2023-03-22 Nr. AB-6460-3-61-3-00767-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-752-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00767-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga Centro poliklinika, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (toliau – ir skundas), prašydamas panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Vilniaus rajono skyriaus (toliau – ir Skyrius) vedėjos 2021 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. SSD(19.1)-292 „Dėl darbo paieškos išmokos skyrimo, neskyrimo, mokėjimo sustabdymo, mokėjimo nutraukimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2020 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į atsakovą, siekdamas registruotis dėl darbo paieškos ir išmokos gavimo, kuri yra garantuojama dėl Lietuvos Respublikoje paskelbtos pandemijos. Pareiškėjas buvo informuotas, jog darbuotojai dirba nuotoliniu būdu ir visais klausimais reikia kreiptis telefonu. Tarnybos darbuotoja D. S. pranešė, kad pareiškėjas užregistruotas, o dėl išmokos privalo pateikti rašytinės formos prašymą elektroniniu paštu ir nurodyti banko sąskaitos numerį. Pareiškėjas pateikė nustatytos formos rašytinį prašymą, tačiau Tarnybos darbuotoja informavo jį telefonu, jog atsisako priimti sprendimą dėl išmokos skyrimo. Pareiškėjas kreipėsi telefonu į Tarnybos Skyriaus vedėją A. P., kuri 2021 m. sausio 25 d. priėmė Sprendimą. Pareiškėjas vertino, jog Sprendimas yra neteisėtas, kadangi priimtas pažeidus teisės aktus ir priėmimo procedūrą. Pareiškėjas manė esąs diskriminuojamas, kadangi (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas teigė, jog jam nuo 2015 m. gegužės 11 d. yra nustatytas 60 proc. neįgalumas, jo socialinio pobūdžio klausimus sprendžia viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Centro poliklinika (toliau – ir poliklinika) ir jos socialiniai darbuotojai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) sprendimu pareiškėjui mokama 149,82 Eur (nuo 2020 m. sausio 1 d. padidinta iki 222,07 Eur) netekto darbingumo pensija per mėnesį, ir tai yra vienintelės pareiškėjo gaunamos pajamos. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 481 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame nurodyta, kad nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims skiriamos ir mokamos darbo paieškos išmokos, t. y. 33 procentai Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos, nustatytos tą mėnesį, už kurį mokama darbo paieškos išmoka. Pareiškėjas tvirtino, kad jo teisės į pragyvenimo šaltinį šiurkščiai pažeidinėjamos dar nuo 2014 m., todėl jam priklausytų darbo paieškos išmokos po 200,31 Eur už 2020 m. birželio–gruodžio mėnesius imtinai.

4. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad darbo paieškos išmokos (toliau – ir išmoka) skyrimo, mokėjimo ir apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Užimtumo įstatymo 481 straipsnis ir Darbo paieškos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. V-213 (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 3 punkte nustatyta, jog gauti išmoką turi teisę asmenys, atitinkantys Įstatymo 481 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas ir pateikę Tarnybai prašymą dėl išmokos skyrimo. Pareiškėjas 2021 m. sausio 25 d. pateikė prašymą skirti jam išmoką, tačiau atsakovas, įvertinęs jo situaciją, priėmė Sprendimą neskirti išmokos pareiškėjui, kadangi jis neatitinka Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, t. y. VSDFV duomenimis, pareiškėjo darbo santykiai nutrūko 2007 m. balandžio 23 d. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad išmoka yra pagalbos priemonė nuo karantino nukentėjusiems asmenims, kuriems darbo santykiai pasibaigė ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki karantino paskelbimo, t. y. asmenims, kuriems pandeminė situacija padarė įtaką jų nedarbui, ir kitų išmokų asmenys neturi teisės gauti dėl per mažo darbo stažo (nedarbo socialinio draudimo išmokos) ar dėl to, kad nedalyvauja aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Šiuo atveju pareiškėjas iki karantino paskelbimo Lietuvos Respublikoje neturėjo darbo santykių jau kurį laiką, o tai įrodo, kad jis nenukentėjo dėl šalyje paskelbto karantino, darbo santykiai jo nesiejo dėl kitų, su karantino paskelbimu nesusijusių aplinkybių.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Centro poliklinika atsiliepime į skundą nurodė, kad nei priimant Sprendimą, nei jį realizuojant poliklinika nedalyvauja, o iš pareiškėjo skundo nėra aišku, kokioms poliklinikos teisėms ir pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos, todėl poliklinika neturėtų būti traukiama į procesą nei kaip trečiasis asmuo su ar be savarankiškų reikalavimų, nei kaip kitas proceso dalyvis.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

8.1. Pareiškėjas 2020 m. gruodžio 14 d. pateikė Tarnybai prašymą dėl darbo paieškos išmokos skyrimo, prašydamas skirti išmoką ir pervesti ją į asmeninę pareiškėjo banko sąskaitą.

8.2. Tarnyba, vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 481 straipsnio atitinkamomis dalimis, nurodytomis šio sprendimo prieduose, 2021 m. sausio 25 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė neskirti išmokos asmenims, nurodytiems 2 priede „Asmenų, kuriems neskirta darbo paieškos išmoka, sąrašas“. Pareiškėjui nutarta neskirti išmokos, kadangi asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai pasibaigė anksčiau nei 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė ekstremaliąją situaciją ar karantiną (Užimtumo įstatymo 481 str. 1 d. 3 p.).

8.3. Skyriaus vedėja 2021 m. vasario 9 d. lydraščiu „Dėl darbo paieškos išmokos“ informavo pareiškėją, kad pagal Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punktą darbo paieškos išmoka skiriama tik tuomet, kai asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginami teisiniai santykiai pasibaigė ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremalios situacijos ar karantino. Pareiškėjui nurodyta, kad jis neatitinka Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygos, todėl 2021 m. sausio 25 d. priimtas Sprendimas neskirti jam išmokos.

9. Teismas vadovavosi Užimtumo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 20 d. iki 2021 m. birželio 14 d.) 481 straipsnio 1–2 dalimis, Nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d.) 1, 3 punktais, ir pažymėjo, kad tiek Nuostatai, tiek Užimtumo įstatymas numato, kada asmuo turi teisę gauti darbo paieškos išmoką. Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalyje yra nurodytas baigtinis sąrašas sąlygų, kurias turi atitikti asmuo, siekiantis gauti darbo paieškos išmoką.

10. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas ir patvirtintas karantino režimas. Karantino režimo trukmė – nuo 2020 m. kovo 16 d. 00:00 val. iki 2020 m. birželio 16 d. 24:00 val. (6 p.).

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas paskutinį kartą oficialiai dirbo nuo 2005 m. rugsėjo 16 d. iki 2007 m. balandžio 23 d. uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Vita Baltic International“. Pareiškėjas nepateikė kitų duomenų apie susiklosčiusius darbo santykius nei Tarnybai, nei teismui. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kadangi jo darbo santykiai pasibaigė anksčiau nei 3 mėnesiai iki paskelbto karantino dienos (2007 m. balandžio 23 d.), todėl jis neatitinka visų Įstatymo 481 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų.

12. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, jog jam pagal Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 2 dalies 1 punktą turėtų būti mokama 33 procentai Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos, nustatytos tą mėnesį, už kurį darbo paieškos išmoka mokama, nes pareiškėjas neatitinka sąlygų išmokai gauti.

13. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai Sprendimu neskyrė pareiškėjui darbo paieškos išmokos. Teismas nenustatė, jog Sprendimas yra neteisėtas ar diskriminacinio pobūdžio, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – Sprendimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti.

15. Pareiškėjas nurodo, jog skundžiamas teismo sprendimas yra antikonstitucinis, diskriminacinis, neišsamiai išaiškintos visos turinčios reikšmę bylos aplinkybės, netinkamai vertinti įrodymai. Teismas siaurai nustatė nagrinėjamos bylos ribas, tai sutrukdė priimti teisingą sprendimą, todėl jis naikintinas dėl šiurkščių proceso, materialiosios teisės normų pažeidimų ir neteisingo teisės aiškinimo. Pareiškėjas teigia, jog, tikėtina, teismo teisėjų kolegija buvo neteisėtos sudėties, skundžiamą sprendimą priėmė dėl jai daryto kokio nors poveikio. Teismas ignoravo teismų praktiką dėl sprendimų motyvavimo ir pagrindimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), skundžiamu sprendimu išreiškė subjektyvų, akivaizdžiai šališką požiūrį į bylos esmę.

16. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas yra antikonstitucinis, akivaizdžiai diskriminacinis (pareiškėjas (duomenys neskelbtini), Lietuvoje kurstomas antisemitizmas), todėl neteisėtas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 2 d., 18, 29, 52 str.), priimtas pažeidžiant Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies reikalavimus.

17. Pareiškėjas nurodo, kad, taisydamas teismo 2021 m. kovo 18 d. nutartyje nurodytus trūkumus, patikslintame skunde atsakovu ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodė Tarnybą ir VšĮ Centro polikliniką, pakartoja skundo, teikto teismui argumentus, ir akcentuoja, kad poliklinikos socialinių darbuotojų veiklą reguliuoja Socialinės apsaugo ir darbo ministro bei Sveikatos apsaugos ministro įsakymai bei kiti teisės aktai, pavyzdžiui Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. V-668/A1-243, kuriame nurodyta, kad socialiniai darbuotojai užmezga ryšį su darbo birža, išsiaiškina darbų pasiūlą ir paklausą bei apsaugotų darbo vietų buvimą ir jų kūrimo galimybes. Teismas įtraukė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu VšĮ Centro polikliniką, kuri atsakinga už minėtų teisės aktų vykdymą, jos teisėms ir pareigoms šios bylos išsprendimas neabejotinai turės įtakos, tačiau sprendime dėl ginčo dalyko nieko nepasisakė ir jokių teisinių argumentų nenurodė. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2007 m. balandžio 23 d. jis buvo likęs be pragyvenimo šaltinio, o poliklinikos socialiniai darbuotojai nevykdo minėtų įsakymų, neteikia išvadų bei rekomendacijų dėl paramos skyrimo, toks faktas nustatytas teismo 2012 m. spalio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-11560-426/2015, kuri, be kita ko, patvirtina, jog dėl pažeistų teisių į pinigines kompensacijas pareiškėjas kreipiasi į teismą, o skundžiama nutartis patvirtina, jog pareiškėjo teisės yra pažeidžiamos.

18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl Sprendimo pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo, o kitą dalį – dėl pripažinimo teisės į 33 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos ir įpareigojimo skirti bei išmokėti šią išmoką, atsisakė priimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi atmetė atskirąjį skundą, tačiau nepasisakė ir nenurodė jokių teisinių argumentų dėl CK 1.138 straipsnio nuostatų taikymo.

19. Pareiškėjas vadovaujasi Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 3 dalimi ir teigia, kad jo teisė į pragyvenimo šaltinį dėl darbo santykių yra šiurkščiai pažeidžiamos nuo 2014 m., todėl jam priklauso išmokos, kurios sudaro po 200,31 Eur už 2020 m. birželio–gruodžio mėnesius imtinai. Teismo sprendime pakartojami Sprendimo argumentai ir motyvai, su kuriais pareiškėjas nesutinka, nes Konstitucija garantuoja teisę laisvai pasirinkti darbą ir turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.

20. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 3, 4 straipsniais, aptaria darbo sutarties sudarymo sąlygas ir nurodo, kad teismas nepasisakė ir nenurodė jokių teisinių argumentų dėl Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-668/A1-243 nuostatų taikymo, pareiškėjas iš darbo UAB „Vita Baltic International“ buvo atleistas dėl sveikatos būklės, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į pragyvenimo šaltinį gali būti realizuojama, bet su tam tikrais apribojimais.

21. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas vadovaujantis tinkamomis teisės aktų redakcijomis, išanalizavus visas aplinkybes bei sąlygas, jos aiškiai išdėstytos teismo sprendime, todėl nėra pagrindo abejoti jo teisėtumu. Pareiškėjo argumentai dėl neteisėtos teisėjų kolegijos nepagrįsti jokiais tinkamais argumentais ar duomenimis. Atsakovas akcentuoja, jog Užimtumo įstatymas yra nukreiptas į tikslingas asmenų grupes. Pareiškėjas neturėjo darbo santykių iki karantino paskelbimo Lietuvos Respublikoje, todėl nenukentėjo nuo karantino paskelbimo, jo nesiejo darbo santykiai dėl kitų, su karantinu nesusijusių aplinkybių, todėl darbo paieškos išmokos priemonė negalėjo būti taikoma pareiškėjui.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Centro poliklinika atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, išdėstytos atsiliepime į skundą, ir prašo teismo spręsti klausimą dėl poliklinikos statuso byloje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Vilniaus rajono skyriaus vedėjos 2021 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. SSD(19.1)-292 „Dėl darbo paieškos išmokos skyrimo, neskyrimo, mokėjimo sustabdymo, mokėjimo nutraukimo“, kuriuo neskirta darbo paieškos išmoka pareiškėjui A. V., pagrįstumo ir teisėtumo.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjo darbo santykiai pasibaigė anksčiau nei 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė karantiną (2007 m. balandžio 23 d.), todėl jis neatitinka visų Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų.

26. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog jis naikintinas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nagrinėjamos bylos ribas, neteisingai vertino įrodymus, neįžvelgė Sprendimo diskriminacinio aspekto, skundžiamu sprendimu išreiškė subjektyvų, akivaizdžiai šališką požiūrį į bylos esmę.

27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teisėjų kolegija buvo neteisėtos sudėties, skundžiamą sprendimą priėmė dėl jai daryto kokio nors poveikio, skundžiamu sprendimu išreiškė subjektyvų, akivaizdžiai šališką požiūrį į bylos esmę. Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus darytina išvada, kad pareiškėjas teigia, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019; ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie teismo priimtą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) ir kad dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas ignoravo teismų praktiką dėl sprendimų motyvavimo ir pagrindimo, daro išvadą, kad pareiškėjas teigia, jog sprendimas yra be motyvų ir turėtų būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

30. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti Sprendimą, sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34/1996/753/952). EŽTT praktikoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/91). Lietuvos vyriausias administracinis teismas taip pat vadovaujasi šia praktika (žr., pvz., 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020; ir kt.).

31. Teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jo skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu.

32. Apibendrinant darytina išvada, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Dėl nagrinėjamos bylos ribų teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais ir pareiškėjo procesiniais dokumentais, nustatė, kad pareiškėjas inicijavo ginčą teisme dėl Tarnybos Sprendimo panaikinimo ir pripažinimo jo teisės į 33 procentų Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos, t. y. po 200,31 Eur už 2020 m. birželio–gruodžio mėnesius imtinai darbo paieškos išmoką dėl paskelbtos pandemijos ir įpareigojimo atsakovą skirti bei išmokėti šią išmoką. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti atsakovo Sprendimą, tačiau atsisakė priimti kitą reikalavimą pripažinti jam teisę į darbo paieškos išmoką už 2020 m. birželio–gruodžio mėnesius ir įpareigoti atsakovą skirti bei išmokėti šią išmoką. Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinė teismą su atskiruoju skundu dėl pirmosios instancijos teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties dalies atsisakyti priimti vieną iš jo patikslinto skundo reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą, patikslinęs pirmosios instancijos teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties rezoliucinės dalies antrąją pastraipą (be kita ko, pareiškėjo reikalavimą pripažinti jam teisę į darbo paieškos išmoką už 2020 m. birželio–gruodžio mėnesius ir įpareigoti atsakovą skirti bei išmokėti šią išmoką laikyti nepaduotu). Taigi pirmosios instancijos teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis priimti nagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovo Sprendimo panaikinimo įsiteisėjo, nustato ginčo ribas šioje administracinėje byloje, kuriomis vadovaujamasi ir apeliacinės instancijos teisme.

34. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-695-1062/2021, kuria buvo patikslinta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties rezoliucinės dalies antroji pastraipa, nurodytina, kad jog šioje byloje apeliacine tvarka tikrinamas pirmosios instancijos teismo 2022 m. birželio 1 d. sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis yra įsiteisėjusi. Teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimo, o pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėti pareiškėjo reikalavimų, kurie nebuvo priimti (ABTĮ 86 str. 2 ir 3 d.). Kadangi nagrinėjamos bylos dalykas yra Tarnybos Sprendimo, kuriuo pareiškėjui neskirta darbo paieškos išmoka, pagrįstumas ir teisėtumas, šioje byloje nenagrinėjami trečiojo suinteresuoto asmens VšĮ Centro poliklinikos socialinių darbuotojų veiksmai ir / ar neveikimas bei plačiau nepasisakoma dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų šiuo aspektu (žr. nutarties 17 p.).

35. Užimtumo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 25 d. iki 2021 m. birželio 14 d.) 481 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisę gauti darbo paieškos išmoką turi visas šias sąlygas atitinkantis Užimtumo tarnyboje įsiregistravęs asmuo: 1) asmeniui suteiktas bedarbio statusas; 2) bedarbis kreipimosi dėl darbo paieškos išmokos į Užimtumo tarnybą ir sprendimo dėl šios išmokos skyrimo priėmimo metu nedalyvauja aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse; 3) asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai pasibaigė ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino; 4) asmuo neturi teisės gauti nedarbo socialinio draudimo išmokos ar jos mokėjimo laikotarpis asmens kreipimosi į Užimtumo tarnybą metu yra pasibaigęs. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims skiriama ir mokama 33 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios tą mėnesį, už kurį mokama darbo paieškos išmoka, dydžio darbo paieškos išmoka (Užimtumo įstatymo 481 str. 2 d.).

36. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad karantinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas nuo 2020 m. kovo 16 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2 ir 6 p.), pareiškėjo darbo santykiai pasibaigė 2007 m. balandžio 23 d., pagrįstai konstatavo, kad atsakovas turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą priimti Sprendimą dėl darbo paieškos išmokos neskyrimo pareiškėjui.

37. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

38. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad teismas laikėsi ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, ir tinkamai surinko ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei skundo argumentus. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

39. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų dėl Sprendimo, skundžiamo teismo sprendimo antikonstitucingumo, diskriminacinio aspekto. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konstitucijos 52 straipsnis, jos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstituciniai valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs veiksniai, inter alia (be kita ko) valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarumą ir plėtrą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarimas). Dėl šių veiksnių įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis yra itin plati. Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1053-624/2022).

40. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai yra deklaratyvūs, grindžiami vien bendro pobūdžio teiginiais, nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos vertinimo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis