2022-01-12 Nr. AB-1225-3-62-3-01158-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-40-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01158-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. R. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 1 238,32 Eur turtinei ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. vasario 13 d. tolimesniam bausmės atlikimui buvo perkeltas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) į Pravieniškių PN-AK, todėl kartu su jo asmens byla Pravieniškių PN-AK buvo persiųsti ir vykdomieji raštai dėl priteistų skolų išieškojimo. Pravieniškių PN-AK administracija neteisėtai, neturėdama teisinio pagrindo, nepertraukiamai nuo 2015 m. sausio 31 d. iki 2019 m. balandžio 24 d. vykdė išskaitymus iš pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio. Pareiškėjo vertinimu, Pravieniškių PN-AK administracija neturėjo teisės daryti išskaitymų iš jo gaunamo darbo užmokesčio, kadangi nuo 2003 m. sausio 1 d., įvykus teismo antstolių kontorų reformai ir nelikus valstybinių antstolių kontorų, šių antstolių duoti nurodymai tretiesiems asmenims neteko juridinės galios.

3. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovo atstovui negalėjo būti nežinoma, jog iki 2003 m. sausio 1 d. valstybinių teismo antstolių kontorų duoti nurodymai kitoms įkalinimo įstaigoms dėl išskaitų iš darbo užmokesčio atsakovo atstovui nesuteikė teisės vykdyti skolos išieškojimą. Pravieniškių PN-AK tiesiogiai pareiškėjui adresuotų nurodymų dėl skolos išskaitymo iš pareiškėjo darbo užmokesčio, tiek iš valstybinių teismo antstolių, tiek iš privačių antstolių, negavo. Po įvykusios antstolių kontorų reformos vykdomosios bylos dėl skolų išieškojimo iš pareiškėjo darbo užmokesčio nebuvo perduotos privačioms antstolių kontoroms. Tik antstoliams perduotose vykdomosiose bylose antstoliai gali duoti nurodymus galimiems išskaitymams iš gaunamų piniginių lėšų.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad Pravieniškių PN-AK nuostatuose nenumatyta funkcijų, suteikiančių teisę savavališkai išskaičiuoti pinigines lėšas iš nuteistųjų gaunamų lėšų. Antstolis 1999 m. birželio 28 d. surašė Aktą apie išieškojimo negalimumą, todėl pradėtos vykdomosios bylos dėl skolų išieškojimo iš pareiškėjo turėjo būti užbaigtos, o vykdomieji raštai grąžinti Šiaulių miesto apylinkės teismui. Pravieniškių PN-AK neturėjo teisės daryti išskaitų iš pareiškėjo darbo užmokesčio, todėl atsakovo atstovas neteisėtai pasisavino pareiškėjo asmenines lėšas, jomis disponavo ir perdavė tretiesiems asmenims. Dėl šios priežasties pareiškėjas 2015 m. sausio 31 d. – 2019 m. balandžio 24 d. laikotarpiu patyrė 1 238,32 Eur turtinę žalą. Pareiškėjas taip pat vertino, kad dėl atsakovo atstovo siekio sąmoningai parodyti savo viršenybę ir sudaryti aplinką, kuri pareiškėją veikė psichologiškai ir fiziškai, t. y. jį gniuždė ir menkino, patyrė 5 000 Eur neturtinę žalą, pasireiškusią reikšmingais dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, pažeminimu, fizinės ir emocinės sveikatos sutrikdymu.

5. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Pravieniškių PN-AK taip pat prašė taikyti ieškinio senatį laikotarpiui nuo 2015 m. sausio 31 d. iki 2017 m. balandžio 27 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas, pagrįsdamas savo poziciją, nenurodė svarbių priežasčių, sutrukdžiusių kreiptis į teismą įstatymo nustatytu terminu, neprašė senaties termino atnaujinti ir nepateikė įrodymų svarbioms aplinkybėms pagrįsti. Manė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui pareikšti. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad iš pareiškėjo darbo užmokesčio atskaitymus darė vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 132 straipsnio 3 dalimi. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 739 straipsnyje nurodytas sąrašas pinigų sumų, iš kurių išieškoti negalima. Pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis į minėtą sąrašą nepateko. Atsakovo atstovas nurodė, CPK (redakcija galiojusi iki 2008 m. lapkričio 28 Nr. IX-743) 632 straipsnio 5 dalyje buvo numatyta, kad vykdomoji byla užbaigiama vykdomąjį dokumentą išsiuntus išskaitoms padaryti į skolininko darbovietę, mokymo įstaigą, socialinio draudimo įstaigą ir kt., ir pabrėžė, kad vykdomosios bylos užbaigimas iki 2008 metų nereiškė vykdomojo dokumento galiojimo pabaigos. Vykdomieji dokumentai buvo išduoti dėl skolos išieškojimo, 1999 metais pateikti Lukiškių TI-K išskaitoms iš gaunamų pajamų vykdyti.

8. Pažymėjo, kad nors po 2003 metų įgyvendintos antstolių reformos valstybinių teismo antstolių nebeliko, tačiau, pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 12 straipsnį antstolių veiklos pabaiga nestabdo vykdomųjų dokumentų galios. Pabrėžė, kad pareiškėją 2008 m. vasario 13 d. perkėlus iš Lukiškių TI-K tolimesniam laisvės atėmimo bausmės vykdymui į Pravieniškių PN-AK, kartu su jo asmens byla Pravieniškių PN-AK tolimesniam skolų išieškojimui buvo persiųsta dešimt patvarkymų / vykdomųjų raštų dėl skolų išieškojimo. Nurodė, kad šiai dienai penki vykdomieji dokumentai įvykdyti, o kiti penki – yra vykdomi.

9. Pagal vykdomuosius raštus iš G. R. yra išieškota A. A. naudai 344,17 Eur, I. M. naudai – 106,09 Eur, B. Č. naudai – 401,51 Eur. Atsakovo atstovas paaiškino, kad išieškotojai I. M. išieškotos sumos pervedamos į pačios išieškotojos nurodytą banko sąskaitą. Pagal penkis įvykdytus vykdomuosius dokumentus išieškotos lėšos buvo pervestos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naudai. Išieškotojų A. A. (mirusi (duomenys neskelbtini)) ir B. Č. naudai atliktos išskaitos išieškotojams nepervestos, jos yra saugomos, nes nėra žinomi šių asmenų bankų sąskaitų numeriai, o patvarkymuose nurodytais adresais šie asmenys negyvena. Teigė, kad iš G. R. išieškotos piniginės lėšos bus pervestos nurodytų asmenų paveldėtojams arba, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 634 „Bešeimininkio, konfiskuoti, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ nuostatomis, A. A. priklausančios lėšos, pripažinus jas bešeimininkiu turtu, bus pervestos valstybės naudai.

10. Tvirtino, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, jog atsakovo atstovas vykdė neteisėtus veiksmus, neva, savavališkai pasisavindamas pareiškėjo lėšas, neatitinka realybės ir yra nepagrįsti. Pareiškėjas, ginčo laikotarpiu atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK Pirmajame ir Antrajame sektoriuose, į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl psichinės sveikatos sutrikimų, dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos, garbės ir orumo pažeidimo, dėl jaučiamo spaudimo dirbti, dėl menkinimo ir gniuždymo pojūčio, kuriuos galėjo sukelti Pravieniškių PN-AK administracijos veiksmai, nesikreipė. Be to, atsakovo atstovas pabrėžė, kad pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą grindžia abstrakčiais argumentais, jis nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad patyrė neturtinę žalą dėl pataisos namų administracijos veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) pateiktu atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko. Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjas skundų, prašymų, pareiškimų dėl vykdomų išieškojimų iš jo turimų pajamų nėra teikęs. Teigė, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, rėmėsi tik abstrakčiais ir subjektyviais faktais, neįrodė esant būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas visų pirma nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl 2015 m. sausio 31 d. – 2019 m. balandžio 24 d. laikotarpiu pareiškėjo G. R. galimai patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl jo nurodytų aplinkybių kalinimo metu jautė nepatogumus (gniuždymą, menkinimą) ir manė, jog nepagrįstai iš jo gaunamo darbo užmokesčio buvo daromi išskaitymai, nusprendė, kad jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą nuo to momento, kai buvo pradėtos daryti išskaitos iš jo darbo užmokesčio, t. y. nuo 2015 m. sausio 31 d. Remiantis bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2020 m. balandžio 27 d., pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, t. y. nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Tokių aplinkybių teismas irgi nenustatė. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, teismas nusprendė, jog, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą už 2015 m. sausio 31 d. – 2017 m. balandžio 26 d. laikotarpį, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Taigi, teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.131 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo reikalavimo dalį dėl žalos priteisimo nuo 2015 m. sausio 31 d. iki 2017 m. balandžio 26 d. atmetė kaip nepagrįstą. Pritaikęs trejų metų senaties terminą, nagrinėjamoje byloje teismas sprendė dėl skundo reikalavimų atlyginti žalą už 2017 m. balandžio 27 d. – 2019 m. balandžio 24 d. laikotarpį.

14. Remiantis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad:

14.1. pareiškėjas G. R. 2008 m. vasario 13 d. iš Lukiškių TI-K tolimesniam bausmės atlikimui buvo perkeltas į Pravieniškių PN-AK.

14.2. Pravieniškių PN-AK 2008 m. vasario 13 d. iš Lukiškių TI-K kartu su G. R. asmens byla buvo persiųsti ir vykdomieji dokumentai dėl skolos išieškojimo: Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. balandžio 30 d. nutarimas dėl 202,73 Eur (700 Lt) administracinės baudos išieškojimo iš G. R.; 1998 m. gruodžio 24 d. vykdomasis raštas, išduotas Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 111-20/1998, dėl 489,75 Eur (1 691 Lt) laidojimo išlaidų išieškojimo iš G. R. išieškotojos I. M. naudai; 1998 m. gruodžio 24 d. vykdomasis raštas, išduotas Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 111-20/1998, dėl 20 852,64 Eur (72 000 Lt) žalos atlyginimo išieškojimo iš G. R. solidariai kartu su kitais dviem skolininkais išieškotojos I. M. naudai ; 1999 m. sausio 21 d. vykdomasis raštas, išduotas Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 18-25/1999, dėl 36,69 Eur (126,68 Lt) išlaidų valstybei išieškojimo iš G. R.; 1999 m. kovo 17 d. vykdomasis raštas, išduotas Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 18-25/1999, dėl 28,55 Eur (98,58 Lt) išlaidų valstybei išieškojimo iš G. R.; 1999 m. gegužės 11 d. vykdomasis raštas, išduotas Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 18-25/1999, dėl 31,46 Eur (108,63 Lt) išlaidų valstybei išieškojimo iš G. R.; 1999 m. gegužės 11 d. vykdomasis raštas, išduotas Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 18-25/1999, dėl 13,09 Eur (45,20 Lt) išlaidų valstybei išieškojimo iš G. R.; 1999 m. gegužės 11 d. vykdomasis raštas, išduotas Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 18-25/1999, dėl 1 800,57 Eur (6 217,00 Lt) skolos išieškojimo iš G. R. solidariai su kitu skolininku išieškotojos A. A. naudai; 1999 m. gegužės 11 d. vykdomasis raštas, išduotas Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 18-25/1999, dėl 10 629,05 Eur (36 700 Lt) skolos išieškojimo iš G. R. solidariai su kitu skolininku išieškotojo B. Č. naudai; 2000 m. sausio 11 d. vykdomasis raštas, išduotas Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 18-25/1999, dėl 1 800,57 Eur (6 217 Lt) skolos išieškojimo iš skolininko G. R. išieškotojos A. A. naudai (toliau – ir vykdomieji dokumentai).

14.3. pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 31 d. pradėjo dirbti valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Mūsų amatai“ Pravieniškių filiale eksperimentiniame bare darbininku, jam buvo mokamas darbo užmokestis. Atsakovo atstovas, vadovaujantis vykdomaisiais dokumentais, 2017 m. balandžio 27 d. – 2019 m. balandžio 24 d. laikotarpiu iš G. R. gaunamo darbo užmokesčio išskaičiavo 599,12 Eur sumą išieškotojų naudai.

15. Teismas nurodė, kad išskaitų iš nuteistųjų darbo užmokesčio tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 132 straipsnis. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad iš nuteistųjų darbo užmokesčio atskaitymai pagal vykdomuosius raštus ir kitus vykdomuosius dokumentus daromi CPK nustatyta tvarka. Šiaulių miesto apylinkės teismo 1996 m. balandžio 30 d. nutarimas (vykdomasis dokumentas) ir Šiaulių apygardos teismo priimtų nuosprendžių pagrindu išduoti vykdomieji dokumentai dėl skolų išieškojimo iš G. R. išduoti galiojant 1964 metų CPK (galiojo iki 2003 m. sausio 1 d., toliau – 1964 metų CPK). Toliau teismas apžvelgė, kad teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu sprendimas realizuojamas, o išieškotojas ir skolininkas realiai patiria teisinius ir turtinius teismo sprendimo padarinius. Tais atvejais, kai sprendimas nevykdomas, asmenys, kurių naudai priimtas sprendimas, gali prašyti sprendimą įvykdyti priverstinai. Pagal 1964 metų CPK 391 straipsnio 1 dalies 3 punktą viena iš priverstinio vykdymo priemonių buvo išieškojimo nukreipimas į skolininko darbo užmokestį, pensiją, stipendiją ir kitokias jo pajamas. Šio kodekso 438 straipsnio 2 punkte buvo nustatyta, kad vykdant sprendimą, išieškojimas nukreipiamas į skolininko darbo užmokestį, nustačius kad skolininkas neturi turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, arba to turto neužtenka išieškomai sumai pilnutinai padengti.

16. Vadovaujantis į bylą pateiktais duomenimis, teismas nurodė, kad teismo antstolių kontoros prie Šiaulių miesto apylinkės teismo antstolis vykdomojoje byloje Nr. 955-2 dėl skolos išieškojimo iš G. R. 1999 m. birželio 28 d. surašė Aktą apie išieškojimo negalimumą, kuriame konstatavo, kad skolininkas G. R. nurodytu gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, negyvena, jo gyvenamoji vieta nežinoma. Kaip nurodė teismas, 1964 metų CPK 446 straipsnio 1 dalis numatė, jog teismo antstolių kontoros antstolis pasiunčia vykdomąjį dokumentą įstaigai, įmonei ar organizacijai, kurioje skolininkas dirba arba kurioje jam priklauso atlyginimas, pensija, stipendija ar pašalpa, kartu pasiūlydamas daryti atitinkamas išskaitas ir išskaitytas sumas siuntinėti išieškotojui arba į teismo antstolių kontoros depozitinę sąskaitą. Teismo antstolių kontoros prie Šiaulių miesto apylinkės teismo antstolis, nustatęs, kad nėra galimybės iš G. R. išieškoti priteistų skolų, vadovaudamasis 1964 metų CPK nuostatomis, vykdomuosius dokumentus dėl skolų išieškojimo persiuntė teismo antstolių kontoroms, atitinkamai pagal tuo metu buvusią skolininko bausmės atlikimo vietą, kurios vykdomuosius dokumentus išsiuntė į įkalinimo įstaigas, nurodydamos iš G. R. darbo užmokesčio išieškoti priteistas sumas iki visiško skolų išieškojimo, o vykdomuosius dokumentus įvykdžius – juos grąžinti teismui. Taigi, teismas apibendrino, kad vykdomieji dokumentai dėl skolų išieškojimo buvo perduoti vykdyti išieškojimus iš G. R. darbo užmokesčio.

17. Pareiškėjas teigė, kad, reorganizavus antstolių kontoras, nuo 2003 m. sausio 1 d. valstybinių teismo antstolių reikalavimai neteko galios, todėl išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus toliau nebegalėjo būti vykdomas, tačiau teismas su tokiais pareiškėjo argumentais nesutiko.

18. Teismas pažymėjo, kad įsigaliojus naujos redakcijos CPK, nuo 2003 m. sausio 1 d. įvyko teismo antstolių kontorų reforma. Pagal 2002 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-743 10 straipsnio 5 dalį, vykdant išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ir iš kitų jam prilygintų išmokų bei davinių, neatsižvelgiant į tai, kada pradėtas vykdyti vykdomasis dokumentas, įsigaliojus CPK, išieškojimas vykdomas pagal jame nustatytus dydžius. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad vykdomųjų dokumentų, teismo antstolių kontorų išsiųstų vykdyti išieškojimus iš darbo užmokesčio ar kitų išmokų, vykdymas nuo 2003 m. sausio 1 d. vyko pagal naujai įsigaliojusio CPK nuostatas. Vykdomieji dokumentai, išduoti išieškojimui iš G. R., buvo išsiųsti išieškojimui iš jo darbo užmokesčio, todėl nuo 2003 m. sausio 1 d. priteistų skolų išieškojimas buvo vykdomas pagal CPK nuostatas. Įsigaliojus 2003 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymui, teismo antstolių kontoros prie apylinkių teismų buvo likviduotos, visos nebaigtos vykdyti vykdomosios bylos Teisingumo ministro nustatyta tvarka buvo perduotos antstoliams pagal priskirtą veiklos teritoriją, o teismo antstolių kontorų prie apylinkių teismų iki 2003 m. sausio 1 d. užbaigtos vykdomosios bylos iki 2003 m. sausio 1 d., buvo perduotos saugoti apylinkės teismams, prie kurių buvo teismo antstolių kontoros (2002 m. gegužės 29 d. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9, 11 straipsniai).

19. Atsižvelgęs į tai, kad vykdomieji dokumentai dėl skolų išieškojimo iš G. R. buvo išsiųsti išieškojimui iš jo gaunamo darbo užmokesčio, teismas nurodė, jog vykdomosios bylos antstolių kontorose buvo užbaigtos. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjo atžvilgiu užbaigtos vykdomosios buvo perduotos saugoti apylinkės teismams, prie kurių buvo teismo antstolių kontoros. Kadangi tuo metu užvestų ir nebaigtų vykdyti bylų pareiškėjo atžvilgiu nebuvo, todėl ir perduotinų bylų antstoliams tolimesniam vykdymui, pagal priskirtą veiklos teritoriją, nebuvo. Tokia padaryta remiantis Lietuvos antstolių rūmų 2016 m. birželio 7 d. raštu Nr. S-17037-24338, kuriame nurodyta, kad po teismo antstolių reformos vykdomosios bylos dėl skolos išieškojimo iš G. R. antstoliams nebuvo perduotos vykdyti. Tai patvirtina ir pareiškėjui adresuoto Šiaulių apygardos teismo 2016 m. birželio 13 d. raštas Nr. DOK-5212, kuriame nurodyta, kad teismui vykdomieji raštai dėl skolų išieškojimo iš G. R. nėra grąžinti.

20. Vertindamas pareiškėjo argumentą, kad vykdomosios bylos jo atžvilgiu buvo užbaigtos, teismas atsižvelgė į tai, kad CPK įtvirtintos dvi skirtingos nuostatos, sukeliančios skirtingas teisines pasekmes vykdymo proceso šalims – tai vykdomosios bylos užbaigimas ir vykdomosios bylos nutraukimas. Civilinio proceso kodekso 632 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtina nuostata, kad vykdomoji byla baigiama, vykdomąjį dokumentą išsiuntus išskaitoms padaryti į skolininko darbovietę, mokymo įstaigą, socialinio draudimo įstaigą ir kt. Civilinio proceso kodekso 629 straipsnyje numatyti vykdomosios bylos nutraukimo pagrindai. Nutraukta vykdomoji byla negali būti toliau vykdoma ar pradedama vykdyti iš naujo, skirtingai nei užbaigta vykdomoji byla. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog vykdomieji dokumentai dėl skolų išieškojimo iš pareiškėjo buvo išsiųsti į pareiškėjo bausmės atlikimo įstaigą išieškojimui iš jo darbo užmokesčio, todėl antstolių kontorose vykdomosios bylos buvo laikomos užbaigtomis. Tačiau, teismo vertinimu, tai nereiškė, kad tolimesnis skolų išieškojimas pagal šiuos vykdomuosius dokumentus nebuvo galimas ir kad iki antstolių reformos duoti antstolių nurodymai neteko galios. Priešingai, teismas nusprendė, kad pataisos įstaiga, turėdama savo žinioje vykdomuosius dokumentus, vadovaudamasi Bausmių vykdymo kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatomis, privalėjo daryti išskaitymus iš pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio.

21. Pareiškėjas G. R. teigia, kad atsakovo atstovas neturėjo teisinio pagrindo daryti išskaitymus iš jo gaunamo darbo užmokesčio, kadangi iš valstybinių ir privačių antstolių nebuvo gavęs nurodymų dėl išskaitų darymo, o pataisos įstaigos nuostatai tokios teisės nesuteikė.

22. Teismas pažymėjo, kad Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme nebuvo įtvirtinta nuostatų, numatančių, jog nuo 2003 m. sausio 1 d., t. y. pasikeitus antstolių kontorų statusui, iki tol antstolių duoti nurodymai dėl išieškojimo pagal vykdomuosius dokumentus iš darbo užmokesčio turėtų būti iš naujo teikiami vykdymui antstolių kontoroms. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė tęstinį priteistų skolų išieškojimą. Antstolių įstatymo (nuo 2005 m. gruodžio 8 d. galiojanti redakcija) 12 straipsnio 5 dalis numatė, kad pasibaigus antstolio įgaliojimams, vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams. Atsižvelgęs į tokį teisinį reguliavimą, teismas priėjo prie išvados, kad pasibaigus antstolio įgaliojimams, pasikeitus antstolių kontorų statusui, vykdomieji dokumentai nenustoja galioti, jų vykdymas tęsiamas iki visiško skolos išieškojimo.

23. Remiantis tuo, kas nurodyta, teismas kaip nepagrįstus įvertino pareiškėjo teiginius, kad teismo antstolių iki antstolių reformos duoti nurodymai vykdyti išieškojimą iš darbo užmokesčio, pasikeitus antstolių statusui, tapo negaliojantys ir kad po antstolių reformos vykdomieji dokumentai turėjo būti iš naujo pateikti antstoliams vykdyti.

24. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos, galiojusios iki 2005 m. lapkričio 3 d., 53 punkte buvo numatyta, kad išieškojus visas pagal vykdomąjį dokumentą išieškotinas sumas, dokumentas turi būti grąžintas jį išdavusiai institucijai, o jeigu vykdomasis dokumentas nebuvo baigtas vykdyti, – jį atsiuntusiam antstoliui. Lukiškių TI-K vykdomuosius dokumentus persiuntė kitai įkalinimo įstaigai tolimesniam vykdomųjų dokumentų vykdymui, kad vykdomieji dokumentai būtų įvykdyti kuo ekonomiškiau ir operatyviau. Remiantis CPK 631 straipsnio 6 dalimi, kuri numatė, kad įvykdyti vykdomieji dokumentai grąžinami juos išdavusiai institucijai, sprendžiama, kad, atsižvelgus į tai, jog vykdomieji dokumentai nebuvo įvykdyti, Lukiškių TI-K negalėjo vykdomųjų dokumentų grąžinti juos išdavusioms institucijoms ar išieškotojams (CPK 631 str. 1 d.).

25. Taigi, nustatęs, kad vykdomieji dokumentai išieškotojams ar juos išdavusioms institucijoms grąžinti nebuvo ir vykdymo veiksmai nebuvo nutraukti, todėl jų vykdymas, kaip nurodė teismas, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 132 straipsniu, Pravieniškių PN-AK buvo privalomas (1964 metų CPK 437 str. 3 d., Civilinio proceso kodekso 629, 631 str.).

26. Nustatęs, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie tai, kad vykdomieji dokumentai yra įvykdyti ir tokių duomenų nesant byloje, teismas priėjo prie išvados, jog nėra pagrindo spręsti, kad vykdomieji dokumentai vykdomi nepagrįstai.

27. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Pravieniškių PN-AK iš jo darbo užmokesčio išieškotas sumas nepagrįstai pasisavino ir taip padarė turtinės žalos.

28. Teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kad nuo 2017 m. balandžio 27 d. iki 2019 m. balandžio 24 d. pagal vykdomuosius raštus iš R. R. yra išieškota 599,12 Eur suma. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pagal 5 įvykdytus vykdomuosius dokumentus išieškotos sumos buvo pervestos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naudai, išieškotojos I. M. naudai atliktos išskaitos pervestos į išieškotojos nurodytą banko sąskaitą, o išieškotojų mirusios A. A. ir B. Č. naudai išieškotos lėšos yra saugomos teisės aktų nustatyta tvarka, nes nėra žinomos B. Č. ir mirusios A. A. įpėdinių bankų sąskaitos bei gyvenamosios vietos. Taigi, teismas neturėjo pagrindo netikėti ir abejoti kaip neteisingais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

29. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas iš pareiškėjo G. R. darbo užmokesčio išskaitas vykdė pagal Šiaulių apygardos teismo ir Šiaulių miesto apylinkės teismo išduotus vykdomuosius dokumentus, šių vykdomųjų dokumentų pagrindu išieškotas sumas pervedė išieškotojams (išskyrus saugomas dėl duomenų apie išieškotojus neturėjimo), teismas apibendrino, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovo atstovas pasisavino iš pareiškėjo darbo užmokesčio išieškotas sumas.

30. Teismas įvertino, kad Pravieniškių PN-AK veiksmai neprieštaravo vykdymo procesą reglamentuojančioms teisės normoms, todėl negali būti pripažintini neteisėtais. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

31. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, teismas taip pat priėjo prie išvados, kad byloje nenustatyta Pravieniškių PN-AK ir šios pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veikų (neveikimo). Nenustačius viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties teismas nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III. 32. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo reikalavimą tenkinti visa apimtimi.

33. Pareiškėjas cituoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, 87 straipsnio 4 dalį, 10 bei 78 straipsnius. Teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesilaikė procesinių teisės normų, netinkamai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas dėl šių priežasčių: pareiškėjas nuo 2015 m. siekė iš atsakovo atstovo gauti tinkamus duomenis apie priverstinio išieškojimo vykdymo procedūrą; turėtų būti įvertinta, kad pareiškėjas neturėjo jokių galimybių pakeisti ar kitaip daryti įtaką atsakovo atstovo veiksmams.

34. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė klaidingas išvadas, kad vykdomieji dokumentai išieškotojams ar juos išdavusioms institucijoms grąžinti nebuvo ir vykdymo veiksmai nebuvo nutraukti, todėl jų vykdymas, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 132 straipsniu, Pravieniškių PN-AK buvo privalomas. Pareiškėjas, vadovaujantis CPK 585 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, 688 bei 739 straipsniais, prieina prie išvados, kad visą priverstinio išieškojimo procedūrą atlieka antstoliai ir Pravieniškių PN-AK nėra priskirta minėta funkcija. Atsakovo atstovas gali tik vykdyti antstolių patvarkymus ir jų nurodymus, todėl, norėdamas atlikti išskaitas, turi vadovautis ne teismo nuosprendžiu, o pateiktu vykdomuoju dokumentu, kuris suteiktų teisę atlikti minėtas išskaitas. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėjo prie išvados, kad atsakovo atstovas, vadovaujantis BVK 132 straipsniu, turi teisę savavališkai atlikti išskaitas iš pareiškėjo darbo užmokesčio pagal vykdomuosius raštus, kurių niekada nebuvo gavęs.

35. Pabrėžia, kad teismas neįvertino, jog teismo antstoliai pasibaigė dar 2003 m. ir buvo reformuoti, visi jų išduoti dokumentai neteko juridinės galios, t. y. buvo reformuotas subjektas, turintis teisę prievarta išieškoti lėšas iš skolininkų kreditorių ar nukentėjusiųjų naudai. Teismas, be kita ko, pareiškėjo teigimu, neįvertino tos aplinkybės, kad neegzistuojančių teismo antstolių vykdomieji raštai nuo 2003 m. sausio 1 d. neteko juridinės galios ir buvo išduoti konkrečiam juridiniam asmeniui Lukiškių TI-K. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K funkcijos pasibaigė 2019 m. balandžio 1 d., nes buvo reorganizuotas ir visos teisės perduotos Vilniaus pataisos namams. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas pripažino neegzistuojančio subjekto, jo išduotų juridinę galią netekusių vykdomųjų dokumentų vykdymą nebeegzistuojančiai įstaigai – Lukiškių TI-K, kaip tinkamus Pravieniškių PN-AK piniginėms išskaitoms atlikti iš pareiškėjo darbo užmokesčio, kurai nėra suteikta teisė įstatymo nustatyta tvarka asmeniškai vykdyti priverstines išskaitas iš nuteistųjų.

36. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai pareiškėjo skundo neišnagrinėjo, pažeidė pagrindinį teisinės valstybės principą, suteikiantį asmeniui, kurio teisės ar / ir laisvės pažeidžiamos, kreiptis į teismą. Teismas be motyvų atmetė pareiškėjo reikalavimą.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

38. Kalėjimų departamento teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai pagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą. Taip pat, Kalėjimų departamento vertinimu, teismas išsamiai išnagrinėjo visas aplinkybes, susijusias su Pravieniškių PN-AK pagal vykdomuosius dokumentus daromus išskaitymus iš pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio ir padarė teisės aktų normomis pagrįstą išvadą, jog, nustačius, kad vykdomieji dokumentai išieškotojams ar juos išdavusioms institucijoms grąžinti nebuvo ir vykdymo veiksmai nutraukti nebuvo, todėl jų vykdymas, vadovaujantis BVK 132, Pravieniškių PN-AK buvo privalomas. Be to, nustačius, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie tai, jog vykdomieji dokumentai yra įvykdyti ir tokių duomenų nesant byloje, nėra pagrindo spręsti, jog vykdomieji dokumentai vykdomi nepagrįstai.

39. Kalėjimų departamentas laikosi pozicijos, kad teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, leidžiančių teigti, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

40. Atsakovo atstovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

41. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, nepasisakęs dėl kurių nors jo skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme. Mano, kad teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, todėl nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl 1 238,32 Eur turtinei ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, pagrįstumas ir teisėtumas.

43. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo prašymu taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl teismas sprendė dėl skundo reikalavimų atlyginti žalą už 2017 m. balandžio 27 d. – 2019 m. balandžio 24 d. laikotarpį. Išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

44. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad: teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesilaikė procesinių teisės normų, netinkamai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėjo prie išvados, kad atsakovo atstovas, vadovaujantis BVK 132 straipsniu, turi teisę savavališkai atlikti išskaitas iš pareiškėjo darbo užmokesčio pagal vykdomuosius raštus, kurių nebuvo gavęs.

45. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

46. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų (aplinkybių) vertinimo ir teisės taikymo aspektu, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos duomenis ir nustatė bylos aplinkybes bei spręsdamas, ar atsakovo atstovas teisėtai vykdė išskaitas iš pareiškėjo darbo užmokesčio, tinkamai taikė ginčui aktualius teisės aktus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės tik pakartoja dalį tų pačių skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų aplinkybių, tačiau nepateikia jokių argumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad teismas netinkamai nustatė bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikė teisės normas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad, nustačius, jog vykdomieji dokumentai išieškotojams ar juos išdavusioms institucijoms grąžinti nebuvo ir vykdymo veiksmai nebuvo nutraukti, todėl jų vykdymas, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 132 straipsniu, Pravieniškių PN-AK buvo privalomas; pareiškėjui nepateikus įrodymų apie tai, kad vykdomieji dokumentai yra įvykdyti ir tokių duomenų nesant byloje, nėra pagrindo spręsti, kad vykdomieji dokumentai vykdomi nepagrįstai.

47. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti žalą už 2015 m. sausio 31 d. iki 2017 m. balandžio 26 d. laikotarpį. Pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, t. y. svarbių ir įtikinamų priežasčių, dėl kurių būtų buvęs pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.). Taigi, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl nustatytų aplinkybių (nenustatytų pažeidimų), jų nebekartoja ir tuo pagrindu plačiau dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde, kaip ir skunde iš esmės nurodytų tų pačių aplinkybių dėl vykdytų pareiškėjo išskaitymų iš darbo užmokesčio, nebepasisako.

48. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius