2018-08-07 Nr. AB-13954-3-61-3-01755-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-560-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01755-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–16), prašydamas: 1) panaikinti Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Imuniteto valdybos viršininko 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą; 2) įpareigoti Policijos departamento administraciją nedelsiant įpareigoti Imuniteto valdybos ir Vidaus tyrimų valdybos vadovus pradėti operatyvinę veiklą pilna apimtimi bei paskirti ir atlikti tarnybinius patikrinimus dėl pareiškėjo 2018 m. balandžio 6 d. skunde minimų faktų, o tarnybinių patikrinimų medžiagą perduoti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi atsisakė priimti A. V. skundą (b. l. 37–38).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 1 straipsnio, 2 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio, 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Teismas pažymėjo, kad teisėsaugos institucijos pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti kaip baudžiamąjį persekiojimą vykdančios ir kaip viešąjį administravimą atliekančios institucijos. Teismas iš skundo ir prie skundo pateiktų priedų (pareiškėjo 2018 m. balandžio 6 d. skundas, skundžiamas Policijos departamento 2018 m. balandžio 20 d. sprendimas ir kt.) turinio nustatė, kad Policijos departamentas 2018 m. balandžio 20 d. sprendimu išnagrinėjo pareiškėjo 2018 m. balandžio 6 d. skundą, kuriame pareiškėjas prieštarauja Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento pareigūnų veiksmams, t. y. skunde išdėstyti prieštaravimai kildinami iš pareigūnų veiksmų, kurie pasireiškė neveikimu atliekant jų tiesiogines pareigas (kovos su korupcija, kriminalinėmis gaujomis nevykdymas, pareigūnų veiksmai piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, nereagavimas į pareiškėjo pranešimus apie padarytas nusikalstamas veikas, atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą, operatyvinę veiklą ir kt.). Susipažinęs su skundu ir jo priedais, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju ginčas keliamas ne iš administracinių teisinių santykių, atsirandančių Policijos departamentui atliekant viešąjį administravimą, o iš baudžiamojo proceso teisinių santykių. Teismas nurodė, jog tuo atveju, kai reikalavimai kildinami iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, atliktų tiriant / atsisakant tirti nusikalstamas veikas bei šioms institucijoms veikiant kaip ikiteisminio tyrimo baudžiamajame procese subjektams, tokio pobūdžio ginčas nepatenka į ABTĮ 17 straipsnyje numatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų kategoriją.

Pareiškėjas skundė Policijos departamento 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą, tačiau, jau aptartų argumentų kontekste, šis sprendimas nebuvo administracinės prigimties, todėl šį reikalavimą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Pareiškėjo antrasis reikalavimas susijęs su įpareigojimu Policijos departamentą pradėti operatyvinę veiklą pilna apimtimi bei paskirti ir atlikti tarnybinius patikrinimus dėl pareiškėjo 2018 m. balandžio 6 d. skunde minimų faktų buvo išvestinis iš pirmojo reikalavimo – panaikinti 2018 m. balandžio 20 d. sprendimą, todėl taip pat negalėjo būti priimtas nagrinėti administraciniame teisme (reikalavimas nėra administracinės prigimties).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas, ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies prasme, negalėjo būti nagrinėjamas administraciniame teisme, skundą atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas savo pažeistas teises turėtų ginti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjas A. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – spręsti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą arba perduoti šio skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ABTĮ straipsnius ir neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, pagal jo skunde nurodytą informaciją kyla net keletas teisinių pasekmių, susijusių su nusikalstamų veikų padarymu ir dėl jų atsirandančia teisine atsakomybe. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę už tarnybos pareigų neatlikimą, tarnybos įgaliojimų viršijimą, neteisėtą informacijos rinkimą, piktnaudžiavimą ir t. t. Už tokias policijos pareigūnų padarytas nusikalstamas veikas teisės aktus priima ir baudžiamąjį persekiojimą gali pradėti prokuroras. Policijos generalinis komisaras turi administracinius įgaliojimus ir priima administracinius aktus bei atitinka veiksmus dėl savo pavaldinių veiklos teisėtumo patikrinimo, jų galimumo eiti atitinkamas pareigas ar drausminės atsakomybės taikymo. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme numatyti bendrieji reikalavimai visiems valstybės pareigūnams ar tarnautojams, o Lietuvos Respublikos policijos įstatyme yra numatyti Policijos generalinio komisaro administraciniai įgaliojimai jo pavaldinių atžvilgiu. Pareiškėjo manymu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis buvo priimta dėl neteisingo minėtų normų aiškinimo bei taikymo.

Pareiškėjas taip pat mano, kad teisėjas T. B. skundžiamą nutartį priėmė dėl galimai jam daryto poveikio, todėl pirmosios instancijos teismas buvo neteisėtos sudėties, o teisėjas turėjo nusišalinti pats.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo A. V. skundą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka).

Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, sprendė, kad pareiškėjo skundo reikalavimai nėra administracinės prigimties ir nurodė, jog pareiškėjas savo pažeistas teises turėtų ginti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 6 d. skundu Policijos departamentui siekė, kad būtų pradėta operatyvinė veikla ir atliktas tarnybinis patikrinimas dėl pavaldinių (pareigūnų) veiklos. Skundžiamame 2018 m. balandžio 20 d. sprendime Nr. 5-S-3820 Policijos departamentas nurodė, kad, remiantis pareiškėjo skunde išdėstytais teiginiais, vertinti policijos pareigūnų veiksmus tarnybinio nusižengimo aspektu nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčą kelia iš esmės dėl Policijos departamento atsisakymo atlikti tarnybinį patikrinimą.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad asmenys, inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą, pagal bendruosius gero administravimo pricipus įgyja teisę tik būti tinkamai informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-241/2013, 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1111-662/2015, eA-114-662/2018). Be to, joks teisės aktas nenustato pareigos atlikti tarnybinį patikrinimą, gavus bet kokią informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą, teismas taip pat neturi galimybės įpareigoti viešojo administravimo subjektą tai padaryti (ABTĮ 88 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-1321/2014, 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1312-261/2015).

Taigi matyti, kad viešojo administravimo subjektų raštai, kuriais tarnybinio patikrinimo atlikimą inicijavę asmenys yra informuojami apie tarnybinių patikrinimų rezultatus (atsisakymą atlikti tokius patikrinimus), yra informacinio pobūdžio, jais yra pateikiama bendra informacija apie pranešimo nagrinėjimą institucijoje bei jo metu nustatytas aplinkybes, šiais raštais tarnybinio patikrinimo atlikimą inicijavusiems asmenims nėra formuluojami kokie nors patvarkymai (įpareigojimai), todėl tokie raštai patys savaime nesukelia minėtiems asmenims kokių nors teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-78-143/2016).

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas savo pažeistas teises dėl Policijos departamento 2018 m. balandžio 20 d. sprendimo turėtų ginti Baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kelia ginčą iš esmės nesutikdamas su Policijos departamento 2018 m. balandžio 20 d. sprendimu, kuriuo pareiškėjas buvo informuotas apie atsisakymą pradėti tarnybinį patikrinimą, kas, kaip minėta, yra informacinio pobūdžio raštas, savaime nesukeliantis pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių, pastarasis dėl nurodytų priežasčių nelaikytinas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas tiek skunde teismui, tiek ir skunde, teiktame Policijos departamentui, be kita ko, prašė pradėti operatyvinę veiklą. Nors pareiškėjas nedetalizavo, kokių konkrečių veiksmų jis siekia, prašydamas pradėti operatyvinę veiklą, tačiau šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad pareiškėjas, siekdamas baudžiamosios atsakomybės taikymo policijos pareigūnams, savo pažeistas teises turėtų ginti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatyta tvarka.

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo neteisėtos sudėties, nes teisėjas T. B. turėjo nusišalinti. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdamas nusišalinti arba būti nušalinamas, jeigu jis pats tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. Atskirajame skunde pareiškėjas nenurodė jokių ABTĮ 44 straipsnyje nurodytų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl 2018 m. gegužės 30 d. nutartį priėmusio pirmosios instancijos teismo teisėjo nešališkumo. Todėl šis pareiškėjo teiginys dėl neteisėtos sudėties teismo nėra pagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas skundžiama 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, todėl jo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė