ir B. T. santykiai yra privataus pobūdžio. Byloje nenustatyta, kad B. T. santykiuose su pareiškėjais naudotųsi valdingais ryšiais su Kirgizijos valdžios institucijomis, todėl šie pareiškėjų argumentai dėl B. T. keliamo pavojaus, kurie iš esmės šioje byloje yra dominuojantys, atmesti kaip nepagrįsti, negalintys būti sąlyga suteikti pareiškėjams prieglobstį. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, jog šiuo metu Kirgizijoje nevyksta kariniai konfliktai, dėl ko R. S. ir Z. T. neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad egzistuoja aplinkybės, numatytos Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse, dėl ko prieglobsčio prašytojams negali būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, neatitinkant Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

III. 18. Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

19. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, kad atsakovas pripažinęs, jog B. T. buvo policininkas ir užėmė aukštas pareigas, o jo neapykanta prieglobsčio prašytojams grindžiama etnine priklausomybe, privalėjo surinkti informaciją apie uigūrių galimybes pasinaudoti teise į gynybą, korupciją teisėsaugos institucijose bei galimybe kreiptis į teisėsaugos institucijas. Mano, kad nesurinkus minėtos informacijos, iš pareiškėjų atimta teisė į išsamų ir objektyvų bylos nagrinėjimą, o padarytos išvados nepagrįstos.

20. Pareiškėjai pažymi, kad iš Departamento 2016 m. lapkričio 7 d. pažymos Nr. KGZ-15/6-6-14 turinio akivaizdu, jog etninės neapykantos rizika gresia ne tik politiškai aktyviems asmenims, bet ir apskritai uigūrių visuomenės nariams. Teigia, kad pareiškėjams kyla rizika patirti diskriminacinio pobūdžio veiksmus vien dėl savo etninės priklausomybės. Atkreipia dėmesį, kad nei atsakovas, nei teismas nesigilino į pareiškėjų patiriamo smurto priežastis, o pirmosios instancijos teismas apskritai neanalizavo pareiškėjų skundo argumentų, apsiribodamas vien formaliu atsakovo išvadų konstatavimu.

21. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovo nuomone, nepagrįstas pareiškėjų reikalavimas įpareigoti jį surinkti informaciją apie uigūrių galimybes pasinaudoti teise į gynybą, korupciją teisėsaugos institucijose bei galimybe kreiptis į teisėsaugos institucijas, kadangi išvadoje, kurios pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas, konstatuota, jog pareiškėjų baimė susidurti su diskriminacinio elgesio apraiškomis nors ir pagrįsta, tačiau nėra individualizuota.

23. Atsakovas pažymi, kad byloje nenustatyta prielaidų pripažinti, jog agresyvus B. T. elgesys galėtų pasireikšti už jo šeimos ir namų ribų, taip pat nenustatyta, kad jis naudotųsi asmeninėmis pažintimis vidaus reikalų sistemoje. Teigia, kad veiksmai, su kuriais pareiškėjai gali susidurti grįžę į kilmės valstybę, negali būti laikomi persekiojimo Konvencijos kontekste.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. (15/6-3)12PR-40, kuriuo atsisakyta pareiškėjams suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

25. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjai, nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

26. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės grindė aplinkybėmis, jog R. S. yra uigūras, o Z. T. – kirgizė, todėl jų šeimai kyla reali grėsmė būti neteisėtai įkalintiems, sužalotiems ar nužudytiems pareiškėjo R. S. žmonos Z. T. tėvo B. T., kuris nepritaria jų santuokai dėl tautybės ir anksčiau buvo dirbęs policijoje, tačiau tebeturi didelę įtaką ir ryšius teisėsaugos institucijose su jose dirbančiais pareigūnais. Migracijos departamentas, įvertinęs byloje surinką medžiagą bei pareiškėjų paaiškinimus, padarė išvadą, jog R. S. jam kylančią grėsmę iš esmės kildina iš uošvio pusės, nes jis nepritaria jų santuokai dėl tautybės ir asmeninių nesutarimų su jo šeima, tuo tarpu Z. T. įvardino, kad grėsmė dėl vyro ir vaikų tautybės Kirgizijoje kyla apskritai iš visuomenės, tuo pačiu ir iš tėvo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pritarė atsakovo išvadoms, kad nors egzistuoja tikimybė, jog R. S. ir jo vaikai teoriškai galėtų susidurti su etninės neapykantos išraiškomis, tačiau ši tikimybė nesiejama nei su sistemingu uigūrų diskriminavimu valstybėje, nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju, nei asmeniškai su R. S. ar jo vaikais, dėl ko pareiškėjų baimė susidurti su diskriminacinio elgesio apraiškomis nors ir pripažinta pagrįsta, tačiau nėra individualizuota. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog veiksmai (etninės neapykantos išraiškos), su kuriais pareiškėjai gali susidurti grįžę į kilmės valstybę, negali būti laikomi persekiojimu Konvencijos kontekste, nes jie nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.

27. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

28. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurių nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4335-624/2018).

29. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

30. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

31. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai teigia, kad prieglobstis jiems turi būti suteiktas dėl baimės būti persekiojamiems Z. T. tėvo dėl to, jog jis nepritaria pareiškėjų R. S. ir Z. T. santuokai, kadangi jie priklauso skirtingoms etninėms grupėms. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, pritaria pirmosios instancijos išvadoms, kad šie pareiškėjų paaiškinimai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais prieglobsčio suteikimo pagrindais. Pareiškėjų pasakojimai prieglobsčio prašytojų apklausos metu iš esmės susiję su jų asmeniniais nesutarimais su Z. T. tėvu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos Z. T. tėvas B. T. galėjo būti priešiškai nusiteikęs dėl R. S. ir Z. T. santuokos, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų nuogąstavimai dėl B. T. vykdomo persekiojimo negali būti sąlyga suteikti jiems prieglobstį, nes pareiškėjų ir B. T. santykiai yra privataus pobūdžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų nurodytos aplinkybės, jog B. T. prieš jų vaikus naudoja fizinį ir psichologinį smurtą, išsiveža Z. T. su vaikais iš pareiškėjų bendrų namų, R. S. be priežasties uždaro į areštinę, nelaikytini persekiojimu Konvencijos kontekste. Be to, ne visos pareiškėjų nurodytos aplinkybės vertintinos kaip įrodytos, pavyzdžiui, pareiškėjo R. S. prielaidos dėl uošvio B. T. prisidėjimo prie jo sulaikymų, tėvų įkalinimo ar giminaičio nužudymo (žr. Nutarties 13–14 p.).

33. Pažymėtina, kad nors egzistuoja tikimybė, jog R. S. ir jo vaikai teoriškai galėtų susidurti su etninės neapykantos išraiškomis, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ši tikimybė nesiejama nei su sistemingu uigūrų diskriminavimu valstybėje, nei su konkrečiu persekiojimo vykdytoju, nei asmeniškai su R. S. ar jo vaikais. Pareiškėjų baimė susidurti su diskriminacinio elgesio apraiškomis nėra individualizuota kaip to reikalaujama pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Iš pareiškėjų paaiškinimų matyti, jog jie asmeniškai su diskriminacinio pobūdžio veiksmai kilmės valstybėje nėra susidūrę, o visą kylančią grėsmę jie sieja su B. T. priešišku nusiteikimu dėl pareiškėjų santuokos. Kaip minėta, pabėgėlio statuso suteikimas siejamas su realiai egzistuojančia persekiojimo baime. Šiuo atveju pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais apie nesutarimus su pareiškėjos Z. T. tėvu, nesukonkretintais teiginiais apie grasinimus, taip pat bendra informacija apie šalį, nesusiejant jos asmeniškai su pareiškėjų situacija. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pareiškėjų argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjai nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, kad jie atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

34. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Atsižvelgiant į Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį Kirgizijoje, kurioje pareiškėjai gyveno, taip pat tai, kad pareiškėjai pateikė tik abstrakčius, nekonkretizuotus teiginius apie galimas grėsmes grįžus į kilmės valstybę, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjams.

35. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad atsakovas tyrimą dėl prieglobsčio prašymo atliko paviršutiniškai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Migracijos departamentas atliko visų pareiškėjų apklausas, sudarė jiems sąlygas išsamiai pateikti argumentus ir įrodymus apie jų manymu reikšmingas aplinkybes, apklausų metu uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti nurodytus teiginius. Migracijos departamentas 2018 m. vasario 21 d. išvadoje Nr. (15/6-8)13PR-40RN išsamiai aptarė pareiškėjų nurodytas aplinkybės, pateikė jų vertinimą, taip pat surinko išsamią informaciją apie padėtį kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Migracijos departamentas atliko išsamų tyrimą ir priėmė surinktų duomenų visuma pagrįstą sprendimą.

36. Apibendrindama nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statusą bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 148 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjų R. S. (R. S.), Z. T. (Z. T.), A. S. (A. S.) bei A. S. (A. S.), atstovaujamų įstatyminių atstovų R. S. (R. S.) ir Z. T. (Z. T.), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė