2016-05-23 Nr. AB-11342-3-61-3-04526-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3196-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04526-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. K. (M. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. (M. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1–7) kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas; Migracijos departamentas) Imigracijos reikalų skyriaus 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-145 (00183) ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti M. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Paaiškino, kad skundžiamu sprendimu atsakovas atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2015 m. rugsėjo 10 d. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK) priėmė sprendimą Nr. 30-SP9-13 dėl pareiškėjo grąžinimo į Turkijos Respubliką ir įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į Turkijos Respubliką iki 2015 m. spalio 17 d. Paaiškino, kad turi tris nepilnamečius vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Šiuo metu pareiškėjas gyvena neregistruotoje santuokoje su Lietuvos Respublikos piliete J.

Z., kuri yra pareiškėjo nepilnamečių vaikų I. ir M. K. motina. Pareiškėjas daug laiko praleidžia Šiauliuose su savo šeima, tačiau jis nenutraukė ryšių su savo nepilnamete dukra N. K. ir jos motina N. D., kurios gyvena Klaipėdoje. Lietuvoje pareiškėjas įsteigė įmonę ir yra vienintelis šios įmonės akcininkas bei jos vadovas. Šiauliuose ir Klaipėdoje veikia keturios pareiškėjo įmonės kavinės. Pareiškėjas palaiko glaudžius šeimyninius ryšius su visais trimis savo nepilnamečiais vaikais, juos išlaiko ir dalyvauja juos auklėjant.

Manė, jog atsakovas sprendime nurodo faktus, kurie niekaip nėra susiję su atsakovo išvada, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Pildyti prašymą lietuvių kalba padėjo Klaipėdos migracijos skyriaus darbuotoja, kuri užpildė privalomus laukus, tačiau neišvertė žodžiu pareiškėjui papunkčiui 8 skyriaus klausimų ir jie liko nepažymėti. Dėl anketoje netyčia nenurodyto teistumo pagal Triero miesto 2008 m. birželio 16 d. nuosprendį pareiškėjas paaiškino, kad ši aplinkybė buvo žinoma atsakovui ir iki 2015 m. rugsėjo 9 d. nesudarė atsakovui pagrindo pripažinti pareiškėją galinčiu kelti grėsmę viešajai tvarkai.

Atsakovo nurodyti pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai buvo padaryti nuo 2003 m. iki 2015 m. ir tik vienas iš jų padarytas 2015 m., tačiau egzistuojant toms pačioms aplinkybėms atsakovas kiekvienais metais išduodavo pareiškėjui naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teigė, kad atsakovo sprendime nurodytos aplinkybės neįrodo pareiškėjo grėsmės Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Priimdamas sprendimą Migracijos departamentas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad būtent su Lietuvos Respublika pareiškėją sieja pagrindiniai ekonominiai, socialiniai bei šeimyniniai interesai.

Pareiškėjas teisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 2002 m. Nuo 1989 metų iki 2002 m. jis teisėtai gyveno Vokietijoje. Atsakovas pažeidė pareiškėjo nepilnamečių vaikų teises ir tarptautiniais teisės aktais saugomus interesus, taip pat pareiškėjo teisę į šeimyninį gyvenimą. Skundžiamas sprendimas neatitinka 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos Direktyvos 2003/86/EB „Dėl teisės į šeimos susijungimą“ (toliau – ir Direktyva) nuostatų. Nepanaikinus skundžiamo sprendimo bus pažeisti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio reikalavimai, nes šis straipsnis užtikrina vaiko teisę gyventi kartu su savo tėvais.

Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad Turkijos piliečių statusas Europos Sąjungos valstybėse narėse yra palankesnis palyginus su kitų trečiųjų asmenų statusu. Turkijos piliečių statusą reglamentuoja 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje pasirašytas Turkijos Respublikos bei Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacijos susitarimas (toliau – Ankaros susitarimas), jo papildomi protokolai bei Turkijos Asociacijos tarybos sprendimai. Pagal 1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos sprendimą Nr. 1/80 Turkijos piliečiui tiesiogiai suteiktos teisės gali būti atimtos jį išsiunčiant, tik jei šią priemonę pateisina aplinkybė, kad suinteresuoto asmens asmeninis elgesys kelia konkrečių naujų rimtų viešosios tvarkos pažeidimų grėsmę, tačiau net priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ši priemonė negali būti nustatoma automatiškai bendrosios prevencijos tikslais.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo viešajai tvarkai tariamai keliamos grėsmės realumas buvo įvertintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-1109/2009.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti (I t., b. l. 66–70).

Paaiškino, kad Valstybės saugumo departamentas 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. (K)-19-1540 pateikė turimą informaciją apie pareiškėją. Atsižvelgiant į tai, kad šis raštas įstatymų nustatyta tvarka yra įslaptintas, Migracijos departamentas negali teikti detalesnių paaiškinimų, susijusių su šio rašto turiniu. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai, vertino šiuos duomenis:

1) Administracinių teisės pažeidimų registro duomenis apie pareiškėjo administracinius teisės pažeidimus;

2) informaciją apie tai, kad pareiškėjas 2008 m. birželio 16 d. Triero pirmosios instancijos teismo nuteistas dėl išžaginimo dviejų metų laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant;

3) Valstybės saugumo departamento 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. (K)-19-1540 pateiktą informaciją apie pareiškėją. Įstatymas, nustatydamas, kad atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, nedetalizuoja, kas yra laikytina tokia grėsme. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė įvertinęs galimos grėsmės viešajai tvarkai realumą ir tokios grėsmės galimybės akivaizdumą (pareiškėjas padarė nevienkartinius pažeidimus; pažeidimai padaryti iš esmės kiekvienais metais, kai pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi).

Priimant ginčijamą sprendimą buvo atsižvelgta ir į įvairų pažeidimų pobūdį, jų pakartotinumą. Atkreipė dėmesį į tai, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 3 straipsnį ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipiasi dėl leidimo gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, Direktyva pareiškėjo atžvilgiu netaikytina. Taikomos ne Europos Sąjungos, o nacionalinių teisės aktų nuostatos, tarp jų ir Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio nuostatos, kad atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

Ankaros susitarimas susijęs labiau su ekonominėmis teisėmis ir neriboja valstybių teisės vertinti asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie save (kreipimąsi dėl prieglobsčio ir teistumą). Asmens byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas turėjo didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui ir Valstybinio socialinio draudimo fondui. Nors iki ginčijamo sprendimo priėmimo nepriemokos buvo sumokėtos, tačiau šie duomenys taip pat neigiamai charakterizuoja pareiškėją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas su skundu nesutiko, prašė jo netenkinti (I t., b. l. 62–63).

Paaiškino, kad skundžiamas sprendimas yra priimtas Migracijos departamento kompetencijos ribose, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas. Valstybės saugumo departamentas, įvertinęs visas aplinkybes ir turimus duomenis apie pareiškėją, 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. 19-1540 pateikė informaciją, kuri galėjo būti reikšminga priimant ginčijamą sprendimą, pateikta informacija yra įslaptinta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė įvertinęs Administracinių teisės pažeidimų registro duomenis apie pareiškėjo administracinius teisės pažeidimus (2003–2015 metais registruotas 21 pareiškėjo administracinis teisės pažeidimas); pareiškėjo teistumą (2008 m. birželio 16 d. Triero pirmosios instancijos teismo nuteistas dėl išžaginimo dviejų metų laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant); Valstybės saugumo departamento 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. (K)-19-1540 pateiktą informaciją apie pareiškėją, patvirtinančią kad M. K. galimai kelia grėsmę viešajai tvarkai, ir atsižvelgęs į tokios grėsmės galimybės akivaizdumą ir realumą (pareiškėjas padarė nevienkartinius pažeidimus; pažeidimai padaryti iš esmės kiekvienais metais, kai pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi), atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Teismas nurodė, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Vadovavosi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (2015 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. 1V-367 redakcija) patvirtintu dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), jo 61 punktu.

Nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 29 d. pateikė Klaipėdos apskrities VPK Migracijos skyriui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikai, Lietuvos Respublikos piliečiai. Klaipėdos apskrities VPK Migracijos skyrius, vadovaudamasis Aprašo 60 ir 70.3 punktais, atliko patikrinimus apie užsienietį, gavo atsakymus iš Valstybės saugumo departamento, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, kad pareiškėjas nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. gegužės 10 d. buvo registruotas draudėju kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui skolingas 777,51 Eur, iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, kad pareiškėjas turi 857,28 Eur nepriemoką. Klaipėdos apskrities VPK, nustatęs Įstatymo 35 straipsnyje nurodytus pagrindus, dėl kurių gali būti priimtas sprendimas atsisakyti pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, 2015 m. liepos 10 d. užsieniečio bylą išsiuntė Migracijos departamentui sprendimui priimti. Migracijos departamentas informavo pareiškėją apie turimą skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui bei nepriemoką Valstybinei mokesčių inspekcijai, administruojamiems mokesčiams, 2015 m. liepos 23 d. kreipėsi į Policijos departamentą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai, taip pat kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą. 2015 m. liepos 29 d. Policijos departamentas informavo, kad Administracinių teisės pažeidimų registro duomenimis pareiškėjas nesumokėjo 2012 m. spalio 31 d. skirtos 43 Eur administracinės baudos. POLIS įmokų tvarkymo modulyje taip pat nėra informacijos apie šios baudos sumokėjimą. 2015 m. rugpjūčio 7 d. Valstybės saugumo departamentas 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. (K)-19-1540, pažymėtu slaptumo žyma „Slaptai“, pateikė informaciją apie pareiškėją. Migracijos departamentas, įvertinęs minėtame rašte išdėstytą informaciją, konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje apie save nurodė neteisingą informaciją, prašymo 8.8 punkte pateiktame klausime, ar buvo kreipęsis į atitinkamas užsienio valstybės institucijas dėl prieglobsčio suteikimo, ar buvo atsisakyta suteikti prieglobstį ir kodėl, pažymėjo, kad dėl prieglobsčio nėra kreipęsis. Tačiau iš byloje esančio pareiškėjo paaiškinimo matyti, kad jis 1991 metais kreipėsi dėl politinio prieglobsčio suteikimo Vokietijos Federacinėje Respublikoje, jam buvo išduotas minėtos valstybės kelionės dokumentas. Prašymo 8.5. punkte pareiškėjo buvo klausiama ar jis buvo teistas,<...> tačiau pareiškėjas pažymėjo, jog nebuvo teistas. Tačiau Migracijos departamentas nustatė, to neneigė ir pareiškėjas, kad 2007 m. liepos 23 d. Triero (Vokietija) prokuratūra byloje Nr. 8007 Js 1170/01 išdavė Europos arešto orderį dėl M. K., įtarus jį išžaginimu, buvo pradėta tarptautinė šio Turkijos Respublikos piliečio paieška, 2008 m. kovo 2 d. buvo sulaikytas Klaipėdoje policijos pareigūnų ir pagal Europos arešto orderį perduotas Vokietijai. 2008 m. birželio 16 d. Triero pirmosios instancijos teismas nuteisė pareiškėją dėl išžaginimo dviejų metų laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant.

Administracinių teisės pažeidimų registro duomenimis nuo 2003 metų iki 2015 metų pareiškėjas yra padaręs net 21 administracinį teisės pažeidimą, didžioji dalis paskirtų baudų už administracinius teisės pažeidimus nebuvo sumokėtos, suėjus senaties terminui jos neteko galios. Be to 2015 m. liepos 29 d. nutarimu Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pareiškėjui paskyrė nuobaudą už savalaikį mokesčių nemokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą gyventojų pajamų mokesčio. Paskirtą baudą, nepriemokas Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sumokėjo tik 2015 m. rugsėjo 4 d., kai buvo sprendžiamas leidimo laikinai gyventi pakeitimo klausimas Įstatymo 35 straipsnio pagrindu, nes šio straipsnio 1 dalies 11 punktas nustato, kad leidimą laikinai gyventi atsisakoma pakeisti, jeigu užsienietis turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ar Valstybinio socialinio draudimo fondui (išskyrus atvejus, kai užsieniečiui mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas), nevykdo įsipareigojimų muitinei arba yra nesumokėjęs Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos baudos (baudų), kurios (kurių) dydis (suma) didesnis (didesnė) negu vienas bazinės socialinės išmokos dydis.

Taigi visi nutarimai yra įsiteisėję, tačiau didžioji dalis baudų nesumokėta, nepriemokos VSDF biudžetui, Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo sumokėtos tik po pateiktos informacijos, kai buvo sprendžiamas leidimo laikinai gyventi pakeitimo klausimas Įstatymo 35 straipsnio pagrindu. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo prašymą, surinktus dokumentus (teistumą, administracinius teisės pažeidimus, Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją) 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis sistemingu tų pačių, už kuriuos buvo ne kartą baustas, teisės pažeidimų darymu bei vengimu vykdyti paskirtas nuobaudas, rodo, kad jis nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, gerbti visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų, vadinasi, pareiškėjo grėsmė Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai yra įrodyta, realiai egzistuoja kaip laiko, taip ir įrodymų pakankamumo požiūriu.

Įstatyme nėra pateiktas sąvokos „gali kelti grėsmę“ aiškinimas, jo nepateikia ir kiti teisės aktai, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio administracinėse bylose yra konstatavęs, kad sprendžiant leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui išdavimo (leidimo pakeitimo, atsisakymo išduoti) klausimą, turėtų būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumas atitinkamo sprendimo priėmimo metu. Be to, būtina užtikrinti ir teisingą valstybės, visuomenės ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą, kurią suponuoja proporcingumo reikalavimai (administracinė byla Nr. A756-342/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno užsieniečio situacija yra individuali, todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu užsienietis prašo. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, iš esmės atliekamas perspektyvinis, nukreiptas į ateitį vertinimas, todėl tam tikros situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ar įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais veiksmais, jų pobūdžiu (administracinė bylos Nr. A858-1810/2010; Nr. A858-2430/2014). Būtent tokių duomenų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės viešajai tvarkai ir/ar žmonių sveikatai galimybė, šiuo atveju pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atkreiptas dėmesys, kad Valstybės saugumo departamentas 2015 m. rugpjūčio 6 d. pateikė teismui raštą su išviešinta informacija, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, kad jis negyvena deklaruotoje gyvenamoje vietoje – (duomenys neskelbtini), dabartinė jo gyvenamoji vieta nežinoma. Taip pat teismui departamentas pateikė neviešą (slaptą žvalgybinę) informaciją, su kuria teismo posėdyje teismas susipažino, ji patvirtina Migracijos departamento surinktus įrodymus ir išvadą, kad pareiškėjo elgesys, gavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2002 metų, pasireiškė sistemingu teisės pažeidimų darymu, vengimu vykdyti paskirtas nuobaudas, nesilaikymu Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, nepagarba visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų.

Pareiškėjas teigė, kad atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjo nepilnamečių vaikų interesus, kuo pažeidė jų teises ir tarptautiniais teisės aktais saugomus interesus, taip pat pareiškėjo teisę į šeimyninį gyvenimą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių konvencijoje 8 straipsnyje, ginčijamas sprendimas neatitinka Direktyvos nuostatų. Teismas nesutiko su šiais pareiškėjo teiginiais, nes paminėta Direktyva pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikoma, kadangi Direktyvos 3 straipsnis nustato, kad ši Direktyva taikoma tais atvejais, kai globėjas (t. y. trečiosios šalies pilietis, teisėtai gyvenantis valstybėje narėje ir pateikiantis prašymą arba kurio šeimos nariai prašo šeimos susijungimo, kad prisijungtų prie jo) turi valstybės narės išduotą, vienerius metus arba ilgesnį laiką galiojantį leidimą gyventi ir pagrįstas perspektyvas gauti teisę į nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu jo šeimos nariai yra bet kurį statusą turintys trečiosios šalies piliečiai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipiasi dėl leidimo gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atitinkamai taikomos ne Europos Sąjungos, o nacionalinių teisės aktų nuostatos, tarp jų ir Įstatymo 35 straipsnio nuostatos, kai atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

Prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas paaiškino, kad atvyksta gyventi pas savo dukterį N. K., kurios gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu adresu gyvenamąją vietą yra deklaravęs ir pareiškėjas bei dukros motina N. D.. Pareiškėjas be minėtos dukters turi dar du vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai – I. K. ir M. K., kurių motina yra J. Z. ir visų jų gyvenamoji vietą yra deklaruota adresu (duomenys neskelbtini). Be to pareiškėjas 2002 m. sausio 22 d. buvo vedęs Lietuvos Respublikos pilietę R. K., tačiau 2004 m. liepos 30 d. išsiskyrė. Be to Klaipėdos apskrities VPK Migracijos skyriaus pareigūnai 2012 m. balandžio 5 d. patikrino pareiškėjo gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), tačiau patikrinimo metu nieko nerado. Buvo susisiekta su N. D., kuri taip pat gyvena minėtame bute, ji paaiškino, kad pareiškėjas gyvena minėtame bute, tačiau jame būna retai, nes dažnai išvyksta į Šiaulius darbo tikslais. Migracijos departamentas pažymėjo, kad nuo to laiko, kai pareiškėjui buvo išduodami leidimai laikinai gyventi tuo pagrindu, jog Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, Valstybinio socialinio fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, niekada nėra dirbęs Klaipėdoje, kur yra jo gyvenamoji vieta kartu su savo vaiku. Abejones dėl užsieniečio gyvenamosios vietos kelia ir tai, kad 2015 m. liepos 29 d. pareiškėją dėl savalaikio mokesčių nemokėjimo nubaudė būtent Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcija. Atkreiktas dėmesys, kad nors pareiškėjas ir dirba Lietuvos Respublikoje, tačiau jo pajamos nėra pakankamos pragyventi Lietuvos Respublikoje, todėl siekiant gauti leidimą laikinai gyventi atitikti reikalavimą turėti pakankamai lėšų ir (ar) reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje yra pateikęs N. D. 2015 m. gegužės 29 d. įsipareigojimą jį materialiai išlaikyti, taip pat B. K. 2011 m. gegužės 10 d. sutikimą pareiškėją materialiai išlaikyti.

Pareiškėjas teigė, kad palaiko glaudžius šeimyninius ryšius su visais trimis savo nepilnamečiais vaikais, juos išlaiko, dalyvauja juos auklėjant, be pertraukų Lietuvos Respublikoje gyvena jau penkiolika metų. Tačiau pareiškėjas nepateikė teismui apskritai jokių įrodymų, kad jis kartu su vaikais gyvena, rūpinasi, juos išlaiko, o pateiktos nuotraukos šių aplinkybių nepatvirtino. Migracijos departamentas ginčo sprendime pagrįstai teigė, kad kyla abejonių, jog pareiškėjas tikrai gyvena deklaruotu adresu, kartu su savo vaiku, Lietuvos Respublikos piliečiu. Pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities VPK Migracijos skyrių su prašymu, kuriame nurodė, kad negavo pranešimo apie priimtą sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes Klaipėdoje būna retai, todėl pranešimo apie minėtą sprendimą pašto dėžutėje nerado. Taip pat 2012 m. kovo 19 d. Klaipėdos apskrities VPK Migracijos skyrius gavo V. G. skundą, kuriame prašoma nustatyti pareiškėjo faktinę gyvenamąją vietą, todėl pareigūnai 2012 m. balandžio 5 d. patikrino pareiškėjo gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), tačiau nieko nerado.

Nesutikdamas su ginčijamu sprendimu, pareiškėjas teigė, kad atsakovas neįrodė pareiškėjo grėsmės Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, neatsižvelgė į pareiškėjo ekonominius, socialinius bei šeimyninius interesus Lietuvos Respublikoje, nes teisėtai gyvena nuo 2002 metų, o nuo 1989 metų iki 2002 metų teisėtai gyveno Vokietijoje. Tačiau teismas nesutiko su šiais teiginiais, nes pareiškėjas prašymuose pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje įsipareigojo užsiimti teisėta veikla, laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų, garantavo, kad jo pateikti duomenys teisingi, žinojo, kad neteisingas duomenų pateikimas gali turėti įtakos sprendimui dėl leidimo laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje priimti ar išduotam leidimui gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinti. Tačiau visų šių įsipareigojimų jis nevykdė, kas įrodyta įsiteisėjusiais procesiniais dokumentais. Pareigą užsieniečiui, esančiam Lietuvos Respublikoje, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, be kita ko, nustato ir Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis. Pakankamai akivaizdu, kad ne kartą pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymus, kurie pasireiškė sistemingu teisės pažeidimų darymu, vengimu vykdyti paskirtas nuobaudas, nepagarba visuomenėje nusistovėjusioms elgesio normoms, pareiškėjas ateityje gali kelti realią grėsmę viešajai tvarkai. Teismas laikė, kad pareiškėjo keliama grėsmė susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ir leidimo gyventi nepakeitimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje.

Esant šioms aplinkybėms, teisės normoms, daryta išvada, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo grėsmė Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai yra įrodyta, realiai egzistuoja kaip laiko, taip ir įrodymų pakankamumo požiūriu, pareiškėjo keliama grėsmė susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ir leidimo gyventi nepakeitimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nepažeidė viešojo administravimo įstatymo nuostatų, sprendimas pagrįstais faktais ir teisės normomis, Migracijos departamentas tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas netenkintas skunde išdėstytais argumentais, sprendimas paliktas nepakeistas. Atitinkamai, nebuvo pagrindo įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.

III. Pareiškėjas M. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotos praktikos. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl aplinkybių, turinčių esminės reikšmės teisingam bylos nagrinėjimui (dėl nepilnamečių vaikų teisės gyventi Lietuvoje kartu su tėvu, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008, 2009, 2010 m. pareiškėjo atžvilgiu priimtų sprendimų).

Nurodo, kad Klaipėdoje veikia viena iš pareiškėjui priklausančios bendrovės padalinių – kavinė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad M. K. niekada nėra dirbęs Klaipėdoje, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvoje. Teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės nebuvo tiriamos. Pareiškėjas teikia įrodymus, susijusius su M. K. pragyvenimo lėšomis Lietuvoje, kartu su apeliaciniu skundu.

Teismo išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje grės viešajai tvarkai, nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Teismo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėją keliančiu grėsmę viešajai tvarkai. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad daugelis nežymių administracinių teisės aktų pažeidimų buvo žinomi ir įvertinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nutartimi, 2010 m. spalio 11 d. nutartimi. Dar kartą inkriminuodamas tuos pačius administracinės teisės pažeidimus ir tuo pagrindu darydamas išvadą apie pareiškėjo Lietuvos viešajai tvarkai keliamą grėsmę, teismas pažeidė ABTĮ 14 straipsnio 1 dalį.

Nurodo, kad 2015 m. rugpjūčio 6 d. Valstybės saugumo departamento atsakovui pateiktame rašte Nr. (K)-19-1540 konstatuojama, jog Valstybės saugumo departamentas šiuo metu neturi duomenų, kad M. K. gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, tačiau pirmosios instancijos teismas, remdamasis nurodytu įrodymu, padarė priešingą išvadą – kad nurodytame rašte konstatuojama M. K. galima grėsmė valstybės saugumui.

Teigia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvoje nėra žinoma. Be to, pareiškėjas prašo išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, o ne konkrečiai Klaipėdoje ar Šiauliuose.

Paaiškina, kad pareiškėjas neturi banko sąskaitos ir naudojasi N. D. banko sąskaita kartu su ja. Be to, teismo argumentas dėl nepakankamų lėšų nėra susijęs su M. K. pripažinimu keliančiu grėsmę Lietuvos viešajai tvarkai, nes už tai nėra numatyta atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Teigia, jog byloje esantys duomenys patvirtina tai, kad pareiškėjo individualios charakteristikos nėra tokios, kurios demokratinėje visuomenėje laikytinos tokiomis grėsmingomis, kad būtų pagrindu atskirti pareiškėją nuo nepilnamečių vaikų ir išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos. Visos pareiškėjui inkriminuojamos grėsmės Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, kildinamos iš nedidelių administracinių teisės pažeidimų padarytų nuo 2002 iki 2015 metų.

Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad būtent su Lietuvos Respublika M. K. sieja pagrindiniai ekonominiai, socialiniai bei šeimyniniai interesai.

Sprendime nurodytos administracinių bylų Nr. A858-1810/2010 ir Nr. A858-2430/2014 nutartys negali būti taikomos nagrinėjamam ginčui, nes bylų aplinkybės nesutampa.

Tvirtina, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismas privalėjo skirti prioritetą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, taip pat Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijai, Vaiko teisių apsaugos įstatymui. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pažeidė M. K. mažamečių vaikų teisę gyventi kartu su tėvu, įtvirtintą Jungtinių Tautų vaikų teisių apsaugos konvencijoje, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnyje.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išvardino faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo padarytais pažeidimais, jas tinkamai įvertino. Pareiškėjas sistemingai pažeidinėja teisės aktų reikalavimus, ignoruoja nustatytas elgesio taisykles ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas iš esmės visą gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį pažeidinėjo teisės aktus, nemokėjo baudų. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja pareiškėją, rodo jo požiūrį į atsakomybę, akivaizdų pareigų ignoravimą.

Pažymi, kad priimant ginčijamą sprendimą pareiškėjo elgesys buvo vertinamas migracijos teisės prasme, todėl reikšmingi visi pareiškėjo pažeidimai, o ypač ta aplinkybė, kad po 2008 metais priimtų sprendimų pareiškėjas nepakeitė savo elgesio. Pareiškėjo elgesys praeityje sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai galimybę ateityje. Migracijos departamento nuomone, teismo sprendimas niekaip nepažeidžia ABTĮ 14 straipsnio – bylose buvo spręsti skirtingų Migracijos departamento sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, be to, šioje byloje faktinės aplinkybės jau buvo pasikeitusios (t. y. pareiškėjas buvo padaręs naujų pažeidimų).

Priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinta ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pateikta informacija. Nors Valstybės saugumo departamentas nepateikė išvados, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau pateikė duomenis, kurie patvirtino Migracijos departamento surinktų duomenų pagrindu padarytą išvadą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai.

Migracijos departamento nuomone, teismas išsamiai išnagrinėjo aplinkybes dėl pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Nors pareiškėjas turėjo galimybę pateikti dokumentus, ar pareiškėjas išlaiko savo nepilnamečius vaikus, ar bendrauja su jais ir pan., tokių dokumentų nepateikė nei teismui, nei Migracijos departamentui.

Migracijos departamentas sutinka su teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju taikytinos ne Europos Sąjungos, o nacionalinių teisės aktų nuostatos, tarp jų ir Įstatymo 35 straipsnio nuostatos.

Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas sprendimas priimtas jau įsigaliojus 2015 m. birželio 25 d. priimtam Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 4, 24, 26, 35, 55, 90, 93, 106, 127, 140, 1401 straipsnių, X skyriaus pavadinimo pakeitimo ir įstatymo papildymo 341 straipsniu įstatymui Nr. XII-1894, kurio tikslas – užtikrinti veiksmingesnę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei riziką keliančių užsieniečių migracijos kontrolę, mažinti tokių asmenų laikino ar nuolatinio apsigyvenimo Lietuvoje grėsmę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant ir teisingai pritaikius tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, tinkamai įvertinus su byla susijusias aplinkybes.

Tvirtina, jog pareiškėjas akivaizdžiai iškelia savo teises bei interesus prieš pareigą laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų bei viešosios tvarkos.

Pareiškėjas turėjo visas galimybes teikti visus turimus įrodymus tiek apie jo turimo verslo realią veiklą, uždirbamas lėšas, kurios, jo nuomone, turėtų būti vertinamos kaip pakankamos pragyvenimui ir jo vaikų išlaikymui Lietuvos Respublikoje, bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, tačiau šia teise pareiškėjas nesinaudojo.

Pažymi, kad Valstybės saugumo departamentas, įvertinęs aplinkybes ir turimus duomenis apie pareiškėją, atsakovui 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. 19-1540 pateikė informaciją, kuri įvertinta priimant pareiškėjo skundžiamą atsakovo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 31-145 (00183) teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo M. K. prašymo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nusprendęs, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas: pareiškėjo grėsmė Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai yra įrodyta, realiai egzistuoja kaip laiko, taip ir įrodymų pakankamumo požiūriu, pareiškėjo keliama grėsmė susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ir leidimo gyventi nepakeitimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas M. K. 2015 m. gegužės 29 d. pateikė Klaipėdos apskrities VPK Migracijos skyriui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai (II t., b. l. 167–174). Klaipėdos apskrities VPK Migracijos skyrius, vadovaudamasis Aprašo 60 ir 70.3 punktais, atliko patikrinimus apie pareiškėją. Iš Valstybės saugumo departamento gavo atsakymą, kuris buvo pažymėtas žyma „Slaptai“. Kadangi Klaipėdos apskrities VPK Migracijos skyriaus darbuotojai negalėjo susipažinti su šia slaptumo žyma žymima informacija, atsakymas grąžintas Valstybės saugumo departamentui (II t., b. l. 195). Gavo atsakymą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, kad pareiškėjas nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. gegužės 10 d. buvo registruotas draudėju kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui yra skolingas 777, 51 Eur (II t., b. l. 189). Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos gavo informaciją, kad pareiškėjas turi 857,28 Eur nepriemoką (II t., b. l. 194). Nustatęs Įstatymo 35 straipsnyje nurodytus pagrindus, dėl kurių gali būti priimtas sprendimas atsisakyti pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, Klaipėdos apskrities VPK 2015 m. liepos 10 d. užsieniečio bylą išsiuntė Migracijos departamentui sprendimui priimti (II t., b. l. 195–196).

Gavęs bylą, Migracijos departamentas informavo pareiškėją apie turimą skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui bei mokestinę nepriemoką, o 2015 m. liepos 23 d. kreipėsi į Policijos departamentą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai vertinimo, taip pat į Valstybės saugumo departamentą dėl grėsmės valstybės saugumui vertinimo (II t., b. l. 197–198; III t., b. l. 4). 2015 m. liepos 29 d. elektroniniu paštu Policijos departamentas informavo, kad Administracinių teisės pažeidimų registro duomenimis pareiškėjas nesumokėjo 2012 m. spalio 31 d. skirtos 43 Eur administracinės baudos.

POLIS įmokų tvarkymo modulyje taip pat nėra informacijos apie šios baudos sumokėjimą. Policijos departamentas taip pat pateikė išvadą, kad pareiškėjo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės viešajai tvarkai (II t., b. l. 199–200). Valstybės saugumo departamentas 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. (K)-19-1540, pažymėtu slaptumo žyma „Slaptai“, pateikė informaciją apie pareiškėją (I t., b. l. 64–65). Migracijos departamentas, įvertinęs minėtame rašte išdėstytą informaciją, konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė šioje byloje skundžiamą 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą, kuriuo atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Ginčijamas sprendimas priimtas, kaip galima spręsti iš ginčijamo sprendimo turinio, įvertinus Valstybės saugumo departamento 2015 m. rugpjūčio 6 d. rašte Nr. (K)-19-1540, pažymėtame slaptumo žyma „Slaptai“, pateiktą informaciją apie pareiškėją, o taip pat ir kitus duomenis: aplinkybę, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas nurodė neteisingą informaciją, t. y. nenurodė apie kreipimąsi dėl prieglobsčio suteikimo bei apie teistumą (2008 m. birželio 16 d. Triero pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pareiškėjas nuteistas dėl išžaginimo, bausmės – laisvės atėmimas 2 metams – vykdymą atidedant);

Administracinių teisės pažeidimų registro duomenis apie pareiškėjo administracinius teisės pažeidimus (2003–2015 metais registruotas 21 pareiškėjo administracinis teisės pažeidimas); aplinkybę, kad užsienietis 2015 m. liepos 29 d. nutarimu Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos buvo nubaustas už savalaikį mokesčių nemokėjimą; tai, kad užsienietis, remiantis Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atsakymais, turėjo dideles nepriemokas ir atsiskaitė informavus apie Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą; aplinkybę, kad yra abejonių dėl užsieniečio gyvenamosios vietos; tai, kad užsieniečio pajamos nėra pakankamos pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Teisinius santykius dėl pareiškėjo prašomo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatos. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1–14 punktuose nurodytais pagrindais leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas jam atitinkant Įstatymo 26 straipsnyje išvardintas sąlygas, taip pat nesant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų, tame tarpe – numatyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Pažymėtina, kad Migracijos departamentas šioje byloje ginčijamu 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pakeisti leidimą gyventi pareiškėjui atsisakė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu (pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai), todėl, vertinant šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tiek ginčijamame atsakovo sprendime, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime aptartos aplinkybės, susijusios su kitų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų buvimu / nebuvimu (pateiktų duomenų neatitikimu tikrovei (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), mokesčių ir baudų sumokėjimo aplinkybėmis (Įstatymo 35 str. 1 d. 11 p.), abejonėmis dėl užsieniečio gyvenamosios vietos ir pajamų pakankamumo pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 ir 6 p.)), nėra reikšmingos, todėl dėl jų nepasisakoma.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Taigi, individualūs administraciniai aktai, kokiu pripažintinas ir ginčijamas Migracijos departamento sprendimas, negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, todėl galima grėsmė viešajai tvarkai dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kaip pagrindas atsisakyti jam pakeisti leidimą, turi būti įrodyta.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad duomenys apie pareiškėjo M. K. teistumą, taip pat 2003–2012 m. padarytus administracinius teisės pažeidimus nėra nauji, 2011 m., 2012 m., 2013 m., 2014 m., keičiant jam leidimą laikinai gyventi, jų visuma nebuvo vertinama kaip pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai (II t. 108–112, 126–130, 133–136, 145–150), todėl aplinkybė, kad 2015 m. liepos 29 d. pareiškėjas vėl buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už Administracinių teisės pažeidimų kodekso 17311 straipsnio, nustatančio atsakomybę už gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimus, 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, ir Valstybės saugumo departamento 2015 m. rugpjūčio 6 d. rašto Nr. (K)-19-1540, pažymėto slaptumo žyma „Slaptai“, neišslaptintoje dalyje pateikiama žvalgybos informacija (I t., 64–65; III t. 110), kurią Valstybės saugumo departamentas tvarko pagal Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo nuostatas, negali būti pakankamas pagrindas pakeisti šį vertinimą, o juo labiau, atsižvelgiant į pagrindą, kuriuo prašoma pakeisti leidimą (šeimos susijungimas), pareiškėjo šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, ginčijamą sprendimą laikyti proporcinga poveikio priemone šioje situacijoje.

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje atsiradusi galima grėsmė viešajai tvarkai yra įrodyta, realiai egzistuoja kaip laiko, taip ir įrodymų pakankamumo požiūriu, yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ir leidimo gyventi nepakeitimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje nesuteikimu, atitinkamai – kad Migracijos departamento 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 31-145 (00183) yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies: pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies: Migracijos departamento 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 31-145 (00183) yra naikinamas ir jis (Migracijos departamentas) įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą priimti sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti tenkinamas, kadangi nuo ginčijamo sprendimo priėmimo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, todėl, sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, turi būti aiškinamasi, ar faktinė situacija nėra pakitusi.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas tik bendrai nurodo, kad prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau prašymo su patirtų bylinėjimosi išlaidų detaliu apskaičiavimu ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. K. (M. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo M. K. (M. K.) skundą tenkinti iš dalies.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-145 (00183) panaikinti ir įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo M. K. (M. K.) prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo.

Kitą pareiškėjo M. K. skundo dalį atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan