2015-12-29 Nr. AB-25309-3-61-3-02715-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2090-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02715-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 10.8.2; 37.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno teritorinei muitinei, E. M., K. T. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 17–18), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 3PM190944 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ dalį dėl apskaičiuotų 5 669 Lt akcizo delspinigių (įmokos kodas 846) bei 1 438 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių (įmokos kodas 860) ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 1A-190 „Dėl A. V. skundo“.

Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-265-485/2013 jis, E. M. ir K. T. buvo pripažinti kaltais padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnio 1 dalyje, jog neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežė importo muitais ir mokesčiais apmokestinamų prekių – cigarečių. Kauno teritorinė muitinė, išnagrinėjusi Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus (toliau – ir VSAT Varėnos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyrius) 2013 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. (21/19-7.13)-12-3686 pateiktą medžiagą, 2013 m. gruodžio 3 d. priėmė sprendimą įregistruoti skolą muitinėje. Muitinės departamentas 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. 1A-190 Kauno teritorinės muitinės sprendimą patvirtino. Pareiškėjo teigimu, Kauno teritorinė muitinė, priimdama skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), nuostatas, taip apsunkino jo finansinę būklę. Pareiškėjas teismo nustatytas skolininku ir pripažintas kaltu 2013 m. spalio 18 d., o skola muitinėje įregistruota tik 2013 m. gruodžio 3 d. Iš skundžiamo sprendimo turinio neaišku, kodėl Kauno teritorinė muitinė nesivadovavo Bendrijos muitinės kodekso nuostatomis ir mokestinę prievolę įregistravo atgaline data. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso nuostatomis (218 str. 3 d., 222 str. 2 d., 233, 237, 238, 239 str.), Kauno teritorinė muitinė neturėjo teisinio pagrindo priskaičiuoti akcizo ir PVM delspinigių. Dėl tų pačių argumentų neteisėtu pripažintinas ir Muitinės departamento sprendimas patvirtinti Kauno teritorinės muitinės sprendimą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 24–26) prašė atmesti skundą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo atstovas N. V. (N. V.), nesutikdamas su Kauno teritorinės muitinės 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 3PM190944, kreipėsi į Muitinės departamentą bei prašė laikyti pareiškėją subsidiariai atsakančiu skolininku muitinei ir apskaičiuoti jo įsiskolinimą muitinei iš naujo, remiantis subsidiarumo principu. Taip pat prašė panaikinti PVM ir akcizo delspinigius, kadangi pareiškėjas, būdamas suimtas ir laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, neturėjo jokių galimybių įvykdyti apskaičiuotus delspinigius.

Muitinės departamentas, atsižvelgęs į tai, kad prie skundo nebuvo pridėta atstovavimo sutartis, 2014 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 1A-28 nustatė 15 dienų terminą skundo trūkumams pašalinti. Pareiškėjas 2014 m. vasario 10 d. Muitinės departamentui pateikė patikslintą skundą, kuriame nurodė, kad nuo 2013 m. lapkričio mėn. yra suimtas Vokietijoje dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo ir pats pasirašyti atstovavimo sutarties neturi galimybės. Prie patikslinto skundo buvo pridėta V. S. pasirašytos teisinių paslaugų sutarties kopija. 2014 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 1A-75 pareiškėjui pakartotinai nustatytas 15 dienų terminas skundo trūkumams pašalinti.

Patikslintas skundas Muitinės departamentui pateiktas 2014 m. kovo 20 d. Pažymėjo, jog PVM ir akcizo delspinigiai už nesumokėtą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai prekės buvo įvežtos į Europos Sąjungos muitų teritoriją, ir nuo to momento, kai prekės turėjo būti pateiktos muitinei, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą (2013 m. kovo 1 d.), iki Kauno teritorinės muitinės 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 3PM190944 surašymo dienos, o, nesumokėjus mokesčio per šiame sprendime nurodytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po paminėto termino pasibaigimo (Mokesčių administravimo įstatymo 96 str. 1 d. 2 p., 97 str. 2 d.).

Pareiškėjo skunde nurodyti Bendrijos muitinės kodekso straipsniai susiję su muito įtraukimo į apskaitą, skolos muitinei išnykimo arba muito grąžinimo ir atsisakymo jį išieškoti nuostatomis, numatytomis Bendrijos muitinės kodekso 218–239 straipsniuose, kurios negali būti pagrindu atleisti pareiškėją nuo delspinigių, kadangi nėra ginčo dėl muito arba dėl skolos muitinei atsiradimo ir pagrįstumo. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, mokesčių mokėtojas nuo apskaičiuotų delspinigių galėtų būti atleistas, jeigu įrodytų, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, arba jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti.

Teismų išnagrinėtose baudžiamosiose ir (ar) administracinių teisės pažeidimų bylose nustatytos faktinės aplinkybės mokestiniuose teisiniuose santykiuose iš naujo neįrodinėjamos, jomis yra remiamasi atliekant mokestinį patikrinimą ar (ir) nagrinėjant mokestinius ginčus. Kadangi pareiškėjas nepateikė Muitinės departamentui jokių įrodymų ir motyvų, kuriais remiantis galėtų būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, tai nėra pagrindo jį atleisti nuo delspinigių mokėjimo.

Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnyje numatyta, kad nepaisant visų šiame straipsnyje išvardytų sąlygų dėl skolos muitinei išnykimo, taikant baudžiamuosius teisės aktus, kurie taikytini muitų teisės aktų pažeidimų atvejais, skola muitinei laikoma neišnykusia, jeigu pagal valstybės narės baudžiamosios teisės aktus nustatant skiriamų baudų dydžius remiamasi muitais arba jeigu skolos muitinei atsiradimas laikomas pagrindu baudžiamajai bylai iškelti. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla ir priimtas įsiteisėjęs nuosprendis, tai Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio nuostatos dėl skolos išnykimo negali būti taikomos.

Jeigu priežastis, dėl kurios atsirado skola, buvo veiksmas, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, pranešimas apie skolos sumą skolininkui gali būti pateikiamas ir pasibaigus trejų metų laikotarpiui, laikantis galiojančių nuostatų (Bendrijos muitinės kodekso 221 str. 4 d.). Muitinės įstatymo 401 straipsnyje yra apibrėžtas laikotarpis, per kurį muitinė gali įtraukti muito sumą į apskaitą ir pranešti apie skolos atsiradimą, t. y. jeigu skola muitinei atsirado dėl Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties, pranešimas skolininkui apie muito sumą, sudarančią skolą muitinei, ir muito sumos įtraukimą į apskaitą pateikiamas ne vėliau kaip per 10 metų nuo skolos muitinei atsiradimo dienos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 23) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog mokestinė prievolė įregistruota atgaline data, yra nepagrįstas, kadangi skolos atsiradimo data yra neteisėto prekių įvežimo momentas, nagrinėjamu atveju 2013 m. vasario 28 d., kai įvežamas cigaretes sulaikė valstybės sienos apsaugos pareigūnai. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir laiku neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčių į valstybės biudžetą, todėl Kauno teritorinė muitinė pagrįstai, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 2 dalimi, už neapskaičiuotą ir nedeklaruotą importo PVM ir akcizą apskaičiavo delspinigius.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu (b. l. 77–80) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilęs dėl Kauno teritorinės muitinės 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 3PM190944 ir Muitinės departamento 2014 m. balandžio 17 sprendimo Nr. 1A-190 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nurodė, kad ginčijamu Kauno teritorinės muitinės 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 3PM190944 pareiškėjas pripažintas solidariu (su E. M. ir K. T.) skolininku muitinei, nustačius, jog įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-265-485/2013 A. V. (ir E. M. bei K. T.) pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje. Vadovaudamasis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi, teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjo atstovas teismo posėdžio nagrinėjamoje byloje metu nurodė, jog pareiškėjas nežinojo neteisėtai įvežantis cigaretes, tačiau įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra konstatuota, jog visų kaltinamųjų, t. y. ir pareiškėjo, kaltė padarius paminėtą nusikaltimą yra visiškai įrodyta.

Teismas nustatė, kad skundu nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekė, jog būtų panaikinta Kauno teritorinės muitinės 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 3PM190944 dalis dėl apskaičiuotų akcizo (5 669 Lt) ir PVM (1 438 Lt) delspinigių. Pareiškėjas prašymą grindė aplinkybe, kad skolininkai muitinei buvo nustatyti Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžiu, o skola muitinėje įregistruota tik 2013 m. gruodžio 3 d. VSAT Varėnos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus 2013 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. (21/19-7.13)-12-3686 pateiktos medžiagos pagrindu. Pareiškėjo vertinimu, Kauno teritorinė muitinė be pagrindo nesivadovavo Bendrijos muitinės kodekso 218 straipsnio 3 dalimi. Mokestinė prievolė buvo įregistruota atgaline data, todėl nėra jokio pagrindo skaičiuoti delspinigius.

Teismas pažymėjo, jog Kauno teritorinės muitinės 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 3PM190944 pareiškėjui buvo apskaičiuoti tik akcizo ir PVM delspinigiai. Muito mokesčio delspinigiai ginčijamu sprendimu nebuvo apskaičiuoti, todėl pareiškėjo argumentą dėl Bendrijos muitinės kodekso 218 ir 222 straipsnių taikymo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Kauno teritorinės muitinės sprendimu akcizo ir PVM delspinigiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 2 dalimi už neapskaičiuotą nedeklaruojamą importo PVM ir akcizą skaičiuojant po 0,03 proc. už kiekvieną kalendorinę dieną po tos dienos, kai mokestis turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki sprendimo priėmimo dienos. Apskaičiuoti delspinigiai: jų dydis, laikotarpis, yra pagrįsti ginčijamame sprendime (3 lentelė). Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad Kauno teritorinė muitinė tinkamai ir pagrįstai taikė paminėtas Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas, kadangi byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas tinkamai būtų įvykdęs savo pareigą sumokėti apskaičiuotus mokesčius. Pareiškėjas neįrodė ir sąlygų atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo egzistavimo (Mokesčių administravimo įstatymo 100 str. 1 d. 3 p., 113 str. 1 d. 3 p.), dėl to panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 3PM190944 dalies dėl PVM ir akcizo delspinigių apskaičiavimo pareiškėjui teismas neturėjo pagrindo.

Teismas pažymėjo, jog Muitinės departamentas 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. 1A-190 nustatė, kad prievolė sumokėti importo PVM ir akcizą už akcizais apmokestinamas ginčo prekes (cigaretes) pareiškėjui nustatyta pagrįstai. Ginčijamas Muitinės departamento sprendimas yra pagrįstas faktiniais duomenimis, Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-265-485/2013 nustatytomis aplinkybėmis ir aktualiomis teisės aktų nuostatomis: Bendrijos muitinės kodekso 4 ir 202 straipsniais, Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 ir 18 dalimis, Akcizų įstatymo 9 straipsniu ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2, 3, 14 ir 94 straipsniais, bei paremtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Pareiškėjui nekeliant ginčo dėl Muitinės departamento sprendimu nustatytų aplinkybių ir teisinio reglamentavimo taikymo, t. y. visiškai nemotyvuojant šios skundo dalies (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 2 d. 7 p., 57 str. 4 d.), teismas laikė, kad skundžiamas Muitinės departamento 2014 m. balandžio 17 d. sprendimas Nr. 1A-190 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį neturėjo pagrindo (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d., ABTĮ 89 str.).

Teismas, remdamasis išdėstytais motyvais ir vadovaudamasis ABTĮ 89 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 86–88) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad jo atstovas, jam nedalyvaujant teisme, patikslino pateikto skundo reikalavimą ir pranešė teismui, jog jis nežinojo neteisėtai įvežantis cigaretes, jų apskritai neįvežė į Lietuvos Respublikos teritoriją, jomis nedisponavo ir buvo pasamdytas tik malkoms atvežti (šią aplinkybę patvirtino E. M. ir K. T., bylą nagrinėjant Kauno apygardos teisme), tačiau šių nurodytų faktinių aplinkybių teismas išvis nenagrinėjo. Ginčijamomis faktinėmis aplinkybėmis iš esmės buvo grindžiami ir Kauno teritorinės muitinės sprendimas, ir Muitinės departamento sprendimas. Be to, neatsižvelgta į atstovo prašymą atidėti teisminį nagrinėjimą, nes jis nespėjo sugrįžti iš Vokietijos į Lietuvą ir dalyvauti teisme. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidus pagrindinius administracinio proceso principus – teisę būti išklausytam, šalių procesinio lygiateisiškumo, todėl naikintinas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-139/2012.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 96–97) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas kartu su E. M. ir K. T. įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-265-485/2013 yra pripažinti kaltais, padarę nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje. Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendyje yra atkreiptas dėmesys, kad kaltinamasis (A. V.) Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už analogišką nusikaltimą. Pažymi, jog teismų išnagrinėtose baudžiamosiose ir (ar) administracinių teisės pažeidimų bylose nustatytos faktinės aplinkybės mokestiniuose teisiniuose santykiuose iš naujo neįrodinėjamos, jomis yra remiamasi atliekant mokestinį patikrinimą ar (ir) nagrinėjant mokestinius ginčus. Todėl, priimant skundžiamus sprendimus, pagrįstai buvo remtasi Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžiu ir jame nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios patvirtina, kad pareiškėjas kartu su dar dviem asmenimis dalyvavo neteisėtai įvežant importo mokesčiais apmokestinamas prekes (cigaretes). Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį, skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę neteisėtai įvežtas paminėtas prekes. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra išsamus ir motyvuotas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 98) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes. Muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Nors pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjas nežinojo neteisėtai įvežantis cigaretes, tačiau įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra konstatuota, kad visų kaltinamųjų, t. y. A. V., K. T. ir E. M., kaltė, padarius paminėtą nusikaltimą, yra visiškai įrodyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Patikrinusi bylą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrįstumo aspektu, kolegija pažymi, kad pareiškėjo teigimas apie tai, jog jis neprisidėjo prie neteisėtai į Lietuvos Respubliką įvežtų cigarečių gabenimo, yra paneigtas įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžiu, kuriuo pareiškėjas, tarp kitų asmenų, buvo pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. vasario 28 d., kartu su kitais asmenimis, pasikėsino automobiliu neteisėtai gabenti bei jame laikyti nenustatytų asmenų iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką įvežtas akcizais apmokestinamas prekes – 14 000 pakelių skirtingų pavadinimų cigarečių. Ši nagrinėjamai bylai reikšminga aplinkybė neturi būti nustatoma iš naujo šioje administracinėje byloje, nes, pagal ABTĮ 58 straipsnio 4 dalį, įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Todėl ši faktinė aplinkybė teismo yra vertintina Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo prasme, t. y. teisės taikymo požiūriu nagrinėjamai bylai yra reikšmingas šios faktinės aplinkybės vertinimo Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo prasme klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad, pagal šios teisės normos trečią įtrauką, skolininkais muitinei, be kita ko, laikomi „bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai“. Taigi, skirtingai nei teigia pareiškėjas, paminėtas Europos Sąjungos reglamentas, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių (nurodytų cigarečių), nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl jo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme.

Atsižvelgdama į šiuos argumentus, kolegija pripažįsta paminėtus apelianto argumentus nepagrįstais ir nereikšmingais šiai bylai.

Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad, skųsdamas jo nurodytus atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimus, jis apeliavo tik į skundžiamame Kauno teritorinės muitinės 2013 m. gruodžio 3 d. sprendime nurodytų akcizo delspinigių (5 669 Lt) ir PVM delspinigių (1 438 Lt) nustatymo nepagrįstumą. Pastebėtina, kad šis aspektas (nurodytų delspinigių nustatymo nepagrįstumas) yra (buvo) akcentuojamas ir pareiškėjo (per atstovą) Muitinės departamentui paduotame patikslintame 2014 m. kovo 20 d. skunde, kuris buvo atsakovo nagrinėjimo dalykas, priimant pareiškėjo taip pat skundžiamą 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo iškeltą ginčą paminėtame pareiškėjo atsakovui paduotame 2014 m. kovo 20 d. skunde iškeltų klausimų ribose, aptarė Mokesčių administravimo įstatymo 96 ir 97 straipsnių nuostatų taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje bei papildomai pasisakė dėl galimybės taikyti šioje situacijoje Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas nebuvimo. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde šiuo klausimu nėra jokių argumentų, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais (jų nekartodama), pritaria teismo šiuo klausimu padarytoms išvadoms ir plačiau dėl jų nepasisako.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė