3349dc2c-254a-415e-b4c2-b736eedd4d1b · Lietuvos apeliacinis teismas

                Baudžiamoji byla Nr. 1A-591-148/2016                Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30536-2015-8                Procesinio sprendimo kategorijos:                 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.1; 1.1.8.6.6; 1.2.3.1;                 1.2.10.1; 2.1.7.4 (S) LIETUVOS Apeliacinis teismas N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. lapkričio 18 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės,teisėjų Aloyzo Kruopio ir Elenos Vainienės,sekretoriaujant Živilei VoloÅ¡inienei,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,gynėjams advokatams Linai Gervelienei, Gediminui Skaisčiui, nuteistajam P. A.,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo S. S. ir nuteistojo P. A. gynėjos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:– S. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 165 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 mėnesių, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.– P. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams ir 2 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu paskirtas bausmes subendrinus apėmimo bÅ«du, P. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 metams ir 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : S. S. nuteistas už tai, kad 2015-05-31 naktį, lnuo 2.00 val. iki 2.50 val., veikdamas kartu su bendrininkų grupe – su P. A., iÅ¡daužęs verandos lango stiklÄ ir iÅ¡ vidaus atkabinęs durų kablį, neteisėtai, prieÅ¡ ten gyvenančio A.

B. valiÄ Ä¯sibrovė į gyvenamajam name esantį butÄ , esantį (duomenys neskelbtini).P. A. nuteistas už tai, kad 2015-05-31 naktį, nuo 2.00 val. iki 2.50 val., veikdamas kartu su bendrininkų grupe – su S. S., turėdamas tikslÄ atlikti smurto veiksmus prieÅ¡ A. B. dėl subraižyto jo automobilio „BMW 740“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), S. S. iÅ¡daužus namo verandos lango stiklÄ , iÅ¡ vidaus atkabinus durų kablį, tokiu bÅ«du neteisėtai ir prieÅ¡ ten gyvenančio A. B. valiÄ Ä¯sibrovė į gyvenamajame name esantį butÄ , esantį (duomenys neskelbtini).Taip pat P. A. nuteistas už tai, kad jis nužudė A.

B., t. y. 2015-05-31 naktį, nuo 2.00 val. iki 2.50 val., įsibrovus į gyvenamajame name esantį butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), užpuolė kambaryje, lovoje miegojusį A. B., sudavė jam ne mažiau kaip 5 smÅ«gius rankomis ir plaktuku į kairio antakio sritį, pakaušį, deÅ¡inę Å¡launį, deÅ¡inio dilbio sritį, tokiais veiksmais padarė A. B. muÅ¡tinę kairio antakio srities žaizdÄ , poodinę kraujosruvÄ pakauÅ¡io kairėje, pavirÅ¡inius odos nubrozdinimus deÅ¡inės Å¡launies virÅ¡utinio trečdalio priekiniame pavirÅ¡iuje, deÅ¡inio dilbio nugarinio pavirÅ¡iaus viduriniame ir apatiniame trečdaliuose, o A.

B. ėmus bėgti iÅ¡ įvykio vietos, jis su savimi atsineÅ¡tu peiliu 2 kartus dÅ«rė A. B. į juosmenį ir kairę Å¡launį, padarydamas jam durtinę–pjautinę žaizdÄ kairėje juosmens srityje ir durtinę–pjautinę kairės Å¡launies vidurinio trečdalio nugarinio pavirÅ¡iaus žaizdÄ su giliosios Å¡launies arterijos Å¡akos pažeidimu, tokiu bÅ«du sukėlė A. B. Å«mų iÅ¡orinį kraujavimÄ , nuo kurio jis mirė. Nuteistasis S. S. apeliaciniame skunde praÅ¡o pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nuosprendį ir paskirti jam bausmę, nesusijusiÄ su laisvės atėmimu, arba atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ .Nuteistasis nurodo, kad teismas nepagrįstai skyrė jam sankcijoje nustatytÄ griežčiausiÄ bausmę – laisvės atėmimÄ .

Byloje liko neįvertintos S. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tokiu bÅ«du buvo pažeisti bausmės skyrimo principai. Apeliantas pažymi, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme visiÅ¡kai pripažino savo kaltę dėl įsibrovimo į svetimas patalpas be jų Å¡eimininko sutikimo ir paaiÅ¡kino visas su Å¡iuo įvykiu susijusias aplinkybes. Vos sužinojęs apie tai, kad Å¡io įvykio metu buvo mirtinai sužalotas žmogus, jis pats, niekieno neverčiamas, prisistatė į (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismÄ ir papasakojo visas jam žinomas aplinkybes.

Anot nuteistojo, apygardos teismas be pagrindo aptartų aplinkybių nevertino jo atsakomybę lengvinančiomis, o pripažino kaip apelianto siekį sušvelninti savo atsakomybę. Apeliantas tvirtina, kad jis yra darbingas, vedęs, augina 16 m. sūnų. Nors šiuo metu dar nedirba, tačiau intensyviai ieško įsidarbinimo galimybių. Po įvykio padarė tinkamas išvadas, nori tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. Nuteistojo nuomone, laisvės praradimas neigiamai atsilieptų tiek jo paties ateičiai, tiek šeimos narių.

Apelianto vertinimu, bausmės tikslai konkrečiu atveju gali bÅ«ti pasiekti ir netaikant jam realios laisvės atėmimo bausmės, nes jis padarė nusikaltimÄ , už kurį yra baudžiama vieÅ¡aisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areÅ¡tu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Atsižvelgęs į iÅ¡dėstytas aplinkybes, nuteistasis daro iÅ¡vadÄ , kad jam skirtina bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, arba paskirtosios bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, atidėtinas.Nuteistojo P. A. gynėja apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 28 d. nuosprendžio dalį, kurioje P. A. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir dėl Å¡ios dalies priimti naujÄ nuosprendį – P. A. iÅ¡teisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ ; kitÄ apskųstojo nuosprendžio dalį palikti nekeistÄ .Gynėja tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį, o teismo padarytos iÅ¡vados dėl A.

B. nužudymo neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Anot gynėjos, pirmosios instancijos teismas iÅ¡vadas dėl P. A. kaltės nužudžius A. B. pagrindė tik prielaidomis ir spėjimais.Teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad P. A. turėjo tikslÄ atlikti smurtinius veiksmus prieÅ¡ A. B. dėl subraižyto P. A. automobilio „BMW 740”. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad, eidamas į A. B. butÄ , P. A. iÅ¡ anksto turėjo tikslÄ atlikti smurto veiksmus prieÅ¡ A. B.. Gynėja pažymi, kad remiantis P. A. parodymais, pas A.

B. važiavo dėl žalos atlyginimo, ir tokia idėja buvo S. S., abu kalbėję, jog iÅ¡ „čigono“ „iÅ¡muš“ pinigus, tačiau kokiu bÅ«du tai padarys, nekonkretizavo. Pasak P. A., „iÅ¡muš“ pinigus, reiÅ¡kė atsiims pinigus už žalÄ , jam buvo smalsu iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar tikrai A. B. subraižė jo automobilį „BMW”. S. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad P. A. nutarė važiuoti pas „čigonÄ â€œ iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar jis subraižė jo maÅ¡inÄ , supratęs, jog P. A. nori tik sužinoti, ar tikrai „L.“ (A.

B.) subraižė jo maÅ¡inÄ ; apie jokius kitokius veiksmus, kÄ darys „L.“, nekalbėjo. AnalogiÅ¡kas aplinkybes S. S. parodė ir teisme. Todėl gynėja daro iÅ¡vadÄ , kad aplinkybė, jog P. A. iÅ¡ anksto turėjo tikslÄ atlikti smurto veiksmus prieÅ¡ A. B., neįrodyta.Gynėja nepritaria ir teismo iÅ¡vadai, kad P. A. sudavė A. B. smÅ«gius plaktuku. Tokios teismo iÅ¡vados, gynėjos nuomone, nepatvirtina objektyvÅ«s bylos įrodymai. Tiek P. A., teik S. S. kategoriÅ¡kai neigė, kad kuris nors iÅ¡ jų turėjo plaktukÄ .

Tai, kad plaktukas po įvykio rastas A. B. bute, nepatvirtina, jog plaktuku A. B. buvo suduoti smÅ«giai. Teismas paminėtÄ iÅ¡vadÄ pagrindė tik liudytojos V. R. parodymais, duotais atliekant ikiteisminį tyrimÄ . Teisme V. R. nurodė, kad prabudusi ji pamatė Saulių ir muÅ¡tynes, tačiau kas su kuo mušėsi, negalėjo nurodyti. Kuris asmuo puolė AleksÄ , ji nemačiusi. BÅ«dama lauke, matė, kad iÅ¡bėgo Aleksas, o kas paskui jį bėgo, nemačiusi, jai buvo Å¡okas. Kad kambary buvo Saulius, ji gerai atsimenanti, o Pauliaus neatsimena.

Kad buvo suduoti smÅ«giai platuku A. B., liudytoja teisme negalėjo patvirtinti. Ji nurodė, kad plaktukÄ sugyventinio namuose buvo mačiusi iki įvykio, jį jis naudojo buityje. Serologijos ir DNR iÅ¡vadoje nurodyta, kad ant plaktuko koto rastas žmogaus kraujas, atlikus DNR tyrimÄ , gautas DNR profilis, kuris nesutampa su A. B., S. S. ir P. A. DNR profiliais. Kriminalistinių tyrimų centro specialisto iÅ¡vadoje nurodyta, kad ant plaktuko yra rankų pėdsakai, kurie netinka asmeniui identifikuoti. Teismo medicinos eksperto iÅ¡vadoje nurodyta, kad pavirÅ¡iniai odos nubrozdinimai deÅ¡inėje Å¡launyje ir deÅ¡inio dilbio nugariniame pavirÅ¡iuje padaryti veikiant kietu, turinčiu ribotÄ pavirÅ¡ių daiktu.

Teisme specialistas L. U. paaiÅ¡kino, kad yra tik prielaida, jog nubrozdinimai Å¡launies priekiniame pavirÅ¡iuje ir deÅ¡inio dilbio pavirÅ¡iuje buvo padaryti plaktuku; negalima visiÅ¡kai atmesti, kad tokie sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti ir stiklo Å¡ukėmis. Be to, gynėja atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas neįvertino to, jog A. B. dienÄ iki įvykio, bÅ«damas neblaivus, buvo iÅ¡daužęs savo namo verandos lango stiklÄ (tai patvirtino V. R.), o liudytoja G. K. nurodė, kad 2015-05-30 vakare prie kavinės „K.“ atėjęs „L.“ rodė supjaustytas rankas, kurios buvo apvyniotos.

Taigi, gynėjos vertinimu, byloje nepaneigta aplinkybė, kad A. B. galėjo nusibrozdinti deÅ¡inę Å¡launį ir deÅ¡inį dilbį daužydamas verandos langus. Kita vertus, tokius sužalojimus, pasak gynėjos, jis galėjo patirti ir nugriÅ«damas ant Å¡ukių dar iki įvykio arba griÅ«damas ant žemės jau po įvykio. Nuo smÅ«gių plaktuku bÅ«tų atsiradę muÅ¡tinės žaizdos, o ne nubrozdinimai. Gynėja mano, kad teismas pernelyg sureikÅ¡mino liudytojos V. R., kuri galbÅ«t buvo neblaivi, nes įvykio vakarÄ gėrė alų, parodymus.

Aptarusi liudytojos, nuteistųjų parodymus, juos palyginusi tarpusavyje, atskleidusi parodymų prieÅ¡taravimus, gynėja tvirtina, kad teismas padarė abejotinÄ iÅ¡vadÄ , jog esant muÅ¡tynėms, tik P. A. turėjo galimybę greitai panaudoti peilį, atidarant jį slapuko pagalba. Teisme apžiÅ«rėjus peilį, P. A. paaiÅ¡kino, kad norint atlenkti peilį, reikia patraukti deÅ¡inę Å¡oninę peilio apdailÄ , nurodė, jog peilis gamintas pataisos namuose. Gynėja pastebi, kad S. S. tokios gamybos peilių yra matęs pakankamai daug ir žinojo jų veikimo mechanizmÄ , nes teistas 8 kartus ir daug metų praleidęs pataisos namuose.

Pasak gynėjos, S. S. veiksmai, važiavimo tikslas, verandos lango iÅ¡daužymas, durų kabliuko atkabinimas rodo, kad jis nebuvo pasyvus stebėtojas, o veikė aktyviais veiksmais. Byloje neginčytinai nustatyta, kad P. A. buvo supykęs dėl subraižyto automobilio, tačiau jo pastangos surasti A. B. buvo nukreiptos tik tiek, kad iÅ¡siaiÅ¡kintų, ar jis subraižė jo automobilį, bei iÅ¡sireikalauti iÅ¡ jo padarytos žalos atlyginimÄ . Kai nuvažiavus prie A. B. namo ir pabeldus į duras, jų niekas neatidarė, P. A. teigė sakęs „važiuojam namo, ryt pagausim“.

Tuomet S. S. pasakęs „palauk“ ir, rankos kumščiu iÅ¡daužęs verandos lango stiklÄ , įkiÅ¡o pro jį rankÄ bei atkabino durų kabliukÄ . Teismo posėdyje S. S. parodė, kad pas A. B. į namus jis važiavo dėl jėgos. Be kita ko, gynėja pabrėžia, kad peilio pas P. A. vakare kavinėje prieÅ¡ įvykį ar įvykio naktį niekas iÅ¡ byloje apklaustų asmenų nematė. A. A. patvirtino, kad iÅ¡lipant iÅ¡ automobilio peilio ar kito kokio įrankio P. A. rankose nematė, o ar turėjo kÄ S. S., jis negalėjo matyti, nes S. S. sėdėjo ant galinės sėdynės. Byloje nustatyta, kad P. A. važiavo į kavinę pavakaroti, susitikti su draugais.

Taigi pasiimti su savimi peilį P. A. nebuvo jokio reikalo. Jeigu P. A., atvažiavęs prie A. B. namų, bÅ«tų peilio ieÅ¡kojęs automobilyje ir jį pasiėmęs, tai bÅ«tų matęs S. S. ir A. A., tačiau tokių duomenų byloje nėra.Apibendrinusi tai, kas pasakyta, gynėja daro iÅ¡vadÄ , kad S. S. parodymų, jog peiliu A. B. dÅ«rė P. A., nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Tuo tarpu, aplinkybės, kad buvo subraižytas P. A. automobilis, jog A. B. buvo sužalotas P. A. peiliu ir tas peilis rastas jo namuose, nelaikytina P. A. kaltės dėl nužudymo įrodymu.

Tai tik prielaida, o prielaida nėra įrodymas. Gynėjos įsitikinimu, apygardos teismas nepagrįstai nepripažino ir P. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. kad veikai padaryti įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Gynėja nurodo, kad ši aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus.

Byloje nustatyta, kad išėjęs iÅ¡ baro P. A. pamatė prie jo automobilio stoviniuojančius romų tautybės asmenis, o vėliau ir subraižytÄ savo automobilį „BMW”; S. S. jam pasakė, jog tai „čigonų“ darbas, kad jie čia sukiojosi ir paminėjo „čigonÄ â€œ, pravarde „L.“. Taigi Å¡ios aplinkybės sudarė P. A. pagrįstÄ Ä¯tarimÄ , kad jo automobilį subraižė bÅ«tent „L.“, t. y. A. B.. Esant Å¡iai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, P. A. paskirta bausmė turėjo bÅ«ti suÅ¡velninta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo P. A. gynėja ir nuteistasis P. A. prašė tenkinti gynėjos apeliacinį skundÄ , nuteistojo S. S. gynėjas prašė tenkinti nuteistojo S. S. apeliacinį skundÄ , prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti. Nuteistojo P. A. gynėjos ir nuteistojo S. S. apeliaciniai skundai netenkintini. Dėl nuteistojo P. A. gynėjos apeliacinio skundo Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstÄ nuosprendį, jame padarė iÅ¡vadas dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, P. A. kaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįsdamas iÅ¡samiai bei neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, klaidų nepadarė.

Teismas nuosprendyje konkrečiai nurodė, kokiais veiksmais nuteistasis P. A. realizavo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius požymius: S. S. 2015-05-31 naktį iÅ¡daužė namo verandos lango stiklÄ , iÅ¡ vidaus atkabino durų kablį ir su P. A., turinčiu tikslÄ atlikti smurto veiksmus prieÅ¡ A. B. dėl subraižyto jo automobilio „BMW 740“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), pateko į namo vidų. P. A. užpuolė kambaryje lovoje miegojusį A.

B. ir sudavė Å¡iam ne mažiau kaip 5 smÅ«gius rankomis ir plaktuku į kairio antakio sritį, pakaušį, deÅ¡inę Å¡launį, deÅ¡inio dilbio sritį, Å¡iais veiksmais padarydamas muÅ¡tinę kairio antakio srities žaizdÄ , poodinę kraujosruvÄ pakauÅ¡io kairėje, deÅ¡inio dilbio nugarinio pavirÅ¡iaus viduriniame ir apatiniame trečdaliuose, o A. B. ėmus bėgti iÅ¡ įvykio vietos, P. A. su savimi atsineÅ¡tu peiliu, 2 kartus dÅ«rė A. B. į juosmenį ir kairę Å¡launį, padarydamas A.

B. durtinę–pjautinę žaizdÄ kairėje juosmens srityje ir durtinę–pjautinę kairės Å¡launies vidurinio trečdalio nugarinio pavirÅ¡iaus žaizdÄ su giliosios Å¡launies arterijos Å¡akos pažeidimu, tokiais veiksmais sukėlė A. B. Å«mų iÅ¡orinį kraujavimÄ , nuo kurio jis mirė, t. y. nužudė A. B.. Pirmosios instancijos teismas savo iÅ¡vadÄ , kad P. A. nužudė A. B., pagrindė teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtais V. R., nuteistojo S. S., liudytojų A. A., J. S., S. S., G.

K., E. B., G. G., L. M. parodymais, specialistų išvadomis, specialisto paaiškinimais teisme, ikiteisminio tyrimo veiksmų (įvykio vietos apžiūros, kratos, parodymo atpažinti iš fotonuotraukų) protokolais, ir nurodė itin išsamius motyvus, kuriais atmeta nuteistojo P. A. parodymus apie tai, jog jis įvykio metu peilio neturėjo, A. B. peiliu nedūrė ir mirtino sužalojimo nepadarė, A. B. peiliu įdūrė nuteistasis S. S..Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo prielaidas ir argumentus, kuriais ginčija kai kurias teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, įrodymų (nuteistųjų S. S., P. A., liudytojos V.

R. parodymų ir kt. duomenų) vertinimÄ (pagal apeliantę nuosprendis turi bÅ«ti grindžiamas asmenų parodymais, duotais teisme), teismo iÅ¡vadas, susijusias su tam tikrų faktinių bylos aplinkybių konstatavimu, pateikia nuteistajam P. A. palankų vienpusiÅ¡kÄ Ä¯rodymų vertinimÄ .Å ioje byloje iÅ¡vadÄ dėl P. A. kaltės teismas pagrindė įvertinęs kiekvienÄ Ä¯rodymÄ atskirai ir įrodymų visetÄ . BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Vis dėlto, pagal teismų praktikÄ Å¡i norma neturi bÅ«ti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-610/2006). Teismas turi remtis visais byloje surinktais duomenimis, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, tačiau juos visus privalo iÅ¡tirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose numatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali bÅ«ti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, kai yra esminių prieÅ¡taravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 4 dalis), perskaityti dokumentus, apžiÅ«rėti daiktus.

Europos Žmogaus teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimo, priimto 1996 m. kovo 26 d. byloje DOORSON prieÅ¡ Nyderlandų Karalystę, santraukoje nurodyta, kad EŽTT negali abstrakčiai pripažinti, jog visais atvejais turi bÅ«ti remiamasi parodymais, kuriuos liudytojas duoda vieÅ¡ame teismo posėdyje ir prisaikdintas, teikiant jiems prioritetÄ kitų to paties liudytojų parodymų, duotų baudžiamojo proceso metu, požiÅ«riu; taip yra net ir tada, kai Å¡ie skirtingu metu duoti parodymai prieÅ¡tarauja vieni kitiems (Teismų praktika.

Nr. 27, 410 psl.).Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Å io straipsnio 2 dalis suteikia teismui, kurio žinioje yra byla, prerogatyvÄ kiekvienu atveju spręsti, ar gauti duomenys laikytini įrodymais. Byloje surinkti faktiniai duomenys, kaip įrodymų Å¡altinis, gauti teisėtais bÅ«dais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, todėl teismas jais pagrįstai rėmėsi, kaip įrodymais, įvertindamas nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Kadangi liudytoja V. R. teisme parodė, kad nieko neatsimena, t. y. pakeitė savo parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimÄ , teismas patikrino juos ir kitus jos parodymus, iÅ¡aiÅ¡kino jų pakeitimo priežastis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytoja V. R. pirmosios instancijos teisme parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, iÅ¡ esmės neatsisakė, o teismas iÅ¡samiai juos iÅ¡tyręs su kitais byloje surinktas įrodymais, tinkamai įvertino. Teismas jos parodymus įvertino visos bylos kontekste: juos sugretino tarpusavyje bei su įvykio vietos apžiÅ«ros protokolo duomenimis, teismo medicinos specialisto iÅ¡vadomis, nuteistųjų parodymais, ir vadovavosi tiek, kiek juos patvirtino kiti faktiniai bylos duomenys.

Teismas nusprendė, kad V. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra patikimi. Liudytoja V. R. ikiteisminio tyrimo metu dėl esminių aplinkybių davė iÅ¡ esmės vienodus parodymus (P. A. sudavė smÅ«gį gulinčiam A. B., paskui trenkė jį galva į sienÄ , sudavė plaktuku, vėliau iÅ¡sivijo į kiemÄ iÅ¡bėgusį A. B.). Nors V. R. nematė, kuris iÅ¡ nuteistųjų sudavė smÅ«gius peiliu A. B., tačiau teismas, vertindamas jos pačios, nuteistųjų S. S., P. A. parodymus, lygindamas juos tarpusavyje bei su kitais byloje surinktais įrodymais, padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad smÅ«gius peiliu A.

B. sudavė P. A.. Byloje esant prieÅ¡taringiems duomenims apie vienÄ ir tÄ pačiÄ aplinkybę, teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis, privalo Å¡iuos duomenis vertinti ir nuosprendyje nurodyti, kuriais iÅ¡ jų grindžia savo iÅ¡vadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas savo iÅ¡vadÄ , kad P. A. nužudė A. B., pagrindė teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtais nuteistojo S. S., liudytojų V.

R., A. A., J. S., S. S.. parodymais, specialisto iÅ¡vadomis, specialisto paaiÅ¡kinimais teisme, ikiteisminio tyrimo veiksmų (įvykio vietos apžiÅ«ros, kratos, parodymo atpažinti pagal fotonuotraukÄ ) protokolais, ir nurodė itin iÅ¡samius motyvus, kuriais atmeta nuteistojo P. A. parodymus apie tai, jog jis įvykio metu peilio neturėjo, A. B. peiliu nedÅ«rė ir mirtino sužalojimo nepadarė, A. B. peiliu įdÅ«rė nuteistasis S. S.. IÅ¡skyrus P. A. parodymus, jokių kitų duomenų, patvirtinančių Å¡iÄ aplinkybę, byloje nėra.

PrieÅ¡ingai, byloje nustatyta, kad P. A., o ne S. S. automobilis buvo subraižytas, S. S. neturėjo jokio tikslo ir motyvo naudoti smurtÄ prieÅ¡ A. B., nebuvo supykęs, įsibrovęs į namÄ nerodė jokios iniciatyvos naudoti prieÅ¡ A. B. smurtÄ , smÅ«gių nesudavė, jo nesivijo. Kitos byloje nustatytos aplinkybės, t. y, kad stiklÄ A. B. name iÅ¡daužė S. S. ir P. A. automobilyje rastas S. S. kraujas, nepaneigia teismo iÅ¡vadų dėl P. A. kaltės ir nepatvirtina P. A. parodymų teisingumo. Vien tas faktas, kad stiklÄ name iÅ¡daužė ir duris atidarė S. S., nepatvirtina, jog bÅ«tent S. S. sužalojo A.

B.. P. A. automobilyje rastas S. S. kraujas patvirtina, kad įvykio metu S. S. galėjo susižaloti, tačiau kartu savaime neįrodo, jog S. S. sužalojo A. B.. Teismas tinkamai įvertino A. A. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, nuspręsdamas, kad jie nepatikimi. Kaip matyti iÅ¡ A. A. parodymų, jis, nors ir buvo Å¡alia namo, tačiau neapibÅ«dino, kas vyko name ir Å¡alia jo. Be to, A. A. parodymuose nurodytÄ aplinkybę, kad pirmas į automobilį grįžo P. A., o po to S. S., paneigia V. R. parodymai, kuriuose ji parodė, jog P. A. paskutinis pribėgo prie automobilio, kiti asmenys jau buvo automobilyje, ir automobilis iÅ¡ karto nuvažiavo.

Pirmosios instancijos teismas V. R. parodymus iÅ¡tyrė ir aptarė, juos vertino kartu su kitais bylos faktiniais duomenimis, ir pagrįstai grindė jais savo nuosprendį. Gynėja apeliaciniame skunde visÄ dėmesį sutelkia į V. R., kaip liudytojos, parodymus, duotus tik teisme, ir teigia, kad liudytoja nepatvirtino savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Teisėjų kolegija nesutiktina su tokiu vienpusiÅ¡ku gynėjos teiginiu. Pažymėtina, kad teismas, apklausdamas V. R. teisiamajame posėdyje, atskleidė jos motyvÄ teisme tvirtinti, jog ji nieko neprisimena.

Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į Å¡ios liudytojos parodymų pakeitimo priežastį (ji Å¡iuo metu nuteista, atlieka bausmę pataisos namuose, bijo grasinimų įgyvendinimo, jeigu duos P. A. kaltinančius parodymus). Teismo priedermė nuspręsti, kuriais parodymais remtis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojos V. R., kuri tiesiogiai matė įvykį, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu duotuose liudytojos V. R. pirminiuose parodymuose buvo suklysta, nurodant vietoje P. A. kitÄ asmenį pravarde „M.“, tačiau papildomos apklausos metu Å¡i detalė buvo patikslinta, buvęs prieÅ¡taravimas paÅ¡alintas ir aptartas.

Tai, kad smÅ«gius peiliu A. B. sudavė P. A., tiesiogiai parodė ir S. S.. Byloje nustatyta, kad P. A. buvo asmuo, turėjęs tikslÄ ir motyvÄ panaudoti smurtÄ prieÅ¡ A. B. už jam priklausančio automobilio subraižymÄ . Žaizdos A. B. buvo padarytos P. A. peiliu. Å ios aplinkybės neneigė pats P. A., jÄ patvirtino ir S. S.. P. A. peilis buvo su slapuku, kurį žinojo tik pats P. A.. Teismas apžiÅ«rėjo peilį ir pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad esant muÅ¡tynėms, bÅ«tent P. A. turėjo galimybę greitai panaudoti peilį, atidarant ir panaudojant slapukÄ .

Remiantis liudytojos S. S. parodymais nustatyta, kad prieÅ¡ kurį laikÄ iki įvykio ji atidavė peilį P. A., P. A. parodymais nustatyta, jog peilis gulėjo automobilyje, S. S. parodymais nustatyta, kad po įvykio P. A. turėjo peilį, šį iÅ¡plovė ir paliko savo namuose. Å iÄ aplinkybę patvirtina kiti bylos duomenys. Kratos protokole užfiksuota, kad P. A. bute, virtuvinio stalo stalčiuje rastas ir paimtas peilis (1 t., b. l. 87-90). Ant Å¡io peilio pagal specialisto iÅ¡vadÄ Nr. S 193/15 (01) kraujo nerasta, tačiau atlikus DNR tyrimÄ , gautas dominuojantis DNR profilis sutampa su A.

B. DNR profiliu su 99,9999999999999 proc. tikimybe ir yra DNR priemaiÅ¡a, kuri vertinti netinkama (2 t., b. l. 163-173). Pagal specialisto iÅ¡vadÄ Nr.MK69/15(01) A. B. juosmens kairės pusės durtinės–pjautinės žaizdos padarymo galimybė Å¡iuo peiliu neatmetama (2 t., b. l. 177-179). Apeliantės nurodyti S. S. prieÅ¡taravimai (ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad matė atlenktÄ peilį P. A. rankoje, kai jis išėjo iÅ¡ S. S. namų, teisme nurodė, jog nematė, tyrėjas ne taip suprato ir neteisingai užrašė; nurodė skirtingas vietas, kuriose P. A. sudavė A.

B.) susiję su parodymų detalėmis ir neturi svarbios reikšmės bylai, jie negali būti vertinami esminiais. P. A. parodymus, kad peilis gulėjo automobilyje ir peilį be jo žinios paėmė S. S., išskyrus jį patį, nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Todėl teisėjų kolegija pritaria teismo išvadoms, kad visi A. B. padaryti kūno sužalojimai, tarp jų ir kūno sužalojimai, nulėmę A. B. mirtį – durtinė–pjautinė kairės šlaunies vidurio trečdalio nugarinio paviršiaus žaizda su giliosios šlaunies arterijos šakos pažeidimu, buvo padaryti P. A. veiksmais užpuolant A.

B. jo paties namuose. Nors S. S. tuo metu ir buvo Å¡alia, byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančių vienintelio P. A. parodymus, kad bÅ«tent S. S. naudojo smurtÄ prieÅ¡ A. B.. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti ir su kitais gynėjos apeliacinio skundo argumentais, kuriais ji ginčija įsibrovimo į patalpÄ tikslÄ , nors pripažįsta, kad P. A. automobilis buvo subraižytas, P. A. įtarė A. B., į jo namÄ pateko prieÅ¡ nukentėjusiojo valiÄ , tačiau teigia, jog S. A. norėjo tik pasiaiÅ¡kinti.

Teismas dėl faktinės aplinkybės, t. y. įsibrovimo į patalpÄ , turint tikslÄ sužaloti nukentėjusįjį A. B., nuosprendžio motyvuose iÅ¡samiai paaiÅ¡kino, kuo remiantis pripažįsta Å¡iÄ aplinkybę įrodyta. Neteisi apeliantė, teigdama, kad teismas tokiÄ aplinkybę P. A. nepagrįstai nurodė. Byloje iÅ¡ nuteistojo S. S. ir liudytojo A. A. parodymų teismas nustatė, kad P. A. supyko dėl jam priklausančio automobilio subraižymo, sužinojęs, jog automobilį galėjo subraižyti A.

B., naktį ėmėsi aktyvių veiksmų ieÅ¡koti A. B., važinėjo per (duomenys neskelbtini) miestÄ ieÅ¡kodamas jo, o suradus, fizinį smurtÄ prieÅ¡ A. B. pradėjo naudoti iÅ¡ karto įsibrovus į namÄ , nieko nesakydamas nei A. B., nei S. S.. Ä®rodymų visetas patvirtina teismo iÅ¡vadÄ , kad P. A., įsibraudamas į namÄ , turėjo tikslÄ ir motyvÄ sužaloti A. B.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliantės abejonėmis dėl teismo nuosprendyje apraÅ¡ytos kitos faktinės aplinkybės – veikos padarymo bÅ«do ir teiginių, kad neįrodytas plaktuko panaudojimas, jog liudytojos V.

R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu apie plaktuko panaudojimÄ , kuriais grindžiama Å¡i aplinkybė, nepatvirtina ne tik kiti bylos duomenys (nuteistųjų parodymai, specialistų iÅ¡vados, teismo medicinos eksperto paaiÅ¡kinimai), bet ir pati V. R. teisme. Tokie apeliantės argumentai nėra susiję su A. B. mirties įtakai turėjusio sužalojimo padarymo bÅ«du. Teismas, remdamasis liudytojos V. R. parodymais, specialisto iÅ¡vada pagrįstai pripažino įrodyta, kad P. A. A. B. sudavė ne mažiau kaip 5 smÅ«gius rankomis ir plaktuku į kairio antakio sritį, pakaušį, deÅ¡inę Å¡launį, deÅ¡inio dilbio sritį.

Apeliantės argumentai dėl liudytojos V. R. parodymų, specialisto iÅ¡vados ir specialisto apklausos teisme nėra tikslÅ«s. Kaip minėta, teismas, įvertinęs parodymų pakeitimo priežastį, patikimais pripažino V. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuomet ji davė parodymus apie įvykį, taip pat atpažino pagal nuotraukÄ P. A., kaip asmenį, kuris įsibrovė į namus, lovoje gulinčiam V. B. kumščiu trenkė į veidÄ , po to sugriebė už smakro ir jo galvÄ trenkė į sienÄ , sudavė 1 smÅ«gį plaktuku į pakauÅ¡io sritį bei iÅ¡ namo iÅ¡bėgusį A.

B., nusivijo, po to ji su atvykusiais policijos pareigÅ«nais rado A. B. nužudytÄ (1 t., b. l. 55-58). Plaktukas apžiÅ«ros metu rastas (1 t., b. l. 15-39). Specialistas L. U. nepaneigė plaktuko panaudojimo įvykio metu galimybės. Dėl sužalojimų padarymo galimybės su plaktuku, paaiÅ¡kino, kad plaktukas savo dalimis gali veikti kaip kietas bukas arba bukabriaunis riboto pavirÅ¡iaus žalojantis daiktas, todėl neatmetė galimybės, jog sužalojimas galėjo bÅ«ti padarytas ir plaktuku. Kadangi sužalojimuose, kurie tiek atskirai, tiek kaip visuma, vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, neužsifiksavo individualios žalojančio daikto savybės, tik grupinės priklausomybės požymius, specialistas konkrečiai negalėjo identifikuoti įrankio.

IÅ¡ specialisto iÅ¡vados ir jo paaiÅ¡kinimų matyti, kad A. B. buvo padaryta muÅ¡tinė kairio antakio srities žaizda veikiant kietam bukam daiktui. PavirÅ¡iniai odos nubrozdinimai deÅ¡inės Å¡launies virÅ¡utiniame trečdalyje priekiniame pavirÅ¡iuje, deÅ¡inio dilbio nugariniame pavirÅ¡iuje, viduriniame ir apatiniame trečdaliuose padaryta veikiant kietu, turinčio ribotÄ pavirÅ¡ių, daiktu. Å ie sužalojimai tiek atskirai, tiek kaip visuma vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Apeliantės nurodytos asmeninio pobÅ«džio prielaidos (sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti ir stiklo Å¡ukėmis, tokius sužalojimus galėjo patirti dar iki įvykio arba griÅ«damas ant žemės jau po įvykio) prieÅ¡tarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kurios nustatytos teismo remiantis objektyviais duomenimis, įskaitant ir liudytojos V.

R. bei nuteistojo S. S. parodymais. Tai, kad ant plaktuko koto rastas DNR profilis nesutampa su V. B., S. S. ir P. A. DNR profiliais, o ant plaktuko esantys rankų pėdsakai netinka asmeniui identifikuoti, nepaneigia faktinių aplinkybių apie plaktuko panaudojimÄ Ä¯vykio metu, jo suradimÄ Ä¯vykio vietoje. Liudytojos V. R. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, teisėjų kolegijos nuomone, nebuvo prieÅ¡taringi, ji kelis kartus nuosekliai tvirtino, kad P. A. V. B. sudavė plaktuku į galvos sritį. Liudytojos negalėjimas iÅ¡ karto tiksliai nurodyti smÅ«gio vietos galvoje, neesminiai prieÅ¡taravimai tarp jos ir S. S. parodymų dėl įvykio detalių (P. A. veiksmų sekos laike ir kt.) didesnės reikÅ¡mės neturi, ir neduoda pagrindo suabejoti jos parodymų, duotų atliekant ikiteisminį tyrimÄ , teisingumu, bei juos atmesti.

IÅ¡ faktinių aplinkybių matyti, kad buvo stresinė situacija ir ji turėjo įtakos įvykio eigai fiksuoti bei įsiminti, o ne apeliantės skunde nurodyta prielaida, kurios nepatvirtina nei V. R., nei jokie kiti objektyvÅ«s bylos duomenys, apie neva įvykio metu buvusį V. R. neblaivumÄ .Patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad procesinių teisės normų, nurodytų BPK 20 straipsnyje, reglamentuojančiame įrodymų vertinimÄ , pirmosios instancijos teismas nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip pagrįstus apeliantės argumentus apie neva padarytÄ teismo klaidÄ , nepripažįstant P. A. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, ir jos praÅ¡ymÄ iÅ¡taisant minėtÄ klaidÄ suÅ¡velninti nuteistajam P. A. bausmę. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktÄ teismas, spręsdamas, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, paprastai turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo asmens elgesys paskatino prieÅ¡ jį nusikalsti.

Å ioje byloje teismas nenustatė tokio nukentėjusiojo elgesio nei prieÅ¡ jo sužalojimÄ , nei sužalojimo metu. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis iÅ¡provokavo P. A. padaryti nusikalstamÄ veikÄ , nes nukentėjusysis įvykio metu nepadarė jokių neteisėtų veiksmų ar moralės aspektu nepriimtinų ir provokuojančių smurtauti veiksmų. Be to, byloje nėra nustatyta, kad P. A. automobilį iÅ¡ tikrųjų subraižė A. B.. Taigi, tenkinti apeliacinį skundÄ tiek, kiek jame praÅ¡o gynėja – pripažinti P. A. atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę ir ja remiantis suÅ¡velninti jam bausmę, nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl nuteistojo S. S. apeliacinio skundo Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę pagal BK 165 straipsnio 1 dalį nuteistajam S. S., vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnio 2 dalyje ir, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte, iÅ¡dėstė laisvės atėmimo bausmės skyrimo motyvus. Motyvai aiÅ¡kÅ«s, konkretÅ«s, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino nuteistojo S. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumÄ , jos pasekmes, kaltės formÄ ir rūšį, tikslus, nuteistojo asmenybę, sunkinančiÄ atsakomybę aplinkybę ir padarė pakankamai motyvuotÄ iÅ¡vadÄ , kad bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti tik paskyrus straipsnio sankcijoje numatytÄ laisvės atėmimo bausmę.

Taigi, parinkdamas ir paskirdamas S. S. straipsnio sankcijoje numatytÄ griežčiausiÄ bausmės rūšį, teismas atsižvelgė į tai, kad S. S. tiesiogine tyčia padarė nesunkų nusikaltimÄ , vedęs, nedirba, anksčiau teistas 8 kartus, jo atsakomybę sunkina tai, jog jis nusikalstamÄ veikÄ padarė veikdamas su bendrininkų grupe. Teisėjų kolegijos nuomone, nors straipsnio sankcijoje yra numatytos ir kitos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, teismo sprendimas skirti pačiÄ griežčiausiÄ bausmę, yra teisingas.

Atsižvelgiant į visumÄ bausmės skyrimui reikÅ¡mingų aplinkybių: padaryto nusikaltimo pobÅ«dį (naktį, kai nukentėjusysis miegojo, įžūliai įsibrauta į namÄ , iÅ¡daužius verandos lango stiklÄ , atkabinus durų kablį), pavojingumo laipsnį, anksčiau padarytų nusikaltimų skaičių, jų pobÅ«dį ir pavojingumo laipsnį (plėšimai, vieÅ¡osios tvarkos pažeidimai ir kt. tyčiniai nusikaltimai), naujas tyčinis nusikaltimas padarytas netrukus, po 12 dienų, paleidus iÅ¡ Alytaus pataisos namų, nuteistojo asmenybės bruožus (paskutinės bausmės atlikimo laikotarpiu apibÅ«dinamas neigiamai, po bausmės atlikimo nedirba, padarė administracinės teisės pažeidimÄ ), nėra pagrindo nuspręsti kitaip, nei nusprendė teismas, ir suÅ¡velninti nuteistajam S. S. bausmę.

Teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, tik laisvės atėmimo bausmės paskyrimas S. S. leidžia įgyvendinti bausmės paskirtį (tikslus).IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad nors S. S. pripažino faktÄ , jog įsibrovė į A. B. namÄ , tačiau duodamas parodymus juos keitė, mažindamas savo veiksmų apimtį. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog S. S. nuoÅ¡irdžiai gailisi dėl baudžiamajame įstatyme įtvirtintos veikos padarymo, ir tai lengvina jo atsakomybę.Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti paduotus apeliacinius skundus nėra pagrindo.

Visos apeliaciniuose skunduose minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamÄ jį nuosprendį. Kitokios apeliantų S. S. ir P. A. gynėjos nuomonės dėl bylos įrodymų vertinimo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, paskirtos bausmės rÅ«Å¡ies ir dydžio negali bÅ«ti pripažįstama pakankamu pagrindu panaikinti apskųstÄ iÅ¡ esmės pagrįstÄ bei teisėtÄ teismo baigiamÄ jį aktÄ .Todėl apskųstasis teismo nuosprendis nenaikintinas ir nekeistinas, o apeliaciniai skundai atmestini.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo P. A. gynėjos ir nuteistojo S. S. apeliacinius skundus atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                                                            Regina Gaudutienė Teisėjai                                                                                                                  Aloyzas Kruopys                                                                                                                                                                                                                                          Elena Vainienė        Â