2018-01-26 Nr. AB-1945-3-61-3-01388-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-853-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01388-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija: 8.1.2; 8.3.3; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba), po 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris teismo buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 189 straipsnio 2 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 ir 2 dalis ir jam buvo paskirta galutinė subendrinta 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Lygtinio paleitimo iš pataisos įstaigos komisijos 2015 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 95-220, pritaikius lygtinį paleidimą, pareiškėjui buvo sutrumpinta laisvės atėmimo bausmė. Pareiškėjas buvo paleistas iš laisvės atėmimo įstaigos jam neatlikus 1 metų 5 mėnesių 18 dienų laisvės atėmimo bausmės. Tačiau, pareiškėjo teigimu, per visą laiką nuo jo paleidimo į laisvę taip ir nebuvo išspręstas jo statuso Lietuvos Respublikoje klausimas. Pats pareiškėjas šio klausimo išspręsti negalėjo, o Tarnyba tik praėjus mėnesiui po pareiškėjo probacijos pradžios, t. y. tik 2015 m. rugsėjo 16 d., kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių (toliau – ir Klaipėdos migracijos skyrius), prašydama spręsti pareiškėjo statuso klausimą. Klaipėdos migracijos skyrius 2015 m. spalio 15 d. raštu Nr.30-S-110710 nurodė, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai, ir daugiau jokių klausimų nesprendė. Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos 2015 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 01812-3387 buvo pratęsta pareiškėjo intensyvi priežiūra. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) pareiškėją 2016 m. vasario 19 d. raštu Nr. 2S-921 informavo, kad 2016 m. vasario 11 d. buvo nutraukta jo intensyvi priežiūra, taip pat Kalėjimų departamentas informavo, kad buvo imtasi veiksmų sprendžiant jo statuso klausimą. Pareiškėjas iš Tarnybos taip pat gavo ir Migracijos departamento 2016 m. sausio 12 d. rašto Nr. (15/2-5)10K-1568 kopiją, kurioje nurodoma, kad užsienio piliečiui, lygtinai paleistam iš laisvės atėmimo įstaigos, nėra pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas) ar daugkartinę nacionalinę vizą (D) (toliau – ir viza).

3. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis, neturėdamas leidimo, taip pat esant neaiškiam jo statusui, negali dirbti, gauti pajamų, mokytis, nes valstybės institucijos neatlieka reikiamų veiksmų, nesprendžia jo statuso klausimo. Neturėdamas pajamų, jis yra išlaikomas Klaipėdos stačiatikių bendruomenės. Nors intensyvi priežiūra vėliau ir buvo nutraukta, tačiau klausimas dėl jo statuso liko išspręstas.

4. Pareiškėjas jam padarytą žalą grindė argumentais, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) neišskiria iš kitų užsieniečių asmenų, kurie lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo įstaigų. Pareiškėjo teigimu, žala jam buvo padaryta dėl to, kad valstybės institucijos nėra suderinusios teisės aktų, reikalingų tam, kad lygtinai iš laisvės atėmimo įstaigų Lietuvoje paleisti užsienio piliečiai galėtų tinkamomis sąlygomis ir teisėtai būti Lietuvoje.

5. Klaipėdos apygardos probacijos tarnyba, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagįstą.

6. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjas teismo buvo paleistas iš laisvės atėmimo įstaigos, nustatant intensyvią priežiūrą. Probacijos pradžia – 2015 m. rugpjūčio 10 d., pabaiga – 2017 m. sausio 28 d. Intensyvi priežiūra pradėta taikyti 2015 m. rugpjūčio 11 d. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 10 d. buvo įregistruotas į Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyriaus registrą. Su probacijos sąlygomis buvo supažindintas 2015 m. rugpjūčio 11 d. Pareiškėjas buvo stebimas elektroninėmis priemonėmis. Pareiškėjas pažeidė jam nustatytą dienotvarkę, oficialiai nedirbo, darbo biržoje nesiregistravo, nes neturėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 19 d., vėliau 2015 m. lapkričio 9 d., buvo atliktas pakartotinio nusikalstamumo elgesio rizikos vertinimas. Įvertinus rezultatus, Tarnybos 2015 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 01812-3387 pareiškėjui intensyvios priežiūros vykdymas buvo pratęstas iki 2016 m. vasario 11 d. Tarnybos teigimu, pareiškėjo priežiūra buvo organizuota tinkamai.

7. Tarnyba ne kartą kreipėsi į migracijos tarnybas, taip pat buvo suorganizuotas pareiškėjo ir institucijų atstovų susitikimas, kurio metu pareiškėjui buvo paaiškinta, jog pagrindo jam išduoti vizą ar leidimą nėra. Tarnyba tinkamai vykdė savo pareigas, t. y. teikė užklausimus dėl pareiškėjo statuso klausimo išsprendimo, taip pat teikė socialinę pagalbą (pareiškėjas savanorystės pagrindais buvo įdarbintas labdaros ir paramos fonde „Maisto bankas“, kur jam buvo atsilyginama maisto daviniais; kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinės paramos skyrių dėl socialinių paslaugų pareiškėjui suteikimo). Tarnyba nurodė neteisėtų veiksmų pareiškėjui nepadariusi.

8. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas nebuvo kreipęsis į Migracijos departamentą dėl vizos ar leidimo išdavimo, todėl joks sprendimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas. Atkreipė dėmesį, kad tam, jog asmuo galėtų kreiptis dėl vizos ar leidimo išdavimo, jis turi turėti galiojantį sveikatos draudimą. Jo nepateikus, leidimas ar viza neišduodami. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundu siekė, kad jam, kaip neatitinkančiam pagrindų vizai ar leidimui gauti, būtų sudarytos išimtinės sąlygos, t. y. leidimas ar viza jam būtų išduoti, neatitinkant nustatytų leidimo ar vizos išdavimo pagrindų ir sąlygų, netaikant atsisakymo išduoti leidimą ar vizą pagrindų, nesilaikant teisės aktuose nustatytos prašymų išduoti leidimą ar vizą pateikimo tvarkos. Be to, Migracijos departamentas pabrėžė, kad pareiškėjo teiginys, jog išduotas leidimas ar viza savaime suteikia teisę užsieniečiui dirbti Lietuvoje, yra nepagrįstas. Migracijos departamentas nurodė neteisėtų veiksmų pareiškėjui nepadaręs.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš to, kad, pareiškėjo teigimu, nėra teisinių priemonių (įstatyminio reguliavimo), įteisinančių pareiškėjo, kuriam teisėtai išduotos vizos galiojimas jau yra pasibaigęs ir kuriam taikoma probacija, teisėtą buvimą Lietuvoje. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju jo, kaip užsienio piliečio, teisėtą būvimą Lietuvos Respublikoje galėtų pateisinti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba išduota daugkartinė nacionalinė viza (D). Pareiškėjas jam padarytą žalą siejo būtent su Tarnybos ir Migracijos departamento neveikimu, t. y. nesprendžiant (neišsprendžiant) pareiškėjo teisinės padėties Lietuvoje klausimo (dėl vizos ar leidimo išdavimo) taikomos probacijos laikotarpiu.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savarankiškai į teritorinį migracijos skyrių ar Migracijos departamentą dėl vizos ar leidimo išdavimo nesikreipė. Pareiškėjo teisinės padėties klausimas buvo pradėtas spręsti tik pareiškėjui pradėjus taikyti probaciją. Tarnyba, kurios žinioje nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. buvo pareiškėjas, su 2015 m. rugsėjo 16 d. paklausimu Nr. 1K-4326 spręsti susidariusią situaciją kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių, vėliau su 2015 m. lapkričio 17 d. paklausimu Nr. 1K-5187, teiraujantis kaip pareiškėjas galėtų gauti vizą, kreipėsi į Migracijos departamentą. Tarnyba su 2015 m. lapkričio 18 d. paklausimu Nr. 1K-5199 padėti išspręsti pareiškėjo asmenines ir socialines problemas taip pat kreipėsi ir į BĮ „Klaipėdos miesto socialinės paramos centras“. Tarnybai buvo atsakyta, kad pareiškėjas neatitinka įstatyminių pagrindų nei vizai, nei leidimui gauti. Migracijos departamentas 2016 m. sausio 12 d. raštu Nr. (15/2-5)10K-1568 taip pat nurodė, kad dėl pareiškėjo teisinio statuso (užsienietis, kuris yra probacijos priežiūroje) teisės aktai išimčių išduoti vizą ar leidimą nenumato, pareiškėjui viza ar leidimas galėtų būti išduodamas nustatyta bendra tvarka.

13. Įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas Tarnybos ir Migracijos departamento neteisėtų veiksmų (neveikimo) neįrodė. Teisės aktai, reglamentuojantys vizų ir leidimų išdavimo tvarką, jokių išimčių probuojamiems užsieniečiams, kurių turėtų dokumentų, suteikiančių jiems teisę Lietuvoje būti teisėtai, galiojimas jau yra pasibaigęs, nenumato. Taip pat pareigos Tarnybai ar Migracijos departamentui spręsti klausimus, susijusius su užsieniečių teisine padėtimi (t. y. išimties tvarka įteisinant užsieniečių buvimą Lietuvoje probacijos laikotarpiu, kai jų turėti dokumentai (pvz. viza, leidimas) jau yra negaliojantys), nenumato nei Lietuvos Respublikos probacijos įstatymas, nei Tarnybos ir Migracijos departamento veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo minimos institucijos neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymą, kas atitinkamai galėtų būti pagrindu žalos padarymo faktui konstatuoti.

14. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, žinodamas, jog jo teisėtai išduotos vizos galiojimas baigiasi 2012 m. sausio 13 d. (būvimo terminas – 90 dienų), iki šio dokumento galiojimo pabaigos turėjo teisę kreiptis į migracijos tarnybas dėl dokumento, suteikiančio teisę Lietuvoje būti teisėtai, išdavimo. Tai, kad pareiškėjo atžvilgiu vyko teisminiai procesai, nepateisina to, kad jis savarankiškai nesikreipė dėl reikalingų dokumentų, legalizuojančių jo buvimą Lietuvoje, išdavimo. Pasibaigus turėtos vizos galiojimui, pareiškėjas turėjo suprasti, kad Lietuvoje jo buvimas nuo vizos galiojimo pabaigos bus neteisėtas, atitinkamai nuo to momento tam tikros galimybės ar kitų socialinių poreikių įgyvendinimas pareiškėjui bus apriboti. Iš byloje pateiktų teismų procesinių dokumentų matyti, kad teisminio proceso metu pareiškėjas turėjo gynėją, todėl prašymą dėl vizos ar leidimo išdavimo migracijos tarnyboms pareiškėjas galėjo pateikti su gynėjo pagalba. Pareiškėjo argumentus, kad valstybės įgaliotos institucijos nėra suderinusios teisės aktų, reikalingų tam, kad lygtinai iš laisvės atėmimo įstaigų Lietuvoje paleisti užsienio piliečiai galėtų tinkamomis sąlygomis ir teisėtai būti Lietuvos Respublikoje, teismas vertino kaip nepagrįstus. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, iki jam teisėtai išduotos vizos galiojimo pasibaigimo nesikreipdamas į migracijos tarnybas su prašymu jam išduoti dokumentą, suteikiantį teisę Lietuvoje būti teisėtai, iš esmės pats savo veiksmais (neveikimu) sąlygojo neigiamų pasekmių atsiradimą.

15. Teismas konstatavo, kad, nenustačius šioje byloje neteisėtų veiksmų (neveikimo), padarytų pareiškėjui, nėra pagrindo jam atlytinti žalą.

III. 16. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas pabrėžia, kad nei Tarnyba, nei Migracijos departamentas nesuteikė jam informacijos apie tai, jog jo statuso Lietuvos Respublikoje įtvirtinimui trukdo jo nesikreipimas dėl vizos galiojimo pratęsimo ar naujos vizos išdavimo. Nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo, kad vykę teisminiai procesai nelaikytini trukdžiu pareiškėjui kreiptis dėl vizos išdavimo ar pratęsimo, tačiau iki vizos galiojimo pabaigos pareiškėjo atžvilgiu ne tik buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas, bet ir buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Pareiškėjas suimtas išbuvo iki pat 2012 m. gegužės 17 d. Todėl akivaizdu, kad, būdamas suimtas užsienio valstybėje ir neturėdamas informacijos apie tai, jog jo buvimas šioje valstybėje bus laikomas neteisėtu ir sukels neigiamas pasekmes, pareiškėjas nemanė, kad būtina imtis kokių nors savarankiškų veiksmų. Taigi, pareiškėjo nuomone, turėtų būti konstatuotas valstybės institucijų neteisėtas neveikimas, nepateikiant užsienio valstybės piliečiui jam reikšmingos informacijos apie būtinus atlikti veiksmus ir dėl to galinčias kilti pasekmes. Valstybės įgaliotos institucijos nenurodė pareiškėjui būtinybės kreiptis dėl naujos vizos išdavimo tuo metu, kai pareiškėjo turėta viza dar galiojo ir jo buvimas Lietuvoje dar buvo laikomas teisėtu, o, vizos galiojimui pasibaigus, jis naujos vizos gauti jau nebeturėjo galimybės. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino to, kad Migracijos departamentas pareiškėjo situaciją įvertino kaip ydingą ir koreguotiną – Migracijos departamentas 2016 m. sausio 12 d. raštu Nr. (15/2-5)10K-1568 nurodė rengsiantis susirinkimą su kitomis valstybės įgaliotomis institucijomis susidariusiai problemai išspręsti. Kaip išaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, jokie sprendimai, kuriais būtų išspręsta problemiška pareiškėjo padėtis, nebuvo priimti ir įgyvendinti, be to, tokie sprendimai, pareiškėjo žiniomis, nepriimti ir neįgyvendinti iki šiol.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog nagrinėjamu atveju taikytina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 yra pažymėjęs, jog valstybės įgaliotų institucijų neteisėti veiksmai pasireiškia ne tik neveikimu pagal įstatymus, tačiau ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimu. Tai, kad valstybės institucijos neinformavo pareiškėjo apie būtinybę kreiptis dėl naujos vizos išdavimo, o vėliau nesiėmė jokių veiksmų pareiškėjo statuso Lietuvos Respublikoje nustatymui ir įteisinimui, patvirtina, jog šios institucijos neveikė maksimaliai atidžiai ir rūpestingai. Todėl ir atsakomybė dėl susidariusios situacijos ir kilusios žalos negali būti perkeliama pareiškėjui. Pareiškėjo vertinimu, jis pateiktame skunde įrodė visas žalai kilti būtinas sąlygas – tiek valstybės įgaliotų institucijų neteisėtą neveikimą, tiek žalą, tiek priežastinį ryšį tarp neteisėto neveikimo ir žalos.

19. Klaipėdos apygardos probacijos tarnyba, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagįstą.

20. Tarnyba iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pabrėžia, kad pareiškėjo teiginys, jog Tarnyba nesuteikė jam informacijos apie tai, kad jo teisinio statuso Lietuvos Respublikoje išsprendimui trukdo paties pareiškėjo nesikreipimas dėl vizos galiojimo pratęsimo ar naujos vizos išdavimo, neatitinka tikrovės, nes laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 18 d. iki 2012 m. sausio 13 d., kai pareiškėjas galėjo kreiptis dėl vizos išdavimo į teritorinį migracijos skyrių ar Migracijos departamentą ir jis dar buvo Lietuvoje teisėtai, Tarnyba nevykdė pareiškėjo priežiūros. Pareiškėjas į įstaigos registrą įtrauktas tik 2015 m. rugpjūčio 10 d., kai Lietuvos Respublikos teritorijoje jis jau buvo neteisėtai. Tarnyba savo kompetencijos ribose teikė visą įmanomą pagalbą ir informaciją pareiškėjui jo teisinio statuso Lietuvoje klausimui išspręsti.

21. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė nei vieno teisinio argumento, kuris galėtų paneigti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą. Jokie teisės aktai nenustato Migracijos departamentui pareigos informuoti kiekvieną užsienietį, kad jis, norėdamas būti teisėtai Lietuvoje, turi pareigą kreiptis dėl vizos išdavimo. Vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, pareiga rūpintis savo teisine padėtimi Lietuvoje teko būtent pareiškėjui, t. y. pareiškėjas turėjo suvokti, kad, pasibaigus jo turėtos vizos galiojimo laikui, jis Lietuvos Respublikoje bus neteisėtai. Migracijos departamento interneto svetainėje yra pateikiama išsami ir aktuali užsieniečiams skirta informacija ne tik lietuvių, bet ir anglų bei rusų kalbomis. Teisminio proceso metu pareiškėjas turėjo gynėją, todėl prašymą dėl vizos ar leidimo išdavimo migracijos tarnyboms galėjo pateikti per gynėją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas be jokio teisinio pagrindo klausimo dėl jo teisinės padėties Lietuvoje įteisinimo išsprendimą perkelia Tarnybai ir Migracijos departamentui. Migracijos departamentas ne tik nebuvo priėmęs spendimo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą ar vizą, bet ir neturėjo pareigos tokį sprendimą priimti, kadangi pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą ar vizą. Migracijos departamento teigimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjui neteisėti veiksmai nebuvo padaryti, dėl to nėra pagrindo jam atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą grįsdamas tuo, kad Klaipėdos apygardos probacijos tarnyba ir Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nesiėmė veiksmų tam, kad būtų išspręstas jo, kaip užsieniečio, teisinio statuso klausimas Lietuvoje. Pasibaigus pareiškėjo Šengeno vizos galiojimui ir tuo pagrindu jam Lietuvoje esant neteisėtai, pareiškėjo teigimu, jis negalėjo dirbti, gauti pajamų, mokytis, gauti medicinines paslaugas, dėl to patyrė neturtinę žalą.

24. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

25. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

26. Pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

27. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai išdėstė šiam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, nustatantį užsieniečių teisinę padėtį Lietuvoje, taip pat pateikė išsamius argumentus, kodėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra vertinamas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija su jais iš esmės sutinka, todėl pirmosios instancijos teismo išdėstytų motyvų nebekartoja ir plačiau pasisako tik dėl, jos vertinimu, reikšmingų nagrinėjamai bylai aspektų.

29. Pareiškėjo nuomone, turėtų būti konstatuotas Tarnybos ir Migracijos departamento neteisėtas neveikimas, nepateikiant jam reikšmingos informacijos apie būtinus atlikti veiksmus ir dėl to galinčias kilti pasekmes, t. y., kad prieš pasibaigiant jo turimos Šengeno vizos galiojimui, tam, kad Lietuvoje jis nebūtų neteisėtai, jam buvo būtina vėl kreiptis į migracijos tarnybas dėl naujo dokumento, suteikiančio teisę būti Lietuvoje, išdavimo. Pareiškėjas pabrėžia, kad jo Šengeno vizos galiojimo pasibaigimo metu jo atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir jis buvo laikomas suimtas.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio norminio teisinio pagrindo išvadai, jog Tarnyba ar Migracijos departamentas turėjo pareigą informuoti pareiškėją, kad jo Šengeno vizos galiojimo laikas baigiasi ir po jos galiojimo pasibaigimo jis bus Lietuvoje neteisėtai, dėl ko jis turi kreiptis į migracijos tarnybas dėl naujo dokumento, suteikiančio teisę būti Lietuvoje, išdavimo. Teisės aktų, kuriose būtų nustatyta tokia pareiga Tarnybai ar Migracijos departamentui, nenurodė ir pareiškėjas. Pažymėtina, kad jo turimos Šengeno vizos galiojimo pasibaigimo metu pareiškėjas dar net nebuvo Tarnybos priežiūroje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad baigiasi jo Šengeno vizos galiojimo laikas, pareiškėjas turėjo suvokti pats, tačiau jokių veiksmų išspręsti klausimą dėl savo statuso Lietuvoje nemėgino imtis.

31. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Tarnyba, pradėjusi vykdyti probuojamo pareiškėjo priežiūrą, siekė išspręsti pareiškėjo teisinio statuso (jo neteisėto buvimo Lietuvoje) klausimą, dėl to kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių ir Migracijos departamentą (b. l. 90, 92). Migracijos departamentas 2016 m. sausio 12 d. raštu Nr. (15/2-5)10K-1568 (b. l. 55–56) išsamiai paaiškino pareiškėjo situaciją, t. y., kad užsieniečiui, kuris yra lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo įstaigos ir jam nustatyta intensyvi priežiūra Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo įtvirtinta tvarka, pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar daugkartinę nacionalinę vizą (D), nėra. Tai buvo paaiškinta ir pareiškėjui Tarnybos iniciatyva asmeniškai susitikus su Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus viršininke (b. l. 97). Tarnyba taip pat siekė, kad pareiškėjui būtų suteikta socialinė pagalba, dėl to buvo kreiptasi į BĮ „Klaipėdos miesto socialinės paramos centras“ (b. l. 93). Taip pat Tarnybos iniciatyva pareiškėjas savanoriavimo pagrindais dirbo labdaros ir paramos fonde „Maisto bankas“, už tai jam buvo išduodami maisto daviniai.

32. Pareiškėjas taip pat teigia, kad jam neteisėti veiksmai buvo padaryti ir dėl to, kad Migracijos departamentas ir Tarnyba nėra priėmę teisės aktų, reikalingų tam, kad lygtinai iš laisvės atėmimo įstaigų Lietuvoje paleisti užsienio piliečiai galėtų gauti vizą ar leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir tokiu būdu tinkamomis sąlygomis ir teisėtai būti Lietuvoje.

33. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teisės spraga, inter alia (lot. be kita ko) legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama kuriame nors aukštesnės galios teisės akte, inter alia pačioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 8 d. sprendimą, 2010 m. rugsėjo 29 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. liepos 7 d., 2013 m. gegužės 2 d., 2016 m. sausio 25 d. nutarimus).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, kad nagrinėjamu atveju yra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nustatytos sąlygos legislatyvinei omisijai konstatuoti. Šioje byloje nenustatyta, kad Migracijos departamentas ar Tarnyba turėjo norminio teisės akto pagrindu pavestą pareigą tam tikra forma priimti teisinį reguliavimą, kuris nustatytų galimybę išimtine tvarka, t. y. ne bendra tvarka, nustatyta Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir šį įstatymą įgyvendinančiuose teisės aktuose, lygtinai iš laisvės atėmimo įstaigos paleistam probuojamam užsieniečiui gauti vizą ar leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl pripažintina, kad pareiškėjas neįrodė, jog nagrinėjamu atveju yra legislatyvinė omisija, atsiradusi dėl Migracijos departamento ar Tarnybos neveikimo.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-322-552/2017).

36. Įvertinus nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, Tarnyba, kurios priežiūroje probacijos laikotarpiu ir buvo pareiškėjas, imdamasi visų įmanomų teisinių priemonių aktyviai siekė jam padėti, kad būtų apsaugoti jo teisėti interesai ir gerovė, t. y. tinkamai įgyvendino gero administravimo principą. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad Migracijos departamentas nesivadovavo gero administravimo principu, kadangi nagrinėjamu atveju veikė savo kompetencijos ribose, byloje nenustatyta, kad ši įstaiga neatliko kokių nors veiksmų, kuriuos pareiškėjo atžvilgiu privalėjo atlikti.

37. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui Tarnyba ir Migracijos departamentas atliko neteisėtus veiksmus ar neatliko veiksmų, kuriuos pareiškėjo atžvilgiu privalėjo atlikti.

38. Nors pareiškėjas nurodė, kad neturėjo galimybės Lietuvoje teisėtai dirbti ir gauti pajamų, kaip minėta, pareiškėjas savanoriavimo pagrindais dirbo labdaros ir paramos fonde „Maisto bankas“, už tai gaudavo maisto davinius, taip pat, kaip pats teigė, buvo remiamas Klaipėdos stačiatikių bendruomenės. Tarnybos 2015 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 01812-3387 (b. l. 42–43) pareiškėjui buvo pratęsta intensyvi priežiūra 3 mėnesiams ne tik dėl to, kad jis nesusirado darbo, bet ir kitų nustatytų dienotvarkės pažeidimų. Be to, išskyrus tai, kad intensyvi priežiūra pareiškėjui 3 mėnesiams buvo pratęsta, kitų sunkesnių pasekmių jam nekilo. Tai patvirtina ir faktas, kad, pasibaigus jo probacijos laikui, pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos ir tai jis padarė 2017 m. vasario 15 d. išvykdamas į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nedetalizavo, ką ir kur norėjo mokytis. Todėl jo argumentas, kad dėl neišduoto dokumento, suteikiančio teisę teisėtai būti Lietuvoje, jis negalėjo mokytis, vertintinas kaip nepagrįstas. Pats pareiškėjas pažymėjo, kad medicininė pagalba esant reikalui jam buvo suteikta. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas nepatyrė tokių sunkių ir intensyvių išgyvenimų, kurie galėtų būtų įvertinti kaip neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

39. Nenustačius Tarnybos ir Migracijos departamento neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei pareiškėjui padaryto žalos fakto, t. y. būtinų sąlygų viešajai atsakomybei kilti, konstatuotina, kad nėra pagrindo pareiškėjui atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį.

40. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Irmantas Jarukaitis

Virginija Volskienė