2017-07-04 Nr. AB-13229-3-61-3-02492-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-679-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02492-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.9; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. N. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant D. B., Z. K. (Z. K.), I. V. (I. V.), J. K. ir I. K., dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. N. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-4) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 42–45), prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir atsakovas, NŽT Vilniaus miesto skyrius) 2015 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. 49VĮ-297-(14.49.2) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nutraukimo pagal Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 22 d. pažymą Nr. 706“ (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti atsakovą tenkinti pareiškėjos 2014 m. lapkričio 7 d. prašymą Nr. 49GF-3803 ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1945 parengti pareiškėjai išvadas dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 2000 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 01-876 (toliau – ir 2000 m. spalio 9 d. Sprendimas) likusios 5,127 ha žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ir perkelti žemę į nurodytas prašyme vietoves; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodė, kad nesutinka su Įsakymu, kuriuo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių E. J., kurios turto paveldėtoja yra pareiškėja, kadangi atsakovas neatsižvelgė į VAVA 2000 m. spalio 9 d. Sprendimą, kuriuo E. J. atkurtos nuosavybės teisės į 0,3001 ha (namų valdos) žemės sklypą, bei nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančios žemės valdos dalį 5,1599 ha žemės bus atkurtos vėliau, bei Vilniaus apylinkės prokuratūros 2008 m. balandžio 3 d. išvadą Nr. C.2-170, kuria buvo atsisakyta ginti viešąjį interesą dėl galimai neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo E. J..

Paaiškino, kad atsakovas dar 2014 m. lapkričio 28 d. raštu „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 49SF-(14.49.104.)-5440 pranešė, kad pareiškėjai nuosavybės teisės į žemę atkurtos visiškai, bei tai, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjos 2013 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1157 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011-05-09 įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-l747 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ 1 priedo dalinio pakeitimo“ E. J. pavardė išbraukta iš eilės pozicijos Nr. 4793. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2015 m. sausio 27 d. raštu „Dėl skundo nagrinėjimo“ Nr. 1SS-157-(7.5.) iš esmės pakartojo 2014 m. lapkričio 28 d. rašto „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 49SF-(14.49.104.)-5440 turinį, todėl, pareiškėjos nuomone, jos prašymas iš esmės nenagrinėtas.

Pažymėjo, jog ginčijamas Įsakymas yra grindžiamas 1996 m. birželio 27 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1029/96, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po buvusio žemės savininko P. V. mirties 21,84 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) palivarke iki 1940 m. nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdė jo vaikai S. K., S. V. ir J. V., tačiau apie šios bylos nagrinėjimą ir tokio sprendimo priėmimą nebuvo pranešta P. V. dukros J. V. įpėdinei E. J., todėl manė, jog sprendimas priimtas pažeidžiant įstatymą.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 52-58) prašė jį atmesti.

Akcentavo, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 23-1029/96, kuriame nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, J. V., kurios įpėdinė – E. J., o šios – pareiškėja, neįvardinta kaip P. V. turto paveldėtoja. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 31/03/22-3593 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ informavo E. J., kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad J. V. buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė žemės sklypą arba jį įsigijo iki 1940 m. nacionalizacijos. Taigi, šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimo byloje nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad J. V. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,4600 ha žemės sklypą, dėl ko nuosavybės teisių atkūrimas J. V. vardu negali būti vykdomas, o pareiškėja nelaikytina pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. K. atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 135-139) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad J. V. nebuvo įtraukta į Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme vykusį teisminį procesą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nors bylos nagrinėjimo metu E. J., kaip J. V. turto paveldėtoja, ir pareiškėja apie teisminį procesą žinojo, tačiau jokių priemonių dėl savo teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo nesiėmė. Kitų įrodymų ir duomenų, patvirtinančių, kad J. V. buvo žemės sklypo bendraturtė žemės nacionalizacijos metu, nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. K. atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 149–153) su juo nesutiko ir prašė atmesti iš esmės remdamasi tais pačiais argumentais, kaip ir trečiasis suinteresuotas asmuo Z. K..

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 2 d. sprendimu (II t., b. l. 52-60) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. 49VĮ-297-(14.49.2) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nutraukimo pagal Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 22 d. pažymą Nr. 706“. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog pareiškėja Įsakymą ginčija visa apimtimi, tačiau jokių argumentų, kuriais būtų grindžiamas jo 2 punkto neteisėtumas ir nepagrįstumas, nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė, tačiau teismas pasisakė ir dėl šio Įsakymo punkto.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant šią nuostatą (žr., pvz., 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-57/2012, 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2388/2012), teismas nagrinėjamu atveju nustatė, kad nuosavybės teisės E. J. į 5,46 ha buvusios savininkės J. V. nuosavybės teisėmis valdytą žemę buvo atkurtos Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 01-876, todėl ginčijamo Įsakymo, kuriuo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių E. J. pagal Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 22 d. pažymą Nr. 706 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, priėmimas reiškia ne ką kitą, kaip sprendimo dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, priimto pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, pakeitimą.

Teismas pažymėjo, jog iš bylos medžiagos akivaizdu, kad pareiškėja, kuri yra E. J. turto paveldėtoja, niekuomet nepripažino, jog 2010 m. spalio 9 d. Sprendimas dėl nuosavybės teisių E. J. atkūrimo buvo priimtas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Priešingai, jos pozicija, kreipiantis į atsakovą su 2014 m. lapkričio 7 d. prašymu, taip pat teikiant skundą dėl atsakovo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr.49SF-(14.49.104)-5440, buvo vienareikšmė – pareiškėja aiškiai siekė, kad jai būtų atkurta nuosavybės teisė į likusią neatkurtą 5,1599 ha žemės dalį pagal 2000 m. spalio 9 d.

Sprendimą, bei nesutiko su tuo, kad nuosavybės teisės jai yra atkurtos visiškai. Todėl šios aplinkybės patvirtina, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų, numatytų Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje – dėl priimto sprendimo tarp šio teisinio santykio subjektų turi nekilti (nebūti) ginčų. Tai lemia, kad NŽT vadovo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas, t. y. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, skundžiamu Įsakymu negalėjo pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 01-876 dalies dėl nuosavybės teisių į piliečiui tenkančios žemės valdos dalį – 5,1599 ha žemės, atkūrimo, dėl ko pripažinta, jog ginčijamas Įsakymas, t. y. jo 1 punktas, yra priimtas nesilaikant imperatyvių įstatymo reikalavimų, todėl yra naikintinas, nes klausimas dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo ar jo pakeitimo, kuomet yra kilęs ginčas, gali būti išspręstas tik teismine tvarka.

Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Įsakymą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 01-876 6 punktu E. J. buvo atkurta nuosavybės teisė į 5,46 ha žemės, priklausiusios savininkei J. V. (I t., b. l. 103). Minėtas sprendimas galioja, yra nepanaikintas. Vilniaus apskrities viršininko administracijai kreipusis į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą su prašymu inicijuoti 2000 m. spalio 9 d. Sprendimo panaikinimą, ginant valstybės interesus, pastaroji 2008 m. balandžio 3 d. sprendime Nr. C.2-170 nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko P. V. turėtą žemę valstybės teisėti interesai pažeisti nebuvo, todėl atsisakė ginti viešąjį interesą (I t., b. l. 88–89, 90–91). Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija apskundė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. C.2-170 ar kad kiti pretendentai būtų ginčiję 2000 m. spalio 9 d. Sprendimą. Todėl nurodytų faktinių aplinkybių visuma leido teismui padaryti išvadą, jog esant nenuginčytam ir galiojančiam Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 9 d. sprendimui Nr. 01-876 dėl teisės pripažinimo, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo priimti ginčijamą Įsakymą, kurio 1 punktu buvo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių E. J. į buvusios savininkės J. V. iki nacionalizacijos valdytą 5,1599 ha ploto žemę pagal 2001 m. birželio 22 d. pažymą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostata, ją aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008), teismas vertino, kad ginčijamas Įsakymas yra priimtas nesilaikant VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, nes jame nėra nurodyta, kokiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis nusprendžiama neatkurti nuosavybės teisių E. J.. Iš ginčijamo Įsakymo turinio matyti, kad jis priimtas vadovaujantis išvardintais teisės aktais ir remiantis Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 23-1029/96 bei vykdant NŽT direktoriaus 2015 m. vasario 19 d. pavedimą Nr. 1PAV-56-(1.8) (I t., b. l. 64). Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju ginčijamame Įsakyme nenurodomos jokios faktinės aplinkybės, susijusios su sprendimo priėmimu. Tai, kad iki Įsakymo priėmimo buvo nagrinėjamas 2014 m. lapkričio 7 d. pareiškėjos prašymas parengti išvadas dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, perkeliant žemę į pareiškėjos nurodytas vietoves, dėl kurio buvo priimti atsakovo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr.49SF-(14.49.104)-5440 ir NŽT 2015 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. 1SS-157-(7.5), neatleidžia atsakovo nuo pareigos priimant individualų administracinį aktą jame nurodyti teisinius ir faktinius priėmimo pagrindus bei nurodyti motyvus, kuriais jis yra grindžiamas. Ginčijamame Įsakyme nėra pagrįsta, kaip Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 23-1029/96, į kurią E. J., kaip testamentinė J. V. įpėdinė, net nebuvo įtraukta byloje dalyvaujančiu byloje asmeniu, susijęs su ginčijamo Įsakymo priėmimu, juo labiau, kad tuo pačiu teismo sprendimu buvo vadovaujamasi atkuriant nuosavybės teises kitiems pretendentams.

Be to, nepaisant to, jog ginčijamame Įsakyme daroma nuoroda į NŽT direktoriaus 2015 m. vasario 19 d. pavedimą Nr. 1PAV-56-(1.8), pavedimas negali būti laikomas sudėtine Įsakymo dalimi, kadangi jame yra tik abstrakčiai nurodoma, jog šis yra priimtas atsižvelgiant į pilietės J. N. 2014 m. gruodžio 15 d. skundo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, ir tai nurodoma kaip pavedimo priedas. Duomenų, kad pareiškėjai buvo siųstas NŽT direktoriaus 2015 m. vasario 19 d. pavedimas Nr. 1PAV-56-(1.8) su priedais, byloje nėra, todėl, atsižvelgęs į išdėstytą, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Įsakymas neatitinka minėtų VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

Teismas pažymėjo ir tai, kad ginčijamas Įsakymas yra ydingas ir ta prasme, kad jis įvardintas kaip įsakymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nutraukimo pagal 2001 m. birželio 22 d. pažymą Nr. 706, o juo nusprendžiama ne nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, o neatkurti E. J. nuosavybės teisių. Be to, pačiame Įsakyme nurodoma, kad nuosavybės teisės E. J. neatkuriamos į buvusios savininkės J. V. iki nacionalizacijos valdytą 5,1599 ha ploto žemę pagal 2001 m. birželio 22 d. pažymą, tačiau atsakovas prieštarauja pats sau, atsiliepime teigdamas, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad J. V. buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise po P. V. mirties nuosavybės teise valdė žemės sklypą ar jį būtų įsigijusi iki 1940 m. nacionalizacijos, t. y. teigia, kad J. V. nebuvo žemės savininkė.

Dėl Įsakymo 2 punkto, kuriuo NŽT Vilniaus miesto skyriaus vyriausioji specialistė A. A. buvo įpareigota padaryti įrašus 2001 m. birželio 22 d. pažymos originale ir apie pažymos pripažinimą netekusia galios bei Įsakymo priėmimą informuoti E. J. paveldėtojus, teismas pažymėjo, jog tokio įpareigojimo įvykdymas sukelia pareiškėjai teisines pasekmes, nes yra susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu 2001 m. birželio 22 d. pažymos pagrindu. Byloje duomenų, jog NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 22 d. pažyma Nr. 706 yra panaikinta ar ji pripažinta netekusia galios, nėra, todėl Įsakymo 2 punktu nustatytas įpareigojimas laikytinas nepagrįstu ir nemotyvuotu, todėl ir ši Įsakymo dalis panaikinta.

Naikindamas ginčijamą Įsakymą nurodytais pagrindais, teismas nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, ar nuosavybės teisių atkūrimo byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, kad J. V. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 5,46 ha žemės sklypą, kadangi tokios aplinkybės ginčijame Įsakyme nebuvo nurodytos, o jomis atsakovas rėmėsi tik teikdamas atsiliepimą į pareiškėjos skundą.

Pareiškėjos antrasis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą tenkinti jos 2014 m. lapkričio 7 d. prašymą Nr. 49GF-3803 ir nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1945 parengti pareiškėjai išvadas dėl NŽT Vilniaus skyriaus 2000 m. spalio 9 d. sprendime Nr. 01-876 likusios 5,127 ha žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ir perkelti žemę į nurodytas prašyme vietoves, teismo laikytas susijusiu su pirmuoju reikalavimu. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. lapkričio 7 d. pateikė atsakovui nurodyto turinio prašymą, kuris 2014 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 49SF-(14.49.104)-5440 ir nurodė, kad dar 2013 m. spalio 23 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104)-1468 E. J. buvo informuota, jog įvertinus nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1945 dokumentus ir nustačius, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 01-876 pastarajai nuosavybės teisės atkurtos pilnai, buvo priimtas 2013 m. rugpjūčio 7 d. įsakymas, kuriuo E. J. pavardė buvo išbrauta iš piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilės pozicijos Nr. 4793 (I t., b. l. 14–15, 71). Pareiškėja, nesutikdama su šiuo sprendimu, vadovaudamasi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, jį apskundė NŽT, kuri 2015 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 1SS-157-(7.5) pareiškėjos skundą pripažino nepagrįstu ir jo netenkino, bei nurodė, jog šis sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (I t., b. l. 16, 17–20). Tačiau pareiškėja šio sprendimo teismui neskundė. Tai leido teismui daryti išvadą, jog pareiškėjos 2014 m. lapkričio 7 d. prašymas Nr. 494F-3803 yra išnagrinėtas, pareiškėja per įstatymų nustatytą terminą nerealizavo savo teisės ginčyti teismui minėto sprendimo, dėl to teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjos 2014 m. lapkričio 7 d. prašyme Nr. 49GF-3803 nurodytus veiksmus, todėl šis pareiškėjos reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja patirtų bylinėjimosi išlaidų nedetalizavo ir jų nepagrindė, todėl pareiškėjai išaiškino, kad prašymą dėl išlaidų atlyginimo, kuriame būtų nurodytos pagrįstos ir apskaičiuotos bylinėjimosi išlaidos, ji turi pateikti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo, todėl išlaidų atlyginimo klausimo nesprendė.

III. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 66-71), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą, jo dalį, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjos skundas, atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjos ginčijamas Įsakymas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nes jis yra pagrindžiamas konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, nurodomi teisės aktai, pagrindžiantys, kokiu pagrindu yra parengtas šis Įsakymas. Todėl šis Įsakymas yra motyvuotas, paremtas atitinkamomis teises aktų normomis t. y. Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Viešojo administravimo įstatymu, Asmens prašymų nagrinėjimo ir aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose, taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių ir prašymo, skundo ar kito kreipimosi priėmimo faktą patvirtinančio dokumento formos patvirtinimo”.

2. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008 ir kt.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr., pvz., 2008 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008), Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio bei 10 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kritiškai vertintinas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad atsakovas prieštarauja pats sau teigdamas, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad J. V. valdė žemės sklypą ar jį būtų įsigijusi iki 1940 m. nacionalizacijos, t. y. teigia, kad J. V. nebuvo žemės savininkė. Pagal NŽT Vilniaus miesto skyriuje saugomoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus E. J. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra giminystės ryšį su buvusia savininke J. V. patvirtinančių dokumentų (gimimo liudijimo, santuokos liudijimo), kartu nėra nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, kad J. V. iki 1940 m. nacionalizacijos buvo turto savininke bei valdė 5,4600 ha žemės sklypą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 1997 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 23-1029/96 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad būtent po P. V. mirties 21,84 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) palivarke, iki 1940 m. nacionalizacijos valdė jo vaikai: S. K., Z. V. ir J. V.. Šis teismo sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka, todėl šiuo metu yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Minėtame teismo sprendime J. V. neįvardinta kaip P. V. turto paveldėtoja. Duomenų, kad J. V. būtų aukščiau minėto žemės sklypo bendraturte nacionalizacijos metu taip pat nėra. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad J. V. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini) palivarke.

3. Tuo atveju, jeigu būtų tenkinamas pareiškėjos reikalavimas, turėtų būti koreguojami ir kitiems pretendentams suteiktinos žemės plotai, atitinkamai juos mažinant. Todėl, jeigu būtų vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjai, kitų pretendentų teisės galimai būtų pažeistos, kadangi ploto sumažėjimas pažeistų kitų pretendentų teisėtus interesus bei lūkesčius.

4. Kadangi E. J. yra mirusi, galimybės patikslinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 01-876, kuriuo jai atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės J. V. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, administracine tvarka nėra galimybės. Todėl Nacionalinė žemės tarnyba iniciavo minėto sprendimo panaikinimą teisės aktų nustatyta tvarka, vadovaudamasi tuo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 01-876 buvo priimtas pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 10 straipsnio 4 dalies nuostatas. Todėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, vadovaudamasis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nuostatomis, priėmė teisėtą ir pagrįstą Įsakymą.

Pareiškėja J. N., atstovaujama advokato B. C., atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 78-81) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas griežtai laikantis įstatymų reikalavimų, išnagrinėjus, įvertinus ir pasisakius dėl visų reikšmingų bylai išspręsti ir į bylą pateiktų įrodymų. Todėl teismo išvada dėl ginčijamo Įsakymo yra teisėta, pagrįsta ir patvirtinta visa bylos medžiaga.

2. Apeliaciniame skunde atsakovas išdėstė tik teorinius dalykus apie Viešojo administravimo įstatymo 2 ir 8 straipsnių nuostatas bei jų taikymą, tačiau toks skundo argumentavimas negali būti laikomas tinkamu dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, surinktų faktinių duomenų įrodomumo galios.

3. Atsakovas nurodė ir įvardijo teisės aktus, kurių normomis, pasak jo, paremtas minėtas Įsakymas, tačiau jokių tai patvirtinančių teisinių argumentų nepateikė, apskritai nepasisakė dėl skundžiamo sprendimo nepagrįstumo bei neteisėtumo.

4. Iš esmės vienas iš pagrindinių atsakovo argumentų yra Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1997 m. birželio 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 23-1029/96. Šis sprendimas buvo aptartas skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, tačiau jis nėra lemiamas priimant sprendimą dėl atsakovo Įsakymo panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog atsakovas neatsižvelgė į tai, kaip šis Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas susijęs su ginčijamo Įsakymo priėmimu. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas visiškai neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 01-876 6 punktu E. J. buvo atkurta nuosavybės teisė į 5,46 ha žemės, priklausiusios savininkei J. V., taip pat nurodė, kad minėtas sprendimas galioja, yra nepanaikintas, todėl atsakovas neturėjo pagrindo priimti ginčijamą Įsakymą. Jokių šias išvadas paneigiančių motyvų ir argumentų apeliaciniame skunde nėra pateikta.

5. Atsakovas pateikė neteisingus duomenis apie tai, kad neva į bylą nebuvo pateikta dokumentų, patvirtinančių E. J. giminystės ryšį su buvusia žemės savininke J. V.. Minėti dokumentai yra pateikti nagrinėjant skundus dėl ginčijamo Įsakymo ir yra administracinėje byloje.

6. Nepagrįstas ir atsakovo argumentas dėl to, kad tuo atveju, jeigu būtų tenkinamas pareiškėjos reikalavimas, turėtų būti koreguojami kitiems pretendentams suteiktinos žemės plotai, atitinkamai juos mažinant ir tai pažeistų kitų pretendentų teises, teisėtus interesus bei lūkesčius. Toks argumentas nėra teisinio pobūdžio ir niekaip negali būti susijęs su panaikinto sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu, todėl atmestinas.

7. Atsakovas visai nemini tos aplinkybės, į kurią atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas, kad minėta teisinė situacija jau buvo nagrinėjama teisėsaugos institucijose, ir 2008 m. balandžio 3 d. Vilniaus apylinkės prokuratūros atsakymu Nr. C.2-170 buvo atsisakyta ginti viešąjį interesą, nenustačius jo pažeidimų. Be to, minėtame prokuratūros rašte buvo aiškiai nurodyta, kad duomenų, jog valstybės institucijos būtų pripažinusios, kad 1995 m. gruodžio 19 d. archyvo pažymėjimo, kurį 1997 m. E. J. pateikė su prašymu atkurti nuosavybės teises, neužtenka nuosavybės teisių atkūrimui, nėra; šiuo atveju visi pretendentai pateikė prašymus laiku, tinkamai išreiškė savo valią, todėl visiems padavusiems prašymus pretendentams ir buvo atkurtos nuosavybės teisės. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra jokių duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija būtų apskundusi minėtą prokuratūros sprendimą bei kad kiti pretendentai būtų apskundę 2000 m. spalio 9 d. Sprendimą.

8. Atsakovas nepateikė jokių argumentų ir motyvų, paneigiančių teismo išvadas, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, skundžiamu įsakymui negalėjo pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 01-876 dalies dėl nuosavybės teisių į piliečiui tenkančios žemės valdos dalį – 5,1599 ha žemės, atkūrimo, nes klausimas dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo ar jo pakeitimo, kuomet yra kilęs ginčas, gali būti išspręstas tik teismine tvarka, juo labiau tai ir neįmanoma padaryti, nes panaikintas Įsakymas aiškiai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir negali egzistuoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų nekeičia, o tik papildo jas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus.

Bylos ginčas yra dėl administravimo subjekto sprendimo, kuriuo atsisakyta atkurti nuosavybės teises į žemę.

Administracinis teismas, tikrindamas administravimo subjekto sprendimą, remdamasis ABTĮ 3 straipsnio nuostatomis, tikrina tik tuos faktus, kurie nurodyti ginčijamame sprendime ir sprendimo pagrindu nurodytą dokumentą, bei nevertina kitų atsakovo nurodytų argumentų, kurie, atsakovo manymu, kliudo pareiškėjai atkurti nuosavybės teisės į žemę, tačiau jais ginčijamas sprendimas nebuvo grindžiamas.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. vasario 19 d. pavedimas, kurio pagrindu buvo priimtas Įsakymas, patvirtina, kad nuosavybės teises atsisakoma atkurti, remiantis Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimu, kuriuo nustatytas faktas, turintis juridinę reikšmę, kad po P. V. mirties 1940 m. sausio 13 d. iki nacionalizacijos jam priklausantį žemės sklypą valdė jo vaikai S. K., Z. V. ir J. V..

Minėtame Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo sprendime P. V. dukra, J. V., iš kurios nuosavybės valdymo teisės pareiškėja kildina savo turtinę teisę į žemę, nėra nurodyta. Todėl šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą dėl pareiškėjos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą ir nustatęs, kad pareiškėja pagal nuosavybę patvirtinančius dokumentus formaliai gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą į ginčo žemės sklypą, daro išvadą, jog Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas šios teisės pareiškėjai negali riboti, kadangi minėtu teismo sprendimu nėra spręsta dėl J. V. teisės į P. V. valdytą žemės sklypą, ji į bylą nebuvo įtraukta, teismo sprendime ji nėra minima kaip viena iš P. V. dukrų, nors jos gimimo liudijimas tai patvirtina (I t., b. l. 98).

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punktą teismo sprendimas dėl fakto, turinčio juridinę reikšmę, nustatymo yra vienas iš šiame punkte nurodytų dokumentų, patvirtinančių teisę į nuosavybę. Todėl darytina išvada, jog Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 1996 m. birželio 27 d. sprendimas yra dokumentas, patvirtinantis teisę į nuosavybę kitiems pretendentams ir nepaneigia pareiškėjos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl negalėjo būti Įsakymo pagrindu neatkurti nuosavybės teisių pareiškėjai, dėl ko panaikinus ginčijamą atsakovo Įsakymą, pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo procedūra turi būti atliekama iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad administraciniu sprendimu pripažinus asmeniui teisę į nuosavybės teisių atkūrimą toks sprendimas vėliau negali būti panaikintas ar pakeistas, paneigiant teisę į nuosavybę kitu administraciniu aktu, ir tik gali būti nuginčytas teismine tvarka. Todėl galiojant Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 9 d. sprendimui Nr. 01-876, kuriuo iš dalies buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. V. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, pareiškėjai lieka teisė atkurti nuosavybės teises ir į likusią J. V. valdytos žemės dalį.

Pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, atlyginimo priteisimo nenagrinėtinas, kadangi prašymas nėra motyvuotas patirtų išlaidų apskaičiavimais bei nepateikti dokumentai, patvirtinantys patirtų išlaidų dydį. Pareiškėjai pripažintina teisė pateikti prašymą dėl išlaidų atlyginimo po šios nutarties įsiteisėjimo ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi nustatyta tvarka.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas