2017-12-20 Nr. AB-24096-3-63-3-01629-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2530-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01629-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. B. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 4), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. balandžio 8 d. buvo laikomas Klaipėdos miesto areštinėje netinkamomis sąlygomis: kameros buvo perpildytos, neveikė ventiliacija, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, neužtikrintas privatumas, neįrengta džiovykla rūbams pasidžiauti, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis, pasivaikščiojimui gryname ore skirta tik viena valanda. Tvirtino, jog tokiu būdu buvo kalinamas orumą žeminančiomis bei kankinančiomis sąlygomis.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–12) su juo sutiko iš dalies ir prašė pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Paaiškino, kad pareiškėjas periodiškai Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. rugsėjo 20 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. Iš ginčo laikotarpiu areštinėje praleistų 60 parų 42 paras galimai galėjo būti laikomas pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) patvirtintų Taisyklių 80 punkte numatytą minimalią ploto normą vienam asmeniui. Tačiau ploto neatitikimas siekia kelias dešimtąsias ar šimtąsias kvadratinių metrų dalis. Be to, 42 paras neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma nėra ištisinis laikotarpis. Tokių nežymių ploto neatitikimų neįmanoma pajusti fiziškai, jie nesukelia papildomų nepatogumų ir negali būti pripažįstami Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu.

2.2. Akcentavo, jog atsakovo atstovas siekia, kad areštinėje laikomų asmenų, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiko tarpą. Reikia įvertinti ir tai, kad daliai areštinės kamerose laikomų asmenų išvykus pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, juos etapavus į kitus teismus, likusiems asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad jis būtų kankinamas, būtų pablogintos jo buvimo areštinėje sąlygos, žeminama garbė ar orumas, nėra.

2.3. Pažymėjo, jog Klaipėdos AVPK areštinė atitiko visus tokios paskirties patalpoms keliamus reikalavimus bei veikė pripažinta tinkama eksploatacijai. Atkreipė dėmesį, kad asmenys, laikomi areštinėje, patys dažnai tyčia niokoja patalpas, gadina inventorių, todėl periodiškai atliekamas einamasis remontas.

2.4. Teigė, kad pareiškėjo teiginiai dėl ventiliacijos ir pan. yra hipotetiniai. Klaipėdos visuomeninės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. spalio 2 d. atliko Klaipėdos AVPK areštinės patikrinimus. Patikrinimo aktais konstatuota, jog areštinės patalpose įrengta mechaninė ir dirbtinė ventiliacija, atidaromi langai, per kuriuos užtikrinama ventiliacija. Teisės aktai nenumato džiovyklos areštinės kameroje įrengimo.

2.5. Nurodė, kad Klaipėdos AVPK areštinėje visiems nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančiųjų, yra sudaromos sąlygos kvėpuoti neužterštu tabako dūmais oru ir tokie asmenys būna laikomi atskirai. Teisės aktais nėra numatyta kaupti ir saugoti duomenis apie tai, ar asmuo buvimo areštinėje metu save nurodė nerūkančiu ar rūkančiu. Atsakovo atstovas negali būti atsakingas, jei areštinėje esantys asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja, ar teigia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius, ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų / nerūkančiųjų kamerose. Pareiškėjas nusiskundimų areštinės administracijai dėl laikymo su rūkančiais asmenimis nereiškė ir ši aplinkybė yra reikšminga, siekiant užtikrinti sveikatai nekenksmingas laikymo areštinėje sąlygas.

2.6. Pažymėjo, kad areštinės kamerose sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimais. Todėl buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą. Kiekvienam asmeniui, suabejojusiam dėl esamo privatumo naudojantis tualetu, nėra uždrausta tuo metu (esant tualete) panaudoti kameroje esantį audinį (širmą, užuolaidą) galintį padidinti privatumo lygį, taip išlaikant subalansuotą atsakovo teisių ir pareigų pusiausvyrą tarp pareigos užtikrinti saugų asmens buvimą areštinėje ir teisės vykdyti areštinėje esančio asmens elgesio kontrolę pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 9 straipsnio 3 dalį ir kt. Teisės aktais yra nustatyta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų areštinėje, priežiūra ir kontrolė, todėl sanitarinio mazgo įrengimas negali užtikrinti visiško privatumo. Uždaro sanitarinio mazgo neįrengimas nėra neteisėtas veiksmas, kadangi teisės aktuose nėra nustatyta pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą.

2.7. Atkreipė dėmesį į tai, kad duomenų, jog pareiškėjo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu jis kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis atsakovo atstovo administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl pažeidžiamų ar pažeistų jo teisių, neturi. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo sužalotą sveikatą būnant Klaipėdos AVPK areštinėje.

2.8. Teigė, kad objektyvių įrodymų apie patirtą žalą pareiškėjas nepateikė. Nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis, atkartojančiomis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) pateiktą neturtinės žalos apibrėžimo sąvoką, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Objektyvūs duomenys rodo, kad pareiškėjo laikymas areštinėje nesukėlė ir negalėjo sukelti tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Nesutiktina, kad laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu pareiškėjas patyrė nepatogumą, žeminimą, sutrikimą ir nemalonią aplinką.

2.9. Pažymėjo, jog neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti šiuo atveju reikšmingi šie kriterijai: pareiškėjui ne pirmą kartą apribota laisvė (todėl areštinės sąlygos jam buvo žinomos ir negalėjo sukelti psichinių ir fizinių sunkumų), laiko veiksnys (pareiškėjo kreipimasis į teismą praėjus kuriam laiko tarpui (minimalaus ploto, turinčio tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, neatitiktis vėliausiai galėjo būti nežymiai pažeistas laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., o su skundu į teismą kreiptasi 2016 m. liepos 26 d.), t. y. praėjus 1 metams ir beveik 4 mėnesiams, kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo realiai patirtų išgyvenimų), neigiama pareiškėjo reputacija (jis nuolat daro tyčinius nusikaltimus, yra teistas net 20 kartų, tai rodo jo nenorą stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią, todėl šiuo atveju jo tikslas yra turtinės naudos gavimas), kalinimo įstaiga (Klaipėdos AVPK areštinė veikė 1862 m. pastatytame pastate, įrašytame į kultūros vertybių registrą, todėl nebuvo galima esmingai keisti joje gyvenimo sąlygų, rekonstruojant patalpas), atsakovo bloga turtinė padėtis, piliečių bendras žemas materialinis lygis, sąžiningumo ir teisingumo principai. Visa tai ir bylos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

II. 3. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu (b. l. 29–47) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 352 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią skundo dalį atmetė.

4. Teismas iš Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės vyresniojo specialisto tarnybinio pranešimo nustatė, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. rugsėjo 20 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. (b. l. 13–14). Kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m (iš bendrojo ploto atmetus 1,2 kv. m sanitarinio mazgo plotą), buvo laikomas šiais periodais: nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d., nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., nuo 2014 m. gruodžio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d., nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2015 m. vasario 13 d., nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. vasario 27 d. bei nuo 2015 m. kovo 30 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. Pagal minėtus duomenis, pareiškėjas įvairiais periodais laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 20 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas 60 parų, iš jų 42 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m (mažiausia ploto norma vienam asmeniui 2,68 kv. m buvo dvi paras, 3,01 kv. m – vieną parą, kitais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė nuo 4,21 kv. m iki 4,99 kv. m). Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, jog buvo pažeistas Taisyklių 80 punktas.

5. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas nustatė, kad, atsakovo teigimu, Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atskirti 120-130 cm aukščio pertvara, kaip ir reglamentuoja Higienos normos HN 37:2009 20 punktas, taigi toks pertvaros įrengimas yra tinkamas, nepažeidžiantis teisės aktų reikalavimų, o privatumo lygį padidina kameroje esantis audinys (širma, užuolaida), kuriuo nėra uždrausta naudotis, Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 nurodyta, kad Klaipėdos AVPK kameroje Nr. 23 esantis sanitarinis mazgas nuo kameros bendro ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara, todėl nėra pažeistas Higienos normos HN 37:2009 20 punktas (b. l. 26–28). Tačiau teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymėjo, jog nepaisant to, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis jo įrengimo techninius aspektus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, tačiau tuo nebuvo užtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti tualetu, kadangi atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, nepateikė jokių domenų, kad kamerose buvo užuolaidos ar širmos, kurios galėjo būti panaudotas užtikrinant privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, todėl konstatavo pažeidimą.

6. Dėl nerūkančių asmenų teisės būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų teismas pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas buvo išreiškęs žodžiu ar raštu norą būti kartu su nerūkančiais asmenimis, ar būtų turėjęs kažkokių nusiskundimų dėl to, kad yra laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo atstovas pažeidė pareigą nerūkančius asmenis atskirti nuo rūkančiųjų.

7. Dėl pareiškėjo nusiskundimo, kad areštinėje nebuvo džiovyklos rūbams pasidžiauti teismas pažymėjo, kad Higienos norma HN 37:2009, nustatanti policijos areštinių įrengimo reikalavimus, ir Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, nustatančios teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, nenumato džiovyklų areštinėje įrengimo, todėl nepagrįstu pripažįstamas pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl neįrengtos rūbams džiovyklos.

8. Dėl blogos ventiliacijos teismas pažymėjo, kad faktinę aplinkybę dėl Klaipėdos AVPK areštinės tinkamumo eksploatavimui įrodo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 1999 m. birželio 11 d. patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį, kuriame nurodyta, kad areštinėje yra <...> įrengtas natūralus ir mechaninis vėdinimas (b. l. 17–18), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 5-V-142 leisti pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį nuo 2005 m. vasario 21 d. (b. l.

21) bei Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. vasario 18 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktas Nr. 5-IN-31 (b. l. 23–24), kuriame pažymėta, jog areštinės įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ ir kitų teisės aktų reikalavimus. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. K3-98 nurodyta, kad 2015 m. kovo 30 d. buvo patikrintos kameros Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39 ir nustatyta, kad oro judrumas atitiko Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimus.

Taip pat šiame patikrinimo akte pažymėta, kad kamerose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, jos taip pat vėdinamos per skaidraus stiklo atidaromus langus (b. l. 22–25). Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 nustatyta, kad kamerose Nr. 14 ir Nr. 23 oro judrumas neatitiko Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimus, tačiau šis pažeidimas pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d.

įsakymu Nr. V-908, 3 punktą nevertintas kaip pažeidimas, kadangi veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie Higienos normos HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais (b. l. 26–28). Pareiškėjas iš patikrinimo aktuose paminėtų kamerų buvo laikomas kamerose Nr. 14, 23, 34, 35. Iš jų oro judrumas neatitiko Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimus kamerose Nr. 14 ir Nr. 23, tačiau šis pažeidimas nevertintas pažeidimu, nes jo pašalinimas susijęs su pastato rekonstrukcija.

Spręsti, ar kokie nors pažeidimai buvo nustatyti ir kamerose Nr. 2, 24, 26, 32, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, nėra galimybės, nes patikrinimo metu šios kameros nebuvo patikrintos. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad net keliose kamerose nebuvo nustatyti pažeidimai dėl ventiliacijos, o pažeidimas dėl pastato vėdinimo sistemos nelaikytas pažeidimu, kadangi reikia atlikti pastato rekonstrukciją, teismas, remdamasis aptartomis aplinkybėmis, pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl netinkamos ventiliacijos nevertino pažeidimu, dėl kurio kiltų pareiga atlyginti neturtinę žalą.

9. Dėl pasivaikščiojimo trukmės teismas, vadovaudamasis Higienos normos HN 37:2009 11 punkto bei Taisyklių 7.10 punkto nuostatomis, pažymėjo, jog pareiškėjas skunde pats nurodė, kad jam areštinėje kasdien buvo suteikiamas vienos valandos pasivaikščiojimas, todėl sprendė, kad pareiškėjo teisė kasdien pasivaikščioti vieną valandą gryname ore buvo užtikrinta tinkamai.

10. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, įrodinėjimo taisykles, teismas padarė išvadą, kad Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjas 42 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m, tuo būdu pažeidžiant Taisyklių 80 punktą, be to, pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą pasinaudojant tualetu (pažeistas Taisyklių 7.13 p).

11. Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos AVPK areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas.

12. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei į tai, kad minimalaus ploto neužtikrinimas tęsėsi ilgai (42 paras), pažeidimai daugeliu atvejų nebuvo žymūs (20 parų neatitikimas siekia kelias dešimtąsias dalis nuo 0,79 kv. m iki 0,45 kv. m vienam asmeniui, 20 parų – kelias šimtąsias dalis nuo 0,03 kv. m iki 0,01 kv. m), be to, 42 paras neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma nėra ištisinis laikotarpis, kitais laikotarpiais pareiškėjui teko akivaizdžiai didesnė ploto norma (9,10 kv. m ar 11,63 kv. m vienam asmeniui), bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui dėl minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimo neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 252 Eur (6 Eur už parą) suma, o dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės į privatumą pasinaudojant tualetu – 100 Eur. Teismo vertinimu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtiems neigiamiems padariniams kompensuoti. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą yra tenkintas iš dalies, priteisiant jam iš atsakovo 352 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 13. Pareiškėjas T. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 56), kuriame prašo jo skundą tenkinti ir priteisti jam 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Pareiškėjas areštinėje buvo laikomas blogomis sąlygomis žymų laiko tarpą. Kameros nuolat būdavo perpildytos, atsižvelgiant ir į jose esančių baldų bei sanitarinio mazgo užimamą plotą. Tokiose ankštose patalpose buvo sunku pailsėti ir ramiai išsimiegoti, pareiškėjas nuolat turėjo gulėti arba sėdėti.

13.2. Klaipėdos AVPK areštinės kamerose nebuvo užtikrintas asmenų privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kamerose taip pat nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos.

13.3. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė rimtus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą ir nepatogumus. Dėl to pareiškėjas tapo konfliktiškas, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 60–61) prašo jį atmesti, o vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pakeisti teismo sprendimą, sumažinant pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pareiškėjas skunde nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurio pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto bei galimybės privačiai pasinaudoti tualetu įtaką jo sveikatos būklei, todėl nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad teismo nustatyti pažeidimai paveikė pareiškėjo sveikatą taip, kad jis galėjo patirti neturtinę žalą. Taip pat pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo neva patirti nepatogumai, išgyvenimai turėtų negrįžtamą pobūdį, kad jų mastas būtų itin didelis ir kt. Be to, pareiškėjas nepateikė neturtinės žalos piniginio įvertinimo pagrindimo, nenurodė, kaip asmeniškai jam pasireiškė žala, o dėstė tik bendro pobūdžio teiginius.

14.2. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl areštinės kamerose nebuvusių veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės ir iš to kylantys reikalavimai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo nurodyti. Todėl apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini pareiškėjo reikalavimai bei nevertintinos naujai nurodytos aplinkybės, kuriomis nebuvo grindžiamas pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui.

14.3. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad areštinės kamerose talpinamų asmenų „leistina norma buvo viršyta daugelį kartų“, kadangi teisės aktais nėra reglamentuotas areštinės kameroje laikomų asmenų skaičius. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pažeidžiant teisės aktais nustatytą minimalaus ploto normą, turinčią tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, pareiškėjas buvo laikomas 42 paras iš areštinėje tuo laikotarpiu praleistų 60 parų, o mažiausia ploto norma (2,68 kv. m) jam teko 2 paras, 3,01 kv. m – vieną parą, kitais laikotarpiais pažeidimai daugeliu atvejų buvo nežymūs, be to 42 paras neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma nėra ištisinis laikotarpis, kitais laikotarpiais pareiškėjui teko akivaizdžiai didesnė ploto norma.

14.4. Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad uždaro sanitarinio mazgo neįrengimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą, todėl tokio neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas byloje Nr. A444-619/2008). Pirmosios instancijos teismas nepasisakė (neišaiškino), kodėl visiškai nebuvo atsižvelgta į šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nors, vertindamas neturtinę žalą, šiuo teismo sprendimu kaip tik ir rėmėsi. Taip pat visiškai neatsižvelgta į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios (identiškos) (žr., pvz., 2016 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-433-858/2016, Nr. A-476-858/2016). Todėl, nesant duomenų apie tai, kad areštinėje po Higienos normos HN 37:2009 įsigaliojimo būtų atlikti rekonstrukcijos darbai, neteisėti veiksmai nekonstatuotini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1497-556/2016).

14.5. Pirmosios instancijos teismo sprendime paminėta, tačiau neatsižvelgta į atsiliepime į skundą išdėstytas individualias, bylai svarbias, neturtinės žalos padarymo aplinkybes bei pateiktus, atsakovo atstovo manymu, reikšmingus žalos dydžio nustatymo kriterijus (tolius, kaip nėra žalos pasekmių, pareiškėjui ne pirmą kartą apribota laisvė (nesukelia prisitaikymo prie areštinės sąlygų sunkumo), laiko veiksnys (pareiškėjui delsiant pasinaudoti teismine gynyba patirti nepatogumai menksta ir blėsta, todėl jo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją reikėtų atlyginti pinigais), kalinimo įstaiga (pastatas yra įrašytas į kultūros vertybių registrą), atsakovo turtinė padėtis, piliečių bendras materialinis lygis, todėl atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais sukelti nepatogumai įvertinti pinigų suma, kuri nėra adekvati (viršija) pareiškėjo patirtiems nepatogumams ir neigiamiems išgyvenimams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad apeliacinės instancijos teismas, paprastai, gali revizuoti pirmosios instancijos teismo sprendimą tik tose ribose, kuriose proceso šalis apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą.

16. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis iš esmės nesutinka su priteistos jam piniginės kompensacijos dydžiu už padarytą jam neturtinę žalą. Šį nesutikimą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas kamerų, kuriose jis buvo kalinamas plotą, neatsižvelgė į tai, kad kamerų plotą ženkliai mažino jose buvusių baldų bei sanitarinio mazgo užimami plotai, kas labiau įtakojo jo teisės kalėti atitinkamo ploto kameroje ribojimą. Be to, teigia, kad nebuvo užtikrintas asmeninis privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos. Šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, byloje nagrinėjamu atveju apsprendžia ir bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas, yra reikšmingas kriterijus vertinant asmens kalinimo sąlygas, kontekste su kitais asmens teisių, kalėti tinkamomis sąlygomis, pažeidimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

18. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas įvairiais periodais, laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 20 d. iki 2015 m. balandžio 1 d., Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas 60 parų, iš jų 42 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m. (mažiausia ploto norma vienam asmeniui 2,68 kv. m. buvo dvi paras, 3,01 kv. m. – vieną parą, kitais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė nuo 4,21 kv. m. iki 4,99 kv. m.), t. y., byloje yra konstatuota, kad pakankamai ilgą laiką buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė kalėti jam priklausančio ploto kamerose.

19. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas areštinėje, kurioje kalinamų asmenų galimybės laisvai judėti kitose erdvėse, išskyrus areštinės kamerą, iš esmės yra ribotos. Be to, jis buvo kalinamas daugiavietėse kamerose. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kamerose, kuriose pareiškėjui teko mažesnis plotas nei priklauso pagal teisės aktų reikalavimus, užimamų baldų ir kitų įrenginių plotas, dar labiau įtakojo jo teisių pažeidimą, nes daugiavietėse kamerose įrengtų miegamųjų vietų skaičius, yra susijęs ir su didesnio skaičiaus baldų bei kitos įrangos buvimu, kas labiau mažina kameros erdvę bei galimybę joje laisvai judėti.

20. Šios aplinkybės patvirtina pareiškėjo teiginius dėl didesnės apimties jo teisių pažeidimo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas minėtų aplinkybių nevertino bei neatsižvelgė į jas, nustatydamas pareiškėjui jam padarytos neturtinės žalos dydį. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisingu, dėl ko jis yra keičiamas, pareiškėjui už jam priklausančio minimalaus kalinimo ploto pažeidimą priteisiant ne 252 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o 350 Eur piniginę kompensaciją.

21. Kolegija sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui padarytos žalos dydis dėl teisės į asmeninį privatumą naudojantis tualetu pažeidimo, atsižvelgiant į kalinimo laiką bei šio pažeidimo pobūdį, yra adekvatus 100 Eur dydžiui. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes išsamiai ir detaliai ištyrė bei aptarė, todėl kolegija, jų nebekartoja. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgdama į tai bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kurie susiję su didesnės apimties jo teisės į asmeninį privatumą pažeidimu, yra nepagrįsti bei atmestini.

22. Apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra tenkintinas iš dalies, jam priteistos neturtinės žalos dydį didinant nuo 352 Eur iki 450 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjui T. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusioje dalyje Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius