2022-01-19 Nr. AB-1609-3-61-3-02742-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2386-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02742-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tobacco foliis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tobacco foliis“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Tobacco foliis“ (toliau – ir Bendrovė, Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti: 1) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2020 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (7.45) FR0682-72 „Dėl patikrinimo akto“ (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 69-49 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2020 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. S-136(7-109/2020) „Dėl UAB „Tobacco foliis“ skundo“ (toliau – ir MGK sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Mokesčių administratoriaus specialistai netinkamai atliko mokestinį pareiškėjo patikrinimą, kurio metu nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2015 m. birželio 30 d. imitavo ekonominę veiklą, deklaravo neteisingus apskaitos duomenis, todėl pripažino dalį pareiškėjo ūkinių operacijų tariamai realiai neįvykusiomis, papildomai apskaičiavo pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), PVM delspinigius, PVM baudą. Tokiu būdu mokesčių administratorius ne tik pažeidė gero administravimo principą, tačiau visiškai nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, pažeidė dvigubo apmokestinimo draudimo principą.

2.2. Mokesčių administratorius visiškai nepagrįstai apribojo pareiškėjo absoliučią teisę į PVM atskaitą pagal UAB „Angleter“ 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, pažeidė dvigubo apmokestinimo draudimo principą. Pareiškėjas apskaitė UAB „Angleter“ 2015 m. balandžio 30 d. atliktų darbų sąskaitą faktūrą Nr. 3 už remonto darbus 86 290,48 Eur sumai ir 18 121 Eur PVM sumai. UAB „Angleter“ už šią ūkinę operaciją, pagal PVM sąskaitoje faktūroje užfiksuotus ūkinės operacijos duomenis, sumokėjo mokesčių administratoriui 18 121 Eur PVM, o tai reiškia, kad PVM sistemos tikslas yra pasiektas, atliekant ūkinę operaciją sukurtas PVM buvo sumokėtas mokesčių administratoriui, todėl pareiškėjas, net nevertinant šios ūkinės operacijos realumo arba pareiškėjo sąžiningumo, įgijo absoliučią teisę į PVM atskaitą.

Tuo metu Kauno AVMI, VMI bei MGK sprendimuose, nepagrįstai spręsdami, jog tariamai reali ūkinė operacija tarp pareiškėjo ir UAB „Angleter“ neįvyko, papildomai apskaičiavo pareiškėjui 18 121 Eur PVM, PVM delspinigių ir skyrė PVM baudą, t. y. iš esmės mokesčių administratorius tokiu būdu iš tos pačios ūkinės operacijos PVM gavo ne tik iš UAB „Angleter“, bet šiuo metu siekia ją apmokestinti antrą kartą ir gauti tokį patį PVM iš pareiškėjo. Tokie mokesčių administratoriaus veiksmai prieštarauja PVM esmei ir dvigubo apmokestinimo draudimo principui.

Kita vertus, net jeigu nevertinti to, kad pareiškėjas turi absoliučią teisę į PVM atskaitą, mokesčių administratorius pareiškėjo teisę į PVM atskaitą bando riboti teigiant, jog apskaityta ūkinė operacija realiai neįvyko. Tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo nėra ginčo, kad patalpose, kuriose deklaruojami UAB „Angleter“ remonto darbai, pareiškėjas vykdė PVM apmokestinamą veiklą. Mokesčių administratorius šios ūkinės operacijos realumą bando paneigti iš esmės savo vertinimu dėl atliktų remonto darbų kokybės, t. y. būdamas ne statybos srities specialistu, neatlikdamas deklaruojamų statybos darbų ekspertizės, remdamasis formaliais duomenimis, teigia, kad tariamai ši ūkinė operacija realiai neįvyko, patalpose remonto darbai nebuvo atlikti.

Mokesčių administratorius apskritai neturi kompetencijos vertinti remonto darbų kokybės, nes tai reikalauja specialių žinių, todėl savo išvadas, kad remonto darbai nebuvo atlikti, daro tik savo prielaidomis ir subjektyviu vertinimu, bet nepagrindžia objektyviais duomenimis.

2.3. Mokesčių administratorius nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą pagal pareiškėjo 2016 m. balandžio 1 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, serija KR Nr. 1, išrašytą UAB „Aldista ir Ko“, nes pareiškėjui panaikinus ūkinę operaciją, siekiant sumažinti beviltišką skolą ir atgauti prekes, jis atitinkamai įgijo teisę sumažinti pardavimo PVM 10 412,72 Eur suma, o UAB „Aldista ir Ko“ neteko teisės į PVM atskaitą ir šia suma pasididino mokėtiną PVM. Tarp pareiškėjo ir UAB „Aldista ir Ko“ susiklostė ūkiniai santykiai, kurių metu pareiškėjas pardavė prekes (neapdorotą tabaką) bendrovei „Aldista ir Ko“, o ši įsipareigojo už jas sumokėti. Ši ūkinė operacija buvo apskaityta pagal pareiškėjo išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Tuo metu UAB „Aldista ir Ko“ susidūrė su finansiniais sunkumais, negalėjo atsiskaityti su pareiškėju, todėl siekdamas susigrąžinti prekes, už kurias nėra atsiskaityta ir susigrąžinti beviltišką skolą, skolos likučiui 2016 m. birželio 1 d. išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, serija KR Nr. 1, t. y. 59 997,10 Eur sumai – 49 584,38 Eur prekių suma ir 10 412,72 Eur PVM. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 83 straipsnio 1 dalį, jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą. Taigi, panaikinus ūkinę operaciją, pareiškėjas patikslino pardavimo PVM sumas, o UAB „Aldista ir Ko“ prarado teisę į 10 412,72 Eur PVM atskaitą ir šia suma pasididino savo mokėtiną PVM į valstybės biudžetą.

2.4. PVMĮ 891 straipsnyje įtvirtinta, kad šio įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuota mokėtina į biudžetą PVM suma gali būti mažinama šio straipsnio nustatyta tvarka pripažintoms beviltiškoms skoloms (įskaitant pardavimo PVM) priskiriama pardavimo PVM suma. Už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas gautinas atlygis yra laikomas beviltiška skola (įskaitant pardavimo PVM), jeigu tokio atlygio asmuo negali susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip 12 paskutinių kalendorinių mėnesių nuo tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų apmokestinimo momento ir jeigu skolai priskiriama pardavimo PVM suma už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas buvo apskaičiuota ir deklaruota šio įstatymo nustatyta tvarka. Visais atvejais asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi įrodyti skolų (įskaitant pardavimo PVM) beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti. Skolai priskiriama pardavimo PVM suma apskaičiuojama proporcingai gautinam atlygiui (atlygio daliai). Pagal mokestinės bylos medžiagą, akivaizdu, kad UAB „Aldista ir Ko“ skola pareiškėjui buvo ir šiuo metu yra beviltiška – UAB „Aldista ir Ko“ nuo 2016 m. kovo 22 d. buvo bankrutuojanti, o šiuo metu apskritai yra išregistruota ją likvidavus dėl bankroto. Pareiškėjas nebuvo pareiškęs kreditorinio reikalavimo UAB „Aldista ir Ko“ nemokumo (bankroto) byloje. Mokesčių administratorius iš esmės riboja pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, pripažinus skolą beviltiška, kadangi jeigu toks administratoriaus sprendimas būtų patvirtintas, pareiškėjas turėtų pasididinti mokėtino pridėtinės vertės mokesčio sumą, tačiau skolos, kurios dalį sudaro PVM, niekaip neatgautų, nes UAB „Aldista ir Ko“ yra likviduota. Taigi pareiškėjas vis vien turi šią skolą nurašyti kaip beviltišką ir turi įgyti teisę į PVM atskaitą.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad:

3.1. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra konstatavęs, kad pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) apmokestinimo momentas, PVM apskaičiavimas ir galimybė atskaityti yra susiję su realiu prekių pristatymo arba paslaugų atlikimo įgyvendinimu. Bendra PVM sistema draudžia galimybę atskaitos srityje atsižvelgti į neįvykdytus sandorius, nes pagal šią sistemą apmokestinimo momentą ir dėl to teisę į atskaitą lemia realus sandorio įgyvendinimas. Tai reiškia, jog apmokestinamojo asmens teisė į PVM atskaitą gali būti pripažinta tik jei prekės realiai jam buvo patiektos ar paslaugos realiai suteiktos, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos ir PVMĮ nuostatas. Apmokestinamasis asmuo, siekdamas pasinaudoti teise į PVM atskaitą, privalo turėti atitinkamus dokumentus, patvirtinančius realų prekių ar paslaugų įsigijimą. Apmokestinamojo asmens apskaita turi būti tvarkoma taip, kad mokesčių administratorius, remdamasis apskaitos dokumentais, galėtų tinkamai įgyvendinti apmokestinimo PVM kontrolę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartis administracinė byloje Nr. eA-642-442/2019).

3.2. Pareiškėjas apskaitė 2015 m. balandžio 30 d. UAB „Angleter“ įformintą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 3, statybos remonto darbų paslaugų sumai 86 290,48 Eur, PVM 18 121 Eur, iš viso 104 411,48 Eur. Remiantis bylos medžiaga, pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 5 d. atliko vizitavimo metu A. K. (A. K.) aprodytose sandėlio (70 m2) patalpose nenustatyta, jog jose būtų atlikti statybos remonto darbai, nurodyti UAB „Angleter“ įformintoje PVM sąskaitoje faktūroje, kitų patalpų A. K. neaprodė (neturėjo raktų) ir patikrinimui atsiuntė vizitavimo metu neaprodyto sandėlio nuotraukas, iš kurių matyti tik du langai ir durys bei betonuotos sienos. Po atlikto vizitavimo surašyta faktų fiksavimo pažyma. Mokesčių administratorius 2016 m. rugsėjo 28 d. atliko UAB „Angleter“ operatyvų patikrinimą, kurio metu nustatyta, kad bendrovė nevedė buhalterinės apskaitos registrų pagal objektus, nors jos vadovas A. K. tvirtino, kad tuo metu vykdė dar keletą statybos projektų.

3.3. 2016 m. spalio 28 d. buvo dar kartą nuvykta apžiūrėti nuomojamų patalpų (apie 70 m2) (duomenys neskelbtini), tačiau jose naujos statybos plytų mūrijimas matyti tik aplink 2 langus, kurie galbūt buvo keisti, kitų remonto darbų mokesčių administratorius nenustatė (kaip, pvz., šildymo sistemai įsigytų prekių panaudojimo – sandėlyje nėra šildymo sistemos, nėra kanalizacijos, o vandens vamzdis išvestas per sieną, po juo stovi sena statinė), todėl patikrinimo akte konstatuojama, kad priešpriešinių patikrinimų metu, įformintų medžiagų, neva sunaudotų minėtų patalpų remontui, nenustatyta. Patikrinimo metu dėl minėtų darbų atlikimo nustatytos prieštaringos aplinkybės: sandėlyje nenustatytas statybinių medžiagų panaudojimas, kokias UAB „Angleter“ pagal pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus priskyrė sandėlio remontui. Atsižvelgiant į tai, kad atliekant vizitavimą (2015 m. rugsėjo 21 d.), remontas, Įmonės nuomojamose patalpose (duomenys neskelbtini), dar nebuvo atliktas ir UAB „Angleter“ vardu įformintoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta ūkinė operacija realiai neįvyko, VMI pagrįstai padarė išvadą, jog UAB „Angleter“ vardu įforminta PVM sąskaita faktūra ir darbų pridavimo aktas laikytini neturintys juridinės galios, kurių pagrindu 18 121 Eur PVM atskaita negalima. Pagal ESTT praktiką, apmokestinamieji asmenys negali apgaule arba piktnaudžiaudami remtis Bendrijos teisės aktais. Nagrinėjamu bylos atveju mokesčių administratorius nustatė, kad patalpų remontas nebuvo atliktas, ir UAB „Angleter“ vardu įformintoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta ūkinė operacija realiai neįvyko, todėl pareiškėjo skundo argumentai, jog negali būti panaikinta teisė į PVM atskaitą, UAB „Angleter“ sumokėjus pardavimo PVM, atmestini. Nagrinėjamu atveju nustatyta – realiai ūkinės operacijos nebuvo vykdomos, vadinasi, pareiškėjo (pirkėjo) teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota.

3.4. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad mokesčių administratorius nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą pagal pareiškėjo 2016 m. balandžio 1 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, išrašytą UAB „Aldista ir Ko“. UAB „Aldista ir Ko“ nuo 2016 m. kovo 22 d. turi bankrutuojančios įmonės statusą, 2018 m. kovo 6 d. įmonė išregistruota iš mokesčių mokėtojo registro, kaip likviduota bankrutavus. UAB „Aldista ir Ko“ 2016 m. balandžio 1 d. išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, serija KR Nr. 1, visai likusio įsiskolinimo sumai – 59 997,10 Eur, t. y. 49 584,38 Eur ir 10 412,72 Eur PVM. Šios sąskaitos pagrindimui Įmonė pateikė Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartį dėl UAB „Aldista ir Ko“ bankroto bylos iškėlimo. UAB „Aldista ir Ko“ bankroto administratorius nurodė, kad Įmonė nebendradarbiavo ir nepateikė reikiamų buhalterinės apskaitos dokumentų dėl įsipareigojimų likučių nustatymo, todėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartimi bendrovės „Aldista ir Ko“ bankroto byloje Įmonė nebuvo patvirtinta kaip kreditorius. Bankroto administratorius nurodė, jog UAB „Aldista ir Ko” iš Įmonės įsigytą neapdorotą tabaką pardavė bendrovei „Danman“ už 128 000 Eur, tačiau negalėjo pateikti nei įsigyto, nei parduoto 20 430 kg neapdoroto tabako gabenimo važtaraščių.

3.5. Mokėtinas PVM dėl beviltiškos skolos pripažinimo gali būti sumažintas tik surinkus visus įrodymus, kad skolai susigrąžinti buvo dedama pakankamai pastangų. Mokesčių administratorius nenustatė, jog UAB „Aldista ir Ko“ minėtą Įmonės 2016 m. balandžio 1 d. įformintą kreditinę PVM sąskaitą faktūrą būtų apskaičiusi bankrutuojančios bendrovės apskaitoje, o bendrovės „Aldista ir Ko“ bankroto administratorius yra paaiškinęs, jog Įmonė nebendradarbiavo ir nepateikė reikiamų buhalterinės apskaitos dokumentų dėl įsipareigojimų likučių nustatymo, todėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartimi nebuvo patvirtintas kaip kreditorius. Mokesčių administratorius nenustatė, kad Įmonė būtų dėjusi kokias nors pastangas dėl skolos susigrąžinimo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog Įmonė neteisėtai išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą pasinaudodama bankrutuojančios UAB „Aldista ir Ko“ statusu ir 2016 m. balandžio mėn. PVM deklaracijoje nepagrįstai deklaravo mažesnę apmokestinamąją vertę 49 584,38 Eur bei 10 412,72 Eur mažesnį PVM, todėl pagrįstai papildomai apskaičiavo 10 412,72 Eur PVM.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilęs dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto 47 955,72 Eur PVM bei su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumo, mokesčių administratoriui konstatavus, jog pareiškėjas apskaitė realiai neįvykusias ūkines operacijas pagal UAB „Angleter“ išrašytą sąskaitą faktūrą, taip pat nepagrįstai išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą bankrutuojančiai UAB „Aldista ir Ko“, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nurodė, kad Kauno AVMI, atlikusi pareiškėjo 2014 m. liepos 15 d. – 2016 m. birželio 30 d. laikotarpio mokestinį patikrinimą, nustatė, jog pareiškėjas apskaitė pirkimo/pardavimo PVM sąskaitas faktūras už prekių ir paslaugų įsigijimą, tačiau sandoriai realiai neįvyko. Atsižvelgęs į tai, mokesčių administratorius konstatavo, kad šios PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios. Kauno AVMI sprendimu nusprendė patvirtinti iš dalies Kauno AVMI 2019 m. spalio 28 d. patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-392, t. y. vietoje apskaičiuotos 62 673,72 Eur PVM sumos patvirtino 47 955,72 Eur PVM sumą, patvirtino apskaičiuotus 18 699,47 Eur PVM delspinigius, paskyrė 14 387 Eur PVM baudą. Iš viso pareiškėjui UAB „Tobacco foliis“ apskaičiuota PVM, PVM delspinigių ir PVM baudų už bendrą 81 042,19 Eur sumą. VMI sprendimu nusprendė patvirtinti Kauno AVMI sprendimą. MGK sprendimu patvirtino VMI sprendimą.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi PVMĮ 18 straipsnio 1 dalimi, 58 straipsniu, ESTT praktika, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kad prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti. Teismas pabrėžė, kad prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas turi būti realūs, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Tuo atveju, jeigu nustatomas, kad PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma patvirtinančia atitinkamo turinio ūkinės operacijos buvimą, ji laikytina neturinčia juridinės galios. ESTT yra pažymėjęs, jog nacionalinis teismas pagal nacionalinės teisės įrodinėjimo taisykles turi bendrai įvertinti visus įrodymus ir faktines aplinkybes byloje, siekdamas nustatyti, ar prekių tiekimai bei paslaugų teikimai buvo faktiškai įvykdyti, ir prireikus – ar gali būti pasinaudota teise į atskaitą remiantis šiais prekių tiekimais.

8. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad mokesčių administratorius nepagrįstai apribojo jo absoliučią teisę į PVM atskaitą pagal UAB „Angleter“ 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, pažymėjo, jog, 2016 m. rugsėjo 5 d. mokesčių administratoriui atlikus patikrinimą vietoje, UAB „Angleter“ atstovui aprodžius sandėlio patalpas, nebuvo nustatyta, jog jose būtų atlikti statybos remonto darbai, nurodyti UAB „Angleter“ įformintoje PVM sąskaitoje faktūroje, kitų patalpų A. K. neaprodė (neturėjo raktų) ir patikrinimui atsiuntė vizitavimo metu neaprodyto sandėlio nuotraukas, iš kurių matyti tik du langai ir durys bei betonuotos sienos. 2016 m. spalio 28 d. dar kartą apžiūrėjus patalpas nustatyta, kad jose naujos statybos plytų mūrijimas matyti tik aplink 2 langus, kurie galbūt buvo keisti, kitų remonto darbų mokesčių administratorius nenustatė (kaip, pvz., šildymo sistemai įsigytų prekių panaudojimo – sandėlyje nėra šildymo sistemos, nėra kanalizacijos, o vandens vamzdis išvestas per sieną, po juo stovi sena bačka), todėl patikrinimo akte konstatuota, kad priešpriešinių patikrinimų metu, įformintų medžiagų, neva sunaudotų minėtų patalpų remontui, nenustatyta.

Patikrinimo metu dėl minėtų darbų atlikimo nustatytos prieštaringos aplinkybės: sandėlyje nenustatytas statybinių medžiagų panaudojimas, kokias UAB „Angleter“ pagal pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus priskyrė sandėlio remontui; UAB „Angleter“ nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. vasario mėn. buvo įdarbintas tik vienas darbuotojas – vadovas A. K.; pareiškėjo ir UAB „Angleter“ apskaitoje įforminti skirtingi tarpusavio atsiskaitymai, nors abiejų įmonių apskaitą tvarko ta pati buhalterinės apskaitos įmonė „JL firma“;

Alytaus AVMI 2015 m. rugsėjo 21 d. atlikto operatyvaus patikrinimo metu sandėlių nuomotojas UAB „Mugė“ ir UAB „Barsta“ vadovas patvirtino, kad žodiniu susitarimu nuomojamomis patalpomis (duomenys neskelbtini), pareiškėjas neatlygintinai naudojasi tik 2 mėn. ir jie susitarę, jog, kai pareiškėjui patalpos bus nebereikalingos, bus atliktas remontas, todėl 2015 m. rugsėjo 21 d. patalpų remontas dar nebuvo atliktas. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, kad atliekant vizitavimą, remontas, pareiškėjo nuomojamose patalpose (duomenys neskelbtini), dar nebuvo atliktas, t. y.

UAB „Angleter“ vardu 2015 m. balandžio 30 d. įformintoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta ūkinė operacija realiai neįvyko, teismas sutiko su VMI ir MGK padaryta išvada, kad UAB „Angleter“ vardu įforminta PVM sąskaita faktūra ir darbų pridavimo aktas laikytini neturintys juridinės galios, kurių pagrindu 18 121 Eur PVM atskaita negalima. Mokesčių administratorius pagrįstai paneigė pareiškėjo teisę į 18 121 Eur PVM atskaitą.

9. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad mokesčių administratorius nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į PVM atskaitą pagal pareiškėjo 2016 m. balandžio 1 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, serija KR Nr. 1, išrašytą UAB „Aldista ir Ko“, kadangi pareiškėjui panaikinus ūkinę operaciją, siekiant sumažinti beviltišką skolą ir atgauti prekes, jis atitinkamai įgijo teisę sumažinti pardavimo PVM 10 412,72 Eur suma, o UAB „Aldista ir Ko“ neteko teisės į PVM atskaitą ir šia suma pasididino mokėtiną PVM, vadovavosi PVMĮ 8 straipsniu, 891 straipsniu.

Vadovaudamasis šiuo teisiniu reguliavimu, teismas priėjo prie išvados, kad mokėtinas PVM dėl beviltiškos skolos pripažinimo gali būti sumažintas tik surinkus visus įrodymus, jog skolai susigrąžinti buvo dedama pakankamai pastangų. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje 2015 m. gruodžio 31 d. apskaitytas UAB „Aldista ir Ko“ 66 730 Eur atsiskaitymas ir likęs 59 999,10 Eur įsiskolinimas. UAB „Aldista ir Ko“ nuo 2016 m. kovo 22 d. turi bankrutuojančios įmonės statusą, o 2018 m. kovo 6 d. išregistruota iš mokesčių mokėtojo registro.

Pareiškėjas 2016 m. balandžio 1 d. UAB „Aldista ir Ko“ išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą likusiai įsiskolinimo sumai – 59 997,10 Eur. Šios sąskaitos pagrindimui pareiškėjas pateikė Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartį dėl UAB „Aldista ir Ko“ bankroto bylos iškėlimo. Pareiškėjas 2016 m. balandžio mėn. deklaravo 49 584 Eur mažesnę apmokestinamų sandorių vertę ir taip susigrąžino PVM už UAB „Aldista ir Ko“ nesumokėtas prekes. Mokesčių administratorius nenustatė, kad UAB „Aldista ir Ko“ pareiškėjo 2016 m. balandžio 1 d.

įformintą kreditinę PVM sąskaitą faktūrą būtų apskaičiusi savo apskaitoje, o UAB „Aldista ir Ko“ bankroto administratorius nurodė, kad pareiškėjas nebendradarbiavo ir nepateikė reikiamų buhalterinės apskaitos dokumentų dėl įsipareigojimų likučių nustatymo, todėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartimi bendrovės „Aldista ir Ko“ bankroto byloje pareiškėjas nebuvo patvirtintas kaip kreditorius. VMI sprendime nurodyta, kad patikrinimo metu mokesčių administratorius nenustatė, jog pareiškėjas būtų dėjęs kokias nors pastangas dėl skolos susigrąžinimo, tokių aplinkybių (dėl veiksmų (pastangų) skolai išieškoti) savo skunde nenurodė ir pareiškėjas.

Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas 2016 m. spalio 3 d. mokesčių administratoriui pateikė patikslintą PVM deklaraciją už 2016 m. balandžio mėn., atstatė PVM apmokestinamų sandorių bei mokėtino pridėtinės vertės mokesčio sumą, nurodydamas teisingą PVM apmokestinamų sandorių vertę, t. y. be UAB „Aldista ir Ko“ išrašytos kreditinės sąskaitos vertės. Vadinasi, pareiškėjas pats pripažino šį pažeidimą, kad nepagrįstai išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą ir neteisingai už 2016 m. balandžio mėn. deklaravo pardavimo PVM.

10. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius, vykdydamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, tai įrodė byloje surinkta medžiaga. Tuo metu pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, to paties MAĮ straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos pagrįsti, kodėl šios sumos yra neteisingos, neįvykdė. Pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių sandorių su bendrove „Angleter“ realumą, nepateikė įrodymų, kokias pastangas dėjo dėl skolos grąžinimo iš bendrovės „Aldista ir Ko“. Nagrinėjamu atveju ginčijami sprendimai buvo priimti MAĮ, PVMĮ ir kitų teisės aktų pagrindu, vadovaujantis mokesčių administratoriaus disponuojamais duomenimis apie Įmonę, atliktais priešpriešiniais patikrinimais ir atliko tyrimo surinkta medžiaga, o apskaičiuoti PVM, delspinigiai bei paskirta bauda yra proporcingos ir motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti mokesčio administratoriaus ir Komisijos sprendimuose). Pareiškėjas ginčijamus sprendimus gavo laiku, juos apskundė nustatyta tvarka ir terminais. Įvertinęs ginčijamų sprendimų turinius, teismas nusprendė, kad ginčijamų sprendimų dalys dėl apskaičiuotų 47 955,72 Eur PVM, 18 699,47 Eur PVM delspinigių ir 14 387 Eur PVM baudos atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstos objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

11. Teismas priėjo prie išvados, kad teritorinis, centrinis mokesčių administratorius ir MGK teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstus sprendimus, kurių keisti ar naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reguliuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, teismas konstatavo, kad vien PVM sąskaitų faktūrų egzistavimas negali paneigti surinktų faktinių duomenų dėl neteisėto siekio pasinaudoti teise į PVM atskaitą, yra pakankamas pagrindas teiginiui, jog pareiškėjas atliko veiksmus, kuriais ketino neteisėtai pasinaudoti teise į PVM atskaitą. Byloje nustatytos aplinkybės riboja apmokestinamojo asmens teisę į PVM atskaitą, todėl mokesčių administratorius teisėtai bei pagrįstai apskaičiavo ginčo mokesčius bei su jais susijusias sumas.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš VMI pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas sprendimą iš esmės grindė tomis pačiomis MGK sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei išdėstytomis išvadomis, jas tiesiog perrašydamas. Teismas nesigilino į ginčo esmę, nenustatė reikšmingų aplinkybių teisingam ginčo išsprendimui, visiškai netyrė byloje, įskaitant prie bylos pridėtą MGK bylą, esančių įrodymų bei jų nevertino.

12.2. Teismas visiškai nevertino byloje itin reikšmingų aplinkybių, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo inicijuotas ir pradėtas 2016 m. rugsėjo 23 d., t. y. po 2016 m. rugpjūčio 17 d. pradėto ir 2016 m. rugsėjo 16 d. baigto mokestinio tyrimo, kuris buvo atliekamas beveik po 1,5 metų nuo pareiškėjo naudotame sandėlyje atliktų remonto darbų. Taip pat nagrinėjamu atveju nebuvo įvertinta aplinkybė, kad pareiškėjas sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), nuo 2016 m. vasario 1 d. nebenaudojo – šiuo atveju teismas net nesiaiškino aplinkybių, ar po pareiškėjo išsikraustymo iš sandėlio, jis toliau buvo faktiškai naudojamas, ir jei buvo – tai kieno buvo naudojamas, kiek laiko, kokia veikla jame buvo vykdoma ir pan. Teismas byloje esančių įrodymų – 2016 m. rugsėjo 5 d. faktų fiksavimo pažymos Nr. FR1050-2390 bei 2016 m. spalio 28 d. faktų fiksavimo pažymos Nr. FR1050-2881, netyrė ir nevertino. Priešingu atveju būtų nustatęs akivaizdžius prieštaravimus tarp faktų fiksavimo pažymose nustatytų faktų ir vėliau Kauno AVMI mokesčių specialistės sprendimuose nurodytų niekuo nepagrįstų interpretacijų ir jų pagrindu padarytų išvadų, kurias vėliau žodis žodin aklai kartojo tolimesni mokesčių administratoriaus atstovai, nagrinėjantys mokestinį ginčą ikiteismine tvarka, taip pat ir teismas sprendime. Iš faktų fiksavimo pažymų yra akivaizdu, jog didžioji dalis remonto darbų minėtose pažymose net mokesčių specialistės yra pripažįstami kaip atlikti ir fiksuojami. Teismo nebuvo vertinta ir tai, jog pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 1 d. išsikeldamas į naujas gamybos patalpas dalį patalpų remonte naudotų daiktų tiesiog išsimontavo ir išsivežė į naujas patalpas, kadangi jie buvo reikalingi tolimesnei pareiškėjo vykdomai veiklai. Nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo įvertinta aplinkybė, kad pareiškėjas tiek rašytinėse pastabose, tiek skunduose visuomet aiškiai nurodydavo, jog mokesčių administratorius neteisingai nurodė patalpų remonto darbų atlikimo faktines aplinkybes, jas sprendimuose interpretavo be jokių pagrįstų įrodymų. Pareiškėjas teikė paaiškinimus bei juos pagrindžiančius įrodymus – sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), nuotraukas.

12.3. Tiek viešojo administravimo subjektai, tiek teismas sprendimuose kaip vieną iš faktinių aplinkybių neva tai pagrindžiančių faktą, jog UAB „Angleter” PVM sąskaitoje faktūroje užfiksuota ūkinė operacija realiai neįvyko, nurodo, jog UAB „Angleter” nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. vasario mėn. buvo įdarbintas tik vienas darbuotojas – vadovas A. K., ir tik nuo 2015 m. vasario mėn. dirbo 2, nuo kovo mėn. – 3, o nuo balandžio mėn. įdarbinti – 7 darbuotojai. Tačiau teismas netyrė ir nevertino aplinkybės, jog buvo atliekami būtent patalpų remonto darbai, kurie tęsėsi gana ilgą laiko tarpą, t. y. nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. balandžio 30 d., kuomet buvo pasirašytas baigiamasis atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas. Teismas taip pat visiškai nevertino aplinkybių, jog daugeliui iš nurodytų darbų atlikti visiškai pakanka vieno asmens bei fakto, jog patalpų remonto darbai nebuvo atliekami kiekvieną darbo dieną. Darbams, kurių atlikti UAB „Angleter“ atstovas A. K. savo jėgomis negalėjo ir kuriems atlikti reikėjo daugiau darbo jėgos, buvo atliekami vėliau bei vėliau pagal poreikį ir buvo įdarbintas didesnis darbuotojų kiekis, ir paskutinį remonto darbų atlikimo mėnesį dirbo net 7 darbuotojai. Teismas nevertino remonto darbų sudėtingumo, apimties bei jiems atlikti reikalaujamų laiko bei darbo jėgos sąnaudų.

12.4. Pareiškėjas sandėlio patalpomis naudojasi nuo pat savo veiklos pradžios, t. y. nuo 2014 m. liepos 15 d. Teismas visiškai netyrė bylai itin reikšmingų aplinkybių – ar 2015 m. rugsėjo 21 d. atlikto operatyvaus patikrinimo metu sandėlių nuomotojo UAB „Mugė“ ir UAB „Barsta“ vadovo A. K. neva tai teikti paaiškinimai, kurie buvo fiksuoti 2015 m. rugsėjo 21 d. faktų fiksavimo pažymoje Nr. (7.1-69.1)FR1050-2584, yra tikrai tokie, kokius teikė pats A. K. Teismas neiškvietė į teismo posėdį ir neapklausė liudytojais sandėlių nuomotojo UAB „Mugė“ ir UAB „Barsta“ vadovo A. K. Pareiškėjas net ir nesutikdamas su operatyvaus patikrinimo pažymoje bei ją lydinčiuose dokumentuose fiksuotais duomenimis, realiai net neturi galimybės jų apskųsti bei tokiu būdu apginti savo interesus, tuo metu mokesčių administratorius pareiškėjo archyvinėse bylose esančius duomenimis naudoja, kaip nustatytus neginčijamus faktus.

12.5. Dėl sumažinto 10 412,72 Eur pardavimo PVM pagal kreditinę PVM sąskaitą faktūrą – šiuo atveju ginčas tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo iš esmės yra tik dėl pareiškėjo pastangų dėl UAB „Aldista ir Ko“ skolos susigrąžinimo. Ginčo dėl skolos beviltiškumo tarp šalių nėra. Tiek mokesčių administratorius, tiek teismas tik deklaratyviai nurodo, kad pareiškėjas nedėjo jokių pastangų dėl UAB „Aldista ir Ko“ skolos susigrąžinimo, tačiau niekur nenurodo, kokios šiuo atveju mokesčio mokėtojo pastangos mokesčių administratoriaus būtų laikytinos pakankamomis, kad būtų galima pripažinti, jog pareiškėjas dėjo pakankamai pastangų UAB „Aldista ir Ko“ skolai susigrąžinti.

12.6. UAB „Aldista ir Ko“ skola susidarė pagal šias sąskaitas: 2015 m. lapkričio 30 d. KRA Nr. 12 bei 2015 m. gruodžio 21 d. KRA Nr. 13. Paskutinis skolininko mokėjimas pareiškėjui buvo 2015 m. gruodžio 24 d., tuo metu UAB „Aldista ir Ko“ bankroto byla buvo iškelta 2015 m. kovo 9 d. (UAB „Aldista ir Ko“ kaip likviduota dėl bankroto buvo išregistruota 2018 m. kovo 6 d.), t. y. praėjus mažiau kaip trims mėnesiams nuo paskutinio skolininko UAB „Aldista ir Ko“ mokėjimo. Tai reiškia, kad bet kokioms didelėms ir/ar ypatingoms pareiškėjo pastangoms skolos susigrąžinimui tiesiog faktiškai nebuvo realaus laiko kada ir pasireikšti.

12.7. PVM mokėtojas skolų (įskaitant pardavimo PVM) beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti visais atvejais turi įrodyti vadovaujantis Skolų beviltiškumo bei pastangų susigrąžinti šias skolas įrodymo ir beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 40 (toliau – ir Taisyklės), nustatyta tvarka ir jeigu skolai priskiriama pardavimo PVM suma už patiektas prekes (suteiktas paslaugas) buvo apskaičiuota ir deklaruota PVMĮ nustatyta tvarka, sumažinti mokėtiną į biudžetą PVM sumą.

Taisyklėse yra nurodyti atvejai kuomet mokesčių mokėtojas turi teisę skolas laikyti beviltiškomis. Bendra taisyklė sako, jog skola beviltiška gali būti pripažinta tada, kai praeina ne mažiau kaip vieneri metai nuo skolų sumos įtraukimo į mokesčio mokėtojo pajamas. Tose pačiose Taisyklėse yra nustatytos ir išimtys, kai skolą pripažinti beviltiška yra galima ir nepraėjus vienerių metų laikui. Išimtys leidžiančios laikyti įsiskolinimą beviltišku anksčiau nei po metų yra tuomet, kai: (i) skolininkas yra miręs arba paskelbtas mirusiu; (ii) skolininkas yra likviduotas; (iii) skolininkas yra bankrutavęs. Visais šiais nurodytais atvejais mokesčio mokėtojas turi įrodyti ne tik skolų beviltiškumą, bet ir savo pastangas šioms skoloms susigrąžinti.

Taisyklėse taip pat yra aptariami dokumentai, kuriais pagrindžiamas skolų beviltiškumas ir mokesčių mokėtojo pastangos jas susigrąžinti. Mokesčio mokėtojas, norėdamas skolas laikyti beviltiškomis, kai įmonė yra bankrutavusi, vadovaujantis Taisyklių 20.1 punkto nuostatomis turi turėti įsiteisėjusią teismo nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto arba kreditorių susirinkimo nutarimą paskelbti įmonę likviduojama dėl bankroto, arba dokumentą, įrodantį likviduotos dėl bankroto įmonės išregistravimą iš juridinių asmenų registro.

Tačiau, kokie dokumentai būtų laikytini kaip įrodantys mokesčio mokėtojo pastangas susigrąžinti skolą, Taisyklėse nėra reglamentuoti, kas reiškia, kad kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Atsižvelgiant į tai, jog tiek pareiškėjo, tiek ir skolininko UAB „Aldista ir Ko“ buhalterinę apskaitą tvarkė ta pati įmonė, pareiškėjui buvo žinoma skolininko finansinė situacija ir negalimumo atsiskaityti su pareiškėju faktas.

Pareiškėjas tikslu sumažinti skolininko UAB „Aldista ir Ko“ beviltišką skolą 2016 m. balandžio 1 d. išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą KR Nr.

1. Minėtos kreditinės sąskaitos dėka skolininkas UAB „Aldista ir Ko“ tapo nebeskolingas pareiškėjui, dėl ko pareiškėjas nebeturėjo jokio teisinio pagrindo reikšti kreditorinį reikalavimą UAB „Aldista ir Ko“ bankroto byloje. Teismas šių aplinkybių taip pat visiškai netyrė, nesiaiškino.

12.8. Kauno AVMI mokesčių specialistė atlikusi tiek pirminį, tiek ir pakartotinį mokestinį patikrinimą, patikrinimo aktuose klaidingai interpretuoja jai pateiktus dokumentus bei informaciją teigdama, jog „UAB „Aldista ir Ko“ bankroto administratorius nurodė, kad Įmonė nebendradarbiavo ir nepateikė reikiamų buhalterinės apskaitos dokumentų dėl įsipareigojimų likučių nustatymo, todėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartimi bendrovės „Aldista ir Ko“ bankroto byloje Įmonė nebuvo patvirtinta kaip kreditorius. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas net nebuvo bankroto administratoriaus informuotas apie bankroto bylos iškėlimą UAB „Aldista ir Ko“ bei apie teisę pareikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, kaip tai numatė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas, kadangi pareiškėjas net nebuvo UAB „Aldista ir Ko“ kreditorius. Antra, pareiškėjas norėjo tik susiderinti skolas. Trečia, bankroto administratoriaus teiginys, jog pareiškėjas nebendradarbiavo ir nepateikė buhalterinės apskaitos, yra nepagrįstas, ką patvirtina 2016 m. balandžio 11 d. tarp UAB „JL firma” ir UAB „Aldista ir Ko” pasirašytas dokumentų perdavimo–priėmimo aktas bei 2016 m. rugpjūčio 5 d. UAB „JL firma” pranešimas dėl UAB „Aldista ir Ko” (pridedami). Šių aplinkybių teismas taip pat netyrė ir nesiaiškino.

12.9. Mokesčių administratorius iš esmės riboja pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, pripažinus skolą beviltiška, kadangi jeigu toks mokesčių administratoriaus sprendimas būtų patvirtintas, pareiškėjas turėtų pasididinti mokėtino PVM sumą, tačiau skolos, kurios dalį sudaro PVM, niekaip neatgautų, nes UAB „Aldista ir Ko“ yra likviduota ir išregistruota. Taigi pareiškėjas vis vien turi šią skolą nurašyti kaip beviltišką ir bet kokiu atveju turi įgyti teisę į PVM atskaitą.

12.10. Būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.), apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas be motyvų ir jį panaikinti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytu pagrindu. Teismas minėtų proceso normų nesilaikė, bylai reikšmingas faktines aplinkybes nustatė ne betarpiškai byloje surinktų faktinių duomenų analizės pagrindu, bet iš esmės remdamasis ginčijamame MGK sprendime nustatytomis bei atsakovo atsiliepime nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas nenurodė savo argumentų dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kuriomis yra grindžiamas reikalavimas, akivaizdu, jog visiškai netyrė prie bylos prijungtos MGK bylos ir joje esančių įrodymų, nesiaiškino ir netyrė, nors privalėjo, kitų bylos nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, o iš esmės perrašė MGK sprendime bei atsakovo atsiliepime išdėstytas išvadas, joms pritardamas. Teismas savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko ir savarankiškų teisinių išvadų byloje nepateikė, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio mokestinio ginčo. Todėl toks teismo sprendimas yra pripažintinas sprendimu be motyvų.

12.11. Pirmosios instancijos teismas nesudarė tinkamų galimybių pareiškėjui pasirengti bylos nagrinėjimui, t. y. tinkamai apginti savo teises ir teisėtus interesus, neatidėdamas bylos nagrinėjimo ir nesudarydamas galimybių susipažinti su prie administracinės bylos prijungtos MGK bylos medžiaga bei tinkamai suformuoti savo atsikirtimus bei pateikti motyvus. Pareiškėjas, teikdamas pirmosios instancijos teismui skundą, vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jame nurodė, jog šiuo metu jis net neturi galimybės išsamiai ir galutinai suformuoti skundo pagrindų ir aptarti visos mokesčių administratoriaus pozicijos nepagrįstumo, kadangi neturi mokestinės bylos medžiagos, t. y. net negali pasisakyti dėl duomenų (įrodymų), kuriais grindžiami skundžiami sprendimai. Pareiškėjas skunde teikė prašymą išreikalauti iš MGK visą mokestinės bylos medžiagą bei nurodė, jog, išreikalavus visą mokestinės bylos medžiagą iš MGK ir sudarius galimybes pareiškėjui susipažinti su ją sudarančiais duomenimis, pareiškėjas tikslins savo skundą, kadangi šioje stadijoje neturėdamas dokumentų, kurių pagrindu buvo priimti sprendimai, negali į juos tinkamai atsikirsti ir/ar paneigti.

12.12. Atsakovas 2020 m. rugsėjo 21 d. per Lietuvos teismų viešųjų elektroninių paslaugų portalą pateikė atsiliepimą į skundą, kurį teismas 2020 m. rugsėjo 28 d. lydraščiu pareiškėjui taip pat įteikė per „Liteko“ VEP posistemį, kartu įteikdamas ir teismo šaukimus, kuriais pareiškėjas buvo informuotas apie 2020 m. lapkričio 9 d. paskirtą teismo posėdį. 2020 m. spalio 9 d. pareiškėjo atstovas informavo pirmosios instancijos teismą, kad dalyvauti teismo posėdyje nurodytą dieną pareiškėjos atstovas neturi galimybės dėl iš anksto suplanuoto užimtumo (užimtumo kitose bylose bei suplanuotu atostogų) bei pateikė prašymą teismo posėdį paskirti kitą dieną. 2020 m. spalio 12 d. teisėjas rezoliucija nurodė, jog pareiškėją atstovauja du advokatai R.

Š. ir G. K. bei, kad advokatas savo prašymą nepagrindžia jokiais įrodymais, o „Liteko“ sistema patvirtina, kad advokatas nėra užimtas kitose bylose. Papildomai teismas nurodė, jog draudžiama vilkinti bylos procesą bei tai, kad teismas turi imtis priemonių, jog būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekti, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą. Atsižvelgiant į tai, 2020 m. spalio 28 d. pareiškėjo atstovas informavo teismą, jog ši advokatų profesinės bendrijos „JurisConsultus“ vedama byla pagal paskyrimą yra perduota pareiškėją atstovaujančiam advokato padėjėjui P. Ž. bei tai, jog advokatai R.

Š. ir G. K. pareiškėjo šioje byloje neatstovauja. Tuo pačiu pateikė šioje byloje pareiškėjo atstovo, t. y. advokato padėjėjo P. Ž., užimtumą patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas 2020 m. spalio 29 d. gavo teismo pranešimą dėl teismo posėdžio organizavimo rašytinio proceso tvarka, kuriame nurodyta, kad administracinėje byloje yra numatytas žodinio proceso teismo posėdis 2020 m. lapkričio 9 d. 9.30 val., tačiau atsižvelgus į Vyriausybės paskelbtą karantiną dėl pandemijos Covid-19 teismas siūlo pereiti į rašytinį procesą, savo poziciją išdėstant papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose, pateikiant papildomus įrodymus bei dokumentus.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas 2020 m. lapkričio 3 d. dar kartą pateikė teismui prašymą, kuriame nurodė, jog tam, kad pareiškėjas galėtų pateikti papildomus rašytinius įrodymus, nagrinėjamu atveju yra reikalinga susipažinti su visa mokestinio tyrimo bylos medžiaga, bei dar kartą išreiškė prašymą atidėti rašytinį teismo posėdį kitai datai, išreikalauti mokestinio tyrimo bylą; sudaryti galimybę pareiškėjo atstovams susipažinti su išreikalautais rašytiniais įrodymais nuotoliniu būdu ir esant poreikiui pateikti papildomus rašytinius paaiškinimus; išreikalautus rašytinius įrodymus siųsti elektroninių ryšių priemonėmis.

Pirmosios instancijos teismas 2020 m. lapkričio 9 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymus dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo. Tik iš šios pirmosios instancijos teismo nutarties pareiškėjui tapo žinoma, jog jo prašoma išreikalauti ir prie administracinės bylos prijungti MGK byla prie šios bylos buvo prijungta 2020 m. rugsėjo 22 d. bei tai, jog pareiškėją, teismo vertinimu, šioje byloje atstovauja du advokatai, todėl vieno iš jų užimtumas teismo nėra laikytinas svarbia priežastimi atidėti teismo posėdį, papildomai nurodant, jog pagal „Liteko“ duomenis, minėtą dieną ir minėtą valandą pareiškėją atstovaujantys advokatai nėra užimti kitose bylose.

12.13. Pareiškėjas skunde nurodė, jog visus su šios bylos nagrinėjimu susijusius procesinius ir kitus dokumentus pageidauja gauti elektroninių ryšių priemonėmis (paskyra „JurisConsultus“) arba pareiškėjo atstovo buveinės registruotu paštu, tačiau kaip vėliau iš pirmosios instancijos teismo 2020 m. lapkričio 9 d. nutarties paaiškėjo, teismas jokiu būdu neinformavo pareiškėjo apie tai, jog 2020 m. rugsėjo 22 d. prie administracinės bylos buvo prijungta pareiškėjo prašyta išreikalauti mokestinio tyrimo medžiaga, t. y. pareiškėjui apie tai nebuvo pranešta nei per EPP, nei registruotu laišku.

Kad pareiškėjui tik iš 2020 m. lapkričio 9 d. nutarties tapo žinoma apie prie bylos prijungtą mokestinio tyrimo medžiagą, patvirtina ir 2020 m. lapkričio 3 d. pareiškėjo prašymas. 2020 m. lapkričio 27 d. pirmosios instancijos teisme su administracinės bylos medžiaga, įskaitant ir mokestinio ginčo bylą, susipažino pareiškėjo atstovo paskirta teisininkė E. N., kadangi šios bylos pagal paskyrimą vedimui priskirtas pareiškėją atstovaujantis advokato padėjėjas P. Ž. dėl iš anksto suplanuoto užimtumo negalėjo to padaryti pats.

Atkreiptinas dėmesys, jog tik po teisininkės E. N. susipažinimo su byla pareiškėjui tapo žinoma, jog pirmosios instancijos teisme buvo gauti / priimti atitinkami dokumentai – atsakovo 2020 m. rugsėjo 21 d. mokesčių mokėtojų skundų bylų laikino perdavimo naudotis aktas Nr. A-91 bei 2020 m. rugsėjo 28 d. pirmosios instancijos nutartis. Minėti dokumentai jokia forma (nei per EPP (dokumentai buvo neskaitmenizuoti), nei registruotu paštu)) pareiškėjui nebuvo pateikti susipažinti arba jokia kita forma apie jų gavimą / priėmimą pareiškėjas nebuvo informuotas.

Pareiškėjui ne tik, kad nebuvo pranešta apie prie administracinės bylos prijungtą MGK bylą, bet teismas taip pat netenkino pareiškėjo atstovo prašymų atidėti teismo posėdį kitai datai ne tik dėl pareiškėjo išreikšto prašymo išreikalauti mokestinio ginčo bylą bei su ja susipažinti, bet ir dėl pareiškėjo atstovo advokato padėjėjo P. Ž. užimtumo. Pareiškėjui dėl dirbtinai sukurtų atstovavimo trūkumų nebuvo sudarytos sąlygos atidėti bylos nagrinėjimą kitai datai. Pareiškėjas teisinių paslaugų sutartį yra sudaręs ne su konkrečiu advokatu, o su advokatų profesine bendrija „JurisConsultus“ (toliau – ir Kontora), kurią pasirašant atstovavo vienas iš Kontoros partnerių advokatas G.

K. Taigi yra akivaizdu, jog teisinių paslaugų sutarties subjektas yra būtent Kontora, o ne konkretus advokatas. Kontoroje vėliau tam tikra byla yra priskiriama tam tikram advokatui / advokato padėjėjui, kuris ir veda visą bylą bei atstovauja kliento interesus joje (šiuo atveju byla Kontoroje buvo priskirta būtent advokato padėjėjui P. Ž.). Visi Kontoros ruošti dokumentai yra keliami per Kontorai priklausančią EPP paskyrą „JurisConsultus“. Taip buvo padaryta ir šiuo atveju.

12.14. 2020 m. rugpjūčio 27 d. teismui buvo pateiktas patikslintas pareiškėjo skundas, kuris teismui buvo pateiktas vieno iš Kontoros įgaliotų asmenų administruoti Kontorai priklausančią EPP paskyrą, tačiau teismas laikė, jog skundas nėra tinkamai pasirašytas arba pasirašytas netinkamai įgalioto asmens bei nustatė terminą minėtiems atstovavimo trūkumams pašalinti, kai tuo metu tokiu pat principu 2020 m. rugpjūčio 28 d. pateiktas Kontoros prašymas dėl prieigos prie elektroninės bylos kortelės suteikimo teismui nekėlė jokių klausimų ir abejonių. 2020 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjo atstovas lydraščiu informavo teismą, jog Kontora pagal steigimo sutartį yra atstovaujama jos dalyvių/partnerių R. Š. ir G. K. bei tikslu, jog skundas būtų laiku priimtas bei panaikinti teismo nepagrįstai nustatyti pareiškėjo atstovavimo trūkumai, pateikė teismui abiejų Kontoros dalyvių/partnerių paskyrimus šioje byloje, nors Kontoros įgaliotas asmuo pagal paskyrimą vesti pareiškėjo bylą pirmosios instancijos teisme būtent ir buvo advokato padėjėjas P. Ž., ir apie tai teismas ne kartą buvo pareiškėjo atstovo informuotas pateikiant tai įrodančius dokumentus, tačiau teismas tokią pareiškėjo atstovo pateiktą informaciją visiškai ignoravo ir jos nepagrįstai nevertino. Būtent advokato padėjėjas P. Ž. yra susipažinęs su bylą sudarančia medžiaga, rengė skundą, komunikavo su pareiškėju ir pan.

13. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

14. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra nepagrįsti, nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Kauno AVMI palaiko VMI pateiktame atsiliepime Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas kilęs dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto 47 955,72 Eur PVM bei su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumo, mokesčių administratoriui nustačius, kad pareiškėjas apskaitė realiai neįvykusias ūkines operacijas pagal UAB „Angleter“ išrašytą sąskaitą faktūrą, taip pat nepagrįstai išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą bankrutuojančiai UAB „Aldista ir Ko“.

17. Kauno AVMI atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2016 m. birželio 30 d. surašė 2019 m. spalio 28 d. patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-392.

18. Kauno AVMI 2020 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. (7.45) FR0682-72 nusprendė patvirtinti iš dalies Kauno AVMI 2019 m. spalio 28 d. patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-392, ir vietoje apskaičiuotos 62 673,72 Eur pridėtinės mokesčio sumos, patvirtinti 47 955,72 Eur pridėtinės vertės mokesčio sumą, patvirtinti apskaičiuotus 18 699,47 Eur pridėtinės vertės mokesčio delspinigius, skirti 14 387 Eur pridėtinės vertės mokesčio baudą.

19. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. 69-49 nusprendė patvirtinti Kauno AVMI 2020 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (7.45) FR0682-72.

20. MGK, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2020 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. S-136 (7-109/2020) patvirtino VMI 2020 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 69-49.

21. Mokesčių administratorius pareiškėjo teisę į PVM atskaitą pagal UAB „Angleter“ 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą apribojo, nustatęs, jog pareiškėjui realiai pagal šią PVM sąskaitą faktūrą nebuvo tiekiamos prekės ir teikiamos paslaugos.

22. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo tiekia prekes ir (arba) teikia paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo. Šiame punkte nurodyta sąlyga netaikoma, jeigu šalies teritorijoje už atlygį tiekiama nauja transporto priemonė, kurią tiekėjas, pirkėjas arba bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis išgabena iš šalies teritorijos, tačiau į Europos Sąjungos teritoriją.

23. Prekių tiekimu laikomas prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-932 redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.)).

24. Pagal paminėtą teisinį reguliavimą, kai nurodytos PVM sąskaitoje-faktūroje prekės nėra realiai tiekiamos ar paslaugos nėra realiai teikiamos, teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota, nes nėra PVM objekto (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2756/2012; 2013 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-231/2013). Prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra šių veiksmų atlikimas: pirma, PVM mokėtojas turi prekę įsigyti ir sumokėti už ją prekės pardavėjui atitinkamą PVM sumą (pirkimo PVM); antra, sukūręs su šia preke pridėtinę vertę, prekę turi realizuoti. Pabrėžtina, kad prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas turi būti realūs, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Tuo atveju, jeigu nustatomas, kad PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma patvirtinančia atitinkamo turinio ūkinės operacijos buvimą, ji laikytina neturinčia juridinės galios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020).

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, todėl, jo nuomone, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytos išvados dėl ginčo ūkinės operacijos realumo yra nepagrįstos.

26. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

27. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padaryta išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011; 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1052/2014; 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1946/2014; 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016).

28. ABTĮ 56 straipsnio 5 dalis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Aiškindamas šią proceso teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog, nagrinėjant mokestinius ginčus teisme, bendrosios įrodinėjimo taisyklės, numatytos ABTĮ 56 straipsnio 5 dalyje, taikytinos atsižvelgiant ir į MAĮ 67 straipsnio nuostatas. Sistemiškai aiškinant ABTĮ 56 straipsnio 5 dalies ir MAĮ 67 straipsnio nuostatas, administracinėse bylose dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą bei pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo bei pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-606-442/2016).

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi mokestinio patikrinimo medžiagoje esančius dokumentus, sprendžia, jog mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, kurių pagrindu paneigiamas 2015 m. balandžio 30 d. UAB „Angleter“ PVM sąskaitoje faktūroje užfiksuotas ūkinės operacijos turinys bei jos realumas, o pareiškėjas objektyvių įrodymų dėl realaus prekių (paslaugų), nurodytų minėtoje PVM sąskaitoje-faktūroje, tiekimo (teikimo) nepateikė. Vien pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytos objektyviais faktiniais duomenimis neparemtos aplinkybės, kuriomis remiantis pareiškėjas kvestionuoja mokesčių administratoriaus surinktus duomenis, nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų dėl minėtos ūkinės operacijos realumo. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į šiam ginčui reikšmingą įrodinėjimo pareigos paskirstymą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei priėjo pagrįstą išvadą, kad UAB „Angleter“ vardu 2015 m. balandžio 30 d. įformintoje PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyta ūkinė operacija realiai neįvyko, t. y. PVM atskaita pagal šią PVM sąskaitą-faktūrą negalima.

30. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius nepagrįstai papildomai apskaičiavo 10 412,72 Eur PVM pagal 2016 m. balandžio 1 d. UAB „Aldista ir Ko“ išrašytą kreditinę PVM sąskaitą faktūrą.

31. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš esmės nevertino pareiškėjo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, išdėstytų aplinkybių, susijusių su papildomų PVM sumų apskaičiavimu dėl 2016 m. balandžio 1 d. UAB „Aldista ir Ko“ išrašytos kreditinės PVM sąskaitos faktūros, nesiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su šia ūkine operacija, o tik pažodžiui perrašė atsakovo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, t. y. iš esmės neišnagrinėjo paminėtos mokestinio ginčo dalies.

32. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

33. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šios procesinės teisės normos reikalavimų nesilaikė, nes iš esmės netyrė ir nevertino, ar mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo papildomą PVM dėl 2016 m. balandžio 1 d. UAB „Aldista ir Ko“ išrašytos kreditinės PVM sąskaitos faktūros.

34. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).

35. Kadangi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija šioje proceso stadijoje nesprendžia pareiškėjo prašymo dėl papildomų įrodymų pridėjimo, o taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tobacco foliis“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė