2018-12-19 Nr. AB-23682-3-65-3-00100-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2619-968/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00100-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities policijos komisariato (toliau – Panevėžio AVPK) 99 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl to, kad Panevėžio AVPK neužtikrino pareiškėjo teisės naudotis perduotais elektros prietaisais.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jį laikant Panevėžio AVPK areštinėje (toliau – ir areštinė) nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. sausio 9 d., Panevėžio AVPK pareigūnai du kartus neleido pareiškėjo draugei perduoti jam atvežtų elektros prietaisų – televizoriaus, kompiuterio ir šių prietaisų priedų. Neleisdami perduoti elektros prietaisų, Panevėžio AVPK pareigūnai be pagrindo taikė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 95 straipsnio nuostatas, nes pareiškėjas pagal teisės aktus turėjo teisę gauti perduodamus daiktus. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Panevėžio AVPK areštinės kameroje jis buvo laikomas vienas, todėl penkias dienas neturėjo jokios veiklos ar laisvalaikio užsiėmimo galimybių, o negaudamas nurodytų daiktų patyrė didelius nepatogumus, neigiamus emocinius ir psichologinius išgyvenimus, kuriuos prašo atlyginti priteisiant nurodytą neturtinę žalą. Teismo posėdyje pareiškėjas, remdamasis Panevėžio AVPK atsiliepime pateiktais paaiškinimais, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės Panevėžio AVPK netaikomos, tvirtino, jog dėl to jam Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) direktoriaus paskirta nuobauda perkelti jį iš paprastosios grupės į drausmės grupę, Panevėžio AVPK taip pat neturėtų būti taikoma.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas, jį laikant Panevėžio AVPK areštinėje 2017 m. sausio 4–9 d. turėjo nuteistojo statusą ir galiojančią drausminę nuobaudą – 12 mėnesių perkeltas į drausmės grupę. Vadovaudamasis BVK 96 straipsnio nuostatomis, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Areštinių veiklos taisyklės) nuostatomis, atsakovo atstovas teigė, kad Panevėžio AVPK pareigūnai pagrįstai atsisakė priimti 2017 m. sausio 4 d. pareiškėjui atneštus elektros prietaisus. Nagrinėjamu atveju Panevėžio AVPK pareigūnai nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių siuntinių perdavimo nuteistiesiems, reikalavimų, taip pat nenustatyta, jog dėl nurodytų Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmų pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai būtų padaryta žala. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

II. 4. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį, viešoji (valstybės) atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Panevėžio AVPK pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš Alytaus PN, kur atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, buvo konvojuotas į Panevėžio AVPK ir Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 4 d. iki 2017 m. sausio 9 d., pareiškėjui Alytaus PN direktoriaus 2016 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 49-2918 (toliau – ir Nutarimas) buvo paskirta nuobauda perkelti pareiškėją iš paprastosios grupės į drausmės grupę dvylikai mėnesių. Nors pareiškėjas nurodė, kad minėtu laikotarpiu Panevėžio AVPK pareigūnai du kartus nepriėmė jam perdavimui atneštų elektros prietaisų, tačiau byloje nustatyta, jog ginčo laikotarpiu tik vieną kartą, tai yra 2017 m. sausio 4 d., nebuvo priimti perdavimui pareiškėjui į areštinę atnešti elektros prietaisai.

7. Vadovaudamasis BVK 67 straipsnio nuostatomis, teismas sprendė, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – SVĮ), o pagal šio įstatymo 12 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas, pareiškėjas laikymo areštinėje laikotarpiu buvo nuteistasis, jam taikomos BVK nuostatos, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisę naudotis elektros prietaisais reglamentavo BVK.

8. Teismas nurodė, kad BVK 96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuteistųjų teisė naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduodamais elektros prietaisais nesuteikiama nuteistiesiems, atliekantiems bausmę drausmės grupės sąlygomis, todėl byloje nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems pataisos įstaigoje drausmės grupės laikymo sąlygomis nuteistiesiems, pareiškėją konvojavus ir jį laikant Panevėžio AVPK areštinėje, pareiškėjo teisių suvaržymai neišnyko bei nepakito. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, sisteminė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų analizė ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudarė pagrindą konstatuoti, kad Panevėžio AVPK pareigūnai, nepriimdami pareiškėjui perdavimui atneštų elektros prietaisų, užtikrino, kad nebūtų pažeisti pareiškėjui nustatyti apribojimai ir nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Nenustačius visų būtinų viešajai civilinei atsakomybei atsirasti sąlygų, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III. 9. Pareiškėjas E. V. apeliaciniu skundu (b. l. 89, 101) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti pilnai – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 99 Eur neturtinę žalą.

10. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pagal pirmosios instancijos teismas atmestinai, šališkai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, neobjektyviai vertino byloje esančius raštinius įrodymus. Pareiškėjas įsitikinęs, kad Alytaus PN direktorius nėra kompetentingas nustatyti kalinimo sąlygas pareiškėjui būnant areštinėje, nes ši įstaiga pavaldi Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Nei areštinėje, nei tardymo izoliatoriuje asmenys neskirstomi į jokias grupes, šiose įstaigose teisės aktai nenumato galimybės asmenims taikyti drausmines ar paskatinimo priemones, susijusias su jų perkėlimu į drausmės ar lengvąją grupes. Pagal BVK, perduodami elektroniniai prietaisai nėra įskaitomi į perdavimų skaičių, tokia pati nuostata įtvirtinta ir Areštinių veiklos taisyklių 53 punkte. Todėl areštinės pareigūnų veiksmai, kuriais neleista perduoti pareiškėjui atneštų elektros prietaisų, yra neteisėti ir nepagrįsti jokiais teisės aktais, pareiškėjas akivaizdžiai patyrė neturtinę žalą.

11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepimu (b. l. 105) į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų veiksmų, kuriais nebuvo priimti ir pareiškėjui atiduoti kito asmens į areštinę atnešti elektros prietaisai, taip, pasak pareiškėjo, suvaržant jo teisę jais naudotis.

13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nenustatė Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų neteisėtos veikos. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui jo laikymo areštinėje laikotarpiu buvo taikomas nuteistojo statusas ir kad pareiškėjas turėjo galiojančią drausminę nuobaudą – perkėlimą į drausmės grupę, sprendė, kad pareiškėjo teisė naudotis perduotais elektros prietaisais drausminės nuobaudos galiojimo laikotarpiu buvo suvaržyta ir būnant areštinėje BVK 96 straipsnio 1 dalies pagrindu.

14. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jo teisių ribojimai negali būti grindžiami BVK nuostatomis ir Alytaus PN direktoriaus Nutarimu, nes pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo areštinėje, kurios veiklai netaikomas BVK ir negalioja kitos pataisos įstaigos vadovo nurodymai. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teisės gauti ir naudotis elektros prietaisais teisės pažeidimą turėjo vertinti vadovaudamasis Areštinių veiklos taisyklėmis ir tokio perdavimo neįtraukti į visų perduodamų siuntinių skaičių, netaikyti BVK 95 straipsnyje nustatyto siuntinių periodiškumo.

15. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

17. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti Panevėžio AVPK pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjo nurodytu aspektu, t. y. nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų. Todėl teisėjų kolegija pritaria minėtai teismo išvadai ir skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, tačiau juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teisingai konstatavo, kad pareiškėjas buvimo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiu turėjo nuteistojo statusą SVĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 12 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad SVĮ 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog šio straipsnio 3 dalyje išvardintiems asmenims, yra taikomos BVK nuostatos. Tai reiškia, kad pareiškėjo visos teisės ir pareigos įgyvendinamos BVK nustatyta tvarka, o SVĮ 12 straipsnio 4 dalyje nėra numatyta išimčių dėl kitų teisės aktų taikymo galimybės. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jam būnant Panevėžio AVPK areštinėje turėjo būti taikomos Areštinių veiklos taisyklės, yra nepagrįsti ir atmetami.

19. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu dėl Alytaus PN direktoriaus Nutarimu paskirtos nuobaudos negaliojimo tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje. BVK (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 67 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Baudžiamojo proceso kodeksas ir SVĮ. Pagal SVĮ 12 straipsnio 4 dalį, pareiškėjui būnant areštinėje taikomos BVK nuostatos. Nei BVK, nei SVĮ nenustatyta, kad nuteistajam (turinčiam tik nuteistojo statusą) paskirtos drausminės nuobaudos nulemti teisių apribojimai išnyksta tokį asmenį laikinai perkėlus į areštinę ar į kitą suėmimą vykdančią įstaigą. Taigi, pirmosios instancijos teismas savo sprendime pagrįstai konstatavo, kad dėl paskirtos drausminės nuobaudos – perkėlimo iš paprastosios į drausmės grupę, pareiškėjui nustatyti apribojimai, įskaitant ir draudimą naudotis elektros prietaisais, išliko ir nepakito. Todėl šiuo klausimu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami.

20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad teisė gauti perduotus elektros prietaisus negalėjo būti varžoma ir todėl, kad šios kategorijos daiktai nepatenka į galimus siuntiniais BVK 95 straipsnio prasme perduoti daiktus. Atsakant į šį argumentą pabrėžtina, kad byloje neginčijamai nustatyta aplinkybė dėl Alytaus PN direktoriaus Nutarimu paskirtos drausminės nuobaudos galiojimo ginčo laikotarpiu (b. l. 16). Atkeiptinas dėmesys, kad pareiškėjo, kuris terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliko drausmės grupės sąlygomis, teises, įskaitant ir teisę gauti korespondenciją, siuntinius ar perdavimus, nustatė BVK 75 straipsnis, šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų, du kartus per mėnesį paskambinti telefonu, kasdien pasivaikščioti dvi valandas (BVK 75 str. 1 d. 1–5 p.). BVK 96 straipsnio 1 dalis nustatė, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad drausmės grupės sąlygomis bausmę atliekantys nuteistieji neturi teisės gauti jokių kitų perduodamų daiktų, išskyrus laiškus ir smulkiuosius paketus. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl neteisėtai apribotos jo teisės gauti perduodamus elektros prietaisus, atmetamas.

21. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Ginčijamas pareiškėjo teisių ribojimas (galimybė turėti televizorių, kompiuterį) buvo taikomas būtent dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos, kuri tuo metu galiojo, t. y. šis ribojimas aiškiai ir nedviprasmiškai kilo iš įstatymo reikalavimų ir buvo nulemtas paties pareiškėjo pasirinkto neteisėto elgesio – bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo, kas, lyginant su nenusižengusių (kitų grupių) nuteistųjų teisine padėtimi, užtraukė jam papildomų suvaržymų. Nustačius, kad BVK (75 ir 96 str.) neleidžia drausmės grupės nuteistiesiems naudoti elektros prietaisų, konstatuotina, kad Panevėžio AVPK pareigūnai negalėjo pažeisti pareiškėjo teisės, nes įstatymas jos pareiškėjui nesuteikė. Pareiškėjo teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo vertintini kaip abstraktūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais.

22. Kaip minėta, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nagrinėjamu atveju nenustačius Panevėžio AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

23. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė