2021-11-10 Nr. AB-23611-3-62-3-00759-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-681-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00759-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. Š. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovas), 4 000 Eur neturtinės žalos ir 300 Eur turtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriaus darbuotojai nepaiso teisės aktų reikalavimų, motyvuodami vidaus tvarkos taisyklėmis, kurios yra nepagrįstos teisės aktais. Marijampolės PN darbuotojai nuo 2020 m. kovo 1 d. draudžia naudotis žaidimų aparatais, įsakė juos padėti, tokiu būdu užkirto kelią lavintis, šviestis, tikslingai praleisti laisvalaikį.

3. Pareiškėjo nuomone, Marijampolės PN darbuotojai pažeidžia humanizmo principą, nežmoniškai elgiasi su nuteistaisiais, imasi priemonių, kad nuteistieji būtų baudžiami ir nustato nepagrįstus draudimus. Teigė, kad atėmus žaidimo aparatą, pareiškėjui buvo padaryta ne tik moralinė, bet ir turtinė žala, kadangi teisės aktai nenumatė jokio draudimo naudotis žaidimo aparatais, o žaidimo aparatas buvo įsigytas už 300 Eur.

4. Pareiškėjas teigė, kad Marijampolės PN veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Dėl neteisėtų Marijampolės PN veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjusią sveikatą, savijautą, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus.

5. Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo”. Remiantis minėtų taisyklių nuostatomis, žaidimų kompiuterį gali įsigyti ir turėti tik lengvajai grupei priskirti nuteistieji, o pareiškėjas yra priskirtas paprastajai grupei. Šiuo atveju Marijampolės PN pareigūnai, neleisdami pareiškėjui esant paprastojoje nuteistųjų grupėje turėti kompiuterinių žaidimų aparatą, elgėsi teisėtai. Marijampolės PN teisės aktų nekuria, o tik besąlygiškai juos vykdo.

7. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis bei ginčui aktualia teismų praktika teigė, kad tarp Marijampolės PN veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio. Paaiškino, kad jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galėtų kilti žala, neatliko. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinei atsakomybei kilti sąlygų, todėl jo skundas negali būti tenkinamas.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjo S. Š. skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

10. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 112 straipsnio 4 dalies, Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (toliau – ir Taisyklės), konstatavo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nustato, jog tik lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti pataisos įstaigoje kompiuterinių žaidimų aparatą, o paprastajai grupei leidžiamų įsigyti ir pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) turėti daiktų kompiuterinių žaidimų aparatas nėra numatytas (Taisyklių 20.4.9 ir 21 punktai).

11. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas bausmę atlieka paprastojoje grupėje, todėl, įvertinęs Taisyklių III skyriaus nuostatas, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai nebuvo leista su savimi turėti ir naudotis kompiuterinių žaidimų aparatu. Teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad Marijampolės PN, uždrausdami pareiškėjui turėti ir naudotis kompiuterinių žaidimų aparatu, pažeidžia teisės aktų reikalavimus, vertino kaip nepagrįstus.

12. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad Taisyklės yra nepagrįstos teisės aktais, tačiau, teismo vertinimu, dėl šios aplinkybės nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. BVK nuostatos imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Teismas sprendė, kad Marijampolės PN veiksmai, kuriais paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems neleidžiama turėti ir naudotis kompiuterinių žaidimų aparatu, negali būti traktuojami kaip neteisėti.

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais dėl teisės aktų pažeidimų. Pareiškėjas nurodytų teisės aktų nuostatų visiškai nesusieja su byloje aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra teisiškai reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad dėl Marijampolės PN neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę ir turtinę žalą, nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus (neveikimas), dėl kurių pareiškėjas nukentėjo bei patyrė turtinę (neturtinę) žalą.

14. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl paimto kompiuterinių žaidimų aparato galėjo patirti nepatogumų, suvaržymų ir tam tikrų išgyvenimų, tačiau nagrinėjamu atveju Marijampolės PN darbuotojų veiksmai CK taikymo požiūriu negali būti pripažinti neteisėtais, kadangi jie veikė pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus. Nenustačius neteisėtų veiksmų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę bei neturtinę žalą. Teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, jas netinkamai aiškino ir taikė. Teismas išskirtinai rėmėsi tik Marijampolės PN pateiktais įrodymais ir argumentais, nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio reikalavimų.

17. Teismas nevertino, kad pareiškėjas žaidimų aparatą įsigijo būdamas paprastojoje grupėje ir iki naujo teisinio reguliavimo įsigaliojimo, todėl šiuo atveju buvo pabloginta jo padėtis. Teigia, kad naujas teisinis reguliavimas neturi grįžtamosios galios, todėl jo atžvilgiu buvo taikytas nepagrįstai. Teismas nenustatinėjo, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos.

18. Pareiškėjas teigia, kad dėl to, jog jam uždrausta naudotis žaidimų aparatu, televizoriumi ir radijo imtuvu, didina jo kančias, pažeidžia jo orumą, humanizmo principą. Taisyklės, kuriomis rėmėsi Marijampolės PN, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms.

19. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų.

20. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju Marijampolės PN pareigūnai neveikė taip, kaip turėjo veikti, dėl to yra pagrindas jų veiksmus pripažinti neteisėtais ir spręsti dėl žalos pareiškėjui atlyginimo pinigais.

21. Pareiškėjas taip pat remiasi Seimo kontrolieriaus įstaigos 2020 m. birželio 15 d. rašte išdėstyta informacija ir prašo, priimant sprendimą, ja vadovautis.

22. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

23. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, visapusiškai, išsamiai įvertino ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes. Marijampolės PN sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais.

24. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino Taisyklių nuostatas ir nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai nebuvo leidžiama su savimi turėti ir naudotis kompiuterinių žaidimų aparatu. Pareiškėjo argumentai, kad pataisos namų darbuotojai, neleisdami turėti ir naudotis kompiuterinių žaidimų aparatu, pažeidžia teisės aktų reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.

25. Atsakovo nuomone, Marijampolės PN pareigūnai, neleisdami pareiškėjui, esant paprastojoje nuteistųjų grupėje, turėti kompiuterinių žaidimų aparatą, elgėsi teisėtai, kaip nustato teisės aktų reikalavimai, ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko, jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir žalos nepadarė. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, kuriais jam buvo uždrausta turėti ir naudotis žaidimų aparatu, atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

28. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, netinkamai jas aiškino ir taikė, išskirtinai rėmėsi tik Marijampolės PN pateiktais įrodymais, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą, kuris yra ir be motyvų.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

31. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017; 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-892-492/2021 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-119-552/2021; kt.).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė pareiškėjo skunde nurodytą pažeidimą, visapusiškai ir objektyviai jį įvertino. Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

34. Pagal BVK 112 straipsnio 1 dalį, režimas – tai diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagrindiniai pataisos įstaigų režimo reikalavimai yra šie: būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra; reikalavimas nuteistiesiems tiksliai ir nenukrypstamai atlikti savo pareigas; skirtingų laikymo sąlygų sudarymas atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu. BVK 112 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Maisto produktai, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenumatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka sunaikinami.

35. Taigi, kaip nustatyta minėtose BVK normose, nuteistiesiems leidžiamų su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

36. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtino Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles. Šio įsakymo 3.3 papunktyje nustatyta, kad iki šio įsakymo įsigaliojimo leistų įsigyti ir turėti maisto produktų, asmeninių daiktų ir kitų reikmenų nuteistieji (suimtieji) gali įsigyti ir turėti, taip pat perduoti juos kitiems asmenims arba pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracijai saugoti iki 2020 m. vasario 29 d. Taip pat įsakymo 3.4 papunktyje nustatyta, kad iki 2020 m. vasario 29 d. nuteistiesiems (suimtiesiems) nesuvartojus maisto produktų ir (ar) neperdavus kitiems asmenims arba pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracijai saugoti asmeninių daiktų ir kitų reikmenų, nurodytų šio įsakymo 3.3 papunktyje, šie maisto produktai, asmeniniai daiktai ir reikmenys iki 2020 m. kovo 15 d. paimami ir saugomi arba sunaikinami šio įsakymo 1 punktu patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka.

37. Taisyklės nustato nuteistųjų siuntimo į pataisos įstaigą, nuteistųjų ir suimtųjų priėmimo į pataisos įstaigą ar tardymo izoliatorių ir laikymo šiose įstaigose tvarką, nuteistiesiems ir suimtiesiems pataisos įstaigose ir tardymo izoliatoriuose leidžiamus įsigyti ir turėti maisto produktus, drabužius, avalynę, higienos reikmenis, elektros prietaisus ir kitus daiktus (toliau – asmeniniai daiktai) ir jų bendrą masę, asmenų lankymosi pataisos įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tvarką, nuteistųjų ir suimtųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo pataisos įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tvarką, pataisos pareigūnų įgaliojimus skiriant pataisos įstaigose ir tardymo izoliatoriuose esantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems paskatinimo priemones ir nuobaudas, drausmės komisijos sudarymo pataisos įstaigoje tvarką ir šios komisijos kompetenciją (Taisyklių 1 punktas). Šių Taisyklių III skyrius nustato nuteistiesiems (suimtiesiems) leidžiamų įsigyti ir turėti asmeninių daiktų ir jų bendrą masę. Taisyklių 20 punkte nurodyti lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems leidžiami įsigyti ir turėti pataisos įstaigoje daiktai. Be minėtame punkte išvardintų daiktų, nuteistiesiems, kaip nustatyta Taisyklių 20.4.9 papunktyje, leidžiama turėti kompiuterinių žaidimų aparatą. Pagal Taisyklių 21 punktą, paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems (išskyrus atliekančius Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą) leidžiama įsigyti ir pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) turėti Taisyklių 20.1.1–20.1.12, 20.1.17, 20.2, 20.3, 20.4.1–20.4.7 ir 20.5 papunkčiuose nurodytų asmeninių daiktų.

38. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Marijampolės PN atliko bausmę paprastojoje grupėje.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad pareiškėjui Marijampolės PN atliekant bausmę paprastojoje grupėje, teisės aktai nenustato galimybės turėti kompiuterinių žaidimų aparatą. Kaip nustatyta Taisyklėse, jeigu pareiškėjas iki įsigaliojant naujai Taisyklių redakcijai (2020 m. sausio 21 d. įsakymas Nr. 1R-25) turėjo kompiuterinių žaidimų aparatą, jį iki 2020 m. vasario 29 d. turėjo perduoti kitiems asmenims arba pataisos įstaigos administracijai, o jo neperdavus, jis iki 2020 m. kovo 15 d. turėjo būti paimtas iš pareiškėjo ir saugomas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Marijampolės PN jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko, o pataisos namų administracija, uždrausdama pareiškėjui naudotis kompiuterinių žaidimų aparatu, teisės aktų nuostatų nepažeidė. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

40. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad Marijampolės PN jam uždrausta naudotis ne tik kompiuterinių žaidimų aparatu, bet ir televizoriumi bei radijo imtuvu, tai didina jo kančias, pažeidžia orumą, humanizmo principą.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018; 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2304-1062/2019; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3608-629/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-525/2021; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-47-968/2021; ir kt.). Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde išdėstytos naujos aplinkybės (dėl draudimo naudotis televizoriumi ir radijo imtuvu), kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjamos. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl draudimo naudotis televizoriumi ir radijo imtuvu nevertinami ir dėl jų nepasisakoma.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Seimo kontrolieriaus įstaigos 2020 m. birželio 15 d. rašte išdėstyta informacija ir prašo, priimant sprendimą, ja vadovautis.

43. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kuri nustato, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas nenurodė priežasčių, dėl ko nepasinaudojo galimybe minėtą raštą pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateiktas naujas įrodymas apeliacinės instancijos teisme nevertinamas.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų.

45. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą, sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją). EŽTT praktikoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Lietuvos vyriausias administracinis teismas taip pat vadovaujasi šia praktika (žr., pvz., 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020; kt.). Pareiškėjas nėra nurodęs, jog EŽTT šiuo aspektu yra pakeitęs praktiką.

46. Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

47. Teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jo skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu.

48. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad Taisyklės, kuriomis rėmėsi Marijampolės PN, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, pažymi, jog pareiškėjas nenurodė jokių teisinių argumentų, kuriais grindžia savo abejonę dėl Taisyklių prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai nepripažintini pakankamais teisiniais argumentais, leidžiančiais abejoti norminio akto atitikimu aukštesnės galios teisės aktams. Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013). Įvertinus byloje taikytinų Taisyklių nuostatas, teisėjų kolegijai šioje nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų Taisyklių atitikties aukštesnės galios teisės aktams.

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė